Iki šiol, ko gero, svarbiausiame ES viršūnių susitikime į kampą įvaryti Europos lyderiai privalės sugalvoti, kaip išspręsti jau beveik dvejus metus besitęsiančią euro zonos skolų krizę ir išvengti euro zonos subyrėjimo.

Nuo savaitgalio Briuselyje vykstančiame Europos Sąjungos užsienio reikalų ministrų, premjerų ir nuolatinių ES pareigūnų susitikime šią savaitę bus sprendžiamas euro zonos, o gal ir visos ES likimas: politikų ir pareigūnų rankomis bus pasirašytas verdiktas, ar Bendrijai leisti nuskęsti, ar rasti būdą, kaip išplaukti.
Tokią nemalonią estafetę ES lyderiams perdavė ką tik nemažai globalių sprendimų priėmę G-20 šalių vadovai, kurie padarė viską, kad euro zona turėtų galimybių išgyventi.
Priminsime, jog G-20 šalių lyderiai sutarė garantuoti, kad centriniai bankai užtikrins šalių bankų mokumą, o Tarptautinis valiutos fondas (TVF) nepritrūks lėšų. TVF vadovė Christine Lagarde aiškina, jog taip nuspręsta suvokus, kad problemos ekonomiškai stipriose valstybėse (pavyzdžiui, Vokietijoje, Prancūzijoje ir kitose) jau pradėjo neigiamai veikti sparčiai augančių šalių ekonomiką, o juk būtent jų augimas prieš kelerius metus padėjo pasaulio ekonomikai atlaikyti krizę.
Trumpai tariant, bendri visoms pasaulio valstybėms sprendimai jau priimti, tad belieka sulaukti „vietinio“ sprendimo, kaip iš krizės kapstysis viena svarbiausių ekonominio sąmyšio dalyvių, skolų krizės krečiama Europa, nuo kurios dabar priklauso, kaip seksis kitoms pasaulio valstybėms.
Taigi šį kartą skęstančių europiečių gelbėjimas tikrai nebėra vien pačių europiečių reikalas, tad Briuselyje susirinkę ES lyderiai junta didžiulį tarptautinį spaudimą pagaliau liautis juokauti ir priimti lemiamus sprendimus. Štai JAV prezidentas Barackas Obama paragino ES lyderius skubėti užkirsti kelią „bauginančiai pasaulinei recesijai“, kuri gali prasidėti, jeigu europiečiams nepavyktų susitarti. Apie tai, kad ekonominė situacija priklausys nuo šios savaitės europiečių pastangų, prabilo net Kinijos, Indijos, Rusijos žiniasklaida.
Atsakomybę prieš visą pasaulį suvokia bei pripažįsta ir patys ES lyderiai. Štai Prancūzijos premjeras Francois Fillonas perspėjo, kad „jeigu mums nepasiseks susitarti, Europai gresia labai dideli pavojai“.
Dar labiau įtampą didina tai, kad šią savaitę bus skelbiami euro zonos makroekonominiai rodikliai, o jie greičiausiai nebus itin džiuginantys, tad euro vertė gali smuktelėti.
Pagaliau į kampą ES lyderius spaudžia ir tai, kad lapkričio 3–4 d. vėl rinksis G-20 vadovai. Jų susitikimo motyvas yra kaip tik tie ES lyderių sprendimai, kurie bus priimti šią savaitę.
Beje, Briuselyje susirinkusiems lyderiams į nugarą kvėpuoja ne tik „didžioji politika“, bet ir paprasti žmonės. Europos galingiesiems postūmis greičiau spręsti reikalus yra ir Graikijoje praėjusį trečiadienį prasidėjęs visuotinis streikas, kurį paskatino Graikijos parlamento balsavimas dėl ES bei TVF numatytų tolesnių diržų veržimo priemonių, ir protestai Amerikoje dėl Volstrito politikos.
Nepaisant štai tokios įkaitusios padėties, buvęs Lenkijos prezidentas Aleksandras Kwasniewskis pareiškė esąs įsitikinęs, kad Europa turi visas galimybes ne tik per dvejus trejus metus išlipti iš krizės, bet ir padaryti tam tikras išvadas, liečiančias visos euro zonos fiskalinę politiką.
Taigi ką turi nuspręsti į aklavietę patekę Europos vadovai?

Sprendimai bus sudėtingi

Praėjusį antradienį Didžiosios Britanijos dienraštis „The Guardian“ paskelbė, kad Vokietija ir Prancūzija dar iki ES viršūnių susitikimo priėmė sprendimą padidinti pagalbos euro zonai fondą iki dviejų trilijonų eurų. Bet tai toli gražu ne viskas.
Briuselyje susirinkę ES lyderiai ne tik turės apsispręsti dėl trumpalaikių priemonių, bet ir priimti sprendimus dėl ilgalaikės strategijos. Pavyzdžiui, jie turės nutarti, ar antikrizinis euro zonos fondas supirks į bėdą patekusių euro zonos valstybių vertybinius popierius, kad palengvintų jų biudžeto deficito naštą.
Jei bus nuspręsta, kad dalį skolų galima nurašyti, kitas žingsnis bus susitarti, kiek. Pavyzdžiui, teks nuspręsti, kokią dalį Graikijos skolos galima nurašyti, kad tai turėtų realią naudą Graikijai ir nepadarytų pražūtingos žalos kitoms euro zonos valstybėms.
Toji žala, žinoma, vis tiek bus, tad ES lyderiams teks nuspręsti, kuo ir kaip užkamšyti dėl šio žingsnio atsirasiančias bankų balanso spragas. Beje, TVF nuomone, tai gali kainuoti 200 mlrd. eurų. Jei pinigai bus skirti, reitingų agentūros jau perspėja, kad gali būti sumažintas Prancūzijos kreditingumo reitingas. Tai ir vėl naujas iššūkis, kurį turi numatyti ES lyderiai ir iš anksto sugalvoti, kaip elgtis tokio scenarijaus atveju. Ypač – kaip sustiprinti abejojančių investuotojų pasitikėjimą. Na, o tam reikalingi sprendimai, kurie užtikrintų ne tik trumpalaikį euro zonos fiasko atitolinimą, bet ir sukurtų investuotojams įtikinamai skambantį mechanizmą, kad krizė nepasikartotų ateityje.
Akivaizdu, jog tai labai nelengvos užduotys, kurias spręsti dar sunkiau dėl to, kad ES lyderiai niekaip nesusitaria tarpusavyje. Na, o labiausiai ginčijasi, kaip įprasta, didžiosios euro zonos liūtės – Vokietija ir Prancūzija.

