BFL

Svajojame apie skandinavišką ar vokišką gyvenimą, lyginame jų ir mūsų atlyginimus, pensijas. Išsirinkę naują valdžią žiūrime, ar padės ji tas mūsų svajas įgyvendinti. Girdime prioritetus: socialinių problemų sprendimas, socialinės atskirties mažinimas, palankios šeimai aplinkos kūrimas. Gražu paklausyti. Tačiau kokia bus šalies ekonomikos plėtra? Juk nuo to ir priklauso socialinių problemų sprendimas.

Vitas MAČIULIS

Nepadidinsime nei atlyginimų, nei pensijų, nesusigrąžinsime svetur prakutusių darbščiųjų savo piliečių, jei neturėsime vokiškos ar skandinaviškos ekonomikos. Reikėtų juos pasivyti. Bet jeigu jų ekonomika auga po 1–1,5 proc., o mūsų augs po džiuginančius 2–2,5 proc., tai dabartinis jaunimas į skandinavus galės lygiuotis tik išeidamas į pensiją.

Norint turėti skandinavišką gyvenimą anksčiau, ekonomikos plėtroje reikia ryžtingų ir netradicinių žingsnių. Tačiau tokie žingsniai reikalauja atsisakyti stereotipų ir pažvelgti į šalį, anot vieno protingo žmogaus, ne nuo Šatrijos, bet nuo Monblano aukštumų.

Stebint sėkmingai besivystančias valstybes, jų sėkmės istorijas, kyla nekasdienių minčių apie galimus šalies ekonomikos plėtros scenarijus. Jie įvairiose vietose, įvairiu būdu ir įvairių žmonių jau buvo išsakyti. Tačiau be įgyvendinimo būdų, be veiksmų. Galbūt šis tekstas kažkam pasirodys provokuojantis, tačiau jo tikslas – paskatinti diskusiją.

Lietuva – Kinijos vartai į Europą

Apie tokį projektą daug šnekų, bet mažai darbų. Išimtis – „Saulės“ traukinys ir kalbos apie kinų investicijas Klaipėdos uoste. Tas dukart per mėnesį keliaujantis traukinys – šaunu, tačiau tai tik plyšelis, o ne vartai. Kinija netrukus taps didžiausia pasaulio ekonomika, o Europos Sąjunga – didžiausia rinka. Į ją kinai aktyviai ieško prekių kelių. Sparčiai juda Šilko kelio projektas, tačiau tokių galingų ekonomikų bendravimui to tikrai neužteks. Galėtume ir mes atverti kinams į Europą dar vieną platų ir patrauklų kelią. Tam reikėtų patrauklių veiksmų. Pavyzdžiui…

Parduoti Kinijos investuotojams arba išnuomoti šimtui metų 1 km Melnragės pajūrio ir 1 kv. km akvatorijos išoriniam giliavandeniam uostui pastatyti. Ne sudaryti sąlygas investuoti ar vilioti kitokiais mažais „saldainiukais“. Ne patiems 10 metų diskutuoti ir dar 10 metų bandyti pastatyti, bet parduoti, ir taškas. Tik tada išrankiesiems kinams, kuriuos vilioja viso pasaulio protingieji, bus patrauklu. Jie viską pasistatys ir įsirengs, bet be mūsų pagalbos išsiversti juk negalės, ir kartu sukurs gausybę darbo vietų bei įlies gausų srautą į mūsų mokesčių sistemą.

Ir su nepatenkintais melnragiškiais, įskaitant VIP‘us, kinai finansiškai susitvarkytų. Jei reikia pavyzdžio, tai Margaret Thatcher valdymo laikotarpiu kinams buvo parduota keletas valstybei priklausančių gražiausių ir didžiausių Londono pastatų. Greičiausiai kainavo brangiau negu 1 kv. km mūsų žemelės Europos pakraštyje, o angliško išdidaus tautiško triukšmo buvo ne mažiau. Bet ėmė ir ryžtingai padarė, atverdami platų kelią kinų investicijoms Jungtinėje Karalystėje.

