Per pastaruosius kelerius metus visame pasaulyje ėmė populiarėti nealkoholinis alus ir vynas, o gamintojai puolė lenktyniauti, kas pasiūlys naujų įdomių produktų, kurių skonis beveik kaip alkoholio, bet jo ten nėra.

Aušra LĖKA

Prieš keturiolika metų TV3 televizija kartu su „Utenos alumi“ paskelbė iniciatyvą „Laisvę Joninėms“. Kad ši šventė taptų nedarbo diena, Lietuvos gyventojai raginti balsuoti net … „Utenos alaus“ kamšteliais. Per tas „laisvas“ Jonines išgerta marios alkoholio.

Bet mados pasaulyje keičiasi – civilizuotose šalyse žmonės geria vis mažiau ir vis dažniau renkasi nealkoholinį alų ar vyną. Jau ir Lietuvoje nemažai žmonių paremtų iniciatyvą „Laisvę negirtoms Joninėms“.

Per trejus metus – blaivaus alkoholio revoliucija

„Prieš pusmetį atlikome aklą testą: žmonės ragavo ir alkoholinio, ir nealkoholinio alaus, nežinodami, kad yra ir tokio, ir kitokio. Geriausiu išrinktas nealkoholinis kvietinis“, – „Švyturio-Utenos alaus“ komunikacijos ir korporatyvinių reikalų direktorius Dainius Smailys pasakoja, kad pasitelkus naujausias technologijas skonio tarp alkoholinio ir nealkoholinio alaus skirtumas smarkiai sumažintas.

Skirtumas tik tas, kad neapgirsti. Tad pasirinkimas toks: gerti, kad atsigaivintum ir mėgautumeisi skoniu ar kad apsvaigtum.

„Nealkoholinis alkoholis – truputėlį keistas dalykas, nes alkoholis turėtų būti su alkoholiu. Bet toks vynas ar alus pakankamai panašaus į alkoholinį skoniu, žmonės nori juo mėgautis, ir tai gerai. Be to, yra ir įvairių situacijų: gerti alkoholio negali besilaukiančios ar maitinančios moterys, vairuojantys žmonės, o kai kas tiesiog tuo metu jo nenori. Vienareikšmiškai pastebime tendenciją, kad vis daugiau žmonių teiraujasi nealkoholinio alaus ir vyno, atsiranda vis naujų produktų, nes gamintojai mato rinkos poreikį“, – pasakoja Lietuvos someljė asociacijos prezidentas Arminas Darasevičius.

Pasak jo, net didieji pasaulio gamintojai, daugelį metų negaminę nealkoholinių produktų savo vardu, dabar tai daro, ir sėkmingai, pavyzdžiui, labai populiarus „Heineken“ nealkoholinis alus.

Tarptautinės rinkos tyrimų bendrovės „Nielsen“ duomenimis, nealkoholinio alaus pardavimas Lietuvoje 2016 m. lapkritį–2017 m. balandį didėjo 28,2 proc., nors visa alaus rinka krinta kelerius metus iš eilės, o minėtu laikotarpiu krito 6,5 proc.

Madingas tampa putojantis nealkoholinis vynas. „MV Group“, valdančios „Alitos“, „Anykščių vyno“ ir „Stumbro“ gamyklas, rinkodaros direktorius Algirdas Čiburys pasakoja, kad „Alitos“ pusiau sausas „Alita Selection Alcohol Free“ pagal pardavimą lenkia ne vieną „Alitos“ alkoholinį putojantį vyną ir pagal praėjusių metų rezultatus patenka į dešimtuką. Be to, Lietuvos prekybos įmonių asociacijos konkurse „Populiariausia prekė 2016“, šis produktas nealkoholinio vyno kategorijoje pelnė praėjusių metų populiariausios prekės titulą.

„Šio gėrimo rezultatai du tris kartus viršijo mūsų lūkesčius. Akivaizdu, kad tokie gėrimai turi perspektyvą“, – neabejoja A.Čiburys.

Pasak „Maxima LT“ Korporacinių reikalų departamento direktoriaus Jauniaus Špakausko, pastaruosius keletą metų nealkoholiniai gėrimai tampa vis populiaresni. Nuo 2015 m. nealkoholinio alaus pardavimas padidėjo trečdaliu, o nealkoholinio vyno – net daugiau nei 70 proc. „Norėdami savo pirkėjams pasiūlyti platų asortimentą, per keletą metų nealkoholinių gėrimų asortimentą savo parduotuvėse netgi padvigubinome“, – pasakoja J.Špakauskas.

Nuo pasaulio dar atsiliekame

Vis dėlto nealkoholinio alkoholio revoliucijoje lietuviai – kol kas sekėjai, o ne vėliavnešiai. D.Smailys lygina: Lietuvoje nealkoholinio alaus vartojimas per pastaruosius dvejus trejus metus išaugo bene dvigubai: „Nielsen“ duomenimis, 2014 m. Lietuvoje visoje alaus rinkoje jo dalis buvo 0,73 proc., dabar – 1,26 proc. Bet kitose šalyse, kaip rodo Europos aludarių asociacijos duomenys, šis skaičius vidutiniškai svyruoja apie 2–6 proc.

D.Smailys pasakoja, kad iki pastarojo dešimt-mečio pasaulyje nealkoholinis alus nebuvo populiarus. Revoliuciją čia padarė Ispanija: tokio alaus gamyba čia plėtojama nuo 2000-ųjų, bet apie 2008–2009 m. gamintojai įžvelgė, kad gali užimti dešimtadalį rinkos. Į nealkoholinį alų pradėta žiūrėti kaip į galintį būti įdomų produktą, ir netrukus vartojimas viršijo lūkesčius – dabar jo dalis alaus rinkoje siekia iki 15 proc. Vokietijoje lūžis įvyko, kai čia pritaikyta technologija vokiečių mėgstamą kvietinį alų pagaminti ir nealkoholinį. Paskui nealkoholinis alus atėjo ir iki kitų aludarystės kraštų, taip pat ir Lietuvos.

„Market Smart“ vadovaujantysis partneris, pasaulinio vyno turgaus „GlobalWineTrade.com“ vadovas, vyno rinkos ekspertas Dainius Kalina stebi, kad per pastaruosius trejus ketverius metus visame pasaulyje kyla gana didelė mada ir susidomėjimas nealkoholiniu vynu – o jo yra ir raudono, ir balto, ir rožinio, ir putojančio. Apie 2005–2007 m. nealkoholinio vyno jau buvo galima nusipirkti, bet jis buvo visai nepopuliarus ir jį gamino nedaug gamintojų. Kur kas didesnė pasiūla atsirado nuo 2013–2014 m., jį ėmė gaminti ir žinomų prekės ženklų atstovai.

„Tokia tendencija visame pasaulyje, nes naujos technologijos leidžia eksperimentuoti, ieškoti naujovių, o norint išsiskirti iš konkurentų svarbu parodyti, kad ieškai, taikai inovacijas. Taip, ir nealkoholinio vyno yra prasto, bet žinomų gamintojų, pavyzdžiui, „Torres“, nealkoholinio vyno skonis, nors ir jaučiasi, kad ne visai toks kaip įprasto, bet pakankamai įdomus“, – sako D.Kalina.

Nealkoholinio vyno lyderiai taip pat ispanai: jo pardavimas šioje šalyje pastaruosius kelerius metus didėja po 15 proc. kasmet, o paprasto – apie 2–4 proc. Žinoma, nealkoholinio vyno pardavimo skaičiai auga nuo žemos bazės, jo dalis tarp visų vyno rūšių kol kas nėra didelė.

Be akcizo, bet ne pigesnis

Pasaulyje apskritai mažėja alkoholio vartojimas, tad, kaip pastebi D.Kalina, alkoholio gamintojai ieško gamybos alternatyvų. Populiarėjantis nealkoholinis alkoholis čia – puiki išeitis.

Lietuvos gamintojai taip pat seka pasaulines tendencijas. Štai „Švyturys-Utenos alus“ gamina keturis nealkoholinio alaus produktus: tris „Švyturio“ šeimoje („Nealkoholinis Pilsner“, „Nealkoholinis Baltas“, „Nealkoholinis Juodas“), o pats naujausias – „Utenos alaus“ „Nealkoholinis Radleris“ – pagamintas alaus pagrindu su sultimis.

D.Smailys pasakoja, kad pagal užsakymus nealkoholinį alų jie gamino nuo 2005 m., bet teturėjo vieną rūšį. Kai 2014 m. įmonė investavo į nealkoholinio alaus gamybos įrangą Lietuvoje, atsivėrė naujos galimybės eksperimentuoti, ieškoti ir atrasti naujų skonių. „Baltas“ kvietinis nealkoholinis alus visoje „Carlsberg“ grupėje pripažintas geriausiu, jo receptas perduotas net kelioms „Carlsberg“ gamykloms Vakarų Europoje.

„Tad nors kol kas Lietuvoje nealkoholinio alaus vartojama dar labai mažai, bet per naujus produktus, naujus skonius auginame jo mėgėjus. Mūsų įmonės strategija – per penkerius metus visur, kur prekiaujama alkoholiniu alumi, turėti ir nealkoholinio pasiūlą“, – sako D.Smailys.

„Alita“ nealkoholinį putojantį vyną pradėjo gaminti 2015 m. Beje, nealkoholinio alkoholio gamyba sudėtingesnė nei paprasto. Štai „Alita Selection Alcohol Free“ gamybai naudojamas Pietryčių Ispanijos Mursijos regiono vynuogių vynas, iš kurio specialia įranga pašalinamas alkoholis. Pats gamybos procesas yra ilgesnis ir sudėtingesnis nei alkoholinio.

Daug kas tikisi, kad nealkoholinis vynas turėtų būti labai pigus, nes už jį nereikia mokėti akcizo, bet, kaip aiškina D.Kalina, akcizas nesudaro labai didelės kainos dalies. O technologija yra daug sudėtingesnė, nes gaminamas įprastas vynas, o paskui iš jo „išimamas“ alkoholis.

Dėl tos pačios priežasties nėra pigesnis ir nealkoholinis alus. D.Smailio teigimu, nealkoholinio alaus savikaina net didesnė, nes prisideda papildomas technologinis procesas: pagaminamas alkoholinis alus, o paskui iš jo pašalinamas alkoholis. Taigi akcizo nebuvimas tik kompensuoja brangesnę technologiją.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2017-m

A. Siliūno nuotr.

Vyno dienos. Vyno kultūra Lietuvoje turi tradiciją ir sutelkia vis daugiau skanautojų. Tempo nemažina ir Lietuvos vyno gamintojai.

