Psichologija. Analizuojant visuomenės kaitą itin svarbus tampa individo gebėjimas prisitaikyti, įsiklausyti ir suprasti antrosios pusės lūkesčius. Išmoktas elgesys, turimos nuostatos ir ekspromtu ištarti žodžiai dažnai tampa kokybiško bendravimo išbandymu.

Mūsų visuomenėje vyriškumo ir moteriškumo sampratos nuolat keičiasi – visai kaip garsaus prancūzų prozininko, žurnalisto ir meno kritiko Guillaume’o Apollinaire’o siurrealistinėje dramoje „Teiresijo krūtys“ (istorija apie žmoną, nusprendusią tapti vyru, ir jos paliktą sutuoktinį, kuriam tenka prisiimti moters vaidmenį ir išgelbėti šalį nuo vis mažėjančio gimstamumo pasekmių).

Esminė šiandienos bėda, kad realybė neatitinka viešojoje erdvėje formuojamo ir mums brukamo tarpusavio santykių įvaizdžio.

„Kadangi ideologiniu lygmeniu brukami vieni elgesio modeliai, o realybėje susiduriame su visai kitais, ilgainiui abi lytis apninka dvejonės: moterys svarsto, ar viskas taip su jos išrinktojo vyriškumu (jis neparneša pakankamai pinigų, nėra toks dėmesingas kaip draugių vyrai, skiria per mažai dėmesio šeimai), o vyrai, ganydami akis į viešojoje erdvėje gyvenimu besimėgaujančias ir nuolat besiilsinčias poniutes, irgi primiršta, kad jų moterys nuolat dirba, o namus pasiekia ne mažiau pavargusios nei jie. Esminė šiandienos bėda, kad realybė neatitinka viešojoje erdvėje formuojamo ir mums brukamo tarpusavio santykių įvaizdžio“, – tvirtina Lygių galimybių plėtros centro atstovė Margarita Jankauskaitė.

Vertinant lyčių lygybę pagal išsilavinimą, užimtumą, užmokestį už tą patį darbą, atotrūkis mūsų šalyje tarp skirtingų lyčių mažėja, o kai kur ir visai išnyksta, tačiau gana dažnai Lietuvoje moteris nepriklausoma tik tol, kol dirba. Situacija gerokai keičiasi gimus pirmajam kūdikiui.

„Veido“ kalbintų sociologų teigimu, Lietuvos visuomenėje vyraujančios nuostatos dažnam vyrui vis dar trukdo pasinaudoti esamomis galimybėmis ir išeiti tėvystės atostogų. nors labiau išsivysčiusiose Vakarų valstybėse tai itin populiaru. Tarkime, Skandinavijos šalyse šį klausimą išsprendė vadinamoji tėčio kvota. Dalį valstybės atostogų, jei šeima jų nori, gali paimti kitas asmuo. Taigi įstatymu skatinamas partnerių dalijimasis vaiko priežiūra. Deja, Lietuvos darbdaviams tik dalį dienos dirbantis vyras ir išeinantis vaikui susirgus – vis dar gana neįprastas reiškinys.

Siekiant pakeisti vyraujančius stereotipus ir žmonių elgseną, M.Jankauskaitės įsitikinimu, būtina labai aiški nuostata, kad vaikų priežiūra – gyvybiškai svarbi visuomenės išlikimui abiejų tėvų pareiga.

Šalia stiprios, įvairią atsakomybę prisiimančios ir dar šeimai pinigus uždirbančios moters vyro vaidmuo, tenka pripažinti, sumenko.

„Dar prieš trisdešimt metų moters rūpinimasis vyru, šeima, vaikais ir buitimi buvo suvokiamas kaip visuomenės norma“, – primena psichologas Andrius Kaluginas. Galbūt tai ir lėmė kai kurių šiandienos vyrų infantilumą?

Šalia stiprios, įvairią atsakomybę prisiimančios (atliekančios namų buities darbus, prižiūrinčios vaikus ir pan.) ir dar šeimai pinigus uždirbančios moters vyro vaidmuo, tenka pripažinti, sumenko. Nuo vyro pečių nukritus daliai atsakomybės už buitį, sumažėjo ir jo, kaip sprendimų priėmėjo, vaidmuo. Daugumai moterų tai neatrodo svarbu, taigi jos mielai prisiima ir tai, tačiau kas gi nutinka poros santykiams?

M.Jankauskaitės nuomone, sustiprėjęs moterų noras viską valdyti sietinas su virtualios erdvės įtaka: šiandien dauguma mūsų raginamos kontroliuoti savo išvaizdą, emocijas (koncentruojamasi į tobulybę), tuo pat metu esame raginamos būti atsakingos už šalia esančio vyro ir vaikų gyvenimo kokybę. „Atsipalaiduoti ir pasijusti laimingoms tai tikrai nepadeda, anaiptol – moterims vis primenama, kad tobulumui ribų nėra“, – dėmesį atkreipia pašnekovė.

A.Kaluginas dramatizuoti situacijos dėl matriarchato stiprėjimo vis dėlto nelinkęs. Jo įsitikinimu, kai kurioms moterims tai netgi labai patinka, o tos, kurios nebepasitiki vyrais, ima kur kas labiau pasitikėti savimi. „Žinoma, visoms pasitaiko silpnumo akimirkų, kai norisi globos, dėmesio, tačiau globaliai moterys tampa stipresnės, atsakingesnės ir valdančios daugiau resursų“, – tikina psichologas.

Ar galite įsivaizduoti, kaip jaučiasi vidutinį mokytojo atlyginimą gaunantis vyriškis, kurio žmona dirba privačiame sektoriuje ir namo parneša triskart daugiau?

Bet jei moterys nebeleidžia už jas mokėti, joms nebereikia pagelbėti, nes viską šiandien sugeba pačios, kam tada reikalingi vyrai? Psichologai sutaria, kad šiandienos visuomenėje itin juntama stiprių moterų įtaka (jos paklaikusios dėl savo teisių ir pareigų), o vyrams, reikia pripažinti, šalia jų ne visuomet jauku. Taip išties slopinamas vyriškių galantiškumas, būdamas šalia moters jis nebesijaučia užtikrintas.

„Ar galite įsivaizduoti, kaip jaučiasi vidutinį mokytojo atlyginimą gaunantis vyriškis, kurio žmona dirba privačiame sektoriuje ir namo parneša triskart daugiau?“ – klausia ne vieną tokio pobūdžio šeimos dramą išklausęs psichologas Antanas Mockus.

Tokių problemų slegiami vyrai retai kada ryžtasi atviram pokalbiui su antrąja puse. Slegiami nevisavertiškumo, jie mieliau beldžiasi į psichologų duris.

Kaip matyti iš gyventojų nuomonių apklausos, vyriškumas Lietuvoje suvokiamas kaip vyro gebėjimas uždirbti ir parnešti į namus pinigų, atlikti specifinius buities darbus, pasirūpinti vaikais, globoti mylimą moterį ir turėti tam tikrą statusą visuomenėje. Tad, atrodytų, nieko keista, kad vyrui ėmus uždirbti mažiau nei žmonai kyla rimtų bėdų dėl jo savivertės (jis jaučiasi niekam tikęs, nes, priešingai nei anksčiau, pats negali pakankamai prisidėti prie šeimos gerovės). Stereotipiškai „subobėjusiu“ Lietuvoje laikomas pernelyg jautrus (savo emocijas ašaromis išreiškiantis) ar homoseksualus vyras.

Psichologas Gediminas Navaitis Lietuvos visuomenę apibūdina kaip matriarchalinę, o vyrus joje – tik kaip diskriminuojamą mažumą.

Gana dažnai tarptautinėse konferencijose dalyvaujanti M.Jankauskaitė pastebi, kad ir patys vyrai užsimena, jog būtų laikas permąstyti tradicines vyriškumo normas, nes šiandieninės labai kenkia vyrų gyvenimo kokybei. Mokslininkė daro prielaidą, kad senosiose Europos valstybėse šis diskursas pasistūmėjęs į priekį gerokai stipriau nei Lietuvoje. Antra vertus, matome, kad dominuojantis vyriškumas visuomenėje nenoriai užleidžia savo pozicijas (vis mėginama jį gražinti tam tikrais pavidalais). Hegemoninis vyriškumas susijęs su galia, kurios savo noru, žinia, niekas neatiduoda.

„Veido“ kalbintas psichologas Gediminas Navaitis Lietuvos visuomenę apibūdina kaip matriarchalinę, o vyrus joje – tik kaip diskriminuojamą mažumą. Siekdamas pagrįsti savo teiginį jis primena, kad pirmaisiais savo veiklos metais Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba Lietuvoje sulaukdavo nepalyginti daugiau dėl diskriminacijos visuomenėje besikreipiančių moterų nei vyrų (santykis 100 ir 3), o šiandien skundų skaičius beveik susilyginęs, gal vyrų net šiek tiek daugiau. Tačiau visuomenė iki pat šiol nelinkusi pripažinti ją stebinančio fakto, kad vyrai mūsų šalyje diskriminuojami. Norint tuo įsitikinti pakanka peržvelgti pagrindines žmogaus teises: kaip žinome, vyrai Lietuvoje gyvena kone 10 metų trumpiau nei moterys, dažniau žudosi, mažesnis jų procentas įgyja aukštąjį išsilavinimą ir jie kur kas dažniau neturi darbo.

Apie tai, kad šiandien vyrai uždirba mažiau, o dalis jų į šeimą parneša tik darbo biržos išmoką, pasakoja Vilniaus darbo biržos vedėjo pavaduotoja Rasa Montvidienė.

„Veido“ kalbintos specialistės tvirtinimu, situacija vyrų nenaudai šalyje keitėsi po 2009 m. krizės: „Darbo neteko vairuotojai, statybininkai, nuo krizės nukentėjusių įmonių darbuotojai, taigi situacija, kai Lietuvoje daugiau darbo neturinčių vyrų nei moterų, tęsiasi jau beveik šešti metai.“

Moterims dabar įsidarbinti nepalyginti lengviau, nes sektoriai, kuriuose jos dirba, nuo Rusijos embargo taip stipriai nenukentėjo.

Šiuo metu Vilniaus apskrityje (į ją patenka Širvintos, Ukmergė, Šalčininkai, Švenčionys, Trakai ir Vilniaus miesto rajonai) vasario mėnesį užregistruota 54 proc. darbo ieškančių vyrų ir 46 proc. moterų. Panašios proporcijos daug metų nusistovėjusios ir kitose šalies savivaldybėse: Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Utenoje, Marijampolėje. Darbo biržos atstovės teigimu, moterims dabar įsidarbinti nepalyginti lengviau, nes sektoriai, kuriuose jos dirba, nuo Rusijos embargo taip stipriai nenukentėjo.