Parduoti arba išnuomoti šimtui metų Kėdainių arba Kazlų Rūdos buvusį karinį aerodromą su visais takais, sklypais ir priklausiniais. Tikslas ir sąlygos – tokios pat kaip Melnragės uosto. Viską jie pasistatys ir susitvarkys.

Įkurti Šanchajuje galingą Lietuvos prekybos atstovybę (Danijos, turinčios tik apie 6 mln. gyventojų, atstovybėje dirba 70 žmonių; Lietuva Kinijoje taip pat „aktyvi“ – prekybos atstovybėje nuoširdžiai stengiasi bene du darbuotojai).

Sudaryti sąlygas kinams įkurti Vilniuje arba Klaipėdoje savo „Chinatown“, Kinų kvartalą. Gal kai kam prisižiūrėjus filmų ir baugu, tačiau Europos ir JAV miestų, turinčių analogus, patirtis rodo, kad dėl kinų tikrai mažiausiai problemų. O jiems tai – dar vienas patrauklumo veiksnys.

Vilniaus ir Klaipėdos ar kituose universitetuose įkurti arba sustiprinti kinų kalbos katedras, sudaryti visas įmanomas paskatas lietuviams studijuoti kinų kalbą. Turėjusieji verslo reikalų su kinais tikrai patvirtins, kad bendravimas jų kalba jiems labai svarbu.

Įkurti Vilniuje kinų kultūros centrą, kviesti čia kinų menininkus ir muzikantus, versti į mūsų kalbą jų knygas: žmogiškasis dėmesys Rytų kultūroje – palankių kontraktų variklis.

Politiškai įpareigoti premjerą bent kasmet, o ministrus – kas ketvirtį vizituoti Kinijos aukštuosius pareigūnus. Prezidentės užsienio politikos dimensijoje Kinija taip pat turėtų užimti vyraujančią vietą. Tokių veiksmų rezultatas būtų didžiulės kinų investicijos, kurių pasekmė – neišsemiamas paslaugų poreikis: statybos, logistikos, nekilnojamojo turto plėtros, mažmeninės prekybos ir daugybės kitų aktyviems žmonėms reikalingų paslaugų.

Tuo tarpu lietuviams daryti nieko nereikia – tik leisti nusipirkti mažą lopinėlį mūsų žemelės ir turėti truputį pakantumo kitokiems, bet nuoširdiems ir draugiškiems žmonėms.

Lietuvos ir Kinijos verslo tarybos pirmininkas Mindaugas Reinikis

Tokio projekto „Lietuva – Kinijos vartai į Europą“ šiandien nėra, nors suprantama, kad kai kam to norėtųsi. Tačiau to paties turbūt norėtų kiekviena šalis. Logistiniu požiūriu Kinijos vartai į Europą yra ir bus didieji jūrų (Antverpenas, Hamburgas) ir oro uostai (Frankfurtas). Finansiniai vartai į Europą yra Londonas. Be to, kinams Europa yra nevienalytė – senoji, Vakarų Europa, ir naujoji, Rytų Europa, Vidurio ir Balkanų šalys, Kinijoje netgi turinčios savo pavadinimą – 16+1. Turime suprasti, kad kinai tai traktuoja kaip vieną regioną.

Jeigu norime pritraukti investicijų, reikia atlikti namų darbus – ką mes dedame ant stalo, ką galime perdaryti, ką pasiūlyti. Kinams reikia duoti labai konkretų pasiūlymą, o toliau – investicijų medžioklė. Kinai irgi skaičiuoja. Kita vertus, „Chinatownai“ atsiranda ne tiesiog pasiūlius, o iš poreikio: Bratislavoje tai pavyko, tačiau mūsų regione nėra tiek kinų.

