„Gal nusiraminimo kėdutę? Užkiškite jam burną!“ – jau matau premjero Sauliaus Skvernelio įprastą sarkastišką šypsenėlę ir įprastą leksiką reaguojant į kritiką, šiuokart už jo Vyriausybės debiutinį pusmetį, kai chaoso ir nesusišnekėjimo buvo daugiau nei sprendimų. Antra vertus, kuri Vyriausybė jau per pirmąjį pusmetį drįso imtis tiek daug sisteminių reformų?

Aušra LĖKA

Pusė metų – nedaug. Bet juk ne veltui liaudies išmintis sako, kad gera pradžia – pusė darbo. Tačiau ji Sauliaus Skvernelio Ministrų kabinetui buvo nevienodai gera.

„Žinoma, būtų naivu tikėtis, kad per pusmetį Vyriausybė padarys visas esmines reformas. Bet yra laukiama, kad Vyriausybė ir jos ministerijos pateiks savo siūlymus, atsakingai apsvarsčiusios ir įvertinusios galimas neigiamas pasekmes žmonių socialinei ir ekonominei gerovei. Ypač jei ji pasivadinusi profesionalų Vyriausybe“, – pastebi Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) viceprezidentė Edita Maslauskaitė.

S.Skvernelio Vyriausybė į darbų sąrašus prisirašė daugybę prioritetų – metėsi prie kontroversiškai vertinamų reformų, kartais siūlydama toli gražu ne pirmaeilės svarbos, nepasvertas ir net tarpusavyje nesuderintas permainas, tik sukeldama visuomenėje sąmyšį ir įduodama oponentams pagrindą vėl tyčiotis iš visko paeiliui, taip paskandinant ir dalį reikalingų siūlymų. Antra vertus, reikia pripažinti, kad daugelis problemų – švietimo, alkoholizmo ar urėdijų – seniai uždelstos, tad komplimentas Vyriausybei už drąsą jų imtis.

Ministrų kabinetas – tarp dviejų ugnių

„Ši Vyriausybė dirba keistomis sąlygomis“, – sako ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto ekonomikos ir politikos studijų programos vadovas doc. dr. Vincentas Vobolevičius ir aiškina kodėl: tas keistumas nulemtas tiek Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) strategijos – formuoti vadinamąją profesionalų Vyriausybę, tiek kitų partijų požiūrio į šį Ministrų kabinetą.

„Valstiečiai“, taip stipriai laimėdami rinkimus, sukėlė kitoms partijoms daug galvos skausmo: iš socialdemokratų atėmė potencialius kairiųjų rinkėjus, iš konservatorių – Kauną. Tad dabar tenka dirbti stipraus pasipriešinimo sąlygomis, o tai sunku: čia iš koalicijos partnerių gauna žinutę, kad šie žada pasitraukti, nors greičiausiai tai spekuliacijos, čia konservatoriai flirtuoja su S.Skverneliu, bet jo neparemia.

Maža to, „valstiečiai“ apsisunkino gyvenimą ir patys, naiviai tikėdamiesi, kad profesio-nalų Vyriausybė bus panacėja, nors tai, anot V.Vobolevičiaus, siaubinga idėja, nes ji negali veikti efektyviai. Seimo dauguma neretai tampa opozicija savo Vyriausybei, o tada premjeras paleidžia sarkazmo tiradą. Taip valdantieji ir šaudo patys sau į kojas.

„Toks Vyriausybės puolimas iš visų pusių – ir savų, ir svetimų – kelia įtampą, eikvoja laiką ir resursus vidiniams gaisrams gesinti, vidinėms deryboms, o darbui pakankamai laiko nelieka. Todėl alkoholio kontrolės reforma – pirmas reikšmingas darbas įgyvendinant pažadus, o iki tol ypatingų darbų nebuvo padaryta“, – vertina V.Vobolevičius.

LVŽS reitingai krinta penkis mėnesius iš eilės, o svajonių premjeras per mėnesį prarado 6,6 procentinio punkto rėmėjų. Tiesa, lyginant S.Skvernelio ir Algirdo Butkevičiaus asmeninius ir jų vadovaujamų Vyriausybių vertinimus po pirmojo pusmečio valdžioje, galima sakyti – lygiosios. Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ duomenimis, dabar Vyriausybe pasitiki 22,6 proc., 2013 m. gegužę A.Butkevičiaus Ministrų kabinetu pasitikėjo 22,5 proc. apklaustųjų. Lyginti su Andriaus Kubiliaus Vyriausybe nelabai dera, nes 2009 m. gegužę buvo pats ekonominės krizės įkarštis ir Vyriausybe tepasitikėjo 12 proc. gyventojų.

Nors S.Skvernelio populiarumas krinta, jis vis dar vertinamas geriau nei A.Butkevičius po pusmečio premjero poste: dabartinį premjerą palankiai vertina 63,7 proc., o ankstesnį palaikė 61,9 proc. apklaustųjų. Tačiau tendencijos nieko gera nežada.

V.Vobolevičius čia mato kelias priežastis: ne tik stringančias reformas, bet ir labai didelius lūkesčius – juk S.Skverneliui matuojamas net prezidento postas.

„Pasitikėjimą S.Skverneliu mažina ne tik darbų nebuvimas, bet ir pasirinkimas sričių, kuriose sunku greitai kažką laimėti. Pavyzdžiui, urėdijų reforma, anot Prezidentės, „Lietuvos geležinkelių“ lygio Gordijaus mazgas. Bandymas jį išrišti kadencijos pradžioje – prasminga, nes lieka laiko išsilaižyti politinėms žaizdoms, jei tokių atsiras. Tačiau tam neužteko politinio raumens. O norint laimėti kitus rinkimus reikia parodyti – padariau tą, padariau kitą: turi būti žemai kabančių vaisių, kuriuos gali nusiskinti. Bet premjeras pasirinko lipti į aukštus medžius ir ten ieškoti vaisių – ėmėsi dešimtmečiais neatliktų reformų. Tai pagirtina, bet kita vertus, tai rodo, kad jis nesupranta, jog politika – žaidimas“, – mano politologas.

SEB vyriausiasis analitikas Tadas Povilauskas atkreipia dėmesį, jog S.Skverneliui sudėtingiau nei jo pirmtakams dar ir todėl, kad jis nėra valdančiosios partijos vadovas, jos nekontroliuoja. Bet, analitiko vertinimu, premjeras su savo pareigomis daugmaž susitvarko: jo Vyriausybės puikiai įvertinti tikrai negalima, bet ji nėra ir blogiausia. Ši Vyriausybė bent jau ėmėsi probleminių, seniai uždelstų, nors ir gyvybiškai svarbių klausimų, pavyzdžiui, švietimo reformos.

Per pusmetį – kovos dėl penkių sisteminių reformų

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorius dr. Vitalis Nakrošis vardija per pusmetį Vyriausybės pasiūlytas net keturias svarbias reformas – aukštojo mokslo, alkoholio kontrolės, miškų ūkio, mokesčių, be to, pusmetis buvo skirtas Darbo kodeksui koreguoti. Reformų mastas būtų didžiulis, jei jos būtų priimtos. Deja, Seime kol kas pritarta tik vienai – alkoholio kontrolės, ir tai su nemažais kompromisais, palyginti su pirminiu projektu. Ne dėl sutarimo, o dėl prievolės tenka priimti ir Darbo kodeksą, nors labai esminių pokyčių per pusmetį jame ir nepadaryta.

„Yra gerų planų ir projektų, bet dauguma jų stringa dėl oponentų pasipriešinimo, dėl Vyriausybės ir daugumos frakcijos Seime vieningumo stygiaus. Bet ir Vyriausybė kai kuriuos darbus galėtų geriau padaryti. Pavyzdžiui, miškų ūkio reforma: jei Vyriausybė būtų tinkamai atlikusi kaštų ir naudos analizę ir įvertinusi visas alternatyvas, Seime būtų mažiau galimybių priešinantis reformai naudoti argumentą, kad dar būtina nepriklausoma ekspertizė. O kai kurios alkoholio kontrolės reformos priemonės galbūt pernelyg radikalios – tai trukdė pasiekti sutarimą tarp įvairių Seimo frakcijų“, – situaciją analizuoja V.Nakrošis.