Vokietijai ir Prancūzijai teks susitarti

Nesutarimų tarp Vokietijos ir Prancūzijos priežastis – skirtingos jųdviejų bėdos. Taigi, kad ir kokie bus priimti bendri ES vadovų nutarimai, kažkuri iš jų nukentės skaudžiau.
Prancūzija, turinti kur kas rimtesnių rūpesčių dėl šalies bankų nei Vokietija ir bijanti jau minėto galimo reitingo sumažinimo, spaudžia Vokietiją imtis drąsių ir ryžtingų euro zonos gelbėjimo žingsnių. Tačiau Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Schaeuble atsikerta, kad Berlynas pasiūlys tik „apsaugą nuo netikrumo finansų rinkose“. Mat šalis, turinti didžiausią ir geriausiai tvarkomą ekonomiką Bendrijoje, nenori prarasti sunkiai išsikovotos nepriekaištingos finansinės reputacijos, o tai beveik neišvengiama, jeigu ji per daug aukosis gelbėdama savo partneres ir atsisakys dalies suverenumo. Mat imantis centralizuotos euro zonos finansų kontrolės, kurios tikisi Prancūzija, nacionalinių vyriausybių, įskaitant Vokietijos, galios susilpnėtų.
Vokietija nepritaria kai kurioms Bendrijos politikos derinimo idėjoms, mat po šia skambia fraze slypi „Briuselio diktatas“ įvairioms vyriausybėms, pradedant valstybių biudžetais, baigiant mokesčių politika ir biurokratinėmis procedūromis.
„Ribos, kiek savo ekonomikos kontrolės Vokietija gali leisti perduoti centrinėms ES struktūroms, bus nustatytos žmonių“, – kompromisų nežada Briuselyje veikiančio Europos politikos centro vadovas Hansas Martensas ir net užsimena apie svarbiausią dalyką – Vokietijos skepticizmą dėl siekio toliau ginti integraciją, kuriai dabar kilo nemenkas pavojus.
Be to, Vokietija nebepalaiko idėjos solidarizuotis su kai kuriomis labai dideles skolų kupras užsiauginusiomis valstybėmis – Airija, Portugalija ar Italija.
Beje, panašios nuotaikos vyrauja ne tik Vokietijoje, bet ir kitose euro zonos šalyse. Tarkime, Suomijos, Nyderlandų, Austrijos politinė santvarka smarkiai pakrypo į dešinę, o naujai išrinkti politikai šiose šalyse irgi nemato didelio reikalo aukoti savo šalių gerovės dėl vargetų.
Todėl ypač daug nesutarimų tarp euro zonos valstybių kyla ir dėl Europos finansinio stabilumo fondo dydžio. Juk 2 trln. JAV dolerių dydžio fondas po ilgų ginčų buvo patvirtintas tik prieš porą savaičių, po antrojo parlamento balsavimo Slovakijoje, bet ekspertai ragina šį fondą didinti iki 3 trln. dolerių, o tai ir vėl reiškia garantuotus nesutarimus.
Didesnio fondo šalininkai aiškina, kad toks rezervas gali būti reikalingas Italijai ir Ispanijai apsaugoti, jo taip pat prireiks norint finansuoti antrąją paskolą Graikijai, dėl kurios preliminariai sutarta liepą. Tačiau Vokietija atkerta, kad fondo didinimas yra kilpa ant ekonomiškai sveikesnių valstybių kaklo, ir nesirengia lengvai sutikti su idėja iš savo kišenės finansuoti krizės kaltininkių.
Vis dėlto nesutarimus šalys turės nugludinti iki konkrečių ir, svarbiausia, labai greitų sprendimų. Tad šeštadienį susitikę tik dviese, o sekmadienį dalyvavę viešuose debatuose dėl krizės sprendimo strategijos, Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel įsipareigojo dar kartą susitikti šį trečiadienį ir euro krizės byloje padėti galutinį tašką. Nuo jo ir priklausys, kam pasmerkiamas euras ir visos šio monetarinio junginio dalyvės.

Keturios svarbiausios ES lyderių užduotys
Nuspręsti, kokią dalį Graikijos skolos galima nurašyti;
Susitarti dėl bankų rekapitalizavimo, tai yra balansų „užkamšymo“;
Sukurti saugiklius, kurie neleistų pasikartoti dabartinei krizei;
Susitarti dėl centralizuotos fiskalinės politikos euro zonoje.

Vokiečių leidžiamas žurnalas „Der Spiegel“ pranešė, kad 1963 metais tuometinis Vokietijos Federacinės Respublikos kancleris Ludwigas Erhardas iš Tarybų Sąjungos už 100 milijardų „deutschmakių“ (dabar – maždaug 25 mlrd. JAV dolerių) bandė išpirkti visą rytinę sovietų okupuotą Vokietijos dalįm vadintą VDR – Vokietijos Demokratinę Respubliką.

Kaip skelbia žurnalas, apie tokio sandorio su Maskva galimybę L. Erhardas 1963 metais Bonoje yra kalbėjęs su tuometiniu JAV pasiuntiniu Vakarų Vokietijoje Georgu McGhee. Vokiečių valdžia jau buvo apsisprendusi, kad Sovietų Sąjungai už rytinę Vokietiją po 2,5 mlrd. dolerių bus mokama dešimt metų. Tačiau amerikiečiai delsė pritarti tokiam planui, o vakarų vokiečiai vieni tokių sumų išmokėti negalėjo.

Kaip teigė L. Erhardas, sovietams tuo metu mirtinai reikėjo konvertuojamos valiutos, todėl, jo manymu, Kremlius nesunkiai būtų su tokiu pasiūlymu sutikęs. Juolab, kad septintojo dešimtmečio pradžioje Sovietų Sąjunga iš VDR labai aukštomis kainomis kasmet nupirkdavo po kelis milijonus tonų grūdų, kitų prekių, kitaip VDR ekonomika būtų bankrutavusi. O L. Erhardo pasiūlymas tikrai viliojo – 25 milijardai dolerių tuo metu buvo ketverių metų Rytų Vokietijos BVP.