Mums apskritai būtina apsispręsti, ar valstybei reikia žmonių iš užsienio. Jei taip – pareguliuoti ir palengvinti jų atvykimą, įsikūrimą. Dabar nėra vienos politikos. Mūsų ambasadoje Kinijoje darbuojasi devyni žmonės, tačiau ambasada – ne tik Kinijai, bet ir Vietnamui, Pietų Korėjai, kitoms šalims. Kitaip tariant, ambasadai reikia dirbti su puse pasaulio turint tik keletą darbuotojų, todėl, be abejo, diplomatinį korpusą reikia stiprinti. Bet „įpareigoti“ Lietuvos premjerą susitikti su kinų premjeru nebūtų įmanoma, nes egzistuoja tam tikras diplomatinis protokolas. Kita vertus, buvęs premjeras Algirdas Butkevičius buvo aktyviausias – net šešis kartus susitiko su Kinijos premjeru. Tik bėda, kad grįžęs premjeras neturi kam perduoti tų žinių.

Kinija, nori nenori, jau ir dabar yra praktiškai pirma pasaulio ekonomika, nors jei niekas iš mūsų pusės nesikeis, blogiau nebus – tiesiog bus taip, kaip yra.

Lietuva – žaliasis rojus

ES struktūrinę paramą visų pirma nukreipti ekologiniams augalininkystės ir gyvulininkystės ūkiams, vaistažolių ir arbatžolių ruošimui, ekologinėms kaimo sodyboms ir miestų restoranams.

Reikėtų įkurti specialią, turinčią didelius įgaliojimus ekologiškumo kontrolės instituciją, kurios objektyvumu užsieniečiai patikėtų. Savikontrolė ir visuomeninių organizacijų patikinimai čia nepadės.

Kuo plačiau išplėtoti elektromobilių ir elektrinių autobusų infrastruktūrą, sudaryti jų eksploatavimui daug lengvatų. Taksi iš oro uostų ir turistiniai autobusai – tik elektriniai.

Smarkiai padidinti šalies žaliosios energetikos bei klimato kaitos įsipareigojimus ir demonstruoti įgyvendinimo rezultatus.

Skirti labai dideles investicijos į žaliąją rinkodarą: visose įmanomose parodose, oro uostuose, miestų viešosiose erdvėse reklamuoti, kad Lietuva – žaliausias kraštas, visais įmanomais būdais skelbti tą žalumą patvirtinančią informaciją. Arūno Matelio „Skrydis per Lietuvą“ ir Mariaus Jovaišos „Neregėta Lietuva“ turėtų tapti nepamainomais kiekvieno Lietuvos tarptautinio prisistatymo atributais.

Nors didžiuojamės savo architektūra ir istorija, šiuo požiūriu netapsime europiniu traukos centru. O žaliojo turizmo, žaliojo transporto, žaliojo maitinimo, prie kurių labai tiktų medicininis turizmas, rojumi tapti galėtume. Paslaugos žaliai nusiteikusiems pasiturintiems turistams ir palankiausios sąlygos žaliesiems investuotojams galėtų tapti svarbiausiu naujosios Lietuvos ekonomikos varikliu.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-2-2017-m

Istorinės praeities įvertinimas, identiteto paieškos, socialinė įtampa, seksualumas, virsmas suaugusiu žmogumi, galiausiai meilė – tai tik keletas visuomenei aktualių temų, kurias nagrinėja šių metų „Vokiško kino dienos“. Čia pristatomi filmai leidžia įsitikinti, kad ir TEN – Vakaruose – viskas nėra taip šviesu ir gražu, kaip gali pasirodyti stebėtojui iš šalies.

Jau ketvirtąjį kartą Goethe‘s institutas, kartu su Austrijos ambasada Vilniuje ir Šveicarijos ambasada Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje į Lietuvą atveža kino naujienas iš vokiškai kalbančio Europos regiono – Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos. Vasario 26 d. sostinėje startuosiančiose „Vokiško kino dienose“ bus parodyta 12 įvairių temų ir žanrų naujausių kino filmų. Per mėnesį jie aplankys septynių Lietuvos miestų – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Marijampolės ir Nidos – kino sales.

