Tag Archive | "VU"

„U-Multirank“: reitinge su didele paklaida universitetai daro pažangą

Tags: , , , , ,


BFL

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Lietuvos universitetai, jau apšilę kojas pasauliniame „U-Multirank“ reitinge, per metus spėjo pagerinti bent po keletą rodiklių. Nors ir ne septynmyliais žingsniais, pakilo mokslinės veiklos ir žinių perdavimo rodikliai: daugiau lėšų mokslui vykdyti, daugiau verslo užsakymų, daugiau studentų įkurtų įmonių. Tačiau klausimų kelia paties reitingo „U-Multirank“ metodika ir logika.

Vos pasirodžius pirmajam Europos Ko­mi­si­jos inicijuotam reitingui, jo organizato­riai prisaikdino nekarūnuoti aukštųjų mokyklų ir neieškoti autsaiderių, nerikiuoti jų pagal geriausius įvertinimus ar kokį kitą dirbtinai iš reitingo ištrauktą kriterijų. Tokioms rekomendacijoms, suprantama, pritarė ir pa­čios aukštosios mokyklos: juk „U-Mul­ti­rank“ ir sukurtas tam, kad būtų atsvara tradiciniams reitingams: užuot baksnojęs į jų bėdas, at­skleistų aukštųjų mokyklų specifiką ir įvairovę, o ne girtų ir peiktų nepalyginamas institucijas.

Vis dėlto kasmet, paskelbus nors ir alternatyvų, bet vis tiek reitingą, žiniasklaida ir patys universitetai puola sumuoti nepalyginamus pasiekimus rodančių įvertinimų, pavyzdžiui, kiek studentų atlieka praktiką regione ir kiek universitetas uždirba iš verslo užsakymų.

Kaskart paskelbus „U-Multirank“ ar bet kokį kitą reitingą, universitetai nepuola perbraižyti savo strateginių planų.

Grynai įdomumo dėlei galima apskaičiuoti ir suminį „U-Multirank“ reitingą – kiek aukščiausių A įvertinimų, reiškiančių „labai gerai“ (prasčiausias įvertinimas „silpnai“ yra E), gavo konkretus universitetas. Įvertinimais nuo E iki A aukštosios mokyklos pristatomos penkiose srityse: studijų, mokslinių tyrimų, žinių perdavimo, tarptautiškumo ir poveikio regionui, o šios išskiriamos dar į kelis kriterijus, kurių instituciniame „U-Multirank“ iš viso yra 31.

Daugiausiai aukščiausių įvertinimų A šiemet, kaip ir pernai, surinko Vilnius Gedimino technikos universitetas (VGTU), antras geriausias įvertinimas priklauso Kauno technologijos universitetui (KTU), surinkusiam devynis aukščiausius įvertinimus. Beje, tiek pat aukščiausių įvertinimų (9) surinko ir Lietuvoje dėl prastos kokybės atvirai kritikuojamas Lietuvos edukologijos universitetas (LEU), o Vilniaus universitetas (VU) pelnė triskart mažiau nei LEU – tris aukščiausius įvertinimus.

Lietuvos universitetų, kurie „U-Multirank“ dalyvavo ir pernai, ir šiemet, atstovai pritaria, kad šis, kaip ir kiti reitingai, yra subjektyvus, be to, kai kurie jų kolegos gali pasipuikuoti nurodydami gražesnius skaičius, nei yra iš tiesų. Vis dėlto, kaskart paskelbus „U-Multirank“ ar bet kokį kitą reitingą, universitetai nepuola perbraižyti savo strateginių planų. Reitingo informacija jie tvirtina besinaudojantys kaip viena iš priemonių, kad įvertintų, kaip po įgyvendintų darbų pasikeičia konkretūs rodikliai, palygintų savo situaciją ir pokyčių tempą su užsienio universitetais.

Lietuvos universitetai – neva lyderių lyderiai

VU, kuris, kalbant reitingų žargonu, naujausiame „U-Multirank“ buvo „nukarūnuotas“, šią reitingavimo sistemą vertina remdamasis oficialiai pareikšta Europos universitetų tinklo – Koimbros grupės valdybos pozicija: „U-Multirank“ sudarytojai turėtų pergalvoti kri­terijus, pasirinkti svarius bei palyginamus ir su­prantamai juos paaiškinti aukštojo mokslo institucijoms.

Duomenys interpretuojami laisvai, taip pat savarankiškai pasirenkami ir pjūviai, žaidžiama neobjektyvia informacija.

Be to, kai kurie Koimbros tinklo universitetai priklauso ir kitam tinklui – LERU, o šio nariai yra ir prestižiniai Oksfordo, Kembridžo universitetai, kurie dar 2013 m. ne tik viešai kritikavo „U-Multirank“ metodologiją, bet ir atsisakė teikti jam duomenis. LERU šiuos reitingus peikė už tikslių kriterijų nebuvimą, problemišką duomenų lyginimą ir pernelyg laisvo jų interpretavimo galimybę, juolab kad „U-Multirank“ universitetų teikiama informacija yra netikrinama. Būtent šio reiškinio padariniai, VU partnerystės prorektorės prof. Gretos Drūteikienės teigimu, yra matomi ir Lietuvoje: duomenys interpretuojami laisvai, taip pat savarankiškai pasirenkami ir pjūviai, žaidžiama neobjektyvia informacija.

„Jeigu tikėtume reitingo duomenimis, pagal kai kuriuos kriterijus ne viena Lietuvos aukštojo mokslo institucija lenkia pasaulyje aukščiausiai vertinamus ir į geriausiųjų šimtuką pa­ten­kančius Europos universitetus, nors visi suprantame, kad tai negali būti tiesa“, – reitingo nesusipratimus paaiškina G.Drūteikienė.

Prasčiausiai įvertinas VU iš Lietuvos universitetų, „U-Multirank“ duomenimis, turi daugiausiai mokslinių publikacijų, skelbiamų „Thomson Reuters Web of Science“ duomenų bazėje, vienintelis gavo aukščiausią balą už mokslinių publikacijų, parengtų su užsienio autoriais, dalį ir kt. Per metus šiek tiek sumažėjo universiteto daugiausiai cituojamų mokslinių publikacijų, iš išorės gaunamų pajamų už mokslinę veiklą ir kitų rodiklių reikšmės.

Iš viso VU pavyko šiek tiek pagerinti 19 ro­diklių, o reikšmingiausi pokyčiai, G.Drū­tei­kie­nės teigimu, matyti mokslo produkciją ir tarptau­tiškumą atspindinčiuose rodikliuose. „Thom­son Reuters Web of Science“ indeksuoja­mų publikacijų skaičiaus trejų metų vidurkio įvertinimas pagerėjo nuo C iki B, taip pat – tarpdisciplininių publikacijų dalis nuo bendro jų skaičiaus per ketverius metus, meninės veiklos produkcijos vertinimas pasikeitė nuo E (silpnai) iki B (gerai), o didesnį skaičių užsienio kalba vykdomų magistrantūros studijų prog­ramų „U-Multirank“ įvertino C (pernai – D).

Daugiausiai geriausių įvertinimų – VGTU

Šiemet, kaip ir pernai, daugiausiai aukščiausių įvertinimų pelnė VGTU, labiausiai pagerinęs kai kuriuos mokslinės veiklos, žinių perdavimo, tarptautiškumo sričių rodiklius. Šiek tiek sumažėjo sėkmingai studijas baigiančių magis­trantūros studentų dalis, daugiausiai cituojamų ir tarpdisciplininių mokslinių publikacijų ro­dik­lių reikšmės.

VGTU Strateginio planavimo, kokybės vadybos ir analizės centro vedėjos Lidijos Kraujalienės teigimu, šiemet reitingo sudarytojai įvertino padidėjusį mokslinių publikacijų skaičių, jų citavimo indeksą, taip pat – magis­trantūros programų užsienio kalba ir laipsnio siekiančių užsienio studentų pagausėjimą.

Iš tiesų visų šių rodiklių reikšmės pakilo, tačiau bent jau „U-Multirank“, priešingai nei VGTU, nurodo, kad universiteto publikacijų „Thomson Reuters Web of Science“ duomenų bazėje sumažėjo nuo 1041 iki 1032. Vis dėlto, VGTU skaičiavimais, šis rodiklis (bendras ketverių metų publikacijų skaičius) esą turėtų siekti maždaug 1,1 tūkst. publikacijų.

„Skirtumų gali būti dėl institucijos pavadinimų gausybės. Gali būti, kad kai kurie VGTU pavadinimai buvo neįvertinti, tačiau bendras universiteto publikacijų skaičius didėjo, taip pat ir „Thomson Reuters Web of Knowledge“ platformos „Web of Science“ tarptautinėje duomenų bazėje“, – tvirtina L.Kraujalienė.

O štai padidėjęs VGTU mokslinių publikacijų citavimo indeksas matyti ir „U-Multirank“: pernai jis buvo 0,95, šiemet siekia 1,14. VGTU nuo 33,39 2015 m. iki 56,27 2016 m. padidino ir iš išorės gautų pajamų už mokslo veiklą ir akademinio personalo santykio rodiklio reikšmę. L.Kraujalienė paaiškina, kad šis rodiklis padidėjo, nes universitetas gavo daugiau tarptautinių ir nacionalinių lėšų įvairiems projektams įgyvendinti. Pavyzdžiui, nacionalinės mokslo programos „Ateities energetika“ projektams – „Energiją tausojančių medžiagų kūrimas, tyrimai ir taikymas pastatų atitvarose“, „Pastato ir atsinaujinančios energijos vartojimo tvarumo modelis“ ir kitiems.

Didėjo ir VGTU uždirbtos pajamos iš verslo užsakymų (privataus kapitalo pritraukimo rodiklis) – tai universitetui pelnė aukščiausią įvertinimą. L.Kraujalienė paaiškina, kad daugiausia Lietuvos ir užsienio įmonių užsakomi darbai yra susiję su naujų medžiagų, skaitinio intelekto algoritmų, informacinių technologijų tyrimų sritimis.

„Labai gerai“ VGTU įvertintas ir pagal nuo universiteto atskilusių, „pumpurinių“ įmonių skaičių: naujausiame „U-Multirank“ šis įvertinimas pelnytas už 16 naujų universiteto startuolių.

Rodikliams pagerinti reikia kelerių metų

KTU per metus labiausiai pagerino mokslinės veiklos ir žinių perdavimo sričių rodiklius, šiek tiek sumažėjo mokslinių publikacijų citavimo indeksas, absoliutus jų skaičius bei kartu su verslo partneriais parengtų publikacijų dalis procentais. Išorinių mokslinių tyrimų pajamų rodiklio reikšmė išaugo nuo 26,24 iki 34,96. Reitingo sudarytojai šį rodiklį apskaičiuoja remdamiesi 2012–2014 m. duomenimis, o kaip tik tuo metu KTU padaugėjo 7-osios bendrosios programos įgyvendinamų projektų, kitų mokslo darbų.

„Tikimės ir toliau išlaikyti tokį rodiklį, nes 2015 m. duomenys, kurie bus pateikti artimiau­siu metu, taip pat gerėja: auga aukšto lygio tarptautinių mokslo publikacijų, patentų skaičius, daugėja laimėtų „Horizontas 2020“ projektų“, – prognozuoja KTU strateginio plana­vimo ir kokybės direktorė Solveiga Buo­žiū­tė.

KTU jau pasirašė 12 programos „Ho­ri­zon­tas 2020“ dotacijos sutarčių ir tapo strateginio pro­jekto „Sveiko senėjimo mokslo ir technologijų kompetencijos centras“ koordinatoriumi. Šį programos „Horozintas 2020“ projektą KTU įgyvendins drauge su Lietuvos sveikatos moks­lų universitetu, VU, Švedijos Lundo universitetu, VTT Suomijos techninių tyrimų centru.

KTU pajamos padidėjo ir žinių perdavimo srityje – už privataus kapitalo pritraukimą šis universitetas įvertinas „labai gerai“. Didesnes pajamas iš verslo užsakymų lėmė 2012 m. įsteigto KTU Nacionalinio inovacijų ir verslo centro (NIVC) veikla, o 2015 m. atsirado ir jo koordinuojama atviros prieigos sistema APCIS, kurioje verslas paprastai gali iš tūkstančio universiteto siūlomų paslaugų išsirinkti reikalingą darbą ir jį užsakyti.

„Anksčiau verslininkai sakydavo, kad nežino, į ką kreiptis dėl tam tikrų darbų, nes universitetas didelis, nėra „vieno langelio“ principo. O NIVC ir atviros prieigos sistema sujungė verslo ir mokslo žmones – technologijų perdavimas verslui suaktyvėjo. Taigi trejų metų įdirbis šiandien jau duoda matomų rezultatų – pajamos iš privataus sektoriaus, Lietuvos ir užsienio rinkų didėja“, – apibendrina S.Buožiūtė.

Per metus nuo praėjusio „U-Multirank“ KTU gerokai padidino ir nuo universiteto atskilusių įmonių skaičių. Startuolių skatinimas KTU prasidėjo 2012 m., kai universitetas įsteigė akademinį jaunimo verslumo centrą „KTU Statup Space“, o dabar KTU kasmet įkuriama apie 12 jaunųjų įmonių. Pavyzdžiui, 2014 m. studentai įsteigė įmones, kad galėtų gaminti pragulų prevencijos lovas su šoninio pavertimo funkcija, komercializuoti sintetinį kaulo pakaitalą ir t.t.

„Strateginė kryptis, kurios idėja buvo suteikti pagalbą ir erdvę jaunojo verslo plėtrai, šiandien duoda rezultatų, net geresnių nei Suomijos Aalto, Nyderlandų Delfto technologijos ar Danijos technikos universitetų“, – KTU rodiklį su panašių užsienio aukštųjų mokyklų situacija lygina S.Buožiūtė.

