Išsikrauna kompiuterio baterija? Štai tau kroviklis. Nori atsiriboti? Gali pasiskolinti ausines. Namų darbų užduotį reikia atlikti kartu su dar penkiais kurso draugais? Prašom, diskutuokite kad ir kiaurą parą šiltame kabinete. Pavargai ir išalkai? Atsipūsk virtuvėlėje. Tokia yra šiuolaikinė biblioteka, dažnai primenanti gero ir supratingo draugo namus.
Virginija Pupeikytė-Dzhumerova, euroblogas.lt
Patogią darbo vietą joje dažnai kuria nebe gausūs spausdintiniai fondai, o bevielio interneto ryšys ir šalia stalo esantis kištukinis lizdas. Apie sparčiai besikeičiančius knygų namus ir jų perspektyvą egzistuoti be pačių knygų tinklaraštis Euroblogas.lt kalbina Vilniaus universiteto bibliotekos Vartotojų aptarnavimo skyriaus vedėją dr. Vincą Grigą.
– Vincai, prieš pradėdamas dirbti bibliotekoje penkerius metus dirbote žiniasklaidoje. Viename interviu teigėte, kad po tiek laiko buvo gana sudėtinga prisitaikyti prie joje atsiradusių pokyčių. Ar iš tiesų bibliotekos keičiasi taip greitai?
– Net per metus bibliotekos gali pasikeisti labai stipriai. Metai prieš rekonstrukciją, metai po – skirtumas radikalus. Rekonstrukcija bibliotekoms daro labai didelę įtaką. Pavyzdžių daug: Utenos A. ir M. Miškinių, Vilniaus Adomo Mickevičiaus, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Druskininkų, Birštono, Panevėžio ir kitų miestų viešosios bibliotekos. Besikeičiančios bibliotekų erdvės susijusios su besikeičiančiais vartotojų poreikiais.
– Kas pasikeitė labiausiai, kokie tie nauji vartotojų poreikiai?
– Pats vartojimas yra kitoks. Klasikinis informacijos vartojimas, kai sėdima, skaitoma, konspektuojama, dabar vyksta kitaip – interaktyviai. Klasikinis tylos momentas irgi yra išnykęs, juk patys vartotojai lemia, kaip ta biblioteka bus naudojamasi. Jeigu yra kritinė masė, kuri nori tylos, bus tylu. Jei didesnė dalis, kurie susirinkę nori bendrauti, tai bus šurmulys, ką mes ir matome Mokslinės informacijos ir komunikacijos centre (MIKC).
Klasikinė biblioteka su kažkokiu knygų išdavimo kioskeliu, kaip daug kas įsivaizduoja, nebeegzistuoja.
Studentai labai mėgsta ateiti ir dirbti grupėmis – trise, keturiese, penkiese. Tai jiems yra svarbu, todėl pavienė darbo vieta nebėra tokia aktuali. Baldai ir visa kita tam pritaikyti. Klasikinė biblioteka su kažkokiu knygų išdavimo kioskeliu, kaip daug kas įsivaizduoja, nebeegzistuoja. Dabar daug daugiau savitarnos, vartotojas pats gali pasiskolinti, pats grąžinti, išsaugomas jo privatumas.
– Kokias išskirtumėte sėkmingiausias praktikas prisitaikant prie pasikeitusių vartotojų poreikių?
– Labai pasiteisino grupinio darbo vietos ir neformalios komunikacijos erdvės. Iš esmės jos buvo skirtos tik neformaliai komunikacijai, bet ten dažnai ir dirbama. Žmonėms patinka dirbti laisvesnėse erdvėse. Akademinėse bibliotekose pasiteisina darbo kompleksai, kai žmogus ateina ryte ir išeina vakare, toje pat vietoje gali ir dirbti, ir pailsėti, ir pramogauti, ir su vaikais ateiti, pavalgyti.
Juk neįmanoma visą dieną išsėdėti vienoje vietoje, reikia pajudėti, pailsėti, pakeisti veiklos pobūdį. Darbas su informacija nėra tik darbas su knyga, informacija juk gali būti įvairi medija – nuotrauka, garso ar vaizdo įrašas. Netgi žaidimas yra informacijos laikmena iš esmės, tokiu formatu užrašyta informacija.
– O kas iš numatytų dalykų nepasiteisino, pavyzdžiui, 2013 metais atidarytame, jūsų minimame Mokslinės informacijos ir komunikacijos centre?
– Iš tikrųjų buvo numatytas per didelis kiekis įprastų darbo vietų. Kai buvo rengiamasi jo atidarymui, atrodė ir iš tikrųjų tuo metu tokių darbo vietų tiek ir reikėjo. Bet žmonės labai sparčiai keičiasi ir dabar matome, kad reikia daugiau neformalių, grupinio darbo ir transformuojamų darbo vietų, kai žmonės patys gali susinešioti baldus ir susikonstruoti sau laikiną darbo vietą. Tai reiškia, kad baldai turi būti neprisukti prie grindų, lengvai transformuojami. Gal žmonės šiandien nori dirbti ne keturiese, o aštuoniese?