Lietuvoje kol kas negausu vyndarių, gaminančių ir pardavinėjančių vyną pagal licencijas. Šiuo metu tokių yra tik penki ir dar keletas to siekia. O pačioje Lietuvos vyndarių asociacijoje – apie šimtą narių.

„Lietuviškas vynas dažnai sudomina užsieniečius, kurie mielai jo nusiperka dovanoms ir lauktuvėms“, – sako someljė mokyklos vadovė Agnė Dirgėlienė, gegužės paskutinėmis dienomis vykusios parodos „Vyno dienos“ pagrindinė organizatorė, prisidėjusi prie visų vienuolikos vyno parodų organizavimo.

Kai kalbama apie lietuvių gaminamą vyną, nuolat minimas Gintaro Sino (Sinkaus) uogų ir vaisių vynas. Ypatinga rūšis – obuolių ledo vynas, kuris dar gaminamas tik Kanadoje.

Manau, kad tą lietuviško „vaisiuko“ įspūdį reikės dar ne vienus metus mušti žmonėms iš galvų.

„Išgirdau, kad toks vynas gaminamas Kanadoje, bet jo nė nepavyko parsisiųsti paragauti. Manasis daromas gana originaliai. Jei įsigilini į procesus, analizuoji, ką darai, po kelių kartų pavyksta. Man irgi buvo panašiai: keli kartai buvo nesėkmingi, o paskui gavome rezultatą. Vis dėlto nesakyčiau, kad dabartinis skonis yra galutinis, gal dar ir po kokių dešimties metų mano sūnus bandys jį tobulinti“, – patirtimi dalijasi G.Sinas.

Dėl ilgesnio tokio vyno žaliavos paruošimo gamyba užtrunka ilgokai. Skonis priklauso nuo daugybės šalutinių poveikių. „Tuo primena mažą vaiką ar per gražią žmoną“, – juokiasi G.Sinas.

Vyndarys savo aistra užkrėtė ir šeimą, kuri prireikus mielai prisideda prie šio užsiėmimo. Jis vyno gamybą taip ir vadina – tiesiog pomėgiu. Esą iki verslo, iš kurio būtų galima normaliai gyventi, dar neprieita.

G.Sinas, stovintis lietuviško vyno gamybos avangarde, turi ir „tikrą“ darbą – gamina statybų pramonei reikalingas medžiagas. Tačiau jo vynų pardavimas vis didėja, ieškoma būdų, kaip padidinti rinką. Vienas naujesnių vyninės pasiekimų – didėjantis pardavimas neapmuitintų prekių parduotuvėse oro uostuose, taip pat vis labiau prisijaukinamos vyno parduotuvės.

Vyno iš uogų ir vaisių gamintojams Lietuvoje nėra lengva, tenka kovoti su skeptišku požiūriu ar net neslepiamu požiūriu iš aukšto – esą koks gi vynas ne iš vynuogių.„Manau, kad tą lietuviško „vaisiuko“ įspūdį reikės dar ne vienus metus mušti žmonėms iš galvų“, – greitos sėkmės nesitiki G.Sinas.

Kadangi Lietuvoje visi bijo vienas kitam pasakyti blogų dalykų, visiems atrodė, kad gamina gerą, visiems patinkantį gėrimą.

Skeptišką tautiečių požiūrį į lietuvišką vyną pastebi ir daugybę metų šalies vyndarių veiklą sekantis Lietuvos someljė asociacijos (LSA) vadovas Arūnas Starkus. Jo nuomone, rinka lietuviškam vynui dar nėra pribrendusi – dažnas vyną mėgstantis lietuvis apie tokį apskritai nė nežino. Galima laukti, kad pasiūla netrukus gerokai išaugs, bet paklausa dar nebus suformuota. Pats ekspertas lietuviško vyno gamybą vertina palankiai, tačiau neketina jam daryti jokių nuolaidų vien dėl kilmės.

A.Starkus pasakoja, kad anksčiau žmonės vyną gamindavosi namie, per daug nesukdami galvos dėl kokybės, dažnai patys neragavę normalaus vyno. „Kaip darė pienių vyną nusižiūrėję jo receptą knygoje, taip ir darė. Kadangi Lietuvoje visi bijo vienas kitam pasakyti blogų dalykų, visiems atrodė, kad gamina gerą, visiems patinkantį gėrimą“, – dėsto vyno specialistas.

Padėtis ėmė keistis, kai bene prieš devynerius metus mūsų vyndariai ėmė burtis į bendruomenę ir galiausiai buvo įkurta Lietuvos vyndarių asociacija. Tai paskatino greitą akiračio plėtimąsi. Greitai pamatyta, kad, pavyzdžiui, populiarųjį pienių vyną vieni pagamina tragiško skonio, kitiems pavyksta geriau, ir pradėta sparčiai mokytis. Šiais metais vyno čempionatui iš Lietuvos pateikti 44 vynai, ir gal tik kokie penki buvo su „ydomis“. Tai yra tam tikras kokybės indikatorius, nes anksčiau prasto vyno būdavo daugiau. „Taigi po kurio laiko jau ėmė atrodyti, kad juos ne visus reikia išpilti“, – sako A.Starkus.

Jei geriu vyšnių vyną, noriu aiškiai jausti vyšnias, nes tiesiog taip turi būti.

Mūsų vyndariams netrūksta iššūkių ir nepalankių aplinkybių. Nepakeisime to, kad Lietuva yra vėsaus klimato šalis ir dėl to visose uogose, vaisiuose esama labai daug rūgšties. Tai didelė problema. Rūgštis niekur nedingsta, jos nepavyksta ištraukti, vadinasi, gauname tarsi rūgščias sultis, kuriose yra šiek tiek cukraus. Kai jos susifermentuoja, rūgštis ima dominuoti. Deja, daugelis mūsų vyndarių nesugeba to suvaldyti.

„Balanso radimas ir skonio aiškumas šiuo metu yra svarbiausia. Jei geriu vyšnių vyną, noriu aiškiai jausti vyšnias, nes tiesiog taip turi būti“, – pabrėžia LSA vadovas.

Aišku, kartais vyndarių išradingumas būna keistokas, tarkime, jie imasi daryti vyną iš įvairių daržovių, nors jose beveik nėra cukraus. Tai reiškia, kad turėdamas tokią žaliavą cukraus turėsi pats pridėti ir galiausiai gausi kažkokį neaiškų produktą.

Panašiai yra ir su pienių vynu – dažniausiai pagal receptą į jį dedama ir apelsinų, ir razinų, todėl rezultatas taip pat būna keistokas. „Pienės praktiškai neturi skonio, neturi rūgšties – visko reikia įdėti“, – aiškina A.Starkus.

Apskritai, jei kalbame apie vyno rinką ir vyno kultūros plėtotę, vynas užsiima vis stipresnes pozicijas. Žinoma, Lietuvoje vynas pagal suvartojimą nusileidžia alui ir stipriesiems gėrimams, tačiau tai būdinga net stiprioms rinkoms.

„Kai prieš keletą metų JAV buvo paskelbta, kad vynas pagal suvartojimą pralenkė alų, visi labai nustebo, bet mums patiems dar toli iki to“, – pateikia pavyzdį vyno ekspertė, „Vyno klubo“ įkūrėja Rasa Starkuvienė.

Kas Lietuvoje yra ištikimiausi vyno mėgėjai? Pasak A.Dirgėlienės,” Vyno dienų“ tipinis lankytojas yra nuo 28-erių iki maždaug 52-ejų metų amžiaus, turintis aukštąjį išsilavinimą, reiklus savo gyvenimo kokybei.

Kalbinti pašnekovai pabrėžia, kad vartotojas Lietuvoje taip pat tampa brandesnis, naujausios tendencijos, mados mus pasiekia gana greitai ir sulaukia susidomėjimo.

Vynu visur domisi tik tam tikra visuomenės dalis, o daugybė žmonių jį geria tiesiog žiūrėdami į tai, ar jis baltas, ar raudonas ir kiek kainuoja butelis.

„Per šį laiką, kai imtos rengti „Vyno dienos“, įvyko daug pokyčių. Iš pradžių teko žmonėms aiškinti, kad tai nėra paprastas alkoholio išgėrimas, kad koncentruojamasi į gilesnį vyno kultūros pažinimą, – prisimena A.Dirgėlienė ir prideda, kad besidominčiųjų vynu nuolatos gausėja. – Statistiškai kiekvienoje vyno parodoje lankytojų padaugėja maždaug ketvirtadaliu, pernai jų buvo apie 3,5 tūkst.“

„Lietuvoje, pavyzdžiui, apie Prancūziją dažnai manoma, kad ten visi – gurmanai. Tai nėra tiesa. Vynu visur domisi tik tam tikra visuomenės dalis, o daugybė žmonių jį geria tiesiog žiūrėdami į tai, ar jis baltas, ar raudonas ir kiek kainuoja butelis“, – savęs nenuvertinti pataria R.Starkuvienė.

Be to, ji pabrėžia, kad lietuviai yra smalsūs ir pakankamai išsilavinę vyno vartotojai.„Šioje parodoje dalyvaujantys užsienio vyndariai prieš važiuodami į Lietuvą nežino, ko tikėtis. Galbūt mano, kad esame panašūs į slavus ir tiesiog prisigersime (tiesą sakant, mus pačioje pradžioje tai taip pat baugino). Vis dėlto mūsų žmonės fantastiški ir stebina visus vyndarius, kad labai daug klausinėja, viskuo domisi – panašiai kaip profesionaliose vyno parodose, skirtose tik vyno profesionalams. Paskui kartais net ir nuvažiuoja pas tuos vyndarius“, – sako vyno žinovė.

Būtent tokios vyno parodos, atsidariusios someljė mokyklos, leidžiami leidiniai apie vyną ir maisto kultūrą prisidėjo prie spartesnio lietuvių išprusimo, kai vynui apibūdinti atsirado daugiau sąvokų nei „baltas“ ir „raudonas“, „saldus“ ir „rūgštus“.

Didelį postūmį šiai kultūrai plėtotis suteikė per pastaruosius dvejus trejus metus įsikūrę daug naujų restoranų, skiriančių kur kas didesnį dėmesį vynui ir nebijančių eksperimentuoti – į valgiaraštį įtraukti ir klientams neįprastų lietuvių vyndarių gėrimų. R.Starkuvienės teigimu, vyno importo į Lietuvą pasiūla irgi įdomesnė, įvairesnė nei į kitas Baltijos šalis.

Nors tokios kelionės nuo Toskanos regiono iki Jordanijos kainuoja nemažai (kaina svyruoja nuo 600 iki beveik 3 tūkst. eurų), tačiau klientų dėmesio sulaukia.

