DPA

Vienas vokiečių valdininkas iš bibliotekos pavogė net 24 tūkst. knygų.

Vokietijoje neseniai buvo pagautas valdininkas, kuris per 20 metų iš įvairių Vokietijos ir gretimų valstybių bibliotekų vogė knygas. Per visą šį laiką jo namuose Garmstadte susikaupė solidi bibliofilinė kolekcija, tarp kurių net 24 tūkst. labai retų spaudinių. Iš esmė „bibliofilą“ domino XVII-XVIII amžių knygos, daugiausiai apie mineralogiją ir geologiją. Iš viso vagies sukaupta kolekcija yra vertinama daugiau nei 20 mln. eurų. Apkritai, vogtos kolekcijos savininko pinigai visai nedomino: ne vienos iš vertingų knygų jis net nebandė parduoti.

Vogė dideliais kiekiais

45-erių metų valdininką iš Vokietijos Heseno žemės Mokslo ir kultūros ministerijos Torsteną Rossmanną pagavo vagystės vietoje. Jis bandė išsinešti net  53 labai vertingas knygas. Policija aptiko intelektualaus vagies pėdsakus visai atsitiktinai, kai knygų saugykloje pasigedo vieno itin reto spaudinio – „Žinyno apie estetinę istoriją“, kurio autorius Johanas Fridrichas Blumenbachas, o knyga išleista 1779 metais Gettingene.

Bad Apolzenės kunigaikštystės biblioteka priklauso 75 metų kunigaikščiui Wittekindui Fuerstui zu Waldeckui , ji įkurta jo dvare. Kunigaikštis kreipėsi į policiją, kai jam pranešė apie Blumenbacho knygos dingimą. Jis papasakojo, kad ministerijos valdininkas, pavogęs knygą, kunigaikščio dvare pirmą kartą apsilankė 2010 metų vasarą ir prisistatė kaip aukštas Mokslo ir kultūros ministerijos pareigūnas.

Sudomino kunigaikščio kolekcija

T.Rossmannas pareiškė, kad ministerijoje jis yra atsakingas už vertingas knygas ir būtent Bad Apolzenės biblioteka jį ypač domina. Kai jis peržiūrinėjo spaudinių elektroninį katalogą, jame surado kai kuriuose leidinius, kuriuos jis norėtų apžiūrėti asmeniškai. Vėliau kunigaikštis Wittenkindas pripažino, kad jį papirko vagies kultūringumas ir jo savotiška įtaiga, taip pat jo rafinuotos manieros. Jei ne šie bruožai, kunigaikštis galėjo apskritai neįsileisti valdininko į knygų saugyklas.

Vykdant knygų kolekcijos savininko pageidavimus, apie kiekvieną savo vizitą į biblioteką turėdavo pranešti iš anksto elektroniniu paštu ir suderinti laiką. Į kunigaikščio pilį T. Rossmannas atvykdavo sidabro C klasės „Mercedes“ su numeriu „HEL“. Šios raidės reiškia, kas automobilis priklauso Vokietijos Heseno žemės vyriausybei. Dėl to, kad T. Rossmanas visuomet važinėjo tarnybiniu automobiliu, bibliotekos darbuotojai taip ir nesuprasdavo, ar jis atvažiavimo asmeniniais, ar tarnybiniais reikalais.

Įgavo bibliotekininkų pasitikėjimą

Laikui bėgant, vagis įgavo bibliotekos darbuotojų pasitikėjimą, kuris jiems pasirodę esąs labai išsilavinęs ir itin paprastas bendraujant. Ilgainiui jį pradėjo vieną leisti į knygų saugyklas, nors pagal bibliotekų taisykles, skaitytojai į saugyklas neįleidžiami, o knygas iš jų atneša labai patikimi darbuotojai. T. Rossmanas pats rinkosi knygas, kurios jam patiko, su nešiojamuoju kompiuteriu visada atsisėsdavo kuo toliau nuo personalo ir ilgai kažką persispausdindavo, dažnai trumpam pasišalindavęs iš skaityklos salės.

Pirmieji įtarimai, kad valdininkas vagia knygas, krito 2001 metų rugpjūtį, kai vienas pagyvenęs profesorius užsisakė J.F. Blumenbacho „Žinyną apie estetinę istoriją“, tačiau bibliotekininkė niekaip negalėjo šios knygos surasti. Moteris prisiminė, kad dar visai neseniai laikė šią retą knygą savo rankose, ir netikėtas spaudinio dingimas jai pasirodė daugiau nei keistas. Ji prisiminė, kad būtent T, Rossmanas prieš kurį laiką naršė šią lentyną, kurioje sudėtos knygos apie natūraliąją istoriją, mineralogiją ir geofiziką.

Revizijos rezultatai nustebimo

Bibliotekininkė nutarė atlikti reviziją, kurios rezultatas – net 23 dingusios itin retos knygos. Norėdami įsitikinti, kad būtent T. Rossmannas vagia knygas, nutarė jam paspęsti pinkles. Kai T. Rossmanas po kelių mėnesių vėl atvažiavo į kunigaikštystės biblioteką, darbuotojai apsimetė neva nieko neatsitiko: eilinį kartą jį vieną įleido į saugyklas, o jam išvykus, vėl perskaičiavo knygas – trūko devynių retų spaudinių. Tada kunigaikštis Witenkindas iškvietė policiją, kuri bibliotekoje surengė pasalą. Policininkai T. Rossmano darbo vietoje įrengė 5 slaptas kameras, o patys pasislėpė antrame aukšte, iš kur stebėjo vagį per kompiuterių monitorius.

T.Rossmannas, nieko neįtardamas, rinko knygas nuo lentynų ir dėjosi jas į nešiojamojo kompiuterio portfelį, odinį lagaminą, medžiaginį maišą, kai kurias mažesnes knygas užsikišo už megztinio, o po to šias knygas išsinešė iš bibliotekos. Išimdamas retas knygas iš lentynų, kitas knygas jis sutvarkydavo ir išretindavo taip, kad atrodytų, jog niekas nedingo. Prieš išeidamas, vagis dar kelias knygas įsikišo į lietpalčio kišenes. O prie išėjimo vagišiaus jau laukė policija. Tą dieną T.Rossmannas bandė išsinešti net 53 retas knygas. Pirminėje apklausoje vagišius pareiškė, kad namuose jis turi viso labo apie 30 knygų. Vežamas namo, T. Rossmannas užsiminė, kad knygų namie „gali būti ir šiek tiek daugiau“.

Namuose – knygų už 20 mln. eurų

Tačiau policininkai net nesvajojo, kad vagišiaus namuose bus surasta net 24 tūkst. itin retų knygų. Knygomis buvo užverstos visos erdvės palyginti nemažame T. Rossmanno name, kuriem jis gyveno su žmona ir dviem vaikais. Vertinant sukauptą vogtą kolekciją, pavyko nustatyti, kad vagies bibliotekoje dominavo antikvariniai leidiniai, daugiausia išleisti XVII-XVIII amžiais. Pasivežęs knygas namo, T. Rossmannas pedantiškai pieštuku užtušuodavo bibliotekų numerius, ryškiu rašikliu šalia užrašydavo savo pavardę, o ant bibliotekos antspaudo užklijuodavo savo ekslibrį. Visa tai dabar pašalinti jau bus neįmanoma, todėl vagies ženklai ant knygų išliks ir toliau.

Tyrimo metu nustatyta, kad T. Rossmannas knygas vogti pradėjo dar praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje. Per visą šį laiką jam pavyko apšvarinti daugiau kaip 60 bibliotekų visoje Vokietijoje, dar 10 knygų saugyklų Šveicarijoje, Olandijoje, Belgijoje, Lenkijoje, Vengrijoje ir Čekijoje. Policija iš vagies namo išgabeno šimtus dėžių su knygomis ir dabar jas išsiuntinėja teisėtiems savininkams.

Kokias būdais vokiečiui pavyko pagrobti tokį milžinišką retų knygų kiekį, kol kas neaišku ir kam jis visa tai darė, nesuprantama. Policija paskaičiavo, kad pavogtų knygų vertė yra didesnė nei 20 mln. eurų, tačiau vagies pinigai, regis visai nedomino. Ne vienos knygos jis net nebandė parduoti.

Buvo sėkmingas mokslininkas

Iš T. Rossmanno biografijos aišku, kad jis univesitete studijavo tris programas: biologiją, mašinų gamybą ir geologiją. Baigęs universitetą, jos apsigynė geologijos mokslų daktaro disertaciją, dalyvavo geologinėse ekspedicijose Tubingene, Halėje ir Bristole. Netrukus jis parašė kelis mokslinius straipsnius bionikos tematika ir vadovavo Darmstadto universiteto biotechniniam centrui, o nuo 2005 metų dirbo Mokslo ir kultūros ministerijoje Viesbadebe. 2006 metais jis buvo išrinktas Darmstadto parlamento nariu.

