Atsisveikinome su patriarchu

Birželio pabaigoje amžinojo poilsio atgulė prezidentas Algirdas Brazauskas – vienas iš dviejų iškiliausių atkurtosios valstybės politikų, įkūnijęs tą dalį Lietuvos, kuri tapatina save su sovietmečiu ir jo gerove.

Laidodama Algirdą Brazauską, save apraudojo ir savotiškai palaidojo visa sovietinė Lietuva. Ne vien tik partinė ir ūkinė nomenklatūra, pastaruosius du dešimtmečius už plačių A.Brazausko pečių gyvenusi kaip už sienos, kur jos nepasiekdavo nei tautos pyktis, nei teisėtvarkos ranka. Su sovietine Lietuva save tapatina per milijoną žmonių, kuriems okupacijos metai – tai ne partizanų kovos, trėmimai, komunistinė ideologinė prievarta ir KGB persekiojimai.

Jiems tai – sotus kolchozinis gyvenimas silikatinių plytų mūrinukuose, nemokamas aukštasis mokslas ir garantuotas įdarbinimas, išsaugant galimybę prisidurti “iš šono”, jei tik būsi darbštus ir nesipyksi su valdžia.

Taip, mes turime gerbti A.Brazauską kaip politiką, kuris lemiamu momentu nuėjo su tauta ir neabejotinai palengvino Lietuvos kovą dėl nepriklausomybės, kaip prezidentą, kuris suderėjo valstybės sienas ir nustatė gerus santykius su kaimynais, kaip dalies visuomenės lyderį, kuris kritiniais momentais savo autoritetu stabilizuodavo valstybę. Tačiau gerbdami neturime pamiršti, kad visuomenės sutaikymą jis suprato kaip istorijos perrašymą sovietinės nomenklatūros naudai, kad jo ūkiški sprendimai atvedė valstybę į krizę, kad faktiškai valdęs valstybę dvylika iš dvidešimties jos gyvavimo metų A.Brazauskas paliko Lietuvą susiskaldžiusią ir sutrikusią. Ir būdamas tvirtai įsitikinęs, kad dėl to kalti visi kiti, tik ne jis pats.

Nedarbas pasiekė neregėtas aukštumas

Birželį nedarbo lygis Lietuvoje, kaip rodo Statistikos departamento duomenys, pasiekė rekordą – 18,3 proc. Tiesa, šį rekordą paskatino ne įmonių bankrotai ar staiga pasunkėjusi ekonominė padėtis, o pasklidusi informacija, kad Lietuvos darbo biržoje neužsiregistravę bedarbiai turės mokėti privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokas. Aktyviausiai registravosi ilgalaikiai bedarbiai, tarp kurių nemaža dalis – dirbančiųjų “šešėlyje”.
Premjeras viliasi, kad kitąmet nedarbas Lietuvoje mažės, gal netgi iki 9,9 proc.

Panaikintos apskritys

Birželio mėnesį baigus reformą, liepos 1-ąją Lietuvoje nustojo veikusios apskričių viršininkų administracijos, panaikinti ir pačių viršininkų etatai. Iš 88 šių administracijų vykdytų funkcijų 58 buvo panaikintos, 10 perduota savivaldybėms, o 20 – ministerijoms. Iki tol Lietuvoje veikė 10 apskričių. Reforma kainavo 14 mln. Lt, ją įvykdžius per metus ketinta sutaupyti 30 mln. Lt darbo užmokesčio. Be darbo liko per 1,1 tūkst. žmonių.

Nauja Generalinė prokuratūra – po didinamuoju stiklu

Šiemet pasikeitė visa Generalinės prokuratūros vadovybė. Atsistatydinus įtampos ir kritikos bangos neatlaikiusiam Algimantui Valantinui, generalinio prokuroro postą užėmė Darius Valys. Jam iškeltas milžiniškas tikslas – atkurti visiškai smukusį žmonių pasitikėjimą prokuratūra. Netrukus generalinio prokuroro pavaduotojais buvo paskirti Darius Raulušaitis ir Tomas Staniulis.

Naujajai vadovybei ramiai leista dirbti daugiau nei šimtą dienų, tačiau gruodį Generalinės prokuratūros vadovybę užliejo kritikos pliūpsnis. Seimo pirmininkė Irena Degutienė viešai suabejojo D.Valiaus kompetencija ir pažadėjo inicijuoti parlamentinį Generalinės prokuratūros veiklos tyrimą dėl Sausio 13-osios ir Medininkų bylų.

Vokietija parodė taupymo pavyzdį

Siekdama sumažinti valstybės skolą ir biudžeto deficitą bei parodyti taupymo pavyzdį kitoms Europos šalims, Vokietija apsisprendė iki 2014-ųjų valstybės išlaidas apkarpyti mažiausiai po 10 mlrd. eurų kasmet, o iš viso per šį griežtą ar net asketišką laikotarpį sutaupyti apie 80 mlrd. eurų.