Prieš dešimtmetį žmonės buvo pamėgę vyną iš kokios nors vienos šalies, o dabar norima kuo labiau eksperimentuoti ir sąmoningai ieškoma nežinomų skonių bei kvapų. Aišku, tradiciškai Lietuvos rinkoje karaliauja vynas iš Prancūzijos, Italijos ir Ispanijos, taip pat išpopuliarėjo Čilės ir Argentinos vynas.

Vienintelio Lietuvoje vyno keliones ir kruizus rengiančio kelionių organizatoriaus „Boutique Travel“ direktorė Aja Rutkauskaitė patvirtina, kad lietuvių noras kuo daugiau sužinoti apie vyną – ne išgalvotas dalykas. Nors tokios kelionės nuo Toskanos regiono iki Jordanijos kainuoja nemažai (kaina svyruoja nuo 600 iki beveik 3 tūkst. eurų), tačiau klientų dėmesio sulaukia.

„Tai nėra masinis produktas, jis vis dėlto skirtas didesnes pajamas gaunantiems žmonėms. Matome, jog kiekvienais metais tokių kelionių populiarumas didėja, nors anksčiau žmonės apskritai nesuprato, kad galima tokias rengti, na, o šį sezoną turime parengę net šešiolika vyno kelių“, – pasakoja A.Rutkauskaitė.

Vaiva Sapetkaitė

Straipsnis pirmą kartą publikuotas savaitraštyje “Veidas” 2015 m. birželio mėnesį

Vyno keliai buvo sumanyti ikikarinėje Vokietijoje – tikėtasi išpopuliarinti vietinį turizmą. Greitai šią idėją pasičiupo kitos šalys, ir visur ėmė rastis alaus, sidro, kitų gėrimų keliai.

Daiva Urbienė

Kiekvienos atostogų kelionės maršrutą praturtina ne tik istorijos ar gamtos paminklai, bet ir galimybė patirti ką nors naujo, sužinoti, paragauti bei pauostyti. „Veidas“ siūlo idėjų, kaip paįvairinti keliones netikėtais maršrutais ir naujais skoniais.

Po Karibų salas – su romu ir piratų vėliava

Kokie vaizdai kyla vos tik išgirsti žodį „romas“? Tikriausiai vaizdinga Karibų jūros sala, turkio mėlynumo jūra ir audrų vėtytas bei mėtytas laivas, pasidabinęs juoda vėliava su išsiviepusia kaukole, o jame – auskaruoti barzdoti vyrai, prie statinaičių romo ir aukso plėšiantys dainas. Toks piratų įvaizdis peršamas dažname filme ar romane apie šiuos šiurpą kėlusius jūros plėšikus. Pasirodo, kūrėjai viską suprimityvino.

Ekonomikos profesorius Peteris T.Leesonas, tyrinėjęs Karibų jūros piratų socialinį darinį ir tyrimų rezultatus paskelbęs knygoje „Nematomas kablys“, tikina, kad kiekvienas piratų laivas turėjo savo tarsi minikonstituciją, kuri pažabodavo laivo kapitono galias, o kapitonas būdavo renkamas lygiu balsavimu, be to, piratų bendrijose egzistavo rasinė lygybė.

Belieka prisiminti, kad Karibuose piratai siautėjo nuo XVI a. vidurio iki XVIII a. pradžios. Salose iki šių dienų yra išlikę gausybė tų kruvinų laikų palikimo – kai kurie miestai išaugo iš korsarų pamėgtų irštvų, o kiek dar stūkso galingų įtvirtinimų ir fortų. Dominikos, Puerto Riko, Jamaikos, Grenados, Arubos, Barbadoso ir kitose salose vis dar gyvos legendos apie nuskendusius ar paslėptus piratų lobius ir, aišku, daugybė paties įvairiausio romo.

Cukranendrės, atgabentos iš Indijos ar pietinių salų, puikiai prigijo Kuboje ir Karibų salose. Gaminant cukrų likdavo antrinė žaliava – melasa, tamsi, tąsi, saldi, į medų panaši masė. O kad geras daiktas neprapultų veltui, kažkas atrado, kad iš šios masės galima pasigaminti alkoholinio gėrimo. Be to, žaliava pigi, gamyba paprasta, tai ir kaina gėrimo nedidelė.

Todėl nenuostabu, kad gėrimą pamėgo žemiausio sluoksnio atstovai, galintys jį įpirkti. Romas greitai paplito Karibų, Kubos ir kitų salų ar šalių uostų landynėse. Šiandien romu mėgaujamasi ne tik purvinose landynėse, bet ir prabangiuose restoranuose.

Į ką verta atkreipti dėmesį keliaujant po Karibų salas? Štai Barbadose įdomu pasižvalgyti Bridžtauno „Mount Gay Estate“ darykloje, kurioje romas gaminamas nuo XVIII a. pr., Trinidade ir Tobage bene žinomiausia „Angostura Distillery“ darykla. Martinikoje patartina paragauti tamsaus romo, o Kuboje – legendinio „Havana Club“. Jamaikoje verta atkreipti dėmesį į „Appelton By Wray and Nephew“ daryklos romą, tačiau svarbu žinoti, kad jis skirtas čia viešintiems turistams, todėl, jei tik pasitaikys proga, reikėtų nepasikuklinti paragauti mažesnių ar net nežinomų daryklų romo.

Viskis, kvepiantis Škotijos viržynais ir durpynais

Didžiosios Britanijos karalienė, pernai Škotijoje krikštydama naują laivą-lėktuvnešį ir suteikdama savo vardą „HMS Queen Elizabeth“, krikštynoms pasirinko ne prabangaus šampano butelį, bet į laivo bortą sudaužė škotiško Ailos saloje esančio Boumoro miesto daryklos „Worshipful Company of Distillers“ salyklinio viskio butelį. Pasirodo, tas aitriai kadagių dūmais, durpėmis ir viržiais kvepianti gėrimas tinka ir tokia ceremonijai.

Tačiau ne tik dėl šios ceremonijos keliaujant po Škotiją ir lankantis priešistorinėse keistose vietose ar žvalgantis po rūsčias pilis ir gotikinių vienuolynų liekanas verta užsukti į vieną ar kitą daryklą. Juk įdomu pamatyti patį gamybos procesą, daugiau sužinoti apie gėrimą ir degustacijos metu pabandyti užuosti ne tik viržynus, bet ir škotiškas gėles ar egzotinius vaisius. Kur dairytis įdomesnių viskio daryklų? Praktiškai visur: Škotijos žemumose (~Lowland~) nuo Edinburgo iki Glazgo miestų, Škotijos aukštumose (~Highland~) nuo Glazgo iki Perto, kur, kaip tikinama, gaminamas geriausias viskis, o palei Spėjaus upę pabirusiose viskio daryklose gaminamas gėrimas kvepia gėlėmis ir tropiniais vaisiais.

Ailos saloje veikia aštuonios daryklos. Čia dėl durpių, nuolat mirkomų vandenyno vandens, gaminamo gėrimo skonis itin savitas, o kur dar Arano, Mulo, Orknio, Skajaus salos, kurių viskis garsėja labai savotišku aitriu durpių kvapu.

Jei reikėtų nurodyti pačią kvapiausią Škotijos vietą, tai, be jokios abejonės, būtų Arano sala. Čia vaikštinėdamas ir uosdamas orą akimirką pasijunti atsidūręs tai prie Viduržemio jūros, tai keistame egzotiškame miške. Šek tiek pavažiavus nosį pakutena škotiški viržynai, dar mirksnis, ir uodi lietuviškos pievos kvapą. Turistus į salą vilioja Viktorijos laikų Brodiko pilaitė bei egzotiški sodai, kuriuose puikiai veši ir tropikų augalai, bei įspūdingi vaizdai į įlanką. Viskio mėgėjus masina darykla „The Arran“, viena jauniausių, tačiau gaminanti itin kvapnų viskį, kuris bręsta ne tik chereso ar porto, bet ir bordo vyno statinėse.

Beje, tingint skirti laiko ekskursijoms po viskio daryklas, verta pasidomėti, kur galima rasti „viskioteką“ (tokią savotišką biblioteką, kurios lentynose sustatytos begalinės eilės butelių su įvairiausių rūšių ir metų viskiu). Juk kaip smagu senovinės pilaitės menėje jaukiai traškant židiniui po gero pasivaikščiojimo pailsinti kojas su taure kvapnaus gėrimo. Tiesa, malonumas nepigus – šlakelis gėrimo gali kainuoti nuo keliasdešimt iki kelių šimtų ir daugiau eurų.

Alaus festivaliai

Be abejo, garsiausias ir žinomiausias alaus festivalis „Oktoberfest“ dvi savaites (nuo rugsėjo 21 iki spalio 6 d.) ūžia Vokietijoje, Miunchene. Šis festivalis gimė tą dieną, kai kronprincas Liudvikas vedė princesę Terezą ir visus miestelėnus sukvietė į pievą. Pieva gavo Terezos vardą. Joje jau daugiau kaip 200 metų Miuncheno gyventojai ir miesto svečiai būriais renkasi plempti alaus. Milžiniškos palapinės, kuriose bavariškais drabužiais pasidabinusios padavėjos nešioja po dešimt litrinių bokalų, būna sausakimšos, kaip ir viešbučiai Miunchene bei jo apylinkėse. Festivaliui alų gamina šešios daryklos, kurių seniausia – „Augustiner“. Didžiuojamasi, kad joje alus pradėtas gaminti XIV a. pr. Beje, suskaičiuojama, kad kasmet šioje šventėje apsilanko apie 5 mln. alaus gėrėjų.

„Oktoberfestas“ – ne vienintelis garsus Vokietijos alaus festivalis. Štutgarte rugsėjo paskutinėmis savaitėmis vyksta liaudies šventė, skaičiuojanti jau trečią šimtmetį, tačiau turistams geriau žinoma Štutgarto alaus festivalio vardu. Lankytojų čia susirenka gausiai – apie keturis milijonus kasmet. Tiesa, į festivalį atridenamos ne tik alaus, bet ir vyno statinės.

Alaus šventę prieš beveik 20 metų susizgribo rengti ir Berlynas, alaus mėgėjus viliojantis ne tik alumi, bet ir rekordinio ilgio „alaus sodu“ (~Biergarten~), nusidriekusiu apie 2 km per visą miesto centrą.

Alaus festivalių gausa gali pasigirti ir Londonas. Iš jų bene įdomiausias – „British Craft Beer Challenge“ festivalis, kuris keliais etapais vyksta visus metus, o didysis finalas – rugpjūčio pradžioje. Šventės metu galima paragauti paties įvairiausio alaus iš buvusių Didžiosios Britanijos kolonijų.