Kitų žadėtų prioritetinių sisteminių permainų nėra nė koncepcijų, tik skambiais tikslais nusagstytos tezės trijuose dokumentuose – Vyriausybės programoje, jos įgyvendinimo plane ir net 33 prioritetinių darbų sąraše, kuris patvirtintas tik balandžio 19 d.

Svarstydamas, kodėl stringa koncepcijų rengimas, V.Nakrošis įžvelgia ir tokią priežastį: nevyksta sisteminė valstybės tarnybos pertvarka, nepateikta nė jos koncepcijos. O juk žadėta   pertvarkyti Vyriausybės kanceliariją, vėliau ir ministerijas, sukurti padalinius, į kuriuos būtų pritraukiama gebančių sukurti strategijų dokumentus ekspertų. Dabar valstybės tarnyboje labai trūksta analitinių, projektų rengimo ir įgyvendinimo gebėjimų. Tad Vyriausybė ir ministerijos akivaizdžiai buksuoja nepajėgdamos parengti Seimui savo idėjų teisinių dokumentų. Yra buvę, kad Seimas tiesiog nelabai turėjo ką įtraukti į planuotą darbotvarkę, nes Vyriausybė nepateikė projektų. Tad be valstybės tarnybos reformos kyla pavojų ir visų kitų parengimui bei įgyvendinimui.

Bet kol kas girdėti tik apie Vyriausybės kanceliarijos darbuotojų „sukilimą“ prieš valdingąją Vyriausybės kanclerę Mildą Dargužaitę ar naikinamus ministerijų viešųjų ryšių skyrius, nors nuo to komunikavimas apie siūlomas reformas nepagerėjo.

„Veido“ pasitelkti ekspertai S.Skvernelio Vyriausybės pirmojo pusmečio darbus vertina tarp penketo iki septyneto, vidurkis – šešetas. Beje, tarp įdirbio skirtingose valdymo srityse esama nemažų skirtumų. Labai skirtingai Vyriausybės narius vertina ir visuomenė, nors, kaip pastebi „Vilmorus“ direktorius dr. Vladas Gaidys, dabartinės Vyriausybės išskirtinumas tas, kad nė vienas iš keturiolikos ministrų kol kas neturi neigiamo balanso – visi pelno daugiau teigiamų vertinimų nei neigiamų. O 2013-ųjų gegužę teigiamą vertinimų balansą teturėjo keturi iš keturiolikos ministrų.

„Veido“ pasitelktų ekspertų ir visuomenės nuomonė kai kur nesutapo, tačiau gal kai kada apklausose vertinimą lėmė ne tik ministrų, bet ir jų viešųjų ryšių komandos geras ar, atvirkščiai, nekoks darbas. Užtat ekspertų nuomonė daugeliu atvejų sutapo su premjero: interviu „15min.lt“ jis įvardijo, kurie ministrai stiprūs, o kurie šiaip sau. Pagal S.Skvernelį, gerų ministrų sąrašas toks: finansų, susisiekimo, krašto apsaugos, užsienio reikalų, ūkio, didelių priekaištų jis neturįs švietimo ir mokslo ministrei. Prie sėkmingų pokyčių kol kas nepasiekusių savo kabineto narių premjeras priskyrė vidaus reikalų, sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos ministrus. Kitų ministrų visai nepaminėjo. Tiesa, dar pakritikavo, kad socialdemokratai į jiems priskirtas ministerijas žiūri kaip į valdžios resursą partiniams interesams tenkinti: konkursus skelbia tik dėl akių, įdarbina savus. Taikliai pastebėta. Bet juk pats premjeras ir atsako, kad taip nebūtų.

Penki ministrai – revoliucijų šaukliai, įkaitai ir aukos

S.Skvernelis interviu „15min.lt“ pastebėjo, kad jei šiandien gatvėje paklaustume, kas yra Aurelijus Veryga, išgirstume atsakymą, jog tai žmogus, kovojantis su alkoholizmu. O vaistų kainų ar ligoninių tinklo reformoje proveržio nėra.

Argumentų ginčytis su premjeru nedaug – praktiškai visi ekspertai kartoja tą patį. LLRI viceprezidentė E.Maslauskaitė ironizuoja: „Kol sveikatos apsaugos ministras kariaus kryžiaus karus, įsisenėjusios problemos palauks.“

Vis dėlto pliusas A.Verygai, kad kova su alkoholizmu – pirmas iš stambesnių rinkimų pažadų, kurio įgyvendinimui, tegu ir su kompromisais, jau pritarė Seimas.

Tačiau, V.Nakrošio nuomone, alkoholio kontrolės siūlymai dėl radikalumo sukėlė prieštaravimų tiek visuomenėje, tiek Seime, ir tai gali nelikti be pasekmių: „Kovojant su alkoholio vartojimu reikalingos gana radikalios priemonės, tačiau jos stumtos buldozeriu, nerasta sutarimo su kitomis frakcijomis ir suinteresuotomis grupėmis. Tai gali mažinti bendradarbiavimo galimybes ir dėl kitų reformų, taip pat ir jų tęstinumo pasikeitus valdančiajai daugumai.“

V.Nakrošis kritikuoja A.Verygą, kad trūksta siūlymų dėl asmens sveikatos priežiūros tinklo peržiūros. Ministras iškėlė iniciatyvą dėl vaistų kainų mažinimo, bet kol kas ir jos baigtis neaiški.

SEB analitiko T.Povilausko lūkesčius sveikatos apsaugos ministras taip pat nuvylė: „A.Veryga iš pradžių atrodė racionaliausias, labiausiai savo nuomonę turintis, jau kažkiek laiko besirengiantis būti sveikatos ministru. Tikėtasi, kad jis viską darys sklandžiai ir profesionaliai. Tačiau jo radikalumas, komunikavimo apie reformas stygius jam sutrukdė, ir jis tapo vienu nemėgstamiausių ministrų, nors tai, ko jis siekia – alkoholio prieinamumo mažinimo, vaistų piginimo, yra svarbu, o jo profesionalumu niekas neabejoja. Kita vertus, jis palietė tokias sritis, kaip vaistų kainos, alkoholio prieinamumas, kuriose veikia dideli interesai ir yra bandymų prieš jį nustatyti visuomenę.“

Pirmas atėjęs į Seimą su reforma aplinkos ministras Kęstutis Navickas kol kas pasiekė daug mažiau nei kolega iš Sveikatos apsaugos ministerijos: miškų ūkio pertvarkos projektas Seime „sėkmingai“ neutralizuotas nežinia kokiam laikui. „Urėdijų reforma sustabdyta, o ministras tik pagarsėjo pagąsdinęs žmones mokesčiu už kavos puodelį, ir tiek“, – kritikuoja LLRI.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Robertas Dargis giria Vyriausybę, kad pradėta diskusija dėl švietimo sistemos reformos. Tačiau kol kas susikoncent-ruota tik į aukštąjį mokslą, o ką tik pateiktose EK rekomendacijose atkreipiamas dėmesys ir į švietimo sistemos rezultatų gerinimo bei mokymo kokybės vidurinėse mokyklose svarbą.