„Vokiški filmai turi labai rimto ir sunkiai perkandamo kino reputaciją. Mūsų kino dienos griauna šį trumparegišką stereotipą, – sako Goethe‘s instituto Lietuvoje vadovė Johanna M.Keller. – Žinoma, tiesa yra tai, kad vokiškas kinas dažnai nagrinėja nemalonius ir sudėtingus gyvenimo aspektus. Tokius kaip: praeities našta, sunkumai ieškant savo tikrojo gyvenimo kelio, migracija ir kt. Tačiau šias temas tikrai įmanoma pateikti linksmai ir su ironija, įrodo „Vokiško kino dienos“. Tai ir yra stiprioji vokiško kino pusė.“

Vokiško kino šventę Vilniuje atidarys tragikomiška satyra – režisierės Fraukes Finsterwalder „Tamsioji pusė“ („Finsterworld“, 2012/13), kuriai scenarijų ji rašė kartu su savo vyru, šveicarų bestselerių autoriumi Christianu Krachtu. Šis didelio pasisekimo sulaukęs režisierės debiutas pilnametražio kino sferoje – tarsi mozaika, susidedanti iš įvairių atskirų ir tarpusavyje netikėtai susisiejančių  istorijų. Jos kupinos stiprių dialogų ir atskleidžia tam tikrus Vokietijos istorijoje, identitete ir visuomenėje glūdinčius stereotipus. Pati režisierė savo kūrinį apibūdina kaip siekį atsisakyti vokiškame kine vyraujančio sauso realizmo.  Ji tarsi sako: jei visa tai nebūtų taip žiauru, būtų baisiai juokinga.

Labai svarbus „Vokiško kino dienų“ akcentas –režisieriaus Ricko Ostermanno filmas „Vilko vaikai“ („Wolfskinder“, 2013). Jo istorinė tematika aktuali tiek Vokietijai, tiek Lietuvai. Paradoksalu, tačiau abiejų šalių viešojoje erdvėje ji vis dar nesulaukia tinkamo dėmesio. Filme įtaigiai ir jautriai vaizduojama vokiečių vaikų iš buvusių Rytprūsių teritorijos odisėja į Lietuvą. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir prasidėjus žiauriai sovietų okupacijai jie čia ieško duonos kąsnio. Lietuvos žiūrovas atpažins filme lietuviškus peizažus – didžioji dalis scenų buvo filmuotos Lietuvoje. Taip pat ir lietuvių aktorius atskiruose epizoduose, vaidinančius lietuvių partizanus, ūkininkus bei rusų kareivius (iš žinomų pavardžių – Dainius Gavenonis, Aldona Bendoriūtė, Vidas Petkevičius, Aleksas Kazanavičius ir kt.). Į filmo peržiūras Lietuvoje atvyks ir pats režisierius, kurio mamos šeima yra kilusi iš buvusios Rytų Prūsijos ir buvo persekiojama kraštą okupavusių rusų. Rickas Ostermannas dalyvaus susitikimuose su žiūrovais Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.

Programoje spalvų ir įspūdingų vaizdų gausa išsiskiria nuotykių filmas „Pasaulio matavimas“ („Die Vermessung der Welt“), pastatytas pagal didžiulės sėkmės sulaukusį istorinį Danielio Kehlmanno to paties pavadinimo romaną, kuris 2007 metais buvo išleistas taip pat ir lietuvių kalba. Holivudinio filmo bruožų turinčiame filme pasakojama apie dviejų vokiečių genijų – gamtininko, keliautojo ir geografo Alexanderio von Humboldto bei matematiko Karlo Friedricho Gausso – pastangas 19 a. atrasti pasaulį. Pirmasis tai daro keliaudamas po tolimuosius kraštus – filme gausu nuostabaus grožio vaizdų iš Ekvadoro teritorijoje esančių Amazonės džiunglių. Antrasis bando apskaičiuoti pasaulį užsidaręs savo kambarėlyje. Abiems mokslo korifėjams lemta susipažinti tik gyvenimo pabaigoje, kuri jiems abiems tampa tarsi nauja pradžia.