Tuo metu tai buvo pirmas itin griežto taupymo pavyzdys visoje Europoje, įkvėpęs ir daugiau Europos valstybių. Netrukus Prancūzijos pramonės ministras Christianas Estrosis, siekdamas mažinti biudžeto išlaidas, ryžosi paskelbti planą šalyje vėlinti pensinį amžių. Vėliau biudžeto deficitą visomis įmanomomis priemonėmis mažinti ėmėsi ir Portugalija, Ispanija, Italija, Airija bei kitos Europos šalys.

Neregėta ekologinė nelaimė

Balandžio 20 dieną Meksikos įlankoje įvyko viena baisiausių ekologinių nelaimių per visą žmonijos istoriją. Naftos kompanijai BP priklausančioje jūrinėje naftos gavybos platformoje “Deepwater Horizon” nugriaudėjo sprogimas, o po poros dienų ši platforma nuskendo.

Tai sukėlė galingą naftos išsiliejimą, kuris didžiausią žalą padarė birželį. Iš viso per daugiau nei tris mėnesius į vandenyną išsiliejo apie penkis milijonus barelių naftos ir užteršė milžinišką vandens plotą. Sustabdyti šį pliūpsnį pavyko tik rugpjūtį.

Vienam iš labiausiai pasaulyje pagarsėjusių vokiečių aktorių Arminui Muelleriui-Stahliui (Arminui Miuleriui-Štaliui) 61-jame Berlyno kino festivalyje bus įteiktas garbingas “Auksinio lokio” apdovanojimas už viso gyvenimo pasiekimus, penktadienį pranešė organizatoriai.

Pagerbdami “Oskarui” nominuotą aktorių, kuris mini savo karjeros didžiajame ekrane 50 metų sukaktį, vieno iš trijų svarbiausių Europos kino festivalių organizatoriai pabrėžė, kad A.Muelleris-Stahlis yra “nepaprastas artistas”.

“Šiandien Arminas Muelleris-Stahlis švenčia savo 80-ąjį gimtadienį. Linkime jam viso, kas geriausia, ir džiaugiamės, kad galėsime įteikti šiam nepaprastam artistui “Garbės auksinį lokį”… vasarį”, – sakė Berlynalės direktorius Dieteris Kosslickas (Diteris Koslikas).

A.Muelleris-Stahlis per savo ilgą karjerą pelnė daug svarbių apdovanojimų.

Jis buvo nominuotas JAV Kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimui už geriausio antrojo plano aktoriaus vaidmenį 1996 metų filme “Šviesk” (Shine), sukurtame pagal Australijos pianisto Davido Helfgotto (Davido Helfgoto) gyvenimo istoriją.

A.Muelleris-Stahlis 1992 metais Berlynalėje pelnė “Sidabrinį lokį” už vaidmenį filme “Ucas” (Utz), o 2006 metais jis buvo šio festivalio žiuri narys.

Neseniai jis sukūrė vieną iš svarbiausių antrojo plano vaidmenų režisieriaus Rono Howardo (Rono Hovardo) trileryje “Angelai ir demonai” (Angels and Demons), sukurtame pagal didelio populiarumo sulaukusį rašytojo Dano Browno (Deno Brauno) romaną, kartu su Holivudo žvaigždėmis Tomu Hanksu (Tomu Henksu) ir Ewanu McGregoru (Evanu Makgregoru).

Buvusios Rytų Prūsijos mieste Tilžėje (dabartinis Sovetskas Rusijos Kaliningrado srityje) 1930 metais gimęs A.Muelleris-Stahlis karjerą pradėjo komunistinėje Rytų Vokietijoje, o 1980 metais emigravo į Vakarų Vokietiją ir buvo pasirinktas vaidinti legendinio režisieriaus Wernerio Fassbinderio (Vernerio Fasbinderio) filme “Lola”.

61-oji Berlynalė vyks ateinančių metų vasario 10-20 dienomis.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel šeštadienį, netikėtai pasirodžiusi Afganistane, pirmą kartą pareiškė, jog vokiečių kariai šioje šalyje kariauja, sakė ją lydėję žurnalistai.

Kaip anksčiau pranešė kanclerės biuras, A.Merkel atvyko į Afganistaną prieš Kalėdas susitikti su Kundūzo provincijoje dislokuotais vokiečių kariais. Dėl saugumo priežasčių apie šį vizitą nebuvo skelbiama iš anksto.

Vėliau ji nuvyko į Mazari Šarifą derybų su prezidentu Hamidu Karzai (Hamidu Karzajumi) bei JAV generolu Davidu Petraeusu (Deividu Petreusu), vadovaujančiu tarptautinėms pajėgoms, kovojančioms su Talibanu.