Vis dėlto, LLRI viceprezidentės E.Mas-lauskaitės nuomone, švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė tapo politikų įkaite: „Pirma, neaišku, kas diriguoja universitetų pertvarkai: ministerija, Seimas ar ministras pirmininkas. Šiam žingsniui, atrodo, išnaudojama visa energija ir politinis kapitalas, nepaliekant jų kitoms sritims. Pavyzdžiui, bendrojo lavinimo srityje konsolidacijos reikia kur kas labiau nei tarp universitetų, tačiau pustuštės mokyklos bus tempiamos už ausų su klasės krepšeliu. Čia vėl neaišku, kas diriguoja šiai iniciatyvai: ministerija, buvusi valdžia ar Kultūros komiteto pirmininkas.“

T.Povilausko vertinimu, švietimo ir mokslo ministrės norai dideli, bet trūksta atsakomybės ir ryžtingesnių sprendimų. Ji daug kalba teoriškai, tad jei būtų Seimo narė – neužkliūtų. Tačiau ministrė turi priimti sprendimus.

Nors atidėtas Darbo kodeksas turi įsigalioti nuo liepos, jį kuruojančios Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vadovo Lino Kukuraičio  (kaip, beje, ir ankstesnės ministrės Algi-mantos Pabedinskienės) iniciatyvumo čia matyti nedaug. O naujasis Darbo kodeksas, kaip pabrėžia R.Dargis, – ilgai lauktas žingsnis lankstesnių darbo santykių ir Lietuvos konkurencingumo didinimo link. Naujausioje LPK atliktoje aukščiausio lygio Lietuvos vadovų nuomonių ir lūkesčių apklausoje beveik 70 proc. vadovų pareiškė jaučiantys kvalifikuotos ar nekvalifikuotos darbo jėgos trūkumą. Bet R.Dargis atkreipia dėmesį, kad migracijos klausimai kol kas taip pat yra tik pradiniame diskusijų lygyje.

„Darbo kodekso įkaitė, pasyvi pensijų sistemos stebėtoja, – Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją vertina E.Maslauskaitė. – Kaip reikėtų keisti pensijų sistemą, kalba visi valdžios atstovai: premjeras, Lietuvos bankas ar net Seimo nariai ir ministro visuomeniniai patarėjai. Ką rodo ministro tyla? Poziciją, kad artimiausiu metu niekas nebus keičiama? Susitaikymą, kad dėl pensijų spręs premjeras ir politinė dauguma Seime? Ar kad pensijas reformuos aktyviai besireiškiantis visuomeninis ministro patarėjas ir Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas? Pensininkams ir investuotojams dėl tokios tylos ramiau nėra.“

V.Nakrošis šį ministrą giria už tai, kad jo darbotvarkėje – daug iniciatyvų dėl socialinės rizikos šeimų, kai kurios jau priimtos Seime ar jas rengiamasi priimti, labai stipri ministro nuostata bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis. Tačiau, kaip ir visi kiti ekspertai, jis pasigenda siūlymų dėl pensijų reformos.

Vilius Šapoka – kol kas paskutinis reforma pasikrikštijęs ministras. T.Povilauskas komplimentų reformai nežarsto: „Finansų ministro pateikti siūlymai dėl mokesčių sistemos tobulinimo daugiausia akcentuoti į mažas pajamas gaunančius asmenis ir smulkiuosius verslus, kurių apmokestinimas mažės, o vidutines pajamas gaunančio lietuvio pajamos iš esmės nesikeis. Tai sutampa su Vyriausybės tikslu didinti mažiausias pajamas gaunančių asmenų pajamas, tačiau pasigendama daugiau priemonių, kurios labiau mažintų ir bent vidutinį darbo užmokestį uždirbančių žmonių darbo jėgos apmokestinimą. Tad nemanau, kad šiuos siūlymus reikėtų vertinti kaip labai ambicingus: tiesiog padaromi tam tikri patobulinimai, kurie daliai žmonių padidins pajamas, tačiau bendras ekonominis gyvenimas dėl tokių sprendimų vargu ar labai sustiprės.“

LLRI Finansų ministeriją kritikuoja, kad pažadai pertvarkyti mokesčių sistemą kartais virsta mokesčių didinimu.

Vis dėlto T.Povilauskas, kaip ir ne vienas kitas „Veido“ kalbintas ekspertas, giria V.Šapoką už tai, kad jis labai aktyviai dirba ties „Fintech“ pritraukimu į Lietuvą, gerai atstovauja Lietuvai užsienyje, tarptautiniuose forumuose.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-23-2017-m

Balandžio 20 d. Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidiumas susitiko su Vyriausybės nariais ir pateikė savo įžvalgas, kokius sprendimus reikia priimti artimiausiu metu, siekiant užtikrinti Lietuvos ūkio ir visos valstybės konkurencingumą. Bendrame šalių posėdyje atkreiptas dėmesys į regioninės politikos, verslo aplinkos, aplinkosaugos, energetikos, švietimo, eksporto, valstybės modernizavimo, transporto ir kituose sektoriuose kylančius svarbiausius klausimus. Buvo pateikta konkrečių siūlymų dėl Lietuvos valstybės tvarios ateities.

LPK prezidentas Robertas Dargis komentavo: „Lietuvos pramonininkų konfederacija yra vienas didžiausių socialinių partnerių, kuris jau ne vienus metus kartu su Vyriausybe siekia spręsti ne tik verslui, bet ir valstybės tvariai ateičiai svarbius klausimus. Lietuvos pramonininkų konfederacijos atstovaujami sektoriai sukuria 64 proc. Lietuvos ekonomikos, o 79 proc. Lietuvos prekių eksporto sudaro LPK atstovaujami sektoriai, todėl LPK keliamų klausimų ir problemų ratas yra labai platus ir orientuotas ne tik į mūsų įmonių, bet ir į visos valstybės ekonomikos stiprinimą bei jos konkurencingumo didinimą. Valstybė yra užsibrėžusi ambicingus tikslus, bet šių tikslų įgyvendinimas ir valstybės tvari ateitis priklauso nuo trijų pagrindinių faktorių – finansų, žmonių ir konkurencinės aplinkos.“

Pasak pramonininkų, aktualiausia sritis, kurioje būtini pokyčiai, yra švietimas. LPK požiūriu, „Pramonės 4.0“, kaip vadinama ketvirtoji industrinė revoliucija, keliami iššūkiai neatsiejami nuo skait-meninių įgūdžių ugdymo, todėl būtina inicijuoti pokyčius mokykloje ir mokytojų rengimo srityje. 

LPK prezidentas pabrėžė, kad regionų ateitis yra pačių regiono lyderių rankose, tačiau norint pasiekti apčiuopiamų rezultatų būtina užtikrinti, jog savivalda būtų stipri, savarankiška ir atsakinga. LPK siūlo parengti motyvacinę savivaldybių biudžeto sudarymo metodiką, suteikti savivaldybėms teisę disponuoti valstybine žeme ir įgyvendinti kitas būtinas priemones.

LPK viceprezidentas Dalius Gedvilas pabrėžė mokestinės aplinkos gerinimo svarbą: būtina mažinti darbo jėgos apmokestinimą, didinti motyvaciją dirbti, subalansuojant paramos sistemą ir mokestinę aplinką, užtikrinti mokesčių stabilumą, tobulinti pelno mokesčio sistemą, supaprastinti mokesčių administravimą.

Pramonininkai pasiūlė įkurti Informacinių ir ryšių technologijų (IRT) koordinacinę tarybą, reformuoti viešąjį administravimą, taikant skaitmenines technologijas, naudoti didelių duomenų (ang. „big data“) analitines programas valstybės valdymo srityje.

Po bendro posėdžio premjeras Saulius Skvernelis teigė, kad beveik visi pramonininkų siūlymai atitinka Vyriausybės planus. Jo vertinimu, pateikti siūlymai jau yra Vyriausybės darbotvarkėje ir atitinkamuose mūsų planavimo dokumentuose.„Praktiškai sutampa tie siūlymai ir problemos, kurias mato Lietuvos pramonininkų konfederacija“, – sakė S.Skvernelis. 