Tačiau amerikiečių valdžia tuo metu vokiečių viltis pavadino nerealiomis ir Nikitai Chruščiovui net neužsiminė apie tokį planą. Šios savo minties kancleris L. Erhardas atsisakė 1965 metais, o dar po metų pasitraukė iš kanclerio posto.

AFP

Spaudos konferencijos metu Vokietijos kanclerė Angela Merkel  ir Prancūzijos prezidentas Nikolia Sarkozi ragino euro zoną kur kas glaudžiau bendradarbiauti sprendžiant ekonomikos ir biudžeto klausimus.

A. Merkel teigė, kad tolimesnė integracija vyks laipsniškai. Šalių lyderiai taip pat gynė mokestį už finansines operacijas. Anot jų, taip būtų galima padidinti įplaukas.

N. Sarkozi ir A. Merkel taip pat sakė, kad nori, jog 17 euro zonos šalių vyriausybių vadovai susitiktų du kartus per metus, o susitikimams pirmininkautų Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Hermanas van Rompėjus.

Atsakydama į žurnalistų klausimus A. Merkel dar kartą atmetė bendrų euroobligacijų išleidimą kaip krizės sprendimo būdą. Anot jos, šis žingsnis galimas tik tolimoje ateityje.

Rinkos neigiamai reagavo į spaudos konferenciją. Kai kurie investuotojai teigė, kad tikėjosi svarbesnių pranešimų.

Antradienį Prancūzijos ir Vokietijos vadovai išdėstė planus sukurti pirmąją “tikrąją Europos ekonominę vyriausybę”, kuriai vadovautų vienas paskirtas vadovas.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel  ir Prancūzijos prezidentas Nikolia Sarkozi apie tokius planus pranešė po dviejų valandų skubaus susitikimo. Jie, be to, paragino sugriežtinti apribojimus valstybių narių biudžetų deficitams. N. Sarkozi taip pat užsitikrino A. Merkel paramą naujam mokesčiui už visas tarptautines finansines operacijas.

N. Sarkozi pabrėžė, kad svarbiausia yra planas “sukurti tikrą Europos ekonominę vyriausybę”, o A. Merkel tikino, kad norint apsaugoti eurą “reikia labiau suderinti finansinę ir ekonominę politikas”.

“Mes atgausime prarastą pasitikėjimą. Būtent todėl mes sieksime pagerinti bendradarbiavimo kokybę euro zonoje”, – pažymėjo A. Merkel. Europos ekonominės vyriausybės vadovu turėtų tapti dabartinis Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Hermanas van Rompėjus.

Vokietija taps pirmąja iš galingųjų pasaulio valstybių, uždarysiančia visas savo atomines jėgaines.

Vokietijai apsispręsti nebuvo lengva: dabar 22 proc. visos šalyje suvartojamos elektros energijos pasigaminama vietinėse atominėse elektrinėse, kurių Vokietijoje yra 17. Tai milžiniški kiekiai nebrangios energijos, reikalingos ir Vokietijos pramonei, ir politikams, kuriuos ilgą laiką krėtė šiurpas vien pagalvojus apie tai, kad atominės elektrinės kada nors gali būti visai uždarytos, o trūkstamą elektrą tektų importuoti, tarkime, iš Rusijos.
Viena tokių atominės energetikos gynėjų ilgą laiką buvo šalies kanclerė Angela Merkel. Ji dievagojosi, kad Vokietijos reaktoriai yra visiškai saugūs, kad jokios grėsmės nėra ir būti negali, nors aplinkosaugininkai vis prabildavo apie tai, kad atominė energetika ir saugumas yra du nesuderinami dalykai. Esą jei ir neįvyks vieno ar kito reaktoriaus gedimas, tai visada bus radioaktyvių atliekų, o štai saugiai jas utilizuoti – taip brangu, kad dažnai tam pristingama valios.
Tačiau vilkinti rimtas diskusijas apie atominių jėgainių uždarymą A.Merkel, kaip ir prieš ją buvusiems politikams, padėjo palyginti ramiai nusiteikę vokiečiai. Jie savo nepalankią nuomonę apie atominę energetiką jau nuo 8-ojo dešimtmečio reiškė daugų daugiausia atsakinėdami į apklausose formuluojamus klausimus “už” arba “prieš”, ir rimtesnio visuomenės balso (na, išskyrus vis patriukšmaujančius Vokietijos žaliuosius) nesigirdėjo.
Tad praėjusių metų pabaigoje A.Merkel vyriausybė netgi pareiškė, kad atominių elektrinių uždarymo klausimas nebebus svarstomas, nes 17 reaktorių darbas pratęsiamas vidutiniškai 12 metų ir eksploatuoti juos bus galima iki šio amžiaus 4-ojo dešimtmečio vidurio.

Persigalvoti padėjo Fukušima
Lemiamas lūžis Vokietijoje įvyko kovo 11-ąją, po avarijos Japonijos Fukušimos atominėje elektrinėje. Nuo tos dienos Vokietijoje prasidėjo masiniai protestai prieš atomines elektrines, o jų uždarymo klausimas tapo svarbiausia tema laikraščiuose, televizijos ir radijo laidų diskusijose. Priminsime – vokiečiai – tai ne su viskuo susitaikantys lietuviai, ir nepaisyti jų nuomonės reiškia bent jau garantuotą pralaimėjimą rinkimuose.
Taip Vokietijoje ir nutiko. Apsimesdama, kad negirdi vokiečių balso, A.Merkel gavo stiprų smūgį Vokietijos žemių vyriausybių rinkimuose. Ir atsitokėjo: vokiečiai balsavo ne už ją, o už žaliuosius, pasisakančius prieš branduolinę energetiką. Per rinkimus šiaurinėje Brėmeno žemėje žalieji nustūmė konservatyviąją kanclerės partiją į trečią vietą. Tąsyk žalieji pirmąkart surinko daugiau balsų negu konservatoriai.
Tapo aišku, kad šis klausimas vokiečiams iš tiesų yra pats svarbiausias ir jį ignoruoti yra mažų mažiausiai politiškai neapdairu.
Taigi, kad būtų apramintos aistros, 7 iš 17 reaktorių (beje, patys seniausi Vokietijoje) buvo uždaryti patikrinimui trims mėnesiams. Dar vienas reaktorius ir taip yra neveikiantis – jis yra Vokietijos šiaurėje esančioje Kriumelio atominėje elektrinėje, kuri jau daugelį metų uždaryta dėl techninių problemų.
Beje, po šio žingsnio A.Merkel ir toliau kartojo, kad visų elektrinių saugumas nepriekaištingas. Vėliau netgi pareiškė, kad jei jau visuomenė tokia skeptiška, jas galima patikrinti dar sykį, o radus spragų, uždaryti. Tuo metu Vokietijos interneto svetainių komentaruose pasipylė pikti juokai: “A.Merkel teigia, kad visi reaktoriai visiškai saugūs, bet nesaugieji bus uždaryti. Tai jie saugūs ar vis dėlto nelabai saugūs?”, – klausinėjo vokiečiai.
Tad gegužės pabaigoje iki išnaktų taręsi Vokietijos politikai nusprendė: Vokietija atsisako atominės energetikos.
Šį centro dešiniosios koalicijos sprendimą paskelbė Vokietijos Aplinkos ministras Norbertas Roettgenas ir, kad nekiltų abejonių, nurodė, kad sprendimas yra “neatšaukiamas”.

