Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) sekmadienį patvirtino Seimo rinkimų vienmandatėse rinkimų apygardose rezultatus. Pirmajame ture išrinkti trys parlamentarai, 68-iose spalio 23 d. vyks pakartotinis balsavimas. Jis vyks ir Šilutės apygardoje, kurioje nutiko didžiausias šių rinkimų skandalas: čia pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimo rinkėjų papirkimo „Tvarkos ir teisingumo“ naudai, sulaikyti septyni asmenys.

 

Nepaisant galimo bandymo papirkti rinkėjus, kad jie balsuotų už Kęstą Komskį, šis vis tiek nepateko į antrąjį turą, tad nebuvo prasmės nepatvirtinti pirmojo turo dviejų lyderių pasiekto rezultato. Tačiau K.Komskio, o gal ir visos „Tvarkos ir teisingumo“ partijos likimas dar neaiškus.

Kaip „Veidui“ aiškino VRK narys Jonas Udris, anksčiau įstatymai neleisdavo panaikinti kandidato ar partijos registravimo po rinkimų, kitaip tariant, buvo galima kalbėti tik apie rinkimų rezultatų pripažinimą negaliojančiais, jei yra abejonių dėl jų  teisėtumo. Tačiau kad visos daugiamandatės apygardos rezultatai būtų pripažinti negaliojančiais, turėtų būti labai rimtų pažeidimų, dėl kurių nebūtų galima nustatyti esminių rinkimų rezultatų. O pagal įstatymus Seimas laikomas išrinktu, jei išrinkta daugiau kaip trys ketvirtadaliai parlamentarų.

Po Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvados ir remiantis ja pakeistų Seimo rinkimų įstatymų atsirado galimybė naikinti partijos registraciją po rinkimų. „Tai naujas teisinis instrumentas, kurį VRK turi savo arsenale. Bet pasinaudojimas juo turi būti rimtas ir atsakingas“, – pabrėžia J.Udris.

Tad, kaip aiškina VRK narys, dabar galimi keli variantai. Pirmas: daugiamandatėje apygardoje rezultatai nesikeičia. Antras: atsižvelgiant į tai, kokios pavardės ir kokia apimtimi figūruoja ikiteisminiame tyrime, jei jos yra porinkiminiame sąraše (nepaisant to, kurioje vietoje), jos gali būti braukiamos iš sąrašo.

Trečias: jei paaiškėtų, kad balsai buvo perkami su partijos vadovybės žinia ir tai organizavo ar dalyvavo organizuojant kažkas iš aukštų partijos pareigūnų, jei balsų pirkimas – ypač šiurkštus ir sistemingas, organizuotas, kiltų klausimas dėl pačios partijos registracijos panaikinimo po rinkimų. Tokiu atveju partijos gauti mandatai proporcingai būtų padalyti rinkimų barjerą peržengusioms partijoms.

Ar bus naujajame Seime K.Komskis (daugiamandatėje jis ketvirtas) bei „Tvarka ir teisingumas“, paaiškės spalio 30 d.

 

Visą “Veido” numerį rasite ČIA

 

Visą rinkimų dieną be perstojo merkęs lietus buvo ženklas, kad laimės konservatoriai. Blogas oras per visus rinkimus būdavo palankus šiai partijai, turinčiai drausmingiausią elektoratą. Šįsyk jo neišgąsdino ne tik stichija, bet ir jaunesnės kartos perversmas partijos viduje.

 

Aušra LĖKA

 

Neišsipildė Valentino Mazuronio prognozė, kad jo vadovaujama Darbo partija šiuose rinkimuose bus pirma. Jos, 2012 m. rinkimų pirmojo turo nugalėtojos, visai neliko Seime. O visą kadenciją buvę vienvaldžiai apklausų lyderiai socialdemokratai nukarūnuoti. Dar prieš porą mėnesių toks scenarijus atrodė vargiai tikėtinas. Rinkėjai gerokai perbraižė politinį žemėlapį.

1. Zenonas Vaigauskas ir 5 mln. eurų

Pirma šių rinkimų sensacija nutiko dar net neužsidarius rinkimų apylinkėms – fiasko patyrė Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) duomenų valdymo sistema, kainavusi 5 mln. eurų. Rinkėjai, pasinaudoję teise balsuoti ne savo rinkimų apylinkėje, stovėjo eilėse, nes sistema  „nesuveikė“. Valandinėse eilėse stovėjo ir iš anksto balsavę rinkėjai, mat niekas nesitikėjo tokio rekordinio – 6,7 proc. rinkėjų noro balsuoti ne rinkimų dieną (2012 m. – 5,5 proc.).

Beveik iki vidurnakčio žinias apie rinkimų sėkmes ar nesėkmes partijoms ir žurnalistams diktavo žmonės iš rinkimų apylinkių, nes VRK sistema visai įstrigo. Bet kai kur kaprizingoji duomenų valdymo sistema, atvirkščiai, buvo labai atvira: iki rinkimų dienos ryto buvo bet kam prieinami rinkėjų asmeniniai duomenys – vardai, pavardės, gimimo metai, adresai.

Ar rinkimai atėjo netikėtai, kad jiems taip prastai pasirengta? Ar bus atsakymas, kaip galėjo šitaip nutikti ir kas dėl to kaltas?

 

2. Darbo partijai – mirties nuosprendis

Pirmą kartą praėjusių rinkimų pirmojo turo nugalėtoja jau kituose išmetama už borto: Darbo partija 2012 m. daugiamandatėje pelnė pergalę (laimėjo 17 mandatų) ir tik po intensyvios antiagitacijos antrajame nesugebėjo išlaikyti lyderystės. 2004 m. rinkimuose „darbiečiai“ buvo laimėję net 39 mandatus. Bet, tikėtina, dabar partija, kaip ne viena likusi už parlamento borto, nueis į politinę užmarštį, nors jų naujausias pirmininkas V.Mazuronis buvo deklaravęs, kad ji šiuose rinkimuose bus pirma.

Tikrai pirma, tik už patekusiųjų į Seimą brūkšnio, o tai partijai reiškia beveik mirties nuosprendį. Negali sakyti, kad toks rezultatas visai netikėtas: iš 18,4 proc. „darbiečių“ rėmėjų „Vilmorus“ / „Lietuvos ryto“ apklausoje 2012 m. spalį dabar buvo belikę 5,1 proc. Nuo jos bėgo ne tik rinkėjai, bet ir nariai: „darbiečiai“ per kadenciją prarado 4667 bendrapartiečius, nors vis dar yra antra pagal dydį partija (20 659 nariai).

Politologės prof. dr. Jūratės Novagrockienės vertinimu, Darbo partija buvo radusi žmonėms patrauklų viliojimo būdą: jų lyderis Viktoras Uspaskichas, charizmatiška persona, sėkmės lydimas verslininkas, tikino žinantis, kaip visai valstybei išbristi iš problemų. Partijai, žinoma, pakenkė V.Uspaskicho, kaip partijos pirmininko, praradimas, bet, politologės vertinimu, dar labiau pakenkė lyderių kaita, o V.Mazuronis, nors ėjo partijai vadovauti, bet nevedė jos į rinkimus, nes jam labai jau gaila buvo prarasti dosnų europarlamentaro mandatą. Beje, šis jam ir beliko, nes po tokio vadovavimo fiasko V.Mazuronis atsistatydino iš partijos pirmininkų.

O buvusi partijos pirmininkė Loreta Graužinienė, savo tėvonijoje – Ukmergėje net nepatekusi į antrąjį rinkimų turą, pareiškė visai pasitraukianti iš Darbo partijos.

 

3. Užsitęsusi Rolando Pakso politinio skrydžio pabaiga

Politologai prognozavo, kad „darbiečiai“ šiaip ne taip persiris per 5 proc. barjerą, o „Tvarka ir teisingumas“ liks kitapus, nors abiem žadėjo greitą politinę mirtį.

„Tvarkiečiai“ per kadenciją „Vilmorus“ / „Lietuvos ryto“ apklausose buvo smukę nuo 6,9 iki 4,8 proc., bet rinkimuose vos 0,33 proc. peržengė 5 proc. ribą ir pateko į Seimą. Tačiau šviesios ateities jiems niekas nežada.