Po vagystės išaiškinimo T. Rossmannas buvo atliestas iš ministerijos, parlamentaro

mandato jis atsisakė pats. Jei teismas nusikaltimą įrodys, R. Rosssmanui gresia iki 10 metų kalėjimo. T. Rossmanno artimieji neabejoja, kad jis turi rimtų psichikos sutrikimų – jis serga bibliomanija, nors jį apibūdina kaip mandagų ir tolerantišką žmogų. Jis netgi tapo jį tardančių policininkų „numylėtiniu“: nežiūrint į labai rimtus kaltinimus, tardytojai, nagrinėjantys jo bylą, kalba apie jį tik iš gerosios pusės ir vadina „įtariamuoju mokslininku“.

Vienas vokiečių valdininkas iš bibliotekos pavogė net 24 tūkst. knygų.

Vokietijoje neseniai buvo pagautas valdininkas, kuris per 20 metų iš įvairių Vokietijos ir gretimų valstybių bibliotekų vogė knygas. Per visą šį laiką jo namuose Garmstadte susikaupė solidi bibliofilinė kolekcija, tarp kurių net 24 tūkst. labai retų spaudinių. Iš esmė „bibliofilą“ domino XVII-XVIII amžių knygos, daugiausiai apie mineralogiją ir geologiją. Iš viso vagies sukaupta kolekcija yra vertinama daugiau nei 20 mln. eurų. Apkritai, vogtos kolekcijos savininko pinigai visai nedomino: ne vienos iš vertingų knygų jis net nebandė parduoti.

45-erių metų valdininką iš Vokietijos Heseno žemės Mokslo ir kultūros ministerijos Torsteną Rossmanną pagavo vagystės vietoje. Jis bandė išsinešti net  53 labai vertingas knygas. Policija aptiko intelektualaus vagies pėdsakus visai atsitiktinai, kai knygų saugykloje pasigedo vieno itin reto spaudinio – „Žinyno apie estetinę istoriją“, kurio autorius Johanas Fridrichas Blumenbachas, o knyga išleista 1779 metais Gettingene.

Bad Apolzenės kunigaikštystės biblioteka priklauso 75 metų kunigaikščiui Wittekindui Fuerstui zu Waldeckui , ji įkurta jo dvare. Kunigaikštis kreipėsi į policiją, kai jam pranešė apie Blumenbacho knygos dingimą. Jis papasakojo, kad ministerijos valdininkas, pavogęs knygą, kunigaikščio dvare pirmą kartą apsilankė 2010 metų vasarą ir prisistatė kaip aukštas Mokslo ir kultūros ministerijos pareigūnas.

T.Rossmannas pareiškė, kad ministerijoje jis yra atsakingas už vertingas knygas ir būtent Bad Apolzenės biblioteka jį ypač domina. Kai jis peržiūrinėjo spaudinių elektroninį katalogą, jame surado kai kuriuose leidinius, kuriuos jis norėtų apžiūrėti asmeniškai. Vėliau kunigaikštis Wittenkindas pripažino, kad jį papirko vagies kultūringumas ir jo savotiška įtaiga, taip pat jo rafinuotos manieros. Jei ne šie bruožai, kunigaikštis galėjo apskritai neįsileisti valdininko į knygų saugyklas.

Vykdant knygų kolekcijos savininko pageidavimus, apie kiekvieną savo vizitą į biblioteką turėdavo pranešti iš anksto elektroniniu paštu ir suderinti laiką. Į kunigaikščio pilį T. Rossmannas atvykdavo sidabro C klasės „Mercedes“ su numeriu „HEL“. Šios raidės reiškia, kas automobilis priklauso Vokietijos Heseno žemės vyriausybei. Dėl to, kad T. Rossmanas visuomet važinėjo tarnybiniu automobiliu, bibliotekos darbuotojai taip ir nesuprasdavo, ar jis atvažiavimo asmeniniais, ar tarnybiniais reikalais. Laikui bėgant, vagis įgavo bibliotekos darbuotojų pasitikėjimą, kuris jiems pasirodę esąs labai išsilavinęs ir itin paprastas bendraujant. Ilgainiui jį pradėjo vieną leisti į knygų saugyklas, nors pagal bibliotekų taisykles, skaitytojai į saugyklas neįleidžiami, o knygas iš jų atneša labai patikimi darbuotojai. T. Rossmanas pats rinkosi knygas, kurios jam patiko, su nešiojamuoju kompiuteriu visada atsisėsdavo kuo toliau nuo personalo ir ilgai kažką persispausdindavo, dažnai trumpam pasišalindavęs iš skaityklos salės.

Pirmieji įtarimai, kad valdininkas vagia knygas, krito 2001 metų rugpjūtį, kai vienas pagyvenęs profesorius užsisakė J.F. Blumenbacho „Žinyną apie estetinę istoriją“, tačiau bibliotekininkė niekaip negalėjo šios knygos surasti. Moteris prisiminė, kad dar visai neseniai laikė šią retą knygą savo rankose, ir netikėtas spaudinio dingimas jai pasirodė daugiau nei keistas. Ji prisiminė, kad būtent T, Rossmanas prieš kurį laiką naršė šią lentyną, kurioje sudėtos knygos apie natūraliąją istoriją, mineralogiją ir geofiziką.

Bibliotekininkė nutarė atlikti reviziją, kurios rezultatas – net 23 dingusios itin retos knygos. Norėdami įsitikinti, kad būtent T. Rossmannas vagia knygas, nutarė jam paspęsti pinkles. Kai T. Rossmanas po kelių mėnesių vėl atvažiavo į kunigaikštystės biblioteką, darbuotojai apsimetė neva nieko neatsitiko: eilinį kartą jį vieną įleido į saugyklas, o jam išvykus, vėl perskaičiavo knygas – trūko devynių retų spaudinių. Tada kunigaikštis Witenkindas iškvietė policiją, kuri bibliotekoje surengė pasalą. Policininkai T. Rossmano darbo vietoje įrengė 5 slaptas kameras, o patys pasislėpė antrame aukšte, iš kur stebėjo vagį per kompiuterių monitorius.

T.Rossmannas, nieko neįtardamas, rinko knygas nuo lentynų ir dėjosi jas į nešiojamojo kompiuterio portfelį, odinį lagaminą, medžiaginį maišą, kai kurias mažesnes knygas užsikišo už megztinio, o po to šias knygas išsinešė iš bibliotekos. Išimdamas retas knygas iš lentynų, kitas knygas jis sutvarkydavo ir išretindavo taip, kad atrodytų, jog niekas nedingo. Prieš išeidamas, vagis dar kelias knygas įsikišo į lietpalčio kišenes. O prie išėjimo vagišiaus jau laukė policija. Tą dieną T.Rossmannas bandė išsinešti net 53 retas knygas. Pirminėje apklausoje vagišius pareiškė, kad namuose jis turi viso labo apie 30 knygų. Vežamas namo, T. Rossmannas užsiminė, kad knygų namie „gali būti ir šiek tiek daugiau“.

Tačiau policininkai net nesvajojo, kad vagišiaus namuose bus surasta net 24 tūkst. itin retų knygų. Knygomis buvo užverstos visos erdvės palyginti nemažame T. Rossmanno name, kuriem jis gyveno su žmona ir dviem vaikais. Vertinant sukauptą vogtą kolekciją, pavyko nustatyti, kad vagies bibliotekoje dominavo antikvariniai leidiniai, daugiausia išleisti XVII-XVIII amžiais. Pasivežęs knygas namo, T. Rossmannas pedantiškai pieštuku užtušuodavo bibliotekų numerius, ryškiu rašikliu šalia užrašydavo savo pavardę, o ant bibliotekos antspaudo užklijuodavo savo ekslibrį. Visa tai dabar pašalinti jau bus neįmanoma, todėl vagies ženklai ant knygų išliks ir toliau.

vagis VOK

Tyrimo metu nustatyta, kad T. Rossmannas knygas vogti pradėjo dar praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje. Per visą šį laiką jam pavyko apšvarinti daugiau kaip 60 bibliotekų visoje Vokietijoje, dar 10 knygų saugyklų Šveicarijoje, Olandijoje, Belgijoje, Lenkijoje, Vengrijoje ir Čekijoje. Policija iš vagies namo išgabeno šimtus dėžių su knygomis ir dabar jas išsiuntinėja teisėtiems savininkams.