Apskritai šiųmetinės „Vokiško kino dienos“ išsiskiria savo gausia pasiūla jaunimui bei pagrindinius vaidmenis atliekančiais jaunais aktoriais. Štai vokiško kino sensacija netikėtai tapusios juostos „Storulės“ („Dicke Mädchen“, 2011), kuri praėjusiais metais buvo rodoma ir Lietuvoje, režisieriaus Axelio Ranischo antrajame filme „Jaučiuosi disko“ („Ich fühl mich Disco“, 2012/13) pagrindinis herojus – homoseksualus paauglys Florianas. Jis ieško savo identiteto bei bando susivokti savo seksualinėje orientacijoje. Austrų kino juostoje „Talėja“ („Talea“, 2013) veiksmas sukasi apie sudėtingą ką tik iš kalėjimo išėjusios motinos ir jos meilės išsiilgusios paauglės dukters santykį. Pagal Alinos Bronsky bestselerį pastatyto kino filmo „Šukparkis“ (Scherbenpark, 2011/12) dėmesio centre yra paauglė Sascha, gyvenanti socialinės rizikos aplinkoje ir kovojanti dėl išlikimo. Pagrindinį vaidmenį šiame filme atlikusi Jasna Fritzi Bauer 2013 m. vykusiame Maxo Ophülso kino festivalyje pelnė apdovanojimą už geriausią jaunosios aktorės vaidmenį.

Netradiciniu požiūriu į kiną išsiskiria vokiečių drama-tragikomedija „Meilės didkepsniai“ (Love Steaks, 2013), 2013 m. Miuncheno festivalyje pelniusi skatinamąją naujojo vokiečių kino premiją „Förderpreis Neues Deutsches Kino“ visose kategorijose. Filmo kūrėjai netgi yra susikūrę naują savo kino specifikos apibūdinimą, vadindami savo kūrinį „pirmuoju FOGMA filmu pasaulyje“, taip tarsi sukurdami  paralelę avangardinam kinematografijos judėjimui DOGMA. Šio filmo išskirtinis bruožas yra improvizacija filmavimo aikštelėje – aktoriams neparuošiami jokie tikslūs dialogai, kuriuos jie turi išmokti, tik nurodomos scenarijaus gairės, pagal kurias jie tiesiog improvizuoja.

Greta vokiškų ir austriškų meninių filmų šveicarų kino programą šiemet atstovauja du dokumentinio žanro kūriniai. Ypač išsiskiria dokumentinė drama „Įsimylėję priešai “ („Verliebte Feinde“, 2012), pasakojanti neįprastos šveicarų poros – katalikų intelektualo Peterio von Roteno ir protestantų kovotojos už moterų teises Iris von Roten – meilės istoriją. 1943-1950 metais jiedu parašė vienas kitam apie 1 300 laiškų, kuriuose diskutavo apie feminizmą, religiją, politiką, literatūrą, meilę, laisvus santykius ir seksualumą. Tai, kaip atvirai ir radikaliai šie du žmonės laiškuose analizuoja savo jausmus, žavi net ir šiandien.

Įvairia programa pasižyminčios Vokiško kino dienos šiais metais žiūrovų dėmesį bando atkreipti jau pernai įsiminusiomis smalsiomis animacinėmis akytėmis. Šiais metais jos klausia: Kommst Du? (Ar ateisi?)

Plačiau apie filmus ir jų rodymo vietas galite pasiskaityti: www.goethe.de/lietuva/vkd.

Marlena Dietrich, Tilis Schweigeris, Berlinalės lokiai ir komisaras Reksas – vos keletas vokiškai kalbančių šalių kino kultūros ženklų, Lietuvoje pažįstamų kone visiems juo besidomintiems. Tik tiek? Praplėsti akiratį padės „Vokiško kino dienos“, nuo vasario 26 d. septynių Lietuvos miestų kino salėse pristatysiančios aktualiausius filmus iš Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos.