Juolab partija po rinkimų liko be savo lyderio R.Pakso – šis atsistatydino. Pavyzdys, kas belieka „autorinėms“ vieno asmens partijoms netekus savo vėliavnešio, – Darbo partija.

„Tvarkiečiai“ kažkada atrado nišą: elitas – blogai, o jie geri. Dabar tai nebe toks svarbus argumentas, kad žmonės balsuotų. Be to, daug metų partijos eksploatuojamas vis tas pats R.Pakso – nuskriausto lyderio, kurio reikia pagailėti, modelis žmonėms jau nusibodo“, – „tvarkiečių“ kryčio priežastis vardija politologė J.Novagrockienė.

„Tvarkiečių“ šlovės valanda, kai jų lyderis 2004 m. laimėjo prezidento rinkimus, liko istorija.

 

4. Neogelbėtojai – už borto

Staigmena galima vadinti ir tai, kad pirmą kartą per pastaruosius keliolika metų už parlamento ribos liko prieš rinkimus susikūręs neogelbėtojų „projektas“.

2000 m. Artūro Paulausko „Naujoji sąjunga“ (socialliberalai) laimėjo 29 mandatus, 2004 m. Seimo rinkimuose debiutavę „darbiečiai“ – 39, 2008 m. debiutantė Arūno Valinsko Tautos prisikėlimo partija – 16, 2012 m. „Drąsos kelias“ – 8, kol pagaliau – nulis. Net savireklamoje savo simboliu pasirinkusi trispalvius kumščius (ar turėtas omeny posakis: jei turi jėgos, proto nereikia?) Antikorupcinė Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko koalicija liko už Seimo durų. Tiesa, pats N.Puteikis šiek tiek pirmauja vienmandatėje Danės apygardoje Klaipėdoje, kurioje buvo išrinktas per praėjusius rinkimus. Daugiau kumščiais mojuojančiųjų rinkėjai į antrąjį turą nepraleido. Net kita koalicijos vardo persona K.Krivickas Justiniškių vienmandatėje Vilniuje patyrė fiasko.

Teisybės dėlei, jei šie du garsūs (nesigilinant – gerąja ar ne prasme) veikėjai nebūtų taip savimi pasitikėję ir rinkimuose būtų pasirinkę ne koalicijos variantą, jie Seime būtų turėję šešis septynis mandatus. Su 6,07 proc. balsų jie pralenkė patekusias į Seimą dvi partijas – „Tvarką ir teisingumą“ ir Lietuvos lenkų rinkimų akciją-Krikščioniškų šeimų sąjungą. Tačiau iki koalicijai būtinos 7 proc. kartelės pritrūko.

Vis dėlto 6,07 proc. – mažiau nei 2012 m. protesto balsų gavo rinkimų naujadaras „Drąsos kelias“ (7,99 proc.), šiemet tesulaukęs 0,28 proc. rinkėjų paramos.

Šįkart fiasko patyrė ir kitos rėksminga retorika į Seimą bandžiusios pakliūti liliputinės partijos ar radikalai.

 

5. Gabrielius Landsbergis: auksinis debiutas

Konservatorių rizika nustumti dalį senosios gvardijos, ją pakeičiant net ir nieko lig tol nenuveikusiu partijoje (kai kuriais atvejais – ir apskritai gyvenime) jaunimėliu, pasitvirtino.

Buvo dvejonių, kaip drausmingasis konservatorių elektoratas reaguos į gana drastišką partijos atsinaujinimą, o vienmandatėse apygardose – į visiškai naujus partijoje vardus vietoj kelias kadencijas jose rinktų patyrusių politikų. Bet pasirodė buvę teisūs tie politologai, kurie sakė, kad kol partijoje yra Vytautas Landsbergis, tol drausmingasis konservatorių elektoratas balsuos už bet ką, kas bus pasiūlytas partijos viršūnių . Maža to, konservatorių atsijauninimas jiems atvedė ir naujų rinkėjų: naujausiose „Vilmorus“ / „Lietuvos ryto“ visuomenės nuomonės apklausose pirmą kartą šią partiją palaikančiųjų dalis tarp jaunimo viršijo dalį tarp vyresnės kartos. Net jei dėl tokio staigaus atsijauninimo konservatoriai ir prarado kokį senolį rėmėją, elektorato jaunėjimas partijai žada kur kas daugiau dividendų.

 

6. Valstiečių ir žaliųjų sąjunga: nuo vieno mandato iki „sidabro“

Skaičiuojant procentiškai didžiausią šuolį padarė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), mat dabartiniame Seime jie teturi vieną mandatą, laimėtą Rimos Baškienės. Dabar daugiamandatėje LVŽS jų jau turi 19, o į antrojo turo finalą išėjo dar 40 (konservatorių – 42, o pirmaujančiųjų abi partijos turi po lygiai).

Valstiečiai pastarąjį kartą į Seimą buvo patekę 2004 m. (tuomet partija vadinosi Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjunga), kai partijai vadovavo Kazimira Prunskienė.

Dar prieš porą metų sociologas dr. Vladas Gaidys atkreipė dėmesį į laipsniškai kylantį LVŽS lyderio Ramūno Karbauskio populiarumą, nuosekliai ėmė kilti ir LVŽS.

Susidirbus Liberalų sąjungos, kuriai dar šių metų pradžioje prognozuota antra vieta rinkimuose po socialdemokratų, tuomečiam lyderiui Eligijui Masiuliui, LVŽS kaipmat užėmė antrąją poziciją apklausose, o per rinkimus gerokai aplenkė ir iki rudens dar vis favoritais laikytus socialdemokratus.

Politologai ir sociologai šią partiją iš kitų išskyrė ne tik dėl jos pasirinkto „nepartinės partijos“ modelio, bet ir, anot V.Gaidžio, dėl „auksavidurkiškos“ pozicijos, nesidrabstymo purvais ant politinių konkurentų. Tad daugumos partijų elektoratas LVŽS nurodydavo kaip galimą ant-rą pasirinkimą, o prieš rinkimus tie, kurie buvo nusivylę savo remta partija, atidavė balsus valstiečiams.

Klausimas vienas: kaip tokia „sumestinė“ partija išlaikys nors kokį vieningumą ilgiau, nei pasidalys postus? Nebent būtent baimė prarasti postus ir bus šio darinio cementas.

Politologės J.Novagrockienės vertinimu, ši sugrįžusi į Seimą partija neturi aiškios tapatybės, nors turi stiprių asmenybių, bet nepakankamą kiekį. Keistas ir LVŽS politikos supratimas – kad turėtų valdyti visų sričių profesionalai ir net ministras pirmininkas turėtų būti ne politikas. Nors tokiame poste kaip tik turi būti politikas, kuris matytų visumą, o jei kas nepavyktų, prisiimtų politinę atsakomybę.

 

7. Socialdemokratai rinkimus jau pralaimėjo

Sensacija galima vadinti socialdemokratų pralaimėjimą. Stebėtinai visą kadenciją laikęsi sociologinių apklausų viršūnėje ir netgi gerokai atsiplėšę nuo artimiausių konkurentų, paskutiniais prieš rinkimus mėnesiais jie ėmė prarasti pranašumą.

„Auksinių šakučių“ skandalo, kaip ir ankstesnių vijūnėlių dvarų ir panašių, dangstymas, besiblaškanti partijos lyderio Algirdo Butkevičiaus pozicija šiais (kaip ir daugeliu kitų) klausimų prieš rinkimus ėmė smarkiai tirpdyti socialdemokratų ir jų

lyderio populiarumą. O po „Vilmorus“ apklausos, kaip žmonės vertina Darbo kodeksą, šios bendrovės vadovas sociologas V.Gaidys teisingai prognozavo, kad nuo esamų reitingų reikia drąsiai nubraukti bent kokius 5 proc. Realybėje prireikė net ir dvigubai daugiau.

Nieko gera socialdemokratams nežada ir kovos rinkimų antrajame ture: konservatorių ir LVŽS atstovų ten varžysis atitinkamai 42 ir 40, o socialdemokratų – vos 21, tad socialdemokratams rinkimai jau pralaimėti. Tačiau jų lyderis, žadėjęs atsistatydinti, jei praras nors vieną dabar turimą mandatą, tokią progą padaryti rinkimų naktį praleido.

