Artėjant Mokytojų dienai, dauguma pedagogų tegali atsidusti: šių laikų Lietuvoje mokytojo profesija nevertinama. Bet tam yra ir priežasčių. Viena jų – ydinga ir išklibusi Lietuvos pedagogų rengimo sistema, nespėjanti prisitaikyti prie šiuolaikinių poreikių, tad į mokyklas dažnai ateina nemotyvuoti ir dirbti nepasirengę mokytojai.
Vilniaus Filaretų pradinės mokyklos mokytoja Daiva Vaičaitytė, prieš ketverius metus Klaipėdos universitete baigusi vaikystės pedagogiką su vokiečių kalbos specializacija, sako, kad po studijų jai trūko elementarių žinių, kaip susiplanuoti pamoką, stigo ir pasitikėjimo savimi. Be to, kol mokėsi universitete, ji net nesvarstė galimybės dirbti mokykloje. Ir tik paskutiniame kurse patekusi į projektą „Renkuosi mokyti“ pakeitė nuomonę apie darbą su vaikais.
Šiuo projektu stengiamasi paraginti geriausius aukštųjų mokyklų absolventus dvejus metus po studijų dirbti mokytojais. „Dalyvaudama šioje programoje gavau kur kas daugiau negu universitete. Mat čia didžiausias dėmesys skiriamas savęs pažinimui, tobulėjimui, mokymui mokytis ir motyvacijos dirbti su vaikais skatinimui. Aš taip užsidegiau, atradau save, kad apie jokį kitą darbą net negalvoju“, – tvirtina D.Vaičaitytė.
Per paskaitas ir seminarus iš mokytojų ekspertų ji išmoko rašyti pamokų planus, o bendravimo su vaikais įgūdžių sėmėsi neformalioje aplinkoje – vaikų stovyklose. D.Vaičaitytė projekte „Renkuosi mokyti“ pagrindines žinias, reikalingas pedagogui, gavo per praktines užduotis, kurių, pasak jos, labiausiai ir trūko universitete.
„Universitete dažnai buvo mokoma tokių dalykų, kuriuos vėliau sunku pritaikyti praktiniame darbe. O ir pačios praktikos buvo per mažai – mėnesio paskutiniame kurse tikrai neužtenka. Pavyzdžiui, Vokietijoje daugelyje pedagogikos mokyklų tik vieną dieną per savaitę vyksta paskaitos, o visas kitas dienas studentai praleidžia mokyklose“, – sako Vilniaus Filaretų pradinės mokyklos mokytoja.
Nėra bendros pedagogų rengimo sistemos
VU Filosofijos fakulteto Edukologijos katedros profesorė Vilija Targamadzė pabrėžia, kad Lietuvoje nėra pedagogų rengimo sistemos, tik atskiri elementai. Jos nuomone, nuo užsienio šalių švietimo koncepcijų dokumentų nurašytos atskiros frazės, kurioms trūksta lietuviško turinio. Pavyzdžiui, neaišku, kokiomis asmenybinėmis ir profesinėmis kompetencijomis turi pasižymėti pedagogas, neakcentuojama, kad ugdymas yra vertybė, pedagoginė praktika nesusieta su kompetencijų ugdymu.
„Kai nėra vienos sistemos, o kuriami tik atskiri fragmentai, tuomet ne sistema tarnauja žmonėms, o šie ją aptarnauja. Pavyzdžiui, kvalifikacijos kėlimo projektuose dažnai dalyvaujama tik dėl to, kad būtų surinktas reikiamas žmonių skaičius. Vis dar nėra jungčių, kurios padėtų sukurti bendrą sistemą. Tad ir į mokyklą dirbti ateina nepasirengę bei nemotyvuoti žmonės“, – mano Lietuvos švietimo ir mokslo profesinių sąjungų federacijos pirmininkė.