G.Navaičio nuomone, sudėtinga svarstyti ir apie fizinį bei psichologinį šalies vyrų atsparumą – jų nusižudo kone dešimtkart daugiau nei moterų. Konkurencinę kovą vyrai pralaimi ir intelektinio pranašumo bei išsilavinimo požiūriu (gerokai didesnis procentas tenka dailiajai lyčiai). Net dirbančių vyrų šiuo metu gerokai mažiau nei moterų.

Taigi, jei šiuo metu karjera geriau klostosi jūsų žmonai, kodėl jums neperėmus daugiau namų ruošos darbų ir neskyrus daugiau savo dėmesio vaikams? Žinoma, tai šiek tiek skausminga (sunku pakeisti įsitvirtinusią nuostatą), bet veiksminga. Kita vertus, vidinės sumaišties šiais laikais netrūksta ir moterims: pačios užsidirbdamos, kartais kur kas daugiau laiko skirdamos profesinei veiklai, o ne šeimai, jos patiria ne tik vidinę sumaištį, bet ir tapatumo krizę.

Vienas žymiausių šeimos bei vedybinio gyvenimo konsultantų ir dvasininkų Markas Gungoras teigia, kad kartais pakanka išgirsti, kaip sutuoktinis jaučiasi, ir suteikti jam grįžtamąjį ryšį. „Atrodo, paprasta, tačiau kokybiškai bendrauti mums trukdo nuostatos, išmoktas elgesys ir nesusimąstant sakomi žodžiai“, – teigia pats santuokoje 32 metus nugyvenęs lektorius.

Netikinčiųjų gyvenimo kokybė blogesnė negu tų, kurie praktikuoja religinį gyvenimą. Pirmieji tampa kur kas pažeidžiamesni, vienišesni, neturi socialinės paramos.

VU profesorius Arūnas Germanavičius sutinka, kad šiuo metu vis daugiau moterų perima vyriškus vaidmenis, tačiau didieji pinigai, jo manymu, tebelieka vyrų rankose (Lietuvoje moterys vis dar uždirba gerokai mažiau nei vyrai). Tačiau vyrų ir moterų vaidmuo, jo manymu, keičiasi ne tik dėl socialinių ir ekonominių veiksnių, bet ir dėl sumenkusio religinio gyvenimo: „Atlikti tyrimai įrodo, kad netikinčiųjų gyvenimo kokybė blogesnė negu tų, kurie praktikuoja religinį gyvenimą. Pirmieji tampa kur kas pažeidžiamesni, vienišesni, neturi socialinės paramos.“

Kita vertus, tapatumo krizė vyrus ištinka ir dėl moterų, laikančių save šeimos židinio puoselėtojomis. Prisiėmęs visą finansinę gyvenimo naštą sutuoktinis bando palaikyti mylimos moters idėją, leisdamas jai rūpintis tik namais ir vaikais. Tačiau mėgindamas užtikrinti šį modelį jis dažnai viršija savo galimybes (patiria didžiulį stresą ir atsakomybę, būdamas vienintelis šeimos maitintojas, kai kada pyksta, kad moteris finansiškai neprisideda, ir svajoja apie kur kas labiau realybę atitinkančius tarpusavio santykius).

Svarstant, kas palengvintų ir išgrynintų žmonių tarpusavio ryšį, padėtų atsiskleisti jų individualumui, leistų geriau suprasti vienam kitą, G.Navaitis siūlo žvilgtelėti į atliktus tyrimus. Iš ilgalaikių stebėjimų ir lyginimų psichologams jau žinoma, kad vaikystėje fizinių vaikų bausmių atsisakę tėvai leidžia jiems užaugti gerokai laimingesniems.

Išeitų, kad pradėję keisti vaikų auklėjimą galime išugdyti kur kas laimingesnę kartą.

Taigi šiandien visuomenės gyvenime stebimas porų keitimasis vaidmenimis gali būti apibūdinamas kaip tam tikras tradicinės visuomenės iššūkis. Kita vertus – tai globali tendencija, būdinga modernioms visuomenėms. Mokslininkai sutaria, kad Lietuvoje šis reiškinys nėra labai senas (skaičiuoja tik daugiau nei antrą dešimtmetį), o kultūros istorikai ir sociologai neabejoja, kad vyriškumo ir moteriškumo samprata kinta kartu su laikmečiu.

Šiandien transformuotas klausimas skambėtų taip: ar konkretus vyras atitinka konkrečiu laikotarpiu toje kultūroje keliamus reikalavimus?

Istoriškai susiformavusi tradicija, kaip vertinti, ar vyras pakankamai vyriškas, o moteris – pakankamai moteriška, susijusi su kapitalistinių santykių raida. Tuo metu buvo labai svarbu atstovauti vyriškajai ir moteriškajai sritims. Kaip žinome, vyrams buvo priskirta viešoji, moterims atiteko privačioji. Tačiau dar feodalinėje visuomenėje kur kas svarbesnė skirtis buvo ne lyties, o luomų susisluoksniavimas. Taigi šiuo atveju reikšminga buvo išlaikyti ribą, nukreiptą į prigimtinius dalykus.

Šiandien transformuotas klausimas skambėtų taip: ar konkretus vyras atitinka konkrečiu laikotarpiu toje kultūroje keliamus reikalavimus? Kadangi šių kaita priklauso nuo to, kas juos kelia, turime visą spektrą įmanomų interpretacijų ir reakcijų.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinikos docentas dr. Arūnas Germanavičius.

VEIDAS: Kodėl nepakankamai savo vyriškumą ar moteriškumą realizavę individai patiria tapatybės krizių?

A.G.: Tikėtina, kad per daug į vieną konkrečią sritį (pvz., profesinę) susikoncentravęs žmogus gali būti apleidęs kitas gyvenimo sritis. Kompensuoti socialinius vaidmenis šiandien mėginama pačiais įvairiausiais pakaitiniais būdais: samdant korepetitorius vaikams, namų šeimininkes ir pan. Tačiau žmogaus smegenis jų tyrinėtojai dar apibūdina kaip socialinį organą. Šiandien jau žinoma, kad kuo daugiau socialinių vaidmenų tenka individui, tuo mažesnė tikimybė, jog jį ištiks tapatumo krizė.

VEIDAS: Kas, jūsų manymu, padeda socialinių vaidmenų kūrimo pagrindus individo gyvenime?

A.G.: Neabejoju, kad jauną žmogų formuoja mokykla. Žinoma, jei jos vaidmuo nėra tik žinių prikišimas dėl aukštosios ar aukštesniosios mokyklos… Labai svarbu, kad mokykloje būtų išmokstama prisitaikyti prie įvairių gyvenimo transformacijų, gebama susikurti įvairių socialinių vaidmenų: vaikas gali būti įdomus pašnekovas mokytojams, gali pasižymėti įdomiais pomėgiais. Tai neabejotinai padės pagrindus įvairių jo vaidmenų kūrimui ateityje.

Taigi esminė mokyklos funkcija yra žmogaus parengimas gyvenimui ir jo transformacijoms. Šiandien visame pasaulyje pabrėžiama, kad depresijos ir nerimo sutrikimų prevencija turėtų būti pradedama dar pirmose mokyklos klasėse, taigi mokykla atlieka labai svarbų vaidmenį.

VEIDAS: Kada individai patiria tapatybė krizes?

A.G.: Tapatybės krizės dažniausiai susijusios su tam tikru žmogaus psichologinės raidos etapu. Vienus krizės ištinka, kai vyksta socialinių vaidmenų transformacija: laukiama gimstant vaikų, imamasi naujų pareigų, pakeičiama gyvenamoji vieta, emigruojama, kitiems tai susiję su psichologine raida ir vaikystėje patirtais įvykiais. Kaip tinkamą pavyzdį galime minėti vyrų ketvirto dešimtmečio krizę, kai nebepasitenkinama esama situacija ir ieškoma daug jaunesnių partnerių.

Taigi šiuo laiku moterys iš tiesų dažniau perima vyrų vaidmenis, tačiau nesakyčiau, kad tampa šeimų išlaikytojomis.

Sendami žmonės praranda savo artimuosius, vyksta jų kūno pokyčiai, todėl svarbu išmokti savęs paklausti, ką aš galiu padaryti su esama situacija. Koks mano tolesnis vaidmuo gyvenime? Šiuo atveju apibrėžti, koks turėtų būti žmogaus elgesys, būtų labai ribota ir vienpusiška. Galbūt todėl dalis visuomenės klaidinama pseudoversijomis, manekenų kultais ir pan.

VEIDAS: Pastaruosius šešetą metų Lietuvoje fiksuojamas kur kas didesnis bedarbių vyrų nei moterų skaičius. Kaip tai interpretuojate?

A.G.: Kiek esu susipažinęs su moksliniais sociologų tyrimais ir darbo biržoje užsiregistravusiųjų statistika, iki 2009 m. daugelis Lietuvos vyrų dirbo nelegaliai. O atsiradus būtinybei gauti socialines garantijas jie ėmė registruotis biržoje. Taigi šiuo laiku moterys iš tiesų dažniau perima vyrų vaidmenis, tačiau nesakyčiau, kad tampa šeimų išlaikytojomis. Jei lyginsime lyčių atlyginimų skirtumus, atotrūkis tarp vyrų ir moterų atlygio, kaip ir ankstesniais metais, išlieka.

VEIDAS: Nors vyrų ir moterų keitimasis socialiniais vaidmenimis vadinamas modernios visuomenės požymiu, akivaizdu, kad prie vyrų savivertės gerėjimo tai neprisideda.

A.G.: Savižudybių statistika Lietuvoje iš principo negerėja, o vyrų savižudybių rodikliai netgi blogėja. Jie vis dar tebėra pažeidžiamiausia grupė. Vidutiniškai tai 35–50 metų amžiaus vyrai, gyvenantys kaime, piktnaudžiaujantys alkoholiu ir neturintys nuolatinio darbo.

VEIDAS: Kokių priemonių reikia, kad ši statistika pakistų?

A.G.: Socialinis gyventojų kapitalas įprastai matuojamas žmonių tarpusavio santykiais (bendravimas paremtas socialiniais vaidmenimis). Kuo daugiau socialinių vaidmenų pasižymima, tuo didesnis tos valstybės socialinis kapitalas. Didžiausias jis Rytų Azijos valstybėse, nes gyventojai priklauso įvairioms socialinėms organizacijoms, yra aktyviai įsitraukę į vietinės bendruomenės gyvenimą. Žmonės vieni kitais pasitiki ir tiki valstybe. O mažiausias socialinis kapitalas yra tose šalyse, kuriose pačios valstybės idėja yra žlunganti. Po Sovietų Sąjungos subyrėjimo mažiausias socialinis kapitalas buvo Moldovoje. Valstybė tuo metu balansavo ties bankroto riba, smarkiai sumažėjo žmonių pasitikėjimas ja ir valstybinėmis organizacijomis.