KTU rezultatas šių užsienio universitetų pa­sie­kimams prilygsta ir studijų srityje pagal sėkmingai bakalaurą baigiančiųjų dalį (61,84 proc.) –  jų KTU per metus padaugėjo daugiau nei dešimtadaliu. Toks rezultatas gali atspindėti studijų programų pertvarkos, naujojo dėstytojų edukacijai skirto KTU centro EDU-LAB veiklos, pirmosios Lietuvoje 2014 m. atsiradusios kompleksinės mentorystės programos naudą. Šios programos dalyviams, maždaug trečdaliui universiteto studentų, susidoroti su studijų metais kilusiais sunkumais padeda jų mentoriai.

Pajamų už mokslą jau gauna ne tik techniniai universitetai

Padidėjusios iš išorės gautos pajamos už mokslą – nacionalinės, tarptautinės lėšos moks­linei veiklai 2012–2014 m. – aukščiausią įver­ti­nimą pelnė ir Vytauto Didžiojo universitetui (VDU).

VDU Ekonomikos ir vadybos fakulteto (EVF) dekanė doc. dr. Rita Bendaravičienė paaiškina, kad žymų rodiklio reikšmės (nuo 63,03 iki 154,12) padidėjimą lėmė universiteto įgyvendintų projektų gausa. 2012–2014 m. vien Lietuvos mokslo taryba (LMT) finansavo 52 universiteto įgyvendinamus projektus, o 2014-aisiais VDU pritraukė 56,8 proc. daugiau įvairių fondų paramos mokslo projektams vykdyti. Pajamų didėjimo tikimasi ir toliau, nes praėjusiais metais taip pat augo LMT skiriamos lėšos, 20 proc. padidėjo tarptautinių projektų finansavimas.

„2014 m. prasidėjo paraiškų teikimas programos „Horizontas 2020“ projektams įgyvendinti, todėl tikimės, kad šis rodiklis gerės ir toliau, jo pokytis bus matomas, kai „U-Multirank“ pateiksime duomenis apie 2013–2015 m. laikotarpio mokslinės veiklos pajamas, – prognozuoja R.Bendaravičienė. – Didelio šuolio nebus, bet pajamos nuosekliai turėtų didėti, nes ir pats universitetas investuoja į šią strateginę kryptį. Pavyzdžiui, VDU Pasaulio lietuvių universiteto idėjos realizavimas skatina mokslininkų ir studentų bendradarbiavimą, kūrybinius mainus ir yra gera platforma pritraukti lėšų.“

Kitas gerokai pasikeitęs VDU rodiklis – nuo universiteto atskilusių „pumpurinių“ įmonių skaičius: per metus šio rodiklio reikšmė išaugo nuo nulio iki 4,87 (B).

R.Bendaravičienė paaiškina, kad naujų įmonių atsiradimą lėmė Verslo praktikų centro įkūrimas, nes viena iš jo veiklų – gerinti studentų verslumo kompetencijas: „Dėl centro kompetencijos, teikiamos pagalbos steigiant įmones, teikiamų konsultacijų ir kitų veiklų faktiškai atsirado įkurtų įmonių.“

Atskilusių įmonių gerokai padaugėjo ir Mykolo Romerio universitete (MRU), už šį rodiklį MRU „U-Multirank“ gavo aukščiausią A įvertinimą. Taip pat didėjo pajamos iš privataus kapitalo, tačiau, nors šio rodiklio reikšmė padidėjo nuo 1,14 pernai iki 7,78 šiemet, už jį universitetas gavo C įvertinimą.

MRU Komunikacijos ir rinkodaros centro direktorius Šarūnas Sakalauskas abu pagerėjusius rodiklius sieja su MRU LAB įsteigimu: 19 laboratorijų, sutelktų atskirame universiteto padalinyje, įgyvendina trečiąją universiteto misiją – bendradarbiauja su verslu. Tarp universiteto teikiamų paslaugų verslui didžiausią dalį užima mediacijos mokymai, nacionaliniu mastu atliekami kibernetinio saugumo tyrimai.

„Siekiame, kad mūsų mokslinių tyrimų darbotvarkę formuotų ne tik mokslininkai, bet ir verslininkai, – sako Š.Sakalauskas. – Nors laboratorijų korpusas atidarytas 2015 m. rugsėjį, jų veikla buvo prasidėjusi jau anksčiau: pastato atidarymo dieną jau turėjome 10 MRU LAB partnerių – įmonių, organizacijų, todėl tikimės, kad kitąmet reitinge bus matyti dar didesni privataus kapitalo pritraukimo skaičiai.“

Š.Sakalauskas, kaip ir kitų universitetų atstovai, patvirtina, kad vienas iš motyvų dalyvauti „U-Multirank“ yra galimybė pasitikrinti, kaip universitetui sekasi siekti strateginių tikslų, be to, šis reitingas kaip tik akcentuoja žinių perdavimo sritį – gana detaliai, skirtingais rodikliais įvertina universitetų bendradarbiavimą su verslu.

Nors „U-Multirank“ sulaukia kritikos, Š.Sakalausko teigimu, šio reitingo stiprybė yra ta, kad, be institucinio vertinimo, jame galima palyginti palyginamus dalykus – skirtingų aukštųjų mokyklų siūlomas studijų programas ar jų kryptis, bet ne gretinti ir panašumų ieškoti tarp nepalyginamų skirtingos specializacijos universitetų, kaip dalyje kitų reitingų.

„Jei stipriausi pasaulio universitetai toliau kvestionuos „U-Multirank“ metodiką, reitingo sudarytojams reikės rasti būdų, kaip apsiginti“, – apibendrina Š.Sakalauskas. Jis prognozuoja, kad ilgainiui patikimesnėmis reitingavimo sistemomis bus laikomos tos, kurios, užuot pasikliovusios vien universitetų pateikiamais skaičiais, remsis atvirai prieinamais duomenimis.

„Visi reitingai yra subjektyvūs, visuose taikoma vienokia ar kitokia perspektyva, vienur skaičiuojami išvestiniai dydžiai, kitur – absoliutūs skaičiai. Tai nėra nei gerai, nei blogai. Mano nuomone, problemų atsiranda tada, kai lyginami nepalyginami dalykai“, – sako VDU EVF dekanė R.Bendaravičienė, kuri „U-Multirank“ tyrinėjo dar iki jo pasirodymo.

Ji priduria, kad į profiliavimą nukreiptas „U-Multirank“ vis tiek yra viena iš priemonių, kurios padėtų universitetui įvertinti stipriąsias ir tobulintinas sritis, ir nėra blogesnis už kitus reitingus.

Kitąmet „U-Multirank“ gali nebūti VU

Išorines mokslinių tyrimų pajamas smarkiai pa­didino ir Klaipėdos universitetas (KU). KU plėt­ros prorektorius dr. Saulius Gulbinskas tokį rezultatą sieja su sėkminga Jūrinio slėnio veikla ir struktūrine universiteto pertvarka: technologijos ir gamtos mokslai sutelkti viename fakultete, smulkūs jūrinių krypčių mokslo padaliniai sujungti viename Jūros tyrimų atviros prieigos centre ir kt.

„Didesnes mokslo pajamas lėmė mokslinių tyrimų laivo „Mintis“ ir Jūros tyrimų ir atviros prieigos centro laboratorinė įranga, leidžianti atlikti stambesnės apimties mokslinius tyrimus. Be to, sukurta mokslinių tyrimų projektų administravimo paslauga, kuri mokslininkams leidžia labiau koncentruotis į mokslines veiklas, taip pat pradėta vykdyti aktyvesnė mokslinių tyrimų rinkodara“, – vardija KU prorektorius.

Tarptautiškumo srityje KU gerokai padidėjo užsienio kalba vykdomų magistrantūros studijų programų dalis (nuo 1,75 proc. 2015 m. iki 11,86 proc. 2016 m).

KU studijų prorektorius prof. dr. Kęstutis Du­činskas paaiškina, kad didinti tarptautiškumą ir studijų užsienio kalba plėtrą yra strateginiai KU uždaviniai. Naujų magistrantūros studijų už­sie­nio kalba atsiranda ir todėl, kad į KU atvyksta studijuoti daugiau užsienio studentų, kuriuos KU prisikvietė ėmęsis aktyvesnės tarptautinių studijų rinkodaros.

Magistrantūros studijų užsienio kalba padaugėjo ir Lietuvos sporto universitete (LSU), už šį rodiklį LSU šiemet gavo aukščiausią įvertinimą, taip pat – ir už tarpdisciplinines mokslo publikacijas. LSU šiek tiek kilstelėjo ir privataus kapitalo rodiklį, nors jo įvertinimas ir šiemet yra D.

Šiemet „U-Multirank“ pasirodė ir Lietuvos svei­katos mokslų universitetas (LSMU), LEU bei Šiaulių universitetas (ŠU).

Devynis A įvertinimus susižėręs LEU geriausiai įvertintas studijų srityse už numatytų laiku studijas baigiančių bakalaurų ir magistrų dalį, meninės veiklos produkciją, aukščiausią įvertinimą ga­vo visi poveikio regionui srities rodikliai – regione dirbančių bakalauro ir magistrantūros absolventų, studentų, regione atlikusių praktiką, mokslo publikacijos su regiono autoriais, taip pat – pajamos iš regiono šalinių. Įvertinimą „silpnai“ LEU gavo už mokslo publikacijas, parengtas su verslo partneriais, nuo universiteto atskilusias įmones ir kt.

ŠU šešis geriausius įvertinimus pelnė už panašius rodiklius – numatytu laiku studijas baigiančių bakalaurų ir magistrų dalį, meninės veiklos produkciją, pajamas iš nuolatinio profesinio tobulėjimo veiklos, užsienio kalba vykdomų bakalauro studijų programų dalį, regione dirbančius bakalauro ir magistrantūros absolventus.

Šešis kartus „labai gerai“ LSMU „U-Mul­ti­rank“ buvo įvertintas už sėkmingai studijas baigiančių bakalaurų dalį, pajamas iš nuolatinio profesinio tobulėjimo, iš regioninių šaltinių, taip pat – už regione dirbančių bakalaurų ir magistrų dalį.

Kitąmet šiame reitinge dalyvaujančių Lie­tu­vos aukštųjų mokyklų (šiemet skaičiuojant su kolegijomis jų yra 19) gali ir sumažėti – VU svarstys galimybę jau nuo kitų metų nebedalyvauti „U-Multirank“.

 

 

VU rektorius: „Tikimybė, kad Lietuva greit gaus Nobelio premiją, yra 60 procentų“

Tags: , , , , , ,


VU nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Už kiekvieną Saulėtekyje išleistą centą atsiskaityti turėję mokslininkai neįsivėlė į korupciją – reagentų savo daržų gėrybėms tręšti nepanaudojo, tad Nacionalinis fizinių ir technologijos mokslų centras (NFTMC) bei Jungtinis gyvybės mokslų centras (JGMC) duris atvėrė, o Lietuva dar niekada nebuvo taip arti Nobelio premijos. Prof. Virginijus Šikšnys – pirmasis Lietuvos mokslininkas, įvertintas Warreno Alperto fondo premija. Ją už reikšmingą indėlį į bakterijų CRISPR antivirusinės apsaugos sistemos pažinimą pasidalijo penki mokslininkai, o Nobelio premija gali tekti trims.

„Veido“ pokalbis apie mokslo ir universiteto vietą moderniame pasaulyje – su Vilniaus universiteto rektoriumi prof. Artūru Žukausku.

– NFTMC ir JGMC atidaryti, CERN paroda atvežta. Ką daryti planuojate dabar?

– Administracijos siekis ir vienas iš strateginio plano uždavinių – kuo greičiau įveiklinti abu centrus. Jau veikia daugiau kaip pusė JGMC, o NFTMC – dar vos kelios laboratorijos, tad išgyvename įprastus kraustymosi džiaugsmus: studentai nešioja dėžes, perkeliami elektros lizdai, jungiami prietaisai, keiksnojami projektuotojai ir statybininkai.

Jei statome pasaulinio lygio mokslo centrus, tai ir prie pasaulinių standartų reikėtų bent kiek priartėti – atlyginimai negali būti mažesni nei Kenijoje.

Palyginti su tuo, kas iki šiol buvo pristatyta Lietuvoje, šie centrai bus labai gyvybingi. Galiu patvirtinti, kad nebuvo investuojama vien į betoną, nes daugiau kaip pusė pinigų skirta įrangai ir žmonių darbo sąlygoms. Vadinasi, investuojama ir į žmones. Žinoma, norėtųsi, kad valstybė daugiau investuotų į tų žmonių atlyginimus, nes kol kas nelabai matome ir kartais nesuprantame valstybės strategijos, ji fragmentiška. Jei statome pasaulinio lygio mokslo centrus, tai ir prie pasaulinių standartų reikėtų bent kiek priartėti – atlyginimai negali būti mažesni nei Kenijoje.

– Saulėtekyje mokslininkų darbo aplinka puiki, tačiau koks yra jaunų mokslininkų, doktorantų atlygis?

– Geras doktorantas gyvena ne taip ir blogai. Stipriame padalinyje, kur gera mokslinė aplinka, kur institutas turi lėšų mokėti atlyginimą už pusę etato, doktorantas gali dirbti jaunesniuoju mokslo darbuotoju ar inžinieriumi – tokia įprasta praktika. Tad vien atlyginimo galima uždirbti ir 600 eurų, o pagal mūsų valstybės standartus tai nėra visai blogai. Dar yra daug projektų, iš kurių galima prisidurti, gauti paramą kelionėms ir keliems mėnesiams išvykti padirbėti į užsienį.

Dabar, kur pastreikuoja – ten padidinama, kitur paaiškėja, kad kažkas jau baigia išvažiuoti, tai ir ten pakeliama.

