KGB įpėdinės Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) veikla Kaliningrado srityje darosi vis aktyvesnė. Tokia aktyvi, kad šis biuras mėgina verbuoti net Lietuvos pasienio gyventojus.

Rima JANUŽYTĖ

„Pareigūnų“ iš Kaliningrado, dirbančių po įvairių Rusijos institucijų priedanga, yra sulaukusios Šakių, Jurbarko, Pagėgių, Šilutės savivaldybės. Jose tokie agentai mėgina rinkti duomenis apie procesus savivaldybėse, verslininkus, teisėsaugos pareigūnus. „FST siekia gerai išmanyti politinę, ekonominę ir karinę situaciją Lietuvos pasienio rajonuose, įgyti juose įtaką ir aktyviau įtraukti į tarptautinio bendradarbiavimo su Rusija projektus“, – teigiama VSD ataskaitoje apie grėsmes nacionaliniam saugumui.

FST pareigūnams netrūksta ir išradingumo. Pavyzdžiui, jie naudojasi tuo, kad daug pasienio rajonų gyventojų vyksta į Rusiją pirkti pigesnių prekių ar net lankosi savo išsinuomotose žemėse (taip daro nemaža dalis dzūkų ir suvalkiečių, kuriems Kaliningrade žemę nuomotis pigiau nei Lietuvoje). Dalis jų sulaukia tikrų, o dar didesnė – fiktyvių kaltinimų dėl kontrabandos gabenimo ar procedūrinių pažeidimų kertant sieną, ir čia pat sulaukia pasiū­lymo bendradarbiauti, žadant užtikrinti neribotas galimybes ir toliau vežti prekes iš Rusijos. FST taikiniais tampa net ir neturintys galimybių vykdyti žvalgybinę veiklą Lietuvos piliečiai – teikti paprastą vizualinę informaciją apie objektus Lietuvos pasienio teritorijoje (pastatus, kelius ir pan.) iš tiesų gali bet kuris asmuo. Vis dėlto labiausiai FST domina turintieji bet kokių ryšių Lietuvos teisėsaugos institucijose.

VSD duomenimis, FST siekia suformuoti agentūrinį tinklą Valstybės sienos apsaugos tarnyboje prie VRM (VSAT). FST vertina VSAT kaip integralų Lietuvos kovinį vienetą, todėl siekia į ją įsiskverbti ir surinkti detalią informaciją apie Lietuvos sienos su Rusija apsaugai skiriamus žmogiškuosius ir techninius resursus (VSAT pareigūnus, jų skaičių, ekipuo­tę ir ginkluotę, automobilius, vaizdo stebėjimo kameras, patruliavimo maršrutus, sąveiką su kitomis valstybės institucijomis).

Vis dėlto vietinės FST veikla, matyt, buvo nepakankama, nes Kremlius į Kaliningradą neseniai pa­siun­tė patikimesnių kadrų.

 

Naujas gubernatorius – irgi FST vaikinas

Neseniai Kaliningrado gubernatoriumi po netikėto Genadijaus Cukanovo atsistatydinimo tapo buvęs Vladimiro Putino asmens sargybinis, FST generolas majoras Jevgenijus Ziničevas.

Karjerą specialiosiose tarnybose J.Ziničevas pradėjo dar 1987 m., kai įstojo į KGB gretas. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, šis karininkas trumpam įsidarbino FST, vėliau dirbo Federalinėje apsaugos tarnyboje, kur ir saugojo V.Putiną. 2015 m. J.Ziničevas grįžo į FST ir pradėjo vadovauti jos regioniniam padaliniui Karaliaučiuje. Na, o dabar tapo srities ge­ne­raliniu.

Ekspertai šią rokiruotę Karaliaučiuje vertina skirtingai. Viena vertus, tokiu sprendimu V.Putinas gali siekti pademonstruoti NATO bei ES vadovams, jog stiprina strateginę Kaliningrado reikšmę, taip atsakydamas į NATO aktyvumo didinimą Baltijos valstybėse ir Lenkijoje. Būtent todėl jis didina FST kontrolę regione.

Kita priežastis – artėjantys parlamento, o kitąmet – ir prezidento rinkimai. Galbūt V.Putinas pajuto, kad ankstesnis gubernatorius G.Cukanovas – nepakankamai lojalus, ir nutarė jį pakeisti „savu“ žmogumi, taip konsoliduodamas valdžią ir sustiprindamas savo galios vertikalę atokiame ir palyginti savarankiškame Rusijos regione.

FST žmogaus skyrimas gubernatoriumi patvirtina vadinamųjų „silovikų“ – karininkų ir jėgos struktūrų atstovų – įtaką Rusijos politikoje.

FST žmogaus skyrimas gubernatoriumi patvirtina vadinamųjų „silovikų“ – karininkų ir jėgos struktūrų atstovų – įtaką Rusijos politikoje.

Rusijos prezidento noras turėti patikimus žmones rodo regiono svarbą Kremliui, be to, Maskva gali mėginti plėsti specialiųjų tarnybų įtaką periferijoje. „Ne paslaptis, kad Kaliningrado sritis tiek dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, tiek pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje buvo centrinės valdžios dėmesio peri­ferijoje“, – aiškina analitinio centro „Peterburgo politika“ prezidentas Michailas Vinogradovas.

Beje, J.Ziničevas nėra pirmas jėgos struktūrų žmogus, paskirtas vadovauti vienam ar kitam Ru­sijos regionui – šiemet gubernatoriais tapo trys vei­kėjai iš Federalinės apsaugos tarnybos, kuri saugo Rusijos vadovus.

Iš prezidento atstovo posto Šiaurės Kaukaze at­leistas Sergejus Melnikovas perkeltas į neseniai įsteigtos Rusijos nacionalinės gvardijos pavaduotojo pos­tą. S.Melnikovas bus pavaldus kitam buvusiam V.Putino asmens sargybiniui – Viktorui Zolotovui.

Be to, naujuoju ambasadoriumi Ukrainoje siūlomas buvęs aukštas FST pareigūnas Michailas Ba­bi­čius.

FST veiklos suaktyvėjimas Kaliningrade Baltijos valstybėms ir Lenkijai kelia vis didesnį nerimą. Ir pirmoji praktinių veiksmų ėmėsi Lenkija.

 

Lenkija Kaliningradui panaikino bevizį režimą

Ruošdamasi NATO viršūnių susitikimui ir popiežiaus Pranciškaus vizitui, Lenkija prieš mėnesį atnaujino patikras pasienyje su Rusija ir Ukraina. Vėliau ukrainiečiams palengvinta sienų kirtimo tvarka buvo atnaujinta, o Rusijos Kaliningrado srities gyventojams – ne.  „Mažojo pasienio judėjimo“ Len­kija nebeatkūrė aiškindama, esą „priežastys, susijusios su saugumu, neišnyko“. Lenkijos užsienio reikalų ministerija susidariusią situaciją vadina  rūpinimusi šalies saugumu.

Tačiau dienraštis „Gazeta Wyborcza“ spėja, kad Lenkijos vyriausybės sprendimas nebeišduoti supaprastintų vizų kaliningradiečiams gali būti demonstratyvus atsakas į Rusijos prezidento V.Putino veiksmus, tarp kurių – ir naujojo laikinojo Kaliningrado gubernatoriaus paskyrimas.

Beje, įdomu tai, kad buvęs Lenkijos užsienio reikalų ministras Radosławas Sikorskis šiuo atveju yra didis Rusijos interesų gynėjas, o valdančiųjų veiksmus vadina „nepamatuotu ir kvailu nacionalizmu“, pakenksiančiu politiniams ir ekonominiams dvišaliams santykiams.

Tačiau kalbėti apie politinę partnerystę tarp Lenkijos ir Rusijos ir taip nėra ko.

Rusijos veiksmai Kaliningrado srityje visuomet sulaukia griežto ir žaibiško atsako Lenkijoje. Ir priešingai.

Pavyzdžiui, per patį Rusijos ir Gruzijos karą Lenkija ir JAV pasirašė sutartį dėl „Patriot“ sistemos su 196 raketomis ir 100 juos prižiūrinčių kariškių dislokavimo Lenkijoje. Po metų ši sistema jau buvo Lenkijoje.

Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo atsakas į šį manevrą buvo greitas: Kaliningrado srityje pasirodė mažo nuotolio raketos „Iskander“.

Žinoma, klausimas, ar jos įveiktų „Patriot“, kad bent jau jas pasiektų – galima garantuoti.

Karo ekspertų nuomone, lyginant amerikiečių ir rusų raketas, didelių skirtumų tarsi nėra. Trys raketų kompleksų „Patriot“ versijos yra skirtos zenitiniams pabūklams, tai yra paleidžiamos iš galingų vilkikų. Jos skrenda dvigubai trumpiau negu dviejų ti­pų „Iskander“, kuriomis gali būti apšaudyti kariniai štabai, radarai ir didelės ginkluotųjų pajėgų susitelkimo vietos. „Iskander“ Kaliningrado srityje galėtų pasiekti ir amerikietiškųjų raketų dislokavimo prie Gdansko vietą ir, žinoma, visą Lietuvos teritoriją.

Be to, 255 km sienų su Lietuva turinčioje Ka­li­nin­grado srityje dislokuota kelios dešimtys tūkstančių aukštos pa­rengties karių, regione sutelkti priešlėktuvinės, kran­to gynybos, „žemė-žemė“ klasės raketų pajėgumai.

Kiekvienas Rusijos veiksmas čia sulaukia didelio NATO, ypač Baltijos šalių ir Lenkijos, dėmesio, nes akivaizdu, kad galimo karo atveju Kaliningrado srityje dislokuotos pajėgos galėtų gerokai apsunkinti NATO sąjungininkų atvykimą ginti Baltijos šalis.