Socialdemokratų lyderis patyrė dvigubą traumą: ne tik partija prarado lyderystę, bet ir savo tėvonijoje – Vilkaviškyje, savo uošvijoje, kur jaunystėje pradėjo partinę ir darbinę karjerą, A.Butkevičius buvo pratęs laimėti rinkimus jau pirmajame ture. Šįsyk teks varžytis su LVŽS kandidatu antrajame.

Beje, kaip skirtingai savo narius vertina patys socialdemokratai ir kaip – jų partijos rinkėjai, parodė ir reitingavimas. Bent jau užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių iš partijos jam paskirtos 34 vietos rinkėjai pakėlė į devintą.

 

8. Liberalai – išrišimas ar beviltiškumas

Neprognozuotai daug – 9 proc. balsų ir 8 mandatus laimėjo Liberalų sąjūdis, nors po E.Masiulio „rečitalio“ televizijose liberalai apklausose buvo nukritę gerokai žemiau 5 proc. ribos.

Tačiau ar tai jau reiškia, kad liberalų rinkėjai atleido jiems nuodėmes, ar tai tik beviltiškumas, neradus už ką daugiau balsuoti? Kad ir kaip ten būtų, liberalų lyderiai rinkimų naktį jau nuėjo į konservatorių štabą – gal ne tiek pasidžiaugti šių sėkme, kiek pradėti derėtis dėl vietos prie valdžios stalo. Kur kas kuklesnės, nei prognozuota iki E.Masiulio skandalo, bet kur kas svaresnės, nei buvo galima tikėtis mėnuo iki rinkimų.

Liberalams pasisekė turbūt ir todėl, kad žmonės nori permainų. Beje, ne tik partijų rikiuotėje, bet ir pačiose partijose. Konservatorių eksperimento sėkmė turėtų įkvėpti ir kitas atsinaujinti bei atsijauninti. Gera žinia ir ta, kad žmonės nori naujų politikų, bet ne tokių, kuriems geriausias veikimo politikoje būdas atrodo mojuoti kumščiais.

 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Premjeras Algirdas Butkevičius negalėjo dalyvauti tiesioginėje nacionalinio transliuotojo televizijos laidoje, nes kandidatuoja rinkimuose, naujienų portalas lyg ir neturėjo rašyti apie visuomenės apklausų rezultatus ir aiškintis partijų populiarumo priežastis, nes tai – paslėpta politinė reklama. Bent jau taip teigia Vyriausioji rinkimų komisija (VRK). Ir paslėptos, ir juokingos, ir įkyrios politikų reklamos per šią kampaniją kaip niekada anksčiau daug yra ir feisbuke. Kada VRK imsis nurodinėti Markui Zuckerbergui?

 

Gabija SABALIAUSKAITĖ

 

Geroji feisbuko vertybė yra laisvė vartotojui susidėlioti tokį turinį, kokį jis nori gauti: bendrauji su draugais, su kuriais nori; ko matyti nenori – paslepi; nenori politikų brukamos reklamos – nedraugauji su jais, o jei ir iššoka kokia reklama, žadanti kiekvienam po naują butą ar medį, supranti, kad už jos rodymą sumokėta kompanijai „Facebook“, ir nekreipi dėmesio (pažymėta žodeliu sponsored).

Labiau erzina reklama ten, kur nesitikėtum jos rasti. Kai kurie vartotojai pasipiktino, kad jų prenumeruojamoje paskyroje apie Kauno miesto naujienas atsirado nufilmuotas eksperimentas, kaip įsigyti alkoholio pažeidžiant visas įmanomas taisykles, ir kvietimas diskutuoti: „Ar jau esame pasirengę realiems prekybos alkoholiu pokyčiams, o ne nieko nekeičiančiam „vaidinimui“, kuris šiuo metu vyksta prekybos centruose, kuomet dokumentų prašoma net iš senolių“. Viena vertus, gan įdomus klausimas ir gerai iliustruotas, o iš tikrųjų – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos politinė reklama. Pažymėta reklama kainavo 484 eurus, tik už ją sumokėta ne „Facebook“, bet tos paskyros savininkams, kurie net įtraukti į oficialios politinės reklamos skleidėjų sąrašą.

Jei nepastebite politikų lauko reklamos, nematote jų klipų per televizorių ir atrodo, kad rinkimai apskritai nevyksta, ateikite į feisbuką. Socialdemokratai transliuoja tragikomišką siaubo filmo parodiją, rinkėjui sapnuojasi grėsmingos kregždės ir naktinė mokesčių reforma, Darbo partijos kandidatė rimtu veidu svarsto, kodėl vyrai neša moterų rankines ir klausia: „Ką tju?“, Antikorupcinė Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko koalicija Vijūnėlės dvaro fone traukia dainą apie mafiją.

Prieš šiuos Seimo rinkimus reklamos feisbuke gerokai daugiau nei prieš 2015-ųjų savivaldos rinkimus. Tuomet reklamą feisbuke esą pirko tik keturios partijos ir vienas visuomeninis rinkimų komitetas. Prieš 2012-ųjų Seimo rinkimus tokios reklamos, jei tikėtume partijų ataskaitomis, nepirko niekas. Ekspertai sutaria, kad jau nebeliko partijų, ignoruojančių feisbuką.

Socialinių tinklų rinkodaros agentūros „Socialus marketingas“ vadovas Arijus Žakas tokį politikų pasidavimą į feisbuką vadina invazija. Vis dėlto feisbuko jis nehiperbolizuoja ir primena, kad socialinis tinklas – tik vienas iš visų politikų naudojamų komunikacijos kanalų.

„Feisbukas, kaip komunikacijos kanalas, gali būti lygiai toks pat efektyvus arba neefektyvus kaip ir bet kokia kita medija – televizija, radijas, spauda. Feisbukas politikams išskirtinis tuo, kad šis socialinis tinklas Lietuvoje turi 1,3 mln. vartotojų, o tai turbūt sudaro apie 80 proc. visų Lietuvos interneto vartotojų. Tai kanalas, kuriuo tikrai galima pasiekti labai didelę auditoriją“, – sako A.Žakas.

Štai JAV prezidento rinkimų kompanijoje kandidatų naudojami komunikacijos kanalai persistumdė iš esmės. Respublikonų kandidatas į prezidentus Donaldas Trumpas apskritai neperka reklamos televizijoje, bet pinigų socialiniams tinklams negaili: jo štabas jau vasarą buvo išleidęs 200 tūkst. dolerių grotažymei tviteryje, kurią mato visi vartotojai JAV, nusipirkti.

Lietuvos partijų rinkimų štabų vadovai sako, kad reklama feisbuke yra gana pigi, todėl socialiniam tinklui netaupo, leisdami pinigus kitos reklamos sąskaita. Kita vertus, donaldų trampų Lietuvoje taip pat nėra – geidžiamiausia, kaip ir brangiausia, politikų reklamos tribūna išlieka televizija.

 

M.Zuckerbergas neatrašo

Kiek partijos išleidžia reklamai feisbuke? Nežinia, nes tai esą jų vidiniai dalykai. Bet nedaug, nes reklama pigi, o tikslūs skaičiai bus pateikti kampanijai pasibaigus. Bent taip tikino daugelis „Veido“ apklaustų partijų rinkimų štabų vadovų.

To paties tikisi ir vienas iš feisbuko vartotojų, VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas. Jis primena bendrą rekomendaciją, kad politikai galėtų žymėti visą į feisbuką kraunamą reklamą, o jei už informacijos sklaidą feisbuke jie dar ir susimoka, tokią reklamą pažymėti privalo.

„Feisbuke yra įvairiausios reklamos. Viena užsakoma, mokama už jos parodymą. Pats matau daug tokios reklamos, ypač kelių partijų. Ji pažymėta, tikiuosi, kad išlaidos jai bus deklaruotos taip, kaip numato įstatymas, – sako Z.Vaigauskas. – Dar yra „savos gamybos“ reklama, kai kandidatai savo paskyrose platina kažkokią medžiagą, primena, kad kandidatuoja, prašo draugų palaikymo. Tokie dalykai nieko nekainuoja, bet esame prašę, jog ir tai būtų pažymėta kaip politinė reklama, pagaminta kandidato lėšomis, kad nebūtų įtarimų, kaltinimų pažeidimais. Žinoma, jei kandidatas  bendrauja įprastai, dalijasi įspūdžiais, rašo laiškus draugams ir staiga ims rašinėti, kad tai – galima politinė reklama, irgi atrodys keistokai. Tačiau pasitaiko, kad draugai susipyksta ir apskundžia mums. Šito, mano supratimu, nei sukontroliuoti įmanoma, nei tai būtų labai korektiška.“

Paprastai tariant, politinės reklamos skelbimo socialiniame tinkle taisyklės yra miglotos, o atskirti reklamą gali būti dar sudėtingiau.