Kokias būdais vokiečiui pavyko pagrobti tokį milžinišką retų knygų kiekį, kol kas neaišku ir kam jis visa tai darė, nesuprantama. Policija paskaičiavo, kad pavogtų knygų vertė yra didesnė nei 20 mln. eurų, tačiau vagies pinigai, regis visai nedomino. Ne vienos knygos jis net nebandė parduoti.

Iš T. Rossmanno biografijos aišku, kad jis univesitete studijavo tris programas: biologiją, mašinų gamybą ir geologiją. Baigęs universitetą, jos apsigynė geologijos mokslų daktaro disertaciją, dalyvavo geologinėse ekspedicijose Tubingene, Halėje ir Bristole. Netrukus jis parašė kelis mokslinius straipsnius bionikos tematika ir vadovavo Darmstadto universiteto biotechniniam centrui, o nuo 2005 metų dirbo Mokslo ir kultūros ministerijoje Viesbadebe. 2006 metais jis buvo išrinktas Darmstadto parlamento nariu.

Po vagystės išaiškinimo T. Rossmannas buvo atliestas iš ministerijos, parlamentaro

mandato jis atsisakė pats. Jei teismas nusikaltimą įrodys, R. Rosssmanui gresia iki 10 metų kalėjimo. T. Rossmanno artimieji neabejoja, kad jis turi rimtų psichikos sutrikimų – jis serga bibliomanija, nors jį apibūdina kaip mandagų ir tolerantišką žmogų. Jis netgi tapo jį tardančių policininkų „numylėtiniu“: nežiūrint į labai rimtus kaltinimus, tardytojai, nagrinėjantys jo bylą, kalba apie jį tik iš gerosios pusės ir vadina „įtariamuoju mokslininku“.

Penktadienį Vokietijos prezidentu buvo prisaikdintas Joachimas Gauckas. Iš mėgstamiausio Vokietijos ideologo ir aktyvisto per savaitę jis sugebėjo tapti ir mėgstamiausiu šalies politiku.

Joachimas Gauckas – bene pirmas Vokietijos istorijoje prezidentas, paskui kurį pasiryžusios sekti minios. Jo knygos puikuojasi perkamiausiųjų dešimtukuose, o jo mintys užrašomos tarp legendinių citatų. Apklausos liudija, kad šiuo metu jis yra pati populiariausia Vokietijos politinė figūra, negana to, apie J.Gaucką su nemenku patosu rašo net prancūzų, britų ar skandinavų spauda.
Tai išties unikalu, nes apie Vokietijos prezidentus pasaulis paprastai išgirsta tik tuomet, kai šie įklimpsta korupcijos skandaluose ar pasitraukia į vienuolyną. Realių galių neturintis ir tik reprezentacinį vaidmenį atliekantis politikas, kad ir kas jis būtų, paprastai yra mažai kam žinoma, neryški ir nepastebima figūra, palyginti su visur ir visada matoma kanclere Angela Merkel.
Užtat šį sykį Vokietijos prezidentu kone vienbalsiai išrinktas žmogus, jau vadinamas visos Vokietijos viltimi. Regis, bent kol kas jo žvaigždė šviečia net ryškiau nei A.Merkel, nors naujasis Vokietijos prezidentas tikina neketinąs savo šešėliu užstoti jos spindesio, o tik “norįs daryti tai, kas geriausia šaliai”. Ne veltui Vakarų spauda jam jau prilipdė vokiečių ganytojo etiketę ir tikisi, kad savo populiarumą jis panaudos sugrąžindamas šios šalies piliečiams tikėjimą svarbiausiomis vertybėmis, pirmiausia – demokratija.
Žilaplaukis 72-ejų metų protestantų pastorius tokio vaidmens ir nesikrato. Jis žada suvienyti ir politikus, ir visuomenę, ir pagaliau šiuolaikinę Vokietiją. Ir ne tik tuo, kad dabar Vokietijoje du svarbiausi asmenys – jis ir A.Merkel – yra kilę iš vadinamojo Rytų bloko ir padeda savotišką galutinį tašką dviejų Vokietijų politiniam suvienijimui, bet ir tuo, kad ketina tapti vokiečių širdžių vienytoju.

Ketina tapti vienytoju

J.Gaucko nuomone, Vokietijos žmonės jau pavargo nuo vartojimo, pirkimo ir net nuo futbolo – jie jaučia poreikį atsigręžti į kitus žmones, tad tereikia juos suburti ir leisti vėl patikėti pamatinėmis vertybėmis. Patirties vienijant ir kovojant dėl vertybių J.Gauckas turi nemažai. “Tai figūra, neatsiejama nuo 1989 m. taikios VDR revoliucijos. Jis už savo įsitikinimus ir idealus kovojo drąsiai ir be jokios baimės. Jis kalba iš širdies gelmių, ir tai, ką yra padaręs Vokietijos labui, – nepamirštama”, – primena demokratas iš Saksonijos Holgeris Zastrowas.
Keturių vaikų tėvas J.Gauckas, pats gimęs Rostoko mieste, vadinamas vienu įdomiausių šiandien gyvenančių vokiečių, galinčių gyvai ir įkvepiamai papasakoti, kokie vokiečiai buvo vieningi prieš 20 metų ir kaip šito stinga dabar.
Jis aiškina, kad žmonių sąmoningumas pabunda tuomet, kai jie išgyvena sukrėtimą, o kaip tik dabar vokiečiai ir patiria šoką – jis susijęs ir su ekonominėmis, ir su žmogiškomis priežastimis. “Mano paties sąmonė pabudo tuomet, kai būdamas 11 metų buvau kareivių išvesdintas iš namų ir išsiųstas į Sibirą, nes mano tėvas jūreivis buvo apkaltintas tariamu šnipinėjimu. Mūsų šeimą penkeriems metams išskyrė fiziškai, tačiau suvienijo dvasiškai – visi tapome nepaprastai atsidavę ir vieni kitiems, ir Vokietijai”, – prisimena J.Gauckas.
Nuo pat paauglystės jis tapo opozicijos aktyvistu, ir net suprasdamas, kad tai gali sužlugdyti jo siekį įgyti išsilavinimą, pasiryžo tapti vienu idėjinių pasipriešinimo judėjimo vadovų, kuriuo išliko visą gyvenimą, o 1989-aisiais pats vadovavo masinėms opozicijos eitynėms.
Vėliau, prasidėjus Vokietijos susivienijimui, J.Gauckas vadovavo “Stasi” bylų ir nusikaltimų pagarsinimui, tuo pelnydamas ne tik draugų, bet ir priešų pagarbą. Paradoksas, tačiau priešų J.Gauckas turi iki šiol, bet jie ir vėl jam atiduoda savo balsus. Štai prezidentą rinkusioje parlamentinėje asamblėjoje už jį noriai balsavo ir A.Merkel, ir opozicinio flango politikai, nusprendę nepaisyti net to, kad jis kritikuoja kai kuriuos partijoms gyvybiškai svarbius projektus ar sumanymus. Pavyzdžiui, J.Gauckas nepritaria prieštaringai vertinamam žaliųjų projektui dėl naujos Štutgarto geležinkelio linijos tiesimo, nelinkęs jis liaupsinti ir vadinamojo “Okupuok” judėjimo, o socialdemokratai baiminasi, kad J.Gauckas už “drąsą” vėl nepradėtų girti jų partiečio, musulmonus imigrantus niekinančio Thilo Sarrazino.

A.Merkel prancūzus prezidento rinkimuose ragins balsuoti už N.Sarkozy. Jis jai – vienintelis šansas išsaugoti naująją ES sutartį, ji jam – vienintelė galimybė būti perrinktam antrai kadencijai.