Kur kas blogiau yra jaunam mokslų daktarui, kuris jau apsigynė disertaciją. Pradedantis mokslo darbuotojas, lektorius, turintis daktaro laipsnį, po mokesčių gauna 525 eurus. Valstybė atlyginimus kelia fragmentiškai – padidina doktorantams, tai jie gauna daugiau nei daktarai. Nėra tvarkos, kad valstybės apmokamų darbuotojų atlyginimai kiltų proporcingai – vienu, dviem, trimis procentais. Dabar, kur pastreikuoja – ten padidinama, kitur paaiškėja, kad kažkas jau baigia išvažiuoti, tai ir ten pakeliama.

Tik deklaruojama, jog mokslas, aukštosios technologijos, inovacijos yra prioritetas, nes aiškiai matyti, kad valstybė šioje srityje strategijos neturi, sprendimai priimami lopymo principu, negalvojant apie visumą. Taigi tvarkytis su viešuoju valdymu, valstybės lėšomis sekasi prastai.

Ką rodo mokytojų streikai? Tiesiog netvarką, nes nemažos dalies pedagogų pajamos yra normalios, bet dalis jų iš tiesų skursta dėl netvarkos. Klasėje mokosi trys vaikai, vienam mokiniui tenka 40 kv. metrų ploto – tai yra prasto valdymo rodikliai.

VU buvo siūloma mokėti akademines išmokas, bet taryba nepritarė „pašalpoms“, tad dabar bandysime jauniems žmonėms skirti priemokas už lojalumą. Jei žmogus dirba tik VU, iki tam tikro amžiaus jis gautų priedą, kuris leistų įsitvirtinti – gauti projektų, lėšų iš skatinimo fondo už publikacijas.

Darbo užmokesčio problemos – vienas strateginių VU uždavinių, tačiau šie klausimai, kaip ir struktūros, darbo krūvio, yra sudėtingi. Bet jauniems žmonėms, kurie aukojasi akademiniam darbui, sėdi universitete iki išnaktų, šiemet tikrai bandysime bent 10 proc. padidinti pajamas.

– Vadinasi, jaunas mokslų daktaras, lektorius, galėtų gauti beveik 600 eurų į rankas?

– Apie 580–600 eurų, žiūrint, kiek būtų lojalių. Tačiau tai vis tiek labai maži pinigai. Nors valstybėje stringa milžiniški europiniai pinigai, maždaug milijardas eurų, skirti Sumanios specializacijos strategijai įgyvendinti. Kažkokios ministerijos nesusitaria dėl kažkokių aprašų, talentai tuo metu išvažiuoja į užsienį, o sąskaitose guli šimtai milijonų, kurie leistų pradėti projektus, o tie projektai leistų pasiekti kitų lėšų.

– Ar valstybė ir visuomenė apskritai supranta, kaip veikia mokslas?

– Nelabai. Vyrauja kažkoks archajinis supratimas, matyt, paveldėtas iš sovietinės okupacijos metų, kad universitete akademinį darbą dirbantis mokslininkas yra kažkokios gamybinės grandinės elementas. Tačiau JAV atlikti tyrimai rodo, kad mokslo, akademinių mokslo centrų paskirtis kitokia. Didžiausias poveikis ekonomikai ir visuomenei yra žmonės, kurie išeina iš tų mokslo centrų, universitetų. Būtent jie, išmokę pažinti ir giliai suprasti dalykus, išsineša iš universiteto ne tik profesines kompetencijas, bet ir tai, kas vadinama išsilavinimu, ir atėję į verslo subjektus kuria vertę – čiumpa inovacijas, imasi daryti naujus dalykus.

Pavyzdžiui, startuolių, iš kurių išgyvena vienas kitas iš dešimties, indėlis BVP yra minimalus, – išskyrus vienetus, kurie tampa garsiomis kompanijomis. Absolventams jie labiau reikalingi kaip verslo mokykla – išmokti dirbti konkurencinėje aplinkoje, apsaugoti idėjas. Įrodyta, kad akademinių struktūrų sukurtų inovacijų efektas yra mažas, poveikį daro tai, ką jaunos jėgos sukuria versle. Jei pats verslas neinvestuoja į tyrimus, neturi idėjų, jokie mokslininkai jam nepadės.

Iš mokslininkų reikalaujama to, ko jie neturi daryti: sukurkite technologijas ir duokite jas verslui.

Universitetai žmonėms suteikia žinių ir išsilavinimą – gebėjimą suprasti, gilintis ir sukurti produktą verslui, bet mūsų valstybėje šio supratimo dar nėra. Iš mokslininkų reikalaujama to, ko jie neturi daryti: sukurkite technologijas ir duokite jas verslui. Niekur pasaulyje, nei JAV, nei kitose labiausiai išsivysčiusiose šalyse, to nėra – tai verslas kuria technologijas, inovacijas ir taip prisideda prie BVP. Ten visi džiaugiasi mokslo centrais, o prie jų absolventų, magistrų, doktorantų eilėje tyko verslo kompanijos, finansuoja jų tyrimus universitete, kad tik jie ateitų dirbti į tas įmones.

Kita vertus, yra ir tiesioginis akademinis indėlis į verslą. Pirma, jei verslas užsako mokslinius tyrimus, aišku, ne už dyką, akademinė bendruomenė negali jam atsakyti, nes tokia yra universiteto socialinė atsakomybė. Antra, jei tyrinėdamas mokslininkas aptiko kažką praktiška, jis negali sakyti: man neįdomu, toliau tik rašysiu straipsnius. Jis turi apsaugoti intelektinę nuosavybę ir stengtis, kad praktiški dalykai būtų perduoti verslui suteikiant licencijas, reklamuojant ar paskatinant kolegas kurti startuolį.

Yra daug pavyzdžių, kai sukuriama praktiškų dalykų, bet jų autorius neatsakingai teigia: toliau tik rašinėsiu lygtis ir dirbsiu su savo projektais.

Realizuoti praktines idėjas – tokiuose centruose dirbantys mokslininkai tai iš tikrųjų turi daryti, padėti verslui ir nenusišalinti, jei pavyksta atrasti ką nors praktiška. Šitai Saulėtekyje tikrai darysime, to mūsų kultūroje trūksta. Yra daug pavyzdžių, kai sukuriama praktiškų dalykų, bet jų autorius neatsakingai teigia: toliau tik rašinėsiu lygtis ir dirbsiu su savo projektais.

– Atrodytų, norima, kad mokslininkai, universitetai garantuotų įmonėms naujų dalykų „tiekimą“?

– Manęs klausia: ką jūs tuose centruose žadate išrasti? Aš atsakau: iš kur aš žinau? Ką pavyks, tą ir išrasim. Iš anksto nežadame ten nieko išrasti, bet jei gilinantis, aiškinantis, tiriant pavyks ką nors aptikti, žinoma, tai patentuosime ir stengsimės perduoti verslui.

Išradimai atsiranda iš gilaus supratimo, o jis pasiekiamas pažinimo aistra, kai pažadinamas žmogaus instinktas gilintis į dalykus. Toks ir yra universiteto darbas – sutelkti gabius žmones, pažadinti jų instinktą aiškintis, tirti, o tada jie tampa aktyviais visuomenės nariais, kurie ir stumia į pažangą.

Paskutiniai Europoje buvome pakrikštyti, paskutiniai gavome raštą ir iki šiol nelabai suprantame dalykus, kurie modernioms šalims yra aiškūs.

Norėčiau, kad toks mokslo supratimas būtų propaguojamas, nes esame labai atsilikę: paskutiniai Europoje buvome pakrikštyti, paskutiniai gavome raštą ir iki šiol nelabai suprantame dalykus, kurie modernioms šalims yra aiškūs. Matome tik ledkalnio viršūnę, bet giliai dar nesuvokiame, kaip veikia universitetų, mokslo centrų sistema.

– Vis dėlto, jei kalbėtume apie jūsų norus, koks išradimas turėtų priklausyti Vilniaus mokslininkams?

– Kaip pavyzdį turime nuostabų atradimą, patentuotą prof. Virginijaus Šikšnio, – genų redagavimo technologiją. Beje, ji irgi buvo sukurta atsitiktinai: V.Šikšnys nesiekė sukurti genų redagavimo technologijos ir išrasti naujo metodo. Jam buvo įdomu, kaip bakterija apsisaugo nuo viruso, todėl jis tyrinėjo šį reiškinį ir atrado, kaip bakterija perkerpa viruso DNR reikalingoje vietoje. Profesorius suprato, kad tai galima pritaikyti, todėl patentavo šią technologiją ir paskelbė viešai.

Šiandien yra 60 proc. tikimybė, kad VU Biotechnologijos instituto profesorius V.Šikšnys per kelerius metus gaus Nobelio premiją. Yra žinių, kad pernai Nobelio komitetas svarstė galimybę suteikti Nobelio premiją už šį atradimą, bet buvo per daug pretendentų. Tačiau šiemet Harvardo universiteto Medicinos mokyklos Warreno Alperto fondas suteikė premiją penkiems mokslininkams, iš kurių vienas – V.Šikšnys. Nobelio premija skiriama ne daugiau kaip trims. Taigi tai – ne tušti žodžiai, o didesnė kaip 50 proc. tikimybė.

Šiandien yra 60 proc. tikimybė, kad VU Biotechnologijos instituto profesorius V.Šikšnys per kelerius metus gaus Nobelio premiją.

Tai mokslininko tarnystės žmonijos pažangai ir šiuolaikiškai suprantamo mokslo veikimo pavyzdys: atliekami aukščiausio lygio tyrimai, ir kai atrandami dalykai, kurių niekas anksčiau nežinojo, kai pastebima, kad galima juos pritaikyti, pasirūpinama, jog tai įvyktų.

V.Šikšnio genomo redagavimo technologijos licencija parduota didžiulei JAV augalų genetikos vystymo ir plėtros kompanijai „DuPont Pioneer“, ir tai – tik pradžia. „DuPont Pioneer“ nori, kad profesorius kartu su instituto mokslininkais toliau gilintųsi į kitokius atvejus, ir finansuoja jų tyrimus.

Pažangus verslas nereikalauja jų kažko išrasti, bet duoda pinigų, kad aiškintųsi išsamiau. Taip dirba JAV verslas, taip veikia aukštųjų technologijų kompanijos pasaulyje. Kad ir mūsų „Thermo Fisher Scientific Baltics“, priklausanti didelei JAV korporacijai, – neprašo ko nors išrasti, sudėti staklių į liniją, kad galėtų kažką gaminti. Ši įmonė mūsų mokomąsias laboratorijas aprūpina reagentais, kad studentai turėtų sąlygas kūrybingai dirbti, o kai jie nueis dirbti į įmonę, sukurs jai ir mūsų šaliai didžiulę pridėtinę vertę. Taigi turime pavyzdžių, kaip verslas turi dirbti su mokslo centrais, bet pas mus ateina kas nors iš ministerijos ir sako: kokias kreives čia paišot, duokit verslui ką nors.

– Tačiau universitetai kritikuojami, kad jų bendradarbiavimas su verslu fragmentiškas arba jo iš viso nėra.

– Kaip tai nėra? „DuPont Pioneer“ – ne verslas? „Thermo Fisher Scientific Baltics“ – ne verslas? Lazerių pramonė – ne verslas?

Yra verslo, kuris žino, jog pelno gaus be inovacijų, bet supranta, kad šalis iš to negyvens, todėl remia mokslą, o ne reikalauja jo vinims nanotechnologijas pritaikyti.

Jei verslininkas sako: aš gaminu vinis, sukurkite inovaciją ir tada gaminsiu kosminius laivus, tai šito nebus, toliau vinių nenueisi. Jei nori, pirma savo įmonėje sukurk mokslo, tyrimų ir plėtros padalinį, ir universitetas kalbėsis su jo žmonėmis. Visai kas kita, jei paprasčiausia prekyba užsiimantis verslininkas sako: uždirbau kalną pinigų ir supratau, kad kažkaip reikia juos įprasminti, noriu panaudoti visuomenės labui ir 300 tūkst. eurų investuoju į VU neliečiamojo kapitalo fondą. Yra verslo, kuris žino, jog pelno gaus be inovacijų, bet supranta, kad šalis iš to negyvens, todėl remia mokslą, išsilavinimą, o ne reikalauja jo vinims nanotechnologijas pritaikyti.

– Buvo net stebimasi, kad Saulėtekio mokslo slėniui pritarė visos Vyriausybės, amžiaus projektą palaikė ir kairieji, ir dešinieji. Ar baigiamajame etape valdantiesiems dar buvo kuo padėti, ar iki tol jautėte jų indėlį?

– Baigiamajame jau nejautėme nieko (galva svaigo), dabartinė Vyriausybė mažai kuo galėjo padėti, nes reikėjo tik baigti statybas, o pradžia buvo labai sunki. Kai viena Vyriausybė patvirtino programą, kita ilgai delsė pradėti finansavimą, todėl turėjome problemų, vos spėjome baigti darbus, nes atsiskaityti už europinius pinigus reikėjo dar iki Kalėdų.

Šis projektas buvo labiausiai kritikuojamas įvairiausio plauko „ekspertų“. Galima sakyti, jo popieriai buvo patys blogiausi, o rezultatas, mano galva, geriausias iš visų slėnių. Taip ir būna: kai mokslo nėra, popieriai sutvarkomi labai gerai, o kai tikri mokslininkai imasi iniciatyvos, jiems sunkiau rašyti popierius. Tad mus visur kritikavo – blogai tas, anas ne taip.

Ko pasigendame iš visų Vyriausybių, tai pagalbos valdant slėnį. Slėnių programose buvo įrašyta, kad slėnius valdytų Slėnių asociacija, ji gautų kažkokių išteklių. Vilniaus slėnių asociacija buvo įkurta, bet praktiškai liko be Vyriausybės paramos. Verčiamės, kaip galime, visų vilčių dėti į Vyriausybę neverta, bet nedidelė kelių milijonų pagalba būtų veiksminga.

– Nereikia tiek, kiek Japonijos vyriausybė skyrė 2014-ųjų Nobelio premijos laureatui inžinieriui Shuji Nakamurai?