Čekijoje alaus šventės gerokai mažesnės, bet turinčios daugiau autentiškos dvasios. Vasaros pabaigoje ruošiantis keliauti po Čekiją savo kalendoriuje verta pasižymėti, kada vyksta „Chodovar“ alaus daryklos šventė, viliojanti ne tik šiuo gėrimu, bet ir senovinių čekiškų patiekalų ragavimu. O paskutinę vasaros dieną galima apsilankyti „Pilzener“ alaus festivalyje Pilzene, rugsėjo pirmomis dienomis užsukus į Žateco miestelį paragauti bent 40 rūšių čekiško alaus. Dėmesio vertas ir garsusis „Bernard Fest“ alaus festivalis, vykstantis  Humpoleco miestelyje.

Į Belgijos vienuolynus – ragauti alaus

Jei atsirastų savanoris, kuris ryžtųsi išragauti visą belgišką alų, tam tektų skirti apie trejus metus, su sąlyga, kad bus geriamas vienas butelis alaus per dieną. Mat Belgijoje, įvairių šaltinių teigimu, suskaičiuojama nuo 800 iki 1000 alaus rūšių. Na, o pats geidžiamiausias belgiškas alus „Westvleteren“ yra gaminamas kuklių vienuolių trapistų.

Vakarų Flandrijos provincijoje Šv. Siksto abatijos vienuoliai alų verda ir vietiniams pardavinėja jau kelis šimtus metų. Dievobaimingi vienuoliai kiek galėdami riboja alaus gamybą, kad tik šis užsiėmimas neužgožtų maldų, mišių ir kitų vienuolijos įžadų. Beje, alaus pagaminama itin nedidelis kiekis, tačiau pirkėjai neturi teisės jo perparduoti, norintieji turi važiuoti į vienuolyną ir ten bandyti jo nusipirkti. Negavę gali bandyti laimę kitose trapistų abatijose, Belgijoje tokių yra šešios.

Europietiški vyno keliai

Norisi kelionę paįvairinti vyno keliu, senovinėmis pilimis ar vienuolynais? Sudėtinga išsirinkti iš gausybės variantų? Reikia užsimerkti, besti pirštu į kurią nors vyno šalį, ir 99 proc., kad pataikysi į vyno kelią. Štai fantastiški Portugalijos Doro upės slėnio vaizdai, sukurti žmogaus ir gamtos. Beje, portugalai giriasi, kad tai esą seniausias pasaulyje vyno regionas.

Ispanijoje bene smagiausia pasukti per Andalūziją, pasidomėti maurų istorija, pasivaikščioti Granadoje, Sevilijoje ar bet kuriame senoviniame baltų pastatų mieste ir, aišku, pasimėgauti cheresu. La Riochoje, bene garsiausiame Ispanijos vyno regione, šio tauraus gėrimo mėgėjai gali nesunkiai užsimiršti ir visas atostogas praleisti važinėdami iš vieno vynuogyno į kitą. Prancūzijoje vyno kelių – tik rinkis: Bordo, Burgundija, Šampanė, Elzasas. Čia ir prašmatnių pilių netrūksta, apstu vienuolynų, galima dalyvauti nesibaigiančiose degustacijose ir ekskursijose.

Tačiau man labiausiai patinka Italijos Toskana ir Pjemontas. Pastarajame regione įdomiausia keliauti Albos apylinkėmis, kur driekiasi ~Barbaresko~ ir ~Barolo~ vyno keliai. Kiek akis užmato – ramūs kalneliai, apsodinti vynuogynais, ant kalnų stūksančios pilaitės su aplinkui aplipusiais miesteliais. Nori – keliauk pėstute, nori – važiuok dviračiu ar automobiliu. Jauku ir ramu.

Italijoje bene egzotiškiausia pasidairyti Sicilijoje, vynuogynuose palei piktąją ir nuolat dundančią Etną, o tikrąjį pašėlusį gyvenimą, kaip iš komedijų su Sophia Loren, patirsi kur nors Apulijos ar Kampanijos regionų kaimuose.

Būtina paminėti ir Mozelio slėnį Vokietijoje: čia vienoje pusėje tarp fachverkinių namų sulygiuoti vynuogių sklypai, kitoje želia apyniai. O iš viršaus tarsi į savo valdas žvelgia pilių bokštai, ir viskas tokio miniatiūrinio dydžio, lyg būtų žaisliniai.

Ką verta žinoti panorus keliauti garsiausiais vyno keliais? Ogi tai, kad kelionei reikia atidėti daugiau pinigų: Pjemonte nakvynė kainuos nuo 120 eurų, Bordo – nuo 150–200 eurų. Burgundijoje dar brangiau: vakarienė – nuo 70–80 eurų. Pigiau apsistoti mažiau žinomuose kaimeliuose, pasiieškoti kaimo turizmo sodybų. Beje, turizmo sezono įkarštyje ir kainos didesnės, o ir nakvynę ar staliuką reikia rezervuoti gerokai iš anksto. Gerokai pigiau keliauti Kroatijos, Graikijos ar Vengrijos vyno regionuose.

Pagyrūnai gruzinai

Kalbant apie Europos vyno kelius nuodėmė būtų nepaminėti Gruzijos. Tai dar viena šalis, kuri pretenduoja vadintis vyno gimtine. Archeologai lyg ir patvirtina, kad vynas čia gaminamas jau 7 tūkst. metų. Gruzinai tvirtina, kad pačios geriausios vynuogės auga Kachetijos regione. Tad per daug nesiginčijant verta ten ir patraukti, galima net tiesiai į Alaverdi vienuolyną, įkurtą VI a. Jame vynas gaminamas ir šiandien.

Beje, Gruzijoje išlikęs ir naudojamas įdomus vyno gamybos būdas – vynuogių sultys supilamos į ~kvevri~, savotiškos formos molinius ąsočius nuo trijų iki 15 tonų talpos. Anksčiau šie ąsočiai būdavo užkasami į žemę. Pasakojama, kad gimus atžalai ~kvevri~ būdavo pripilamas sulčių ir žemėje laikomas iki vestuvių.

Ko reikėtų paragauti? „Pirosmani“, pusiau saldaus balto vyno, „Alazani“, dar vieno pusiau saldaus, „Kindzmarauli“, pusiau saldaus, ir daugelio kitų. Beje, jei netyčia pasiseks, ir turtingesnis gruzinas pakvies pasivaišinti savo namų ūkio vynu, irgi nosies per daug raukyti neverta, mat toks gėrimas gali būti įdomus tiek skoniu, tiek kvapu. Prieš siūlydamas ragauti savo vyno vaišingasis šeimininkas ditirambų jam tikrai negailės. Na, o tie šeimininkai, kurie neturės vyno, bandys svečiui įpilti čačios, naminės vynuogių degtinės. Aišku nepamiršdami paminti, kad tai gerokai skaniau nei visokios grapos, konjakai ir brendžiai kartu sudėjus.

Gruzinai mėgsta pasigirti, todėl pasididžiuodami savo kraštą vadina gražiausiu pasaulyje. Jiems ši grožybė atitekusi paprastai: esą tuo metu, kai Dievas tautoms dalijęs žemes, gruzinai šventę, gėrę vyną ir sakę ilgiausius tostus, todėl į dalybas atėję paskutiniai. Tačiau Dievas pagailėjęs linksmuolių ir atidavęs patį gražiausią žemės gabalėlį.

Bretanė – legendų ir sidro šalis

Jei keliaujant Prancūzijoje iki gyvo kaulo įsikyri prašmatnios pilys – galvą geriausia išsivėdinti Bretanėje. Čia gausu priešistorinių nežinia kieno, nežinia kada statytų paminklų, viliojančių legendomis apie mistines būtybes, stūkso garsusis Sen Mišelio kalnas, karūnuotas gotikiniu vienuolynu, vandenyno pakrantėje pūpso Sen Malo įtvirtinimai, nuo kurių nusileidus įdomu stebėti potvynius ir atoslūgius.

Tačiau viena malonesnių įdomybių yra Sidro kelias (~Route Du Cidre~), vingiuojantis 140 km vaizdingomis ~Cornouaille~ srities vietomis palei didesnes ar mažesnes šio gėrimo daryklas. Taigi nusprendus šiuo keliu pasivažinėti galima paragauti ne tik įdomaus alkoholinio kriaušių ar obuolių gėrimo, puikiai derančio prie blynų (~crepes~ ar ~galettes~), bet ir puikių, labai gurmanų vertinamų Bretanės austrių.

Beje, mėgstantiems jūros gėrybes patartina stabtelėti ~Canncale~ – tradiciniame žvejų kaime, kuriame verta paragauti austrių, turinčių specifinį riešutų skonį, be to, čia yra daugybė jūros gėrybių restoranų. Kitame miestelyje, Kambremeryje, gegužės mėnesį vyksta sidro ir sūrio festivalis. Turistai, keliavę Sidro keliu, rekomenduoja ekskursiją pradėti būtent nuo šio miestelio.

O baigti pažintį su obuolių gėrimu verta Normandijoje, kur galima paragauti kalvadoso, distiliacijos būdu gaminamo iš sidro.

Įspūdingoji Čilė

Viena gražiausių pasaulio šalių, kuriose klesti vynininkystė, yra Čilė. Tačiau atvykti į Čilę ir visą laiką praleisti tik vynuogynuose būtų per didelė prabanga, mat čia netrūksta gamtos stebuklų, tik juos teks lankyti lėktuvu, mat šalis nusidriekusi beveik per visą žemyno ilgį.

Šiaurinėje dalyje driekiasi atšiauri Atakamos dykuma, viena sausiausių vietų Žemėje, jos kraštovaizdis dažnai lyginamas su Marso vaizdais. O itin sausas oras išsaugojo jau kadaise mirusių žmonių pėdsakus – vis dar driekiasi į tolį prieš šimtą metų riedėjusių vežimų vėžės. Centrinėje dalyje yra Agva Negros perėja, jungianti Čilę su Argentina. Tai viena aukščiausių pasaulyje, 4765 m virš jūros lygio esančių perėjų, kurią galima įveikti automobiliu.

Drąsuoliai, nuolat rizikuojantys nugarmėti nuo skardžio ar būti užversti akmenų griūties, gali pasigrožėti išskirtiniu Penitentės kraštovaizdžiu, kuriame prisimeni visas legendas apie užkerėtas armijas. Atrodytų, kad tūkstančiai 1,8–6 m aukščio karių, apsigobusių baltais smailiais gobtuvais, kokiais pasidabina velykinių procesijų dalyviai Mursijoje ar liūdnai pagarsėję kukluksklanininkai, sustingę į ledą laukia paslaptingo ženklo pulti.