“Nicolas Sarkozy parėmė mane per mano rinkimų kampaniją. Dabar mano eilė jam atsilyginti tuo pačiu”, – tokiais precedento neturinčiais žodžiais Vokietijos kanclerė Angela Merkel padėkojo Prancūzijos prezidentui N.Sarkozy už jo paramą siekiant naujos Europos Sąjungos sutarties, mainais pasižadėdama remti N.Sarkozy kandidatūrą per Prancūzijos prezidento rinkimus.
Turint omenyje ištisus dešimtmečius trunkančius Vokietijos ir Prancūzijos ginčus dėl smulkmenų ir rimtus nesutarimus dėl įvairių užsienio politikos ar ekonomikos klausimų bei prisimenant šimtmečius trunkančią frankų ir germanų trinties istoriją, A.Merkel sprendimas atrodo išties stulbinantis. Tačiau analitikai tuoj pat priduria – lygiai tokia pat stulbinanti atrodo ir Europą ištikusi krizė.
Vieni politologai A.Merkel sprendimą pavasarį kartu su N.Sarkozy dalyvauti jo rinkimų kampanijos renginiuose vadina desperacija. Kiti – labai pragmatišku požiūriu, mat jei Prancūzijos prezidentu bus išrinktas kairiųjų atstovas, jis greičiausiai pakeis šalies kursą ir nepalaikys “Merkozy” sugalvoto ES sutarties teksto. O tada – vėl visa daina iš naujo.
“A.Merkel tiesiog purto siaubas pagalvojus apie tai, kad nauju Prancūzijos prezidentu gali tapti socialistas Francois Hollande’as. Visų pirma jis palaiko A.Merkel labai kritikuojamą idėją išleisti euroobligacijas ir tokiu būdu išspręsti euro zonos skolų krizę. Be to, jis nepritaria idėjai įtvirtinti skolinimosi ribų Prancūzijos konstitucijoje, kaip to iš ES šalių tikisi A.Merkel ir N.Sarkozy.
“N.Sarkozy ir F.Hollande’o nesutarimai – tai ideologinis konfliktas tarp dviejų fundamentalių koncepcijų: dešiniųjų požiūrio, kad reikia stiprinti konkurencinį pranašumą, ir kairiųjų noro perskirstyti bendrąsias gėrybes”, – apibendrina Vokietijos krikščionių demokratų generalinis sekretorius Hermannas Gröhe.
Tad A.Merkel ne veltui taip nemėgsta kairiųjų pažiūrų F.Hollande’o. Na, o N.Sarkozy irgi neišpasakytai džiaugiasi A.Merkel parama, nes vienas pats jis šį kartą, ko gero, lauke ne karys: prancūzų apklausos rodo, kad N.Sarkozy per rinkimus gresia triuškinantis pralaimėjimas, o A.Merkel prancūzams yra neabejotinas autoritetas ir gali pakoreguoti jų nuomonę apie kandidatus.
Pavyzdžiui, Vokietijos savaitraštis “Der Spiegel” skaičiuoja, kad N.Sarkozy per vieną savaitę savo pasisakymuose Vokietiją pamini vidutiniškai 15 kartų – jis žino, kad prancūzams tiesiog žandikaulis atvimpa girdint apie Vokietijos socialines reformas, gamybos apimtį, nedarbo lygį. Net N.Sarkozy partiečiai jau užsimena, kad dabartinio prezidento simpatijos Vokietijai tampa savotiška obsesija.

Lemtingas tandemas

Dar prieš keletą metų tokios simpatijos būtų buvusios sunkiai įsivaizduojamos. Prisiminkime, kaip kadencijos pradžioje hiperaktyvus ir nervingas N.Sarkozy niekaip nerasdavo kalbos su santūria, racionalia ir į kompromisus nelinkusia Vokietijos kanclere. Ją be galo erzino Prancūzijos prezidento pomėgis būtinai patapšnoti per petį ar net įžnybti savo pašnekovei.
Dabar jie į visus ES forumus atvyksta drauge, sėdasi į gretimus krėslus, pozuoja žurnalistams ir yra lyginami su įsimylėjusiais jaunavedžiais. Tik klausimas, ar ši santuoka tikrai iš meilės, ar tik iš išskaičiavimo kovojant su bendru priešu – socialistų kandidatu.
Kad ir kokie būtų Paryžiaus ir Berlyno draugystės motyvai, “Merkozy” ryšys šiuo metu nepajudinamas. O istorija rodo, kad jei vokiečiai ir prancūzai kažkuriuo metu vis dėlto randa bendrą kalbą, gimsta koks nors unikalus projektas, vėliau darantis įtaką kelių kartų gyvenimui.
Štai Konradas Adenaueris ir Charles’is de Gaulle’is nukaldino Eliziejaus sutartį, dar žinomą Draugystės sutarties vardu. Verdene (Prancūzijoje), praėjus 68 metams po Pirmojo pasaulinio karo, pagerbdami aukas už rankų susikibo Helmutas Kohlis ir Francois Mitterand’as.
Dabar laikas atėjo “Merkozy” projektui – sutarčiai, kuri pirmą kartą ES istorijoje numato bendrą fiskalinę politiką ir iš esmės naikina sienas tarp atskirų ES narių, bet sulaukia ir gausios kritikos dėl to, kad iš esmės visus sprendimus perleidžia dviem supervalstybėms, kitoms, mažesnėms, palikdama antraeilį vaidmenį sprendžiant savo pačių reikalus.
Bet kuriuo atveju tai istorinė sutartis, kurią, jei pavyks, visiems kitiems europiečiams “prakiš” istorinis Vokietijos ir Prancūzijos lyderių tandemas.

„Siemens“ pelnė Vokietijos pramonės inovacijų apdovanojimą didelių bendrovių kategorijoje. Apdovanojimas įteiktas už „Siemens“ H-klasės dujų turbiną, kuri pasiekė pasaulinį efektyvumo rekordą – 60,75 procento kombinuoto ciklo darbo režime.

Apdovanojimas, kuris yra užregistruotas kaip pirmasis pasaulyje inovacijų įvertinimas, yra globojamas Vokietijos Federalinės mokslo ir tyrimų ministerijos. Energijos sektoriaus vadovui ir „Siemens AG“ valdybos nariui Michael’ui Suess’ui šį apdovanojimą įteikė ES Energijos komisaras Günther’is Oettinger’is.

Su testavimo etapu SGT5-8000H dujų turbinos projekto plėtojimas truko dešimt metų. „Siemens“ investavo apie pusę milijardo eurų į jėgainės prototipo eksploatavimą ir vystymą Irschinge, Bavarijoje. Viena tokio tipo dujų turbina kombinuoto ciklo darbo režime gali aprūpinti ekologiškai pagaminta elektra Berlyno dydžio miestą.

„Šis apdovanojimas yra dešimtmetį trukusio mūsų darbo ir daugiau nei 750 „Siemens“ darbuotojų pastangų pripažinimas. Aš esu pagerbtas priimdamas apdovanojimą jų vardu“, – sakė Michael’as Suess’as.

„Siemens“ yra vienintelis pasaulyje kombinuoto ciklo elektros jėgainių teikėjas, kurio jėgainės yra sertifikuotos kaip pasiekiančios daugiau nei 60 procentų efektyvumą. Tai jas pavertė ekologiškiausiomis pasaulyje, iškastinį kurą naudojančiomis elektros jėgainėmis.

Raidė H dujų turbinų inžinerijoje reiškia aukščiausią efektyvumą. Apdovanojimą laimėjusi technologija veikia „E.ON“ elektrinėje, Irschinge nuo praėjusių metų birželio. Bandymo metu kombinuoto ciklo elektrinė, prižiūrima „TÜV-Süd“ techninio inspektoriaus, pasiekė pasaulio efektyvumo rekordą – 60.75 proc., pagamindama 578 megavatų elektros energijos. Taip pat buvo pademonstruotas jėgainės veikimo lankstumas ekstremaliomis sąlygomis.

Su šia inovacija „Siemens“ pasižymėjo inžinerijos istorijoje. Naujai sukurta kombinuoto ciklo jėgainė apytiksliai reikalauja trečdaliu mažiau kuro kilovatvalandei (kWh) pagaminti nei pasauliniu mastu įdiegtos dujinių jėgainių vidurkis. Tokį efektyvumo lygį pasiekianti turbina ne tik ženkliai sutaupo kaštus kurui, bet ir sumažina išmetamų CO2 dujų kiekį, taip prisidėdama prie klimato apsaugos.

Nauja dujų turbina buvo sukurta bendradarbiaujant su universitetais ir tyrimų institutais Erlangene, Berlyne, Muehlheime bei Orlando, Floridoje. Turbinos gamyba vyks ne tik „Siemens“ gamykloje Berlyne, bet ir neseniai atidarytame objekte JAV, Charlotte. „Šiandien jau turime užsakymų 60-Hercų turbinoms iš Floridos ir vieną kombinuoto ciklo jėgainės užsakymą iš Pietų Korėjos, kuri pradės veikti šių metų pabaigoje“, – teigė M. Suess’as. Dėka didelio veikimo lankstumo naujoji H – klasės turbina yra puikiai suderinama plėtojant vėjo ir saulės jėgaines. Kai nešviečia saulė ir nepučia vėjas, turbina gali operatyviai kompensuoti elektros energijos tiekimo trūkumą naudodama kitus resursus.