Goethe’s instituto, Austrijos ambasados Vilniuje bei Šveicarijos ambasados Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje parengta programa, kurioje šiemet yra devynios pilnametražės juostos ir keturios trumpametražių filmų programos, skirta pristatyti ryškius pastarųjų metų vokiškai kalbančių šalių kino įvykius. „Guck mal! Pažvelk!“ – į kino sales kviečia šiemetinis „Vokiško  kino dienų“ šūkis.

„Stereotipine užsienio žiūrovų, nesusipažinusių su vokiško kino pasaulio įvairove, nuomone, mūsų kinas yra pernelyg „sunkiasvoris“, rimtas. „Vokiško kino dienų“ programa pasiruošusi įveikti daug klišių, tarp jų – ir šią“, – sakė Goethe’s instituto vadovė Johanna Keller.

„Vokiško kino dienų“ meninių filmų programa – turtinga žanrų bei temų. „Įdomūs seansai laukia vertinančiųjų drąsą kalbėti kontraversiškomis temomis, nepaisyti išvaizdos arba elgesio stereotipų, mėgstančiųjų savitą poetinę kalbą, besidominčiųjų permaininga XX a. istorija bei visų, kurie yra viešėję Berlyne arba ketina apsilankyti šiame mieste“, – sakė „Vokiško kino dienų“ programos koordinatorė Inga Nostytė.

Vokietijos kino programos vėliavnešys – geriausiu praėjusių metų vokišku filmu Tarptautiniame Oldenburgo kino festivalyje pripažinta jauno režisieriaus Jano-Olės Gersterio komedija „Oh Boy“. Filmas, kurio pavadinimas cituoja grupės „Beatles“ dainą „A Day In The Life“, iš tiesų yra fragmentas iš berlyniečio Niko (vaid. Tomas Schillingas) gyvenimo, o drauge – itin pastabiai ir ironiškai užfiksuotas šių dienų Berlyno paveikslas.

J.-O. Gersteris, profesinį kelią už kadro pradėjęs kaip režisieriaus Wolfgango Beckerio asistentas kino hitu tapusios juostos „Good Bye, Lenin!“ filmavimo aikštelėje, savo filmo scenarijų brandino penkerius metus. Žvelgiant į „Oh Boy“ pelnytų apdovanojimų sąrašą, luktelėti žvaigždžių valandos vertėjo. Įspūdžiais apie šio filmo priešistorę ir kūrybinį procesą „Oh Boy“ pristatymuose Vilniuje dalysis pagrindinio vaidmens aktorius T. Schillingas.

Netradicinį požiūrį į kino finansavimą, aktorių atranką, filmavimą ir siužetą atspindi pastarųjų metų vokiško kino sensacija tapusi režisieriaus Axelio Ranischo juosta „Storulės“ („Dicke Mädchen“, 2011). Išskirtinai mažo – vos 517,32 eurų – biudžeto komedija, kurioje vaidina režisieriaus draugai ir senelė, pasakoja graudžią istoriją apie viengungį, gyvenantį su ligota motina ir susižavintį jos slaugytoju. Pristatyti, ko gero, pigiausio vokiečių kino istorijoje filmo į Vilnių atvyksiantis režisierius A. Ranischas ir filmo aktorius Heiko Pinkowskis ne tik bendraus su žiūrovais, bet ir dalysis patirtimi su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentais specialiai rengiamose kūrybinėse dirbtuvėse.

Išskirtinis austrų kino programos filmas – režisieriaus Juliano Romano Pölslerio drama „Siena“ („Die Wand“, 2011). Moters, kuri mįslingomis aplinkybėmis kalnuose atskiriama nuo pasaulio nematomos sienos, dienoraščio forma parašytas bestseleris ilgą laiką buvo priskiriamas prie neįmanomų ekranizuoti istorijų. Marlenos Haushofer knyga, pripažįstama iki galo neįminta literatūros paslaptimi, bylojančia apie civilizacijos trapumą, ekologiją, moters vaidmenį vyrų pasaulyje, gyvūno bei žmogaus sugyvenimą, tapo pagrindu juostai, kuri pelnė Berlinalės ekumeninio žiuri prizą.