Taigi socialiniai santykiai ir atsparumas įvairioms transformacijoms būtų vienas svarbiausių kiekvienos visuomenės veiksnių.

Bedarbių pasiskirstymas 2015 m. pagal lytį teritorinėse darbo biržose (proc.)

Apskritis  Vyrai      Moterys

Vilnius    54,4       45,8

Kaunas     52,7       47,3

Klaipėda   51,4       48,5

Šiauliai   49,9       50,1

Panevėžys  54,2       45,8

Marijampolė           51,6       48,4

Utena                 54,1       45,9

Šaltinis: LDB, vasario 1 d. duomenys

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Straipsnis pirmą kartą publikuotas savaitraštyje “Veidas” 2015 m. kovo mėnesį

Darbo santykiai. Per pastaruosius šešerius metus atlyginimų skirtumas tarp vyrų ir moterų Lietuvoje mažėjo sparčiausiai Europos Sąjungoje – nuo 21 iki 12,5 proc. moterų nenaudai. Tačiau šį pokytį daugiausia lėmė ne aktyvi valstybės politika, o pasaulinė ekonominė krizė.

Moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumas yra sudėtinga, įvairių tarpusavyje susijusių veiksnių nulemta problema. Nors lyčių lygybė ir vienodos galimybės – vienas iš Europos Sąjungos prioritetų (šis principas suformuluotas dar 1957 m.) ir tam išleidžiamos didžiulės sumos pinigų, kuriamos strategijos, socialinės reklamos, veiksmų planai ir kt., bet šalys narės šioje srityje iki šiol itin skiriasi, o bendri rezultatai nedžiugina. Didžiausias vyrų ir moterų atlyginimų atotrūkis, siekiantis net  30 proc., 2013-aisiais fiksuotas Estijoje. Toliau rikiuojasi Austrija (23 proc.) ir Čekija (22 proc.). O geriausia padėtis tarp Bendrijos narių šioje srityje yra Slovėnijoje ir Maltoje: čia uždarbio skirtumas neviršija 5 proc.

Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas ir Darbo kodeksas numato, kad už vienodą bei vienodos vertės darbą moterims ir vyrams turi būti mokamas vienodas atlyginimas, o bet kuris asmuo, manantis, kad darbdavys pažeidžia įstatymą šiuo aspektu, gali kreiptis į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą. Tačiau, kaip rodo Lietuvos ir ES patirtis, vien teisinio reguliavimo nepakanka – svarbų vaidmenį iki šiol vaidina tradiciškai „moteriškų“ ir „vyriškų“ profesijų skirtumai.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2014 m. ketvirtąjį ketvirtį moterų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis buvo 657, o vyrų – 774 eurai. 2013-aisiais moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis sudarė 12,5 proc., o privačiame sektoriuje – 15,8 proc. Lietuva pagal šį rodiklį viršija Europos Sąjungos vidurkį ir šiuo metu užima aštuntą vietą tarp kitų Bendrijos narių.

Didžiausias moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis 2013 m. buvo 35–44 metų amžiaus darbuotojų (17,9 proc.), mažiausias – 65 metų ir vyresnių (5,7 proc.) bei jaunesnių nei 25 metų (7,3 proc.) darbuotojų amžiaus grupėse.

Kyla klausimas: kaip Lietuva, kurioje ekonominiai ir socialiniai procesai paprastai brėžiami per neoliberalizmo prizmę, šioje srityje užima tokias aukštas pozicijas? Pavyzdžiui, pagal vyrų ir moterų atlyginimų skirtumą lenkiame Švediją ir Suomiją – valstybes, kurios iš pažiūros atrodo lyčių lygybės lyderės Europoje ir pasaulyje. Neoliberalizmo etalonas, į kurį nuolat lygiuojamės, – kaimyninė Estija šioje srityje yra pati paskutinė, o modifikuotą socializmą po Jugoslavijos subyrėjimo pratęsusi Slovėnija – absoliuti lyderė.

Vilniaus universiteto sociologo Romo Lazutkos teigimu, posovietinėse valstybėse vyrų ir moterų užmokesčio skirtumai paprastai yra mažesni nei Pietų ar Vidurio Europos valstybėse, ir tam įtakos turi sovietinė socializmo praeitis. Tuo metu, nepaisant šiandieninių vilniečių skundų, buvo gerai išplėtota valstybinė vaikų priežiūros sistema, suteikdavusi daugiau galimybių moterims siekti karjeros ir dalyvauti darbo rinkoje. Kai kuriose Europos valstybėse to iki šiol neįvyko.

Be to, komunizmo metais propaguota lyčių lygybė, o šios ideologijos atgarsiai pastebimi iki šiol. Statistiškai Lietuvoje moterų užimtumas yra aukšto lygio, o darbo neturinti moteris traktuojama kaip nevisavertė visuomenės narė. Sovietiniais laikais, kaip ir šiandien, moterys turėjo geras galimybes gauti išsilavinimą – šiuo metu Lietuvos moterys yra labiausiai išsilavinusios Europoje.

Kita vertus, katalikiškose, vėlai industrializuotose valstybėse, kaip Lietuvoje, Lenkijoje ar Rumunijoje, savo vaidmenį iki šiol vaidina ir šeimos tradicijos, todėl moterims tenka didesnis krūvis šeimoje, didesnis indėlis auginant ir prižiūrint vaikus, dirbant namų ruošos darbus ir pan. Tačiau ne visi tradicinės visuomenės požymiai nepalankūs siekti karjeros. Pavyzdžiui, seneliai Lietuvoje ir kitose panašiose regiono valstybėse iki šiol padeda auginti vaikus, priešingai nei Vakarų Europoje, kur jie anūkams nėra linkę aukoti tiek daug savo laiko.

Lietuvoje, kaip ir kitose Europos Sąjungos valstybėse, viešose vietose ir informacinėje erdvėje gausu socialinės reklamos, raginančios atkreipti dėmesį į nevienodo vyrų ir moterų užmokesčio problemą, stereotipus apie vyrų ir moterų vaidmenį visuomenėje. Pavyzdžiui, vyras ir moteris perkasi parduotuvėje, o prie mokėjimo kasos moteriai nupilamas penktadalis pakelio pieno, nuplėšiama pusė žurnalo ir pan. Nėra aišku, kiek tokios priemonės duoda naudos, tačiau tai bene pagrindinis instrumentas sprendžiant šią problemą.

Pasak Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Moterų ir vyrų lygybės skyriaus vedėjos Vandos Juršėnienės, per minėtą laikotarpį Lietuvoje buvo pasitelktos šviečiamosios, informacinės, teisinės priemonės, kurios paskatino keistis įmonių vadovų, darbdavių, visuomenės nuostatas, ypač dėl moterų dalyvavimo priimant sprendimus, dėl to, kad moterų ir vyrų darbas turi būti vienodai atlyginamas, kad atitinkamą darbą gali vienodai kokybiškai atlikti tiek moterys, tiek vyrai – ar tai būtų prekybos centro kasininko, ar vadovo, ar kuris nors kitas darbas. Tai lėmė teigiamus pokyčius darbo rinkos segregacijos atžvilgiu.

Vis dėlto didžiausią įtaką turėjo pasaulinė ekonominė krizė ir jos sukelti struktūriniai pokyčiai. Iki 2008-ųjų moterų atlyginimai Lietuvoje buvo mažesni daugiau nei penktadaliu, ir šalis rikiavosi toli nuo lyderių. Pasak Kauno technologijos universiteto docentės Rūtos Brazienės, pagrindinių pokyčių Lietuvoje priežastis yra ne didesnės lyčių lygybės užimtumo srityje atsiradimas, o tai, kaip pasaulinė krizė paveikė kai kuriuos šalies ekonomikos sektorius. Kadangi labiausiai nukentėjo privatus, ypač statybos sektorius, daug didesnė dalis vyrų prarado darbą ar jų atlyginimai buvo sumažinti. Daugelis jų vėliau pasirinko emigraciją.

Be to, atskirose šalies ekonomikos šakose lyčių skirtumai išlieka didžiuliai. Statistika rodo, kad finansinėje ir draudimo veikloje moterys iki šiol uždirba 40 proc. mažiau nei vyrai (2008 m. – 46 proc.), informacijos ir ryšių srityje šis skirtumas netgi 5 proc. išaugo ir šiuo metu siekia 27 proc., apdirbamojoje gamyboje – 26 proc.

2013 m. moterys sudarė 38,6 proc. visų vadovų (teisės aktų leidėjų, vyresniųjų valstybės pareigūnų, įmonių, įstaigų, organizacijų ir kitų vadovų). Moterys rečiau nei vyrai kuria savo verslą ir dirba savarankiškai. 2014 m. savarankiškai dirbo 8,9 proc. visų dirbančių moterų, o vyrų – 12,9 proc.

Taigi per pasaulinę ekonomikos krizę sumažėjus geriausiai mokamų, o dažnai ir išpūstų ekonomikos sektorių atlyginimams, skirtumas tarp vyrų ir moterų atlyginimų susitraukė daugiau nei trečdaliu, nes tradiciškai „moteriškų“ profesijų – mokytojų, medikų ar socialinių darbuotojų pajamos krito kur kas mažiau. „Galima sakyti, kad privačiame sektoriuje darbo vietos yra brangesnės, bet mažiau saugios krizių ir kitų panašių įvykių kontekste“, – pabrėžia sociologė. Krizei pasibaigus atotrūkis tarp vyrų ir moterų atlyginimų antrus metus iš eilės šiek tiek didėja.

Pasak R.Brazienės, nors šiandieniniu lyčių atlyginimų skirtumu dažnai norima džiaugtis, retai susimąstoma, kokią įtaką tai turi gyvenimo ciklo perspektyvoje, pavyzdžiui, skirtumui tarp vyrų ir moterų pensijų.

„Kaip žinome, Lietuvoje moterys gyvena vidutiniškai apie 12 metų ilgiau nei vyrai. Jos lieka su tomis mažesnėmis pensijomis, taigi natūralu, kad vyresnių nei 65 metų moterų skurdo riba daugiau nei 10 proc. viršija vyrų skurdo ribą. Ir jeigu mes pabandytume paimti bendrą individą ir apskaičiuoti, kiek moteris per gyvenimą neuždirba pinigų, kuriuos galėtų uždirbti, tai padauginus šiandieninį skirtumą, per 13 proc., iš profesinio gyvenimo ciklo, trunkančio apie keturiasdešimt metų, susidarys gana įspūdingos sumos“, – tvirtina mokslininkė.