“Tai, kas čia yra, nėra tik panaši į karą situacija, – sakė ji kariams Kundūze. – Jūs kariaujate tikrą karą”. “Tai jau naujas patyrimas”, – pažymėjo jau trečią kartą Afganistane besilankanti Vokietijos kanclerė.

“Girdėdavome savo tėvų pasakojimus apie Antrąjį pasaulinį karą, bet tai buvo kas kita – Vokietija tada buvo agresorė”, – pridūrė A.Merkel.

Dėkodama kariams už tarnybą ji pasakė: “Mes žinome, jog tai būna labai pavojinga, ir tai, ką jūs patyrėte turės įtakos daugeliui jūsų, kai grįšite iš operacijų”.

Vokiečių karių misija Afganistane kartu yra ir tarnyba Vokietijai, pažymėjo A.Merkel. “Be šito mes negalėtume gyventi taip takiai, ir žmonės turi tai žinoti. Jie kartais gana skeptiškai vertina šią operaciją, bet nepaisant viso to, jie didžiuojasi jumis”, – kalbėjo kanclerė.

A.Merkel lydi Vokietijos gynybos ministras Karlas Theodoras zu Guttenbergas (Karlas Teodoras cu Gutenbergas), kuris praeitą savaitgalį taip pat susitiko su Afganistane dislokuotais kariais, atvykęs su savo žmona.

Šiuo metu NATO vadovaujamoje Tarptautinių saugumo paramos pajėgų (ISAF) misijoje dalyvauja 4 800 Vokietijos karių, kurių dauguma sutelkti Afganistano šiaurėje.

Vokietijos armija šeštadienį pranešė, kad vienas 21 metų karys mirė nuo šautinės žaizdos; jis buvo pašautas per budėjimą kontrolės poste. Kariškių atstovas sakė, jog šis incidentas buvo nelaimingas atsitikimas.

Nuo tarptautinės misijos pradžios Afganistane žuvo iš viso 45 vokiečių kariai.

Vienos Vokietijos valdančiosios koalicijos partijos deputatai penktadienį paragino Vašingtoną atšaukti savo ambasadorių Berlyne Philipą Murphy (Filipą Merfį) dėl abiejų šalių vyriausybes sukompromitavusio skandalo, kilusio dėl tinklalapio “WikiLeaks” paviešintos informacijos.

Laisvųjų demokratų partijos (FDP), kuri yra Vokietijos kanclerės Angelos Merkel vadovaujamos koalicijos partnerė, įstatymų leidėjas Hansas Michaelis Goldmannas (Hansas Michaelis Goldmanas) sakė dienraščiui “Bild”, kad Ph.Murphy nebegali būti patikimas Jungtinių Valstijų pasiuntinys.

“Pono Murphy elgesys nederamas, – pabrėžė parlamento narys. – Toks ambasadorius turėtų būtų iškviestas namo”.

Kitas FDP deputatas Bijanas Djir-Sarai (Bidžanas Džir-Sarajus) atsiliepė panašiai: “Labiau nei abejotina, ar ponas Murphy dar gali būti patikimu atstovu”.

Ketvirtadienį FDP pranešė atleidusi partijos būstinės administracijos vadovą Helmutą Metznerį (Helmutą Mecnerį), kuris, kaip manoma, nutekino JAV ambasadai informaciją apie derybas dėl valdančiosios koalicijos formavimo po pernai rugsėjį vykusių visuotinių rinkimų.

Dešimt somaliečių pirmadienį stojo prieš Hamburgo teismą dėl piratavimo jūrose – tokia byla Vokietijoje nagrinėjama pirmą kartą per pastaruosius 400 metų.

Šie vyrai kaltinami mėginę šių metų balandį užgrobti Vokietijos konteinerių laivą “MS Taipan”, kuris plaukė maždaug už 900 kilometrų į rytus nuo Somalio krantų.

Kadaise jūrų piratams Hamburgo uoste būdavo kertamos galvos. Tačiau pirmadienį prieš teismą stojusiai somaliečių jūrų plėšikų gaujai gresia ne didesnė nei 15 metų laisvės atėmimo bausmė.

Manoma, kad somaliečių piratų byla bus nagrinėjama kelis mėnesius.

Piratai, kurių amžius nuo 17 iki 48 metų, buvo suimti Nyderlandų karo laivyno pajėgų, kurios išsilaipino užgrobtame laive “MS Taipan” po trumpo susišaudymo. Vėliau somaliečiai buvo perduoti Vokietijai.

“Taipan” įgula išvengė pagrobimo, pasislėpusi vadinamojoje panikos kajutėje.

Somalio piratai, siaučiantys regiono vandenyse, kuriais driekiasi judrūs prekybiniai maršrutai, kasmet užgrobia dešimtis laivų, už kuriuos prašo išpirkų.

Per pastaruosius dvejus metus tokių atvejų skaičius smarkiai išaugo, tvirtina Londone įsikūręs Tarptautinis laivybos biuras.