Z.Vaigauskas pripažįsta, kad visos reklamos feisbuke nesužiūrėsi, todėl reikės pasitikėti vien partijų deklaracijomis, nes nei „Facebook“, nei „Google“ tokių duomenų neteikia.

Dar šių metų pradžioje VRK žadėjo kreiptis į šias bendroves, kad galėtų gauti informacijos apie su jų pagalba besireklamuojančius Lietuvos politikus. VRK iš tikrųjų prisiruošė parašyti laišką, tik kad jokio atsakymo. „Kreipėmės, rašėme laiškus, bet realių atsakymų nesulaukėme“, – sako Z.Vaigauskas ir patikslina, kad iš „Facebook“ negavo apskritai jokio atsakymo.

„Jei feisbuke pasirodytų apmokėta, bet nepažymėta reklama, turėtume atlikti tyrimą. Esu įsitikinęs, kad „Facebook“ gerbtų Lietuvos įstatymus ir praneštų, ar ta reklama apmokėta, kas ją apmokėjo, – VRK pirmininkas. – Kai turėtume problemą, reikėtų ieškoti būdų, kaip ją išspręsti.“

Jis patikina, kad VRK, jei jau užsimotų vėzdu už nepažymėtą reklamą, tikrai baustų ne M.Zuckerbergą, bet partiją.

Pasirodo, vien už kandidatų „palaikinimą“ rimtų nuobaudų galėjo sulaukti ir keli rinkimų komisijų nariai. „Vienas ir į teismą žadėjo kreiptis. Pagal įstatymą, komisijos narys negali vykdyti rinkimų agitacijos, ir jei jis pradeda „laikinti“ kandidatus, žinutes siuntinėti, mūsų supratimu, jis užsiima netinkama veikla. Svarstomas narys bandė įrodyti, kad „laikinimas“ nėra politinė reklama, bet komisija vieningai nusprendė, kad toks elgesys netinkamas priesaiką davusiam komisijos nariui. Kaip juo gali pasitikėti rinkėjas?“ – stebisi Z.Vaigauskas.

Pats VRK vadovas tarp feisbuko draugų turi ir politikų, bet dabar dėl 5 tūkst. draugų limito nebegali priimti naujų žmonių. Šis feisbuko vartotojas politikų prašymų dalytis jų reklaminiais pažadais sako nesulaukiantis: „Žino, kad tai beprasmiška. Išmesčiau iš draugų.“

 

Kiek politikų pinigų feisbuke?

Pagal VRK pateiktas partijų ataskaitas, per 2015-ųjų savivaldos rinkimų kampaniją feisbuke besireklamavusios partijos išleido apie 11 tūkst. eurų, o ten reklamavosi tik keli dalyviai: Liberalų sąjūdis (LS), Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), visuomeninis rinkimų komitetas „Alytaus piliečiai“, partija „Lietuvos sąrašas“, Lietuvos žaliųjų partija.

Žinoma, jei ataskaitoje partija ir prisipažįsta, kad reklamavosi feisbuke, ji gali nurodyti tik tuos pinigus, kuriuos už reklamą sumokėjo iš kampanijos sąskaitos, bet kiek iš viso nupirkta reklamos ir kas už ją sumokėjo – neaišku. Jei tikėtume VRK pateikiamomis politinių kampanijų išlaidų ataskaitomis, 2012 m. Seimo rinkimuose partijos apskritai nesireklamavo nei feisbuke, nei „Google“. Tiesa, jei šią paslaugą partija perka iš reklamos agentūros, „Facebook“ pavadinimo ataskaitoje gali ir nebūti.

Taigi neįmanoma suskaičiuoti, kiek pinigų už politinę reklamą sumokama „Facebook“ ar „Google“ bendrovėms. A.Žakas patvirtina, kad tokių duomenų nėra, „Facebook“ jais nesidalija, o štai VRK politinės reklamos stebėjimo sistema, kuri lyg ir galėtų tai apskaičiuoti, buvo sukurta ir tebėra taikoma tik trims medijoms.

„VRK stebi reklamą spaudoje, televizijoje ir radijuje. Tarkime, jei vykdant politinę kampaniją feisbuke VRK reikia nurodyti, koks buvo jos tiražas, tai mažų mažiausiai absurdiška. Matyt, reikia veikti pagal tokią sistemą, kokia yra sukurta. „Facebook“ neskelbia duomenų apie tai, kas, kiek išleidžia, bet natūralu, kad pasiekti rezultato neišleidus pinigų nėra įmanoma“, – apibendrina A.Žakas.

Kiek politikams kainuoja brukti feisbuko vartotojams savo reklamą apie geresnį rytojų? A.Žakas skaičiuoja, kad pasiekti tūkstantį žmonių kainuoja vidutiniškai du eurus. Tačiau neužtenka, kad informaciją žmogus pamatytų vos vieną kartą, reikėtų jo dėmesį patraukti 6–8 kartus. Vadinasi, toks kontaktas su tūkstančiu feisbuko vartotojų kainuoja 16–20 eurų. Galima spėti, kad partijų auditorijos yra gerokai didesnės.

„Tačiau tai nėra televizijos reklama, kai džiaugiamasi, kad parodytas tam tikras skaičius reklamos klipų. Feisbuke rezultato negarantuoja vien tas faktas, kad pasiekėme žmones, nes skirtingai auditorijai siunčiame skirtingą žinutę, skirtinga žinutė turi skirtingą atoveiksmį“, – priduria A.Žakas.

Todėl jis sako sunkiai įsivaizduojantis, kad politinės kampanijos metu politikas vienas galėtų susitvarkyti su informacijos srautu feisbuke. Jei užsiimtų šiuo kanalu vien savo jėgomis, fiziškai neturėtų laiko jokiam kitam darbui.

 

Vienam politikui – 1,94 mln. valandų laiko

Liepą suskaičiuota, kad respublikonų kandidatas D.Trumpas socialiniuose tinkluose buvo paminėtas jau 129,7 mln. kartų, jo varžovė demokratų kandidatė Hillary Clinton – 37,3 mln. kartų. Vartotojai skaitydami D.Trumpo turinį socialiniuose tinkluose praleido 1,94 mln. valandų, H.Clinton – 630 tūkst. valandų.

Lietuvoje, kai feisbukas „neapskaitomas“, lieka labai primityvi statistika, kai jau kurį laiką virtualių sekėjų minias bandoma prilyginti aktyviems rinkėjams, nueinantiems iki balsadėžių. Pagal šią primityvią statistiką, daugiausiai šansų rinkimuose tebeturi liberalai, socialdemokratai  – tiek pat kiek valstiečiai, konservatoriai – tiek pat kiek „darbiečiai“.

Komunikacijos socialiniuose tinkluose ekspertas A.Žakas sako, kad svarbiausia yra suprasti, kaip veikia feisbukas, ir skirti tam nemažai išteklių. Pasak jo, labai dažnai politikai prabunda tik prieš rinkimus, „atkomunikuoja“ ir dingsta, manydami, kad sulauks sėkmės, bet viskas gerokai sudėtingiau.

„Jei politikas eina į televizijos laidą, jis supranta, kad turi jai pasiruošti, nes gali sulaukti įvairių klausimų. Tas pats yra ir feisbuke, tik jame klausimai krinta kaip iš gausybės rago, o atsakymus į juos žmonės nori gauti iškart, – aiškina A.Žakas. – Dažnai tai neįvertinama, todėl pasitaiko, kad politikai, kažkur išgirdę, kad dabar jau tikrai turi ką nors daryti feisbuke, greičiau pakenkia sau, nei padeda. Tiems, kurie turi sekėjų gvardiją, pranešti savo žinutę lengviau, bet tiems, kurie ir šiaip nėra socialūs, socialiniai tinklai turbūt tik trukdo.“

„Socialaus marketingo“ vadovas primena, kad socialiniai tinklai – tik vienas iš kanalų, norint pasiekti rezultatų. Tačiau jei moki juo naudotis, ir tai darai nuolat, gali pasisekti. Tai esą rodo Liberalų sąjūdžio sėkmė iki grynųjų butelio dėžutėje skandalo. A.Žako teigimu, liberalų feisbuke sėkmę daugiausia lėmė atskirų jų politikų komunikacija.