Šveicarų kino programoje išsiskiria istorinė juosta „Parduotas vaikis“ („Der Verdingbub“, 2011) – socialinės kritikos drama, pasakojanti apie iki šiol negvildentus šalies istorijus puslapius: iki XX a. vidurio Šveicarijoje gyvavusią įvaikinimo formą, kai vargingų šeimų atžalos arba našlaičiai buvo viešai parduodami įtėviams, dažniausiai – ūkio darbams atlikti, neišvengiant vaikų bei paauglių išnaudojimo bei žeminimo. Per devynias savaites nuo premjeros gimtojoje šalyje „Parduotas vaikis“ tapo žiūrimiausiu visų laikų šveicarišku filmu.

Š. m. vasario 26 d. Vilniuje startuosiančios „Vokiško kino dienos“ taip pat aplankys Kauną, Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį, Neringą ir Marijampolę. Daugiau informacijos apie filmus bei jų rodymo vietas – www.goethe.de/lietuva/vkd.

„Vokiško kino dienas“ pristato Goethe’s institutas, Austrijos ambasada Vilniuje ir Šveicarijos ambasada Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-7-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Netrukus kelionę per Lietuvos kino sales pradėsiančios „Vokiško kino dienos“ nė negalėtų būti šitaip vadinamos be šio regiono kinematografininkus garsinančio dokumentinio kino programos. Berlyno architektūros bumo analizė, genialaus menininko portretas, vokiečių ekstremalų pramogos, kosmpolitiška kavinė ir laisvalaikio industrijos spaudimą atlaikanti mažytė kalnų stotis Šveicarijoje: kino kūrėjų siūloma panorama aprėpia daugiau nei turistams skirti lankstinukai.

Vokiškai kalbančiose šalyse solidžias tradicijas turintis dokumentinio kino žanras šiandien drąsiai griebiasi pažangiausių technologijų ir aktualių temų, o kūrėjų darbo rezultatai sulaukia didelio publikos susidomėjimo. „Šiųmetėje „Vokiško kino dienų“ dokumentikos programoje gausu filmų, atskleidžiančių šio žanro išskirtinumą ir jo atveriamas kūrybines galimybes. Pasižiūrėjus matyti, kad pastarosios – neribotos, o gyvenimo siūlomi siužetai originalumu dažnai pranoksta fikciją“, – teigė Goethe‘s instituto programų koordinatorė Inga Nostytė.

Menas gyventi, menas kurti

Muzikalus, chuliganiškas ir paliečiantis daug gyvenimo plotmių – režisieriaus Marteno Persielo filmas „This ain‘t California“, tapęs praėjusių metų Berlyno kino festivalio ir Tarptautinio Miuncheno dokumentinių filmų festivalio intriga.

Filmo veiksmas išties vyksta ne Kalifornijoje, o XX a. 9-ojo dešimtmečio Rytų Berlyne, viešpataujant socializmui ir racionaliam dienos bei gyvenimo planavimui. Šiame sustyguotame miestovaizdyje dygsta šis tas neįprasta – Aleksandro aikštėje vaikėzai važinėja riedlentėmis, trikdydami rimtį ir judindami vis labiau klibančius ideologinės valstybės pagrindus. Filmas, kuriame galybę unikalios medžiagos iš privačių archyvų tarsi kaleidoskope papildo vaidybiniai epizodai, intarpai iš įvairių laidų ir pokalbių, sukėlė ne vieną diskusiją dėl kai kurių personažų autentiškumo. Kūrėjai atsitvėrė tylos siena.