Atomus pakeis žaliosios technologijos
Vokietijos atominės elektrinės viena po kitos bus uždarytos iki 2022 m., tad atominei energetikai Vokietijoje liko dešimtmetis.
8 šiuo metu patikrinimui išjungti reaktoriai jau niekada nebebus įjungti. Keli reaktoriai taip pat bus išjungti dar šiemet. Dar šeši reaktoriai bus išjungti iki 2021 m. pabaigos, o trijų moderniausių eksploatacija bus nutraukta iki 2022 m. pabaigos.
“Galutinai nuspręsta: paskutinės trys branduolinės jėgainės bus išjungtos 2022 metais. Sąlygos nebus peržiūrėtos”, – tikina N.Roettgenas.
Tuo tarpu A.Merkel jau visai kitokiu nei įprasta balsu – didžiuodamasi – prabilo apie tai, jog šis sprendimas žymi “fundamentalią” energetikos politikos peržiūros pradžią ketvirtoje didžiausioje pasaulio ekonomikoje.
“Norime, kad ateities elektros energija būtų saugesnė ir tuo pat metu patikima bei prieinama. Tai reiškia, kad turime sukurti naują požiūrį į tiekimo tinklus, energijos efektyvumą, atsinaujinančius energijos šaltinius”, – aiškina kanclerė.
“Tikime, kad mes kaip šalis galime būti naujo atsinaujinančių energijos šaltinių amžiaus šaukliai. Galime tapti pirmąja išvystytos pramonės šalimi, kuri pasieks perėjimą prie atsinaujinančios energetikos su visomis jos teikiamomis galimybėmis – eksportui, plėtrai, technologijoms, darbo vietoms”, – neabejoja A.Merkel.
Taigi, Vokietija tapo pirmąja tarp galingųjų valstybių, paskelbusia planus visiškai atsisakyti atominės energijos.
Ir, juolab pirmoji, pareiškusi, kad trūkstamą energiją kompensuos žaliosios technologijos.
“Užtikriname, kad elektra bus tiekiama visą laiką ir visiems vartotojams”, – žada Aplinkos ministerija. Tiesa, detalaus žaliosios energetikos plano Vokietija kol kas dar neturi.
Žinoma, nors žalieji ir didžioji Vokietijos visuomenės dalis triumfuoja, kai kurie pramonininkai tokį sprendimą vertina labai skeptiškai.
Štai pramonės milžinė “Daimler” perspėjo, kad šis sprendimas kelia pavojų dominuojančiam Vokietijos ekonomikos statusui Europoje. “Įžvelgiu tam tikrų grėsmių Vokietijai kaip vietai užsiimti verslu”, – perspėja “Daimler” generalinis direktorius Dieteris Zetschke.
Naujiems vėjams priešinasi ir Vokietijos atomines jėgaines eksploatuojančios bendrovės RWE, E.ON, “Vattenfall” ir EnBW – daugiausiai dėl planų pradėti rinkti prieštaringai vertinamą branduolinio kuro strypų mokestį.
Priminsime, kad Vokietijos vyriausybė rengiasi įvesti mokestį už visus veikiančius reaktorius, kuris, kaip tikimasi, valstybės biudžetą turėtų papildyti 2,3 mlrd. eurų (7,94 mlrd. Lt).

Kitos šalys neskuba
Po Fukušimos nelaimės įnirtingi debatai dėl branduolinės energetikos saugumo kilo ne tik Vokietijoje, tačiau nuomonės dėl atominės energetikos labai skirtingos.
Kai kurios šalys kaip tik ketina statyti dar daugiau atominių elektrinių. Pasak Jungtinių Tautų Tarptautinės atominės energetikos agentūros (TATENA), pasaulyje šiuo metu statomi 64 nauji branduoliniai reaktoriai. Jų gretas greitu laiku gali papildyti ir nauji reaktoriai Europoje.
Pavyzdžiui, Didžioji Britanija paskelbė planuojanti statytis naujus reaktorius, kurie taptų alternatyva daug šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetančioms šiluminėms elektrinėms.
Prancūzija, kuri pagal turimų atominių elektrinių skaičių yra antra pasaulyje po JAV, savo ruožtu patikino “gerbianti” Vokietijos poziciją, tačiau pareiškė nesanti pasiruošusi atsisakyti branduolinės energijos, kurią premjeras Francois Fillonas netgi pavadino ateities sprendiniu. “Manome, jog dar bent kelis dešimtmečius negalėsime išsiversti be branduolinės energijos”, – pridūria Prancūzijos užsienio reikalų ministras Alainas Juppe.
Paryžius pažymi, jog 58 Prancūzijos reaktoriai užtikrina vidutiniškai 40 proc. pigesnę elektros energiją negu kitose Europos šalyse. “Vokietijos namų ūkiai už elektrą moka dvigubai brangiau nei Prancūzijos”, – pareiškė Prancūzijos pramonės ministras Ericas Bessonas.
Švedijos politikų nuomone, Vokietijos sprendimas atves prie nesubalansuotos energetikos politikos, kuri nepadės tinkamai spręsti klimato kaitos problemų.
Tačiau Vokietija turi ir draugių. Štai Lenkija, planavusi paleisti savo pirmąją atominę elektrinę 2020 m., po Vokietijos sprendimo pareiškė iš naujo apsvarstysianti savo planus ir galbūt persigalvosianti.
Jėgainių neturinti Austrija irgi sveikina Vokietijos žingsnį ir ragina šiuo pavyzdžiu pasekti kitas šalis. “Šis itin išsivysčiusios pramonės šalies sprendimas pasiųs labai stiprų signalą. Jis parodys, kad branduolinės energetikos atsisakymas yra įmanomas ir įgyvendinamas”, – teigia Austrijos aplinkos ministras Nikolausas Berlakovichius.
Pavyzdžiui, Italija atominės energetikos atsisakė dar 1987 m., praėjus metams po Černobylio elektrinės katastrofos. Na o Šveicarija paskelbė palaipsniui uždarysianti savo jėgaines iki 2034 m.