Premjeras svarstė, kad kai kuriems siūlymams įgyvendinti reikės tam tikro laiko: „Pavyzdžiui, švietimo sistemos pertvarka, natūralu, kad rezultatų duos ne per vienus metus. Tai ilgalaikis procesas.“

Edita MASLAUSKAITĖ

Lietuvos laisvosios rinkos instituto viceprezidentė

Vyriausybė paskelbė ilgai lauktą savo programos įgyvendinimo priemonių plano projektą. Nepaisant pastangų sukonkretinti rinkimų programose pridalintus pažadus, jį analizuojant klausimų kyla daug. Pirmiausia – kiek kainuos viską įgyvendinti? Kas už tai mokės? Ar tikrai Vyriausybei viską reikia daryti pačiai?

Jei negalvotume, kiek kas kainuoja, būtų gal net visai smagu. Vyriausybė ruošiasi mokėti išmokas už kiekvieną vaiką nepriklausomai nuo šeimos pajamų, teikti paramą būstui įsigyti ne didmiestyje šeimoms iki 35 metų nepaisant pajamų, aktyviau vykdyti socialinio būsto plėtrą ir t.t.

Visų pirma akivaizdu, kad šios priemonės yra netaiklios. Remti reikia tuos žmones, kuriems tos pagalbos iš tiesų reikia. Praėjusiais metais įvairioms socialinėms pašalpoms ir išmokoms buvo skirta 850 mln. eurų. Ar naujų pašalpų autoriai yra įvertinę, kurios priemonės nepasiteisino, ar bus atsisakyta neveiksmingų? Vien tik esamų išmokų didinimas ir naujų įvedimas yra trumparegiška politika.

Siūloma dar daugiau subsidijų verslui, kurios pareikalaus daugiau lėšų: naujas finansavimo mechanizmas socialiniam verslui, elektromobilių krovimo stotelių plėtra, inovaciniai čekiai, „sparnų programa“ eksporto specialistams rengti, naujos rizikos kapitalo priemonės, išplečiami kreditai bei garantijos ir t.t. Bet gal vietoj subsidijų geriau tiesiog sumažinti įmonėms mokesčius? Jei stengiamasi padėti įmonėms, tai mažesni mokesčiai yra daug efektyviau nei perskirstymas. Įmonės investuotų į tai, ko iš tikrųjų reikia, o ne į tai, kam galima gauti ES paramą. Ar pasirinktos taikliausios, naudingiausios ir mažiausiai konkurenciją iškraipančios priemonės? Į šį klausimą reikėtų atsakyti net teisinantis, kad tai tiesiog ES fondų įsisavinimas.

Nors skelbiama, kad iki kadencijos pabaigos bus sutaupyta 20 proc. išlaidų, skirtų valstybinio sektoriaus funkcijoms, vis dėlto neatsispirta pagundai įsteigti ir naujų etatų bei institucijų.

Pavyzdžiui, vien Kultūros ministerija planuoja steigti Kultūros raidos analizės ir tendencijų prognozės centrą, Lietuvos kultūros ir meno informacijos centro skyrių, Strateginės komunikacijos ir medijų raštingumo kompetencijų centrą. Kyla klausimas, ar esamos institucijos nepajėgios atlikti šių funkcijų. Pavyzdžiui, kodėl nepakanka šalia ministerijos jau įsteigtos Kultūros tarybos, kurios viena iš funkcijų – „analizuoti kultūros ir meno procesus, darančius įtaką kultūros politikai”? Kodėl steigiama nauja institucija – Strateginės komunikacijos ir medijų raštingumo kompetencijų centras, o ne išnaudojamas esamas aukštųjų mokyklų tinklas, kur suteikiamos ir keliamos komunikacijos ir medijų raštingumo kompetencijos?

Ar naujai steigiamas Mokslo ir technologijų populiarinimo centras nesidubliuos su Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra, Lietuvos inovacijų centru, kurio viena iš funkcijų – informuoti „verslą ir žinių visuomenę apie mokslinių tyrimų ir inovacijų kūrimo, diegimo ir naudojimo naudą“? Pagaliau – ar nepakanka universitetų, kurių, matyt, kiekvieno misijoje užsibrėžta populiarinti mokslą?

Dar viena idėja – Talentų pritraukimo agentūra. Jos iniciatoriai sako, kad šios agentūros tikslas bus „keisti reguliavimo aplinką, spręsti problemas, su kuriomis susiduria norintys Lietuvoje įsikurti užsieniečiai“. Ir iš tikrųjų, užsieniečių ir talentų pritraukimo požiūriu mes šviesmečiais nutolę nuo pažangių šalių.

Bet ką tada veikia Ūkio ministerija su Verslo aplinkos gerinimo departamentu, VšĮ „Investuok Lietuvoje“, Migracijos departamentas? Ar nepakanka jų? Gal pakaktų esamoms institucijoms bendradarbiauti? Juolab kad talentus traukia galimybės dirbti ir save realizuoti, o ne dar viena įsteigta valdiška institucija ar programa. Ar neužsižaidžiama su iliuzija, kad investicijų galima pritraukti prikūrus duomenų bazių, agentūrų, programų? Lietuvos įmonės yra geriausios talentų pritraukimo agentūros. Jei ir reikia dar vienos valdiškos įstaigos, tai ne talentams medžioti, o biurokratams pažaboti.

Programoje numatyta steigti ir Nacionalinę skatinamojo finansavimo instituciją. Finansų ministerija teigia, kad „įstaiga teiks paskolas, garantijas, vykdys kapitalo investicijas, įgyvendins kitas finansines priemones“. Ar tai ne valstybinio banko užuomazgos? Beje, tai – dar praėjusios Vyriausybės pradėtas darbas.

Sunku suvokti, kiek šios priemonės pareikalaus mokesčių mokėtojų pinigų. Juk jei kažkur išleidi pinigų, iš kažkur jų reikia paimti. Dėl to turbūt nereikėtų nustebti, kad, viena ranka kažką siūlydama, kitą naujoji Vyriausybė jau tiesia į mokesčių mokėtojų kišenes. Planuojamas naujas cukraus mokestis, kuris pakels maisto kainas ir bus skaudžiausias gaunantiems mažas pajamas. Laukia ir beatodairiškas akcizų alkoholiui ir rūkalams didinimas.

Tiesa, iš galutinio programos varianto dingo tikslas įvesti dyzelinių automobilių ir „solidarumo“ mokesčius. Tačiau pačios idėjos ir toliau sklando ore. Jau dabar Seimo darbotvarkėje yra siūlymas šiek tiek daugiau uždirbantiems užkrauti didesnius, progresinius mokesčius, o Vyriausybės plane atsirado miglota formuluotė „įvertinti transporto priemonių poveikį aplinkai ir pateikti pasiūlymus jam mažinti”.

Liūdna, bet kiekviena Vyriausybė didina mokesčius. Ir ši ne išimtis. Tų pačių mokesčių idėjos keliasi iš vienos Vyriausybės programos į kitą. Lyg tai įrašytų koks vis tas pats nematomas autorius.

Vis dėlto kai kurios nuostatos teikia ir vilties. Svarstomos ir mokesčių mažinimo idėjos – smulkiojo ir pradedančio verslo apmokestinimo mažinimas, „Sodros“ „lubos“, investicijų apmokestinimo pelno mokesčiu mažinimas. Vyriausybė užsibrėžusi kelti Lietuvos reitingus Pasaulio banko šalių konkurencingumo tyrime. Užsibrėžta mažinti administracinę naštą ir gerinti viešųjų paslaugų kokybę. Siekiama sukurti paskatas, kad savivaldybės prisiimtų atsakomybę už investicijų pritraukimą. Pagaliau bus tobulinama profesinio ugdymo sistema, nes dabartinė visiškai neatitinka rinkos poreikių. Bus įvertinamos valstybės valdomų įmonių funkcijos – planuojama atsisakyti perteklinių ir neaktualių funkcijų.