Aukšto efektyvumo kombinuoto ciklo jėgainės yra dalis „Siemens“ aplinkosaugos projektų rinkinio. 2011 metais bendrovės pajamos iš aplinkai draugiškų produktų siekė apie 30 milijardų eurų, taip „Siemens“ tapo didžiausiu pasaulyje ekologiškų technologijų tiekėju. „Siemens“ kuriami sprendimai per metus visame pasaulyje sumažino anglies dvideginio (CO2) emisiją 320 mln. tonų, tai yra tiek, kiek kasmet CO2 į aplinką išmeta didmiesčiai Berlynas, Delis, Hongkongas, Stambulas, Londonas, Niujorkas, Tokijas ir Singapūras drauge sudėjus.

Stambiausių Vokietijos kompanijų vadovai dėl euro zonos skolų krizės prognozuoja sulėtėjusį ekonomikos augimą šalyje 2012 metais, tačiau recesijos nenumato.

Interviu „Reuters“ jie neprognozavo ir euro zonos subyrėjimo, nors ir pripažino, kad dėl skolų krizės Europos ir JAV ekonomikų augimui ir stabilumui kyla pavojus.

“Mes prognozuojame ekonomikos lėtėjimą, bet ne recesiją“, – sakė šalies pramoninės grupės BDI prezidentas Hans-Peter Keitelis. Jis pavadino tai „normaliu reiškiniu“ po dvejų smarkaus augimo metų ir pridūrė tikįs gerais 2012 m. rodikliais.

Stambiausios Europos ekonomikos vyriausybė šiais metais prognozuoja 3 proc. BVP prieaugį. Jos prognozėmis, BVP kitais metais sulėtės iki 1 proc.

Eksportuotojų asociacijos vadovas Antonas Berneris prognozuoja, kad eksporto augimo tempai 2012 metais sulėtės po pakilimo eksporto srityje. Jo manymu, eksportas 2012 metais išaugs „apie 6 proc.“ po dvejų dviženklio augimo metų.

ES šalių vadovai praėjusio penktadienio naktį sutarė dėl fiskalinės drausmės griežtinimo euro zonoje ir dar keliose euro neturinčiose šalyse, įskaitant Lietuvą, bei numatė baudas už naujųjų taisyklių pažeidimus.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, kurių tandemas pastarosiomis savaitėmis vadinamas tiesiog “Merkozy”, privertė kitas euro zonos nares bei dar šešias euro neturinčias ES valstybes pritarti kur kas griežtesnėms fiskalinės politikos taisyklėms ir net automatiškai taikomoms baudoms už jų nesilaikymą.
Taigi, 17 euro zonos šalių, taip pat Baltijos ir beveik visas Šiaurės regionas bei galbūt Čekija ir Švedija (jos dar neapsisprendė ir atsakymą pateiks po parlamentinių svarstymų) pagal naująjį susitarimą, kurį ketinama pasirašyti iki kitų metų kovo mėnesio, privalės mokėti baudas už per didelį biudžeto deficitą, šiose šalyse bus skaičiuojamas vienodo dydžio pelno mokestis ir taikomi tokie pat finansinių transakcijų įkainiai, o už ateityje šioms šalims suteiktą finansinę paramą jokios atsakomybės negalės būti verčiami prisiimti privatūs investuotojai, kaip nutiko Graikijos atveju.

Koją pakišo britai

Tokios taisyklės pagal “Merkozy” planą turėjo įsigalioti visose 27 Europos Sąjungos šalyse ir iki pat praėjusio penktadienio išnaktų Europai taisykles diktuojanti porelė tuo neabejojo. Tačiau naujosioms prievolėms ir baudoms griežtai pasipriešino kelios euro neturinčios valstybės, ypač – Didžioji Britanija.
„Mes labiau norėtume sutarčių reformos tarp 27 narių. Tačiau tai buvo neįmanoma dėl mūsų draugų britų pozicijos. Dėl to bus pasirašytas tarpvalstybinis susitarimas tarp 17 šalių, kuris bus atviras kitiems“, – akmenį į Didžiosios Britanijos daržą praėjusią savaitę sviedė N.Sarkozy.
Tačiau Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas iki paskutinės minutės atlaikė “Merkozy” spaudimą ir liko prie savo pozicijos. Beje, jis nebuvo nusiteikęs prieš absoliučiai visus “Merkozy” sumanymus, o nepritarė tik tam, kad visoje ES būtų suvienodintos finansinių paslaugų teikimo taisyklės. Tačiau ir šio vieno punkto pakako, kad bendra ir visoms ES šalims galiojanti sutartis nebūtų patvirtinta, o naujosios taisyklės būtų taikomos tik “išrinktųjų” kuopelei. Tiesa, Didžiosios Britanijos premjeras mano, kad derėtų vartoti ne žodį “išrinktieji”, o kaip tik terminą “pasmerktieji”. Tačiau daugelio analitikų vertinimu, pasmerktaisiais tapo kaip tik tie, kurie atmetė naująsias taisykles.

Gimsta dviejų greičių Europa

Nors D.Cameronas norėjo “kaip geriau”, analitikų vertinimu, šį kartą jam nepavyko net “kaip visada”. Baimindamasis, kad naujosios fiskalinės taisyklės galėtų pakenkti Didžiosios Britanijos ekonomikai, jis prašovė pro šalį, nes susipyko su įtakingąja A.Merkel ir N.Sarkozy porele. O tai – dar didesnė žala Didžiosios Britanijos ekonominiams interesams.
„Šiuo metu Vokietija neabejotinai yra Europos lyderė, Prancūzija tapo Vokietijos parankine, o Didžioji Britanija dar niekada nebuvo tokia neįtakinga“, – teigia Europos reformų centro vadovas Charlesas Grantas. Jo nuomone, kitų ES šalių suartėjimas, už borto paliekant Didžiąją Britaniją, pakenks jos ekonomikai kur kas labiau nei būtų pakenkusios griežtesnės fiskalinės taisyklės.
„D.Cameronui leista suprasti, kad Europai nė motais jo žodžiai. Prancūzija ir Vokietija aiškiai pabrėžė, kad jie gali daryti ką tik nori ir visiškai nesvarbu – patinka tai britams ar ne“, – situaciją vertina Didžiosios Britanijos Notingemo universiteto politikos mokslų profesorius Stevenas Fieldingas. Be to, pasak analitikų, kitose šalyse įsigaliosiančios griežtos fiskalinės taisyklės sumažins britiškų prekių konkurencingumą.
Tas pats pasakytina ir apie kitas sutarties nepatvirtinusias šalis, pavyzdžiui, Vengriją. Analitikų vertinimu, iš esmės tai ir yra taip vadinamos “dviejų greičių” Europos sukūrimas, ir šiuo atveju naują sutartį priimsiančios valstybės judės kur kas didesniu greičiu nei likusios. “Euro neturinčios ir sutarčiai nepritariančios valstybės baiminasi galimos izoliacijos, nes jos savotiškai iškrenta iš žaidimo”, – aiškina S.Fieldingas.
Na, o kaip naujosios taisyklės paveiks jas patvirtinusių šalių ekonomiką?
Bent jau A.Merkel neabejoja, jog tai – vienintelis įmanomas būdas išsigelbėti iš skolų krizės. Pirmiausia tai esą padidins investuotojų pasitikėjimą, kurio stygius lėmė investuotojų traukimąsi ir grynųjų pinigų srautų tirpsmą euro zonoje.
Tačiau yra ir kita medalio pusė. Tai – gresiantis Vokietijos ir Prancūzijos diktatas. Mat šios dvi supervalstybės taps tiesioginiais kitų sutartį pasirašiusių valstybių, įskaitant ir Lietuvą, prievaizdais.

“Merkozy” planas:

Valstybėms, kurių biudžeto deficitas viršija 3 proc., bus automatiškai taikomos baudos
Euro zonos valstybių gelbėjimo fondo “lubos” negalės viršyti 500 mlrd. eurų
Privatūs investuotojai negalės būti verčiami prisiimti rizikos dėl valstybių skolų
Valstybėse bus nustatytas vienodo dydžio pelno mokestis
Bus taikomi vienodi finansinių transakcijų įkainiai

Investuotojai iš krizės apimtos euro zonos traukasi lyg iš skęstančio laivo, o šių šalių politikai nebeišlenda iš posėdžių salių ieškodami nebeegzistuojančio būdo išgelbėti eurą. Tad Vokietija ir kitos šalys jau pradeda skaičiuoti, kiek joms kainuos euro žlugimas.