– Tai kas kita. Žadama padėti dėl prof. V.Šikšnio, juk reikia viešinimo, kad jis visur važiuotų ir kalbėtų visose konferencijose, bet nematyti net mechanizmų, kaip būtų galima skirti pinigų (išlaidos „netinkamos“).

Japonijos vyriausybė S.Nakamurai davė 10 mln. dolerių, nepaisant to, kad jis išvažiavo dirbti į JAV. Jis buvo japonų mokslininkas, todėl jį rėmė 20 metų, ir jis pagaliau gavo Nobelio premiją.

Juk yra didesnė kaip 50 proc. galimybė, kad pirmą kartą Nobelio premiją gaus Lietuvoje dirbantis, o ne tik čia gimęs mokslininkas.

Mes tokio dėmesio kol kas nesulaukėme, nors galbūt, kai paaiškinome, jog šansai gauti Nobelio premiją labai rimti, jau daug kas suprato, kad paramos reikia. Juk yra didesnė kaip 50 proc. galimybė, kad pirmą kartą Nobelio premiją gaus Lietuvoje dirbantis, o ne tik čia gimęs mokslininkas, kaip iki šiol.

Kalbamės su valdžios atstovais, daug kas linksi galva, bet, matyt, viešinimu teks pasirūpinti patiems, o gal atsiras verslininkas, kuris norės prisidėti. Nedaug reikia, lietuviui premiją duotų greitai, 20 metų laukti nereikės. Bet jei šiemet ar kitąmet neinvestuosime į prof. V.Šikšnio darbų viešinimą, keliones, iš 60 proc. tikimybės gauti Nobelį gali likti 40 proc. nesėkmės.

– NFTMC ir JGMC atidarymo išvakarėse sakėte, kad yra nematomos rankos, kurios nori, kad Lietuva liktų atsilikusi šalis. Kieno jos?

– Susidaro įspūdis, kai žlugdomas finansavimas, delsiama jį pradėti. Niekaip nesupratome, kodėl daugiau kaip metus nuo Slėnių programos Vyriausybėje pasirašymo buvo delsiama pradėti statybas, kai visi žinojo, kad viešųjų pirkimų konkursai yra siaubingai sudėtingi.

Arba stebi viešųjų pirkimų procesą, regis, pagal tą pačią ES direktyvą, bet Nyder­landuose, Vokietijoje mokslininkams jokių bėdų nekyla, o Lietuvoje atsiranda įvairiausių ribojimų, atrodo, kad „korumpuoti“ mokslininkai reagentus nusipirks už trigubą kainą ir susiveš juos į savo daržus pomidorams tręšti. Kokia dar korupcija gali būti, kai visa įranga, medžiagos perkamos iš tarptautinių kompanijų, siekiant konkuruoti pasaulyje?

Kai stabdomi didžiuliai projektai, atsiranda nepaaiškinamų taisyklių, apima jausmas, kad valstybė žlugdoma tyčia.

Arba keleri metai nenaudojamos sumaniai specializacijai skirtos lėšos (dabar po truputį pradedamos leisti antraeiliams dalykams, bet tik ne prioritetams – mokslui ar projektams su verslu), bet niekas netrenkia kumščiu į stalą. Kai stabdomi didžiuliai projektai, atsiranda nepaaiškinamų taisyklių, apima jausmas, kad valstybė žlugdoma tyčia. Tai valstybės lygio problema – nežinau, ar nereikėtų to klausti atsakingų už valstybės saugumą. Jei atsiranda tokių stabdžių, visai gali būti, kad yra įtakos agentų, kurie į ratus kaišioja pagalius.

Kiek metų buvo stabdomi energetikos projektai? Bet valstybė susiėmė ir pasakė, kad tai strateginis uždavinys: reikia terminalo, reikia jungčių, rado gerus vadovus ir sutvarkė. Dabar svarbiausia yra išsilavinimas, todėl, jei valstybė nesutelks strateginių pajėgų jai spręsti, iš atsilikimo neišbrisime.

– Kiek kainuos NFTMC ir JGMC išlaikymas, ar valstybė skirs tam pinigų?

– VU lėšų jų išlaikymui turi. Aišku, esame skriaudžiami, nes studijų krepšelyje nenumatyta administracinių, ūkio išlaidų, jos yra skirstomos iš po kilimo. Tačiau didžiuliai studentų neturinčių universitetų tušti pastatai stovi, o kai sakome, kad VU reikia pinigų, išgirstame, kad mes ir taip turtingi. Tad lėšos administracinėms išlaidoms yra iš to paties studijų krepšelio, studijų kokybės sąskaita, nes dėstytojams mokame mažiau.

Tačiau mokslininkai uždirba vis daugiau pinigų. Be to, universitete pereiname prie sąnaudų modelio. Padalinių vadovus skatinsime skaičiuoti išlaidas, nes daug pinigų iššvaistoma, kai dekanas mano, jog kiek elektros ar šilumos fakultetas išnaudos, tiek centrinė administracija ir apmokės, ir neskaičiuoja, kad į ką nors galima investuoti ir sutaupyti.

Turime planą, kad šis modelis kasmet ūkio išlaidas leistų sumažinti bent keliais procentais. O šiemet, kol vyko kraustymasis į NFTMC ir JGMC, teko pasinaudoti universiteto biudžeto lėšomis, bet tos išlaidos nėra milžiniškos, nes nauji centrai gana modernūs ir ekonomiški. Pastatai apšiltinti, uždara prietaisų aušinimo sistema leis sutaupyti daug geriamojo vandens. Ketiname apšvietimui naudoti vos kelių vatų šviesos diodų lemputes. Tai pigiausia šviesa, bet reikia investuoti.

– Kai prieš metus pradėjote dirbti šiame kabinete, jau radote taupiąsias lemputes?

– Jas iškart ir įsuko, matyt, žinojo, kad šito paprašysiu.

Taigi NFTMC ir JGMC nebus pinigų švaistymo šildymui ar vandeniui – tai modernus projektas, naujos sistemos leidžia sutaupyti, tad abiejų centrų išlaikymas per metus kainuos mažiau nei milijoną eurų. Tai keliskart mažiau, nei išleistume senose, nepritaikytose patalpose. Taigi, atsiperka ir „investicijos į betoną“.

Valstybė prie centrų išlaikymo tiesiogiai neprisidės. Yra parengtos gairės, kad ūkio išlaidos būtų įskaičiuotos į studijų krepšelį, bet nežinau, kiek pavyks jas realizuoti, nes pasipriešinimas bus milžiniškas. Niekas nesiryžta iš tuštėjančių universitetų atimti pastatų, viešojo valdymo efektyvumo stinga, prieš rinkimus atsirita populizmo banga.

Tačiau tikimės gauti šiek tiek lėšų adminis­travimui iš sumanios specializacijos projektų, aktyvesnės veiklos su verslu. Per penkerius metus pajamas iš verslo pavyko padidinti nuo 200 tūkst. litų, ir šiemet kalbame apie 1 mln. eurų. Turime specialių partnerystės projektų, kad pritrauktume ne tik Lietuvos verslą, daug dirbame šioje srityje, tad tikimės, kad pajamos iš verslo, licencijavimo padidės, kaip ir visame pasaulyje. Suprantame, kad turime potencialo, bet jis neišnaudojamas.

– Ar norėtumėte, kad lietuviai mokslininkai grįžtų dirbti į Saulėtekį?

– Jie grįžta. Ką tik laimėtos trys Europos Komisijos skiriamos Marie Skłodowskos-Curie stipendijos, kurias gavę lietuviai paraiškose pirmą kartą pasirinko Lietuvą. Susigrąžinome pasaulinės klasės fiziką Jogundą Armaitį, neurobiologę Urtę Neniškytę, molekulinės biologijos atstovą Liną Mažutį. Pastarajam verslininkas prof. Arvydas Janulaitis iš savo lėšų įrengė laboratoriją ir šis dirbs NFTMC.

Norinčiųjų grįžti į Lietuvą yra ne tik technologijų, bet ir socialinių mokslų srityje – Harvardo absolventai nori dirbti Lietuvoje.

Pavyzdžių yra, bet norėtųsi, kad jų būtų daugiau ir kad atvykstantys mokslininkai nebūtų vien lietuviai. Bandome atgaivinti podoktorantūros stažuočių programą, kurią vienu metu lyg ir rėmė valstybė. Dabar tą darysime už savo pinigus, nes turime tikslą, kad bent trečdalyje fakultetų būtų bent po vieną užsienietį stažuotoją. Mano dukra, fizikė, stažuoja Vokietijoje ir taip pat svajoja grįžti dirbti į Saulėtekį.

Norinčiųjų grįžti į Lietuvą yra ne tik technologijų, bet ir socialinių mokslų srityje – Harvardo absolventai nori dirbti Lietuvoje.  Užsienyje padirbėjęs jaunimas grįžta verslesnis, pramokęs rašyti projektų paraiškas, žinantis daugiau galimybių, ne vien ES struktūrinius fondus. Visus juos žadame priimti išskėstomis rankomis.

 

Aukštasis mokslas prisiims daugiau atsakomybės ne vien už diplomą

Tags: , , , ,


 

Įsipareigojimai. Lietuvos aukštojo mokslo kryptis, kaip ir už slenksčio laukiantys svarbiausi uždaviniai, nesiskiria nuo platesnės Europos aukštojo mokslo perspektyvos. Pastaraisiais metais išrinkti naujieji šalies universitetų rektoriai, kuriems jų bendruomenės patikėjo projektuoti ateities kryptį, laikosi vienos nuomonės: Lietuvos aukštasis mokslas negali formuotis nepriklausomai nuo globalių realijų. Todėl pasitikdami ateities pokyčius, jų gaires pašnekovai sieja su integracija, kai nuo geografinės nuorodos į Europos universitetų erdvę pereisime prie tikrosios integracijos – įtvirtinsime europinius standartus, kurie dabar vargiai tenkinami.

Užsienio žiniasklaida, gvildenanti aukštojo mokslo perspektyvas, įvardija kelis svarbiausius dėmenis: studijų kokybę, aplinką ar net kintančią metodiką, institucijų atsakomybę ir atskaitomybę bei finansinius klausimus, ypač aktualius tose valstybėse, kuriose aukštasis išsilavinimas neatsiejamas nuo paskolų naštos.

Panašias temas aptaria ir Lietuvos aukštųjų mokyklų vadovai: universitetai turės atsiliepti į studento lūkesčius ir gebėjimus, kone asmeniškai atsakyti už tai, kad įgūdžius ir žinias šis galės pritaikyti realiame gyvenime, pergalvoti mokymo metodus, jog šie užtikrintų ne tik diplomą, bet išsilavinimą.

„Pagal kokybinius rodiklius reikėtų priartėti prie vidutinio europinio standarto. Mūsų aukštajame moksle šiandien jis nėra toks prastas, bet ypač kokybės srityje dar tikrai yra ką nuveikti. O kai kuriose srityse dar turime darbų ne tik kiekybės požiūriu“, – įsitikinęs balandį inauguruotas naujasis didžiausios šalies aukštosios mokyklos Vilniaus universiteto (VU) rektorius prof. habil. dr. Artūras Žukauskas.

ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto (ISM) rektorius doc. dr. Alfredas Chmieliauskas įsitikinęs, kad Lietuvos aukštasis mokslas toliau formuosis pagal pasaulines tendencijas, kitaip ir būti negali. Procesai, artinantys lietuviškus mastelius prie užsienio standartų, kaip ir bet kokia integracija, vienodins sistemą, kurioje kiekviena institucija turės atrasti savitą identitetą, o tiek studentas, tiek universitetas – išsiugdyti atsakomybę.

„Institucijos, kurios nori išlikti, turės orientuotis į kokybę ir suformuoti ryškų identitetą. Tai organizacijų vadybos klasika. Jei visi siūlys tas pačias paslaugas ir galimybes, šiame žaidime išliks tos institucijos, kurios užtikrins išskirtinę kokybę ir aiškią tapatybę“, – tikina ISM rektorius.

Mykolo Romerio universiteto (MRU) rektoriumi išrinktas MRU Vadybos ir politikos fakulteto dekanas, buvęs švietimo ir mokslo ministras doc. dr. Algirdas Monkevičius mūsiškio aukštojo mokslo kryptį taip pat regi Europos šalių kontekste. Todėl, pasak jo, pasitinkant ateitį reikia remtis globaliomis tendencijomis, pasinaudoti bendra ES strategijos ir politikos srove. Pavyzdžiui, naudojantis ES parama projektams ne šiaip pasidalyti prieinamus išteklius, bet drauge su ES senbuvėmis įgyvendinti bendrus projektus, kuriuos vienija į aukštojo mokslo misiją orientuota kokybės sistema.

„Lietuva, galbūt dar nepriskiriama prie sėkmingai besitvarkančių senųjų narių, yra ES šalis, artėjanti prie jų gyvenimo kokybės standartais. Juk ES inicijuoja bendros erdvės kūrimo strategiją, kuri įtraukia ne tik nares, bet ir kitas šalis. Todėl Lietuvos aukštojo mokslo panašėjimas su kitomis ES valstybėmis ir suvienodėjimas pagal įvairius rodiklius yra neišvengiamas“, – prognozuoja A.Monkevičius.

Vis dėlto, nepaisant didžiausių stulpų, su kuriais siejama globali aukštojo mokslo vizija, Lietuva turi savų realijų ir atidėliojamų klausimų, su kuriais teks susidoroti.

VU rektorius A.Žukauskas primena, kad kai kurie klausimai, susiję su moksline veikla, tarptautiškumu, šiandien tik pradedami nagrinėti, o motyvai, kodėl, pavyzdžiui, studentai patraukia mokytis į mažai studijų ir mokslo kokybe besiskiriančius užsienio universitetus, tik pradedami aiškintis. Vadinasi, kad būtų galima projektuoti kryptį, ateities aukštojo mokslo strategiją, pirmiausia būtų pravartu išsiaiškinti dabartinę jo būklę, o nustačius „diagnozę“ – modeliuoti galimus sprendimo būdus.