Šiuo metu pasaulyje iš viso veikia 442 atominiai reaktoriai.

Atominės elektrinės Europoje
Prancūzija    58
Rusija    32
Didžioji Britanija    19
Vokietija    17
Švedija    10
Ispanija    8
Belgija    7
Čekija    6
Šveicarija    5
Suomija    4
Vengrija    4
Slovakija    4
Bulgarija    2
Rumunija    2
Olandija    1
Slovėnija    1

Šaltinis: IAEA

Vokietijos energetikos revoliucija bus labai brangi
“Der Spiegel” analitikas Alexanderas Neubacheras

Vokietijos vyriausybė užsibrėžė tikslą, kad iki 2020-ųjų energijos, gaunamos iš atsinaujinančių šaltinių, dalis išaugtų iki 35 proc. Tai labai ambicingas planas, nes tekts gaminti dvigubai daugiau vadinamosios švarios energijos nei dabar, taip pat reikės plėtoti tiekimo tinklą, statyti naujas energijos saugyklas.
Dar daugiau abejonių kelia A.Merkel įrodinėjimai, kad tokia revoliucija beveik nieko nekainuos. Teigiama, kad perėjimas prie žaliosios energetikos per mėnesį vienam namų ūkiui esą kainuos tiek, kiek kainuoja puodelis kavos su pienu, o elektros kilovatvalandės kaina 2020-aisiais bus tik vienu euro centu didesnė už dabartinę.
Tačiau jau dabar subsidijos žaliajai energetikai iš mokesčių mokėtojų kišenės siekia 13 mlrd. eurų per metus, – daugiausia pinigų gauna saulės energiją gaminančios elektrinės, nors jų pagaminama energijos dalis yra labai menka. Beveik pusė likusios sumos tenka vėjo jėgainėms. Ateityje šios sumos bus nepalyginamai didesnės ir mokesčių mokėtojai tai aiškiai pajus savo kailiu.
Reino–Vestfalijos ekonominių tyrimų instituto vertinimu, elektros energijos kaina atsisakius branduolinių atominių elektrinių Vokietijoje išaugs mažiausiai penkiais eurocentais, o vidutinė trijų asmenų šeima papildomai už elektros energiją sumokės 175 eurus per metus – ne visai tiek, kiek mokame už kavą su pienu.

"Technologijų" archyvas

Valdančioji koalicija Vokietijoje priėmė sprendimą iki 2022-ųjų uždaryti visas šalies teritorijoje veikiančias atomines jėgaines, praneša BBC. Aplinkos ministras Norbertas Rotgenas (Norbert Rottgen) apie tai paskelbė po susitikimo su valdančiosios koalicijos atstovais.

REUTERS

Vokietija pirmadienį paskelbė planuojanti tapti pirmąja išsivysčiusios pramonės valstybe, uždarysiančia visas savo atomines jėgaines, pirmadienį nutarė vyriausybė.

Kaip nurodoma, viena po kitos jos turėtų būti uždarytos iki 2022 metų.

Aplinkos ministras Norbertas Roettgenas (Norbertas Rėtgenas) paskelbė centro dešiniosios koalicijos sprendimą pirmadienį paryčiais ir nurodė, kad jis bus “neatšaukiamas”.

“Galutinai nuspręsta: paskutinės trys branduolinės jėgainės bus išjungtos 2022 metais, – N. Roettgenas sakė po koalicijos posėdžio. – Sąlygos peržiūrėjimui nebus”.

Akivaizdu, kad šį žingsnį iš dalies nulėmė pastarosios avarijos Japonijos branduolinėse jėgainėse.

N. Roettgenas sakė, jog dauguma iš 17 šiuo metu Vokietijoje veikiančių reaktorių bus išjungti iki šių metų pabaigos.

Ministras šią žinią paskelbė po valdančiosios koalicijos posėdžio, kuriam pirmininkavo šalies kanclerė Angela Merkel, vykusio nuo sekmadienio vakaro iki pirmadienio paryčių.

A. Merkel nurodė, jog šis sprendimas žymi “fundamentalaus” energetikos politikos peržiūros pradžią ketvirtoje didžiausioje pasaulio ekonomikoje.

“Norime, kad ateities elektros energija būtų saugesnė ir tuo pat metu patikima bei prieinama”, – kanclerė aiškino žurnalistams, priėmusi branduolinės energetikos ekspertų komisijos išvadas. Šią komisiją A. Merkel paskyrė kovą, reaguodama į krizę Japonijoje esančioje Fukušimos atominėje elektrinėje.

“Tai reiškia, kad turime sukurti naują požiūrį į tiekimo tinklus, energijos efektyvumą, atsinaujinančius energijos (šaltinius) ir taip pat ilgalaikę šio proceso stebėtoją”, – pridūrė ji.

Vokietijoje veikia 17 atominių reaktorių, iš kurių aštuoni šiuo metu tiekia energiją šalies elektros tinklams.

Iš neveikiančių reaktorių septyni yra seniausi Vokietijoje, kuriuos federalinė vyriausybė nurodė išjungti trims mėnesiams, kol bus atliekamas saugumo patikrinimas po kovą prasidėjusios branduolinės krizės Fukušimos jėgainėje.

Aštuntasis neaktyvus reaktorius yra Vokietijos šiaurėje esančioje Kriumelio atominėje elektrinėje, kuri jau daugelį metų neveikia dėl techninių problemų.

Vokietija tapo pirmąja išsivysčiusios pramonės valstybe, paskelbusia planus visiškai atsisakyti atominės energijos.