Na, o pastaruoju metu tokių Rusijos veiksmų čia būta gana ryškių.

 

Pakeitė karinio laivyno vadus

Neseniai iš pareigų buvo atleistas Lietuvos pašonėje, Kaliningrade, dislokuoto Rusijos Baltijos jūros laivyno vadas ir dar 50 aukšto rango karininkų.

Vienintelis atleidimo išvengęs aukšto rango karininkas Baltijos laivyne –  viceadmirolas Sergejus Jelisejevas, buvęs Ukrainos karinio laivyno vado pavaduotojas, iš esmės – tėvynės išdavikas. Krymo aneksijos metu S.Jelisejevas sutiko su Rusijos pasiūlytu didesniu atlyginimu ir geresnėmis gyvenimo sąlygomis ir persimetė į priešo stovyklą. Ukrainos teisėsauga jį yra paskelbusi ieškomu asmeniu, o jam pareikšti kaltinimai – išdavyste ir dezertyravimu.

Tačiau Baltijos karinio laivyno vado vairas šiam išdavikui neatiteko: vadovavimą mažiausiam Ru­si­jos laivynui perima du patyrę admirolai iš Juodosios jūros ir Ramiojo vandenyno laivynų. Baltijos laivyno vadu paskirtas Juodosios jūros laivyno viceadmirolas Aleksandras Nosatovas, o jo pavaduotoju – Ra­mio­jo vandenyno laivyno viceadmirolas Igoris Mu­chametšinas.

Sprendimą nuimti senuosius laivyno vadus ir pakeisti juos naujais Rusijos gynybos ministras Ser­gejus Šoigu esą priėmė lankydamasis Kaliningrade ir vaikštinėdamas parke.

Kodėl parke į galvą šauna tokios idėjos? Gy­ny­bos ministerija apsiribojo lakonišku pranešimu, jog viceadmirolas Viktoras Kravčiukas, jo štabo vadas, kontradmirolas Sergejus Popovas ir dešimtys aukšto rango karininkų atleisti dėl „rimtų pažeidimų“. Baltijos jūros laivyno vadovybė esą neįvykdė kovinio rengimo reikalavimų, blogai rūpinosi laivyno narių gyvenimo sąlygomis.

Tačiau tikrosios priežastys greičiausiai yra visai kitos. Viena – S.Šoigu į Kaliningradą atvyko jau turėdamas tikslą pakeisti laivyno vadovybę Kremliui lojaliais karininkais. Juolab kad valymai prasidėjo visos Rusijos mastu. Pavyzdžiui, birželio pradžioje V.Putinas iš pareigų atleido FST Ekonominės žvalgybos tarnybos vadą Jurijų Jakovlevą, jo įtakingą pavaduotoją generolą Viktorą Voroniną, dažnai vadinamą „bankų kuratoriumi“.

Valymai prasidėjo visos Rusijos mastu. Pavyzdžiui, birželio pradžioje V.Putinas iš pareigų atleido FST Ekonominės žvalgybos tarnybos vadą Jurijų Jakovlevą, jo įtakingą pavaduotoją generolą Viktorą Voroniną, dažnai vadinamą bankų kuratoriumi.

Jis, kaip manoma, rūpinosi svarbiausiomis Rusijos finansinėmis operacijomis, taip pat – pavedimais į lengvatinio apmokestinimo sąskaitas.

V.Voroniną poste gali pakeisti Igoris Tkačiovas – 2004 m. Igorio Sečino rūpesčiu įkurtos 6-osios FST valdybos vadas. Ši institucija „specializuojasi“ oligarchų, ypač neįtikusių V.Putinui, „priežiūros“ srityje.

Taigi, V.Putinas svarbiausiose jam institucijose siekia turėti tik visiškai lojalius, atsidavusius ir patikimus vadus. Kai kurie šaltiniai (pavyzdžiui, rusiškas portalas lenta.ru) teigia, kad S.Šoigu Baltijos laivyno vadovybės lojalumu suabejojo dar kovą lankydamasis Kaliningrade. Po kilusių įtarimų birželio pradžioje buvo pradėtas patikrinimas, o po jo sekė minėtas laivyno vadovybės „valymas.“

Kiti šaltiniai, tokie kaip fontanka.ru, atskleidžia, kad atleistas laivyno vadas V.Kravčiukas buvo susijęs su buvusiu Rusijos laivyno vadu admirolu Viktoru Čirkovu, taip pat – vadinamuoju „gintaro baronu“ Viktoru Bogdanu, kuris, įtariama, prekiavo iš Baltijos karinio jūrų laivyno vogtais degalais ir kon­troliuoja Kaliningrado gintaro kontrabandos į Lenkiją biznį.

Pagaliau Rusijos žiniasklaidoje pasirodė spėjimų, esą sprendimą pakeisti laivyno vadovybę S.Šoigu priėmė paaiškėjus, kad Baltijos jūros laivyno karininkai klastodavo į Maskvą siunčiamas ataskaitas apie laivyno būklę ir pasirengimo lygį. O būklė, kaip paaiškėjo, kur kas apverktinesnė, nei galvota Maskvoje.

 

Laivynas – nerimtas?

Naujuoju Rusijos laivyno vadu paskirtas Viktoras Čirkovas Baltijos jūros laivyno būklę vertina geriausiu atveju šešetu. Pavyzdžiui, Baltijsko uoste sutelkta Rusijos karinių laivų eskadra į Baltijos jūrą išplaukia rečiau, nei numatyta. O jei išplaukia, neapsieina be nemalonių incidentų. Antai vienų pratybų metu (beje, tiesiai prieš V.Putino akis) buvo sugedęs Rusijos desantinis laivas. O išminavimo laivai pratybų metu nesugeba aptikti minų. Pavyzdžiui, į Kremlių apie laivus „Sergejus Kolbasiovas“ ir „Leo­nidas Soboliovas“ siųstose ataskaitose rašoma, kad užduotys įvykdytos, o iš tiesų šie „senukai“ minų ne­be­sugeba aptikti.

Be to, ankstesnė Baltijos jūros laivyno vadovybė stengėsi nuslėpti informaciją apie laivuose kildavusius gaisrus, incidentus povandeniniuose laivuose, korupciją organizuojant konkursus dėl karinių objektų statybos.

 

Informacinis Kaliningrado karas prieš Lietuvą

Kaliningrado verslo ypatumai – kiek kitokie nei visoje Rusijoje. Nors visoje šalyje verslas neatsiejamas nuo politikos, Kaliningrade tai ypač ryšku. Kiek įtakos verslui turi gubernatorius ir ar lietuviams, turintiems verslus Kaliningrade, kas nors keisis, G.Cukanovą pakeitus J.Ziničevu?

Pasak „Veido“ šaltinių, ir iki šiol Lietuvos verslinin­kai Kaliningrade nuolat susidurdavo su FST: iš esmės čia bandoma verbuoti visus. Dabar, tikėtina, šie procesai bus dar aktyvesni, o tikrų ir dirbtinų apribojimų lietuviškam verslui gali atsirasti dar daugiau.

Tiesa, kai kurie vietos veikėjai su naujuoju gubernatoriumi sieja viltis išjudinti Kaliningrado ekonomiką ar net bendradarbiavimą su Lietuva, bet tokių – mažuma.

Opozicinės frakcijos Karaliaučiaus Dūmoje „Rusijos Vakarai“ vadovas Solomonas Ginzburgas, kuris regiono parlamentui  pateikė klausimą  dėl J.Ziničevo skyrimo, teigia, kad geopolitinė įtampa yra tik fonas, o didžiausią nerimą regione kelia ekonominės ir socialinės problemos. „Išoriniai faktoriai, NATO grėsmė ir kita yra tik fonas, o kur kas didesnės grėsmės Rusijai yra ekonomikos stagnacija, aukšto lygio korupcija, investicijų nebuvimas, pragyvenimo lygio sumažėjimas, socialinė poliarizacija ir tai, kad nebuvo Kaliningrado plėtros strateginės krypties“, – aiškina S.Ginzburgas. Pasak jo, per pa­staruosius šešerius metus, kol gubernatoriumi bu­vo G.Cu­kanovas, „į priekį nejudėjo derybos su to­kio­mis broliškomis šalimis, kaip Lietuva, nei dėl in­vesticijų, nei dėl vizų režimo sąlygų palengvinimo“.

Beje, viešojoje Kaliningrado erdvėje apie Lietuvą, kaip apie brolišką valstybę, apskritai beveik neišgirsi – čia vyrauja negatyvi nuomonė apie mūsų šalį, nors Kaliningrado srityje, neoficialiais duomenimis, gyvena apie 10 tūkst. asmenų iš Lietuvos.

Ypač daug neigiamos informacijos – socialiniuose tinkluose.