Taip pat planuojamas laipsniškas viešųjų socialinių paslaugų perdavimas nevyriausybinėms organizacijoms ir bendruomenėms per viešuosius pirkimus ir koncesijas. Užsibrėžta 2020 m. 60 proc. kultūros paslaugų teikti programinio-konkursinio finansavimo principu. Galbūt tai duos akstiną pokyčiams kultūros, švietimo ir socialinės apsaugos srityse.

Kol kas šis Vyriausybės dokumentas palieka daugiau abejonių, nei pateikia atsakymų į klausimus. Ar šie ketveri metai bus proveržio, ar tolesnės stagnacijos metai, pamatysime tik sekdami, kokiais kasdieniais valdžios sprendimais pavirs šis, kol kas miglotas, planas.

Kai Saulius Skvernelis, dar kaip kandidatas į premjerus, atsakinėjo į Seimo narių klausimus, konkretybių vengė sakydamas, kad tai dar ne tas etapas. Kai jis pristatinėjo Vyriausybės programos projektą, kritiką dėl nekonkretumo atmetė motyvuodamas, kad tai ne tas žanras: įstatymuose numatyta, kad po to, kai Seimas pritaria Vyriausybės programai, ši privalo per tris mėnesius patvirtinti savo programos nuostatų įgyvendinimo prioritetines priemones.

Pirmadienį tokio plano juodraštį premjeras pristatė valdančiosios koalicijos frakcijoms. Didžiuliame dokumente nurodytos ne tik užsibrėžtos priemonės ir jų įgyvendinimo terminai, bet ir konkretūs siektini rezultatai. Vis dėlto ir šiame dokumente dar daug punktų tėra tikslas, bet konkretumo, kaip jo bus siekiama, – nėra, nes nežinia, kas konkrečiai bus įrašyta į vieną ar kitą rengsimą programą ar sistemos sukūrimo pažadą.

Vyriausybė priemonių planą sudėstė pagal penkias savo prisiimtas prioritetines sritis. Pagal pirmąjį prioritetą „Darni, atsakinga ir sveika visuomenė“ žadama gyventojų užimtumo lygį iki 2020 m. nuo dabartinių 69,3 proc. pakelti iki 72 proc., nedarbo lygį sumažinti nuo 7,7 iki 5,4 proc. Vyriausybė svarstys, ar įvesti socialinio solidarumo mokestį dideles pajamas gaunantiems asmenims, kitaip tariant, progresinius mokesčius.

Socialines išmokas žadama susieti su minimaliu vartojimo krepšeliu, kompensuoti visą vaistų kainą mažas pajams gaunantiems asmenims, plėsti socialinio būsto fondą. Kaip ir įsipareigota, jau šių metų antrąjį ketvirtį žadama įtvirtinti lankstesnius darbo santykius Darbo kodekse, kartu didinant socialinę apsaugą nedarbo atvejais. Ketinama priimti nacionalinį susitarimą dėl darbo užmokesčio.

Žadama užtikrinti lygias galimybes naudotis socialinėmis, sveikatos, švietimo ir teisinėmis paslaugomis, įgyvendinant asmenų su negalia integracijos programą, didinant paramą vaikams, pagalbą vienišiems pensininkams. Numatyta priimti socialinio verslo įstatymą. Socialinių verslo įmonių skaičius iki 2020 m. turėtų išaugti nuo dabar esamų 30 iki 150.

Vyriausybė užsimojusi skatinti jaunas šeimas, kad vaikų skaičius, tenkantis vienai moteriai, nuo 1,7 per ketverius metus padidėtų iki 1,9. Bus skiriami vaiko pinigai visiems šeimoje auginamiems (globojamiems) vaikams, teikiama finansinė parama įsivaikinusioms šeimoms nepriklausomai nuo vaiko amžiaus. Suplanuota paramos jaunoms šeimoms, įsigyjančioms būstą ne didmiesčiuose, sistema. Bus teikiamos kompleksinės paslaugos šeimai, padedančios derinti šeimos ir darbo įsipareigojimus.

Bus plečiamos alternatyvos institucinei globai, tobulinama įvaikinimo tvarka, kad globojamų vaikų institucijose skaičius, palyginti su bendru globojamų vaikų skaičiumi, sumažėtų nuo 35 iki 20 proc.

Daug dėmesio skirta vaiko teisių apsaugai, kovai su smurtu ir patyčiomis.

Kaip ir žadėta, bus stiprinamos bendruomenės ir nevyriausybinės organizacijos, viešosios paslaugos laipsniškai perduodamos nevyriausybinėms organizacijoms ir bendruomenėms. Į bendruomenių veiklą įsitraukusių gyventojų dalis turėtų padidėti nuo 33 iki 45 proc.

Žadama didinti sveikatos priežiūros kokybę ir prieinamumą, nustatyti naujus prie šeimos gydytojų prisirašiusių gyventojų skaičiaus normatyvus, didinti šeimos gydytojų skaičių, keisti jų apmokėjimo tvarką atsižvelgiant į darbo rezultatus, skatinti medikus vykti į regionus, didinti slaugytojų, tenkančių vienam gydytojui, skaičių. Gydymo įstaigų tinklą žadama konsoliduoti, lovų jose skaičius 10 tūkst. gyventojų nuo 611,8 turėtų sumažėti iki 460. Žadama mažinti generinių vaistų kainas didinant konkurenciją nepatentinių vaistų segmente, skatinant alternatyvių prekybos vaistais kanalų atsiradimą.

Pagal antrąjį prioritetą „Švietimo, kultūros ir mokslo kokybės bei efektyvumo didinimas“ užsibrėžta įteisinti priešmokyklinį ugdymą nuo penkerių, o pradinį – nuo šešerių metų, padidinti mokymosi dienų skaičių per mokslo metus, įvesti naują bendrojo ugdymo sistemos finansavimą. Numatytos ir nemokamos aukštojo mokslo bakalauro studijos.

Įgyvendinant trečią prioritetą „Viešojo sektoriaus efektyvumo ir skaidrumo didinimas“ planuojama įsteigti Nacionalinį paslaugų centrą, centralizuotai valdyti ne mažiau kaip 60 proc. administracinės paskirties valstybės nekilnojamojo turto, ministerijas perkelti į naujas bendras patalpas, valstybės valdomų įmonių skaičių sumažinti nuo 118 iki 65. Taip pat užsibrėžta įteisinti balsavimą internetu.

Pagal ketvirtąją kryptį „Darni ir konkurencinga ekonomikos plėtra“ bus imtasi pritraukti talentų. Užsimota plėsti startuolių veiklą. Tikimasi, kad vykdančių veiklą ilgiau nei trejus metus startuolių skaičius nuo 315 padidės iki 720.

Įgyvendinant penktąjį prioritetą „Saugi valstybė“ suplanuota priemonių stiprinant valstybės kovinę galią.

Pasak premjero S.Skvernelio, pakoreguotą planą ketinama patvirtinti kovo 8 arba 13 d.

BFL

Saga, kaip tarp beveik 22 tūkst. savo narių socialdemokratai ilgai negalėjo rasti vieno kandidato į teisingumo ministrus, kurio biografijos netemdytų istorijos apie įtartinus ryšius ir sandorius ar keista vairavimo išgėrus epopėja, išryškino, kokia papuvusi mus valdžiusi ir vėl valdysianti partija.

Aušra LĖKA

Kandidato į ministrus paieškos ir apskritai per pastarąsias sa­vaites socialdemokratus vienas po kito krečiantys neskaidrumo skandalai at­skleidžia ne tik šios partijos pakrikimą pralaimėjus rinkimus, bet ir giluminį sugedimą.

Ydingos teisingumo etalono paieškos

Ironiška, kad socialdemokratai susimovė siūlydami būtent teisingumo – tos srities, kurioje įstatymų lai­kymasis turėtų būti etaloninis, – ministrą.