Tačiau šis sprendimas reiškia, jog šalis turės rasti alternatyvių šaltinių, kurie pakeistų atomines elektrines, šiuo metu pagaminančias 22 proc. suvartojamos elektros energijos.

N.Roettgenas tvirtino, kad energijos Vokietija nepristigs.

“Užtikriname, kad elektra bus tiekiama visą laiką ir visiems vartotojams”, – pažadėjo jis, tačiau detalių nepateikė.

Praeitą penktadienį visų Vokietijos 16-os žemių aplinkos ministrai paragino visam laikui uždaryti septynias laikinai išjungtas jėgaines.

N. Roettgenas pirmadienį sakė, kad nei vienas iš aštuonių neveikiančių reaktorių nebebus vėl įjungtas. Dar šeši reaktoriai bus išjungti iki 2021 metų pabaigos, o trijų moderniausių eksploatacija bus nutraukta iki 2022 metų pabaigos.

Pirmadienį paskelbtas sprendimas faktiškai reiškia grįžimą prie jėgainių uždarymo kalendoriaus, kurį prieš dešimtmetį buvo paskelbusi ankstesnės socialdemokratų ir žaliųjų koalicija.

Dėl šio staigaus politikos posūkio į nepatogią padėtį patenka A.Merkel, kurios vyriausybė praeitų metų pabaigoje buvo nusprendusi pratęsti 17 reaktorių darbą vidutiniškai 12 metų ir eksploatuoti juos iki šio amžiaus 4-o dešimtmečio vidurio.

Šis sprendimas Vokietijoje buvo nepopuliarus dar prieš kovą Japonijai smogusį stiprų žemės drebėjimą ir cunamį, kuris nuniokojo Fukušimos jėgainę. Pastaroji krizė paskatino A. Merkel peržiūrėti atominės energetikos politiką.

Atominės energetikos klausimas Vokietijoje buvo labai opus nuo praeito amžiaus 8-o dešimtmečio, o kanclerė dėl permainingo požiūrio į šią problemą jau prarado dalį populiarumo.

A. Merkel teigė, jog dėl Fukušimos branduolinės avarijos jos partija patyrė pralaimėjimus neseniai vykusiuose Vokietijos žemių vyriausybių rinkimuose.

Gegužės 23 dieną prieš branduolinę energetiką pasisakantys žalieji nustūmė konservatyvią kanclerės partiją į trečią vietą per rinkimus šiaurinėje Brėmeno žemėje. Tąsyk žalieji pirmąkart surinko daugiau balsų negu konservatoriai per regioninės arba federalinės valdžios rinkimus.

Iki vėlaus vakaro užsitęsusiose A. Merkel vyriausybės diskusijose liberali Laisvųjų demokratų partija (FDP) teigė, kad konkreti visiško atsisakymo nuo branduolinės energetikos data neturėtų būti nustatyta ir kad turėtų būti palikti du atsarginiai reaktoriai, kurie padėtų apsisaugoti nuo elektros energijos stygiaus.

FDP šaltiniai sakė, kad bus priimtas planas, pagal kurį numatoma palikti vieną reaktorių, tačiau detalių nepateikė.

Tuo tarpu Krikščionių socialinė sąjunga, kuri yra A. Merkel krikščionių demokratų seserinė partija Bavarijoje, pasisako už reaktorių uždarymą per ateinantį dešimtmetį.

Kai kurie koalicijos nariai siūlė į sprendimą įtraukti galimybę jį peržiūrėti, tačiau galutiniame derybų etape šis punktas buvo atmestas.

N. Roettgenas sakė, kad vyriausybė atsižvelgė į rekomendacijas, kurias pateikė “etikos komisija”, kanclerės paskirta prasidėjus Fukušimos krizei. Ši komisija paragino atsisakyti branduolinės energetikos Vokietijoje per ateinantį dešimtmetį.

Tarptautinė žaliųjų organizacija “Greenpeace” pasveikino Vokietijos planus uždaryti atomines jėgaines, tačiau apgailestavo, jog šis procesas truks iki 2022 metų.

Tuo tarpu pramonės milžinė “Daimler” perspėjo, kad šis sprendimas kelia pavojų dominuojančiam Vokietijos ekonomikos statusui Europoje.

“Įžvelgiu tam tikrų grėsmių Vokietijai kaip vietai užsiimti verslu”, – “Daimler” generalinis direktorius Dieteris Zetschke (Dyteris Cečkė) sakė dienraščiui “Bild”, pridūręs, jog mano, kad vyriausybės sprendimą “smarkiai nuspalvinusios emocijos”.

“Atsukti nugaras į prieinamą energijos šaltinį yra aiški rizika”, – pastebėjo jis.

Kai kurie koalicijos nariai ragino į šį planą įtraukti išlygą, kad sprendimą dar būtų galima peržiūrėti, tačiau galiausiai per derybas jos buvo atsisakyta.

Šiam sprendimui tikriausiai priešinsis Vokietijos atomines jėgaines eksploatuojančios bendrovės RWE, E.ON, “Vattenfall” ir EnBW – daugiausiai dėl planų palikti prieštaringai vertinamą branduolinio kuro strypų mokestį.

Koalicija nori palikti mokestį, kuris, kaip tikimasi, valstybės biudžetą turėtų papildyti 2,3 mlrd. eurų (7,94 mlrd. litų), tačiau iki šiol nebuvo renkamas. Tačiau iškart uždarius aštuonias elektrines, pinigų būtų surinkta mažiau nei planuota.

Informuoti šaltiniai teigia, jog vyriausybė svarstė galimybę atšaukti šį mokestį keturioms energetikos milžinėms, jeigu šios palaikytų sprendimą anksčiau nei planuota atsisakyti atominių jėgainių ir nepaduotų vyriausybės į teismą dėl staigaus politikos posūkio.

Didžiausios elektros energijos tiekėjos RWE vadovas Juergenas Grossmannas (Jurgenas Grosmanas) ragino atomines jėgaines eksploatuoti ilgiau, argumentuodamas, jog dėl staigaus jų uždarymo gali smarkiai nukentėti daug energijos suvartojančios įmonės ir visa Vokietijos pramonė.

Dėl Fukušimos krizės pasaulyje atsinaujino įnirtingi debatai dėl branduolinės energetikos saugumo, o šių diskusijų dalyvių nuomonės labai skiriasi.