Euro obligacijos? Atrodo, lyg Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy net nežinotų tokio termino. Dar yra naujasis Italijos premjeras Mario Monti. Klausi jo, ką manąs apie euro obligacijas, bet ir šis tik pečiais gūžteli – leidžia suprasti, esą niekada nėra apie tokias girdėjęs. Pagaliau – puikioji oratorė Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Ši ponia terminą puikiai žino, bet irgi nė už ką jo nevartoja, nors euro obligacijos greičiausiai yra vienintelė likusi priemonė išgelbėti eurą.
Tad įsivaizduokite šią trijulę pietaujančią prie vieno stalo ir kalbančią apie euro likimą, bet apsimetančią, kad nė vienas nežino stebuklingojo burtažodžio.
Maždaug taip ir atrodė praėjusią savaitę vykęs trijų galingųjų euro zonos valstybių lyderių susitikimas Strasbūre, kuris labiausiai priminė euro pakasynas ir ne vieną analitiką privertė susimąstyti, kad iš tiesų bendroji euro zonos valiuta jau yra žlugusi, tik garsiai apie tai vis dar neprabylama. Štai kodėl ir priemonių jai išgelbėti – tokių kaip euro obligacijos – supervalstybių lyderiams nebėra prasmės net svarstyti.
Štai pietus kaip įprasta sutrukdžiusiems žurnalistams A.Merkel į klausimą apie euro obligacijų išleidimą tam, kad euro zonos skolos būtų gelbėjamos centralizuotai, šluostydamasi lūpas servetėle burbtelėjo tik tai, kad savo nuomonės (o ji anksčiau buvo vienareikšmiškai skeptiška) nepakeitė. Šmaikštuolis N.Sarkozy, prieš atsakydamas į tą patį klausimą, kaip įprasta puolė pasakoti anekdotų (šį kartą, beje, apie hipochondrikus) ir nukreipęs dėmesį nuo klausimo esmės pareiškė, jog “bus rastas bendras sutarimas”.
Kad į taiką ir harmoniją euro zonoje nė nepanašu, patvirtino ir M.Monti, nuleidęs klausimą apie euro obligacijas negirdomis ir vietoj šio termino panaudojęs kitą – “stabilumo obligacijos”.
Taigi euro zonos lyderiai prie pietų stalo praėjusią savaitę elgėsi tarsi trys tos pačios ligoninės gydytojai, skirtingai įsivaizduojantys mirtino ligonio gaivinimą ir tik dėl ligoninės reputacijos nepuolantys draskyti vienas kitam akių.
“Akivaizdu, kad euro zonoje tvyro didžiulė įtampa. Tačiau skirtingas vizijas turintys euro zonos lyderiai sugeba tvardytis, ir atrodo, jog visi jie supranta, kad pyktis nebėra prasmės – euro dienos suskaičiuotos”, – skelbia Vokietijos savaitraštis “Der Spiegel”. Šio vieno įtakingiausių Vokietijos leidinių analitikai pripažįsta, kad visi ženklai liudija apie jau įvykusią faktinę euro mirtį ir jos išvengti galima tik per stebuklą, kuris tebėra Vokietijos rankose.

Vokietija – viena prieš visus

Vienintelė išeitis eurui ir euro zonos valstybėms – išleisti jau minėtas ir visų nekenčiamas euro obligacijas, kitaip tariant, leisti Europos centriniam bankui (ECB) sumokėti už vyriausybių skolas, nes jis ne tik turi pakankamai lėšų, bet ir esant reikalui gali prispausdinti daugiau kupiūrų.
Bet su tuo nieku gyvu nesutinka Vokietija. Ji aiškina, kad ECB – nepriklausoma institucija, kurios negalima versti gelbėti vyriausybių prieš jos pačios valią.
Šiuo atveju A.Merkel primena tą vienišą karį, stovintį plyname kovos lauke, ir jei kol kas pietauti su ja vis dar sėda ir N.Sarkozy, ir N.Monti, tai greitai Vokietijos kanclerė užkandžiaus viena.
Buvęs Prancūzijos prezidento Francois Mitterrand’o patarėjas Jacques Attali dabartinę Vokietijos poziciją prilygina net Antrajam pasauliniam karui. “Po dviejų pasaulinių karų Europą savižudybei ir vėl pasmerkia toji pati Vokietija”, – dramatiškai kalba politikas, kurio nuomone, jei Vokietija nepakeis nuomonės, Europos laukia visiška katastrofa. Juk akivaizdu, kad jokios kitos priemonės iki šiol nepadėjo, nors euro zona su krize kovoja jau daugiau nei metus.
“Pirmasis Graikijos gelbėjimo planas pasirodė per menkas, tad šaliai buvo suteikta pakartotinė parama, kurios irgi nepakako. Vėliau buvo padidintas Europos stabilumo fondas, bet ir jis iki šiol pilnai nefunkcionuoja, o vietoj to Italijos ir Ispanijos obligacijas supirkinėja ECB. Euro zonos situacija – beviltiška”, – teigia J.Attali.

Pirmieji ėmė rengtis verslininkai

Vis dėlto Vokietija nusileisti neketina, tad gali būti, kad jau pirmą kitų metų ketvirtį euro nebeliks. Na, o pirmieji euro žlugimo šaukliai yra ne prabilti bijantys ir panikos kelti nenorintys politikai, o 17-oje krizės purtomų euro zonos valstybių veikiančios tarptautinės kompanijos, kurių vadovai ima rengtis pačiam blogiausiam scenarijui. Automobilių gamintojai, energetikos kompanijos, vartojimo prekių ir kitos tarptautinės bendrovės mėgina sumažinti riziką, nukreipdamos lėšų rezervus į saugias investicijas ir atidžiai kontroliuodamos nebūtinas išlaidas. Štai Vokietijos inžinerijos milžinė “Siemens” įsteigė net savo banką, kad galėtų laikyti indėlius saugiu laikomame Europos centriniame banke.
“Pradėjome svarstyti, kaip galėtų atrodyti žlugimas. Jei šalys pradėtų trauktis iš euro zonos, susidurtume su masine devalvacija, kuri labai pabrangintų importuojamas prekes”, – dėsto ir investicinės kompanijos “Diageo Europe” prezidentas Andrew Morganas.
Kitas kompanijų rūpestis – išsiaiškinti, kaip euro žlugimas atsilieptų tarptautiniams komerciniams susitarimams ir paskolų sutartims. “Vis dar sunku galvoti apie tai, kas sunkiai įsivaizduojama, juolab numatyti konkrečias detales, tačiau bet kuris racionalus žaidėjas turi apsvarstyti tokią galimybę”, – sako Jeanas Pisani-Ferry, Briuselyje įsikūrusio ekonominės ir politinės analizės Bruegelio instituto vadovas.
Štai dėl ko tą galimybę kompanijos taip įnirtingai svarsto. Kai kurie Prancūzijoje, Italijoje ir Ispanijoje dirbantys tarptautinių kompanijų vadovai sako jau turį parengtus planus, kaip veikti smarkių finansinių ir ekonominių sukrėtimų atveju.

Laukia visuotinis bankrotas?

Nors garsiai nekalba, bet euro žlugimui rengtis pradeda ir vyriausybės. Deja, joms tai kur kas liūdnesnė perspektyva nei lanksčioms įmonėms. Bet ir tuo atveju pabrėžiama, esą pigiau bus eurą išbraukti iš egzistuojančių valiutų sąrašo, nei dirbtinai palaikyti jo gyvybę.
“Pasekmės Europai ir visam pasauliui bus dramatiškos. Valstybės bankrutuos, iš naujo reikės gelbėti griūvančius bankus, o ekonomiką apims metų metus besitęsianti recesija”, – niūrią ateitį prognozuoja “Der Spiegel” analitikai. Tačiau kartu jie pripažįsta, kad tai – geriausia,  gal ir vienintelė, išeitis.
Pavyzdžiui, Vokietijoje skaičiuojama, kas būtų, jei šalis grįžtų prie markės, ir kas – jei toliau cirkuliuotų eurai. Šalies Finansų ministerija mano, kad naujai įvestos Vokietijos markės vertė būtų net 25 proc. didesnė už dabartinę euro vertę, o tai – tikra katastrofa nuo eksporto priklausomai Vokietijai. Iš viso šalies nuostoliai per trumpą laiką pasiektų nuo 250 mlrd. iki 340 mlrd. eurų, arba 10–14 proc. Vokietijos BVP.
Tačiau pasilikus prie euro žala valstybei būtų dar didesnė, nes tektų itin brangiai skolintis (procentai gali išaugti iki dviženklių skaičių) tam, kad būtų administruojama valstybės skola.
Beje, manoma, kad tikroji euro mirtis prasidės pirmą 2012 m. ketvirtį, kai labiausiai skolų kamuojamos euro zonos valstybės turės, bet nebegalės sugraibyti sunkiai įsivaizduojamų sumų skoloms padengti. Vien Italijai teks refinansuoti 110 mlrd. eurų senų skolų, kurių terminas sueina kitų metų pradžioje.
O pinigų, žinoma, niekas neskolins. Apie kokius nors naujus rinkos investuotojus galima pamiršti – jų neįtikins net ką tik pasikeitusi valdžia Italijoje, Graikijoje ar Ispanijoje.
Net patyrę bankininkai, kurie viešai skelbia raminančias naujienas, privačiuose pokalbiuose pripažįsta, kad euras tuoj tuoj žlugs. “Be to, iš euro zonos traukiasi ne tik bankininkai, bet ir draudimo kompanijos, pensijų fondai ir net privatūs investiciniai fondai. Visi jie baiminasi visuotinio bankroto”, – pabrėžia “Morgan Stanley” ekonomistas Joachimas Felsas.
Beje, “Deutsche Bank” vadovas Josefas Ackermannas teigia, kad euras numarino pats save tą dieną, kai buvo nuspręsta nurašyti Graikijos skolas. “Yra nemažai Azijos ir Amerikos kompanijų, kurios mąsto paprastai: jei euro zonoje įprasta nurašyti nemokios valstybės skolas, kas gali garantuoti, kad ir kiti įsipareigojimai privatiems investuotojams nebus nubraukti”, – niūrią ir gėdingą euro pabaigą apibendrina bankininkas.