Pirmas dublis: Darius Petrošius pats pasitraukė po to, kai Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos narys Povilas Urbšys priminė apie anksčiau viešai skelbtus įtarimus dėl jo galimų ryšių su nusikalstamo pasaulio atstovu ir kontroversiškos žemės pirkimo istorijos.

Tačiau D.Petrošius praėjusią kadenciją buvo Sei­mo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, Kriminalinės žvalgybos parlamentinės komisijos pirmininkas, vadinasi, tikrintas pertikrintas spe­cialiųjų tarnybų (norisi tikėti, kad jos savo darbą at­liko atidžiai), turėjo leidimą dirbti su itin slapta in­formacija. Tad kai kurie politinio gyvenimo analitikai suabejojo, ar politikui, jei jis ir jo partija neabejoja esantys tiesūs, reikia trauktis. Juk taip galima iš posto pašalinti beveik kiekvieną.

Tačiau žodelis „beveik“ čia labai svarbus: kažin ar tokių kaip D.Petrošiui pavojų galėtų kilti būsimam socialinės apsaugos ir darbo ministrui Linui Ku­kuraičiui ar daugeliui kitų į Vyriausybę LVŽS pa­siūlytų žmonių? Antra vertus, tokios politinės etikos taisyklės: kilus įtarimų – pasitraukti, kad nekenktum visai partijai, ir toliau įrodinėti savo teisumą.

Antru dubliu per savo ydingą įpratimą nepaisyti po­litinės kultūros socialdemokratai į tikrai nepatogią padėtį pastatė savo partietį Julių Sabatauską. Kaip pratę, nederinę ne tik su premjeru ir valdančio­sios koalicijos partneriais, bet net ir iki sprendimo savo partijos prezidiume, kai kurie socialdemokra­tai paskelbė, kad partija į ministrus siūlo J.Sa­ba­tauską.

Jei ne šis socialdemokratų nenoras laikytis Kons­ti­­tucijos (o joje aiškiai pasakyta: „Ministrus skiria ir at­­leidžia Ministro Pirmininko teikimu Respublikos Pre­zidentas“), ši Vyriausybė būtų buvusi unikali pa­v­yzdingu procedūrų laikymusi. Saulius Skvernelis vis p­abrėždavo, jog ją formuojantys asmenys pirma ran­da konsensusą dėl personalijų, o tik tada jas paskelbia, kad atkritusių kandidatų vardai be reikalo ne­būtų tąsomi viešojoje erdvėje. Tačiau socialdemokra­tai savo įprastomis manieromis unikalumą sugadino. Žinoma, koalicijos partnerių teisė – parinkti jiems skirtos ministerijos vadovą, bet ji ne absoliuti: pa­gal Konstituciją jis turi tikti ir premjerui, ir preziden­tui.

Trečias dublis dar kartą atskleidė socialdemokratų įprotį užglaistyti ar net bandyti nuslėpti savo bend­­ražygių nuodėmes. Julius Pagojus įeis į Lietuvos po­li­tikos istoriją kaip trumpaamžiškiausias paskirtasis ministras: jo „kar­jera“ truko vos vieną dieną. So­cial­demokratų vir­­šūnės dievažijasi nežinoję buvusio teisingumo vi­ce­ministro promilių epopėjos, kurią nu­­slėpė jo bu­vęs vadovas ligšiolinis teisingumo mi­nis­tras, įtakingas socialdemokratas Juozas Berna­to­nis.

Tačiau kaip galėjo nutikti, kad neblaivus vairuojant sugautas, o dar ir galbūt bandęs išsisukti politikas nebuvo svarstomas partijos Etikos ir procedūrų komisijoje? Kodėl ministras nekėlė klausimo, ar po tokio fakto jis gali toliau eiti viceministro pareigas?

Na, į pirmą klausimą atsakyti lengva: juk pats J.Pa­gojus – socialdemokratų etikos sargų komisijoje.­ Pats nuslėpęs savo pražangą, jis toliau drįso būti k­itų moralės vertintoju.

Visą savaitę – korupcijos purvyne

Teisingumo ministro paieškos – ne vienintelis so­cialdemokratų pastarosios savaitės fiasko. Per kelias dienas viešumon iškilo dar dvi socialdemokratų galimos korupcijos istorijos.

Po STT ikiteisminio tyrimo dėl galimos korupcijos viešuosiuose pirkimuose, siekiant asmeninį na­mą statyti už viešuosius pinigus, įkliuvo Kauno rajono socialdemokratai: savivaldybės administracijos di­rektorius Ričardas Pudževelis ir vicemeras Kęs­tu­tis Povilaitis. Specialiuoju liudytoju apklaustas ir me­ras Valerijus Makūnas. Visų trijų narystė So­cial­demokratų partijoje suspenduota.

Dar painesnė socialdemokratų linija praėjusią sa­vaitę BNS paviešintoje „Lietuvos geležinkelių“ dos­­numo istorijoje. Atskleisti keisti sutapimai: iš­skir­tinio „Lietuvos geležinkelių“ dėmesio sulaukė dvie­jų regionų lopšeliai-darželiai ir sporto mokyklos: Vilkaviškio, kur jau dešimtmetį vienmandatėje apy­gardoje kandidatuoja socialdemokratų pirmi­nin­­kas Algirdas Butkevičius, ir Mažeikių, kurių savivaldybės tarybos narys yra ligšiolinio premjero patarėjas susisiekimo klausimais Darius Jarmantavičius. Stabiliai remta ir su ligšioliniu susisiekimo viceministru, „Lie­tu­vos geležinkelių“ valdybos pirmininku „darbiečiu“ Sau­liumi Girdausku susijusi įstaiga.

Be to, paviešinta, kad „Lietuvos geležinkeliai“ per savo antrinę įmonę Vilniaus lokomotyvų re­mon­­to depą be konkurso iš Rusijos bendrovės „Tran­s­mashholding“ pirko lokomotyvus.

Penktadienį „Lietuvos geležinkelių“ vadovas Stasys Dailydka pareiškė atsistatydinąs. Gal pagaliau Lietuvoje tikrai atsirado viltis, kad su ne­skai­­drumu nebus taikstomasi ir tam nebus parsiduo­da­ma? Juk „Lietuvos geležinkeliai“ metų me­tais su­­lauk­davo kritikos dėl savo abejotinų sandorių ir spren­­­dimų, bet dešimtmetį bendrovei vadovavusiam S.Dailydkai tai buvo nė motais.

2008 m. susisiekimo ministru tapęs liberalas Eli­gijus Masiulis buvo užsimojęs suvaldyti valstybę vals­tybėje, kaip „Lietuvos geležinkelius“ yra pavadinu­si Dalia Grybauskaitė. Bet netrukus liberalų mi­nistrui ši bendrovė stebuklingai ėmė patikti.

2008–2012 m. premjeras Andrius Ku­bi­lius taip pat bandė šią bendrovę priversti dirbti pa­gal valstybės valdomos įmonės principus ir mokėti vals­­tybei nustatytus dividendus. Bet „Lietuvos ge­le­žin­­keliai“ savo vals­tybėje elgėsi pagal savo taisykles ir net krizės įkarš­­tyje pasiskirdavo sau solidžias premi­jas.

„Lietuvos geležinkeliai“ kritikos sulaukdavo ne tik iš Lietuvos vadovų, bet ir iš Europos Komisijos – ir dėl „Rail Baltica“ įgyvendinimo vilkinimo, ir dėl sa­­vavališkai išardytų bėgių į Latviją, dėl ko Lietuvai gresia dešimčių milijonų eurų bauda ir pašlijusi re­putacija.

Viešųjų pirkimų tarnyba šiemet taip pat nurodė „Lietuvos geležinkeliams“ nutraukti porą konkursų, įtariant, kad jų sąlygos pritaikytos vienam konkrečiam pardavėjui.