Pernai socialiniuose tinkluose pradėjo veikti Baltijos valstybėms priešiški Vilniaus, Latgalos, Baltijos rusų „liaudies respublikų“ puslapiai, dalyje visuomenės sukėlę nerimą dėl Ukrainos scenarijaus pasikartojimo. Vasarį tiesioginiame eteryje suklastoti TV3 apklausos apie propagandos poveikį rezultatai, siekiant parodyti, kad Rusija neužsiima propaganda, o sako tiesą. Birželį įsilaužus į Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo svetainę pateiktas klaidingas karinių pratybų „Kardo kirtis“ tikslas. Vėliau šį suklastotą pranešimą dalis rusiškos žiniasklaidos pateikė kaip originalų, stengdamasi parodyti priešiškus Lietuvos ketinimus Baltijos regione ir net aneksuoti Kaliningrado sritį.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį rasite ČIA

Valstybės saugumo departamentas (VSD), paskelbęs metinę ataskaitą apie grėsmių valstybei šaltinius, pagrindinius priešiškų žvalgybų veiklos tikslus, įvardijęs keletą užsienio šnipų pavardžių bei Rusijos naudai dirbančių žiniasklaidos priemonių bei propagandinių organizacijų, uždavė visuomenei galvosūkį: ką toliau daryti su šia informacija ir kaip toliau elgtis su asmenimis, kurių veikla tarnauja Lietuvai priešiškoms valstybėms?
Šių metų VSD metinės apžvalgos apie grėsmes nacionaliniam saugumui su itin dideliu susidomėjimu buvo laukiama dėl kelių priežasčių. Pirma, pastaruosius metus buvo itin daug kalbama ir rašoma apie priešiškų valstybių vykdomus informacinius karus prieš Lietuvą bei apie Rusijos „minkštųjų galių“, nukreiptų į Lietuvos visuomenės griovimą iš vidaus, atsparumo svetimam propagandiniam poveikiui menkinimą, masinį naudojimą.
Antra, pernai lapkritį paviešinta slapta VSD pažyma apie Rusijos rengiamas informacines atakas bei dezinformacijos skleidimą apie prezidentę Dalią Grybauskaitę sukėlė daug kritikos departamento adresu tiek dėl to, kad pažymose rašoma daugmaž tas pats, ką besidomintys ir taip žino, tiek dėl to, kad didelio slaptumo žymą VSD deda neretai ten, kur nėra reikalo, ir kad valstybės vadovai, gavę tokias pažymas, nebežino, ką su jomis toliau daryti, nes dėl slaptumo visuomenės perspėti negali. Na, o VSD jaučiasi atlikusi savo pareigą ir nusiplauna rankas.
Trečioji VSD metinė ataskaita turėjo būti skelbiama praėjus savaitei po to, kai prezidentė D.Grybauskaitė bene pirmą kartą viešai sukritikavo jos paties paskirtą departamento vadovą Gediminą Griną, teigdama, kad saugume „pribrendo permainos“, nes VSD „kol kas nepateisina jokių lūkesčių – nei darbu, nei rezultatais. Būtent todėl, kad įsivaizduoja savo darbą tik kaip nereikšmingų ir nesvarbių pažymų su dideliu slaptumo lygiu rašymą“. Po poros dienų susitikusi su G.Grina prezidentė pabrėžė, jog VSD turėtų labiau susitelkti į grėsmių valstybei viešinimą, o departamento vadovas pažadėjo, jog publikacijai rengiamoje ataskaitoje „bus konkrečių pavardžių“. Juolab kad pernykštė, pirmoji VSD praktikoje, vieša metinė ataskaita buvo nemažai kritikuota būtent už konkretybių vengimą, palyginti su jau penkiolika metų skelbiamomis Estijos saugumo policijos – KAPO – metinėmis ataskaitomis, kur tiek Rusijos šnipai, tiek įtakos agentai, tiek „naudingi kvailiai“ įvardijami tiesiai ir konkrečiai.
Kelios konkrečios pavardės
Kadangi lūkesčiai buvo dideli, pirmasis įspūdis, susipažinus su nedidele, vos devyniolikos puslapių, pažyma (KAPO ataskaitos būna 30-40 puslapių), buvo labiau nuviliantis, nei optimistinis: ir tai viskas? Tiesa, VSD pastebėjo, jog tai tik pirma dalis – antroji, kurioje bus konkreti 2013 metų departamento veiklos apžvalga, bus publikuota vėliau.
Turinys irgi labai nedžiugino. Taip, G.Grinos žadėtųjų konkrečių pavardžių buvo: įvardytas GRU rezidentūros darbuotojas Valerijus Katula, oficialiai užimantis antrojo sekretoriaus poziciją Rusijos ambasadoje, Rusijos Užsienio Žvalgybos tarnybos (SVR) pulkininkas Genadijus Kretininas, vadovaujantis Rusijos strateginių tyrimų instituto Kaliningrado padaliniui Baltijos regioninis informacinis-analitinis centras, kurio atstovai bendradarbiauja su Lietuvos politologais ir žiniasklaida, kaip „dešinysis ekstremistas“ paminėtas ir karikatūrinis pseudonenonacis Mindaugas Murza-Gervaldas.
Vis dėlto VSD labiau linkusi aprašinėti prieš Lietuvą vykdomas veikas – šnipinėjimą pirmininkavimo Europos Sąjungai metu, bandymą paveikti viešąją nuomonę ir sprendimus priimančius pareigūnus „pieno karo“ metu, Rusijos radioelektroninio šnipinėjimo galimybes, nei vardyti konkrečias pavardes tų, kurie užsiima šia veikla ar nesugebėjo atsispirti Rusijos šnipų vilionėms. Vienoje VSD ataskaitoje patalpintoje nuotraukoje užfiksuotas asmuo, įvardytas kaip politologas, bendraujantis su Rusijos žvalgybos tarnybos darbuotoju, netruko atsiliepti pats – tai buvo Vadimas Volovojus, dirbantis viename tyrimų centrų ir, tiesa sakant, niekada nestulbinęs savomis įžvalgomis. Jis prisipažino buvęs ne kartą VSD įspėtas būti atsargesniu bendraujant su Rusijos atstovais.
Kelios išvestinės pavardės
Greta tiesiogiai VSD ataskaitoje įvardytų Rusijai dirbančių asmenų galima nesunkiai išskaičiuoti ir keletą kitų, kurių pavardės tiesiogiai neminimos, tačiau rašoma, kad „Rusijos politines ir ideologines nuostatas Lietuvos visuomenei skleidžia ir tarptautinis žiniasklaidos klubas „Format A-3“, vadovaujamas „Komsomolskaja pravda“ žurnalistės Galinos Sapožnikovos. 2013 m. Lietuvoje buvo surengta vienuolika renginių, kuriuose dalyvavo Rusijos informacinę politiką palaikantys politologai, ekonomistai, rašytojai ir kultūros atstovai“.
Šio „Format A3“ klubo renginius Lietuvoje nuolat veda savaitraščio „Litovskij kurjer“ (tiesiogiai įvardijamo Rusijos įtakos sklaidos instrumentu) žurnalistas Algis Kalanta ir buvęs naujienų agentūros BNS direktorius/vyriausiasis redaktorius Artūras Račas, kartkartėmis rašantis komentarus naujienų portalams, pasirodantis TV laidose, o nuo pernai rudens skaitantis paskaitas Žurnalistikos instituto studentams. Savo ruožtu VSD ataskaitoje minint pagrindinius Rusijos žvalgybos tarnybų taikinius, įvardijami ir „ žurnalistai ir kiti viešos nuomonės formuotojai“ bei „perspektyvūs studentai“. Pats A.Račas, žiniasklaidoje ir savo tinklaraštyje komentuodamas VSD ataskaitą, ją išjuokė.
Tuo tarpu Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas Andrius Vaišnys, „Veido“ paklaustas, ar susipažino su VSD ataskaita ir ką mano apie Žurnalistikos instituto dėstytoją A.Račą, su akivaizdžiu palengvėjimu atsakė: „Buvusį dėstytoją“. Pasak A.Vaišnio, A.Račas buvo priimtas dėstytoju valandininku vienam semestrui dėstyti ekonominės žurnalistikos, nes tam kursui planuotas garsus specialistas negalėjo ir fakultetui teko gretai ieškoti, kuo jį pakeisti. Pavasario semestre A.Račo paskaitų nebebus. „Daugiau neturiu ką komentuoti, – sakė A.Vaišnys ir atsiduso: „Žinome mes tuos visus dalykus, kaip ir jo aiškinimus“.
Bet tai, kad žurnalistikos pirmakursiams nebedėstys asmuo, aptarnaujantis Rusijos propagandos renginius, nereiškia, kad šių renginių nebebus. Nėra (ar bent šiuo metu neplanuojama) nutraukti Rusijos propagandos instrumentais VSD ataskaitoje įvardijamų leidinių „Litovskij kurjer“, „Obzor“, „Ekspress nedelia“ veikla, o vienu metu sankcijų susilaukęs „Pervyj Baltijskij kanal“ neseniai atnaujino transliacijas. Netgi GRU šnipas, dirbantis Rusijos ambasadoje, neskelbiamas persona non grata ir toliau darbuojasi Vilniuje.

Ar Specialiųjų tyrimų tarnybai nesiseka, ar ji tiesiog nesugeba pričiupti kyšininkų?

Stumdomos politikų ir kitų įtakingų veikėjų, silpnos, primityviai suvokiančios įstatymo raidę ir lyg maro bijančios bet kokio viešumo. Deja, tokios šiandien, praėjus 24 metams po nepriklausomybės atkūrimo, yra Lietuvos specialiosios tarnybos, nors joms patikėta itin svarbi misija – kova su korupcija ir grėsmėmis valstybės saugumui.
Tad kokios priežastys lėmė, kad šiandien turime ne solidžią, o politikų marionetės įvaizdžio neatsikratančią Specialiųjų tyrimų tarnybą (STT) ar pažymų su slaptumo grifu rašinėjimu vengiant bet kokios atsakomybės apsiribojantį Valstybės saugumo departamentą (VSD)?