Akivaizdu ir tai, kad spausdintų išteklių panaudojimas mažėja, todėl reikia mažinti lentynų skaičių, vietoj jų kurti darbo vietas. Bet tai nereiškia, kad numatyti dalykai visiškai nepasiteisina, tiesiog jie tampa mažiau aktualūs.
– Prieš penkiolika ar dešimt metų buvo sunku įsivaizduoti, kad studentų derybų objektu universiteto auditorijoje gali tapti stalas šalia elektros lizdo. Išsikrovusi kompiuterio ar telefono baterija šiandien gali iš esmės sujaukti dienos planus.
– Iš tiesų geras jūsų pastebėjimas, rozečių poreikis ir bibliotekose milžiniškas, nes praktiškai visi ateina su savo įrenginiais. Taip pat yra visokiausių mobiliųjų telefonų, netgi kompiuterių kroviklių poreikis, nes žmonės arba pamiršta namuose, arba galvoja, kad užteks įkrautos baterijos, bet nepakanka, taigi skoliname. Dažnai skolinasi ausines, įvairių kortelių skaitytuvus.
– Prie pasikeitusių vartotojų poreikių pritaikomos bibliotekų erdvės. O kaip keičiasi jose dirbantys informacijos specialistai – bibliotekinkai, jų kasdieniai darbai ir darbo krūvis?
– Daug kas iki šiol galvoja, kad bibliotekininkas tik dėlioja knygas. Taip, dėlioja, bet iš tikrųjų tai nebėra svarbi dienotvarkės dalis. Daugiau nei 80 proc. išdavimų į namus atliekama naudojantis įrenginiais. Bibliotekininkas nebeatlieka informacijos išdavimo, priėmimo darbų. Šiandien jis yra kaip partneris informacijos vartotojui, būtent jis turi jausti, matyti pokyčius ir tada atitinkamai viską bibliotekoje permodeliuoti. Bibliotekos daug ir sėkmingai užsiima edukacinėmis paslaugomis, įvairia švietėjiška veikla. Žinau bibliotekų, kur bibliotekininkai praktiškai dėstytojais dirba.
– Jei mažėja kasdienių rutininių darbų, gal atitinkamai mažėja ir bibliotekininkų skaičius?
– Kaip tik atvirkščiai, reikia dar daugiau darbuotojų! (juokiasi) Kai nuimame nuo darbuotojų knygų išdavimo krūvį, tada galime teikti kitas informacines paslaugas. Anksčiau – taip, biblioteka tik išduodavo knygas, o dabar informacinių paslaugų sąrašas yra daug platesnis, įvairesnis ir kažkas jas turi administruoti. Dauguma tokių paslaugų reikalauja atidesnio darbo nei tik sudėlioti į fondus knygas. Paslaugų ir daugėja, ir jos yra pakeliamos į kitą kokybinį lygmenį.
Paslaugų ir daugėja, ir jos yra pakeliamos į kitą kokybinį lygmenį.
Pavyzdžiui, konsultavimo paslauga yra labai paprasta, pirminio lygmens – surasti leidinį. Bet gali būti ir aukštesnio lygmens, pradedant nuo informacijos išteklių naudojimo teisiniu aspektu, kaip teisingai juos naudoti rengiant rašto darbus, kaip po to juos aprašyti, kaip pasidaryti informacijos paieškos strategiją, galų gale – kokiuose informacijos telkiniuose jos ieškoti ir kaip? Nes visgi informacijos paieškos infrastruktūra yra sudėtinga. Na, susirasti Smiltynės perkėlos keltą paprasta – įsivedi į „Google“ ir viskas.
Bet jeigu ieškome mokslo informacijos duomenų, rimtų dalykų, to, ko šiaip nėra įprastai ieškant arba būtų labai sudėtinga tiesiog gūglu naudojantis susirasti? Tam, kad galėtum konsultuoti, reikia daug išmanymo, būtina nuolatos kelti kvalifikaciją.
– Esu įsitikinusi, kad kaip savo srities specialistas nemažai keliaujate po Europos ir viso pasaulio bibliotekas. Kaip Lietuva ir lietuviškos bibliotekos atrodo bendrame kontekste?