Jo duomenimis, šiuo metu piratai laiko užgrobę 23 laivus su 500 jų įgulų narių.

Vienos iš stambiausių pasaulyje draudimo bendrovių “Munich RE” jūrinio draudimo skyriaus vadovas Dieteris Bergas (Dyteris Bergas) sakė, jog pirmadienį prasidėjęs teismas vargu bau atgrasys kitus piratus nuo pelningiausio verslo Rytų Afrikos kyšulyje.

Piratams “šis žaidimas neša didelį pelną ir yra mažai rizikingas”, pabrėžė jis.

“Svarbu, kad piratai būtų teisiami”, tačiau tik nedaugelis šalių yra pasiruošusios nagrinėti šias sudėtingas bylas, pridūrė D.Bergas.

“Būsimieji piratai mažai kuo rizikuoja”, nes dauguma sučiuptųjų tiesiog paleidžiami, aiškino ekspertas.

Somalio piratui teismas Vakarų šalyje “gali būti didelis prizas, o ne atgrasymo priemonė, – mano šią problemą tyrinėjanti Vokietijos ekonomikos tyrimų instituto (DIW) darbuotoja Anja Shortland (Ania Šortland). – Praleisti trejus, penkerius ar net septynerius metus Europos arba Amerikos kalėjime ir dar gauti politinį prieglobstį – kas gali būti geriau somaliečiui?”

Vokiečių rašytoja Charlotte Roche (Šarlotė Rouč), sekmadienį duodama interviu savaitraščiui “Der Spiegel”, pasisiūlė praleisti naktį su prezidentu Christianu Wulffu (Kristianu Vulfu), jei šis balsuos prieš vyriausybės planus pratęsti Vokietijos branduolinių reaktorių eksploataciją.

“Siūlausi su juo permiegoti, jei jis nepasirašys”, – sakė 32 metų rašytoja, kovos su branduolinių technologijų naudojimu aktyvistė.

“Mano vyras sutinka. Dabar lieka pirmajai poniai duoti savo sutikimą, – sakė Ch.Roche. – Aš turiu tatuiruočių”.

Didžiojoje Britanijoje gimusi Ch.Roche, 2008 metais išleisto erotinio bestselerio “Šlapumos” (Wetlands, Feuchtgebiete) autorė, praėjusią savaitę dalyvavo didelėse demonstracijose prieš radioaktyvių atliekų transportavimą, kurios akcentavo Vokietijoje egzistuojantį nerimą dėl branduolinės energetikos.

Ch.Wulffas šiemet turi nuspręsti, ar įstatymas, kuriuo būtų pratęsta 17-os Vokietijos branduolinių reaktorių eksploatacija laikotarpiams iki 14 metų, turėtų būti priimtas be Bundesrato – žemėms atstovaujančių aukštųjų parlamento rūmų – sutikimo.

Tokius itin ginčijamus planus vyriausybė patvirtino rugsėjo mėnesį. Pagal juos didžiausia Europos ekonomika branduolinės energijos atsisakytų daugiau kaip dešimtmečiu vėliau – maždaug 2035 metais.

Vienas elektromobilis papildomai nepakraudamas akumuliatorių antradienį nuvažiavo iš Vokietijos pietinio miesto Miuncheno į Berlyną, o šio bandymo organizatoriai teigia, kad pasiektas naujas pasaulio rekordas tarp serijinių elektra varomų automobilių.

Geltonos ir purpurinės spalvos “Audi A2″ apie 600 kilometrų atstumą įveikė maždaug per septynias valandas ir įvažiavo į Ekonomikos ministerijos kiemą Berlyne prieš 8 val. vietos (9 val. Lietuvos) laiku.

“Jeigu kurie nors iš žurnalistų nori įkrauti savo (išmaniuosius telefonus) “iPhones”, mums dar liko elektros, – pajuokavo 27 metų vairuotojas Mirko Hannemannas (Mirkas Hanemanas), išlipęs iš keturių durų automobilio pademonstruoti jo akumuliatoriaus.

Vokietijos ekonomikos ministras Raineris Bruederle (Raineris Briuderlė) pasveikino atvykusį elektromobilio ekipažą ir netgi susigundė apsukti ratą ministerijos kieme, nors pats nesėdo už vairo.

“Jie netgi buvo įsijungę šildymą. Išties komfortiška kelionė”, – R.Bruederle sakė žvarbų rytą susirinkusiai didelei žurnalistų ir fotografų miniai.

Vėliau vykusioje spaudos konferencijoje ministras pridūrė: “Sveikinu su pasaulio rekordu. Anksčiau elektromobiliai nuvažiuodavo tik 60-70 kilometrų ir turėdavo būti iš naujo įkrauti. Dabar pasiektas technologinis šuolis į priekį”.