STT tapo pajuokos objektu

Pastarieji mėnesiai buvo turtingi įvykių, dėl kurių STT vadovas Saulius Urbanavičius turėjo jei ne atsistatydinti (nes buvo ir tokių raginimų), tai bent jau raudonuoti iš gėdos.
Prieš kelis mėnesius kilus skandalui dėl VSD dokumento su slaptumo žyma atskleidimo tyrimo, kai dėl visiškai niekinės informacijos paviešinimo buvo atliekamos žurnalistų apklausos, kratos jų namuose, vėl buvo apnuoginti seni mūsų specialiųjų tarnybų ir apskritai visos teisėsaugos skauduliai: šis skandalas parodė, kad valstybei ir visai visuomenei tokių svarbių institucijų pareigūnai į įstatymus žiūri siaurai ir primityviai, per formalumus neįžvelgdami esmės, o jų sprendimai bei taikomos neadekvačios priemonės vis dar prasilenkia ir su sveiku protu, ir su elementaria teise.
Kaip interviu „Veidui“ prieš Kalėdas sakė prezidentė Dalia Grybauskaitė, ši situacija išryškino, kad VSD savo funkcijas supranta labai siaurai – parašyti pažymą, uždėti aukščiausią slaptumo grifą, nesvarbu, koks jos turinys, ir nusiimti nuo savęs bet kokią atsakomybę dėl grėsmių prevencijos valstybėje. Kitos teisėsaugos institucijos, įskaitant STT, pasak prezidentės, taip pat gerokai atsilieka nuo to teisingumo supratimo ir Temidės funkcijų, nes demonstruoja gebėjimą matyti tik įstatymo raidę, bet nemato turinio. „Lietuvoje Temidė akla, kaip ir turi būti. Bet ji neturėtų būti buka“, – „Veidui“ tuomet sakė D.Grybauskaitė.
Būtų kvaila neigti, kad korupcija yra didelė Lietuvos problema ir kad kyšininkus gaudyti tikrai reikia, – tai kaip ant delno matyti iš tarptautinių korupcijos paplitimo tyrimų. Bet 1997 m. Vyriausybės įkurtai STT lig šiol niekaip nesiseka įrodyti, kad ji tikrai geba su šia užduotimi susidoroti. Netgi priešingai – pati tarnyba nuolat patenka į situacijas, kurios verčia ne tik tuo gebėjimu abejoti, bet ir suteikia dar vieną pretekstą visiems smagiai iš jos pasišaipyti.
O dar svarbiau tai, jog STT vadovai nedaro nieko, kad apsigintų ir nebūtų nuolatiniu pajuokos objektu – net ir tais atvejais, kai kaltinimai būna išties nepagrįsti. Nes, kad ir kokia būtų situacija, vadovų elgesys dažniausiai būna toks pat: jie tiesiog nieko nekomentuoja. Ką jau kalbėti apie gebėjimą pripažinti savo klaidas – to neįstengia dabartinis vadovas S.Urbanavičius, nebūdinga tai buvo ir jo pirmtakams.
Nieko keista, kad STT niekaip nesureagavo ir į praėjusią savaitę verslininko Tado Karoso, vieno iš restoranų tinklo „Čili“ įkūrėjų, išplatintą viešą pareiškimą, kuriuo jis prabilo apie dvejopus standartus teisėsaugos institucijose ir „tarp eilučių“ iš esmės pasakė, kad kai kurie mūsų pareigūnai yra visiški siaurakakčiai. Kokia buvo STT ar prokurorų reakcija į tai? Beveik jokia.
T.Karosas pats yra buvęs prokuroras, dar sovietmečiu ir nepriklausomybės atkūrimo pradžioje dirbęs su kyšininkavimo bylomis, o vėliau pasukęs į verslą. 2012 m. vasarą jis buvo sulaikytas STT pareigūnų ir apkaltintas bandymu papirkti bankroto administratorių Artūrą Laucių. Pats verslininkas tai vadina provokacija. 2013 m. pabaigoje T.Karoso baudžiamoji byla pasiekė teismą.
Praėjusią savaitę tęsiantis bylos nagrinėjimui verslininkas netikėtai pareiškė, kad iš jo paties aplinkos buvo pareikalauta kyšio, už tai pažadėjus, jog STT kyšio byla bus nutraukta, tačiau net ir pateikus tam tikrus įrodymus – vaizdo ir garso įrašus, teisėsauga tyrimą atlikti atsisakė.
„Gavęs tokią informaciją STT pareigūnas tik paskambino pinigų prievartavimu kaltinamam asmeniui ir jo paklausė: ar tu tikrai nieko blogo nedarei, ar neprievartavai tų pinigų? Šis, žinoma, atsakė: aišku, kad ne, neprievartavau. Ir viskas – todėl, kad jis paneigė daręs nusikalstamus veiksmus, pareigūnai nusprendė tyrimo nepradėti. Visa tai surašyta nutarime, kurį mes gavome raštu. Šito tikrai nesitikėjau, šis faktas mane pribloškė savo absurdiškumu. Net patikėti sunku, kad taip gali būti, kad mūsų teisėsaugoje dirba tokio lygio veikėjai. Man atrodo, pareigūnai vis dėlto turėtų ištirti, buvo taip ar nebuvo, – gal toks faktas ir nebūtų pasitvirtinęs, bet būtų atliktas tyrimas. Juk šiuo atveju pakako pasakyti, kad eik ir duok tą kyšį, kurio iš tavęs reikalauja, o mes tai užfiksuosime. Ir tada būtų viskas aišku. Tam ši tarnyba ir sukurta, bet tik ne paskambinti telefonu ir paklausti, tikintis prisipažinimo. Prokuroras į tai irgi pažiūrėjo formaliai, neva tai nėra šios bylos dalykas“, – stebisi T.Karosas.
Jis tikina nemėginantis „sukti uodegos“ ir šiuo atveju, bet nesiveliantis į bylas, į kurias yra įpainiotas, o apie tai prabilęs vien iš pilietiškų paskatų – kad visuomenė sužinotų apie absurdiškus mūsų teisėsaugos institucijų darbo metodus. Na, o jo kyšio byla, verslininko įsitikinimu, ilgainiui vis tiek baigsis eiliniu fiasko.

Kas slypi už skambiai pradedamų tyrimų

Kitas klausimas – kokios priežastys lemia, kad daug STT pradėtų ikiteisminių tyrimų arba nutraukiami net nepasiekę teismo, arba kaltinamieji būna išteisinami. Tokios baigties neretai sulaukia net ir labai pompastiškai pradedamos korupcijos ir piktnaudžiavimo tarnyba bylos, kai STT agentai stebint miniai žurnalistų iškilmingai „supakuoja“ kokį žymų politikos veikėją ar valdininką ir kaip didžiausią nusikaltėlį patupdo kelioms dienoms į areštinę.
„Pas mus pirmiau atvyko žiniasklaida ir tik po to STT pareigūnai. Jautėme aiškų norą paviešinti visa tai. Aš tuo metu sirgau ir nebuvau darbe, bet jei būčiau buvęs, neabejoju, kad irgi būčiau į areštinę papuolęs, kaip ir kiti kolegos. To ir buvo siekiama, tik nepavyko“, – šiandien neabejoja Lazdijų rajono savivaldybės meras Artūras Margelis.
Prieš porą savaičių, praėjus beveik trejiems metams nuo garsiojo STT pareigūnų vizito Lazdijų savivaldybėje, piktnaudžiavimu kaltinto A.Margelio ir jo pavaldinių teismų maratonas pagaliau baigėsi – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko galioti žemesnės instancijos teismų priimtus išteisinamuosius nuosprendžius. Ši byla aiškiai parodė, kad teisėsauga dar ne visada geba atskirti korupciją ir piktnaudžiavimą nuo normalių politinių procesų, o viso to rezultatas – keleri metai beprasmio bylinėjimosi ir negrįžtamai sutepta politikų ir valdininkų reputacija. “Tai kainuoja labai daug nervų, sveikatos ir, neabejotinai, tai tam tikra dėmė reputacijai, net ir teismams išteisinus. Kai kurie kolegos svarsto galimybę kreiptis dėl žalos atlyginimo. Ir pats neatmetu tokios galimybės“, – neslepia A.Margelis.
Prieš dvi savaites gerų žinių iš teismo sulaukė ir buvęs Seimo pirmininkas, Pilietinės demokratijos partijos vadovas Viktoras Muntianas: Lietuvos apeliacinis teismas nusprendė, kad politikas buvo pagrįstai išteisintas žemesnės instancijos teismo dėl piktnaudžiavimo organizavimo. Ši byla yra vienas ryškesnių pastarųjų STT darbo broko pavyzdžių. Tiesa, galutinis taškas V.Muntiano byloje dar nepadėtas – nuosprendis dar gali būti skundžiamas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
“Nėra taip, kad tave apdergė prieš visą Lietuvą, kitą dieną “nusiprausei“, ir vėl viskas gerai. Atsistatydindamas aš irgi maniau, kad viskas užtruks maksimum pusmetį, bet praėjo jau šešeri metai. Metų metus buvau tampomas po teismus, apšmeižtas, apipiltas srutomis. O jei dar kas nors suskaičiuotų, kiek visas šis reikalas kainavo mokesčių mokėtojams – pradedant devynis mėnesius trukusiu slaptu pasiklausymu, ikiteisminiu tyrimu ir baigiant teismais. Ir viskas dėl privataus sklypo, dėl kurio niekas jokios žalos nepatyrė ir nebuvo jokio viešojo intereso“, – stebisi buvęs Seimo pirmininkas.
V.Muntiano nuomone, didžiausia mūsų specialiųjų tarnybų blogybė yra ta, kad jos dirba daugiausia dėl savo įvaizdžio: jei tik randa bent menkiausią kabliuką, padaro didžiausią šou, sulaiko darbo vietoje, uždeda antrankius ir patupdo už grotų, o tada jau kaip Dievas duos.
“O už savo nekokybišką ir valstybei žalingą darbą, sufabrikuotas bylas jie visiškai neatsako, – priduria politikas. – Bet aš manau, kad netrukus prasidės procesai, kai iš pareigūnų bus imta reikalauti atsakomybės. Ir aš būsiu tarp tų, kurie ieškos būdų, kaip atsiskaityti.“
STT pareigūnų „šou“ dalyviu maždaug prieš dešimtmetį buvo tapęs ir buvęs sveikatos apsaugos ministras, dabar – Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos pirmininkas Romualdas Konstantinas Dobrovolskis. Jis iki šiol negali atsistebėti, kokiu pagrindu buvo apkaltintas skandalingoje rentgeno aparato pirkimo byloje, kuri po keleto metų taip pat subliūško – R.K.Dobrovolskis buvo išteisintas.
„Buvau apkaltintas, nes galbūt pasirašiau dokumentus jau nebūdamas ministru. Atsiprašau, kas mane prileis prie finansinių dokumentų jau nebūnant ministru? Ir mane areštavo, ir daboklėn pasodino. Paėmė pirštų atspaudus, nufotografavo, kaip nusikaltėliui numerį uždėjo. Man pačiam įdomu, ką apie mane pagalvotų mano proanūkiai, po kokio šimto metų radę šią bylą archyve?“ – šiandien jau su ironija į savo susidūrimą su STT žvelgia buvęs ministras, nors po akimirkos priduria, kad ši istorija jam buvo itin skausminga: kaip tik tuo metu, kai buvo sulaikytas pareigūnų, jo motina sunkiai sirgo plaučių uždegimu, o kai sužinojo apie sūnui pareikštus kaltinimus, buvo ištikta insulto ir netrukus mirė nuo plaučių uždegimo komplikacijų.