Kritikos dėl skaidrumo stygiaus būta nuolat, bet valstybės įmonę valdančios Susisiekimo ministerijos va­­­­­dovai ją gynė. Juk ne veltui „Lie­­­tuvos geležinkeliai“ buvo vadinami socialdemok­­­ratų darbo bir­ža ir lesyklėle. Bet valdžia keičiasi.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2016-m

"Dreamstime" nuotr.

Darbuotojų kvalifikacija ir švietimas – pirmučiausias naujo Seimo ir Vyriausybės prio­­­ritetas. Taip mano beveik ketvirtadalis verslo atstovų. Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) pramonės įmonių vadovų apklausoje ši sritis pirmą kartą nurodyta kaip turinti būti svarbiausia tarp Vyriausybės prioritetų. „Valstybei šiandien reikia ne pigių darbininkų, o išmanių žmonių“, – pabrėžia LPK prezidentas Robertas Dargis.

Dar tarp pirmų trijų prioritetų – užsienio santykių stiprinimas, naujų rinkų paieška ir inovacijų diegimo gerinimas. Į ketvirtą poziciją nukrito 2012 m. analogiškoje apklausoje pirmas buvęs darbo santykių reguliavimas. Tačiau apklausa vyko dar iki naujajai valdžiai paskelbiant planus atidėti Darbo kodekso įsigaliojimą ir jį peržiūrėti.

R.Dargis atkreipia dėmesį, kad neprognozuoti pokyčiai pasaulyje, dabartinė Lietuvos priklausomybė nuo europinių pinigų, kurių po 2020 m. smarkiai sumažės, verčia imtis neatidėliotinų pokyčių, tad LPK XVII Vyriausybės 2016–2020 m. programai pasiūlė 10 svarbiausių darbų Lietuvos ekonomikos konkurencingumui užtikrinti.

1. Parengti 2017–2030 m. švietimo ir mokslo politikos strategines gaires ir jų įgyvendinimo programą, pradiniame etape pagrindinį dėmesį skiriant ugdymo įstaigų reformai ir mokytojų rengimui.

2. Parengti ir įgyvendinti ilgalaikes priemones demografinėms problemoms spręsti.

3. Skatinti Lietuvos ekonomikos augimą per šalies konkurencingumo didinimą, patrauklumą investicijoms ir naujų darbo vietų kūrimą.

4. Nustatyti laipsnišką darbo jėgos apmokestinimo mažėjimą, siekiant gerinti mokestinę aplinką.

5. Įgyvendinti atsakingą finansų politiką, siekiant konsoliduoto valstybės biudžeto pajamų tvarumo ir išlaidų efektyvumo.

6. Parengti atskirties tarp regionų mažinimo programą, užtikrinančią esminius regioninės politikos pokyčius: verslo sąlygų gerinimą, investicijų pritraukimą, vietinės darbo jėgos išsaugojimą ir demografinių pokyčių suvaldymą.

7. Užtikrinti nacionalinės platformos „Pramonė 4.0“ steigimą ir vystymą, siekiant savalaikio ir pilnaverčio Lietuvos dalyvavimo ketvirtosios pramonės revoliucijos procesuose.

8. Užtikrinti subalansuotą, kaštų ir naudos analize pagrįstą infrastruktūros plėtrą, efektyvų valstybės turto valdymą, gaunant maksimalią naudą piliečiams.

9. Parengti, su suinteresuotomis šalimis aptarti ir patvirtinti energetikos strategiją, užtikrinančią regiono mastu konkurencingas energijos išteklių ir infrastruktūros paslaugų kainas pramonei.

10. Užtikrinti efektyvų viešųjų pirkimų sistemos veikimą, nustatant tik būtiniausius kriterijus paslaugoms ir prekėms, įgyvendinti efektyvų teisinį reglamentavimą, nustatant tik būtiniausius kriterijus, taip pat kad pirkimuose gali dalyvauti tik įmonės, kurių mėnesio atlyginimo vidurkis sudaro ne mažiau kaip

80 proc. to regiono ar ūkio sektoriaus atitinkamos verslo srities atlyginimo vidurkio.

Apklausa

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

K.Girnius

Apie norus griauti Vyriausybę – 3 klausimai Kęstučiui Girniui, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriui.

Aušra Lėka

– Konservatoriai surinko parašus žemės ūkio ministrės „darbietės“ Virginijos Baltraitienės interpeliacijai, krašto apsaugos ministras Juozas Olekas raginimų trauktis sulaukė ne tik iš opozicijos, iš Prezidentės, bet net ir iš savo partijos kolegų socialdemokratų, kultūros ministrą Šarūną Birutį Vyriausioji tarnybinės etikos komisija pripažino nedeklaravus interesų, tad konservatoriai jį taip pat ragina trauktis. Pagrindo tokiems siūlymams yra, tačiau kaip derėtų elgtis, jei iki rinkimų – mažiau nei mėnuo?

– Įsivaizduokite, Seimas nubalsuoja pašalinti kurį nors ministrą. Kol kelias savaites ieškoma tinkamo kandidato, Prezidentė jį patvirtina, rinkimai jau ir įvykę, išrinktas naujas Seimas, formuojama nauja Vyriausybė.

Korupcija – rimtas reikalas, bet likus mėnesiui iki rinkimų rengti interpeliacijas yra politinis žaidimas. Rinkėjai tars savo žodį spalio 9 d. ir tada pamatysime, kokia bus kita Vyriausybė. O dabar pašalinti ministrą, kai jam liko dirbti vos keli mėnesiai iki naujos Vyriausybės patvirtinimo, būtų nesusipratimas. Kai kurioms partijoms naudinga parodyti, kad oponentams kyla įtarimų dėl korupcijos, taip jos susirenka taškelių, bet tikrai nereikia kelti interpeliacijų. Politiškai tai yra kai kam naudinga, bet nėra politiškai rimta.

O J.Oleko vietoje neskubėčiau trauktis, nes turi būti aiškiai įrodyta, kad jis buvo atsakingas už neskaidrius pirkimus. JAV, Pentagone, taip pat išaiškinama, kad perkami kavinukai už 7,5 tūkst. dolerių, ir kitų panašių skandalų. Toks išlaidavimas smerkiamas, stengiamasis suvaržyti taisykles, bet po kiekvieno pažeidimo nelaukiama, kad gynybos ministras tiesiogiai prisiimtų už tai atsakomybę, išskyrus tuos atvejus, jei labai aiškūs įrodymai apie jo asmeninę atsakomybę.

– Vieno kito ministro pasitraukimas dar nesukeltų Vyriausybės griūties – po rinkimų Prezidentės iš naujo patvirtintoje Vyriausybėje tebedirbtų daugiau kaip pusė jos narių. Bet kas yra liberalų ir konservatorių raginimai premjerui Algirdui Butkevičiui pasitikrinti pasitikėjimą Seime, t.y. pasitikrinti, ar visa Vyriausybė gali toliau dirbti? Tik rinkimų šou?

– Pradėti tokį žaidimą, kai kadencija jau beveik baigėsi ir bus kuriama nauja Vyriausybė, puikiai žinant, kad valdančioji koalicija tokiu atveju balsuotų vieningai ir opozicijos siūlymai būtų atmesti, – tik rinkimų šou.

Būtų optimalu nurimti ir susitelkti į normalius darbus, pavyzdžiui, Darbo kodekso priėmimą, arba visą dėmesį skirti rinkimams. Man atrodo, kad dabar Seimas turėtų ne posėdžiauti, o padaryti pertrauką ir susikoncentruoti į rinkimų kampaniją, kad būtų kuo daugiau susitinkama su rinkėjais ir kuo daugiau išaiškinama, ką konkrečiai kiekviena partija ketina daryti naują kadenciją.

– Ar, jūsų vertinimu, teisinga kritika specialiosioms tarnyboms, teisėsaugai, kad jos lyg ir daro poveikį politiniams procesams: politinės korupcijos skandalai padažnėja prieš rinkimus, tačiau jų tyrimo procesai užtrunka, kartais subliūkšta?