Svarbų vaidmenį iki šiol tebevaidina lyčių vaidmenys ir tradicijos, kurios formuoja vyrų ir moterų įvaizdį visuomenėje nuo pat mažumės. Tai lemia visuomenės projektuojamus lūkesčius bei pasirenkamas profesijas. R.Brazienės teigimu, sektoriai, kuriuose dominuoja moterys, iki šiol yra „pigesni“: tai medicina, švietimas, socialinės paslaugos, smulkioji prekyba ir kt.

Kaip pastebi R.Lazutka, tam tikra ekonominių sektorių segregacija dar egzistuoja, tačiau vis daugiau moterų eina dirbti į „vyriškas“ sritis – tampa vadybininkėmis ar vadovėmis. Tai lemia ir joms palankesnė švietimo sistema.

„Vis dažniau kalbame, kad egzaminavimo ir vertinimo tvarka mokymosi rezultatų atžvilgiu palankesnė merginoms ir moterims, kurios yra stropesnės. Vyrukai jau paauglystėje paišdykauja, dažnai nesilaiko tvarkos ir ne dėl to, kad būtų mažiau gabūs, bet dėl mažesnio tvarkingumo gauna mažesnius balus. O tuomet būna sunkiau įstoti ir į universitetus, ypač socialinių mokslų – ekonomikos, teisės, vadybos sritis, kuriose dabar vyrauja merginos. Todėl šiose srityse merginos turi daugiau galimybių, o tai lemia ir algų vidurkio didėjimą“, – aiškina sociologas.

Tyrimai rodo, kad moterys mažiau išrankios ir dėl darbo pobūdžio, ir dėl būsimo atlygio. ES yra išsikėlusi tikslą didinti moterų užimtumą, tačiau Lietuve jis ir taip didelis: pernai bedarbių moterų buvo 68,3 tūkst., o vyrų – 89,8 tūkst.

Sociologai pastebi, kad bedarbiai vyrai darbo ieškosi ilgai, jų lūkesčiai yra didesni ir jie dažnai nesiima menkai atlyginamo bei nekvalifikuoto darbo. O moterys linkusios greičiau spręsti problemas, imtis smulkių žingsnių, kad pagerintų esamą padėtį. Be to, daug daugiau vyrų apskritai yra ekonomiškai neaktyvūs – jie ir nedirba, ir neieško darbo.

„Dar per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį Pasaulio bankas atliko tyrimą apie pokomunistines šalis, ir čia buvo pastebėta, kad moterys imasi tam tikrų greitų sprendimų – mažo versliuko, perpardavinėjimo ar pan., nes žino, kad kasdien reikia pamaitinti vaikus. Užuot puolusios į visišką neviltį ar prie televizoriaus kūrusios grandiozinius planus, jos tiesiog imasi kažkokių smulkių veiklų ir taip įsitraukia. Todėl atlyginimų skirtumai gali būti nulemti ir moterų požiūrio, nes jos yra aktyvesnės smulkiuose dalykuose, imasi mažiau atlyginamo darbo“, – pasakoja R.Lazutka.

Šių metų vasarį Vyriausybė patvirtino Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtą Valstybinę moterų ir vyrų lygių galimybių 2015–2021 m. programą. Joje numatyti ne itin ambicingi tikslai: 2021-aisiais moterys turėtų sudaryti 20 proc. sprendimų priėmėjų ir einančių aukščiausias pareigas vadovų (2014 m. šis rodiklis buvo 19,24 proc.), o moterų ir vyrų algų skirtumas per šešerius metus turėtų sumažėti 0,05 proc. punkto – nuo 12,5 iki 12,45 proc. Akivaizdu, kad toks visiškai nežymus pokytis gali įvykti ir savaime, be didesnių išorinių pastangų.

O tam, kad įvyktų tikri, ne ekonominių procesų nulemti pokyčiai, pasikeistų požiūris ir išnyktų tradiciniai stereotipai, pasak sociologės R.Brazienės, labiausiai reikia ne konkrečios politikos ar dar vieno veiksmų plano, bet įvykusios kartų kaitos ir laiko.

Dovaidas Pabiržis

Lietuvos vyrai, nepriklausomai nuo jų amžiaus, paskutinius litus daugeliu atvejų paliko banko sąskaitoje, o moterys skubėjo išleisti prekybos centruose. Vienodai su litais elgėsi tik vienos amžiaus grupės vyrai ir moterys: 50-54 m. šalies gyventojai, nepriklausomai nuo jų lyties,  artėjant sausio 15-ajai paskutinius litus išleido sumokėdami mokesčius.

Tokias tendencijas atskleidė sausio 12 -19 d. įgyvendintas projekto „Future of Lithuania” tyrimo etapas, kurio metu aiškintasi, kaip Lietuvos gyventojai atsisveikino su litu ir kaip jaučiasi atsiskaitydami eurais. Internetu apklausus 815 respondentų nuo 15 iki 59 m., paaiškėjo ir daugiau elgesio su pinigais skirtumų. Pavyzdžiui, keičiantis litams į eurus jautriausiai į aptarnavimo sulėtėjimą sureagavo jaunimas. „Aptarnavimo sulėtėjimu piktinasi net pusė 15-19 m. jaunuolių – jų supratimu, viskas vyko labai lėtai. Tačiau kitose amžiaus grupėse tokių nusiskundimų buvo kur kas mažiau, o dauguma tyrimo dalyvių prekybininkų darbui vis dėlto neturėjo priekaištų”, – tyrimo rezultatus komentuoja jį vykdančios kompanijos OMD verslo vystymo vadovė Ingrida Narauskaitė.

Ji atkreipia dėmesį į dar vieną įdomią tyrimo išvadą – paaiškėjo, kad, nepaisant įspūdžio, jog gyventojai prieš prisijungiant prie euro zonos itin nerimavo dėl galimo nesąžiningumo perskaičiuojant kainas, iš tiesų kas penktas Lietuvos gyventojas iš viso neatkreipia dėmesio, ar yra kokių nors kainų konvertavimo netikslumų. Tiesa, to nepasakysi apie mažųjų gyvenviečių gyventojus – čia beveik pusė jų (46,9 proc.) teigia susidūrę su klaidomis.

I.Narauskaitės nuomone, su litu atsisveikindami gyventojai elgėsi nostalgiškai: trys trečdaliai miesto gyventojų teigia pasilikę monetų atminimui – dalis jų papildė monetų kolekcijas, o kiti dar nespėjo sudaužyti savo kiaulių taupyklių.

Shutterstock

Gyvenimo trukmė. Demografų ir sociologų tikinimu, lietuvės našlauti priverstos dėl istoriškai susiklosčiusios šalies situacijos bei pačių gyventojų požiūrio į sveikatą ir ligų prevencijos nebuvimą.

Šešias dešimtis metų su vyru nugyvenusiai pradinių klasių mokytojai iš Rusnės Birutei Gaigalienei šis pavasaris liūdnas. „Būtų dar bent metus kitus manęs luktelėjęs. Juk nei gėrė, nei rūkė…“ – apie neseniai mirusį ketveriais metais vyresnį sutuoktinį gamtininką Kazimierą Gaigalą atsiliepia gedinti žmona.

Jos vyrą, kaip ir dar 56,3 proc. lietuvių, pasiglemžė kraujotakos sistemos liga. „Visi broliai nuo to mirė, ir manasis – ne išimtis“, – sunkiai žodžius renka K.Gaigalo našlė.

Ašaros nuo skruostų jau nudžiūvo. „Nesu nei pirma, nei paskutinė likusi viena. Mūsų name iš aštuoniolikos šeimų penkios gedi saviškių“, – vietine našlių statistika dalijasi 64-erių rusniškė. Vaikų ir anūkų padedama šiandien ji viena tvarkosi su buitimi, tačiau minties, kad galėtų susirasti kažką kitą, nė nesvarsto.

Ši situacija labai gerai pažįstama ir Konstancijai iš Salanto miestelio. „Tikriausiai jau girdėjote, kuo garsi mūsų gatvė? Septyniolikoje namų gyvena vos po vieną moterį, vyrų jau kuris laikas neturime“, – kraują stingdančios Lietuvos vyrų gyvenimo trukmės pavyzdį pateikia senutė.

Galime tik įsivaizduoti, kiek dar tokių vienišų moterų – našlių gatvių susidarytų pervažiavus Lietuvą. Kita vertus, iš šių pavyzdžių aiškėja, kad vyrai Lietuvoje gyvenimo trukme smarkiai nusileidžia savo sutuoktinėms. Ypač perkopus 53 metų ribą, vyrų mūsų šalyje sparčiai mažėja, o moterys našlauja dar gerą dešimtmetį ar net ilgiau: Statistikos departamento duomenimis, vyrai Lietuvoje veda vidutiniškai dvejais metais jaunesnes nuotakas.

Ir nors daugelyje Vakarų Europos valstybių pastaraisiais dešimtmečiais vidutinė tikėtina vyrų gyvenimo trukmė nuosekliai ilgėjo, o mirštamumas dėl kraujotakos sistemų ligų mažėjo, Lietuvoje situacija geresnė netapo.

Vidutinę tikėtiną gyvenimo trukmę tyrinėjantis VDU Demografinių tyrimų centro mokslininkas Daumantas Stumbrys teigia, kad Lietuvos vyrų gyvenimo trukmė nuo bene ilgiausiai gyvenančių Europos vyrų – prancūzų skiriasi geru dešimtmečiu.

Iki šio šimtmečio pradžios Lietuvos vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė buvo ilgesnė už Estijos vyrų, tačiau nuo 2004 m. situacija keitėsi: šiandien vyrai Estijoje gyvena ilgiau negu Lietuvoje. Šis skirtumas 2013 m. buvo šiek tiek didesnis negu ketveri metai. O štai Čekijos vyrų gyvenimo trukmė, žlugus komunistinei sistemai, nuosekliai ilgėjo ir šiuo metu jau siekia 75 metus.

Kas truko lietuviams pasiekti šių aukštumų ir kokios priežastys lemia trumpą, palyginti su ES vidurkiu, Lietuvos vyrų gyvenimo laiką?

Mokslininkų teigimu, trumpesnį stipriosios lyties amžių lemia ne tik biologinės, bet ir išorinės priežastys, žalingi įpročiai, azartiškas gyvenimo būdas bei tai, kad nemokama tinkamai susidoroti su stresu (sveikatos neprideda vadovaujamas darbas, charakterio uždarumas ir pan.)

Lietuvos moterų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė šiuo metu siekia 78 metus, o vyrų – net 11 metų mažiau. Daugiausia dėl šios priežasties mūsų šalyje šimtui vyrų tenka 117 moterų, o kuo vyresnė amžiaus grupė, tuo labiau jaučiamas vyrų deficitas.