Dar visiškai neaišku, kas, kodėl ir kokiu būdu nutekino informaciją apie pasirengimą „Snoro“ banko perėmimui. Netgi šią istoriją tirianti Seimo Antikorupcijos komisija, gavusi išsamias veiksmų išklotines ir išklausiusi būrį liudininkų, konstatuoja, jog aiškumo nėra, nes pernelyg daug skirtingų parodymų, tad daugelį teisėsaugos, saugumo pareigūnų, prokurorų, politikų teks iš naujo klausinėti šią savaitę.

Neginčijami tik keli dalykai: 1) Generalinė prokuratūra neužtikrino informacijos apie rengimąsi perimti „Snorą“ slaptumo, o informacijai nutekėjus, nepradėjo tyrimo, viską permesdama Valstybės saugumo departamentui, kuris nėra ikiteisminio tyrimo įstaiga ir kuris renka “kompromatą”, o ne faktus bei įrodymus; 2) VSD apskritai nevykdė jokio operatyvinio tyrimo, tik tikrino grupę pasitarimo Generalinėje prokuratūroje dalyvių poligrafu, kurio parodymai neturi jokios teisinės įrodomos galios, bet kurių pakanka, norint mesti įtarimo šešėlį; 3) FNTT vadovas Vitalijus Gailius, Seimo pirmininkė Irena Degutienė, premjeras Andrius Kubilius VSD jiems atsiųstoje medžiagoje nepamatė nieko, kas leistų įvardyti FNTT vadovo pavaduotoją Vytautą Giržadą esant “išdaviku”; 4) Prezidentei Daliai Grybauskaitei ta pati VSD informacija pasirodė visiškai pakankama, kad primygtinai spausti tiek vidaus reikalų ministrą Raimundą Palaitį, tiek, pažeidžiant įstatymus, jai nepavaldų FNTT vadovą V.Gailių, atleisti iš darbo V.Giržadą, o V.Gailiui atsisakius tai daryti, atleisti abu; 5) Kuomet abu naujieji FNTT vadovai buvo jau atleisti, kaip „nepatikimi“ prezidentės akyse, Generalinė prokuratūra tuojau pat pradėjo oficialų tyrimą dėl informacijos apie “Snorą” nutekinimo.
Kadangi šių faktų ir jų sekos niekas nebando neigti, kyla labai negeras įspūdis, jog Generalinės prokuratūros pavedimas, o paskui VSD raštas buvo taip surašyti, kad ir jo adresatai galėtų suprasti, kaip nori, ir saugumiečių bei prokurorų minkštosios vietos nenukentėtų. Paprastai taip elgiamasi tuomet, kuomet aiškiai žinoma, ko nori „valdžia“, bet neturima nieko konkretaus, kuo tą valdžios norą būtų galima užganėdinti. Tai, savo ruožtu, kelia įtarimą, jog pirma buvo paskirti ir nubausti „kaltieji“, o tik paskui imta rinkti jų kaltumo įrodymus.
Paprasčiau sakant, Prezidentūrai prireikė pakeisti FNTT vadovus „savais“. Kodėl? Tam reikia prisiminti V.Gailiaus ir V.Giržado kilmę. Abi jie nebuvo išauginti „boreikinėje“ FNTT, ar, juo labiau, STT bei VSD – tarnybose, pratusiose glaudžiai dirbti su politika, tad tiesiog nujaučiantiems, ko vienu ar kitu metu iš jų pareikalaus politinė vadovybė. Kaip koks buvęs STT vadas Valentinas Junokas, kuris „žemgrobių“ bylas tirti pradėjo dar 2002-siais, „prie Adamkaus“, bet portfeliuke jomis nešinas į Prezidentūrą nuėjo jau pas Rolandą Paksą, iš karto po šio išrinkimo prezidentu. Ir akimirksniu iš blogiečio virto geriečiu.
Tiek V.Giržadas, tiek V.Gailius išaugo kriminalinėje policijoje – tarnyboje, gaudančioje vagis ir banditus. Kiek teko susidurti su Kriminalinės policijos biuro pareigūnais, krisdavo į akis visiškas jų nesigaudymas politikoje, partijose. Na, kaip žurnalistams visi teisėsaugos pareigūnų atliekami veiksmai asmenų atžvilgiu yra “suėmimas”, neskirstant į kokius ten “sulaikymą”, “areštą” ar “atvesdinimą”, taip ir KPB visi politikai yra “Seimo nariai”. Gal kokį Andrių Kubilių nuo Algio Butkevičiaus dar atskirtų, kad skirtingose partijose, bet jau visokie liberalai, liberalcentristai, socialliberalai…. Vienu veidu. Ir kai du aukšti pareigūnai iš tokios tarnybos staiga tampa FNTT vadais, konfliktas su politine valdžia užprogramuotas, nes šie semia visus paeiliui. Nenustebčiau, jei atsakymas į retorinį D.Grybauskaitės klausimą: “Ar jie konservatorius tyrė?” – galėjo būti duotas ne iš karto todėl, kad V.Gailius su V.Giržadu pirma ėjo kelti popierių ir žiūrėti: tyrė jie tuos konservatorius, ar ne?
Kriminalistai į tyrimą žiūri ne kaip į „kompromato“ paiešką, o kaip į gaudymą ir sodinimą. „Kriminalinėje policijoje visi veiksmai atliekami teisėtai, – skirtumą tarp savo ir kitų tarnybų aiškina V.Gailius. – Kriminalistų tikslas – ištirti nusikaltimą ir nuteisti asmenis, o ne aprūpinti ką nors kokia nors patikima ar nepatikima informacija.“ Štai čia ir išryškėja apolitiškų profesionalų “gaudytojų-sodintojų” iš KPB mąstysenos skirtumas nuo VSD-STT ir ankstesniųjų FNTT “kompromato” rinkėjų. V.Gailius masto tiesmukai: ar su šita informacija galima eiti į teismą, ar ji įrodymas, ar ne? Jei ne – metam į šiukšlių dėžę ir ieškome kitos, nes teisme teks susikauti su kaltinamųjų advokatais, kurie bus iš geriausiai apmokamųjų tarpo. Gi VSD, STT “kompromatininkai” masto atvirkščiai: ne įrodymas teisme? Puiku! Segame į bylą, rašome pažymą ir nešame valdžiai, kurią ją paskui panaudos savo politiniams žaidimams, nes pakišti žiniasklaidai galima bet ką – ir kelių metų senumo Viktoro Muntiano “į pinigus panašius daiktus”, ir kokį Juozo Oleko telefoninį pokalbį su Andriumi Janukoniu, ir tiesiog sąrašą politikų, kurie turi nuosavybėje žemės sklypų. “Komprai” advokatų meistriškumo įveikti nereikia, nes į teismą su ja neinama, ja kompromituojami politiniai konkurentai. Tai ne teisėsaugos, o politinių galios žaidimų instrumentas.
Tokie, galios žaidimuose nedalyvaujantys, tik nusikaltėlius gaudantys FNTT vadai yra ne tik kad neparankūs aukštai sėdintiems politikos “strateguotojams”, bet ir pavojingi pačiu savo buvimo faktu. Nes gali pasodinti bet ką ir bet kada, o ne kuomet valdžiai reikia.

Galios žaidimuose nedalyvaujantys, tik nusikaltėlius gaudantys FNTT vadai yra ne tik kad neparankūs aukštai sėdintiems politikos strateguotojams, bet ir pavojingi, nes pasodinti gali bet ką.

Lietuvos valstybės saugumo departamentui atsitvėrus nuo visuomenės tylos siena, apie Baltijos šalims kylančias grėsmes tenka skaityti Estijos saugumo policijos metinėse ataskaitose, kurios publikuojamos keliomis kalbomis ir prieinamos kiekvienam norinčiajam.