„VU planuojame samdyti užsienio konsultantus, kurie pasakytų, kaip mūsų universitetas atrodo, palyginti su vidutiniu Europos universitetu. Šiandien turime daug tyrimų, ekspertizių, kurios tarpusavyje lygina Lietuvos universitetus, bet nematome, kaip atrodome Vakarų Europos kontekste“, – pastebi A.Žukauskas ir priduria, jog daugeliu klausimų, kad integruotumės į Europos aukštojo mokslo erdvę, tik pradedama dirbti.

Nepaisant to, atsakyti į juos, pasiekti tą erdvę reikės, kaip ir patraukti tarptautinių studentų dėmesį. „O tam tikro protų importo neišvengsime dėl prastos demografinės situacijos“, – lietuviškas demografines realijas primena VU rektorius.

Jis svarsto, kad abiturientų mažėjimas gali lemti ir kitą iššūkį: studijuoti bus priimami vis prastesni studentai. Tiesa, siekiant geresnio būsimų studentų pasirengimo studijuoti, šiemet pirmą kartą dalis šalies aukštųjų mokyklų įtvirtino minimalią kartelę, kurios nepasiekusių pretendentų studijuoti nepriims. Kol kas ambicingiausią trijų balų ribą pasirinkusio universiteto vadovas sako, kad planuojama įtvirtinti skirtingą stojamąjį balą pagal studijų kryptis. Esą jų įvairumas lemia tai, kad ne visose kryptyse mokyklos pažymius galima laikyti lemiamu rodikliu.

„Tarkime, yra studijų krypčių, kuriose reikia ypač gabių žmonių, nes pagrindinis vartotojas ar sritis yra aukštosios, kūrybinės technologijos. Tačiau yra ir tokių sričių, kuriose motyvacija tikrai svarbesnė už mokyklos balus. Pavyzdžiui, socialinį darbą gali pasirinkti geriausias mokinys, bet jei jis stokos vidinės motyvacijos, šias studijas pasirinks penktu pageidavimu, vargiai taps geru specialistu“, – iliustruoja A.Žukauskas ir priduria, kad papildomų balų priimant studijuoti būtų prasminga skirti ir už tam tikrus gebėjimus ar prigimtines savybes.

„Gali kiek nori mokyti verslumo dešimtukininką, bet jei jis, net ir turėdamas aukščiausius balus, neturės prigimtinės verslumo gyslelės, nieko iš to neišeis. Kalbant apskritai, priėmimo studijuoti sistemą reikia tobulinti: šiandien joje yra problemų“, – apibendrina A.Žukauskas.

Paklaustas, ar demografiniai rodikliai ateityje pagaliau lems universitetų skaičiaus mažėjimą, VU rektorius perspėja, kad prieš kalbant apie universitetų tinklo pokyčius reikėtų išspręsti finansinius klausimus. Jei finansavimo sistema būtų deramai sutvarkyta, kai kurie universitetai, neužtikrinantys reikiamo studijų lygio, tiesiog neišliktų. O jei universitetų mažinimas ir jų jungimas būtų vykdomas prievarta, nuleistas „iš viršaus“, tik kiltų konfliktų.

Rektorius primena Danijos pavyzdį, kai universitetų tarybos buvo įgaliotos tarpusavyje ieškoti susijungimo naudos ir susitarti. „Manau, šio tikslo reikia siekti natūraliai. Pirmiausia finansavimo sistema turi būti tokia, kad universitetai, kurie nėra panašūs į universitetus, neturėtų išlikti. Turi būti finansuojamos tik aukštos kokybės studijos, rimtai finansuojamas mokslas, kad universitetai, gaunantys įgyvendinti mokslinius projektus, iš to laimėtų daugiau. Pavyzdžiui, šiandien pridėtinių išlaidų problema nesutvarkyta: universitetai, gaunantys daug mokslo projektų, yra alinami, o juk turėtų būti atvirkščiai, – svarsto A.Žukauskas. – Kad ir studijų kainos krepšelio optimizavimas: kodėl universitete, kuriame minimalus stojamasis balas yra 0,5, ir kitame, kuris stojantiesiems taiko 3 balų slenkstį, krepšelio kaina tokia pati? Viename gabiems jaunuoliams dėsto geri profesoriai, bet studijų kaina tokia pati kaip kito, kuris priima pusiau raštingus studentus, o jiems dėsto bet kas.“

Rektorius mano, kad ilgainiui į universitetus turėtų būti priimama mažiau studentų, o stojančiųjų struktūros persiskirstymas galbūt spręstų ir aukštųjų mokyklų tinklo išlaikymo problemas. A.Žukausko nuomone, nors Lietuvoje aukštasis išsilavinimas yra kone visuotinis, valstybei galbūt neverta investuoti į žmones, kurie negali būti lyderiai, juolab kad daugelyje išsivysčiusios ekonomikos šalių į universitetus studijuoti patraukia apie 20 proc. gyventojų. „Jei visi darbo rinkos dalyviai bus universitetuose išauginti lyderiai, ar liks kam dirbti: vadovų juk esti mažiau nei tų, kuriems reikia vadovauti“, – retoriškai klausia VU rektorius ir primena, kad yra ir kitų galimybių – profesinis rengimas, koleginės studijos, o ką jau kalbėti apie ateityje dar labiau įsivyrausiančią nuotolinių studijų galimybę.

„Mūsų universitetas orientuojasi į tuos 20 proc. abiturientų. Panašiai kaip pagal Pareto dėsnį, 20 proc. priežasčių lemia 80 proc. pasekmių. Tačiau yra ir kitos koncepcijos: pigus išsilavinimas, kai dėstyti ir mokytis galima internetu. Bet esu įsitikinęs, kad internetu elito nesukursi ir išsilavinimo nesuteiksi. Kažko išmokti, žinoma, galima, tačiau netikiu, kad internetu galima gauti kažką, kas vadinama išsilavinimu ir kultūra“, – teigia VU rektorius.

ISM rektorius A.Chmieliauskas, minintis studijų adekvatumo, aktualumo motyvus, pastebi, kad vienodėjant aukštajam mokslui didėja ir jo prieinamumas įvairiomis formomis. Tarkime, šimtmečiais aukštojo mokslo reiškinys ar paslauga buvo prieinama tik daliai studentų, kurie gaudavę žinių, nepasiekiamų daugumai. O šiandien šis vaizdas pasikeitęs kardinaliai: prieinamumas didėja, pasiūla ne tik vienodėja, bet ir darosi patogesnė – tai įrodo nuotolinių studijų galimybė. Virtualus mokymasis stiprina integraciją, nes formaliai studijuodamas vienoje institucijoje žmogus gali dalyvauti ir už tūkstančių kilometrų esančių geriausių pasaulio universitetų kursuose. A.Chmieliauskas pabrėžia, kad tokio ateities reiškinio svarbiausia įtaka yra ne atstumų trynimas, bet patogesnių alternatyvų sudarymas. Didėjančios galimybės leidžia studijuojančiajam pasirinkti patogų mokslų laiką ir formą.

Taigi tokiame fone A.Chmieliauskas primena didėjantį abipusės atsakomybės jausmą: atsakomybė pagrįsti savo motyvus tenka besirenkančiajam, tokią pat atsakomybę už stojančiojo lūkesčius prisiima ir institucija. „Trumpai tariant, raktiniai universitetų krypties žodžiai yra studijų aktualumas, adekvatumas (angl. ~relevance~), kaip tikslas, ir dalijimasis, atvirumas (angl. ~sharing~), kaip priemonė tam tikslui pasiekti“, – apibendrina ISM rektorius.

Jis paaiškina, kad siekiantis pamatinio tikslo – aktualių, pritaikomų, šiuolaikiškų studijų universitetas pirmiausia turi pateisinti visų suinteresuotų šalių – studento, visuomenės, verslo, valstybės lūkesčius. „Studijų adekvatumas yra kelrodė žvaigždė, į kurią turi orientuotis aukštosios mokyklos. Šis tikslas, žinoma, daugialypis. Pavyzdžiui, iš darbdavių organizacijų atstovų dažnai girdime, kad universitetai nebūtinai gerai parengia specialistus profesijai, kita vertus, patys studentai nori vis konkrečiau įsivaizduoti, ką jie gaus studijuodami, ką veiks po studijų. Taigi nuolat girdėdamos skirtingas nuomones aukštojo mokslo institucijos turi į jas įsiklausyti, o būdų tam yra įvairių“, – komentuoja A.Chmieliauskas.

Kaip pagrindinę priemonę jis išskiria atvirumą: sistema turi būti panaši į dabar vyraujančius informacijos keitimosi, socialinių tinklų veikimo principus – paremta dalijimosi idėja. ISM vadovas sako, kad universitetas tokioje sistemoje šiandien užima tarpininko vaidmenį. O tam tarpininkui vien analizuoti skirtingus lūkesčius neužtenka: būtina visas šalis įtraukti ir į studijų, ir į mokslo procesus.

A.Chmieliauskas pastebi, kad suvienodėjusioje sistemoje ieškantys savito identiteto universitetai turi ir sugebėti jį pertekti suprantamai jaunam žmogui, gyvenančiam socialinių tinklų, informacijos dalijimosi kultūroje. Į kultūrą, kuri skiriasi nuo vienpusio transliavimo, aukštosios mokyklos turi įsitraukti ir kurdamos bei perduodamos žinias. „Jaunimas nebenori klausytis abstrakčių kalbų. Kiekviename susitikime su jaunimu išgirsime pageidavimą kalbėti konkrečiai, – primena ISM vadovas. – O dalijimasis nereiškia vien dėstytojų atvirumo studentams. Taip pat turime atsisakyti vienos tiesos ar vienintelio teisingo požiūrio.“

Tęsdamas individo atsakomybės pasirinkti ir institucijos atsakomybės už tą pasirinkimą liniją, A.Chmieliauskas kelia ir kitą klausimą: ką besirenkantysis nori gauti iš sistemos – konkrečią profesiją, ar tai, kas ilgą laiką buvo vadinama išsilavinimu. „Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: Lietuvos premjerai – buvę fizikai. Rinkdamasis studijas gali manyti, kad nori tapti tos srities specialistu, bet gali galvoti ir kitaip: įvertinti neapibrėžtumą ir rinktis artimą sritį, kurios studijos pravers, kad ir ką gyvenime veiktum. Pagrindinis studijų tikslas – padėti išgyventi vis spartėjančių pokyčių sąlygomis, kai užsivėrus vienoms galimybėms atsiveria kitos“, – apie gebėjimų ir siekiamos savirealizacijos derinį kalba A.Chmieliauskas.

MRU rektoriumi išrinktas A.Monkevičius pastebi, kad jau dabar universitetai, formuojantys studijų programas, rengdami jų aprašus – kompetencijų, gebėjimų ir įgūdžių sąrašus, panašiai kaip daroma kitose šalyse, tariasi su darbdaviais, prognozuojančiais, kokių gebėjimų reikės ne tik šiandien. Suprantama, jog visas pasaulis sutinka su perspektyva, kad reikės vis mažiau siauro profilio specialybių, o gebėjimų rinkiniai, neapsiribojantys viena specialybe, taps neišvengiami. A.Monkevičius pabrėžia, kad ateityje pats žmogus galės sumodeliuoti tokį gebėjimų portfelį, kurio reikės jo savirealizacijai, taigi aukštoji mokykla, kaip ir visas aukštasis mokslas, nori to ar ne, bus priverstas skirti didesnį dėmesį asmeniui, prisitaikyti prie jo gebėjimų ir lūkesčių. Kitaip tariant, institucijos turės prisiimti atsakomybę, kad suteiks ne diplomą, bet parengs žmogų karjerai.

„Aukštoji mokykla turės dėmesingiau pasitikti žmogų ir kartu su juo įvertinti, kokios programos labiausiai atitinka sėkmingą jo asmenybės kryptį: kur jis mano galėsiąs realizuoti save, kuriose srityse jo savirealizacija būtų naudinga valstybei. Universitetas neturėtų sprausti žmogaus į tam tikrus rėmus, bet leisti jam susivokti ir užtikrinti paramą studijų metu, kad žinios, kompetencijos būtų siejamos su praktika, pritaikant visa tai darbui toje srityje, – prognozuoja MRU rektorius. – Reikia pabrėžti socialinio kapitalo svarbą – terpę bendravimui su darbdaviais, kurie dažniausiai yra ne kas kita, kaip to universiteto alumnai. Vadinasi, universitete atsiranda erdvė žmogui formuoti savo socialinį kapitalą – ugdyti gebėjimą dirbti komandoje, psichologiją, elgseną daugiatautėje aplinkoje. Tokioje aplinkoje tampa daug svarbiau susirasti žinių, o jų radus pritaikyti. Šis poreikis nesikeis, tik vis labiau didės.“

Kalbėdamas apie užsienio studentų pritraukimą, kuris, tikimasi, kompensuotų Lietuvos demografinius studentų praradimus, MRU vadovas neabejoja jog ne tik aukštoji mokykla, bet ir valstybė turi būti suinteresuota, kad proveržio kryptyse atsirastų kuo daugiau talentingų žmonių. Dėl bendro uždavinio pasinaudojant tarptautinėmis programomis, taikant atitinkamas mokesčių lengvatas reikia kviesti kuo daugiau studentų, jaunų doktorantų, tyrėjų.

„Dažnai kalbame apie tai, ko norime. Bet klausimas, kaip to pasiekti, yra ne mažiau svarbus, nors jį kartais bandoma apeiti. Apskritai reikia kalbėti apie aukštojo mokslo politiką, kaip viešąją politiką. Mano nuomone, svarbu tą ateitį matyti strategiškai. Galbūt dalis tų vizijų šiandien atrodo futuristinės, tačiau jos būtinos, nes kito kelio viešajame valdyme nėra. Svarbu, kad ta ateities strategija būtų suprantama kuo daugiau žmonių. Tarkime, suomiai, kalbėdami apie švietimo ir aukštojo mokslo plėtrą, sako, kad Suomija yra nuostabi šalis, bet ji verta būti nuostabiausia pasaulyje, o Estija turi dar trumpesnę ir suprantamesnę viziją – pralenkti Suomiją“, – krypties projektavimo svarbą apibendrina A.Monkevičius.