Taigi, jei tikėsime mirties priežasčių registro duomenimis, lietuvius į kapus guldo jau minėtos kraujotakos sistemos ligos, piktybiniai navikai (19 proc.) ir išorinės mirties priežastys – įvairios traumos, avarijos, savižudybės ir kt. (apie 8,7 proc.).

Demografų ir sociologų teigimu, lietuvės našlauti priverstos dėl istoriškai susiklosčiusios šalies situacijos ir gyventojų požiūrio į gydymą, savo sveikatą, ligų prevencijos Vakarų Europoje bei buvusioje Sovietų Sąjungoje skirtumų. Panašias problemas šiandien sprendžia ir Baltarusijos, Latvijos, Ukrainos gyventojai. O štai Šiaurės ir Vakarų Europos moterys (šveicarės, prancūzės, norvegės ar vokietės) savo vyrus gyvenimo trukme lenkia jau vos ketveriais su puse metų (tai perpus mažesnis skirtumas nei Lietuvoje). Taigi, kuo toliau į Vakarus, tuo ilgiau gyvena stiprioji lytis ir atitinkamai trumpiau našlauja moterys.

Higienos instituto duomenimis, dar XX a. pradžioje moterų mirtingumas ėmė mažėti dėl medicinos pažangos (sumažėjo gimdyvių infekcijų rizika), pasikeitęs socialinis moterų statusas visuomenėje, gyvenimo ir darbo sąlygų gerėjimas. Taigi akivaizdu, kad atotrūkis tarp vyrų ir moterų gyvenimo trukmės atsirado dėl vyrų gyvenimo būdo (didesnė rizika ir sunkesnis darbas). Tai matyti ir iš Lietuvos vyrų vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės, kuri 2013 m. siekė 68,6 metų, moterų – 79,1 metų, o gyventojų mirtingumo diferenciacija pagal lytį buvo didžiausia Europos Sąjungoje.

D.Stumbrio teigimu, pastaraisiais metais Lietuvos vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė ilgėjo, bet tai esą viso labo trypčiojimas toje pačioje vietoje, nes sugebėjome prisivyti gūdaus sovietmečio laiką, o kitos šalys ir toliau ilgina savo piliečių gyvenimo trukmę.

Disertaciją apie alkoholio vartojimo socialinę ir ekonominę žalą Lietuvoje parašęs Mindaugas Štelemėkas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto daktaras, įrodė, kad bene labiausiai prie vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės trumpėjimo prisideda alkoholio vartojimas. Mokslininko tvirtinimu, alkoholį vartojantys asmenys valstybei pridaro milžiniškų nuostolių – ne tik neprisideda prie BVP kūrimo, bet dar ir tuština sveikatos apsaugos biudžeto kišenes.

2014 m. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) ataskaitoje apskaičiuoja, kad dėl alkoholio vartojimo Lietuvoje mirė 30 proc. gyventojų, o tai reikštų, jog kasmet dėl to netekome apie 2900 vyrų ir 950 moterų gyvybių. Dar prieš penketą metų Europos regione Lietuva pirmavo pagal atsitiktinius apsinuodijimus alkoholiu, po mūsų ėjo tokios valstybės, kaip Estija, Kirgizija, Suomija, Latvija, Liuksemburgas, Lenkija. O prieš porą metų atliktas Valstybinio psichikos sveikatos centro tyrimas atskleidė, kad alkoholio vartojimas lemia 9 proc. lietuvių ligų ir netekto darbingumo, taip pat sunkina ekonominę šalies naštą (vien 2010 m. dėl ekonominės alkoholio žalos Lietuva neteko 215 mln. eurų). Kaip matyti iš atlikto tyrimo duomenų, bent trys ketvirtadaliai žmogžudysčių, apie 60 proc. sunkių kūno sužalojimų, 40 proc. įvairių viešosios tvarkos pažeidimų padaromi neblaivių asmenų.

Remiantis 2013 m. PSO duomenimis, Lietuva pagal alkoholio vartojimą ne tik lenkia Latviją, Estiją, bet ir labai atsilieka nuo ES vidurkio. Sovietmečio reliktu vadinamas tautiečių noras išgerti ne tik gąsdina tarptautinę bendruomenę, bet ir lemia ne vieną problemą šalies viduje. Šiandien jau neabejojama, kad alkoholio vartojimas neatsiejamas nuo savižudybių, psichikos ligų ir įvairiausių priklausomybių.

Didžiosios Britanijos Niukaslo universiteto Senėjimo ir sveikatos instituto direktorius Thomas Kirkwoodas linkęs įrodinėti, kad pailginti vyrų gyvenimą ir tausoti sveikatą gali padėti šeiminis gyvenimas. Ilgą laiką vyravusį teiginį, kad santuoka vertesnė moterims, mokslininkas paneigė tvirtindamas, jog yra kaip tik priešingai: daugiau naudos iš šio ryšio gauna vedę vyrai, nes tai leidžia jiems gyventi ilgiau nei viengungiams. Manoma, kad šeima prisideda prie sveikesnio jų gyvenimo būdo ir atbaido nuo žalingų įpročių: rūkalų, alkoholio, nesveikos ir nevisavertės mitybos ir pan.

Svarstant, kas dar pristabdytų ne itin ilgą Lietuvos vyrų viešnagę šioje žemėje, akis bado mirštamumas dėl transporto traumų kelyje – apie 20 vyrų iš 100 tūkst. miršta susižeidę ar užsimušę. Jauno amžiaus vyrų grupėje išorinės mirties priežastys sudaro beveik du trečdalius visų mirties priežasčių. Bene labiausiai gąsdina tai, kad Lietuvos darbingo amžiaus vyrų mirštamumas dėl išorinių priežasčių yra vienas didžiausių Europoje. Apie 60 iš 100 tūkst. vyrų sąmoningai nutraukia gyvybę, dar maždaug 250 vyrų gyvenimą pasiglemžia insultas, o per 800 jų mirtis ištinka dėl išeminės širdies ligos. Mirtį sėjančios ligos išsivysto ir dėl blogojo cholesterolio sukelto širdies kraujagyslių užsikimšimo – aterosklerozės, kuri taip pat yra ir galvos smegenų, kojų bei kitų organų ligų priežastis.

Ir nors daugeliu atveju manoma, kad šiandien žmonės sąmoningesni ir linkę rinktis sveikesnį gyvenimo būdą, ekspertai tikina, jog tai būdinga tik tam tikroms socialinėms grupėms: dažnai labiau išsilavinusiems ir aukštą pragyvenimo lygį galintiems sau leisti miesto gyventojams. Atlikti tyrimai rodo, kad tik tuomet, kai visuomenė pasiekia tam tikrą gerovės ir brandos lygį, žmonės ima labiau rūpintis savo sveikata.

Taigi žinant, kad Lietuvos vyrai pasižymi ypač dideliais mirtingumo diferenciacijos rodikliais pagal išsilavinimą ir santuokinį statusą, verta atitinkamą dėmesį skirti jų išsilavinimui. Kaip pavyzdį galime paminėti tai, kad vyrų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, tikimybė numirti 30–39 metų yra daugiau negu penkis kartus mažesnė negu tų, kurie įgiję žemesnį nei vidurinį išsilavinimą. Šiuo atveju didelė gyventojų mirtingumo rodiklių diferenciacija atskleidžia sunkią Lietuvos ekonominę ir politinę situaciją. Teigti, kad žmogaus išsilavinimas priklauso tik nuo jo gyvenimo pasirinkimų, nebūtų visai tikslu. Kaip žinome, tai lemia ir tėvų požiūris, ir gyvenama vieta, ir prieinamos arba ne galimybės.

Įvertinti, ką reiškia moteriai netekti ilgamečio gyvenimo partnerio ir likti gyventi vienai materialiniu, fiziniu, psichologiniu ir kultūriniu požiūriu, nėra taip paprasta, kaip ir formuoti naująją savo tapatybę. Tačiau, kaip atskleidžia „Veido“ kalbintos herojės, mažesniuose Lietuvos miestuose lankytis našlių klubuose vienišoms moterims nėra įprasta. Netekusios savo vyrų, jos save kur kas mieliau išreiškia kūryboje, padeda vaikams, anūkams, įsitraukia į trečiojo amžiaus universitetų veiklą ir nepalyginti rečiau nei vakarietės ryžtasi romantiškiems ryšiams antrą ar trečią kartą.

„Net nebuvo tokių minčių“, – tvirtina penkioliktus metus ant vyro kapo kiekvieną pavasarį našlaites sodinanti Konstancija. Ji, kaip ir daugelis į septintą dešimtį įžengusių bendramečių, atsidėjo šeimai, anūkams. Bendrauti su panašaus likimo moterimis ir dalytis tuo, kas jau perskaudėjo, ar skųstis savo kasdienybe ji nelinkusi, esą taip pripratusi, ir su vienatve jai gerai.

Tokių istorijų M.Štelemekas girdėjo ne vieną ir ne dvi, todėl vertindamas susiklosčiusią vyrų mirtingumo situaciją šalyje jis linkęs atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvoje kalbant apie senjorus dažnu atveju kalbama apie moteris, nes vyresnio amžiaus vyrų vos trečdalis telikęs.

Kas dėl tokios situacijos turėtų prisiimti atsakomybę ir kiek ilgai dar leisime lietuvėms našlauti, vienareikšmiškai atsakyti vėlgi sudėtinga. Atlikti tyrimai rodo, kad norint esminių pokyčių turėtų keistis kompleksinės priežastys: sveikatos apsauga, pačių žmonių sąmoningumas, tiek ligų, tiek alkoholizmo prevencija, judrumas, atsargumas kelyje.

Reikia pripažinti, kad 25-eri nepriklausomos Lietuvos metai – nepakankamai ilgas laiko tarpas norint pavyti sparčiai vidutine gyvenimo trukme mus pralenkusius vakariečius. Matyt, prireiks dar ne vieno dešimtmečio, kol Lietuvos vyrų amžius pailgės bent puse tiek, kad prisivytų Lietuvos moteris.