Pietinėje Čilės dalyje visus keliautojus nuo seno vilioja Paino ragai, dvi 2545 m aukščio rausvo granito viršūnės. Įdomu apsilankyti ir netoli Santjago esančioje Čilojės saloje, pasidabinusioje ugnikalniu ir minimoje indėnų tautų legendose. Netoli Santjago yra ir ~Akoa~ palmių miškas, iki kurio tenka nemažai paėjėti, tačiau atėjus ir užkopus į vieną iš kalnų atsiveria fantastinis vaizdas: vienoje pusėje matyti Ramusis vandenynas, kitoje – Andų kalnai. Čia supranti, kokia ta Čilė siaura. O kaip įdomiai atrodo tokio gamtovaizdžio apsupti vynuogynai!

Kadangi Čilėje atstumai labai dideli, keliautojai dažniausiai skuba aplankyti vyno daryklų, per daug nenutoldami nuo sostinės Santjago. Užsuka į kvapniuoju „Cabernet Sauvignon“ garsėjantį Maipo slėnį, neaplenkia Kasablankos, kur skanauja gerų metų „Sauvignon Blanc“ vynuogių vyno, ar San Antonijaus upių slėnių vynuogynų.

Beje, vyno ūkiuose galima ne tik vyno paragauti, bet ir pasimėgauti skaniais vietiniais patiekalais ar apsistoti pernakvoti, o gal net pagyventi ilgesnį laiką. Čilę garsina ir „Carmenere“ vynuogės, kilusios iš Bordo regiono Prancūzijoje, tačiau ten jau itin retai auginamos.

Per pasaulį su taure vyno

Ne mažiau įdomu ir kitose vyno šalyse. Štai Naujosios Zelandijos Šiaurės saloje galima apsukti aplink Oklandą arba Pietų saloje pasidairyti Marlboro regione. Kai kurie žinovai tikina, kad čia bene garsiausia pasaulyje „Sauvingnon Blanc“ gamybos vieta, mat klimatas vėsus kaip Luaros slėnyje, o štai saulėtų dienų kur kas daugiau, tad ir vynuogės prisirpsta gerokai geriau, vynas pasižymi išskirtinai stipriais agrastų ir tropinių vaisių kvapais. Galų gale Naujojoje Zelandijoje akį džiugina ne tik taurės turinys – čia verta aplankyti ugnikalnius ir geizerius, vaizdingus kalnus, o juose būtina pasivažinėti ekstremaliais serpantinais, pasigrožėti išskirtine augmenija bei gyvūnija.

Australijoje vyno kelią reikėtų rinktis pagal mėgstamą vynuogių rūšį. Jei norisi „Cabernet Sauvignon“, verta keliauti į Margaret Riverio ar Kunavaros regionus, „Grenache“ ieškoti Maklaren Veilyje. O štai „Shiraz“ (taip čia vadinama „Syrah“) vyno verta pasidairyti Barosos, Viktorijos ar Hanterio slėniuose.

Tiesa, Hanterio slėnis visai šalia Sidnėjaus, tai į jį turistai traukia tuntais. Visa infrastruktūra pritaikyta keliautojams: galima pernakvoti, pavalgyti, yra prigalvota gausybė pramogų, o vyno rūsiai atviri nuo ryto iki vakaro. Beje, čia viskas kainuoja šiek tiek brangiau nei turistų mažiau lankomose vietose.

Pietų Afrikos Respublikoje egzotikos ir gražių peizažų netrūks, net jei visas atostogas paskirsite tik trims vyno keliams palei pat vandenyno pakrantę: Perlo (~Paarl~), Stelenbošo (~Stellenbosh~) ir Franšoko (~Franschoek~).

Beje, Kinijoje, Indijoje ar Libane taip pat yra vynuogynų, vertų keliautojų dėmesio.

Svarbu prisiminti, kad rengiantis keliauti vyno, alaus ar viskio keliu ir norint sutaupyti laiko verta kreiptis į to regiono kelionių agentūras, kuriose išmanantis žmogus imasi viso organizacinio darbo: užsako išskirtinius turus, kartu važinėja, organizuoja nakvynę, pataria, kokio gėrimo ragauti, kur valgyti, ir supažindina su krašto istorija. Tai ypač populiaru Prancūzijoje.

Šių metų gegužės 23-24 dienomis vykusioje parodoje „Vyno dienos 2014“ vėl puikiai pasirodė Makedonijos daryklos „Bovin“ vynai. Raudonas sausas vynas „Bovin Imperator“ laimėjo geriausio raudonojo kitų šalių vyno titulą (medalį), raudonas saldus vynas „Bovin Vranec Late Harvest“ laimėjo aukso bei kainos ir kokybės santykio medalius, o kiti 5 vynai (raudonas sausas vynas „Bovin Merlot“, raudonas sausas vynas „Bovin Dissan“, raudonas sausas vynas „Bovin Daron“, raudonas sausas vynas „Bovin Shiraz-Syrah“, baltas sausas vynas „Bovin Chardonnay“) laimėjo sidabro medalius.
Bovin vynai kokybės atžvilgiu yra pirmaujantys vynų srityje. Tai lemia didelis dėmesys auginamoms vynuogėms ir atidus vyno gamybos procesas. Bovin vynai gaminami iš rinktinių vynuogių, augančių natūralioje aplinkoje. Naudojant pažangias technologijas, kruopščiai kontroliuojant fermentacijos procesą, išgaunamas pirmarūšis aukštos kokybės vynas. Makedonijoje vasaros yra šiltos, o žemė – derlinga, todėl šis kraštas nepriekaištingas vynuogių auginimui.
Lietuvos vyno mėgėjus makedoniškais Bovin vynais džiugina UAB „Office city“ įmonės direktorius Arturas Skurka. Bovin vynai – Makedonijos pasididžiavimas ir džiaugsmas Lietuvos vyno mėgėjams.

Per pirmus tris šių metų ketvirčius bendras absoliutaus alkoholio suvartojimas Lietuvoje nukrito 2,6 proc., lyginant su tuo pačiu laikotarpiu pernai, rodo Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) duomenys. Keičiasi ir alkoholio rinkos struktūra – kyla vynų dalis, mažiau suvartojama alaus.

Bendra legalaus alkoholio suvartojimo mažėjimo tendencija pastebima jau eilę metų. Remiantis VMI duomenimis, bendras legalaus absoliutaus alkoholio suvartojimas Lietuvoje nuo 2007 metų sumažėjo daugiau nei ketvirtadaliu. Pernai šis rodiklis nukrito 2,1 proc., lyginant su 2011 m.

Lyginant šių ir 2012 metų tris ketvirčius, šiemet vynų rinkos dalis išaugo 4,7 proc. Vynų vartojimo kultūra po truputį populiarėja Lietuvoje, lietuviai tampa vis labiau išprususiais vynų vartotojais. Prie vynų kultūros puoselėjimo prisideda ABBI klasterio įgyvendinama visuomenės informavimo apie Europos vynus programa: įkurta Vyno akademija, rengiami mokymai, edukaciniai renginiai profesionalams ir visuomenei.

Pasak gėrimų pramonę vienijančio ABBI klasterio prezidento Romo Apulskio, bendrą legalaus alkoholio suvartojimo mažėjimą lemia ir įstatymų pakeitimai bei šešėlinė rinka, kuri, remiantis Lietuvos laisvosios rinkos instituto atliktais tyrimais, siekia 33 %. „Nagrinėjant alkoholinių gėrimų pardavimus galima teigti, kad pastaruosius keletą metų lietuviai atranda naujus skonius – dažniau nei anksčiau renkasi brendį, tekilą, viskį, ir lavina skonį vynams. Tačiau tokia tendencija gali būti neilgalaikė. Didinant akcizus, keičiasi rinkos struktūra: kylant atskirų produktų kainai, vartotojas linkęs rinktis pigesnius, taip pat nelegalius, surogatinius produktus, todėl nelegalių gėrimų rinka nemažėja, taip pat išlieka kosmetinio spirito vartojimo ne pagal paskirtį problema“, – sako R. Apulskis.

Kyla grėsmė vietos gamintojams

Užpernai Seimo priimtas ir šių metų pradžioje įsigaliojęs sprendimas apriboti alkoholinių gėrimų pilstymą į plastikinę tarą sukėlė sumaištį alaus ir spirituotų vynų rinkose. Lyginant šių ir praėjusių metų sausio–rugsėjo laikotarpius, 5 proc. nukrito alaus pardavimai. Tačiau skaudžiausiai Seimo sprendimus išgyvena vynų gamintojai. Šiai produkcijai ne tik buvo apribotas taros naudojimas, tačiau ir drastiškai pakeltas akcizas, atitinkamai gamintojai laukia didelio rinkos kritimo. Pavyzdžiui, rugsėjo mėnesį obuolių vyno pardavimai nukrito 36 proc. lyginant su praėjusių metų rugsėju.

Ši tendencija kelia didelę grėsmę ilgą istoriją turinčiai „Anykščių vyno“ gamyklai – tiek gamintojams, tiek patiems anykštėnams. Bendrovė kasmet perdirba apie 25 tūkstančius tonų Šiaurės Lietuvos sodininkystės ūkiuose užaugintų vaisių. Nuo 2007 m., kai akcizų tarifai spirituotiems vynams buvo padidinti 32 proc., darbuotojų skaičius sumažėjo keturis kartus. Šiuo metu ten dirba 74 darbuotojai. Anykščių rajone nedarbo lygis yra vienas didžiausių Lietuvoje ir sudaro 13,5 proc. „Anykščių vyno“ gamyklos patirtis dar kartą parodo būtinybę reguliuoti alkoholiui taikomus akcizus, atsižvelgiant į vietos situaciją.
Gėrimai brangūs, o nelegali rinka toliau klesti

Alkoholinių gėrimų kainos Lietuvoje lyginant su gyventojų pajamomis yra labai aukštos, degtinė Lietuvoje yra santykinai pati brangiausia iš visų Europos Sąjungos valstybių, todėl nelegali rinka iš esmės nemažėja. Prielaidų nelegalios alkoholio rinkos mažėjimui taip pat kol kas nėra – akcizai toliau didinami, prekyba tariamomis etilo alkoholio pagrindu pagamintomis kosmetikos priemonėmis klesti, o sprendimai, leidžiantys teisėsaugos institucijoms efektyviau kovoti prieš šešėlinę prekybą, vis dar nėra priimami.