Jungtinės Valstijos ir Didžioji Britanija paskelbė planuojančios statytis naujus reaktorius, kurios taptų alternatyva daug šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetančioms šiluminėms elektrinėms, tuo pačiu užtikrinant palyginti mažą energijos savikainą.

BFL

Vokietijos vyriausybė ketina skirti finansinę paramą elektromobilių technologijoms plėtoti: per artimiausius 2 metus tam bus išleistas milijardas eurų.

BFL

Seimo Pirmininkė Irena Degutienė, susitikusi su Vokietijos Bundestago Pirmininku prof. dr. Norbertu Lamertu (Norbert Lammert), aptarė energetikos klausimus, kalbėjo apie dvišalį kultūrinį bendradarbiavimą.

Seimo Pirmininkė pažymėjo, kad Lietuvai šiuo metu didžiausią rūpestį kelia prie pat Lietuvos sienų Baltarusijos ir Rusijos planuojamos statyti atominės elektrinės (AE).

“Baltarusijos pasirinkta prioritetinė AE statybos aikštelė Astravo rajone yra labai arti mūsų sostinės Vilniaus, nutolusi vos per 53 kilometrus, ir jos parinkimo kriterijai neaiškūs ir neapibrėžti. Tai kelią didelį susirūpinimą”, – sakė I. Degutienė.

N. Lamertas pažymėjo, kad Vokietijai yra suprantamas Lietuvos nerimas, nes ir šalia Vokietijos sienų veikia senos kaimyninių valstybių jėgainės, kurių uždaryti nesirengiama.

Susitikime buvo domėtasi Vokietijos pozicija dėl Europos Sąjungos planų ateityje pirkti elektros energiją iš naujųjų Baltarusijos ir ypač Rusijos atominių elektrinių ir pasiūlymų ES lygiu apriboti ar apmokestinti elektros importą iš saugumo standartų neatitinkančių trečiųjų šalių branduolinių jėgainių.

Vokietijos Bundestago Pirmininkas pabrėžė negalintis kalbėti visos Europos Sąjungos vardu, tačiau išreiškė įsitikinimą, kad niekas ES nenori būti priklausomas nuo energetinių šaltinių Rusijoje ar Baltarusijoje.

“Lietuva galėtų parodyti iniciatyvą ir pasiekti bendros aiškios Europos Sąjungos pozicijos, kad ES nepirks elektros energijos iš šių dviejų atominių elektrinių Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje. Manau, kad mums pavyktų dėl to sutarti”, – sakė N. Lamertas.

Susitikimo metu pažymėta, kad Lietuvos ir Vokietijos santykiai yra pakankamai intensyvūs, o šie metai yra išskirtiniai, nes minimas diplomatinių santykių atkūrimo dvidešimtmetis.

Lietuvoje viešintis Vokietijos Bundestago Pirmininkas N. Lamertas antradienį pasakė kalbą Seimo plenariniame posėdyje.

Antradienį Prezidento rūmuose delegaciją iš Vokietijos priims Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Svečiai aplankys Vilniaus universitetą. Seime, Konstitucijos salėje, delegacija susitiks su Seimo Tarpparlamentinių ryšių su Vokietijos Federacine Respublika grupės nariais.

Lankydamiesi Panerių memorialiniame muziejuje svečiai padės vainiką prie paminklo holokausto aukoms atminti, susitiks su žydų bendruomenės nariais.

BFL

Rudenį Vokietijoje vyksiančio 18-ojo Uzedomo muzikos festivalio metu bus pristatyta lietuvių muzikos kultūra.

“Jau dvejus metus mes rengėmės, kad Uzedomo festivalyje būtų pristatyta Lietuva ir jos kultūrinis lobynas (…) Kiekvienais metais pasirenkama viena iš prie Baltijos jūros esančių valstybių, akcentuojama ir visas dėmesys sutelkiamas būtent į šią šalį. Šiais metais mes ypač džiaugiamės galėdami pristatyti, ta proga, kad minimos Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 100-osios mirties metinės, M. K. Čiurlionio kūrinius, bus surengta jo piešinių, kūrinių paroda”, – pirmadienį per spaudos konferenciją Vilniuje sakė festivalio direktorius Thomas Hummelis (Tomas Humelis).

Uzedomo muzikos festivalis vyks rugsėjo 24-spalio 15 dienomis.

Šį festivalį turėtų pradėti žinomas violončelininkas ir dirigentas Davidas Geringas, atliksiantis M. K. Čiurliono variacijas lietuvių liaudies dainomis, taip pat bus pristatyti Vytauto Laurušo ir Anatolijaus Šenderovo, Piotro Čaikovskio kūriniai.

Festivalyje dalyvaus sopranas Violeta Urmanavičiūtė-Urmana, pianistas europarlamentaras Vytautas Landsbergis, pianistas Petras Geniušas, Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, violončelininkas Vytautas Sondeckis ir kiti.

“Aš esu išrinktas (…) “artiste in residence” – artistu, kuris dažniau muzikuoja festivalyje ir kuris atlieka daugiau muzikos”, – apie savo vaidmenį pasakojo D. Geringas.

Anot muzikanto, jis festivaliu metu konsultuos mokinius, rengs koncertus mokiniams, jam pavesta parinkti pagrindines festivalio temas. Festivalio metu dirigentas pristatys Cesario Cui (Cezario Kiujy) Valdo Jokubėno ir kitų su Lietuva susijusių kompozitorių kūrinius.

“Iš viso man pasiseks, tikiuosi, įtraukti ne mažiau kaip dešimt lietuvių kompozitorių į savo programas, tuo aš labai didžiuojuosi”, – kalbėjo D. Geringas.

Jis pasakojo, kad nors festivalyje daug dėmesio skiriama Lietuvos muzikai, jame bus pristatyta ir kita klasikinė muzika.

BFL

Praėjus dviem savaitėms po to, kai Vokietija atvėrė savo darbo rinką naujosioms Europos Sąjungos (ES) narėms, didelio darbo jėgos antplūdžio iš Rytų Europos nesulaukta.

“Įdarbinimų būta, tačiau mastai kol kas saikingi”, – laikraščiui “Welt am Sonntag” sakė Vokietijos pramonės ir prekybos rūmų darbo rinkos ekspertas Štefanas Hardegė (Stefan Hardege).

Pirmaisiais duomenimis, reikšmingesnio darbuotojų srauto neužfiksuota nei pasienio regionuose, nei ten, kur sutelkta pramonė. “Mes nesitikime didelės imigracijos bangos per trumpą laiką”, – sakė ekspertas.