Tylą mieliau už komenarus renkasi ir filmo „Gerhardas Richteris tapo“ („Gerhard Richter Painting“, 2011) pagrindinis veikėjas. 81 metų dailininko, kurio darbai meno rinkoje kainuoja brangiausiai iš visų gyvenančių amžininkų, kūrybinio proceso nėra tekę stebėti nei meno istorikams, nei artimiausiems draugams, nekalbant jau apie G. Richterio vengiamą žiniasklaidą.

Tačiau 2009-aisiais kurdamas didelių abstrakcijų ciklą menininkas įsileido į savo dirbtuves kinematografininkę Corinną Belz, kuri dviem metais anksčiau buvo užfiksavusi jį kuriant Kelno katedros vitražus. Įtaigus dailininko portretas, „nutapytas“ jautriai, atidžiai ir kantriai, pelnė Vokietijos kino premiją kaip geriausias praėjusių metų dokumentinis filmas.

Miestai ir žmonės

Dokumentinis kinas – puiki kalba, kai nori visiems papasakoti tau puikiai žinomą tikrą istoriją. Šiemetinėje „Vokiško kino dienų“ programoje nestinga tai įrodančių pavyzdžių.

Permainų įžiebtam įkvėpimui dedikuota kino prodiuserio ir režisieriaus Hubertuso Siegerto dokumentinė juosta „Berlynas Babilonas“ („Berlin Babylon“), dėmesingai nagrinėjanti po Berlyno sienos griūties prasidėjusį miesto augimą, savo įkarščiu autoriaus prilyginamą Babilono bokšto statyboms. H. Siegerto darbas, kurtas tarp 1996-ųjų ir 2001-ųjų, o keliose vietose aprėpiantis ir senesnę archyvinę medžiagą, priklauso ilgalaikių stebėjimų kategorijai. Tačiau šiandien, po dešimties metų, jis jau yra virtęs akimirkos fiksacija – Berlynas pasikeitė labai greitai. Filmo garso takelį sukūrė industrial grupė iš Berlyno „Einstürzende Neubauten“.

2011 metų juostoje „Pas italą“ („Der Italiener“) Ciuriche gyvenantis režisierius Paolas Polonis kuria vieno iš šiame mieste veikiančių italų restoranų darbuotojų grupinį portretą. Italų? Anaiptol: kavinėje pluša tamilai, afganai, bosniai, pakistaniečiai bei filipiniečiai. Tai nei Šveicarija, nei Italija, bet čia jaučiamas pasaulio istorijos prieitas susitarimas. Šią juostą visur tenka rodyti su titrais: filme kalbama Šveicarijos ir Vokietijos vokiečių, arabų, serbų, kroatų bei italų kalbomis.

Sniego ir aktyvaus poilsio imperijomis virtusių slidinėjimo kurortų laikais mažosios jų versijos yra nebepelningos. Tačiau Šveicarijos Nidvaldeno kantone, ties Haldigrato viršukalne, veikia vos vienas vienintelis keltuvas ir kalnų restoranas, pamėgtas laisvojo stiliaus slidinėjimo propaguotojų. Kurtas Mathisas čia dirba kartu su savo žmona. Įsigijęs ilgąlaik neveikusį keltuvą, idealistas išgelbėjo jį nuo demontavimo ir pradėjo savo verslą. Trumpametražį dokumentinį filmą „Kurtas ir keltuvas“ („Kurt und der Sessellift“) sukūrusi šveicarė režisierė Thaïs Odermatt keltuvo istoriją žinojo nuo vaikystės – kadaise su tėvais pati čia atvažiuodavo poilsiauti.

„Vokiško kino dienas“ rengia Goethe’s institutas, Austrijos ambasada Vilniuje ir Šveicarijos ambasada Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje. Tradicinėje kino programoje kasmet pristatomi aktualūs filmai iš vokiškai kalbančių šalių.

Š. m. vasario 26 d. Vilniuje startuosiančios „Vokiško kino dienos“ taip pat aplankys Kauną, Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį, Neringą ir Marijampolę. Daugiau informacijos apie filmus bei jų rodymo vietas – www.goethe.de/lietuva/vkd.