– Bendrai bibliotekų situacija Lietuvoje nėra tokia bloga. Kaip ir minėjau, daugelyje miestų yra gražių bibliotekų, matyti, kad į tai investuojama, vadinasi, matoma prasmė. Mažuose miesteliuose bibliotekos atlieka labai svarbų vaidmenį. Pavyzdžiui, man yra tekę būti Lazdijuose, ten biblioteka dirba iki išnaktų (pirmadienį-ketvirtadienį bibliotekos patalpose esantis Jaunimo centras veikia iki 22 val., penktadieniais ir šeštadieniais – iki 2 val., − red. past.). Ten yra ir biliardo stalas, ir dar kažkokių veiklų, pramogų, rodos, nesusijusių su bibliotekos veikla.
Kitose šalyse jose renkasi imigrantai, bibliotekos aktyviai dirba su jais, padeda integruotis į vietos bendruomenes.
Bet kaip man pasakojo vietiniai, jaunimas tada neina į barus, nesitrina kažkur pakampėse, turi saugią ir patogią vietą sau pabūti, namų darbus pasidaryti. Tai tokia kaip užuovėja. Bibliotekos vaidina stiprų bendruomenės telkimo vaidmenį. Pas mus dar nėra taip aktualu, bet kitose šalyse jose renkasi imigrantai, bibliotekos aktyviai dirba su jais, padeda integruotis į vietos bendruomenes.
– Paradoksalu, bet mūsų pokalbio apie bibliotekas – knygų namus – metu bene rečiausiai vartojamas žodis knyga. Kaip manote, kokios knygų ir bibliotekų ateities perspektyvos? Ar gali ateityje egzistuoti bibliotekos be knygų?
– Na, knyga yra tik viena iš medijų, o medijų juk yra pačių įvairiausių. Mesopotamijos bibliotekose buvo molinės lentelės, tada papirusai, pergamentai. Dabar daugiausia skaitomi elektroniniai ištekliai. Iš tikrųjų lūžis įvyko 2010 m., nuo tada bent jau VU bibliotekoje elektroninių išteklių perskaitoma daugiau nei spausdintinių. Tačiau mažai tikėtina, kad ateityje bus tik virtualios bibliotekos.
Taip, šiandien yra ir tokių, bet praktika rodo, kad reikia ir fizinių nemažai, galbūt netgi daugiau negu bet kada anksčiau. Alvinas Tofleris 1980 m. išleistoje knygoje „Trečioji banga“ prognozavo, kad ateityje išnyks biurai, nes visur bus internetas ir žmonės dirbs namuose ir taip bus patogiau, nebereikės į darbą važiuoti. O ką dabar mes matome? Nieko panašaus, biurų pastatų tik daugėja. Informacijos mainuose labai svarbi yra socialinė interakcija. Todėl neišvengiamai reikalingos erdvės.
– Galbūt ateityje tokias erdves vadinsime ne bibliotekomis, o komunikacijos centrais?
– VU bibliotekos vienas iš pagrindinių pastatų juk taip ir vadinasi – Mokslinės informacijos ir komunikacijos centras, bet vis tiek tai yra biblioteka (šypsosi). Taip, kai patį žodį šifruojame – knygų saugykla – galbūt skamba keistai, bet tą knygą galima labai plačiai suprasti.
– Viešojoje erdvėje kartas nuo karto vis pasigirsta nuogąstavimų, kad šiandien skaitome mažai, nebepajėgiame perskaityti didesnės apimties tekstų. Beata Tiškevič savo feisbuko paskyroje prisipažino jaučianti didelę gėdą, mat Knygų mugėje prisipirko daugybę knygų, tačiau daug jų vis dar žvelgia iš kampo ir laukia dėmesio. Kas su mumis vyksta? Ar iš tikrųjų prarandame gebėjimą skaityti?
– Na, žmogus norėjo pasigirti, kad užsiėmęs. Dabar madinga būti užsiėmusiu. O dėl skaitymo įpročių – dažnai žmonės galvoja, kad skaito tik tada, kai skaito grožinę literatūrą. O jeigu skaito ne grožinę − tai čia ai, jis jau nieko neskaito. Bet iš tikrųjų juk mes skaitom labai daug! Jaunimas ypač daug skaito, daug daugiau nei ankstesnės kartos. Mes kasdien sugeriame, perskaitome didžiulį kiekį informacijos.
Jaunimas ypač daug skaito, daug daugiau nei ankstesnės kartos.
Juk nebūtinai jos formatas turi būti knyga. Gali būti žinutė, twiteris, dar kažkokie dalykai. Mes skaitome, tik klausimas, kur ir ką. Taip pat reikia skirti skaitymą darbui ir savo malonumui. Darbui mes labai daug skaitome. Klausimas, kas tuomet yra didesnė vertybė, − ar savo malonumui skaityti, ar darbui? Visai neskaityti, be abejo, būtų keista, kaip tuomet žmogus gali sekti naujienas ir pokyčius? Skaitymo įpročių pasikeitimui didžiausią įtaką turi medija, kur skaitome, kaip skaitome ir kokios apimties tekstas yra priimtiniausias.
Loading ...