„Matome, kad populiariausia komunikacija yra asmeninė, kai mūsų lyderiai bendrauja patys kurdami turinį, pranešdami žinutes, kurioms randa asmeninius kampus. Tarkime, neseniai Remigijus Šimašius pakvietė diskutuoti dėl medicininiams tikslams naudojamų kanapių legalizavimo. Į tokį kvietimą pokalbio atsiliepė labai daug feisbuko vartotojų“, – apie partijos narių gebėjimus išnaudoti feisbuką pasakoja Liberalų sąjūdžio rinkimų štabo vadovas Renaldas Vaisbrodas.

Daugiau kaip 10 tūkst. sekėjų feisbuke tebeturi ir buvęs liberalų pirmininkas Eligijus Masiulis, o štai naujasis lyderis Eugenijus Gentvilas feisbuke užsiregistravo tik vasarą ir dabar turi apie 1,6 tūkst. sekėjų.

R.Vaisbrodas neslepia, kad politinės kampanijos metu partija socialiniams tinklams skiria didžiulį dėmesį, pavyzdžiui, prieš šiuos rinkimus beveik visai atsisakyta reklamos spaudoje. Vis dėlto jis nesutinka, kad dialogas su rinkėjais feisbuke gal pakeisti bendravimą akis į akį.

TS-LKD rinkimų štabo vadovas Dainius Kreivys sako, kad partija pastaruosius ketverius metus remiasi aiškia komunikacijos socialiniuose tinkluose strategija. Prieš Seimo rinkimus konservatoriai daugiau dėmesio skiria reklamai feisbuke, apskritai internete ir regioninėje žinisklaidoje.

„Mūsų tikslas socialiniame tinkle – pasiekti pusę milijono vartotojų. Viena iš tokių sėkmingų žinučių – „Plano Lietuvai“ pristatymas, kuris surinko per 0,5 mln. peržiūrų. Kuriame kokybišką turinį, nenorime teršti erdvės tuo, kas nepatrauklu, nekokybiška ir neneša žinios“, – tvirtina D.Kreivys.

Darbo partija per šią rinkimų kampaniją feisbuko nesureikšmina – didesnį dėmesį komunikacijai socialiniame tinkle ji skyrė per praėjusius savivaldos rinkimus. Šios partijos rinkimų štabo vadovas Vytautas Gapšys skaičiuoja, kad per visą kampaniją „darbiečiai“ reklamai feisbuke neišleis daugiau kaip 5 tūkst. eurų, o VRK pateiks visas išlaidas, nes partijos komunikacija feisbuke užsiima reklamos agentūra.

„Jei sudėtume visų partijų reklamos feisbuke išlaidas, ši suma turbūt sudarytų vos kelias valandas kampanijos pajamų, todėl priversti deklaruoti, kiek feisbuke išleidžia mūsų politikai, būtų sudėtinga. Pilkoji zona – ar kandidatai nurodo, kur yra politinė reklama. Problema kyla tada, jei jie neįtraukia to į kampanijos išlaidas. Kad nekiltų tokių problemų, dirbame su agentūra, kuri išrašo sąskaitą, ir matyti, kiek pinigų skirta reklamai feisbuke“, – aiškina V.Gapšys.

Kad politinės kampanijos reklamos taisyklės yra šiek tiek atgyvenusios ir pritaikytos tik tradicinėms medijoms, sutinka ir Z.Vaigauskas: „Atsiranda medijos, keičiasi žiniasklaidos elgesys, galėtų būti ir įstatymo, reguliavimo pokyčių. Pavyzdžiui, 1992 m. įstatyme buvo įrašyta, jog kategoriškai draudžiama vykdyti sociologinius tyrimus ir pristatyti jų rezultatus likus mėnesiui iki rinkimų, kad jie nepaveiktų rinkėjų apsisprendimo.“

 

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

 

 

1461

Tiek kandidatų Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) užregistravo dalyvauti spalio 9 d. vyksiančiuose Seimo rinkimuose.

 

31,7 proc.

Tokią dalį visų 2016 m. Seimo rinkimų kandidatų sudaro moterys.

 

49 m.

Toks vidutinis šiuose Seimo rinkimuose dalyvausiančių politikų amžius. 2012-aisiais kandidatai vidutiniškai buvo šiek tiek jaunesni (47,15 m.).

 

14

Tiek kandidatų sąrašų dalyvaus rinkimuose spalio 9 d.

 

1

Šiuo numeriu balsavimo biuletenyje bus įrašyta Lietuvos socialdemokratų partija. Paskutinę 14-tą vietą burtai lėmė Antikorupcinei Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko koalicijai.

 

Kitos politinės partijos rinkimuose išsirikiuos pagal šiuos numerius:

2 – Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai
3 – Lietuvos laisvės sąjunga (liberalai)
4 – Stanislovo Buškevičiaus ir tautininkų koalicija „Prieš korupciją ir skurdą“
5 – Partija „Tvarka ir teisingumas“
6 – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga
7 – Liberalų sąjūdis
8 – Darbo partija
9 – partija „Drąsos kelias“
10 – Lietuvos liaudies partija
11 – Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga
12 – Lietuvos žaliųjų partija
13 – partija „Lietuvos sąrašas“

 

Rugsėjo 9 d.

Iki šios dienos bus paskelbti galutiniai kandidatų sąrašai.

 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

 

Aušra LĖKA

Eilės prie Seimo – beveik kaip prie „Lidl“ parduotuvių atidarymo dieną. Bet jose rasti 14 žmonių, tinkančių į ministrus, partijoms sunki, neretai – net neįmanoma misija.

Šią savaitę Vyriausioji rinkimų komisija suregistravo spalį vyksiančių Seimo rinkimų politinės kampanijos dalyvius: dėl valdžios norėtų varžytis 19 partijų, 305 partijų keliami kandidatai ir 32 politikos vienišiai. Tarp jų potencialių ministrų – ne minia, bet tai jokia naujiena. Ir šios kadencijos valdantieji tarp 23 tūkst. „darbiečių“ ar 13 tūkst. „tvarkiečių“ karštligiškai ieškojo ir negalėjo rasti vos poros kandidatų, atitinkančių nors minimalius reikalavimus ministrui.

Prognozes, kurioms partijoms rudenį prireiks siūlyti savo ministrus į naujos kadencijos Vy­riau­sybę, gerokai pakoregavo STT operacijos. Pagal naujausią „Vilmorus“ / „Lietuvos ry­to“ apklausą, tam rengtis verta penkioms še­šioms partijoms: tebelyderiaujantiems so­cial­de­mok­ra­tams, nors jų reitingų kreivė ir nulinko žemyn, Vals­tiečių ir žaliųjų sąjungai (LVŽS), nors jų spurtas ir stabtelėjo, Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams, pas kuriuos perbėgo dalis Liberalų sąjūdžiu nusivylusių rinkėjų, nors ir liberalai pamažu ima atsitiesti. Darbo partija Seime taip pat turėtų būti, o „Tvarkai ir teisingumui“ apklausos ir politologai prognozuoja ba­lansavimą ties rizikinga riba.

Akivaizdu viena: koalicijai reikės bent trijų partijų, o tarp jų tikisi būti ir šią kadenciją opozicijoje esantys LVŽS, konservatoriai ir liberalai. Norėti nori. Tačiau ar būdami opozicijoje ne tik kritikavo esamus Vyriausybės narius, bet ir išpuoselėjo geresnių?

Kuris premjeras geriausias Lietuvai

Premjerų sąrašas aiškus: dabartinis Vy­riau­sybės vadovas socialdemokratų lyderis Al­girdas Butkevičius, debiutuojantis Seimo rinkimuose konservatorių pirmininkas Gab­rielius Lands­ber­gis ir du partinių sąrašų, bet ne partijų vedliai. Li­beralas Eugenijus Gentvilas sąraše pirmas, nes korupcija įtariamą Eligijų Ma­siu­lį partijos pirmininko poste pakeitęs Re­mi­gijus Šimašius yra tiesiogiai išrinktas Vilniaus meras.