Galbūt vertėtų daugiau dėmesio skirti ir socialiai pažeidžiamų grupių klausimams? Juolab kad atlikti naujausi mokslininkų tyrimai įrodo, jog mirties priežastys slypi neigiamuose žmogaus išgyvenimuose. Štai Čikagos universiteto psichologas dr. Johnas Cacioppo teigia, kad vienatvė, ypač vyresniame amžiuje, riziką mirti anksčiau laiko padidina net 14 proc. Beje, ji, kaip ir miego trūkumas, skatina organizmo senėjimo procesus ir silpnina imuninę sistemą.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Komentaras

Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorė, šeimos santykių tyrinėtoja Aušra Maslauskaitė

Jeigu lyginsime Lietuvą su Estija, Lenkija ar Vengrija, matysime, kad mūsų šalyje pakartotinių partnerysčių sukuriama kur kas mažiau. Lietuvės iširus pirmajai santuokai ar mirus partneriui naują šeimą sukuria gana retai. Statistika rodo vos 20 proc. pakartotinių santuokų (dažniausiai po 40 metų). Ši tendencija Lietuvoje stebima jau keletą dešimtmečių.

Taip pat gana populiaru sutikus antrą ar trečią gyvenimo partnerį šio ryšio oficialiai neregistruoti, taigi šiandien statistika neatspindi visos šalies paveikslo, bet tendencijos akivaizdžios.

Žinoma, nemaža dalis moterų tokiam žingsniui nebesiryžta, mieliau orientuodamosi į šeiminį gyvenimą: pasineria į anūkų ar daržų priežiūrą, nors netrūksta ir varstančiųjų trečiojo amžiaus universiteto duris (tai priklauso nuo išsilavinimo ir pasirinkto gyvenimo būdo).

Iš dalies tokią situaciją Lietuvoje lemia demografinis vyrų trūkumas: Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2014 m. pradžioje Lietuvoje moterų buvo 231,5 tūkst. daugiau negu vyrų – 1587,5 tūkst. moterų ir 1356 tūkst. vyrų. Išsituokusių moterų buvo 1,7 karto, našlių – net 7 kartus daugiau nei vyrų, o didžiausias vyrų mirtingumas fiksuojamas būtent vidutinio amžiaus grupėje – nuo 30 iki 55 metų. Taigi nereikėtų pamiršti, kad moterų norus ir ketinimus sukurti šeimą antrą ar trečią kartą jaunesniame amžiuje riboja demografiniai šalies barjerai.

Kitas momentas – kurdami šeimą žmonės mėgsta vadovautis panašumo principu: aukštąjį išsilavinimą įgijusios moterys nori į save panašių partnerių. Deja, iš sovietmečio paveldėtas išsilavinimo modelis gana skirtingas, taigi rasti sau tinkamą porą ne taip paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Mykolo Romerio universiteto profesorė sociologė Sarmitė Mikulionienė

VEIDAS: Su kokiais sunkumais susiduria po sutuoktinio ar partnerio mirties vienišos likusios moterys?

S.M.: Gyvenimo partnerio mirtis – vienas labiausiai sutuoktinį traumuojančių įvykių, dažnam atlaikyti šią netektį tampa rimtu iššūkiu. Artimo žmogaus netektį lydi vienišumo jausmas ir gyvenimo prasmės netekimo klausimas (kam aš dabar reikalinga/-as?). Bet, kaip matyti ir šalies statistikos, Lietuvoje našlėmis pasmerktos likti moterys. Didžioji jų dalis sutuoktinių netenka vyresniame amžiuje, bet tai nereiškia, kad jos iki pat mirties išlieka vienišos. Įprastai šalia jų gyvena jau suaugusios ir savo šeimas sukūrusios atžalos, taigi moterys įtraukiamos į aktyvų socialinį gyvenimą. Manoma, kad pakaitinė veikla ir socialiniai ryšiai palengvina susitaikymą su mylimo žmogaus netektimi.

VEIDAS: Išeitų, kad esant tokiai situacijai sudėtingiausia asmeniui, neturinčiam socialinių atramų?

S.M.: Praradus vieną ar kitą socialinį vaidmenį mums įprasta pakeisti jį kitu. Tarkime, gana dažnai į pensiją išėjęs žmogus jaučiasi labai nelaimingas ir nereikalingas, tačiau atradęs save savanoriškoje veikloje atsitiesia. Taigi sugriūvus įprastai dienotvarkei (mirus artimajam ar išėjus į pensiją) svarbiausia nesutrikti ir sugebėti pakeisti vieną veiklą kita. Tai ir leidžia moterims po šeimos nario mirties įveikti vienatvę. Sociologai sutaria, kad būtent jos yra socialinio ryšio su aplinka palaikytojos, turi draugystės tinklus, priešingai nei vyrai. Žinome ne vieną pavyzdį, kai po žmonos mirties sutuoktinis sunkiai pasirūpina savimi ir buitimi.

VEIDAS: Siekiant mažinti našlių statistiką išeitimi galėtų tapti jaunesnių gyvenimo partnerių pasirinkimas jaunystės metais?

S.M.: Jei tik kas taip racionaliai ir pragmatiškai žvelgtų į šeimos kūrimą, pagal statistinį vidurkį pakaktų sukurti šeimą su penkeriais metais jaunesniu partneriu, ir būtų galima tikėtis, kad bendro gyvenimo trukmė susilygins. Deja, kuriant šeimą apie tokius dalykus nesusimąstoma.

VEIDAS: Ar galėtumėte išskirti, kas lemia skirtingą vyrų ir moterų gyvenimo trukmę?

S.M.: Gyvenimo trukmės skirtumai nulemti biologinių (genetiškai užprogramuotų) ir elgsenos veiksnių. Pirmieji nuo mūsų nepriklauso, tačiau antruosius lemiame patys, tai neatsiejama nuo mūsų gyvenimo būdo. Tarkime, vyrai mėgsta riziką, aktyvią veiklą, yra linkę rungtyniauti ir piktnaudžiauti alkoholiu, rūkyti ir pan. Taip pat vyrai dažniau renkasi darbovietes, kur apstu kenksmingų veiksnių: fizinis darbas, vadovaujamo darbo pozicijos, dažnas stresas, o tai neabejotinai prisideda prie gyvenimo trukmės trumpėjimo.

Žinoma, vis labiau įsibėgėjant feminizacijos procesui ir moterys užima atsakingus postus, taigi labiau išsivysčiusiose šalyse demografai jau stebi vyrų ir moterų gyvenimo trukmės supanašėjimą.

VEIDAS: Ar gali būti, kad vyrų gyvenimo trukmei kenkia pernelyg atkaklus siekis atrodyti vyriškiems?

S.M.: Labai tikėtina, kad skirtingas lyčių atstovų požiūris į savo kūną prisideda prie skirtingos jų gyvenimo trukmės: moterys siekia grožio, o vyrai – jėgos. Kitas dalykas, kad moterys linkusios labiau rūpintis savo sveikata, o vyrai vadovaujasi posakiu, kad juos kur kas labiau puošia randai. Taigi dėl nepamatuotos rizikos ir siekio pateisinti vyriškumo įvaizdį trumpėja ir gyvenimo trukmė.

VEIDAS: Kokie dar veiksniai trumpina mūsų vyrų amžių?

S.M.: Šiuo atveju galima kalbėti apie antihumanistinį požiūrį į žmogų (mūsų šalyje vis dar nevertinama individo gyvybė, nejuntama pagarbos asmeniui). Tai tam tikras sovietmečio palikimas. Jei pasižiūrėsime, kada didžiausias Lietuvos vyrų mirtingumo pikas, pamatysime, kad mažėti jų ima panašiai nuo paauglystės iki pat brandaus amžiaus. Pagal gyvenimo trukmę Lietuvos vyrus nuo moterų skiria vienuolikos metų skirtumas.

Lietuvos vyrų mirtingumą lemia

Kita

Virškinimo sistemos ligos

Piktybiniai navikai

Kraujotakos sistemos ligos

Išorinės mirties priežastys

Amžiaus grupės: 20–29 m.

20–59 m.

Mirties priežasčių dalis: 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100 proc.

Šaltinis: Higienos institutes, 2012 m.

Moterų ir vyrų pasiskirstymas ES valstybėse narėse 2013 m. (metų pradžioje, tūkst.)

Šalis                           Moterų     Vyrų                  100 vyrų teko moterų

Estija                          704                   616,2                 114

Graikija              5649,2     5413,3     104

Latvija               1097,2     926,6                 118

Lenkija               19 884     18 649,3   107

Lietuva               1603                  1368,9     117

Liuksemburgas         268,6                 268,4                 100

Nyderlandai                     8472,2     8307,3     102

Portugalija                     5491,6     4995,7     110

Prancūzija            33 814,2   31 764,6   107

Vokietija             41 673,7   40 346,9   103

Šaltinis: Eurostato duomenų bazė, 2014 m.

Ne viena moteris užduoda sau klausimą: ir kodėl gi vyrus taip traukia lenktynės? Artėjančios prestižinės 1000 km automobilių lenktynės Palangoje vėl sulauks išskirtinio stipriosios lyties dėmesio: paprastai vyrai dominuoja ne tik tarp lenktynininkų, bet ir žiūrovų gretose.

„Pinigine.lt E-100 Racing“ komandos narys, profesionalus lenktynininkas Egidijus Gutaravičius sako, kad jam patinka lenktyniauti, nes tai ne tik malonumas ar savęs išbandymas, bet ir darbas, leidžiantis palaikyti sportinę formą, koncentraciją ir koordinaciją. Be to, automobiliai yra dideli vyrų žaislai.

„Nepakartojamas jausmas važiuoti dideliu greičiu ir kontroliuoti automobilio galią: greitėti, stabdyti ir greitai įveikti posūkius. Kita vertus, tai sudėtingas, daug specifinių žinių ir kantrybės reikalaujantis sportas, todėl pergalė būna itin saldi“, – pasakoja „Piniginė.lt E-100 Racing“ komandos lenktynininkas E. Gutaravičius, dalyvausiantis 1000 km lenktynėse.

Pasak psichoterapeuto Vyto Stoškaus, atsakymo į klausimą, kodėl būtent vyrams taip rūpi lenktynės, reikia ieškoti jų vaikystėje.

„Vyrai nuo mažens mokomi daugiau konkuruoti vieni su kitais, nei moterys, kurios labiau mokomos užjausti, prisiglausti, priimti viena kitą“, – sako V. Stoškus.

Psichologė Lina Skromovaitė teigia, kad moterims taip pat gali būti įdomu stebėti lenktynes, tačiau dažniausiai dėl kitų priežasčių, nei tai daro vyrai.

„Vyrai varžosi, lenktyniauja tarpusavyje ne dėl taurės, o dėl savo vertės, kurią įvertina moterys. Tad moterims labai svarbios ne tik automobilių lenktynės, bet visos varžybos, kuriose dalyvauja jų vyrai. Tik jos savo domėjimąsi vyrų lenktynėmis atspindi ne dalyvaudamos, o „atsiimdamos apdovanojimus“. Juk kam vyrai neša savo taures, savo galią, savo grožį, savo fizinį pajėgumą – moterims, kurios negaili epitetų savo vyrams“, – analizuoja psichologė Lina Skromovaitė.