Gamintojai tikisi, kad elektromobiliai ilgainiui taps populiaresni už įprastus automobilius. Tačiau vartotojai vienu iš pagrindinių šių naujų transporto priemonių trūkumu laiko palyginus trumpą atstumą, nuvažiuojamą kartą pakrovus akumuliatorius.

Vokietijos kanclerės Angelos Merkel vyriausybė, siekia, kad iki 2020 metų šalies keliuose važinėtų milijonas elektromobilių, tačiau automobilių gamybos milžinės šias technologijas diegia palyginti lėtai ir yra priverstos vytis konkurentus iš Azijos.

"Veido" archyvas

Ekonomiškai stipresnėje Vakarų Vokietijoje sukoncentruota didžioji dalis pramonės, čia įsikūrę finansų centrai, o žmonių gyvenimo lygia kur kas aukštesnis nei Rytuose

Nuo tos dienos, kai buvo nugriauta Vokietiją į dvi dalis dalijusi siena, o šalis bent jau formaliai buvo suvienyta, praėjo lygiai du dešimtmečiai. Tačiau dvidešimties metų neužteko, kad abi Vokietijos virstų viena šalimi.

“Politiniu požiūriu unifikacija buvo labai sėkminga, bet ekonominiu tai buvo tikra katastrofa, kurios padariniai juntami iki šiol”, – neabejoja Edgaras Mostas, buvęs Rytų Vokietijos centrinio banko viceprezidentas. Jo žodžius patvirtina ir apklausos.

Praėjus lygiai dvidešimčiai metų po didžiosios sienos griūties, 40 proc. Vokietijos gyventojų mano, kad Berlyno siena netgi buvo mažesnė blogybė nei Vokietijos susivienijimas. Jų nuomone, kad ir kaip stengtasi, politikams niekaip nepavyko atkurti vokiečių bendrumo jausmo ir padėti buvusiai Rytų Vokietijai pasiekti Vakarų Vokietijos lygį.

Jaučiasi lyg antrarūšiai

Prieš dvidešimtmetį Thomas de Maiziere’as ėjo Rytų Vokietijos premjero pareigas ir svarbiausias jo darbas buvo atstovauti Rytų Vokietijos interesams derybose dėl šalies suvienijimo. Tuomet jis negailėjo pagyrų Rytų Vokietijai ir bandė įtikinti kolegas iš Vakarų, kad vokiečiai anapus sienos yra lygiai tokie pat perspektyvūs, išsilavinę ir atsidavę šaliai, kaip ir gyvenantieji VFR.

Praėjus dvidešimčiai metų rezultatai ne tokie, kokių tikėtasi. Nors šalis formaliai suvienyta, nematoma siena tarp Rytų ir Vakarų Vokietijos išliko. O tas pats T.de Maiziere’as dabar dirba “naujosios Vokietijos valstijų” (taip vadinama buvusi Rytų Vokietija) komisaru vyriausybėje. Ir kolegas jis bando įtikinti, kad rytinė Vokietijos dalis ekonominiu požiūriu smarkiai vejasi vakarinę. Tiesa, ne visai sėkmingai.

T.de Maiziere’as prisipažįsta, kad jį tiesiog purto tokios frazės, kaip “gyvenimo kokybės standartų harmonizavimas Rytuose ir Vakaruose” ar “rytinės Vokietijos plėtra”, mat jos išduoda, kad tarp rytinės ir vakarinės šios šalies dalies žioji nemaža praraja. Iš tiesų vos koks Potsdamo, Dresdeno ar Štralzundo – pažangesnių Rytų Vokietijos miestų – gyventojas atvyksta į vakarinę šalies dalį, jo tuoj pat klausiama: na, ir kurią sritį “pas jus” turėtume dar patobulinti?

Taigi ir šiandien Rytų Vokietijos gyventojai vis dar negali jaustis ir nesijaučia esą visaverčiai vokiečiai. Dar 2008-aisiais atlikta Vokietijos gyventojų apklausa parodė, kad 80 proc. Rytų vokiečių savo šalyje jaučiasi lyg antrarūšiai. Taip pat juos vertina ir Vakarų Vokietijos gyventojai.

“Antrarūšė Vokietija”, jų akimis, skiriasi ne tik gyventojų mentalitetu, yra skurdesnė, mažiau išsivysčiusi, bet ir, svarbiausia, lyg kiauras rėtis tuščiai naudoja paramai skiriamas biudžeto lėšas. Juk tam, kad rytinėje Vokietijos dalyje būtų sukurta vakarinei prilygstanti infrastruktūra ir pramonė, per dvidešimt metų skirta apie 1,3 trilijono eurų.

Bet kas iš to, kad Rytuose nutiesti nauji greitkeliai ir geležinkeliai, pastatyta mokyklų, modernizuotos gydymo įstaigos – visa tai nepadeda šaliai daugiau ždirbti, o didžioji Rytų Vokietijos žemių biudžeto dalis tenka socialinėms išmokoms.