Savo vizijas „Veidui“ pateikę ir pagrindinius iššūkius įvardiję rektoriai Lietuvos aukštojo mokslo perspektyvą regi teigiamai. Jie sutaria, kad nors kai kurie sprendimai ar atidėliotos problemos pažers klausimų ateityje, nereikia pamiršti ir to, kas jau nuveikta. Juk tolesnės krypties paieškos neprasideda tuščiame lauke.

ISM vadovas A.Chmieliauskas pataria įvertinti jau pasiektus milžiniškus pokyčius ir drauge su Europos šalimis per pastarąjį dešimtmetį nuveiktus darbus, todėl modeliuojant ateities kryptį pirmiausia būtų vertinga atsisakyti „jaunesniojo brolio“ komplekso.

VU rektorius A.Žukauskas viliasi teigiamos perspektyvos ir priduria, kad pakilus gyvenimo lygiui mažės ir gyventojų nutekėjimas į užsienį grynai dėl materialinių priežasčių. Tuo metu kitus, kurie ieško studijų svetur vien todėl, kad ten geriau jaučiasi, atgal parvilios Lietuvos universitetai, tad vienintelis motyvas siekti išsilavinimo svetur liks vien tik noras pamatyti pasaulio ar įgyti tokią kvalifikaciją, kurios Lietuvoje nėra.

„Taip pat daugiau studentų atvyks pas mus. Jau pradėjome rengti medikus Vakarų Europos šalims, tad ateityje į Lietuvą kryps ir biotechnologijų, kitų sričių būsimų specialistų srautas. Sulauksime gabių studentų – ne tik tų, kurie reikalingi norint parodyti taškus už tarptautinį bendradarbiavimą. Studentų judėjimo asimetrija išsilygins, ir mūsų laukia geros ateities perspektyvos, jei vadovausimės tikrais dalykais, o ne akių dūmimu“, – prognozuoja A.Žukauskas.

Gabija Sabaliauskaitė

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Per VU gimtadienį inauguruotas naujasis rektorius

Tags: , , ,


Balandžio 1 d., per 436-ąjį Vilniaus universiteto (VU) gimtadienį, Šv. Jonų bažnyčioje inauguruotas jau 85-asis rektorius šio universiteto istorijoje.

Naujajam universiteto rektoriui profesoriui habilituotam daktarui Artūrui Žukauskui įteikus insignijas – valdžios simbolius, jis oficialiai pakeitė profesorių habilituotą daktarą Jūrą Banį.

Rektoriaus apvilkimas toga simbolizuoja pirmtakų tradicijų tąsą, apgaubimas pelerina – pareigą globoti Vilniaus universiteto bendruomenę, grandinės ant kaklo uždėjimas – universiteto narių jungimą ir vienijimą, kepurės – garbingą, išmintingą atstovavimą universitetui, įteiktas skeptras – tinkamą vadovavimą, na, ir perduotas antspaudas – universiteto teisių ir laisvių saugojimą.

Rektoriaus inauguracijoje sveikinimo žodį tarė Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė, kiti aukščiausi valstybės vadovai, taip pat VU Senato pirmininkė profesorė Dainora Pociūtė Abukevičienė, kadenciją baigęs rektorius profesorius Benediktas Juodka, Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentas profesorius Alfonsas Daniūnas ir kiti. Ceremonijos metu taip pat tradiciškai iškilmingai sugiedotas studentų himnas „Gaudeamus“ bei senovinė giesmė.

Profesorius A.Žukauskas (gim. 1956 m.) į VU rektoriaus pareigas perėjo iš Taikomųjų mokslų instituto Puslaidininkinės optoelektronikos skyriaus vedėjo kėdės. Mokslininkas specializuojasi puslaidininkių fizikoje, yra tikrasis Lietuvos mokslų akademijos (LMA) narys. A.Žukauskas yra įnešęs didelį indėlį į Lietuvos mokslą. Už tai jis buvo įvertintas Lietuvos mokslo premija, LMA vardine Povilo Brazdžiūno premija, Nacionaline pažangos premija už svarų indėlį plėtojant puslaidininkių fiziką ir kt. A.Žukausko mokslinių publikacijų skaičius viršija du šimtus, be to, jis yra trijų išradimų autorius.

 

Vadybos studijos VU lemia užtikrintą ateitį

Tags: ,


Pastaraisiais metais universitetuose mažėjo vadybos studijų kryptį pasirinkusių absolventų. Akademinė bendruomenė šį reiškinį linkusi sieti su išaugusia vadybos studijų krypties pasiūla rinkoje.

 

Pasak Ekonomikos fakulteto dekano prof. dr. Jono Martinavičiaus, didžioji dalis Lietuvos universitetų ir kolegijų šiandien siūlo studijų programas, kuriose vyrauja žodis „vadyba“. Taigi dėl padidėjusios konkurencijos atsakingai pasirinkti profesinį kelią Lietuvos absolventams tampa kur kas sudėtingiau nei ankstesnių kartų studentams. Tad į kokius kriterijus verta atkreipti dėmesį siekiant sėkmingos vadybininko karjeros?

Vienais rimčiausių, ekonomikos eksperto nuomone, šiandien galima vadinti Darbo biržos duomenis, bene geriausiai atskleidžiančius aukštųjų mokyklų absolventų paklausą ir galimybes įsidarbinti po bakalauro ar magistro studijų.

„Įsigilinus į šios įstaigos duomenis nematyti, kad Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto absolventai, vos gavę diplomus, eitų ten registruotis ar pareikštų, jog darbo rinkoje nėra paklausūs. Atlikdami ketvirto kurso studentų apklausas matome, kad didžioji jų dalis paskutiniuose kursuose jau dirba (iš tyrimų matyti, kad apie 70 proc. jų dar studijų metu įsidarbina pagal įgytą specialybę), o tai tam tikras rodiklis“, – teigia profesorius.

Populiariai kalbant apie vadybininkus ir jų kompetencijas įprasta manyti, kad šie specialistai geba gerai parduoti ir gerai pristatyti save, tačiau tiek įdarbinimo, tiek verslo specialistų sutarimu, tai nėra išsamus vadybininko apibrėžimas.

Šiuo metu prie nekilnojamojo turto projektų plėtojimo ir įgyvendinimo dirbantis buvęs Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto doktorantas, socialinių mokslų daktaras Vadimas Diska, kurį laiką universitete studentams dėstęs vadybą, sako, kad ši mokymo įstaiga – puikus tramplinas svajojantiems apie profesionalią vadybininko karjerą. Ketverius metus nuosavą verslą turinčio „Veido“ pašnekovo teigimu, būtina sėkmingos karjeros sąlyga – teisingas pirminis pasirinkimas, tai yra žmogaus pašaukimas ir savęs atradimas, o jau toliau – sėkmingai atlikta darbo praktika ir įmonės, kurioje bus dirbama, pasirinkimas.

Jei tikėsime įdarbinimo specialistais, šiuo metu šalyje gero vadybininko pozicija itin reikalinga ir paklausi, tačiau rasti vadybininką profesionalą dažnam darbdaviui tampa tikru iššūkiu. Kalbos, kad Lietuvoje kas antras – vadybininkas, „Veido“ pašnekovų teigimu, išties ne iš piršto laužtos.

Dar ne taip seniai Lietuvoje vadybos studijas rinkosi dažnas studentas (tai lėmė tuo metu vyravusi mada), taigi nieko keista, kad jas baigusieji tik dėl diplomo likti šioje srityje nepanoro.

V.Diska, kaip ir daugelis kitų VU ekonomikos ir vadybos programos absolventų, dėl savo apsisprendimo studijuoti seniausiomis tradicijomis pasižyminčiame Lietuvos universitete nesigaili, nes šis universitetas suteikė jam galimybę įgyti reikiamų žinių ir leido atlikti darbo praktiką, be kurios šiandien darbdaviai sunkiai atveria savo įmonių duris.

Urtė Mikelevičiūtė, VU personalo valdymo programos absolventė, į darbo rinką įsiliejo dar studijuodama antrame kurse. „Jau devintoje klasėje žinojau, kad studijuosiu vadybą Vilniaus universitete, taigi mano pasirinkimas buvo tikslingas. O tai, kad sėkmingai įsitvirtinau darbo rinkoje, lėmė specializacijos kryptingumas. Mane domino restoranų verslas, taigi praktiką ir atlikau jame. Galbūt dėl šios priežasties karjera susiklostė sėkmingai. Problemų dėl darbo šiandien neturiu, tikėtina, kad ir ateityje jų nebus“, – tikisi vienos didžiausių kulinarinių studijų Baltijos šalyse „Čiop Čiop“ vadovė.

Per pokalbį ji neslepia, kad startinės uždarbio pozicijos jos, kaip ir daugelio studentų, nebuvo didelės, tačiau šiuo metu vadybininko uždarbio galimybes lemia asmeninės individo savybes. Paprašyta įvardyti vadinamąsias vadybininko uždarbio „lubas“, U.Mikelevičiūtė tikino, kad uždirbti galima iki 1500 ir daugiau eurų.

Paprašytas įvertinti realias vadybos absolventų galimybes įsidarbinti po baigtų studijų, J.Martinavičius dėsto, kad VU absolventai gerai orientuojasi darbo rinkoje, geba greitai į ją įsilieti, perprasti sudėtingus dalykus. Jokių sunkumų šie specialistai nepatiria įsiliedami ir į tarptautinę rinką.

„Jau treti metai, kai rengiame vadybos ir verslo administravimo specialistus anglų kalba, – sako profesorius. – Studentų susidomėjimas šiomis bakalauro ir magistro studijų programomis itin didelis, sulaukiame nemažai atvykstančiųjų iš tolimų kraštų: Afrikos, Egipto, Gruzijos, Azerbaidžano, Brazilijos, Kinijos, Ganos, Pakistano, Sirijos, Libano, Vietnamo, Jordano, Italijos, Vokietijos – net iš 24 šalių. Nors itin noriai į šias programas veržiasi ir lietuviai. Štai ir šiemet išleidome 46 magistro studijas anglų kalba baigusius absolventus (tiesa, daugiau kaip pusė jų buvo iš užsienio šalių).“

Kalbinti vadybos ekspertai sutaria, kad, palyginti su ankstesnėmis kartomis, šiandienos vadybininkai gerokai savarankiškesni, smalsesni, ieškantys atsakymų, o tai reiškia – daug stipresni ir protingesni nei jų pirmtakai. Vis dėlto apibendrinant būtina pridėti, kad nors vadybos studijas Lietuvoje siūlo kone visi universitetai, solidžių lyderių ir vadovų mūsų šalis stokoja.

Salė Valentinaitė

M2M laboratorijoje fantastika virsta realybe

Tags: ,


 

Vilniaus universiteto Fizikos fakultete pradėjo veikti laboratorija, kurioje gimsta technologijos, palengvinančios kiekvieno mūsų kasdienybę. Mokslininkai žada, kad netrukus čia bus kuriamas net dirbtinis intelektas.

„Tarkim, namie turite išmanųjį dulkių siurblį. Kad ir kur būtumėte, net Amerikoje, galite jam paskambinti ir liepti sutvarkyti kambarius. Jis pats važiuoja, nes turi įdiegtus protingus algoritmus, ieško, kur nešvaru, viską išsiurbia ir grįžta į savo kampą. Nerimaujate, kad palikote įjungtą lygintuvą? Jei namie turite M2M technologijų pagrindu sukurtą „sargą“, tereikia jam paskambinti ir jis apvažiuos visus namus, patikrins visas elektros jungtis. Mūsų studentai yra sukūrę išmaniąją „rozetę“ – išmaniuoju telefonu galite išjungti jos maitinimą“, – kaip pritaikomos M2M (angl. ~Machine-to-machine~) technologijos, aiškina VU Telekomunikacijų mokslo centro vedėjas doc. dr. Kęstutis Svirskas.

Naujoji laboratorija studentams atveria daugiau galimybių mokytis naujausių informacinių technologijų ir kurti inovatyvius technologijų plėtros projektus, kurie ateityje gali peraugti į rimtus verslo planus. Studentai M2M laboratorijoje jau sukūrė išmaniojo namo prototipą, sukonstravo ir vaizdo kameromis apginkluotus žaislinius automobilius, valdomus mobiliuoju telefonu ir perduodančius vaizdą į planšetinį kompiuterį.

Bet tai tik pirmieji M2M technologijos taikymo pavyzdžiai, gimę šioje laboratorijoje. Kur kas daugiau perspektyvų žada dirbtinis intelektas. Jis realizuojamas algoritmais, vadinamaisiais dirbtinių neuronų tinklais, pamėgdžiojančiais žmogaus smegenų darbą. Intelektuali sistema pati išmoksta naujas taisykles, geba protauti, kaupti ir išgauti žinias, mokytis ir prisitaikyti prie pakitusių sąlygų.

„2014 m. kinų fizikai pirmą kartą realizavo dirbtinį intelektą kvantiniame kompiuteryje. Mes savo ruožtu atidarome M2M laboratoriją ir norime pareikšti, kad, užuot buvę išoriniais stebėtojais, ketiname būti bendro proceso dalimi“, – tikina M2M laboratorijos vadovas K.Svirskas.

Aukštojo mokslo konkurencingumui reikia ir politinės, ir universitetų valios

Tags: , ,


Didžiausia Lietuvos aukštoji mokykla – Vilniaus universitetas (VU) kitus metus pradės suformavęs tris naujus valdymo organus. Naujos kadencijos VU senato pirmininkė prof. dr. Dainora Pociūtė-Abukevičienė sako, kad išrinkus tarybą ir rektorių VU imsis naujų sprendimų ir darnesnės vadybos. Juk atskiri padaliniai negali tvarkytis bet kaip.