Kovo 12 dieną Vilniuje Intymi vyrų trupė „Erelis“ pakils tryliktam pasirodymui. Kaip ir prieš 25 metus Teatro dienos proga, Druskininkų teatro festivalyje 2007-aisiais ar šių metų sausį ir vasarį – su ta pačia ereliška energija ir užsidegimu nustebinti, prajuokinti, praturtinti žiūrovą. Publikos reakcija neleidžia abejoti, kad „Erelis“ buvo pasiilgtas ir laukiamas, tačiau kokiais jausmais gyvena pati trupė? Apie tai kalbamės su aktoriais Andriumi Kaniava, Robertu Aleksaičiu, Dariumi Auželiu ir Dariumi Miniotu.

Kovas gausus renginių – praūžė Kaziuko mugė, artėja Teatro diena, o kartu ir Zenonai. Tačiau tarp jų įsiterpia graži pavasariška šventė – Moters diena. Ką, Jūsų manymu, kovo 8-oji reiškia šiuolaikiniam vyrui?

A. K. Šiaip tai proga aktuali tiems, kurie neužsiima moters aukštinimu kiekvieną dieną. Tai, kad nepervargtų aukštindami moterį, jie išsirinko tą vieną dieną.

O kaip patys aukštinate savo moteris tą dieną?
D. A. Sveikinam, tik ne su tulpėmis ar šokoladais. Mes kviečiam į savo koncertus tą dieną.

A. K. Na, šiuo atveju kitą dieną – kovo 12. Manau, bus labai graži dovana, jei tą dieną pakviesime savo moteris.

R. A. Norėtume kad vieną kartą vien tik moterys ateitų į mūsų koncertą. Čia būtų tikras jų išaukštinimas, įsimintinai jas pasveikintume.

D. A. O vyrai tegu laukia rūbinėje. Prilenda į salę vyrų, žinai, nei šis nei tas. Čia jau ir mums būtų šventė.

Jei patys būtumėte moterimis, ko tikėtumėtės arba norėtumėte sulaukti šios dienos proga?

A. K. Tai jei žinočiau, kad koncertuoja grupė „Erelis“… Tikrai norėčiau nueiti.

R. A. Intymi moterų trupė „Lazdynų pelėda“ irgi būtų neblogai… (visi juokiasi)

Užsiminėte, jog kovo 12 dieną bus Jūsų spektaklis. Skaičiuojant nuo pradžių pradžios, tai jau 13 pasirodymas su Intymia vyrų trupe „Erelis“. Kas pasikeitė nuo pirmojo pasirodymo, vykusio prieš 25 metus?

R. A. Mes pajaunėjome.

D. A. Robertas vis daugiau ir drąsiau pradėjo dainuoti.

A. K. Na, kas dar? Kas atsimena pirmą Erelį?

Būtent – ar atsimenate pirmąjį pasirodymą? Apie daugelį spektaklių sakoma, kad jie buvo „pastatyti“, o jūsiškis tiesiog gimė – turbūt neišdildomas jausmas?

A. K. Pirmąjį atsimenam, nes tai buvo padaryta ganėtinai ekstremaliomis sąlygomis – pats pirmas „Erelis“ gimė per naktį. Jis buvo sukurtas Teatro dienai, 1987 metais, kažkada naktį, iš kovo 25-os į 26-ąją.
R. A. Aš atsimenu, kad per pirmąjį publika labai juokėsi, tai įsikandau lūpas iš vidaus, kad pats nesusijuokčiau. Labai skaudėjo, bet žinai, visi juokiasi, o tu dar prie to nepripratęs, pačiam labai juokinga…

Kaip yra šiandien? Kaip pasikeitė žiūrovų reakcija į „Erelį“? Publika, ko gero, juokiasi mažiau…

R. A. Tada pirmą Erelį rodėme konservatorijoje, teatralams. Niekas taip nesijuokia kaip teatralai per savo Teatro dieną.

A. K. Mano manymu, tai reakcija nepasikeitė… Jei būtų pasikeitusi, nebūtų prasmės, nebūtų vardan ko mums vėl atgimti. Žmonės atgimsta su priežastim. Gimsta kartais be priežasties, o atgimsta su priežastim.

R. A. Kalbam apie amžinas vertybes, ne apie tai, kad mažiau valgo ar mažiau geria.

Kas šiandien yra jūsų pagrindinė publika – kam jūs tai darote?

R. A. Lietuva.

A. K. Aš manau, kad ta pati, iš konservatorijos (visi juokiasi), išsibarsčius, išaugusi. Visgi žiūrovas turi būti intelektualus. Kuo daugiau žmogus yra skaitęs, tuo labiau gali juoktis iš „Erelio“. Mūsų pasirodymai kupini informacijos, kurią žiūrovas išskaito ir juokiasi, arba nesupranta ir tyli.

D. M. Jei žiūrovas išsilavinęs, tai juokiasi, jei ne – prasėdi tą laiką, gal juokiasi iš kitų dalykų…

A. K. Iš trumpų kelnių, pavyzdžiui.

R. A. Kas geriau žino Paskenduolę, Juzą ar Brisių, tas daugiau poteksčių „pagauna“.

Ar galėtumėte savo publiką priskirti kokiai nors amžiaus kategorijai?

R. A. Na, mes suprantame kad jaunimas mažiau knygų skaito, bet tik tiek…

D. M. Bet pažiūri į sales, o ten sėdi ir juokiasi jauni. Tai palauk, prieš 20 metų buvo jauni ir dabar vėl jauni – kaip taip gali būti? Turbūt mes senstam, o tie, kurie vaikšto į mūsų pasirodymus, labai daug juokiasi, tai ir lieka jauni.

O kaip tie, kurie gimė jau po 1987-ųjų? Kaip manote, kas jiems „Erelyje“ yra aktualu ir artima? Ar nesistebite sulaukiantys jaunos publikos?
D. M. Na, čia gal kaip su bitlais. Jie baigė groti, kai tų jaunuolių dar nebuvo, bet jie vis tiek dabar bitlų klauso. Tai ieškokite atsakymo tame.

R. A. Jauna publika žiauriai stebina, bet mes susikandam lūpas ir susidorojam.

A. K. Mus apskritai stebina, kad žmonės eina į teatrą. Nesvarbu, ar tai „Erelis“, ar dar kas nors. Bet tai labai gražu.

Kodėl stebitės, kad žmonės eina į teatrą? Kasmet matome daug naujų pastatymų, daug naujų vardų… Jei yra pasiūla, vadinasi, ir paklausa egzistuoja.

R. A. Keista, nes kuo mažiau žmonės skaito, tuo mažesnis turėtų būti poreikis tokiam dalykui kaip teatras.
A. K. Mes, aišku, nesakom kad tai blogai, tiesiog labai stebina. O stebėtis sveika. Žmogus, kuris gali stebėtis, yra gyvas, mes dėl to ir esam gyvi.

Andriau, jūs esate sakęs kad „Erelio“ humoras yra aukštos prabos. Kokios prabos yra visuomenėje paplitęs humoras?

A. K. Pačios žemiausios.

D. A. Aš manau, kad dabar Lietuvoje vyrauja „Erelio“ humoras.

R. A. Nežinau, Dariau, kuo tu gyveni ir kaip dažnai nueini į parduotuves. Aš manau, kad iš viso humoro nėra, jau nekalbant apie vyraujantį. Net lėkšto ir pigaus. Jo apskritai nėra.

Kur yra riba tarp tikro humoro ir to „lėkšto ir pigaus“?

R. A. Išsilavinime.

A. K. Čia kaip riba tarp „yra“ ir „nėra“. Išsilavinimas arba yra, arba jo nėra, su humoru taip pat.
D. M. Žiūrėkit, yra labai paprastas pavyzdys. Eina vienas žmogus, pribėga kitas ir spiria iš visų jėgų tam į užpakalį ir jis nukrenta. Vienam žmogui tai būtų smurtas, kitam žmogui jau labai juokinga.

Kaip manote, ar kada nors po jūsų galėtų atsirasti kažkas tokio, kaip „Erelis“? Su kitos kartos žmonėmis ir skirtas kitai kartai…

R. A. Be abejonės. Juk visą laiką yra talentingų žmonių. Tegul tik bando, daro.

D. M. Vis tiek nieko neišeis (visi juokiasi).

R. A. Bet tegul bando, mes, tiesą sakant, mielai pasižiūrėtume.

Paskutinis klausimas bus ne apie „Erelį“, o apie pačią aktoriaus profesiją – ar aktorius šiais laikais gali sau leisti daryti tai, kas malonu jam, ar turi stengtis įtikti masėms?

D. M. Tai aktorius diktuoja, ką masėms daryti, o ne atvirkščiai.

R. A. Žinai, Stanislavskis yra pasakęs, „arba jūs eisit paskui žiūrovą, arba žiūrovas eis paskui jus. Bet jei jūs eisit paskui žiūrovą, tai čia jau…“

D. M. Čia jau ne aktorius, čia prostitutė.

Intymios vyrų trupės „Erelis“ pasirodymas kovo 12 dieną „Keistuolių“ teatre Vilniuje. Daugiau informacijos www.idioteatras.lt

Antradienį 19 val. Teatro arenoje pasirodys žymaus šokėjo Valerijaus Michailovskio vadovaujamas valstybinis vyrų baletas iš Sankt Peterburgo.

Pirmoje koncerto dalyje matysime Andrejaus Ivanovo spektaklį „Šokame viską, arba Darbo diena“. Čia scena tampa baleto klase, kurioje artistų trupė šoka pagal penkiolikos skirtingų stilių muziką. Po pertraukos šokėjai vyrai pamėgins įtikinti Lietuvos žiūrovus, kad jie ne prasčiau nei moterys primabalerinos ant puantų sugeba atlikti sudėtingiausius baleto vaidmenis.

BFL

Bene pagrindininės tokio abuojumo priežastys – pernelyg didelis atsipalaidaviamas ir padaugintas alkoholio kiekis. Jūra kur kas pavojingesnė už ežerus bei upes, kadabgi banduojant susidaro daug povangeninių srovių, žmonrd traukiančias į gilumą, verpetais bei sukūriai.

Kiekvieną beprasidedantį vasaros sezoną Klaipėdos paplūdimių gelbėtojai sutinka su nerimu. Atsipalaidavę poisliautojai neretai pamiršta budrumą ir saugumą, todėl gelbėtojams tenka iš jūros traukti skęstančius žmones, paplūdimyje pasimetusiems vaikams surasti savo tėvus, medikai gelbėja saulės smūgio ištiktus poilsiautojus.