Galiausiai užtenka pavažinėti po Rytų Vokietiją, kad pastebėtum apleistas ištuštėjusias gyvenvietes, taip ir nebaigtus statyti didžiulius projektus ar sutiktum daugybę žmonių, kurie per pastarąjį dvidešimtmetį nė sykio neturėjo nuolatinio darbo.

Atsilieka pagal daugelį parametrų

Statistika byloja, kad, tarkime, Rytų Vokietijoje vienam gyventojui tenkantis BVP yra trečdaliu mažesnis nei vakarinėje šalies dalyje. Beje, ir tai jau neblogas rezultatas, nes 1991-aisiais jis buvo mažesnis dviem trečdaliais, o 1995 m. – perpus mažesnis.

Manoma, kad taip yra todėl, jog rytinėse Vokietijos žemėse daug daugiau lėšų tenka viešajam sektoriui, daugiau pinigų čia tenka skirti ir pašalpoms, mokamoms socialiai remtiniems gyventojams. Tarkime, vidutinės vienos šeimos gaunamos pašalpos Rytų Vokietijoje yra 20 proc. didesnės nei Vakarų Vokietijoje.

Ir tai nieko nuostabaus. Juk nedarbas visuomet buvo didesnis būtent rytinėje Vokietijos dalyje. Tarkime, prasidėjus krizei 2008-ųjų rudenį Vakarų Vokietijoje nedarbas pakilo iki rekordinių 12 proc. aukštumų. Tačiau Rytų Vokietijoje toks arba didesnis nedarbas buvo visus dvidešimt metų, o sunkmečiu jis šoktelėjo per 20 proc.

Dar viena Rytų Vokietijos bėda – čia mažėja darbo jėgos, mat per pastarąjį dvidešimtmetį iš Rytų Vokietijos išvyko maždaug 2 mln. gyventojų. Ir tai dar ne pabaiga, nes gyventojų buvusioje VDR ir dabar mažėja, nes jei tik gali, Rytų vokiečiai keliasi į vakarinę šalies dalį, kur įsikūrę ir didžiausi pramonės centrai, ir turtingiausios korporacijos, galinčios pasiūlyti daugiausiai galimybių įsidarbinti ir siekti karjeros. Štai iš šimto didžiausių Vokietijos industrinių kompanijų visos iki vienos įsikūrusios Vakarų Vokietijoje ir nė vienos jų biuro nerasime rytinėje šalies dalyje.

Beje, patys vokiečiai suskaičiavo, kad Rytų Vokietija po keliolikos metų galėtų pasivyti Vakarų Vokietiją tik tuo atveju, jei ekonomikos augimas būtų maždaug tris kartus spartesnis už Vakarų Vokietijos. Tačiau tuo nė nekvepia: šiemet Vakarų Vokietijai prognozuojamas 1,5 proc. ekonomikos augimas, o Rytų Vokietijai – tik 1,1 proc.

Pakirto verslą

Kodėl Rytų Vokietijai taip sunkiai sekasi vytis vakarinę šalies dalį, atsakymo galima ieškoti praeityje. Kai kurių ekonomistų manymu, tai buvo užprogramuota dar tą dieną, kai griuvo didžioji Berlyno siena. Mat 1990-aisiais per vieną naktį Rytų Vokietijoje buvo nuskurdinta tūkstančiai verslininkų.

Priminsime, kad tuometis kancleris Helmutas Kohlis, norėdamas gero Rytų vokiečiams, nusprendė, jog visos jų santaupos, pensijos ir atlyginimai, neviršijantys 6 tūkst. Rytų Vokietijos markių, bus konvertuoti į tuomet kur kas brangesnes Vakarų Vokietijos markes santykiu 1:1. Tokia monetarinė dviejų Vokietijų sąjunga trumpuoju laikotarpiu gyventojams išėjo į naudą, bet verslininkams pridarė daug žalos. Juk jie staiga buvo įmesti į visai kitokią bendrą šalies rinką, kurioje vienodomis teisėmis turėjo konkuruoti su kur kas modernesnėmis ir pažangesnėmis Vakarų Vokietijos įmonėmis. Ir šią konkurencinę kovą jie pralaimėjo.

“Valiutų santykis turėjo atitikti tikrovę ir galėjo būti 1:3 ar 1:4. Buvo bemat sukeltos kainos, nors tikroji gyventojų perkamoji galia nepadidėjo taip smarkiai. Pasipylė bankrotai”, – vakarietiško verslo pradžią Rytų Vokietijoje prisimena T.de Maiziere’as. Beje, negalima užmiršti ir to, kad nemažai Rytų Vokietijos bendrovių po sienos griuvimo buvo nacionalizuotos.