„Saugumo policijos (KaPo) vertinimu, per pastaruosius dvejus metus Rusijos specialiųjų tarnybų bandymų užverbuoti Estijos gyventojus padaugėjo 30 proc., ir tai privertė mūsų agentūrą atkreipti dėmesį į naujus saugumo aspektus. Daugiausiai bandymų verbuoti atliko Rusijos FSB, kurią itin domina Estijos vidaus ir užsienio politika. Kitos Rusijos žvalgybos tarnybos – SVR (Užsienio žvalgybos tarnyba) ir GRU (Rusijos karinė žvalgyba) taip pat veikia Estijoje ir ieško prieigų tiek prie estiškos, tiek prie NATO bei ES informacijos“, – nevyniojant žodžių į vatą rašoma KaPo ataskaitoje apie 2010 metus, kurią kiekvienas norintis gali parsisiųsti iš Estijos saugumo tinklalapio internete. Ne tik naujausią, bet ir visas kitas ataskaitas, nuo pat 1999-ųjų.

VSD visuomenės neinformuoja

Pabandykite rasti ką nors panašaus, viešai pateikta Lietuvos valstybės saugumo departamento vardu. Nors tiek KaPo, tiek VSD savo kalendorinių metų veiklos ataskaitas parengia praktiškai tuo pat metu – kitų metų balandžio mėnesį, tuo panašumai ir baigiasi. VSD savo veiklos ataskaitą su grifu „slaptai“ pateikia tik Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, kuris ją svarsto slaptame posėdyje už uždarų durų. Išskyrus NSGK narius, daugiau niekas Seime, išskyrus nebent vadovybę, VSD ataskaitos nemato. Vėliau komiteto pirmininkas trumpai informuoja Seimą apie tai, kad tokia ataskaita pateikta ir kad komitetas daugiau ar mažiau jai pritarė. Tuo visa oficialioji dalis ir baigiasi.
Netiesiogiai dalį VSD pateiktos Lietuvos saugumo padėties ir jau kylančių grėsmių vertinimus dar galima rasti Vyriausybės metinėje ataskaitoje Seimui, tačiau čia viskas priklauso nuo geros premjero valios: norės jis įtraukti VSD įžvalgas – įtrauks, nepatiks, ką rašo saugumiečiai, – neįtrauks. Pavyzdžiui, premjero Algirdo Brazausko valdymo laikais bet kokia vieša kritika Rusijos, ypač jos vykdomos energetinio spaudimo politikos adresu praktiškai buvo tabu. Tad VSD pareigūnai, norėdami nors kaip perspėti visuomenę apie Rusijos kelimus pavojus, 2005-aisiais atliko netgi specialią operaciją – pirma pateikė A.Brazauskui įtraukti į Vyriausybės ataskaitą vieną tekstą, o paskui, kai šis patvirtino, jį pakeitė kitu, gerokai aštresniu, kurį A.Brazaukas ir nunešė Seimui.
Neoficialiai kalbėta, kad operacijos autoriai buvo tuomet Vytauto Pociūno vadovautos Ekonominio saugumo valdybos pareigūnai. Skandalas dėl to kilo ne toks jau ir menkas, bet A.Brazauskas, kaip saugumiečiai ir tikėjosi, nedrįso viešai prisipažinti buvęs apmautas. Taip Rusijos energetinės grėsmės Lietuvai tapo oficialiai įvardytos Vyriausybės dokumente.

Estų KaPo į viešumą ištraukė žurnalistai

Jeigu Lietuvos saugumiečiai kada nors pasigyrė šia savo operacija kolegoms Estijoje, šie turėjo gerokai nustebti, mat Estijoje veikiantis Viešosios informacijos įstatymas įpareigoja visas be išimties valstybines tarnybas bei institucijas kasmet viešai atsiskaityti visuomenei. Tiesa, saugumiečiai yra saugumiečiai, tiesiog genetiškai linkę slaptinti visą savo veiklą, tad gan ilgą laiką KaPo savo metinę ataskaitą publikuodavo juokingai mažu tiražu, išsiuntinėdavo ribotam rinktinių adresatų kiekiui ir gauti ją platesnei visuomenei buvo pernelyg sudėtinga, nors formaliai tai, kas ten parašyta, nebuvo valstybės paslaptis.
Šiai KaPo politikai koją nelauktai pakišo Estijos vyriausybės siekis sukurti internetinę visuomenę. Valstybės institucijos buvo įpareigotos privaloma tvarka skelbti savo ataskaitas internete, tuo netruko pasinaudoti žurnalistai ir tinklaraštininkai. 2007-aisiais savais kanalais gavę vienos iš KaPo ataskaitų .pdf formato failą, jie nedelsdami paskelbė jį internete. Saugumo ataskaita iš karto tapo lankomumo rekordininke. Estijos saugumiečių pastangos užkirsti kelią internetiniam jų ataskaitos platinimui remiantis autorių teisėmis buvo nesunkiai įveiktos, taigi KaPo, pati to nenorėdama, įžengė į tikro viešumo erą.
Neilgai trukus oficialiame tinklalapyje KaPo paskelbė ne tik 2007-ųjų ir vėlesnių, bet ir ankstesnių metų ataskaitas. Kartu estai, būdami geriausi tarp visų Baltijos valstybių viešųjų ryšių specialistai, pradėjo KaPo ataskaitas naudoti ne tik savo veiklos populiarinimui, bet ir informacinei kovai su Rusijos bandymais paveikti Estijos informacinę erdvę.
Kaip išėjo, kad Lietuvos VSD ataskaitos nuo pat pradžių tapo valstybės paslaptimi, ir kodėl net Estijos kolegų sėkmė viešinant savo veiklą netapo pavyzdžiu mūsiškiams, „Veidas“ teiravosi parlamentaro Sauliaus Pečeliūno, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete su nedidele pertrauka dirbančio antrą dešimtmetį.
„Juk viskas priklauso nuo tų ataskaitų turinio, – atsakė parlamentaras. – Mūsiškių tos ataskaitos komitetui būdavo nors ir slaptos, bet, švelniai tariant, apie orus. Tiesą sakant, viešinti ten nebuvo ko. Tuomet mes komitete pradėjome diskusiją su VSD vadovybe – arba jie savo veiklos ataskaitą daro viešą, arba palieka įslaptintą, bet tuomet jos turinys turi būti rimtas, kad iš to būtų naudos ir mums, ir jiems. Ilgą laikų mūsų nenorėjo girdėti, bet po Seimo mūsų komiteto rankomis atlikto VSD veiklos tyrimo 2006-aisiais reikalai pajudėjo. Jau VSD vadovaujant Povilui Malakauskui ataskaitų turinys ėmė rimtėti, pradėta diskutuoti apie atliktas operacijas, apie planuojamas veiklas. Atėjus dabartiniam vadovui Gediminui Grinai tai tapo norma. Tačiau visuomenės informavimo problema išlieka, ypač matant, kaip dirba estai.“

KaPo perspėja ir apie grėsmes Lietuvai

S.Pečeliūno požiūriu, geriausia būtų, kad VSD rengtų dvi veiklos ataskaitas – vieną viešą, skirtą visuomenei, bet abstraktesnę, neišduodančią saugumo veiklos planų. Kitą – kaip dabar, slaptą, su visomis detalėmis, su kuria susipažinti galėtų tik nedidelė parlamentarų grupė. „Bet čia yra rimta bėda: VSD, kaip ir STT, neturi ją globojančio ministro, tad neturi ir savo viešo balso, ypač – finansavimo ir biudžeto klausimu, – aiškina S.Pečeliūnas. – Dėl to saugumas turi rimtų problemų dėl finansavimo. Tai žinant kyla pagrįstas klausimas: ar tuomet, kai turimų pinigų neužtenka netgi VSD iškeltoms užduotims atlikti, mes turime moralinę teisę reikalauti iš jų rengti dvi metines ataskaitas, nes, sutikite, parengti dokumentą taip, kad jis vienu metu ir poveikį visuomenei darytų, ir paslapčių priešui neišduotų, nėra lengvas darbas.“
Tad kol kas apie smarkiai padidėjusį Rusijos šnipų aktyvumą, apie metodus, kuriuos naudoja Rusijos specialiosios tarnybos, rinkdamos informaciją ar verbuodamos savo agentūrą, apie Maskvos vykdomą informacinį karą prieš visas tris Baltijos valstybes, apie kairiojo ekstremizmo pavojų mes turime skaityti Estijos KaPo ataskaitose. Daryti tai tenka jau vien todėl, kad tiek prieš Estiją, tiek prieš Lietuvą veikia tie patys asmenys. Pavyzdžiui, KaPo 2010 metų ataskaitoje atsirado vietos šiuo metu už sovietų agresijos prieš Lietuvą neigimą teisiamo Algirdo Paleckio veiklos ir jo ryšių su Rusijos įkurta antiestiška (taip pat – ir antilietuviška bei antilatviška) organizacija aprašymui. Arba prorusiško ir antibaltiško Suomijos antifašistinio komiteto veikėjo Johano Bäckmano, kuris yra pasižymėjęs ir Vilniuje, veiklai.

Antradienį įvyko Valstybės saugumo departamento sušauktas Tarpžinybinės koordinacinės komisijos prieš terorizmą posėdis. Jame apsvarstyti saugumo klausimai, susiję su pasirengimu 2011 metų Europos vyrų krepšinio čempionatui.

Atsakingų institucijų atstovai pateikė informaciją apie planuojamas ir įgyvendinamas teroristinio išpuolio prevencijos priemones, apsvarstyti tokių priemonių koordinavimo klausimai.