Profesorė pabrėžia, jog Lietuvoje sunku pereiti prie mąstymo, kad pirmiausia turi būti rengiamas pedagogas, o ne fizikas ar matematikas. Be to, pasak V.Targamadzės, labai trūksta pagarbaus požiūrio į ugdytinį. Rengiant pedagogus neakcentuojama, kad svarbiausias mokytojo tikslas – padėti skleistis vaikui. „Jauni specialistai rengiami kaip vykdytojai, nors jie pirmiausia turėtų būti kūrėjai, gebantys patys atsiskleisti globaliame kontekste. Trūksta vertybinio akcento“, – kritikos negaili V.Targamadzė ir priduria, kad Lietuvos universitetuose, rengiančiuose pedagogus, retai taikomi naujausi aktyvaus mokymosi metodai, tokie kaip projektinis mokymasis, tad ir baigę studijas jaunieji mokytojai dažnai jų netaiko savo darbe.
Kad naujovės į aukštąsias mokyklas ateina labai lėtai, sako pastebinti ir programos „Renkuosi mokyti” vadovė Marina Vildžiūnienė: „Mane stebina, kad rengiant pedagogus dažnai nėra praktinio sąlyčio su švietimo sistemoje vykstančiais pokyčiais. Pavyzdžiui, būsimųjų mokytojų nepasiekia naujos ugdymo bendrosios programos, naujausi vadovėliai.“
Šiuolaikinių didaktikų centro vadovė Daiva Penkauskienė teigia, kad retas dėstytojas, rengiantis pedagogus, pats dirba mokykloje. Tad nematant iš vidaus mokyklos, kuri šiandien yra labai pasikeitusi, sunku perimti ir naujoves. „Nėra teoretikų ryšio su mokykla, jie nejaučia ir nemato pokyčių, todėl ir nereaguoja į juos“, – mano D.Penkauskienė.
Praktika – susivokti, ar gali dirbti su vaikais
Vesdama seminarus jau baigusiems studijas mokytojams, M.Vildžiūnienė pastebi, kad jiems labai trūksta elementarių praktinių žinių. Tą patvirtina ir patys studentai per apklausas, atliekamas po pedagoginės praktikos. „Kiekvienais metais studentų klausiame, kokių žinių jiems labiausiai pritrūko atliekant praktiką. Dažniausi atsakymai – kad nežino, kaip elgtis esant konkrečiai situacijai, kai, pavyzdžiui, mokiniai įvairiais būdais bando naują pedagogą. Taip pat jauniems mokytojams sunku suvaldyti klasę. Jiems stinga ir psichologinių, ir didaktinių žinių“, – vardija VPU Pedagogikos psichologijos instituto Edukologijos katedros vedėja Marija Barkauskaitė.
Siekiant, kad iš universitetų išeitų labiau praktiniam darbui pasirengę mokytojai, nuo praėjusių metų laiko pedagoginei praktikai skiriama kiekvienais studijų metais. „Pirmame kurse studentai stebi pedagogo darbą, kitais metais – jau šiek tiek padeda, vėliau yra mentoriaus praktika, kai jie veda dalį pamokos, organizuoja renginius su vaikais, ir ketvirtame kurse savarankiškai veda pamokas“, – dėsto M.Barkauskaitė.
D.Penkauskienės vertinimu, įvestas didesnis praktikos valandų skaičius – kol kas didžiausias teigiamas poslinkis pedagogų rengimo sistemoje. „Vis dėlto kažin ar tai duos teigiamų rezultatų, nes šiandien Lietuvoje rengiami mokytojai, kurie neplanuoja dirbti mokykloje“, – pripažįsta pašnekovė.
VU Filosofijos fakulteto Edukologijos katedros vedėjos Lilijos Duoblienės nuomone, Lietuvos pedagogų rengimo sistema bando prisitaikyti prie šiuolaikinių poreikių, tačiau pokyčiai vyksta tik stengiantis atitikti formalius reikalavimus. „Didinamas praktinių valandų skaičius, keliami kompetencijos reikalavimai, tačiau tai tik prisitaikymas prie vartotojiškos visuomenės. Per praktikas tik pašlifuojamas įbruktas instrumentas, mokytojas spaudžiamas į reglamento numatytus rėmus, o kūrybinės erdvės jam nepaliekama. Suteikiama per mažai atsakomybės, kad padėtų atsiskleisti vaikui. Praktika būsimam mokytojui turėtų būti skirta pirmiausia pačiam save pažinti, kad jis susivoktų, kodėl dirba su vaikais“, – mano L.Duoblienė.
Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai tikisi, kad motyvuotų pedagogų gretos turėtų pagausėti po kelerių metų, kai studijas baigs laikiusieji motyvacinį testą. „Dalis jaunuolių, sužinoję, kad reikės laikyti testą, neteikia prašymų studijuoti pedagogikos specialybių. Taip nemažai atkrinta tokių, kurie anksčiau patekdavo atsitiktinai“, – sako švietimo ir mokslo ministro patarėjas Gytautas Damijonaitis.
Pasak jo, dar didesni pokyčiai turėtų prasidėti, patvirtinus Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo koncepciją. Joje bus numatyta, kaip sukurti motyvacinę sistemą, kad mokytojas norėtų tobulėti, pabrėžiama, jog turi būti sudarytos sąlygos kvalifikacijai kelti, o teikiant šias paslaugas dalyvautų aukštosios mokyklos.
„Siekiame sisteminio ir ženklaus pokyčio, kad kvalifikacijos kėlimas nebūtų tik formalus, užfiksuotas dokumentuose. Mokytojai daugiau tobulintis turėtų savo darbo vietose, o ne važinėdami į seminarus, todėl planuojama mokyklose sustiprinti profesinio tobulinimo konsultanto funkciją. Konsultantas turėtų kalbėtis su pedagogais apie patiriamus sunkumus, patarti, ką reikėtų keisti“, – planuojamus pokyčius apibūdina ministro patarėjas.
Ugdymas stumiamas į paraštę
G.Damijonaičio nuomone, vaikų ir tėvų požiūris į mokytoją priklauso nuo jo darbo kokybės, todėl skatinti pedagogus tobulėti labai svarbu ne tik dėl to, kad pamokos taptų naudingesnės vaikams, bet ir stengiantis kelti mokytojo profesijos prestižą. Mat šiandien pedagogo darbas Lietuvoje dažnai nuvertinamas, priešingai nei Skandinavijos šalyse ar Vokietijoje. Be to, ir patys mokytojai retai didžiuojasi savo atsakingu darbu, nors jų atlyginimai šiandien nėra tokie jau maži.
„Suomijoje mokytojo profesijos prestižą pavyko pakelti, kai pedagogai buvo išlaisvinti nuo daugelio biurokratinių formalumų, kad daugiau dėmesio galėtų skirti ugdymui. Danijoje mokytojas suprantamas ne kaip žinių perteikėjas, o kaip vaiko pagalbininkas. Pedagogas kartu su mokiniais išsikelia tikslus ir ieško geriausio scenarijaus, kaip juos įgyvendinti“, – aiškina V.Targamadzė.
Jos nuomone, Lietuvoje bandoma kai ką perimti iš vienos ugdymo sistemos, kitus dalykus – iš kitos. „Visko daug, bet viskas labai miglota. Žaidžiama paviršiumi, o daugelis dalykų tik deklaruojami. Reikia įvardyti tikslus ir numatyti konkrečią įgyvendinimo koncepciją, kuriai pritartų pedagogai. Mat daugelis politikų parengtų mechanizmų žlunga, nes jų nepalaiko švietimo srities profesionalai. Kardinaliai keisti sistemą būtina, nes stokojant visuminio mąstymo, vertybinių akcentų ugdymas bus nustumtas į paraštę ir toliau rengsime ne kūrybingus pedagogus, o vartotojus“, – apibendrina V.Targamadzė.
Šiuo metu Lietuvoje vaikus moko 41 tūkst. mokytojų.
VU edukologijos profesorė V.Targamadzė: „Lietuvoje nėra pedagogų rengimo sistemos, trūksta visuminio mąstymo, vertybinių akcentų, todėl mokytojai tampa vykdytojais.“