Kad poilsiautojai gautų kuo daugiau informacijos apie tykančius pavojus paplūdimyje ir jūroje, Klaipėdos skęstančiųjų gelbėjimo tarnyba pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Klaipėdos m. visuomenės sveikatos biuru. Prasidėjus vasaros sezonui per visuomenės informavimo priemones žmonėms reguliariai bus teikiama informacija apie situaciją Klaipėdos paplūdimiuose – skendimų statistika, aptariamos poilsiautojams aktualios problemos.

„Teigiama, kad žmonės, gaudami informaciją apie keliuose sužeistus ar žuvusius vairutojus ir keleivius, prie vairo tampa atsargesni ir budresni. Maudynės vandens telkiniuose yra ne ką saugesnės nei kelionės automobiliu. Pavyzdžiui, pernai Lietuvoje keliuose žuvo apie trys šimtai žmonių, panašus skaičius žmonių nuskendo įvairiuose vandens telkiniuose. Todėl manome, kad poilsiautojai turi gauti kuo daugiau informacijos apie maudynes, ypač apie pavojus Baltijos jūroje. Prie jūros atvažiavę žmonės pernelyg atsipalaiduoja, tad norime priminti, kad jūra yra itin klastinga“ , – sakė Virginijus Urbonas, Klaipėdos skęstančiųjų gelbėjimo tarnybos vadovas.

Klaipėdos m. visuomenės sveikatos biuro specialistai antrina gelbėtojams ir teigia, kad neretai poilsiautojai neįvertina galimų pavojų.

„Itin daug gelbėtojams kyla problemų dėl neblaivių poilsiautojų. Išgėrę maudynių mėgėjai drąsiai neria į Baltijos jūros bangas, todėl paplūdimių sargams tenka vieną po kito traukti skęstančius žmones. Ypač dažnai skęsta vyrai. Statistika byloja, kad 2010 m. Klaipėdos apskrityje užregistruoti 26 atsitiktiniai paskendimai (atitinkamai Klaipėdos mieste – 4, Kretingos rajone – 2, Neringoje – 2, Palangos mieste – 1). Pernai. Klaipėdos mieste, Kretingos rajone, Neringoje ir Palangos mieste nuskendo vien vyrai“ , – pasakojo Klaipėdos m. visuomenės sveikatos l.e.p. direktorė Ineta Pačiauskaitė.

Panaši statistika užfiksuota ir visoje Lietuvoje. Higienos instituto Sveikatos informacijos centro išankstiniais duomenimis, 2010 m. nuo išorinių mirties priežasčių mirė 5 102 Lietuvos gyventojų, iš jų 319 mirė nuo atsitiktinių paskendimų. Oficiali statistika rodo, kad atsitiktiniai paskendimai yra būdingesni vyrams: pernai nuo minėtų priežasčių mirė 262 vyrai ir 5 7 moterys.

JAV mokslininkai teigia, kad jiems veikiausiai pavyko nustatyti vyrų plikimo priežastį, rašo britų visuomeninio transliuotojo BBC naujienų svetainė.

Ekspertų grupė, publikuojanti savo tyrimų rezultatus leidinyje “Journal of Clinical Investigation”, mano, jog tai susiję ne su tuo, kad neišauga naujų plaukų, o su plaukų, kurie išauga vietoj iškritusių, kokybe.

Mokslininkai nustatė, kad pacientams, kurie plinka, susiformuoja tiek pat plaukų šaknų, kaip ir sveikiems žmonėms. Bet dėl kamieninių ląstelių sutrikimų nauji plaukai būna tokie maži, kad juos galima pamatyti tik per mikroskopą.

“Tai rodo, kad yra problemų su kamieninių ląstelių, kurios pakeičia ląsteles pirmtakes, aktyvumu”, – sakė Pensilvanijos universiteto tyrimo grupės vadovas Georgeas Cotsarelis (Džordžas Kotsarelis).

Ekspertai tikisi, kad remiantis jų tyrimais bus sukurtas naujas kremas, kuris padės pasikeisti kamieninėms ląstelėms – kad išaugtų normalūs galvos plaukai.

“Tas faktas, jog plinkant yra tiek pat kamieninių ląstelių, leidžia viltis, kad jas bus galima suaktyvinti”, – pažymi G.Cotsarelis.

Plikimo priežastys kol kas neaiškios, bet ekspertai mano, kad šis susirgimas susijęs su vyrų hormonu testosteronu. Be to, plikimas dažniausiai yra paveldimas.

Moterys kalba užuominomis ir metaforomis, o paskui stebisi, kad vyrai jų nesupranta. Vyrai rėžia tiesą ir sulaukia moterų pykčio. Ar iš tiesų kalbame skirtingomis kalbomis?

Kodėl mes nesusikalbame

Kad ir kaip garsiai kalbėsime apie lyčių lygybę, moterų ir vyrų mąstymas skiriasi. Nors kiekviena taisyklė turi išimčių, tačiau vidutinio vyro smegenyse efektyviau vyksta procesai, susiję su sudėtingų sistemų analize, moters – susiję su bendravimu ir simpatija. Štai kodėl skiriasi vyrų ir moterų bendravimas. Vyrams svarbiau žinoti faktus, moterims svarbesnės emocijos ir jausmai. Todėl bendraudamas vyras ir stengiasi sužinoti tik tai, ką reikia: konkrečiai ir aiškiai. Bendravimas jam yra būdas susirinkti reikalingą informaciją, išspręsti problemas ar nudirbti darbus. Jis turi būti tikslingas ir duoti tam tikrą rezultatą.

O štai moteris bendrauja dėl paties bendravimo: net dalykiniai pokalbiai jai yra galimybė užmegzti emocinį ryšį. Ji kreipia dėmesį į detales, kūno kalbą, intonacijas. Faktai jai taip pat svarbūs, tačiau iš bendravimo ji siekia gauti ir tam tikrų emocijų.

Vyrų kalbos žodynas

Moterys, dažnai įpratusios kalbėti užuominomis, tikisi, kad vyrai bendrauja taip pat, todėl kiekvienoje jo frazėje bando ieškoti paslėptos prasmės. Ką jis turi galvoje tai sakydamas? Dažniausiai būtent tai, ką ir pasakė. Vyrai kur kas dažniau nei moterys sako tai, ką galvoja, tiesiai šviesiai, visai neturėdami jokių paslėptų užuominų. Bėda tik ta, kad mums tiesmuką kalbą kartais suprasti sunkiau nei painias užuominas. Taigi jeigu vyras sako:

• Šiandien negalėsiu pas tave atvažiuoti, nes darbe turiu daug reikalų. Dažniausiai tai ir reiškia tik tiek, kad vyras nori atsidėti darbui. Neprisigalvokite nebūtų dalykų, kad vyras jūsų vengia: tokiu atveju jis iš viso nepaskambintų.

• Viskas gerai, nieko nenutiko. Taip jis atsako į klausimą, kas atsitiko, kai pastebite jį sunerimusį. Jis turi galvoje: nenutiko nieko tokio, su kuo nesusidoročiau pats, be tavo pagalbos. Prašau daugiau neuždavinėti man klausimų šia tema.

• Neliesk manęs, juk matai, koks aš pavargęs. Jis tenori ramiai pagulėti ant sofos ir pažiūrėti televizorių.

• Neskambinau tau visą savaitę, nes neturėjau jokių naujienų. Jis neskambino, nes neturėjo ko pasakyti, o kalbėti apie orą, jo manymu, beprasmiška. Tačiau tai visai nereiškia, kad per tą laiką jis nė karto apie jus nepagalvojo.

• Tu šiandien labai graži. Nepriimkite to kaip meilės prisipažinimo. Jam tiesiog patinka tai, ką jis mato.

• Ar aš tau nesakiau? Tai jo būdas atsikratyti atsakomybės: reikalai prasti, tačiau būti atsakingas už situaciją jis nenori.

Žaidimas užuominomis

Jei moteris sako “ne”, tai reiškia “galbūt”, jei ji sako “galbūt” – tai reiškia “taip”. Ši stereotipinė taisyklė jau virto kone anekdotu. Vis dėlto joje nemažai tiesos. Mes pasakome pusę žodžio ir norime, kad likusią pusę vyrai nuspėtų patys. Toks žaidimas gal ir intriguoja, tačiau dėl jo kartais nukenčia net ir patys gražiausi santykiai.

Mes sakome:

• Šiandien sukanka lygiai pusmetis nuo mūsų pažinties pradžios. Tikimės, jog tokios užuominos visiškai pakanka, kad vyras pultų rengti šventę ar padovanotų gėlių. Tačiau jis jūsų žodžius priima tiesiogiai: taip, tiesa, šiandien tikrai sukanka lygiai pusmetis nuo mūsų pažinties pradžios. Ir viskas! Būkite tikslesnė: “Brangusis, šiandien sukako lygiai pusmetis nuo mūsų pažinties pradžios. Turėtume šią progą paminėti bent jau romantiškai pavakarieniaudami”.

• Manęs niekas nesupranta. Vyras tokios abstrakčios frazės taip pat nesupras. Nebent konkrečiai paaiškinsite jam, kas, kaip ir kada jūsų nesuprato. Vyrui reikia žinoti konkrečius faktus, antraip jis manys, kad priekaištaujate be jokios priežasties.

• Kodėl namuose tokia netvarka? Manote, kad išgirdęs tokius žodžius mylimasis kaipmat puls tvarkytis? Jis tik pamanys, kad gyvenime už tvarkymąsi yra įdomesnių dalykų, o jūs ir vėl susiraukusi kulniuosite ieškoti dulkių siurblio. Būkite tikslesnė: jei norite, kad jis susitvarkytų, taip ir pasakykite, konkrečiai nurodydama, ką jis galėtų padaryti. Prašymai visada veiksmingesni už priekaištus.

• Tu manęs visiškai nesiklausai. Jei pasakojate savo vyrui dienos įvykius tuo metu, kai jis žiūri futbolą, nenuostabu, kad jis jūsų negirdi. Vyrui patinka klausytis vieno dalyko vienu metu: tad jei jo dėmesys šiuo metu sutelktas į televizoriaus ekraną, nepykite, kad jūsų pasakojama istorija nesulaukia jokio dėmesio.

• Kaip aš nekenčiu savo darbo! “Jei iš tiesų jo taip nemėgsti, metas ieškoti tokio, kuriame jaustumeisi gerai”, – veikiausiai išgirsite tik tokį patarimą. O juk jūs tenorėjote pasiguosti dėl vienos nesėkmingos dienos. Galbūt jau rytoj lygiai taip pat entuziastingai džiaugsitės ir didžiuositės savo darbu. Tad jei norite būti suprasta ir paguosta, vadinkite viską tikraisiais vardais: jei pavargote, sakykite, kad pavargote, jei susipykote su viršininku, papasakokite apie ginčą.