Savaitgalį Šiuolaikinio meno centre vykusi tarptautinė vyno paroda „Vyno dienos 2013“ ne tik patvirtino, kad Lietuvoje įsigalėjo vakarietiška vyno vartojimo kultūra, bet ir parodė aktualias gurmaniškų produktų rinkos tendencijas: sparčiai auga vyną į Lietuvą vežančių specializuotų įmonių skaičius, restoranai ir nedidelės parduotuvėlės patys ima apsirūpinti vynu ir maisto produktais.

Drauge auga specialų vyno išsilavinimą turinčių profesionalų skaičius, taigi gerėja paslaugų kokybė. Daugėja ir naujų paslaugų: parodoje bent kelios agentūros siūlė vyno keliones, pristatytas mobilusis vyno ir sūrio derinimo gidas, su šokoladu, desertais buvo siejamas ne tik vynas, bet ir alus. Išlavinto skonio vartotojams specialių pasiūlymų turėjo kavos, arbatos, vandens, konditerijos gamintojai.

„Šiemet parodoje apsilankė apie 3300 lankytojų – šiek tiek mažiau nei pernai, tačiau jų tarpe buvo gerokai daugiau profesionalų: kas ketvirtas lankytojas buvo susijęs su restoranų, prekybos verslu, – pasakojo Rasa Starkus, parodą organizuojančio „Vyno klubo“ direktorė. – Tipiškas parodos lankytojas čia praleidžia tris keturias valandas, ekspertų padedamas susidaro metinį pirkinių planą, susipažįsta su rinkos naujienomis, apsilanko bent viename edukacinės programos „Europa daro vyną“ renginyje.“

Nors Lietuvos rinka yra maža ir jauna, galima didžiuotis didžiausia tokio pobūdžio paroda Baltijos šalyse ir Lenkijoje bei dideliu lankytojų aktyvumu palyginti su svarbiausiomis Europos  parodomis. Antai „Prowein“ parodoje Diuseldorfe šiemet apsilankė 44000, Londono vyno parodoje – apie 15000 svečių. Lietuvius sugrįžti į parodą kasmet skatina naujovės – šiemet atvyko vyndariai iš Azerbaidžano, Italijos, Vokietijos, Prancūzijos, Ispanijos, Rumunijos, pristatytas vienuolių pagamintas vynas.

Pažinimas, mokymasis, naujų potyrių lavinimas yra ryškus „Vyno dienų“ požymis. Vykstant forumui, kuriame apie skonio, vaizdo ir garso natūralumą diskutavo Jonas Staselis, Andrius Užkalnis, Arūnas Starkus, Artašesas Gazarianas, Deivydas Praspaliauskas ir kiti, salė buvo pilnutėlė. Ispanijos, Italijos ambasadoriai, matydami kaip efektyviai specialiame stende savo vyną pristato JAV, pažadėjo dalyvauti kitų metų parodoje – auganti Lietuvos rinka jau subrendusi priimti pačius rečiausius ir įdomiausius kitų šalių vynus.

Parodoje taip pat buvo apdovanoti Lietuvos vyno čempionato nugalėtojai, pažymėti geriausi Lietuvos vyno gamintojai, įteiktas devintasis sertifikuoto someljė pažymėjimas, išrinkti  karikatūrų konkurso „Vynas ir kava“ prizininkai. Parodos dalyviai, balsuodami IQ Polls, mėgstamiausia baltąja veisle išrinko ‚Riesling‘; Ispanija – laimėjo kaip geriausio vyno gamintoja.

Lietuvoje daugėja vyndarių, ir ne bet kokių: kai kuriems jų pavyksta pagaminti iš tiesų puikaus skonio vyną. Deja, geriausiu lietuvišku vynu kol kas mėgaujasi tik vyndarių giminės ir draugai.

“Lietuvoje yra daug namudinių aludarių, bet vyndarių – dar daugiau. Manau, kone kiekviename kaime atsirastų vienas kitas, mėginantis gaminti vyną tokiais pat būdais, kaip kadaise tą darė tėvai ar senoliai. Vyndarystė plinta”, – pastebi kaunietis aviakompanijos DOT LT direktorius, pilotas kapitonas Evaldas Petkus, vienas tų, kurio taip pat neaplenkė vyndarystės virusas.
Vis daugiau lietuvių savo soduose, kaimo sodybose ar žemės lopinėliuose augina uogas, vaisius ir iš jų spaudžia vyną. Vyndarių mėgėjų, savo sodybose ar net nuosavuose namuose mieste pagal išgales įsirengiančių vyno gamybos patalpas ir besistatančių vyno rūsius, kuriuose pradedamos kaupti savo rankomis pagaminto vyno atsargos, daugėja visoje Lietuvoje. Naminiam vynui gaminti reikalinga įranga prekiaujančių įmonių atstovai patvirtina, kad jų pirkėjų kasmet pagausėja maždaug 30 proc.
Vyndarių Lietuvoje buvo visais laikais, bet nuo seniausių laikų išlikusi ir nuomonė, kad lietuviai gero vyno pagaminti nesugeba. Tačiau naujieji šių dienų vyndariai pasirengę laužyti stereotipus. Jie kuria naujas vyndarystės tradicijas ir pamažu keičia lietuviško vyno įvaizdį.

Vynas sau ir dovanų

Po streso kupinų valandų, praleistų pilotuojant keleivinį lėktuvą, E.Petkus atsipalaiduoja pasinerdamas į vyno pasaulį. Vyno gamyba tapo didžiausiu vyro pomėgiu, kuriam lakūnas skiria didžiąją dalį laisvalaikio. Metų metus gilindamasis į vyno gamybos paslaptis ir technologines subtilybes, vyras pamažu susipirko reikiamą naminio vyno gamybos įrangą. Savo vyną iš vynuogių, serbentų, vyšnių jis brandina ąžuolo statinėse, tada supilsto į butelius, uždeda kapsulę, priklijuoja etiketę. Iš pirmo žvilgsnio šis vynas niekuo nesiskiria nuo parduotuvinio – nebent tuo, kad neturi banderolės.
“Pernai pagaminau apie penkis šimtus litrų ir beveik visą išdalinau, beliko gal dešimt butelių. Dovanoti yra maloniausia dalis”, – prisipažįsta pašnekovas. Pavyzdžiui, pernai savo gimtojo Bokštų kaimo (Šilalės r.), kuriame turi sodybą ir vynuogyną, 450 metų įkūrimo šventei vyndarys dovanojo keletą statinių savo gaminto vyno – iš viso apie 150 litrų.
E.Petkus sutinka, kad gaminti vyną nedideliais kiekiais nėra pigu, – vieno butelio vyno savikaina yra maždaug penki litai, tačiau jis tikina neturintis nei laiko, nei noro (nes mėgsta savo profesiją) šio pomėgio paversti verslu. Tiesa, neslepia visiems sakantis, kad vyno gamyba Lietuvoje – gera verslo niša.
Pasižvalgę po Lietuvą tokių vyndarių atrastume ne vieną, nors dauguma lietuvių, paklausti, ar yra kada nors ragavę lietuviško naminio vyno, tikrai papurtytų galvą. Tai nestebina, nes lig šiol tik vieniems naminio vyno gamintojams pavyko su savo vynu nueiti iki rinkos: Česlovas ir Tatjana Ramoškos, vyndariai mėgėjai iš Šilutės rajono, įkūrę bendrovę “Česlovo vynas” 2012 m. tapo pirmaisiais, kuriems buvo suteikta vyno gamybos licencija. “Manau, daugelis bijo to kelio, kurį reikia nueiti norint gauti licenciją. Vyno gamybai taikomi tokie pat griežti reikalavimai, kaip ir maistui, reikalingos nemažos investicijos. Tai ir atbaido daugelį”, – svarsto T.Ramoškienė.
Kaimo turizmo sodybą ir ekologinį ūkį turintys Ramoškos į vyno pasaulį leidosi nuo nulio. Pirmąjį vyną gamino savo namų virtuvėje – atmena tuomet pripildę keturis stiklainius po 20 litrų. Gaminosi sau, nes turėjo nemažai juodųjų serbentų ir aviečių, kurios pardavimui dėl prastesnės išvaizdos netiko, o išmesti, kaip sako T.Ramoškienė, būdavo gaila. “Galiausiai ėmėme pastebėti, kad to, ką pagaminame, nebeužtenka. Draugai ėmė klausinėti, kodėl negaminame daugiau, juk vynas toks geras”, – kaip pomėgis virto verslu, prisimena T.Ramoškienė.
Etiketėmis “Česlovo vynas” pažymėto gėrimo šiandien galima įsigyti specializuotose vyno parduotuvėse, kai kuriuose restoranuose, kavinėse.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-5-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Net ir panaudojusi šlakelį vakar neišgerto vyno netruksite atrasti stebėtinos įvairovės. Gardinant juo svarbu aromatas, rūgštis, o kartais ir saldumas.

Vyne esantis alkoholis, visas arba iš dalies, išlieka tik šaltai gaminamuose patiekaluose – dažniausiai desertuose. Kadangi alkoholis ima skaidytis jau esant 78 ºC temperatūrai, šildant ar verdant jis išgaruoja.

Pats paprasčiausias vyno panaudojimas – padažui ruošti. Užpilkite juo mėsai kepant išsiskyrusias sultis, viską šiek tiek pavirkite, pagardinkite druska, šviežiai maltais pipirais – ir gardus padažas jau paruoštas! Panašiai padažai gaminami ir su mėsos, žuvies, daržovių ar grybų sultiniu.

Štai klasikinis pavyzdys: žiedais supjaustytas poras ir pievagrybiai (ar voveraitės) pakepinami, įdedama perspausta skiltelė česnako, maišant trumpai pakepinama ir užpilama nerūgščiu (bet sausu!) baltuoju vynu. Viskas dar kokias penkias minutes pavirinama ant lengvos liepsnos, galiausiai įdedama šiek tiek tikros grietinės. Jei vynas per daug rūgštus, grietinę gali sutraukti.

Kaip žinoti, ar vynas rūgštus? Gaminant baltąjį vyną galioja paprasta taisyklė: kuo šiltesnis klimatas, tuo mažiau rūgšties. Taigi beveik visada Viduržemio jūros regione (Pietų Prancūzijoje, Ispanijoje ar Italijoje) subrandintame baltajame vyne rūgšties yra mažai, o štai burgundiškuose, Luaros slėnio ar vokiškuose – kur kas daugiau. Žinoma, tai priklauso ir nuo orų tais metais ar vynuogių rūšies.