“Kartu su Vokietijos unifikacija prasidėjo Rytų Vokietijos deindustrializacija”, – interviu Vokietijos žurnalui “Der Spiegel” tvirtino Vokietijos politikas Matthias Platzeckas. Jo vertinimu, nereikėtų stebėtis, kad iš pat pradžių pakirstos Rytų Vokietijos bendrovės dabar gauna vidutiniškai 44 proc. mažiau pelno, nei panašia veikla užsiimančios konkurentės Vakaruose.

Šioks toks progresas

žVis dėlto negalima tvirtinti, esą Rytų Vokietijoje nėra jokios pažangos ar kad čia per du dešimtmečius niekas nepasikeitė. Kaip mėgsta sakyti Vokietijos kanclerė Angela Merkel, “nuveikta labai daug – nueiti jau trys ketvirčiai kelio”.

Ir šiuose žodžiuose yra tiesos. Tyrimų agentūra “Ifo” įvertino, kad po sienos griūties Rytų Vokietijoje vienos šeimos pajamos per metus siekė apie 11 tūkst. eurų, vadinasi, apie 35 proc. to, ką per metus užsidirbdavo Vakaruose gyvenanti vokiečių šeima. Tuo tarpu dabar šios metinės pajamos siekia apie 19,5 tūkst. eurų ir sudaro jau daugiau nei pusę (53 proc.) vidutinės Vakarų Vokietijos šeimos pajamų.

Be to, Rytų Vokietijoje pamažu prakunta ir verslas. Štai Tiuringijoje neprastai sekasi automobilių pramonei, Dresdenas jau žinomas chemijos ir sunkiosios pramonės gamyklomis.

Galiausiai, jei pažvelgtume į kasdienį vokiečių gyvenimą, pamatytume, kad tiek Rytuose, tiek Vakaruose jis labai panašus. Tarkime, 100 tūkst. Rytų Vokietijos gyventojų tenka 348 gydytojai – daugmaž tiek pat, kiek ir vakarinėje šalies dalyje. Stebėtina, tačiau Rytų Vokietijoje net 57 proc. gyventojų turi nuosavus automobilius, nors Vakaruose tuo gali pasigirti tik 51 proc. piliečių. Be to, Rytų Vokietijoje mokami panašūs atlyginimai kaip ir Vakaruose. Studija, kurią atliko Vokietijos institutas INSM, atskleidė, kad paprastas nekvalifikuotas darbininkas Rytų Vokietijoje dabar uždirba apie 83 proc. to, ką gauna jo kolega Vakaruose, nors prieš dvidešimt metų šis skirtumas buvo dvigubai didesnis.

Rusiją ir Vokietiją per Baltijos jūrą sujungsiantis dujotiekis “Nord Stream” turėtų pradėti veikti kitąmet, žiniasklaidos atstovams Minske pareiškė Rusijos dujų monopolininko “Gazprom” valdybos pirmininko pavaduotojas Andrejus Kruglovas.

Anot jo, Rusijos dujų monopolininko investicijų programa artimiausiems trejiems metams yra ambicinga, orientuota dujų transportavimo sistemos plėtrą.

7,4 mlrd. eurų kainuosiantis 1223 kilometrų ilgio “Nord Stream” vamzdynas per jūrą nuo Rusijos Baltijos pakrantės netoli Vyborgo iki Vokietijos Baltijos pakrantės netoli Greifsvaldo pradėtas tiesti prieš pusmetį.

Dujotiekį sudarys dvi vamzdynų linijos, kurių kiekvienos metinis pralaidumas bus 27,5 mlrd. kubinių metrų.

Antrąją liniją numatyta paleisti 2012-aisiais.

“Nord Stream” konsorciumą sudaro Rusijos “Gazprom” (valdo 51 proc. “Nord Stream” akcijų), Vokietijos BASF ir E.ON (po 15,5 proc.) ir Nyderlandų “Gasunie” ir Prancūzijos “GDF Suez” (po 9 proc.).

Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasveikino Vokietijos kolegą Christianą Wulffą (Kristianą Vulfą) šios šalies Nacionalinės šventės – Vienybės dienos proga.

Pasak šalies vadovės, tai buvo nepamirštama akimirka, suteikusi vilties ne tik Vokietijos žmonėms, bet ir Lietuvai, kuri 1990 metų kovo 11 dieną paskelbė atkurianti neteisėtai iš atimtą nepriklausomybę.

“Lygiai prieš dvidešimt metų spalio 3 dienos naktį Vokietija ir visa Europa su džiugesiu sutiko žinią, kad po dešimtmečius trukusio skausmingo padalijimo geležinė uždanga griuvo, o jūsų šalis ir tauta susivienijo”, – Prezidentūros pranešime cituojama D.Grybauskaitė.

Ji pažymėjo, kad šiandien Lietuva ir Vokietija vis aktyviau dirba plėtodamos abipusiai naudingą bendradarbiavimą, kurdamos stiprią, vieningą ir konkurencingą Europos Sąjungą bei spręsdamos aktualius energetinio saugumo klausimus.