LVŽS pirmininkas Ramūnas Karbauskis į premjerus siūlo ne save, o šią kadenciją „tvarkiečiams“ atstovavusį dabar jau buvusį vidaus reikalų ministrą Saulių Skvernelį, mat laikosi filosofijos, kad partijų vadovai turi dirbti Seime ir grąžinti jo svarbą, nes dabar Seimas, užuot formavęs valstybės politiką, tik aptarnauja Vy­riausybę. O jei LVŽS gautų labai daug balsų ir galėtų pretenduoti į du aukščiausius – ir premjero, ir Seimo pirmininko postus, atšauktų iš Europos Parlamento savo atstovą Bronį Ropę ir jam skirtų premjero postą, o S.Skver­nelį keltų į parlamento pirmininkus. Vis dėlto didesnė tikimybė, kad B.Ropei Briuselio palikti nereikės.

„A.Butkevičiaus privalumas – kad žmonės žino, koks jis premjeras: sprendimai priimami neryžtingai, strateginės krypties nėra, dideli projektai nevykdomi, bet daugeliui jis patinka. Valstybė ir toliau gyventų ramiai, be didesnių strateginių proveržių“, – kuris pretendentas į premjerus geresnis, vertina ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto ekonomikos ir politikos programos vadovas dr. Vincentas Vo­bo­le­vi­čius.

Politologo vertinimu, konservatorių vedlys G.Landsbergis – A.Butkevičiaus priešingybė: tai galimybė imtis permainų, naujų projektų. Tačiau kyla abejonių dėl jo gebėjimo būti stipriu lyderiu, kuris pajėgia daryti daugiau, nei tik moderuoti.

„S.Skvernelis – kol kas labai talentingas po­litikas, gerai save pozicionavęs vienoje ar kitoje situacijoje, skandalus pavertęs nauda sau. Bet nežinau, koks jis vadovas ir kokios jo ambicijos: ar jis nori dirbti sunkų premjero darbą (juolab klausimas, ar po rinkimų už jo liks nesubyrėjusi jį kelianti partija), ar sieks prezidento posto“, – svarsto V.Vobolevičius.

Liberalų sąrašo vedlio E.Gentvilo reputacija, politologo nuomone, – protingo, turinčio patirties politiko, jis jau buvęs ir ministru, ir laikinuoju premjeru. Tad ar jis būtų Lietuvai geriausias? „Žiūrint, kuriai jos daliai: socialinės politikos srityje daugeliui žmonių liberalas premjeras būtų blogai, tačiau kita dalis jaustųsi pagaliau tapę civilizuotais žmonėmis. Vertinant iš ūkinės perspektyvos šis premjeras būtų visai neblogai“, – mano V.Vobolevičius.

Tačiau kažin ar liberalams iki rinkimų užtektų laiko atsitiesti tiek, kad galėtų pretenduoti į premjero postą.

LVŽS tarp savų ministrų neieško

Ministrų portfelius, bent jau pagal dabartines prognozes, turi šansų išlaikyti ne vienas dabartinis ministras, visų pirma socialdemokratas. Beje, į rinkimus iš keturiolikos neina tik du: nepartiniai energetikos ministras Rokas Masiulis ir vidaus reikalų  – Tomas Žilinskas. Šie ministrai, nors oficialiai deleguoti „darbiečių“ ir „tvarkiečių“, faktiškai buvo kažkas panašaus į samdytus direktorius vadovauti valstybės įstaigai.

„Jei politikams užtektų sveiko mąstymo, Vy­riausybė ir turėtų būti profesionalų“, – tokios filosofijos laikosi LVŽS pirmininkas R.Kar­baus­kis, siūlydamas nepartinių viršenybę ne tik tarp kan­didatų į Vyriausybę, bet ir į LVŽS rinkimų są­rašą.

Savotiška anomalija – nepartinė partija. Ta­čiau būdami partinė partija, LVŽS niekaip ne­peržengia rinkimų barjero, tad prarasti neturi ko, o nepartinės žvaigždės, tikėtina, parlamentaro mandatą gali padovanoti ir vienam kitam partijos nariui.

Be to, R.Karbauskis sako siūlysiąs, kad Vy­riau­sybės nariai negalėtų būti parlamentarais. Tada LŽVS nariams atliktų dar daugiau mandatų. Toks siūlymas neabejotinai nesulauks pritarimo, nes „partinių“ partijų sistemoje jis netikslingas, tačiau juk niekas nedraustų LVŽS ministrams, jei jie būtų laimėję ir Seimo mandatą, šio atsisakyti. Tik kažin kiek tokių atsirastų?

Visą savo siūlomų ministrų sąrašą LVŽS žada paskelbti rugsėjo 9 d., mėnuo iki rinkimų ir maždaug trys iki naujos Vyriausybės darbo pradžios. R.Karbauskis pasakoja, kad siūlomi ministrai bus tos srities profesionalai, kurie dabar rengia tos srities rinkimų programą. Jie, pasak R.Karbauskio, bus pajėgūs bendrauti su interesų grupėmis, žinos problemas ir galės siūlyti jų sprendimų būdus, o tai ir pačiai rinkimų kampanijai suteiks visai kitą pobūdį.

„Kitos partijos turi šešėlinius ministrų kabinetus, bet darbas su interesų grupėmis nevyksta. O dažnas šešėlinis ministras toje srityje nėra nė padirbėjęs, tad ką jie gali šnekėtis – specialistai tik išjuoks. Partijos gviešiasi ministrų postų, todėl ministerijoms vadovauja neturintieji apie tą sritį supratimo. Matome, kuo tai baigėsi: aparatas pučiasi, darbo efektyvumas mažėja, profesionalumo reikia ieškoti su žiburiu. Pavyzdžiui, Žemės ūkio ministerijoje 300 darbuotojų, iš jų tik septyni – žemės ūkio specialistai“, – piktinasi R.Karbauskis, pridurdamas, kad jei šiandien LVŽS formuotų Vy­riau­sybę, 13 iš 14 ministrų būtų nepartiniai profesionalai, pasirengę iš karto pradėti vadovauti vienai ar kitai ministerijai.

LŽVS prioritetas būtų Švietimo ir mokslo bei Kultūros ministerijos, o jei laimėtų pakankamai mandatų trims – dar ir Sveikatos apsaugos. „Jei kas mano, jog mūsų prioritetas yra Žemės ūkio ministerija, turiu nuvilti, nes ši ministerija – ne pirmo prioriteto tuo požiūriu, kad Lietuvos bėdos prasideda ne žemės ūkio, ne ūkio, ne energetikos srityse, o švietimo, nes nėra šios srities politikos“, – prioritetų pasirinkimą aiškina R.Karbauskis.

LVŽS siūlytų nedelsiant naikinti krepšelių (tiek mokinio, tiek studento) sistemą,  dabar skaičiuoja, kiek kainuotų nemokamos bakalauro studijos ir kada Lietuva galėtų prie to pereiti, rengia daug kitų sprendimų.

LVŽS kovoti dėl Švietimo ir mokslo ministeri­jos, atrodo, pasiryžę ryžtingai. Kas jau kas, bet li­beralų prisikėlimo atveju Gintaras Ste­po­na­vi­čius ministro portfelį gautų tik per LVŽS lavoną, t.y. šie geriau neitų su jais į valdančiąją koaliciją, nei leis­tų liberalams toliau strateguoti švietimo sistemą.

Bet ką patys siūlys į jiems svarbiausią ministeriją, R.Karbauskis neatskleidžia. Neoficialių šaltinių duomenimis, programos rengimui vadovauja Lietuvos edukologijos universiteto profesorius Eugenijus Jovaiša. Neslepia ambicijų ministrauti ir su LVŽS į Seimą einantis parlamentaras Valerijus Simulikas, iki tapdamas parlamentaru dirbęs mokyklos direktoriaus pavaduotoju, direktoriumi. Svarstoma ir dar pora kandidatūrų.

Antrai pagal svarbą – Kultūros ministerijai LVŽS jau pasirinkę buvusią Lietuvos kultūros ataše Švedijoje Lianą Ruokytę. „Manau, ji puikiai vadovautų ministerijai, vyktų daug intensyvesnis darbas nei dabar, nes ji – daug artimesnis kultūrai žmogus“, – LVŽS pirmininkas giria L.Ruokytę.