Scanpix

Prancūzija ir Vokietija ketina toliau stiprinti euro zonos šalių bendradarbiavimą, ypač kovoje su skolų krize. Apie tai pareiškė Prancūzijos prezidentas Nikolia Sarkozi  ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel po to, kai “Standard&Poors” agentūra įspėjo, kad, jeigu penktadienį vyksiančio Europos Sąjungos (ES) viršūnių susitikimo metu nebus priimtas įtikinamas kovos su krize planas, ji sumažins euro zonos narių skolinimosi reitingus.

Naujienų agentūrų pranešimu, dviejų stambiausių Europos ekonomikų lyderiai pažadėjo “imtis visų būtinų priemonių”, siekiant užtikrinti stabilią regiono plėtrą. Kartu politikai pastebėjo, kad negalima veikti pavieniui, būtina koordinuoti visų euro zonos šalių veiksmus.

Euro grupės, jungiančios euro zonos finansų ministrus, pirmininkas, Liuksemburgo premjeras Jeanas Claude Junckeris agentūros “Standard & Poor’s” veiksmus pavadino “nederamu išpūtimu”. Savo poziciją politikas išsakė per interviu Vokietijos radijui “Deutschlandfunk”. Jis pareiškė, kad “dėl to per daug nesusisielojo, bet nustebo”, nes pastaruoju metu politikai deda išties dideles pastangas kovoje su skolų krize.

Anot AFP, Prancūzijos centrinio banko vadovas Christian Noyeris pareiškė, kad “Standard & Poor’s” veiksmai daugiau susiję su politiniais veiksniais nei su ekonominiais, tačiau jis nepatikslino, kam politiniu požiūriu gali būti naudingi reitingų agentūros veiksmai.

Vokietija nusprendė eiti kitokiu keliu, nei ėjo iki šiol: ateityje ji mažins energijos suvartojimą, o ne didins energijos gamybos apimtis. Apie tai, kaip ji tai darys, kalbamės su vienos didžiausių šios šalies elektros prietaisų gamintojų bendrovės “Stiebel Eltron” valdybos nariu dr. Ulrichu Stiebeliu.

VEIDAS: Vokietija ketina tapti Europos lydere energijos taupymo srityje. Iki 2022 m. šalis ketina atsisakyti atominių elektrinių, bet neplanuoja didinti suvartojamų dujų kiekio. Kaip prie to bus einama?
U.S.: Kelias buvo ilgas, ir tai, kuo gyvename dabar, buvo nulemta įvairių aplinkybių dar praėjusiame šimtmetyje. Raidą galėčiau papasakoti pasitelkdamas bendrovės, kuriai vadovauju, pavyzdį.
Šią bendrovę po Pirmojo pasaulinio karo įsteigė mano tėvas. Tuo metu elektra pasiekė gyvenamuosius namus, tad pirmieji bendrovės gaminiai buvo buitiniai elektros prietaisai. Maždaug 1970-aisiais, kai elektra buvo dar palyginti brangi, išpopuliarėjo šiluminiai siurbliai, tad pradėjome masinę jų gamybą.
8-ajame ir 9-ajame dešimtmetyje jų paklausa Vokietijoje sumažėjo, nes plėtėsi atominių elektrinių tinklas, elektra pigo, tad imta manyti, kad vandenį bus galima šildyti naudojant elektros energiją. Bet vėliau vėl ėmė populiarėti energijos taupymo idėjos. Pamažu atsirado įstatymų, numatančų, kad namai turi būti pasyvūs, turėti geresnę izoliaciją, sandarius langus, naudoti mažiau energijos šildymui.
VEIDAS: Kiek laiko prireikia pereiti nuo įprastų prie energiją taupančių namų statybos, kad tai taptų visuotinai pripažįstama?
U.S.: Prireikia vidutiniškai 12–20 metų, kad visa pramonė persitvarkytų. Atsiradus technologinių naujovių reikia laiko, kad pasikeistų ir priemonės, ir mąstymas. Ypač sunku įtikinti statybų bendroves, nes statyti pasyvius namus ne tik brangiau, bet ir sudėtingiau, o statybos specialistai turi būti puikiai parengti.
VEIDAS: Kiek energiją taupančių namų šiuo metu yra Vokietijoje?
U.S.: Vokiečiai yra pastatę 70 tūkst. pasyvių namų: 50 tūkst. – Vokietijoje, o kiti pastatyti užsienyje. Beje, pasyvių namų skaičius nuolat svyruoja. Tarkime, 2000-aisiais įvedus eurą gyventojai pasijuto finansiškai nesaugūs, tad ėmė labai taupyti ir naujų pasyvių namų paklausa gerokai sumažėjo. Paskui paklausos svyravimas priklausė nuo valstybės paramos.
VEIDAS: O kokia pasyvių namų plėtra kitose šalyse?
U.S.: Lengviausia man vertinti pagal šiluminių siurblių paklausą. Pavyzdžiui, Švedijoje ji yra pastovi jau kelis dešimtmečius. Prancūzijoje – tokios pat problemos kaip ir Vokietijoje. Ten irgi buvo taikomos mokesčių lengvatos, vėliau jos buvo sumažintos, vėl padidintos.
Dar kitoks Suomijos pavyzdys. Ten šiemet bus pastatyta iki 15 tūkst. pasyvių namų. Suomiai išsikėlę tikslą iki 2017-ųjų šalyje turėti milijoną šiluminių siurblių, nors dabar jų tėra 400 tūkst.
VEIDAS: Tokiems užmojams reikalingas ir gyventojų palaikymas. Ar visur jie vienodai sąmoningi?
U.S.: Viskas priklauso nuo kainos. Šalyse, kuriose viena kilovatvalandė elektros energijos kainuoja santykinai nebrangiai, šiluminiais siurbliais ypač domimasi. Bet vos atpinga nafta, vėl imama dvejoti. Žinoma, svarbios ir taupymo, ekologinės idėjos, tačiau vis tiek galiausiai viską lemia sąskaita.
VEIDAS: Kas labiausiai žmonių mąstymą pakeitė Vokietijoje?
U.S.: Iš pradžių viešoji nuomonė buvo priešiška viskam, kas susiję su elektra, tad netgi pasyvieji namai vertinti skeptiškai, nes šiluminiai siurbliai juk naudoja elektros energiją. Tokia baimė buvo susijusi su atominėmis elektrinėmis. Tačiau dabar viskas apsivertė – elektra tampa atsinaujinančiu šaltiniu. Daugybė žmonių ėmė naudoti saulės baterijų sistemas, vėjo jėgaines, kurių dabar šalyje yra per 30 tūkst. Daug žmonių naudoja tiek atsinaujinančią, tiek iš elektros tinklų gaunamą elektrą.
VEIDAS: Vokietijos vyriausybė apsisprendė apskritai uždaryti atomines elektrines ir pažadėjo, kad dėl to energijos stygiaus ateityje Vokietija nepajus, nes 2020-aisiais, padaugėjus pasyvių namų, bus suvartojama mažiau energijos nei dabar. Ar tokie planai nėra utopija?
U.S.: Ši programa vadinama EnEV (Energijos taupymo reguliavimas). Tai reikalavimai, keliami pastatams: kiek energijos jie gali suvartoti, koks jų apšiltinimas privalo būti ir pan. Viskas būtų gerai, ypač kai kalbama apie naujas statybas. Tačiau kyla svarbiausias klausimas: o kaip bus su senais namais ir ar galima priversti senų namų, kurie Vokietijoje sudaro bene 90 proc. visų pastatų, savininkus juos renovuoti savo lėšomis?
Išeitis yra valstybės parama, ir jokiu būdu ne prievartinė. Kitaip tariant, programa veiks, jei valdžia namo savininkui pasiūlys paramą renovuojant statinį ir paragins, bet ne privers jį tai padaryti.
VEIDAS: Koks, Jūsų manymu, idealus skirtingų energijos šaltinių santykis Europos Sąjungoje? Kokią dalį turėtų sudaryti atsinaujinantys energijos šaltiniai, kokią – tradiciniai?
U.S.: Pagal Vokietijos nacionalinę programą, kurią yra parengusi Aplinkos ministerija, bet kuriai dar nėra pritaręs nė vienas politikas, iki 2050 m. atsinaujinantys šaltiniai sudarys neva 100 proc. Ar tai realu? Tai labai priklauso nuo valstybės politikos, resursų ir išgalių.
VEIDAS: Vis dėlto už atsinaujinančių šaltinių energiją vartotojams teks mokėti brangiau, taigi reakcija nebus palanki.
U.S.: Jau dabar kas mėnesį vartotojai gauna sąskaitą, kurioje yra atskira eilutė už atsinaujinančių šaltinių energiją. Per metus vokiečiai už tai sumoka 10 mlrd. eurų, nes per pastaruosius penkerius metus šalyje pastatyta labai daug saulės baterijų. Gyventojai jau dabar sako, kad jų per daug, ir reikalauja nebedidinti šių baterijų skaičiaus, nes išlaidos gula ant jų pečių. Tarkime, aš per metus už elektros energiją sumoku tūkstantį eurų, iš kurių 3 proc. keliauja į biudžetą už atsinaujinančius šaltinius. O kadangi Vokietija gali gauti daug pigių dujų iš Rusijos, gyventojai nepatenkinti.
Iš esmės kiekvienas naujas įstatymas virsta nauja eilute sąskaitoje, tad būtina motyvuoti gyventojus, o valdžiai labai gerai apskaičiuoti, kokiu tempu pereiti prie atsnaujinančių šaltinių.