Kartais brandintos vynuogių sultys tampa patiekalo pagrindu. Pavyzdžiui, garsioji prancūziška višta coq au vin gaminama visą laiką „mirksta“ verdančiame vyne, o rezultatas – gardi paukštienos ir padažo skonių vienovė. Lėtas nekarštas troškinimas patiekalui suteikia ypatingą skonį ir kai jautienos kepsnys boeuf bourguignon, vengriškas guliašas ar žvėrienos kepsniai porą valandų ar ilgiau „maudosi“ karštoje raudonojo vyno vonioje. Tuomet svarbu, kad vyne nebūtų per daug taninų, – veikiami temperatūros jie apkartins kiekvieną padažą. Ypač daug taninų turi jaunas, taip pat iš šilto klimato regionų kilęs bei ąžuolo statinėse brandintas vynas – tokiu gėrimu geriau mėgautis iš taurės, o ne pilti jo į patiekalus.

Daugelis šiltai ruošiamų daržovių daug laimi įpylus šlakelį vyno. Pavyzdžiui, baltasis vynas suteikia subtilų ir stipresnį skonį šiaip jau prėskokai cukinijai, padeda atsiskleisti švelniam brokolių aromatui. Gavę šlakelį raudonojo vyno skoniu praturtėja ir troškinti baklažanai. Šiek tiek atsargiau reikėtų elgtis su pomidorais: kadangi juose pačiuose yra nemažai rūgšties, jiems pagardinti tiks šlakelis aromatingo raudonojo vos rūgštaus vyno.

• Tiršti padažai ir sunkūs valgiai, pagardinti vynu, tampa lengvesni ir kvapnesni.

• Idealiausiu atveju gaminant naudojamas tas pats vynas, kuris bus geriamas valgant. Žinoma, maistui ruošti tiks ir paprastesnis bei pigesnis, bet jis turėtų būti panašios rūšies.

• Į gaminamą patiekalą nepilkite vyno, kurio pačios nenorėtumėte gerti!

Prancūziška vyne troškintas viščiukas

Ruošiama 75 min.

4 porcijoms reikės:

vidutinio dydžio viščiuko

druskos ir pipirų

40 g sviesto

125 g rūkytų lašinukų

mažo svogūno

šaukšto miltų

butelio vyno (tinka ir rūgštesnis baltasis arba raudonasis)

ryšelio žalumynų

skiltelės česnako

150 g pievagrybių

Viščiukas supjaustomas dalimis, pasūdomas, įtrinamas pipirais ir iš visų pusių apkepamas pusėje sviesto, kol gražiai pagels. Tada sudedami smulkiai supjaustyti lašinukai ir svogūnas, viskas 10 min. patroškinama ant silpnos liepsnos. Apibarstoma miltais, gerai išmaišoma.

Supilamas vynas, įdedama žalumynų (lauro lapas, po šakelę rozmarinų, petražolių, čiobrelių ar kitų mėgstamų žolelių) ir susmulkinta česnako skiltelė. Užvirinama ir paliekama troškintis apie 35–40 min. ant pačios mažiausios liepsnos.

Išimamos žolelės, padažas, jei reikia, pasūdomas, pagardinamas pipirais. Plonais griežinėliais supjaustyti pievagrybiai šiek tiek pasūdomi, apkepami likusiame svieste ir paskleidžiami ant vištienos porcijų.

Naujoji „Microsoft“ paslauga „Office 365” verslui suteikia naujų galimybių

Paskutinę rudens savaitę bendrovė „Microsoft Lietuva“ ir „Vyno klubas“ pirmą kartą organizavo interaktyvią vyno degustaciją. Viskas, ko reikėjo norint degustuoti vyną klausantis profesionalaus someljė, buvo interneto ryšys ir kompiuteris, o vyno pavyzdžiai  dalyviams buvo pristatyti iš anksto.  Dalyviai prie virtualaus susitikimo jungėsi kas iš kur norėjo – namų, biurų, ar būdami svečiuose pas draugus. Du gurmanai degustacijoje sudalyvavo iš Rygos ir Talino.

Dalyvių įvertinimui „Vyno klubas“ pasiūlė dvi vyno rūšis – „Beaujolais Nouveau 2011” ir Naujojo pasaulio vyną “Plata Crios de Susana Balbo Cabernet Sauvignon Mendoza 2010 Argentina”. Jas interneto eteryje pristatinėjo penkiskart Lietuvos someljė čempionas Arminas Darasevičius. Sutartu metu dalyviai turėjo prisijungti prie interaktyvios vaizdo konferencijos internete, transliuojamos iš „Microsoft  Lietuva“ buveinės. Pasinaudoję verslo komunikacijos programa „Lync“ dalyviai prisijungė prie virtualaus susitikimo ir kartu stebėjo profesionalo pasakojimą apie demonstruojamų vynų kilmę, kvapo ir skonio savybes. Degustacijos dalyviai buvo raginami pasakoti apie savo pojūčius, jie galėjo komentuoti ir užduoti klausimus balsu ir raštu, čia pat gauti atsakymus, o pabaigoje užpildyti momentinę apklausą kuris vynas patiko labiau.

Idėją galima panaudoti ir kitose verslo srityse

„Nors jau esame rengę nuotolines degustacijas, tačiau tai buvo pirmasis kartas, kai viskas vyko taip interaktyviai, -  sakė tituluočiausias Lietuvos someljė Arminas Darasevičius. – Džiugu, kad technologijos suteikia naujų būdų, kaip geografiškai atskirtiems žmonėms galima susitikti akis į akį, aptarti naujoves ir netgi kartu pakelti taurę vyno.“ Kaip teigė degustacijoje dalyvavęs Martynas Bieliūnas, „Microsoft“ verslo strategijos ir rinkodaros vadovas Baltijos šalims, naudojantis vaizdo kameromis someljė gali pamatyti ir pirmąją žmonių reakciją į ragaujamus vynus.

M.Bieliūno teigimu, interaktyvios vaizdo konferencijos, nereikalaujančios specialios įrangos, tik personalinių kompiuterių ir interneto, ypatingai pravers tais atvejais, kai naujoves reikia pristatyti skirtingose pasaulio šalyse gyvenantiems žmonėms. „Taip  galima sutaupyti laiko, kelionių ir viešbučių išlaidų,“ – vardino M.Bieliūnas.  Jis neabejoja, kad dauguma verslininkų ir valstybės institucijų atstovų netruks įsitikinti, kad nepriklausomai nuo buvimo vietos žmonės gali sėkmingai susitikinėti, dirbti komandinį darbą, kartu įgyti naujos patirties. Interaktyvius susitikimus visada galima įrašyti ir publikuoti internete ar vidinėse įmonės svetainėse, tad nepavykus sudalyvauti tiesioginės transliacijos metu vaizdo įrašą galima peržiūrėti vėliau.

Nebrangi paslauga, prieinama taip pat ir nedideliam verslui

Pirmasis interaktyvus vyno degustavimas įvyko bendrovės „Microsoft Lietuva“ iniciatyva, pristatant naująją paslaugą verslui „Office 365”. Kaip teigė naujovę pristatęs M.Bieliūnas, „Office 365”  smarkiai išplečia įmonių galimybes organizuoti darbą naujai, ekonomiškai efektyviau ir operatyviau. „Kitų šalių patirtis parodė, kad naująja paslauga labai susidomėjo mažos ir vidutinio dydžio organizacijos, nes dabar jos galės naudotis ypač aukšto technologinio lygio sprendimais, kurie dėl kainos bei jų sudėtingumo anksčiau buvo tiesiog neprieinami,“ – sakė M.Bieliūnas.

Paslauga „Office 365“ apima populiariausius organizacijose produktus – biuro programų rinkinį „Office Professional Plus“ ir jo interneto versiją „Office Web Apps“, informacijos bendrinimo ir valdymo sprendimą „SharePoint Online“, el.pašto ir bendradarbiavimo programą „Exchange Online“, taip pat verslo komunikacijos produktą „Lync Online“. Naudojantis integruotų programų paslauga net ir nedidelės įmonės galės kurti išorines ir vidines interneto svetaines, įmonių socialinius tinklus, naudotis bendradarbiavimo sprendimais darbuotojams, partneriams ir klientams, rengti vaizdo konferencijas.

„Office 365” patraukli tuo, kad be investicijų į IT infrastruktūrą organizacijos galės naudotis pačiais pažangiausiais sprendimais. Įmonės galės pasirinkti vieną iš kelių labiausiai patinkančių planų. Galima rinktis įvairų „Office 365“ funkcionalumą – pavyzdžiui, pagal paprastesnį planą individualiai veikiantiems profesionalams ir smulkioms įmonėms „Office 365“ kainuos 18 litų vienam vartotojui per mėnesį, o įmonėms ar viešojo sektoriaus įstaigoms, kurioms reikia platesnių galimybių,  – 31 litą vienam vartotojui per mėnesį. Be to, išaugus ar sumažėjus darbuotojų skaičiui, paslaugos apimtis galima patogiai išplėsti arba susiaurinti. Tai leis įmonėms lengviau prognozuoti ir kontroliuoti išlaidas.

Visą žiemą – nemokamas „Office 365” testavimas

„Office 365” yra pirmoji „Microsoft“ debesijos paslauga, pradėta teikti verslo įmonėms bei viešojo sektoriaus įstaigoms Lietuvoje. Artimiausius tris mėnesius visi pageidaujantys paslaugą gali išmėginti nemokamai. Vartotojų vertinimui pateikiamas paklausiausių bendravimo ir bendradarbiavimo programų rinkinys, suteikiantis galimybę organizuoti komandinį darbą, bendrai redaguoti, tvarkyti ir dalintis įvairiais dokumentais, rengti garso ir vaizdo konferencijas, naudotis bendrinamais kalendoriais, kontaktais ir profesionaliu elektroniniu paštu. Planuojama, kad bandymo laikotarpis tęsis tris mėnesius, o vėliau paslaugą bus galima užsisakyti.

Daugiau informacijos apie „Office 365“ galima rasti išbandyti pačią paslaugą tinklalapyje www.office365.lt.  Taip pat naujienų ieškokite Twitter.com paskyroje @Office365, „Facebook“ socialiniame tinkle (Office 365) arba oficialiame tinklaraštyje http://community.office365.com

I. Lebrikaitės nuotr.

Šį rudenį „Daugirdo” viešbutyje Kaune vykusioje vyno šventėje „Rudens vyno akademija” buvo galima paragauti ne tik 40-ies vynų iš 10-ies pasaulio šalių, bet užduoti pačius nepatogiausius klausimus tikriems vyno ekspertams apie tai, kaip išsirinkti vyną, kuris skonio receptorius priverstų džiazuoti?