Į sveikatos apsaugos ministrus LVŽS siūlo psichiatrą Aurelijų Verygą, pasiryžusį imtis blaivinti tautą. LVŽS finansų ministru matytų finansų ekspertą, buvusį A.Butkevičiaus patarėją Stasį Ja­ke­liū­ną, trenkusį Vyriausybės durimis, kai išsiskyrė jo ir premjero pozicijos dėl „Swed­banko“. O ener­­getikos ministro postas žadamas Virgilijui Po­­­deriui, anksčiau vadovavusiam Valstybinei kai­nų ir energetikos kontrolės komisijai, „Litgrid“. Dip­lo­matijai vadovauti LVŽS kviestų diplomatą Pet­rą Vaitiekūną, užsienio reikalų ministro poste jau dirbusį socialdemokrato Gedimino Kirkilo Vy­riausybėje, bet galutinio jo atsakymo dar neturi.

Socialinės apsaugos ir darbo ministre tiktų dabar vienintelė LVŽS atstovė Seime Rima Baškienė, bet partijos pirmininkas sakosi ją ir toliau matąs parlamente. Beje, R.Karbauskis tikina, kad į šį postą „kandidatė nėra ir tikrai nebus“ anksčiau kaip kandidatė žiniasklaidos minėta žmogaus teisių gynėja Dovilė Šakalienė, nors, pripažįsta, profesionalumo požiūriu ji atitiktų reikalavimus tokiam postui.

Tarp potencialių teisingumo ministrų galėtų būti dabartinis Seimo narys, buvęs STT Pa­ne­vė­žio skyriaus vadovas Povilas Urbšys.

„Vienintelė ministerija, kuriai vadovauti galėtų atsirasti mūsų partijos narys profesionalas, – Žemės ūkio. Bet tai septintas ar aštuntas prioritetas, vadinasi, tam reikėtų, kad laimėtume pusę Seimo mandatų“, – strateguoja R.Kar­baus­kis.

Neoficialiais duomenimis, realiausi svarstomi pretendentai į šį postą – Aleksandro Stul­ginskio universiteto profesorius Viktoras Pranckietis ir Že­mės ūkio rūmų vicepirmininkas Bronius Mar­kauskas.

Konservatorių jaunimas – tik su partijos aparato patirtimi

„Lūkestis – turėti daugiau kaip po vieną kandidatą į ministrus. Dabar konsultuojuosi su galimais kandidatais, tam skirsiu likusią vasaros dalį. Kai kurie žinomi, bet bus ir staigmenų“, – intriguoja konservatorių lyderis G.Lands­bergis, žadėdamas visą puokštę potencialių kandidatų paskelbti rugsėjo antrą savaitę. Kol kas jis išdavė tik viešą paslaptį: „Pripažinsiu, kad norėčiau Vyriausybėje matyti Ingridą Šimonytę.“

Į klausimą, koks bus kandidatų į ministrus pasirinkimo mechanizmas, G.Landsbergis atsakė, kad tai bus jo rankose.

Tiesa, konservatoriai turi oficialią šešėlinę vyriausybę, su didele pompastika paskelbtą 2013-ųjų balandį, dar iki partijos lyderio pasikeitimo. Joje – daugiausia Andriaus Kubiliaus, še­šė­linio premjero, aplinkos žmonės, o ku­riems prit­rūkę postų, prikurta naujų „ministeri­jų“. Ta­čiau G.Landsbergis pirmininkauja kon­ser­vatoriams jau daugiau nei metus, nuo 2015 m. balandžio, bet šešėlinė vyriausybė nebuvo nei pa­keista, nei atnaujinta. Tiesą sakant, patys šešėliniai ministrai vargiai prisimena, kada rinkosi posėdžiauti ar kaip kitaip apie save priminė.

Į klausimą, rimtai ar nerimtai jis vertinąs pirmtako sudarytą šešėlinį ministrų kabinetą, G.Landsbergis atsako diplomatiškai: „Jie yra mūsų partiečiai, rimti profesionalai. Ne visiems tiko jų pasirinktos ar skirtos sritys, bet toje grupėje matau daug potencialo.“

Tačiau ir patys konservatoriai su šypsena vertino šešėlinio ūkio ministro Andriaus Kup­čins­ko, finansų – Mykolo Majausko, aplinkos – Pau­liaus Saudargo ar energetikos – Dai­niaus Krei­vio potencialą šiose srityse. Kažin ar G.Lands­bergiui norėtųsi siūlyti į ministrus šešėlinį Užsienio reikalų ministerijos vadovą Audronių Ažubalį (šiam postui naujieji konservatoriai turi rinkimų debiutantą diplomatą Žygimantą Pa­vi­lionį), Teisingumo – Stasį Šedbarą, Svei­ka­tos apsaugos – Antaną Matulą ar Vidaus – Ar­vy­dą Anu­šauską jau vien todėl, kad jie yra „se­noji gvardija“, nelimpanti prie neokonservatorių. Juo­lab netiktų į kultūros ministrus Vytautas Juo­zapaitis, parašęs viešą laišką apie cinišką naujosios konservatorių vadovybės kai kurių nusipelniusių partijai jos senbuvių ignoravimą. Tačiau nenorint juokinti politinių naujokų nekompetencija ir bijant partijos senbuvių, G.Landsbergiui gali tekti pasitelkti senojo šešėlinio ministrų kabineto kandidatūras.

Bet ir jauna konservatorė Agnė Bilotaitė ne­pritampa prie „naujo jaunimo“, o su ja skaitytis verčia tik jai labai palankus reitingavimas partijos viduje. Tiesa, ir ligšiolinėje šešėlinėje vy­riausybėje jai tėra tekęs tikrame ministrų kabinete nesamas regioninės plėtros ministro postas.

Nėra tarp G.Landsbergio favoritų ir šešėlinio švietimo ir mokslo ministro Valentino Stundžio, bet tarp naujo partijos vadovo favoritų nieko tinkamo į šį postą taip pat nėra (nors jei švietimo ir mokslo ministre gali būti Audronė Pitrėnienė, va­dinasi, gali būti bet kas). „Nebent Austėja Lands­bergienė“, – ironizuoja senieji konservatoriai.

O kai kurie šešėliniai, pavyzdžiui, susisiekimo „mi­nistras“ Seimo narys Jurgis Razma, niekada nė neketinęs siekti Vyriausybės nario pos­to.

Naujam partijos lyderiui iš šešėlinių tiktų jau buvusi krašto apsaugos ministre Rasa Juk­ne­vičienė, palaikiusi ir paties G.Lands­ber­gio stulbinamai greitą partinę karjerą. Nemažai šansų turi ir aktyviai rinkimams besirengiantis žemės ūkio ministru jau buvęs Kazys Starkevičius.

Tačiau lengviau išmesti partijos senbuvius iš vienmandačių apygardų ir partijos sąrašo pradžios, nei rasti tarp naujųjų konservatorių žvaigž­džių, bent kiek išmanančių kurią nors sritį, nes dauguma jų, kaip ironizuoja partijos veteranai, tėra jaunų bedarbių kuopelė.

Į klausimą, ar potencialių ministrų reikėtų dairytis konservatorių rinkimų sąrašo viršuje, ir konservatorių vedlys atsako: „Taip nesakyčiau. Vertinsiu profesionalumą, pasirengimą spręsti klausimus tose srityse“, lyg ir pripažindamas, kad rinkėjams siūlo sąrašą, kurio pradžioje – ne itin daug kompetencijos turintys asmenys.