Tarpžinybinė koordinacinė komisija prieš terorizmą buvo sudaryta 2002 metų vasario 15 dieną. Komisijai vadovauja Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius. Komisijoje dalyvauja Vidaus reikalų, Krašto apsaugos, Susisiekimo, Ūkio, Aplinkos, Finansų, Užsienio reikalų, Sveikatos apsaugos, Teisingumo, Energetikos ministerijų atstovai, Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko tarnybos atstovas, Generalinio prokuroro pavaduotojas, Valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus pavaduotojas, Lietuvos policijos generalinis komisaras ir Antrojo operatyvinių tarnybų prie Krašto apsaugos ministerijos direktorius.

Tarpžinybinė koordinacinė komisija svarsto strateginius kovos prieš terorizmą ir jo prevencijos klausimus, numato neatidėliotinas priemones, koordinuoja ir kontroliuoja Lietuvos Respublikos programos prieš terorizmą įgyvendinimą, teikia pasiūlymus Valstybės gynimo tarybai, Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, kitoms valstybės institucijoms ir įstaigoms.

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, vadovaudamasi Valstybė saugumo departamento generalinio direktoriaus G. Grinos teikimu, pasirašė dekretą, kuriuo patenkino VSD generalinio direktoriaus pavaduotojo Andriaus Tekoriaus prašymą nuo rugsėjo 1d. atleisti jį iš pareigų dėl išėjimo į pensiją.

Prieš beveik penkerius metus Breste žuvęs Vytautas Pociūnas buvo Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūnas, kuris po Užsienio reikalų ministerijos (URM) priedanga Baltarusijoje vykdė užduotis, todėl VSD turi išmokėti kompensaciją jo našlei, trečiadienį teismo posėdyje sakė V. Pociūno našlės advokatas.

“Mes įrodinėjome, kad jis formaliai buvo URM darbuotojas, bet tuo pačiu ir VSD darbuotojas, vykdantis atskiras VSD užduotis Baltarusijos Respublikoje”, – Vilniaus apygardos administracinio teismo (VAAT) teismo posėdyje sakė Liudvikos Pociūnienės advokatas Jonas Butkus.

VAAT nagrinėjo našlės skundą, kuriuo ši prašo, kad jai VSD išmokėtų vidutinį V. Pociūno atlyginimą už 10 metų. Moteris tvirtino nežinanti, kokia tai suma būtų, bet naujienų portalas delfi.lt paskaičiavimais, tai gali sudaryti apie pusę milijono litų.

L. Pociūnienė žurnalistams sakė, kad pinigai jai nėra svarbūs, o tiesiog norėtų, kad būtų sutvarkyta įstatyminė bazė dėl panašių įvykių

“Iš tikrųjų tai dėl kompensacijos nebūčiau pasiryžusi bylinėtis, jeigu tai būtų tik pinigų klausimas (…) O kaip tie vyrai, kurie šiandien dirba tą pavojingą darbą. Aš labai norėčiau, kad tie vyrai, kurie šiandien dirba rizikuodami, turėtų bent tokį užtikrintumą, kad jei jau teks padėti galvą, tai jų šeimomis valstybė pasirūpins ir nereikės varstyti teismų durų”, – tvirtino našlė.

L. Pociūnienei URM jau yra išmokėjusi 2,5 metų paskutinio tarnybinio atlyginimo dydžio kompensaciją. Bet, kaip posėdyje teigė advokatas, įstatymai leidžia L. Pociūnienei pasirinkti kompensaciją ir ją gavusi iš VSD, ministerijos skirtus pinigus moteris grąžintų.

Tuo tarpu VSD atstovas Ramūnas Ramanauskas posėdyje tvirtino, kad duomenų, jog žūties metu V. Pociūnas vykdė kokias nors VSD užduotis, nėra.

Pasak L. Pociūnienės advokato, tai, kad žuvusysis buvo VSD darbuotojas, patvirtina atleidimo dokumentų nebuvimas, aplinkybė, kad nors iš jo ginklas ir buvo paimtas, praėjimo kortelė iš jo nebuvo paimta. Advokatas sakė, kad tapimas advokatu neužbaigė jo tarnybos VSD.

“VSD dabar laikosi tokios pozicijos, kad kol ikiteisminis tyrimas dėl žūties nebaigtas, jie negali išmokėti kompensacijos šeimai. Mūsų nuostata yra priešinga: jei pareigūnas dirbo po URM priedanga, dirba VSD priskirtus darbus (…) VSD turėtų būti principingas ir (…) išmokėti 10 metų vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją”, – tikino advokatas.

L. Pociūnienė žurnalistams sakė, kad jai sunku patikėti, kad jos velionis vyras, vykdamas į Baltarusiją, negaudavo jokių nurodymų iš VSD. Pasak J. Butkaus, tuometinis VSD vadovas Arvydas Pocius parašė tuometiniam UR ministrui Antanui Valioniui raštą dėl V. Pociūno perkėlimo į diplomatinę tarnybą, bet tvirtino pats to rašto nematęs, jo nėra ir ikiteisminio tyrimo medžiagoje, esą yra tik užuominų apie tokio rašto egzistavimą.

Tuo tarpu VSD atstovas tvirtino, kad sprendimą, ar mokėti išmoką, VSD teisiškai gali priimti tik kai bus turimos Generalinės prokuratūros atliekamo ikiteisminio tyrimo išvados. Prokurorai V. Pociūno žūtį Baltarusijoje tiria kaip nužudymą.

Tada esą tik išaiškės, ar dėl savo pareigų VSD jis žuvo. VSD atstovo teigimu, duomenų, kad Breste jis atliko kokią VSD užduotį, nėra.

“V. Pociūnas nebuvo atleistas iš VSD ir to daryti nebuvo pagrindo ir būtinumo. Jis buvo atleistas tik iš pareigų, ir kai jis buvo atleistas iš pareigų, jis tapo rezervo saugumo pareigūnu”, – teigė departamento atstovas.

Jis tvirtino, kad įrašymas į rezervą reiškia tai, kad baigęs konkrečiu terminu apibrėžtą diplomatinę tarnybą minsiterijoje, jis būtų grąžintas dirbti į departamentą.

“Siekiant pradėti spręsti klausimą dėl kompensacijos mokėjimo, reikia spręsti, ar žūtis susijusi su tarnyba VSD, su kažkokiomis pareigomis”, – tikino R. Ramanauskas.

“Vykdamas į Brestą, kur V. Pociūnas ir žuvo, jis jokių VSD užduočių nevykdė, nes, kaip žinia, jis pavadavo tuo metu atostogavusią generalinę konsulę”, – žurnalistams sakė departamento atstovas. Į klausimą, ar dirbdamas Baltarusijoje, V.Pociūnas vykdė kokias nors departamento užduotis, VSD atstovas teigė negalintis atsakyti, nes jam tie duomenys esą nėra žinomi.

VAAT savo verdiktą skelbs birželio 6 dieną.

V. Pociūnas mirė 2006-ųjų rugpjūčio 23-iosios naktį, iškritęs iš devintojo aukšto viešbutyje.

Seimo pirmininkė Irena Degutienė informavo, jog ji jau sulaukė atsakymų iš Valstybės saugumo departamento (VSD) dėl terorizmu kaltinamos Eglės Kusaitės bylos tyrimo aplinkybių.

Parlamento vadovė VSD generaliniam direktoriui Gediminui Grinai buvo uždavusi vienuoliką klausimų.

1. Ar tiesa, kad Eglės Kusaitės motina Virginija Kusienė dar 2007 m. lapkritį raštu kreipėsi į VSD Klaipėdos apygardos pareigūną Dainių Noreiką, prašydama padėti susigrąžinti savo dukrą Eglę iš Vokietijos į Lietuvą? Ar tiesa, kad nuo to laiko šis pareigūnas dvejus metus nuolat palaikė ryšius su Virginija Kusiene?

2. Ar tiesa, kad 2007 m. gruodį grįžusi iš Vokietijos Eglė Kusaitė buvo apgyvendinta VSD išnuomotame bute Klaipėdoje, Ryšininkų gatvėje 8–114, kad VSD jai duodavo lėšų gyvenimo išlaidoms, apmokėdavo jos telefono sąskaitas?

3. Ar tiesa, kad dvejus metus Eglę Kusaitę „globojo“ VSD paskirti asmenys, prisistatę Klaipėdos musulmonais ir pasivadinę Andrejumi Abdulu Hafizu, Aiša Jelena Baltrušyte Koševaja, Abdurahmanu Stoniu, Nerijumi Daud?

4. Ar tiesa, kad Abdul Hafizu pasivadinęs Eglės Kusaitės „globėjas“ ragino ją vykti į Egiptą teroro akto vykdyti ir supyko, kai E. Kusaitė tai daryti atsisakė?

5. Ar tiesa, kad dėl Eglės Kusaitės ryšių su Klaipėdos „radikaliais musulmonais“ daug kartų nuogąstavusią jos motiną Virginiją Kusienę VSD pareigūnas Dainius Noreika visą laiką ramino, jog „su Egle viskas gerai, ji niekur nesivelia“?

6. Ar tiesa, kad VSD pareigūnas Dainius Noreika įkalbinėjo Eglės Kusaitės motiną Virginiją Kusienę ir jos tetą Ireną Jeleniauskaitę tapti musulmonėmis?

7. Ar tiesa, kad 2009 m. spalį Eglei Kusaitei Rusijos vizą padėjo gauti VSD pareigūnai?

8. Ar 2009 m. spalio 24 dieną suimta Eglė Kusaitė netrukus po suėmimo buvo trijų VSD pareigūnų tardyta be advokato Vilniuje, Kosciuškos gatvėje esančioje areštinėje? Ar tardymo metu VSD pareigūnai naudojo prieš ją prievartą?

9. Ar 2010 m. balandį Eglė Kusaitė buvo tardyta be advokato iš Maskvos atvykusių trijų Rusijos pareigūnų? Ar šio tardymo metu buvo prieš ją naudota prievarta?