“Esu tikra, kad tęsime šiuos darbus, o mūsų nuoširdžiai plėtojama vieningos Europos vizija bus galutinai įgyvendinta”, – rašoma prezidentės sveikinimo laiške.

Spalio 3 dieną Vokietijoje minima diena, kuomet neliko komunistinės Vokietijos demokratinės respublikos, o jos teritorija tapo Vokietijos federacinės respublikos dalimi.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel sekmadienį pateikė retą asmeninį pasakojimą apie savo vaikystę ir jaunystę komunistinėje Rytų Vokietijoje ir kalbėjo apie nepamirštamą lygiai prieš 20 metų įvykusio šalies susivienijimo džiaugsmą.

Keturių puslapių interviu populiariame laikraštyje “Bild am Sonntag” 56 metų A.Merkel, kuri pagal išsilavinimą yra fizikė, o dabar yra laikoma įtakingiausia pasaulio moterimi, sako, kad jei nebūtų griuvusi Berlyno siena, ji tikriausiai būtų likusi “paprasta mokslininke”.

“Vis dar prisimenu – Berlyne buvo nuostabiai šilta pavasariška diena”, – sakė D.Merkel, prisimindama 1990 metų spalio 3-iąją, kai įsigaliojo kapitalistinės Vakarų Vokietijos ir komunistinės Rytų Vokietijos susivienijimo sutartis.

“Po pietų išėjau pasivaikščioti su vyru … pro Brandenburgo vartus. Ir niekada nepamiršiu išvakarių, tos nepaprastos atmosferos, (tvyrojusios) priešais Bundestagą, ir tų fejerverkų vidurnaktį, susivienijimui atšvęsti”, – pasakojo kanclerė.

Ji sakė tuo metu neturėjusi ambicijų tapti kanclere, bet pasižadėjusi siekti vietos parlamente.

Duodama šį interviu paprastai santūri kanclerė vienu metu, regis, leidosi pagaunama prisiminimų ir pasakė: “Dieve, negaliu patikėti, kad pasakoju jums visa tai”.

“Staiga iš tikrųjų galėjau daryti visa, ką anksčiau tik įsivaizduodavau. Pavyzdžiui, visuomet svajodavau išėjusi į pensiją nuvykti į Jungtines Valstijas – ir tai išsipildė daug anksčiau”, – prisipažino ji.

Rytų Vokietijos gyventojams paprastai nebūdavo leidžiama iki pensijos keliauti į Vakarus.

A.Merkel sakė visuomet jausdavusi, kad Rytų Vokietijoje negali “pasiekti savo potencialo ribų”. Tai, kas atėjo drauge su susivienijimu, buvo “ypač svarbus pokytis”, pridūrė kanclerė.

Vis dėlto, nepaisant gyvenimo komunistinėje Rytų Vokietijoje suvaržymų, “tikrai galima pasakyti, kad jis nebuvo nuobodus”, pasakojo A.Merkel.

“Mes skaitydavome, vykdavome į mielas keliones po Rytų Europą … Gyvenimas Rytų Vokietijoje buvo sunkus, griežtai reglamentuotas ir suvaržytas, bet mes bandydavome kažką iš jo išspausti”, – sakė ji.

Su šimtais tūkstančių kitų vokiečių A.Merkel sekmadienį šalies šiaurėje esančiame Brėmeno mieste dalyvaus iškilmėse 20-osioms susivienijimo metinėms.

Vokietija šį savaitgalį švęs ne tik dvidešimtąjį susijungimo jubiliejų – šalis taip pat baigia grąžinti paskutines Pirmojo pasaulinio karo skolas – praėjus 92 metams po 1914-1918 metų konflikto.

Pasibaigus karui, sąjungininkai, visų pirma Prancūzija, pareikalavo iš Vokietijos “reparacijų” – iš dalies tam, kad šalis ilgiau išliktų silpna. Tačiau, pasak istorikų, galutinis poveikis buvo visiškai priešingas ir atliko svarbų vaidmenį Adolfui Hitleriui einant į valdžią.

Šį sekmadienį Vokietija padengs paskutines paskolų, kurios buvo paimtis reparacijoms mokėti, palūkanas.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, sąjungininkai pareikalavo, kad Vokietija prisiimtų atsakomybę ir išmokėtų milžiniškas kompensacijas. Po ilgų ginčų sąjungininkai, kurie, pasibaigus karui, buvo įsiskolinę ir vieni kitiems, pateikė Vokietijai 269 mlrd. aukso markių sąskaitą.

Šios Vokietijos skolos buvo perparduotos tiek daug kartų, kad niekas iš esmės nežino, kam tiksliai Vokietija yra skolinga.

Tačiau tie kreditoriai sekmadienio vidurnaktį gaus paskutinę išmoką, kuri sudaro apie 70 mln. eurų, ir šis Vokietijos XX-ojo amžiaus istorijos skyrius bus užverstas.