Gabija Sabaliauskaitė

Viso Lietuvos aukštojo mokslo, kurio veidrodis yra VU, irgi negalima palikti savieigai ir tikėtis, kad konkurencinė universitetų kova numarins dalį universitetų, o gerieji iškils. Reikia vadybos, reformų ir sprendimų, kuriais pasirūpintų lyderiai, bet jų, deja, nematome. Nepaisant to, netrukus reikės atsakyti į daug svarbių mokslo ateičiai klausimų: iš kur atsiras studentų, kaip pasiūlyti geras studijas, iš ko rinktis kokybiškus doktorantus?

VEIDAS: Kuo konkurencingas Lietuvos aukštasis mokslas bei universitetai ir ko reikėtų tam konkurencingumui padidinti?

D.A.: Manome, kad iš 23 šalies universitetų Vilniaus universitetas yra konkurencingiausias, – tai studijų, mokslo ir technologijų plėtros lyderis. Mano supratimu, VU – pagrindinis ir didžiausias šalies universitetas – yra ir socialinės bei politinės visuomenės būklės veidrodis. Taigi, palyginti su kitais pasaulio ar Europos universitetas, jis yra tokioje vietoje, kokią užima ir mūsų visuomenė.

Patenkame tarp 4 proc. geriausių pasaulio universitetų – nors ir užimame 500-ąją ar 550-ąją vietą, ji atspindi bendrą Lietuvos padėtį. Pasaulio universitetų reitinguose pirmojo dešimtuko vietose matome JAV ir keletą Didžiosios Britanijos universitetų, o šimtuke yra panašaus dydžio Suomijos, Danijos universitetų. Tačiau, nors dėl panašaus dydžio šias šalis galėtume lyginti su Lietuva, jų ekonominis potencialas ir išsivystymo lygis yra kitoks.

Taigi manau, kad vieta, kurią užimame pasaulio mastu, yra gana autentiška ir atitinka tikrąją padėtį. Išsiveržimas į daug aukštesnes pozicijas prilygtų savotiškam stebuklui ar net pranoktų pačios šalies galimybes, nes bet kokia mokslo ir technologijų plėtra susijusi su finansinėmis galimybėmis.

Kita vertus, visą nepriklausomybės laikotarpį universitetai buvo skatinami vis labiau konkuruoti tarpusavyje. Buvo įsivaizduojama, kad tada reikalingi procesai įvyks natūraliai – gal kažkas išspręs susijungimo klausimus, kokybės netenkinančios aukštosios mokyklos nunyks savaime ir t.t. Tačiau, net jei šis procesas ir išspręstų problemas, jis galėtų užtrukti ir šimtą metų.

Išbandėme šį būdą ir matome, kad savo ribas jis jau pasiekė maksimaliai, bet vis tiek netenkina dabartinių visuomenės poreikių. Problemas reikia spręsti ryžtingiau. Reikia pačių universitetų ir politinių sprendimų, kad studijų programos ir universitetų bendradarbiavimas būtų glaudinamas, ne diferencijuojant, bet sukuriant didesnius centrinius darinius.

VEIDAS: Paminėjote politinės valios poreikį. Kokių sprendimų reikėtų „iš viršaus“, o ką universitetai galėtų padaryti savo jėgomis? Galbūt naudingų rezultatų universitetams stiprinti, studijų kokybei gerinti duos ir konkurencinė kova?

D.A.: Sakyčiau, kad procesas gali vykti savaime, bet tam reikia numatyti visą strategiją. Negalime suskaičiuoti iki dviejų ir laukti, kad kažkuris universitetas kaipmat išnyks. Taip nebus, todėl reikia kompleksinių sprendimų.

Pavyzdžiui, vienas iš būdų yra kelti aukštesnius reikalavimus studijų programų vertinimui. Įvairiuose universitetuose yra dalis vegetuojančių studijų programų, kurios kas trejus metus vis reabilituojamos iš naujo. Keliant joms kuo didesnius kokybės reikalavimus imtų spręstis kai kurie klausimai. Tačiau tam reikia sukurti griežtą, bet nepriklausomą vertinimo mechanizmą.

Dabar, kai vieno universiteto atstovai siunčiami vertinti kitos aukštosios mokyklos studijų programų, jie yra suvokiami kaip konkurencinės institucijos atstovai, kurie neva nori sužlugdyti vertinamą studijų programą. Taip atsiranda savotiškas priešiškumas pačiam vertinimui.

Priemonės turėtų būti kompleksinės. Žinoma, dėl kai kurių dalykų susitarti gali patys universitetai. Nėra jokių kliūčių jiems bendradarbiauti, drauge vykdyti jungtines studijų programas ir pamažu jas perkelti į vieną ar kitą didesnį centrą. Juk dabar, kuriant ir tvirtinant naujas studijų programas, reikia siekti kuo didesnio universalumo, tarpdalykiškumo ir, žinoma, kokybės. Reikia institucijos, kuri įvertintų, kiek kurios krypties studijų programų vykdyti būtų logiška Lietuvai, kiek joje yra aukšto lygio specialistų, kad tokios studijos galėtų funkcionuoti.

Taigi, tai galėtų būti vienas iš sprendimų. Kitaip tariant, reikia strategijos ir planų, o ne palikti tai savaiminei eigai ir tikėtis, kad kažkas kažkada išsispręs.

VEIDAS: Dar pernai buvo svarstomi keli galimi aukštojo mokslo finansavimo modeliai. Kaip manote, ar reikėtų finansavimo pokyčių, o galbūt jie bus neišvengiami netolimoje ateityje, kai studentų skaičius, iš dalies lemiantis finansavimą, dar labiau sumažės?

D.A.: Galima diskutuoti apie dabar veikiantį modelį, kai pinigai eina paskui studentą, galima kalbėti apie visiems taikomą vienodą mokestį, kuris prieštarautų Konstitucijoje įtvirtintam teiginiui, ir, žinoma, apie visiškai nemokamą mokslą, kuriam reikėtų keisti daug elementų universitetuose.

VU, kaip lyderiaujantis universitetas, surenka daugiausiai šimtukininkų, gabių abiturientų, studentų, mokančių už mokslą, dalis yra gana nedidelė, taigi dabar veikiantis modelis VU atrodo gana palankus. Nors mažėjantis abiturientų skaičius, studijų užsienyje galimybės turi įtakos nežymiam stojančiųjų mažėjimui, VU studentų skaičius jau kelerius metus svyruoja apie 20 tūkst. ir beveik nesiskiria. Be to, turime penkias bakalauro studijų programas, kurios pritraukia daugiausiai studentų, unikalių Lietuvoje programų yra ir magistrantūros studijose.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-45-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Gaisras „Katekizmui“ buvo gailestingas

Tags: , ,


Prieš penkiasdešimtmetį, 1962 m., Vilniaus universiteto bibliotekoje kilęs gaisras padėjo jai išsikovoti naujas saugyklas.

Kasmet balandžio 1-ąją, Vilniaus universiteto (VU) įkūrimo dieną, puošniausioje jo bibliotekos Pranciškaus Smuglevičiaus salėje rodomas pirmos spausdintos lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo „Katekizmo“ originalas. Simbolinei datai pataikius į sekmadienį, šimtai žiūrovų prie stiklo kubo su knyga šįkart būriavosi darbo dieną, penktadienį. Ketvirtus metus rengiamoje filologinės piligrimystės akcijoje, kaip ir visuose tradiciniuose renginiuose, kuriuose veiksmo nuspėjamumas tampa vertybe, lankytojai elgėsi kaip ir jų pirmtakai: tyrinėjo, fotografavo, neretas stebėjosi, kad tomas toks nedidelis ir neišvaizdus.
Jiems vėl buvo priminta istorija, kaip „Katekizmas“ pateko į VU bibliotekos saugyklas. Po Antrojo pasaulinio karo, panaikinus Stepono Batoro universitetą, o jo darbuotojams pasitraukus į Torunę, ten persikėlė ir vienintelis Vilniuje buvęs knygos egzempliorius. 1957 m. tuometiniam VU bibliotekos direktoriui Levui Vladimirovui Odesos M.Gorkio mokslinėje bibliotekoje pavyko rasti dar vieną „Katekizmą“. Ne tik atrasti, bet ir sutarti su odesiečiais dėl mainų: jie už M.Mažvydo knygą paprašė 1570 m. flamandų kartografo Ortelijaus atlaso „Theatrum Orbis Terrarum“ ir 1588 m. išleisto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Statuto. Tai, be abejo, labai reti ir brangūs leidiniai, bet VU biblioteka turėjo jų po keletą egzempliorių, tad mainytis vertėjo.

Grėsė „vilko bilietas“

Šalia išviliotojo laimikio VU biblioteka parengė dar vieną, rūstesnį ir dramatiškesnį pasakojimą, nutardama priminti lygiai pusės amžiaus senumo įvykius, kuriuose netiesiogiai dalyvavo „Katekizmas“ ir itin tiesiogiai – L.Vladimirovas.
1962-ieji šią žiemą Nacionalinėje dailės galerijoje vykusioje įspūdingoje parodoje „Modernizacija“ galėjo atrodyti kaip naujai sukonstruotų nešiojamųjų radijo imtuvų, stilingų trikampių kavos stalelių ir linksmo tvisto „Senieji Vilniaus stogai“ amžius. Realybė nebuvo tokia linksma: nors N.Chruščiovas stalinizmą pasmerkė 1956 m., dabartinis Gedimino prospektas Stalino vardą prarado tik 1961-aisiais. Iki paskutinio besislapstančio partizano žūties dar buvo likę treji metai. Partinė valdžia griežtai prižiūrėjo skurdų pokarinį kraštą, kiekvieną įvykį pervarydama per ideologiškumo filtrus.
Todėl vidurnaktį suskambęs telefonas ir išgirsta žinia, kad dega biblioteka, jos direktoriui grėsė ne šiandieninėmis baudomis, o realia kalėjimo bausme arba geriausiu atveju „vilko bilietu“. Gaisrą gesino ne tik profesionalai – į pagalbą atskubėjo beveik pora šimtų studentų. Nuostoliai buvo nemenki: sudegė apie 200 tūkst. leidinių, daugiausiai – senos periodikos ir rusiškų mokslo leidinių. Po tyrimo paaiškėjo, kad gaisro priežastimi tapo dar nuo lenkų laikų likusi elektros instaliacija, bet svarstymų būta visokių.
„Gaisrininkai, pasitarę su saugumo organais ir milicija, tvirtino, kad gaisro priežastis buvo seni elektros laidai, bet buvo paminėta ir tyčinio padegimo galimybė“, – rašė savo atsiminimuose L.Vladimirovas.
Spauda apie gaisrą nerašė, ir ši tyla tapo ypač palankia dirva gandams, juo labiau kad nelaimės ženklus matė kiekvienas į Senamiestį užsukęs praeivis. Inteligentai vienas kitą gąsdino milžiniškais sudegusių knygų kiekiais, žmonių aukomis ir, be abejo, ugnyje „žuvusiu“ M.Mažvydo „Katekizmu“.

Memorandumus rašė rusiškai

Po gaisro energingasis bibliotekos direktorius pasielgė neįtikėtinai drąsiai – parašė viešą kaltinamąjį memorandumą dėl VU bibliotekos būklės, adresuotą respublikos partinei valdžiai. Tekstą, išsiuntinėtą partiniams laikraščiams, LKP CK pirmajam sekretoriui Antanui Sniečkui, Ministrų Tarybai ir Aukščiausiosios Tarybos prezidiumui, L.Vladimirovas parašė rusiškai, tikėdamasis, kad valdžia nuspręs, jog rašto kopijas gavo centrinės įstaigos Maskvoje, ir todėl reaguos energingiau. Strategija pasiteisino: po trijų dienų universiteto prorektoriui paskambino, anot L.Vladimirovo, „piktas kaip velnias Sniečkus“ ir su parankinių delegacija apėjo biblioteką. Po šio vizito biblioteka galų gale gavo naujas saugyklas, pastatytas subombarduotų vietoje.
Galima teigti, kad 1962 m. bibliotekos gaisras tapo universiteto ansamblio virtimo Vilniaus senamiesčio simboliu katalizatoriumi. Po jo buvo ne tik pastatytos naujos saugyklos, bet ir pradėta restauruoti Šv. Jono bažnyčia, universiteto observatorija, kiti ansamblio statiniai.

Tarptautiškumas užtikrina studijų kokybę ir mokslo pažangą

Tags: , , ,



Vilniaus universitetas jau seniai laikomas visaverčiu tarptautinės akademinės bendruomenės nariu, į kurį iš užsienio kasmet atvyksta šimtai studentų ir dėstytojų.