Federacijos darbo agentūros stebėjimai taip pat rodo, kad padėtis kol kas greičiau rami. Nors susidomėjimas įsidarbinimo galimybėmis Lenkijoje ir Čekijoje esą yra didelis, tačiau ne visi interesantai pasižymi kvalifikacija ir kalbos žiniomis, kurių pageidauja vokiečių darbdaviai.

Nuo gegužės 1-osios naujųjų ES narių, įstojusių į bendriją 2004 metais, piliečiai gali be apribojimų dirbti Vokietijoje. Vokietijos vyriausybė, Europos Komisija ir ekspertai tikisi 100 tūkst. imigrantų per metus.

"Veido" archyvas

Gegužės 1 dieną Vokietijai ir Austrijai atvėrus darbo rinką, į šias šalis ėmė plūsti ir bedarbiai iš Lietuvos.

„Klaipėda“ praneša, kad į Vokietiją žmonės traukia būriais.„Keltai į Vokietiją išplaukia beveik pilni, kai kuriuose net nebėra vietų. Visam gegužės mėnesiui yra rezervuota arba nupirkta kur kas daugiau bilietų nei tuo pačiu laikotarpiu pernai. Augimas išties didelis“, – situaciją komentavo „DFDS Lisco“ Komunikacijos ir reklamos skyriaus vadovas Vaidas Klumbys. Kad uostamiesčio gyventojai būriais skuba į Vokietiją, patvirtino ir kelionių autobusais organizatoriai. Jie patikslino, jog jau seniai šie reisai nebuvo tokie populiarūs. „Bilietus užsakinėja kone kasdien, žmonių srautai išties didėja. Anksčiau reisai į Vokietiją tikrai nebuvo tokie populiarūs, kokie yra pastarosiomis savaitėmis“, – patikino keliones autobusais organizuojanti Lijana Vaitkutė.“

„Į Vokietiją verbuojami nekvalifikuoti žmonės“ – teigia „Lietuvos žinios“. Dienraštis pažymi, kad „Lietuvos gyventojai, ypač iš provincijos, jau puoselėja svajas, kad Vokietijoje neva galės greitai praturtėti iš kvalifikacijos nereikalaujančio darbo. Dažnas jų besivaikydamas nerealios svajonės gali nudegti arba įkliūti į įvairių sukčių paspęstus spąstus. Ekspertai perspėja darbo ieškančius tautiečius ypač akylai skaityti jiems siūlomas pasirašyti darbo sutartis.

Dienraštis rašo, kad lietuvių svajos nerealios – „Šakių rajone veikianti Arūno Danieliaus vadovaujama įsidarbinimo paslaugų įmonė Lietuvoje ieško žmonių,  pageidaujančių Vokietijoje dirbti auklėmis arba namų ūkio priežiūros ir slaugos darbuotojais. Tačiau šios paieškos pasirodė nelengvos, mat potencialių įmonės klienčių – kaimo moterų – netenkina Vokietijos darbdavių siūlomas 500 eurų (1728 litų) atlyginimas už šį darbą. „Jos nenori už tokius, kaip pačios sako, „kišenpinigius“ dirbti, nors vokietis darbdavys siūlo papildomus 200 eurų maistui, suteikia kambarį gyventi, apmoka draudimo ir kelionės išlaidas. Bet Lietuvos kaimo moterys pageidauja geresnės algos“, – sakė įdarbinimo paslaugų tarpininkas.“

Apie išvykimą dirbti į Vokietiją ir to priežastis rašo ir „Kauno diena“ – „Kad pakeltum sparnus, priežasčių toli nereikia ieškoti. Ką reiškia vien atmosfera šalyje, kai pavienė emigracija virto reiškiniu ir pasiekė masinės psichozės mastus. Regis, lagaminus kraunasi visi, kas tik kokį turi. O jei ir neturi – asmens dokumentus, šlepetes ir atsargines sportines kelnes susimeta į „Mašimos“ maišelį.

Savo darbdaviui mes atpigome perpus: už 30 proc. sumažintą (ir nuolat vėluojančią bent „simbolines“ dvi savaites, o dažniausiai – mėnesiu) algą dirbame pasidaliję 30 proc. sumažinto personalo darbo krūvį, pailginę savo darbo dieną dar 30 proc.

Išties, jie jau rinktis tarp pragaro ir skaistyklos, geriau tas variantas, kuris kelia mažiau streso.“

Tačiau „Lietuvos žinios“ primena, kad „Naujųjų atvykėlių vokiečiai laukia skirtingomis nuotaikomis. „Labai stiprios Vokietijos profsąjungos nerimauja, kad gali kristi vidutinio atlyginimo dydis, o darbdaviai džiaugiasi, kad gaus kvalifikuotos darbo jėgos. Mat per pastaruosius penkerius metus iš Vokietijos išvažiuoja daugiau žmonių negu atvažiuoja. Be to, vokiečių tauta sensta, atsilaisvinančias darbo vietas būtina užpildyti“,  – LŽ sakė V. Labanauskas. Lietuvio darbuotojo įvaizdis, pasak jo, dar nesusiformavęs, nes iki šiol mūsų tautiečių šioje šalyje dirbo labai nedaug.“

"Veido" archyvas

Vokietija ir Austrija nuo gegužės pirmosios panaikina apribojimus darbo jėgos judėjimui iš Lietuvos ir kitų valstybių, kurios 2004 metais tapo Europos Sąjungos (ES) narėmis.

Vokietija gali pasirodyti patraukli daliai lietuvių – tai rodo ir išaugęs besimokančiųjų vokiečių kalbos skaičius. Tačiau tokio masto masinės emigracijos kaip į Didžiąją Britaniją ar Airiją nesitikima. Anot ekspertų, lengviau darbą susirasti pavyks kvalifikuotiems specialistams.

Statistika rodo, kad į Vokietiją pernai išvyko 3 tūkst. 800 Lietuvos gyventojų – ji buvo ketvirtoji pagal populiarumą šalis emigrantams iš Lietuvos po Didžiosios Britanijos, Airijos ir Ispanijos.

Vokietija ir Austrija po ES plėtros pasinaudojo teise septynerius metus apriboti priėjimą prie savo darbo rinkos naujų ES šalių gyventojams.