Išskyrus rinkimų debiutantus – jau buvusią finansų ministre I.Šimonytę ir diplomatą Ž.Pavilionį bei veteranus R.Juknevičienę ir K.Starkevičių, tarp naujųjų sąrašo pirmūnų tikrai sunku rasti potencialių ministrų. Didelė dalis neokonservatorių iš garsiojo tryliktuko, prieš partijos sąrašo vidinį reitingavimą išsiuntinėjusio politine reklama pažymėtą lankstinuką, kuriame už juos agituoja konservatorių lyderis G.Lands­ber­gis, nėra nieko kito gyvenime veikę, tik buvę įdarbinti partijos ar jos narių biuruose, bet ir čia nieko įsimintino nenuveikę. O netekę kokios partinės pozicijos jie nesugebėdavo pakonkuruoti dėl pareigų normalioje darbo rinkoje. Andrius Vyšniauskas, Monika Navickienė, Aistė Gedvilienė ir kai kurie kiti dirbo partijos sekretoriate ar partiečių patarėjais ir padėjėjais. O Vytauto Landsbergio protežė į Europos Par­lamentą Radvilė Mor­kūnaitė-Mikulėnienė pasibaigus kadencijai taip pat puolė bandyti laimę rinkimuose, o dar­bo ieškoti konservatorių aparate. Tiesa, ji yra kovojusi su „Nordstream“ projektu, tad, tikėtina, gal bus siūloma į aplinkos ministro postą.

Beje, nors partijos vidinis reitingavimas G.Landsbergiui buvo šaltas dušas, praėjusį savaitgalį jis pasinaudojo partijos pirmininko tei­se ir kiek pajėgdamas dar kilstelėjo savo ratelio – D.Kreivio, Ž.Pavilionio, M.Navic­kie­nės, A.Ged­vilienės, Tado Langaičio vietas sąraše. Ne­tikėtai šiek tiek pakelta ir labiau prie krikdemų flango priskiriama Kauno m. savivaldybės ta­rybos narė, ekonomistė Gintarė Skaistė. Gal vis dėlto pripažįstant, kad savo ratelyje kandidatų į ministrus nedaug?

Tiesa, pasak G.Landsbergio, ne visi kandidatai į ministrus būtų konservatorių partijos nariai, „idant ir mūsų bendruomenė praturtėtų įdomiais specialistais iš šalies“. Kažin ar ką su tuo turi bendra, kad konservatorių su­važiavime svečiavosi garsusis Alfredas Bumb­lauskas, anksčiau ne kartą minėtas tarp kan­didatų į švietimo ir mokslo ministrus? Istorikas neneigia, kad kvietimų eiti į rinkimus su konservatoriais buvo, bet į ministrus nei turi kvietimo, nei eitų, nes nežinąs, ką ten reiktų daryti, kai ketvirtį amžiaus nedaryta nieko.

Bet, pavyzdžiui, V.Poderys, turėjęs partinių ambicijų ir laikytas konservatorių žmogumi, taip ir nesulaukė jo kompetencijos atitinkančios vietos šios partijos rinkimų sąraše, nes į jį reikėjo sukišti neokonservatorius „aparatčikus“. Tad ne­nuostabu, kad jis sutiko į rinkimus eiti su LVŽS.

Galų gale, kaip yra sakęs, G.Landsbergis ne­sikratytų premjero posto atsakomybės. „Prie to ir lieku. Bet viskas – rinkėjų rankose“, – sako konservatorių lyderis.

O šešėlinis konservatorių premjeras A.Ku­bi­lius, ko gero, tenorėtų sulaukti „auksinės tremties“ į Europos Parlamentą.

Liberalai turi tik ūkio ministro vakansiją

Liberalai vieninteliai įvardija visus, išskyrus vieną, potencialius ministrus. Pernai spalį sudarytoje ir dabar atnaujintoje šešėlinėje liberalų vyriausybėje vienintelė – ūkio ministro vakansija, atsivėrusi po Antano Guogos fiasko būnant laikinuoju partijos pirmininku.

E.Gentvilas iš galimos korupcijos skandale paskandinto partijos ekspirmininko E.Ma­siu­lio perėmė šešėlinio premjero postą, o anksčiau sau matuotą Žemės ūkio ministerijos va­dovo portfelį perdavė buvusiam Jonavos vicemerui Re­mi­gijui Osauskui. Krašto apsaugos „ministru“ vietoj tiesioginiuose rinkimuose Va­rėnos meru išrinkto Algio Kašėtos tapo Egidijus Papečkys, beje, nepriklausantis Liberalų sąjūdžiui. Jau anksčiau į skandalus įklimpusią kultūros „ministrę“ Dalią Tei­šers­kytę liberalai pakeitė ambasadoriumi prie UNESCO Arūnu Gelūnu.

Prioritetine liberalai vadina Užsienio reikalų ministeriją – į šį postą Petras Auštrevičius sutiktų iškeisti ir Europos Parlamento nario mandatą.

Šešėliniai liberalų ministrai parengė savo srities rinkimų programą, kuri jau patvirtinta. Pa­sak E.Gentvilo, šie asmenys bus „eksponuojami“ kaip potencialūs ministrai ir per rinkimų kam­paniją. Tik klausimas, kiek liberalams prireiks realių ministrų kandidatūrų po buvusio lyderio galimos korupcijos skandalo.

Partiniai ministrai labiau prognozuojami

Taigi valdžioje dabar nesančios partijos sėkmės atveju į Vyriausybę ministrus siūlys pagal skirtingus principus: LVŽS – visus nepartinius, išskyrus kokį vieną, kitos partijos – maždaug atvirkštine proporcija.

„Partiškumas neturėtų būti problema, tai ge­ras dalykas, nes suteikia atskaitomybę ir tam tik­ro aiškumo. Tad dabar tai tik vienos – konservatorių partijos bėda, kad jie per vienus rinkimus nutarė radikaliai pakeisti savo priekinę liniją ir siūlo jaunus žmones, kurie atrodo gražiai, bet turi patirties tik partijos aparato veikloje ir abejoju, ar visi pajėgtų vadovauti ministerijai, – aiškina politologas V.Vo­bo­le­vičius. – O nepartiniai ministrai yra mažiau kontroliuojami, juos delegavusi partija jiems turi įtaką, bet ribotą.“

Tad, V.Vobolevičiaus prognozėmis, LVŽS gali būti molinis begemotas, kuris perbėgs kaip taranas per Seimo rinkimus, susirinks labai daug vietų, pateks į Vyriausybę, o paskui pradės aižėti, nes partijos sąraše – daug ambicingų žmonių, kurie, kaip S.Skvernelis, dėl savo po­puliarumo visuomet bus laukiami ne vienoje partijoje, todėl galės jaustis nepriklausomi. Tad galimas Tautos prisikėlimo partijos scenarijus: skilimas, tačiau likusi atplaišėlė leidžia Vy­riausybei gyvuoti, ir jie lieka pakankamai įtakin­gi iki kadencijos pabaigos, o gal ir ilgiau.

Neokonservatoriai bando rinkėją „paimti“ jau­nyste ir ekspertiškumo demonstravimu. „Ta­čiau jaunystė gali reikšti ir patirties stoką, o eksper­tiškumas gali būti ir dūmų pūtimas. Partijai reikia turėti aiškią poziciją, o konservatoriai vieni už, kiti prieš Darbo kodeksą, išsiskyrė nuomonės ir dėl dirbtinio apvaisinimo įstatymo ar švietimo reformos. Demokratijos partijoje reikia. Bet čia labiau panašu į idėjinę šizofreniją, nes tuo pat metu bandoma būti ir liberalu, ir krikščionimi demokratu, ir kuo tiktai nori. Par­tija be pozicijos atrodo nepatikimai“, – vertina V.Vo­bolevičius.

Politologas prognozuoja, kad konservatoriai šiuose rinkimuose pasirodys pusėtinai, nes turi sta­bilų elektoratą, be to, pas juos perbėgo dalis nu­sivylusiųjų liberalais. Tačiau ateityje jie turės ap­sispręsti, ar konkuruoti su liberalais, ar tapti tik­rai krikdemiška partija. O liberalai, V.Vo­bo­le­vi­čiaus prognozėmis, nors jiems korupcijos skandalas sudavė rimtą smūgį, turėtų vėl stiprėti, nes tai partija, kurios pozicija labai aiški visais klausimais.

„Darbiečiai“ turi gana aktyvų pirmininką, vykdo aktyvią agitaciją, turi politikų savivaldybėse. „Bet esu pasirengęs gauti kiaušinį į veidą – pagal visas teorines prielaidas „Tvarka ir teisingumas“ patirs nesėkmę: partijoje nėra ryškių lyderių, o pagrindinis skęsta skandaluose arba rodomas kaip sistemos auka. Skriau­džiamų gaila, bet žmonės nori stiprių lyderių“, – prognozuoja V.Vobolevičius.