Jaunoji karta ima vartoti lengvesnius gėrimus

„80 proc. Lietuvių nieko neišmano apie vyną ir tik 20 proc. domisi juo, tačiau ne tiek, kiek norėtųsi”, – vyno degustacijos metu situaciją Lietuvoje apibūdino „Mineralinių vandenų” Kauno regiono vadovas Vytautas Jonas. Pasak jo, vyno kultūra kasdien žingsniuoja į priekį, o mūsų tautiečiai pamažu atranda vyną ir trokšta daugiau apie jį sužinoti. V. Jonas pastebėjo, kad sostinėje žmonės labiau išprusę vyno pasirinkimo klausimais, nes ten organizuojama daugiau įvairių degustacijų, renginių, kuriuose galima paragauti vieno ar kito įdomaus skonio vyno. „Pastebime, kad į tokius vyno degustavimo renginius ateina jauni žmonės, tai rodo, kad jaunoji karta ima vartoti lengvesnius gėrimus, o vakarėlių metu renkasi ne tik kokteilius”, – sakė Vytautas Jonas. Jis pridūrė, kad „Mineraliniai vandenys” kartu su „Daugirdo” viešbučiu ir toliau laikinojoje sostinėje organizuos panašaus pobūdžio degustacijas, tam, kad žmonės lavintų savo skonį ir teisingai išsirinktų vyną.

Tikras italas per metus išgeria net 85 litrus vyno

Nepaslaptis, jog vyno tėvynė – Italija. Senovės romėnų vyndariai dar II a. pr. Kr. pradėjo auginti vynuoges ir spausti vyną, kurį jau tuomet mokėjo brandinti ąžuolo statinėse ir laikyti buteliuose. Praėjus dviems tūkstančiams metų Italija vis dar pagamina penktadalį viso pasaulio vyno, o kiekvienas tikras italas per metus išgeria net 85 litrus šio gėrimo, todėl sakoma, kad šioje šalyje nėra blogo vyno, yra tik geras, labai geras ir aukščiausios rūšies. Patys italai vyną geria be jokios ypatingos progos, tačiau būdami tikri šio gėrimo gurmanai geba subtiliai parinkti tokį, kuris suteiktų išskirtinį malonumą.

Norvegai prieš 20 metų sėdėjo po lapu, nes nieko nenutuokė apie vyną

Koks vynas yra geriausias: baltas, raudonas ar rausvas, iš Prancūzijos, Italijos, Čilės, o gal Jungtinių Amerikos Valstijų, su burbuliukais, sausas, o gal pusiau saldus? Kokia turėtų būti kokybiško raudono vyno spalva? Ar brangus vynas visada pranoksta pigesnį? Koks kvapas turi sklisti iš ką tik atkimšto vyno butelio, kad suprastum, jog jis tikrai geras? Išduokite penkis punktus, kaip nusipirkti vyną, kuriuo nenusiviltum? Tokius ir panašius klausimus „Daugirdo” viešbutyje vykusios degustacijos vakarą išgirdę someljė atsikvėpdavo, nusišypsodavo ir pakartodavo genialią frazę, kad reikia rinktis vyną pagal savo skonį. „Daiktus mes pažįstame juos lygindami”, – teigia „Mineralinių vandenų” vyno pirkimų konsultantas Gintautas Jašinskas. Anot eksperto, tik lygindami galime vertinti, kuris vynas yra kokybiškas, o kuris ne toks geras. Lietuviai vyno suvartoja ne taip jau ir mažai, pasirenka geresnius tiekėjus nei kaimyninės šalys, tačiau tautiečiams nėra taip lengva pajusti tikrąjį vyno teikiamą žavesį, nuo seno savo skonio receptorius lepinus kiek stipresniais gėrimais. „Pas mus suvokimas ir vyno subtilybių išmanymas galėtų būti geresnis, nors lyginant situaciją prieš 11 metų ir dabar, mes jau nemažai pasiekėme. Tie patys norvegai prieš 20 metų sėdėjo po lapu, nes nieko nenutuokė apie vyną”, – entuziastingai pasakojo G. Jašinskas.

Rizikuoti ragauti kokį nors naują vyną reikėtų tada, kai geriate ne už savo pinigus

Kas gi kitas jei ne profesionalus vyno pirkimų konsultantas galėtų patarti, kaip išsirinkti vyną ir prekybos centre nešokinėti it vištai nuo vienos lentynos prie kitos? „Jeigu žmogus nesupranta nieko apie vyną, nereikia jo rinktis aklai. Rizikuoti ragauti kokį nors naują vyną reikėtų tada, kai geriate ne už savo pinigus. Dalyvaukite vyno degustacijose, įvairiuose vakarėliuose, draugų ar kolegų susibūrimuose, visada pasidomėkite, kokį vyną ragavote, kokios vynuogių rūšies buvo gėrimas, įsidėmėkite jo pavadinimą, butelio etiketę, ypač jei vynas jums patiko”, – kalbėjo vynų ekspertas. Vyras pareiškė, kad lietuviai nesidomi, kas yra jų taurėse, neskaito nei vynų etikečių, nesidomi, koks vynas prie kokio maisto dera. „Mineralinių vandenų” vyno pirkimų konsultantas Gintautas Jašinskas visiems besirenkantiems vyną patarė tai daryti specializuotose parduotuvėse, kur dirba savo darbą išmanantys žmonės. „Mes juk patys neiname pirkti vaistų ar elektroninių prietaisų, jei apie juos neišmanome”, – sakė ekspertas pridurdamas, kad specializuotų parduotuvių konsultantai tikrai patars, koks vynas prie kokio maisto dera atsižvelgdamas į kliento skonį ir situaciją jo piniginėje. G. Jašinskas parekomendavo namuose turėti ne vieną vyno butelį tam, kad būtų galima gardžios vakarienės metu pasimėgauti gurmanišku skoniu, atsiskleidžiančiu tinkamai prie maisto priderinus vyną.

„Daugirdo” viešbutyje vykusios vyno šventės „Rudens vyno akademija” metu someljė nešykštėjo ne tik patarimų, bet ir labai naudingos informacijos. Pasak jų, šiltesniuose regionuose vynuogių odelės esti storesnės nei vėsesniuose kraštuose auginamų. Vadinasi, šiltesnių kraštų vynai turės intensyvesnę spalvą, kurią įgaus kai lengvai gelsvos spalvos vynuogių sultys prisisotins odelėse esančios spalvos pigmento. Beje, ilgai vyno rūsyje laikomas raudonas vynas pamažu šviesėja, o baltas vynas – tamsėja. Vynui bręstant jis praranda violetinį atspalvį.

Vynas ir duona

Tikrą džiazą vyno taurėje gurmaniškų pojučių ištroškusieji gali pajusti tuomet, kai vyną ragauja su kokiu nors maistu. Kaune veikiančios kepyklėlės „Mon Ami” savininko Mindaugo Anilionio teigimu, tam ypač tinka su meile iškepta duona. „Lietuviai pradeda vis daugiau kreipti dėmesį į tai, ką valgo. Šeimos kepyklėlėse puoselėjamos tradicijos, išsaugomi unikalūs receptai, naudojami tik kokybiški produktai ir viskas daroma rankomis. Tokios sudėtinės dalys leidžia iškepti duoną, kuri būtų subrandinta su meile, kepama su atsidavimu ir su pagarba ragaujama”, – kalbėjo M. Anilionis, kurio kepyklėlėje kepama Prancūziška duona, užkandžiai ir desertai, puikiai dera su įvairių kraštų vynais.

Senovės Italijoje gyvenęs filosofas Gajus Plinijus Secundus kartą pasakė genialią frazę, kuri įsirėžė laiko vingiuose ir iki pat šių dienų kartojama kaip neginčijama tiesa: „In vino veritas, in aqua senitas” (lot. vyne slypi tiesa, vandenyje – sveikata). Ne veltui sakoma, kad šiame gėrime slypi tiesa, šiek tiek jo paragavę daugelis iš mūsų tampa truputėlį atviresniais, nuoširdesniais ir laimingesniais.

Inga Lebrikaitė

"Veido" archyvas

Vynuogynui pasaulinę šlovę gali pelnyti žąsys ir avys. Tai įrodė prestižinis britų žurnalas „Drinks Business“, išrinkęs Čilės „Cono Sur“ vynuogyną draugiškiausiu aplinkai. Taip norėta pagerbti aplinkai nekenksmingą veiklą vykdančias įmones.

Pasirodo, „Cono Sur“ titulą lėmė žąsys ir avys. Taip, būtent šie gyvūnai leido nenaudoti šiaip jau vynuogynuose paplitusių cheminių priemonių. Ekologinis vyno ūkis grindžiamas gamtai nekenksminga vynuogyno priežiūra. Pavyzdžiui, tokiame vynuogyne nenaudojami dirbtiniai ar cheminiai pesticidai, o vynuogynus nuo kenkėjų apsaugo jų kamienus juosiančios juostelės, išteptos lipnia medžiaga, česnakais ir riebalais – tokia “apsauga” sulaiko kenkėjus ant žemės ir neleidžia jiems nusigauti iki  vynmedžio lapų.

Tarpai tarp vynmedžių eilių paliekami platesni, o juose želiančią žolę nuėda avys ar besiganančios žąsys, kurios sulesa vabzdžius. Vynmedžių lapai ir kitos  žalios atliekos naudojamos prisodrinti vandenį natūraliomis maistinėmis medžiagomis. Vėliau toks vanduo naudojamas vynuogynų laistymui.

Būtent šia gamtosaugine „avių-žąsų“ darbine veikla ir pasinaudojo „Cono Sur“.

Nors Lietuvoje kasmet vis labiau plinta vyno gėrimo kultūra, tačiau alus ir degtinė kol kas vis dar yra lietuvių mėgstamiausi alkoholiniai gėrimai.

“Maxima LT” įvaizdžio ir komunikacijos departamento direktorės Linos Muižienės duomenimis, populiariausias alkoholinis gėrimas yra degtinė – ji sudaro 28 proc. visų alkoholinių gėrimų  pardavimo, o vynui tenka 20 proc.

Pekybos tinklo “Rimi” atstovė Aurelija Jonušaitė teigia, kad pirkėjai jau išmoko vyną rinktis atidžiau, derinti su maistu, pamažu atsiranda supratimas apie šalis, regionus ir vynuogių rūšis. Didėjantį susidomėjimą vynu įrodo ir tai, kad šiemet per neseniai vykusią jauno  Božolė (Beaujolais Nouveau) vyno atvežimo šventę kavinės ir prekybos tinklai pardavė visas užsakytas šio vyno atsargas.

Kaip teigė A.Jonušaitė, šiuo metu pirkėjai daugiausia renkasi 16–25 Lt kainuojantį, pusiau saldųjį ir pusiau sausąjį vyną. L.Muižienės teigimu, iki sunkmečio buvo daugiau pirkėjų, kurie pirkdavo 30 Lt ir daugiau kainuojantį vyną.