Europos šalys visos kartu ir kiekviena atskirai sieks, kad energijos po 10 metų būtų suvartojama ne 10 proc. daugiau nei dabar, o 20 proc. mažiau.

Įsivaizduokime pastatą, kuris visai arba beveik visai nenaudoja energijos ir netgi neteršia aplinkos. Pastatą, kuris yra šiltas net giliausią žiemą, bet tam nereikia jokio centrinio šildymo. Tačiau svarbiausia, kad toks pastatas yra ne koks pavyzdinis projektas ir siekiamybė, o vienas iš tūkstančių naujų statinių, ir kitokių žmonės nė nebeįsivaizduoja.
Tokį tikslą – statyti vien tik energiją taupančius namus, populiariai vadinamus pasyviaisiais, yra išsikėlusi visa Europos Sąjunga. Planuojama, kad jau nuo 2018 m. tokie reikalavimai bus taikomi viešųjų pastatų statybai, o po dvejų metų – ir visiems gyvenamiesiems bei komercinės paskirties pastatams.
Ir tai tik nedidelė dalis priemonių, kuriomis Europoje bus mažinamas bendras energijos suvartojimas. Mat Europai energetikos srityje išties sekasi beveik viskas, išskyrus energijos taupymą. Juk kol kas ES neatsilieka nei nuo emisijos mažinimo, nei nuo atsinaujinančių šaltinių naudojimo tikslų, o štai energijos kasmet suvartojama vis daugiau.
Pavyzdžiui, jeigu dabartinės energijos vartojimo tendencijos nesikeistų, per artimiausius penkiolika metų energijos suvartojimas Europoje išaugtų 10 proc. Tad visoms ES šalims iškeltas bendras tikslas radikaliai pakeisti šią tendenciją ir vietoj vis didesnio suvartojamo energijos kiekio imti energijos naudoti vis mažiau, o iki 2020-ųjų jos suvartoti 20 proc. mažiau, nors galimybės taupyti kiekvienoje šalyje labai skirtingos.

Pavyzdys – Vokietija

Bene daugiausiai energijos per ateinantį dešimtmetį sutaupyti yra užsimojusi didžiausia Europos ekonomika – Vokietija. Vokietijos vyriausybė apsisprendė iki 2022 m. nutraukti visų atominių jėgainių eksploatavimą ir tapti pirmąja išsivysčiusios pramonės valstybe, paskelbusia planus visiškai atsisakyti atominės energijos. Tačiau dar svarbiau, kad Vokietija tapo pirmoji tarp galingųjų valstybių, pareiškusių, kad energijos trūkumas nebus niekaip kompensuojamas, nes tiek energijos, kiek jos suvartojama dabar, nebereikės. “Užtikriname, kad elektra bus tiekiama visą laiką ir visiems vartotojams”, – žada Vokietijos aplinkos ministras Norbertas Roettgenas, aiškinantis, esą Vokietija sutaupys didžiulius kiekius energijos perėjusi prie žaliųjų technologijų.
Priminsime, kad atominės elektrinės šiuo metu pagamina 22 proc. visos suvartojamos elektros energijos, tad maždaug tokiu procentu Vokietija žada sumažinti elektros energijos suvartojimą iki 2022-ųjų.
Pasyvieji namai – tik dalis visų Vokietijos planų, kaip energijos suvartoti kuo mažiau. Ši šalis tikisi, kad savo pavyzdžiu paskatins ir kitas ES šalis. “Vokietija bus naujo atsinaujinančių energijos šaltinių amžiaus pradininkė. Jos pėdomis seks visos kitos ES šalys“, – neabejoja Vokietijos aplinkos ministerijos atstovai.

Sumokės vartotojai?

ES direktyvose numatyta, kad naujoji taupymo, efektyvesnio energijos vartojimo ir mažesnio teršimo strategija iki 2050 m. leis sukurti mažą anglies dioksido kiekį išskiriančių technologijų ekonomiką. Pastaroji esą kiekvienam namų ūkiui kasmet leistų sutaupytų po 1000 eurų, o visoje ES būtų sukurta 2 mln. naujų darbo vietų.
„Sumažintos energijos sąskaitos leis padidinti energetinę nepriklausomybę ir saugumą”, – tvirtina Europos Parlamento Žaliųjų grupės politikas Claude’as Turmesas.
Tačiau yra ir kita medalio pusė. Pirmiausia skaičiuojama, kad kasmet iki pat 2020-ųjų į ekologiškas technologijas, transportą, infrastruktūrą ir aplinkos apsaugą ES šalims iš viso reikės papildomai investuoti po 270 mlrd. eurų. Kartu su dabartinėmis investicijomis tai sudarytų 19 proc. dabartinio ES bendrojo vidaus produkto.
Tiesa, aiškinama, kad energijos taupymas leis sumažinti energetinių resursų importą iš Rusijos, Norvegijos bei Alžyro ir kasmet sutaupyti 175–320 mlrd. eurų, kurie ir padengtų perėjimo prie žaliųjų technologijų išlaidas. Tačiau kiti skaičiavimai rodo, kad nors šiuo metu ES importuoja 50 proc. savo energijos resursų, iki 2030 m. importuojama dalis gali ne tik nesumažėti, bet ir padidėti iki 70 proc.
Be to, Vokietijos pavyzdys rodo, kad didžiausia perėjimo prie žalių technologijų našta vis dėlto tenka ir, matyt, ateityje teks vartotojams. Pavyzdžiui, jau dabar subsidijos žaliajai energetikai iš mokesčių mokėtojų kišenės šioje šalyje siekia 13 mlrd. eurų per metus, o per 10 metų jos gali išaugti 35 proc., nes būtent tiek išaugs ir žaliosios energijos gamyba.

Kaip ES bus taupoma energija iki 2020-ųjų
Vyriausybės raginamos kasmet viešųjų institucijų pastatuose energijos suvartojimą mažinti bent po 3 proc. ir pirkti tik tas prekes ir paslaugas, kurios gaminamos ar teikiamos efektyviai vartojant energiją;
Valstybinis sektorius privalo kasmet renovuoti ne mažiau kaip po 3 proc. viešųjų institucijų pastatų;
Visi viešųjų institucijų pastatai, kurie bus statomi Europoje po 2018 m., turės būti energetiškai efektyvūs;
Po 2020 m. energetiškai efektyvūs turės būti absoliučiai visi nauji pastatai;
Energijos tiekėjai privalės skatinti savo klientus efektyviau vartoti energiją ir kasmet po 1,5 proc. mažinti parduodamos energijos kiekį.

Šaltinis: Europos Komisija