Šiuo metu šimtai Lietuvos mokyklas baigiančių abiturientų mąsto apie studijas užsienyje, tikėdamiesi aukštesnės studijų kokybės, kurios, pasak jų, trūksta mūsų šalies universitetuose. Deja, dažnai nusiviliama: studijų kokybė kitose šalyse ne visada būna geresnė.
Svarbu tai, kad ir studijuojant Lietuvoje yra galimybė paragauti studijų kitų šalių universitetuose, pasiklausyti aukščiausio lygio užsienio dėstytojų paskaitų. Tarkime, Vilniaus universitete sudaromos sąlygos gauti geros kokybės studijas ir dalį jų laiko praleisti užsienio aukštosiose mokyklose.
Dažnai be reikalo nuvertinami ir Lietuvos dėstytojai, juk dauguma VU dėstytojų yra savo srities specialistai ir pasaulyje pripažįstami bei vertinami mokslininkai. Dalis VU profesorių ne tik publikuoja savo straipsnius garsiausiuose mokslo žurnaluose, bet ir yra kviečiami skaityti kviestinių pranešimų pasauliniuose simpoziumuose, taip pat dažnai skaito paskaitas užsienio universitetuose.
Nereikėtų pamiršti ir vizituojančių dėstytojų iš solidžiausių pasaulio universitetų, Vilniaus universiteto studentams dėstančių intensyvius kursus. „Mūsų universiteto ryšiai su užsienio profesoriais labai glaudūs. Turime vizituojančių profesorių iš užsienio universitetų, kurie dirba mūsų universitete visu etatu“, – džiaugiasi VU tarptautinių reikalų prorektorius dr. Rimantas Vaitkus.
Beje, Vilniaus universitete neseniai patvirtinta tarptautinių ryšių plėtros strategija, numatytos specialios priemonės, kurios skatins užsienio studentus ir dėstytojus atvykti į VU. Pasak pašnekovo, pastaruoju metu reikšmingai išsiplėtė sąrašas šalių, su kurių aukštosiomis mokyklomis užmezgami ryšiai: šiandien VU studijuoja net 60-ies pasaulio valstybių studentai.
Intensyviausi studijų mainai vyksta tuose fakultetuose, kuriuose yra daugiausiai mokomųjų dalykų, dėstomų užsienio kalbomis. Tai Ekonomikos, Teisės, Filologijos fakultetai, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų, Užsienio kalbų institutai. Universitetas siūlo daugiau kaip 400 dalykų, dėstomų užsienio kalbomis, kuriuos studentai gali lankyti kartu su užsienio studentais.
Vilniaus universitetas – daugiausiai studentų studijuoti į užsienį siunčianti Lietuvos aukštoji mokykla. Bendras išvykusių studentų skaičius pagal įvairias studentų mainų ir mobilumo programas praėjusiais metais buvo 611, o atvykusių – 570, iš kurių beveik 200 siekė Vilniaus universiteto diplomo.
Nuo 2012 m. rudens VU Matematikos ir informatikos fakultete pradedamos dvi populiarios magistrantūros programos, kurios bus dėstomos anglų kalba, potencialiai pritraukiant ir užsienio studentų, – tai ekonometrija bei finansų ir draudimo matematika. O Filologijos fakultetas kasmet priima apie 120 pagal „Erasmus“ programą iš kitų Europos universitetų (daugiausia Italijos, Vokietijos, Lenkijos, Prancūzijos) atvykstančių studentų.

Mainų programos studentams – neįkainojama patirtis

Ko gero, nerastume studento, kuris nenorėtų nors keletą mėnesių pastudijuoti užsienio universitete. Tokios stažuotės metu įgyjama ne tik žinių, bet ir daugybė patirties apie tai, kokie mokymosi metodai taikomi kitų šalių aukštosiose mokyklose. Mainų programose dalyvaujantys studentai plečia savo akiratį, užmezga ryšių su tų šalių studentais. Eksperimentinių mokslų atstovai turi galimybę dirbti su unikalia aparatūra, pasisemti naujų idėjų.
Turbūt daugiausiai yra žinoma apie studentų mainų programą „Erasmus“, pagal kurią Vilniaus universitetas yra sudaręs apie 700 sutarčių su 360 Europos šalių universitetų, tad studentai iki vienų akademinių metų gali praleisti viename iš Europos universitetų.
Štai Gamtos mokslų fakultete biofiziką studijuojantis Povilas Norvaišas prieš daugiau nei metus buvo išvykęs semestrui į Helsinkio universitetą. Kaip vieną didžiausių tokios patirties pranašumų jis įvardija galimybę studijuoti dalykus, kurie nedėstomi Vilniaus universitete. „Turėjau laisvę pasirinkti sau įdomius kursus, kurie gerokai praplėtė mano mokslinį akiratį“, – pripažįsta P.Norvaišas, šiais metais rašantis baigiamąjį bakalauro darbą.
Pasak Povilo, tikrai aktyvūs ir darbštūs studentai iš studijų užsienyje gali gauti maksimumą. Tarkim, jis pats, padedamas Helsinkio universiteto profesorės Evos Kisdi, dabar rengia rimtą mokslinį straipsnį iš evoliucinės biologijos srities. Šis straipsnis taps didžiuliu pranašumu, tęsiant mokslus ir stojant į magistro studijas.
O štai moderniųjų technologijų fizikos ir vadybos studentei Julijai Litvaitytei, praėjusiais metais studijavusiai Kopenhagos universitete, pavyko padirbėti rimtoje mokslinėje laboratorijoje. „Įgijau daugiau pasitikėjimo savimi bei savarankiškumo. Mat patekusi į visai kitą sistemą suvokiau turinti pakankamai gebėjimų, kad galėčiau greitai susiorientuoti ir suderinti studijas bei darbą laboratorijoje“, – patirtimi dalijasi J.Litvaitytė, šį pavasarį baigianti bakalauro studijas.

Jei Europos per mažai…

Studijų mobilumo galimybes už Europos Sąjungos ribų atveria „Erasmus Mundus“ programa. „Nereikia manyti, kad apsiribojame tik Europos šalimis: turime gana intensyvius mainus su Kinija, Australija, Singapūru, Japonija, Pietų Korėja, Gruzija, Kanada. Atsivėrus ISEP programos galimybėms galime priimti ir siųsti studentus į JAV“, – pabrėžia VU tarptautinių reikalų prorektorius.
Istorijos fakultete studijuojantis Simonas Teškevičius pagal „Erasmus Mundus“ programą vyko studijuoti Jugoslavijos istorijos į Novi Sado universitetą (Serbija). Parašęs kursinį darbą apie tarpukario laikotarpio diplomatinius ryšius tarp Lietuvos ir Serbijos valstybių, jis sudomino Serbijos istorikus, kurie ėmėsi aktyviau tyrinėti šią anksčiau mažai liestą temą. Studijų metais S.Teškevičius ne kartą lankėsi Kosove – ši patirtis bei regiono žmonių pažinimas ypač padeda rašant baigiamąjį bakalauro darbą apie Lietuvos taikdarių pajėgų vaidmenį pastarųjų Balkanuose vykusių konfliktų metu.
Atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus universitetas ne tik dalyvauja „Erasmus“ šeimos mainų programose, bet ir dirba tarptautiniuose universitetų tinkluose bei projektuose, pavyzdžiui, Europos universitetų asociacijoje (EUA), Tarptautinėje universitetų asociacijoje (IUA) ar Baltijos universitetų programos tinkle (BUP). „Be to, turime pasirašę daugiau kaip 110 dvišalių sutarčių su partneriais visuose pasaulio kraštuose, remiantis šiomis sutartimis vyksta studentų ir dėstytojų mainai“, – džiaugiasi R.Vaitkus. Ir iš tiesų, Vilniaus universiteto studentai bei mokslininkai gali vykti į pačius atokiausius pasaulio kampelius.

Mainai neapsiriboja studentais

Vilniaus universiteto mainų programose aktyvūs ne tik studentai, bet ir dėstytojai: jie dalyvauja tarptautiniuose projektuose, vyksta dėstyti į užsienį, Lietuvoje rengia pasaulinio lygio konferencijas bei simpoziumus. Mokslinis bendradarbiavimas ne tik kelia universiteto prestižą, bet galų gale virsta ir materialine nauda: bendri uždaviniai su kitų šalių mokslininkais tampa bendrais projektais, kurie pritraukia papildomų lėšų.
„Mokslininkams bendradarbiauti su užsieniu būtina, kad jie jaustų šiuolaikinių mokslo laimėjimų pulsą, keistųsi idėjomis su kolegomis ir darytų bendrus atradimus“, – tvirtina VU Matematikos ir informatikos fakulteto prodekanas profesorius Remigijus Leipus.
Tarp aktyviausių VU matematikų ir informatikų profesorius išskiria profesorę Valentiną Dagienę, kuri dažnai skaito paskaitas Šveicarijos Ciuricho aukštesniojoje technikos mokykloje, bendradarbiauja su Izraelio Weizmanno mokslų instituto informatikos edukacinių tyrimų grupe. Taip pat ypač aktyvus profesorius Algimantas Juozapavičius: jis dirba kartu su mokslininkais iš Europos branduolinių tyrimų centro (CERN), kuriame veikia bene brangiausias pasaulio eksperimentas – didysis hadronų priešpriešinių srautų greitintuvas (LHC).
Tarptautine veikla neatsilieka ir kiti VU fakultetai. Filologijos fakultetas pagal „Erasmus“ mainų programą pernai dėstyti į Europos universitetus išsiuntė apie 20 fakulteto dėstytojų. Be to, kasmet į šį fakultetą atvyksta keliasdešimt užsienio dėstytojų, pavyzdžiui, pernai VU Filologijos fakultete paskaitas skaitė daugiau nei 50 dėstytojų.
„Labiausiai užsienyje vertinami tie Vilniaus universiteto mokslininkai, kurių darbai dažniausiai cituojami, kurie yra sukūrę ištisas mokslo mokyklas“, – pabrėžia R.Vaitkus. Tarp tokių – žymūs Vilniaus universiteto profesoriai fizikai A.Piskarskas, J.Banys, S.Juršėnas, A.Žukauskas, chemikai A.Abrutis, A.Kareiva, biochemikai V.Šikšnys, S.Klimašauskas, V.Laurinavičius, V.Razumas ir kt.
Pristatęs šiuos universitetų pranašumus, R.Vaitkus kviečia visus pirmiausia rinktis Lietuvoje siūlomas mokslo ir studijų galimybes, kuriomis jau sėkmingai naudojasi ir užsienio studentai. „Studijos Vilniaus universitete – ne tik platus programų pasirinkimo spektras, moksliniais tyrimais pagrįstos studijos ir galimybė pasimokyti geriausiuose pasaulio universitetuose, bet ir puoselėjamos akademinės tradicijos, klasikinis universitetinis išsilavinimas bei turiningas studentų kultūrinis gyvenimas“, – apibendrina VU prorektorius.

Vilniaus universiteto akademinė bendruomenė pagerbs rektorių Joną Kubilių

Tags: , ,



Rugsėjo 15–16 d. Vilniaus universitete vyks renginiai, skirti ilgamečio Vilniaus universiteto rektoriaus, profesoriaus, habilituoto daktaro Jono Kubiliaus 90-mečiui.

Rugsėjo 15 d. (ketvirtadienį) 14.00 val. Vilniaus universiteto bibliotekos P. Smuglevičiaus salėje atidaroma paroda „Aš tikiu savo universitetu. Kaip tikiu Lietuva. Prof. Jonui Kubiliui – 90“.

Rugsėjo 16 d. (penktadienį) 14.00 val. Vilniaus universiteto rektorių Joną Kubilių iškilmingame Senato posėdyje Šv. Jonų bažnyčioje pagerbs universiteto akademinė bendruomenė.

Liepos 27 d. garbiam profesoriui sukako 90 metų. Ilgametis Vilniaus universiteto rektorius, Greifsvaldo, Prahos, Latvijos, Zalcburgo universitetų garbės daktaras, Lietuvos matematikų draugijos prezidentas, naujos matematikos krypties – tikimybių teorijos ir skaičių teorijos mokyklos Lietuvoje kūrėjas ir vadovas, Santarvės fondo laureatas pastaraisiais mėnesiais nestokojo žurnalistų dėmesio. Sąžiningai ir principingai 33 metus ėjęs Vilniaus universiteto rektoriaus pareigas, dirbęs mokslinį darbą, akademikas nusipelnė pagarbos –  jis ir dabar vadinamas Rektoriumi.

 

 

Universitetai išsidalijo “krepšelius”

Tags: , , ,


BFL

Šiemet, palyginti su praėjusiais metais, labiausiai naujų studentų padaugėjo Kauno technologijų universitete (KTU), kuriame šiemet mokysis 190-čia daugiau pirmo kurso studentų, o “krepšelių” skaičius labiausiai augo ISM universitete (145-iomis valstybės finansuojamomis vietomis daugiau nei pernai).

Tai paaiškėjo praėjusį penktadienį paskelbus galutinius bendrojo priėmimo į aukštąsias mokyklas rezultatus.
Dėl padidėjusio studentų skaičiaus KTU, šiek tiek persistumdė ir universitetų lyderių lentelė. Pagal priimtų studentų skaičių pernai buvęs ketvirtoje vietoje, šiemet šis universitetas pralenkė Mykolo Romerio universitetą (MRU) ir atsidūrė trečiojoje vietoje vos vienu studentu atsilikęs nuo antroje vietoje esančio Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU). Tuo tarpu Vilniaus universitetas (VU) išlieka pirmoje vietoje ir pagal bendrą studentų (3674) ir pagal gautų “krepšelių” skaičių (2734).
Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO) prezidentas prof. Pranas Žiliukas šių metų stojimo tendencijas vertino teigiamai. “Po kelių metų tam tikro smukimo prasidėjo augimas – nežiūrint liūdnų prognozių dėl demografijos ateičiai, bendras stojimo sąlygas tenkinusių stojančiųjų skaičius buvo 38,4 tūkst. – 3 tūkst. daugiau nei pernai. Abiturientų gal ir nepadaugėjo, bet itin išaugo vyresnių stojančiųjų skaičius”, – 2011 metų stojimo tendencijas apibūdino P.Žiliukas.
Šiemet valstybės finansuojamų vietų be ISM universiteto taip pat žymiai padaugėjo Vytauto Didžiojo universitete (VDU) (83 vietomis daugiau nei pernai), KTU (70 vietų daugiau), VGTU (67 vietomis daugiau). O iš pagrindinių universitetų mažiausiai “krepšelių” gavo Lietuvos karo akademija (66), Lietuvos kūno kultūros akademija (72), VU TVM (85) ir Lietuvos žemės ūkio universitetas (94).

Lyderis – VU

Universitetas Iš viso pasirašyta studijų sutarčių Valstybės finansuojamos vietos
VU 3674 2734
VGTU 2160 1565
KTU 2159 1402
MRU 2103 342
VDU 1768 842
VPU 1206 570
KU 1166 401
LSMU 981 479
ŠU 737 268
LŽŪU 544 94
LKKA 478 72
ISM 459 270
VDA 314 224
VU TVM 265 85
LMTA 149 141

Šaltinis: LAMA BPO

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...