10. Ar VSD jau atliko tyrimą, kas ir kokių tikslų siekdamas perdavė klaidinančią informaciją dienraščiui „Lietuvos rytas“, kurios pagrindu 2010 m. balandžio 17 dieną buvo paskelbtas žurnalisto Gedimino Pilaičio straipsnis, klaidingai teigęs, jog „tarp mirtininkų, kovo 29 dieną susisprogdinusių Maskvos metro, turėjo būti ir jauna lietuvė“? Jei toks tyrimas jau atliktas, visuomenei svarbu žinoti, kas ir kodėl tokią klaidingą ir valstybės interesus pažeidžiančią informaciją dienraščiui perdavė. Jei tyrimas neatliktas, rūpėtų žinoti kodėl.

11. Ar galėtumėte visuomenei paaiškinti buvusio VSD Klaipėdos apygardos vadovo Algirdo Grublio Lietuvos televizijai pasakytus žodžius, kad jam gėda dėl savo buvusių kolegų veiksmų Eglės Kusaitės byloje?

G. Grina išanalizavęs visus klausimus pateikė atsakymus Seimo pirmininkei, kurie visiems turėtų išsklaidyti kilusias abejones dėl galimai neteisėtos ir nusikalstamos VSD veikos.

“VSD nekomentuoja ir viešai neteikia informacijos apie VSD vykdytą ir vykdomą operatyvinę veiklą.

Eglės Kusaitės nusikalstamų veikų ikiteisminio tyrimo metu prokuroras, tam tikrais atvejais ir teismas, analizavo ir vertino ikiteisminio tyrimo medžiagą, tame tarpe ir surinktą operatyvinio tyrimo metu.

Prokuroras turėjo teisę, o kartu ir pareigą panaikinti galimai neteisėtus ar nepagrįstus ikiteisminio tyrimo sprendimus.

Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo teismai ir kiekvieno asmens kaltumą ar nekaltumą nustato tik teismas. Atsižvelgiant į tai, kad jau pradėtas E. Kusaitės galimai padarytų veikų (tuo pačiu ir viso atlikto ikiteisminio tyrimo) teisminis nagrinėjimas, tikimės, kas šios bylos teisminio nagrinėjimo metu bus atsakyta į Jums rūpimus klausimus.

Taip pat informuojame Jus, kad 2011-04-08 VSD paskelbė viešą pareiškimą dėl VSD pareigūnų veiksmų E. Kusaitės operatyvinio tyrimo byloje atliktų vidinių tyrimų.

Gediminas Grina”

Šaltinis: ekspertai.eu

Trys buvę sovietmečio disidentai, šiuo metu aktyviai remiantys terorizmu kaltinamą klaipėdietę Eglę Kusaitę, prašo ištirti Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūnų veiksmus E.Kusaitės byloje ir šios tarnybos ryšius su Rusijos federalinio saugumo tarnyba (FSB).

Kovo 11-osios Akto signataras Algirdas Endriukaitis, kunigas Roberstas Grigas ir sesuo Nijolė Sadūnaitė kreipėsi į prezidentę Dalią Grybauskaitę, Seimo pirmininkę Ireną Degutienę, generalinį prokurorą Darių Valį ir VSD generalinį direktorių Gediminą Griną.

Laiško autoriai teigia matantys VSD ir prokuratūros veiksmuose angažuotumo požymių ir prašo ištirti, kokiu pagrindu VSD E.Kusaitės byloje bendradarbiavo su Rusijos FSB.

A.Endriukaitis antradienį per spaudos konferenciją teigė, kad Lietuvos pareigūnai savo iniciatyva informavo Rusijos FSB apie neva E.Kusaitės rezgamus kėslus surengti teroro aktą Rusijos Federacijoje. Lietuvos pareigūnai esą rusams pranešė apie lietuvės bendrininkus brolius bei seserį Apti ir Aišat Magmadovus, apie kuriuos FSB iki tol nieko nežinojo.

Anot kreipimosi autorių, tai padaryta 2009 metų spalio 1 dieną, o Magmadovai sulaikyti tik 2010 metų sausio 19 dieną, tai yra po 87 dienų nuo E.Kusaitės suėmimo arba po 111 dienų nuo Lietuvos Rusijai perduotos informacijos.

Laiško autoriai taip pat kelia klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai praėjusių metų kovą Generalinės prokuratūros prokuroras Justas Laucius leido FSB pareigūnams apklausti E.Kusaitę.

Pastaroji teigia per šią apklausą patyrusi fizinį ir psichologinį smurtą. Tačiau Vilniaus apygardos teismas antradienį atmetė jos prašymą įpareigoti prokuratūrą atlikti ikiteisminį tyrimą dėl prieš ją naudoto smurto. Ši teismo nutartis galutinė ir neskundžiama.

A.Endriukaitis, R.Grigas ir N.Sadūnaitė taip pat prašo ištirti, kokiu pagrindu VSD bendravo su nepilnamete E.Kusaite, kuo remiantis ji apgyvendinta VSD patalpose, kodėl pareigūnai neįspėjo Lietuvos pilietės dėl galimo netinkamo elgesio, kaip to reikalauja įstatymai. Prašoma nustatyti, kas finansuoja Klaipėdos musulmonišką tinklapį “Al Tauhyd”.

E.Kusaitė kaltinama drauge su Rusijoje kalinamais broliu ir seserimi Magmadovais planavusi teroristinį išpuolį Rusijos Federacijoje.

Lietuvos pilietė buvo buvo sulaikyta 2009 metų spalį, kai rengėsi vykti į Maskvą pas Magmadovus. Baudžiamąją bylą dėl terorizmo nagrinėja Vilniaus apygardos teismas.

Tai numatančioms Specialiųjų tyrimų tarnybos ir Valstybės saugumo departamento įstatymų pataisoms ketvirtadienį Seimas pritarė po pateikimo. Dar bus balsuojama dėl pataisų priėmimo.

Pagal projektus, STT ir VSD direktoriai, jų pavaduotojai ir struktūrinių padalinių vadovai į pareigas turi būti skiriami penkerių metų kadencijai, tačiau šias pareigas jie gali eiti ne daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės.

Pataisas pristatęs prezidentės patarėjas Jonas Markevičius teigė, kad iki šiol į vadovaujančias pareigas STT ir VSD pareigūnai būdavo skiriami nenustačius kadencijų. Tik šių institucijų direktorių tarnybos trukmė numatyta įstatyme.

“Rotacija, mūsų manymu, leis išvengti, tarnybos sustabarėjimą, kurį lemia mažas pareigūnų kaitumas”, – sakė J.Markevičius.

Jo teigimu, įstatymų pataisos, jeigu bus priimtos, įsigaliotų nuo 2012 metų. Tuomet būtų perskaičiuotos pareigūnų kadencijos.

“Jei pareigūnas tarnauja mažiau kaip penkerius metus, bus pradėta skaičiuoti jo pirmoji kadencija, jeigu – daugiau kaip penkerius metus, bus pradėta skaičiuoti antroji kadencija”, – aiškino valstybės vadovės patarėjas.

STT įstatyme taip pat siūloma išplėsti kandidatų, galinčių pretenduoti į šios įstaigos vadovo postą, skaičių.

Pagal projektą, į STT direktoriaus ir jo pavaduotojų pareigas galėtų būti skiriami ne tik asmenys, turintys aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą ir ne mažesnį kaip 5 metų stažą valstybės tarnyboje, bet ir asmenys, ne trumpiau kaip 5 metus dirbę teisėjo ar prokuroro darbą.

Terorizmu įtariama klaipėdietė Eglė Kusaitė bylinėjasi dėl teisėsaugininkų atsisakymo tirti jos skundą, kad pareigūnai prieš ją galėjo naudoti smurtą.

Generalinė prokuratūra gruodžio pabaigoje atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl jos skundo, kuriame nurodoma, kad pareigūnai prieš ją naudojo fizinį ir psichologinį smurtą ikiteisminio tyrimo metu.

Prokurorų teigimu, E.Kusaitės skundas nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis, nepadaryta jokia veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

E.Kusaitė prokurorų nutarimą apskundė pirmosios instancijos teismui, kuris sausio viduryje jos skundą atmetė, o prokurorų nutarimą pripažino teisėtu ir pagrįstu, BNS sakė Generalinės prokuratūros atstovė Vilma Budėnienė.

Tuomet klaipėdietė apskundė šį pirmosios instancijos teismo sprendimą Vilniaus apygardos teismui (VAT). Penktadienį VAT ėmėsi šios bylos, tačiau E.Kusaitės advokatui pareiškus, jog jis nesusipažinęs su prokurorų ikiteisminio tyrimo medžiaga, posėdis atidėtas iki kovo 4-osios.

“Buvo pateiktas gynėjo prašymas susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir mėnesiui atidėjo posėdį”, – BNS sakė VAT atstovė Jolanta Krupičevičienė.

E.Kusaitė skundą Generalinei prokuratūrai dėl prieš ją naudotos prievartos buvo pateikusi liepos pradžioje.

Galimą prievartos naudojimą prieš E.Kusaitę viešai ragino ištirti ir kai kurie visuomenės atstovai.

Prokurorai tvirtina, kad prieš daugiau nei metus sulaikyta 21 metų mergina buvo užmezgusi ryšius su islamistinėmis grupuotėmis ir rengėsi teroro aktui nepriklausomybės nuo Rusijos siekusioje Šiaurės Kaukaze esančioje Čečėnijos Respublikoje.

E.Kusaitė devynis mėnesius buvo suimta, tačiau pernai rugpjūtį teismas nusprendė, jog byla gali būti nagrinėjama jai esant laisvėje.