– Yra neigiamų dalykų, o teisminio tyrimo procesai Lietuvoje apskritai vyksta lėtai. Žinoma, viena, kai skandalas išaiškėja būtent laikotarpiu prieš rinkimus: jei Eligijus Masiulis gavo tuos pinigus būtent tą dieną, kaip teigiama, teisėsauga imasi veiksmų tada, kada tai turi daryti. Bet kiek kartų buvo, kad iškeliama byla, labai plačiai ir garsiai išreklamuojama, o paskui viskas baigiasi šnipštu, kaip 2004 m., kai Vyteniui Andriukaičiui, Arvydui Vidžiūnui buvo keliami įtarimai, jie turėjo pasitraukti iš politikos, o paskui paaiškėjo, kad nieko ten nebuvo. Jei yra pagrindo – tikrų duomenų, rimtų įtarimų, teisėsauga turi imtis tokių veiksmų. Bet jei duomenys ne itin aiškūs, nieko baisaus nebūtų, jei palauktų porą mėnesių ir iškeltų tokį klausimą po rinkimų. Bet gali būti, kad šiuo metu labai norima įtikti Prezidentei, kuri dabar labai kovoja su korupcija, ypač valdančiosios daugumos atžvilgiu.

Visą naują “Veido” numerį rasite ČIA

BFL nuotr.

Šeštadienį prasidėsiančioje paskutinėje šios kadencijos Seimo sesijoje posėdžių bus vos apie dvidešimt, o po rinkimų jau naujas Seimas daugiausia užsiims organizaciniais klausimais ir biudžeto 2017 m. projektu. Tačiau vien Vyriausybė rudens sesijai pasiūlė daugiau kaip pusketvirto šimto teisės aktų projektų. „Trolina“?

Aušra LĖKA

Kai šios kadencijos Seimas šeštadienį susirinks į pirmą savo paskutinės sesijos posėdį, iki rinkimų bus likęs be dienos mėnuo. Tad iš viso šiam Seimui posėdžiauti nuo rugsėjo 10 iki lapkričio 10  d. liko keliolika dienų, apie 20 posėdžių. Jo pirmtakai 2012 m. rudenį posėdžiavo 17 dienų, bet buvo sušaukta ir neeilinių posėdžių.

Tačiau dabar kadenciją baigiančiųjų užmojai – kaip visiems metams. Pripažįsta, kad paskutinei mi­nutei paliko privalomus atlikti darbus? Bando imituoti darbštumą? Ar tiesiog „trolina“?

Vyriausybė taip ir neparengė pusės savo siūlytų projektų

Per aštuonias šios kadencijos sesijas parlamentarai iš viso priėmė 2611 teisės aktų, iš jų beveik pusė – 1277 pasiūlyti Vyriausybės. Vadinasi, per se­siją parlamentarai vidutiniškai palaiko apie 160 Mi­nistrų kabineto pasiūlytų projektų.

Tačiau šįsyk Vyriausybė siūlo svarstyti 374 (174 pagrindinius ir 200 lydimuosius) teisės aktų projektus, beveik pustrečio karto daugiau, nei Seimas paprastai priima Vyriausybės pateiktųjų per vieną eilinę sesiją, o ši juk trumpesnė nei įprastinė.

Vyriausybė siūlo svarstyti 374 teisės aktų projektus. Tai beveik pustrečio karto daugiau, nei Seimas paprastai priima Vyriausybės pateiktųjų per vieną eilinę sesiją, o ši juk trumpesnė nei įprastinė.

Bent jau praėjusios kadencijos paskutinėje sesijoje priimti 53 Vyriausybės pasiūlyti projektai, tai yra septyniskart daugiau, nei dabar siūloma.

Tiesa, rudens sesijai siūloma programa – ne tik paskutinei, bet ir pirmajai jau naujos kadencijos Seimo sesijai. Bet joje paprastai darbai koncentruojasi į du prioritetus: pirma, suformuoti naujo Sei­­mo vadovybę, komitetus, patvirtinti Vy­riau­sy­bės programą, antra, priimti valstybės, savivaldy­bių, „Sodros“, Privalomojo sveikatos fondo biudžetus. Šios kadencijos Seimas pirmojoje sesijoje su­skubo priimti 73 Vyriausybės pa­siūlytus teisės ak­tus. Vadinasi, susumavus šios kadencijos paskutinės sesijos ir naujosios debiutinės sesijos palaikytus Vyriausybės siūlymus jie triskart viršija dabartinius Ministrų kabineto teisėkūros užmojus.

Gal Vyriausybė susipainiojo skaičiuose? Tai kad ne, nes Vyriausybės posėdyje, patvirtinusiame jos nutarimą dėl Seimo rudens sesijos darbų programos, Vyriausybės Strateginio planavimo ir stebėsenos skyrius pateikė pažymą, kurioje atkreipė dėmesį į šias disproporcijas.

Kyla klausimų ir dėl Ministrų kabineto siūlomų projektų parengimo kokybės ir apskritai ar jie bus parengti, nes šiuo metu iš siūlomų Seime registruota tik pusė. Rudens sesijai siūlomi 183 teisės aktai dar rengiami ar Seimo grąžinti tobulinti. O šių metų pavasario sesijos metu, Vyriausybės Stra­teginio planavimo ir stebėsenos skyriaus skaičiavimais, Ministrų kabinetas nepateikė 119 projektų, sudarančių daugiau nei pusę (55 proc.) visų numatytų pateikti projektų.

Svarbiausi sesijos darbai – vetuotas Darbo kodeksas ir biudžetas

Paskutinę savo sesiją šios kadencijos parlamentarai, pasak Seimo Pirmininkės Loretos Grau­žinienės pradės netradiciškai – turės apsispręsti dėl trijų Prezidentės veto – Darbo kodekso, Pagalbinio apvaisinimo ir Užsieniečių teisinės padėties įstatymų. Jau pirmajame posėdyje rugsėjo 10 d. bus paskelbta apie šalies vadovės veto, kitame posėdyje jos atstovas pristatys Prezidentės dekretą, jos siūlomas pataisas. Seimas turės apsispręsti, ar laiko savo įstatymą nepriimtu, t. y. ar lieka galioti dabar galiojantis senasis kodeksas, ar priima svarstyti Prezidentės pasiūlytas pataisas. Per savaitę ir komitete, ir Seime turi būti priimti sprendimai.

Jeigu Seimas apsispręs svarstyti Prezidentės siūlomas pataisas, dokumentas vėl grįš į Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetą. Jam pateikus išvadas, Seimas balsuos. Šiuo atveju galimi tik du keliai: arba Seimas priima Prezidentės pataisas visas be pataisymų, arba atmeta veto. Tam reikia 71 Seimo nario balso. Pažymėtina, kad Seimo Statutas nenumato jokių papildomų procedūrų teikti pasiūlymus ir pataisas šiame etape.

Beje, valdantieji su­skaičiavę turimus valdančiosios daugumos balsus, jau prakalbo, kad gal paliks galioti senąjį Darbo kodeksą, nors socialinis modelis buvo įvardytas vienu svarbiausių ar net svarbiausiu šios Vy­riausybės darbu. Kol diskutuos, ateis ir spalio 9-oji, Seimo rinkimai.

Pasak L.Graužinienės, pagrindinis rudens sesijos akcentas – užbaigti pradėtus darbus, kurie yra svarstymo stadijoje arba laukia priėmimo: tai biudžeto projektas, Prezidentės veto, piliečių iniciatyvos.

Kaip ir kiekvieną rudenį Vyriausybė turi pateikti Seimui tvirtinti kitų metų valstybės ir savivaldybių, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Pri­va­lomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus. Tai pa­gal įstatymą privalu padaryti spalio viduryje, va­dinasi, jau bus po rinkimų. Tad šios kadencijos Seimas tik pradės jį svarstyti, o priims jau naujasis.

Trumpajai paskutinei sesijai Vyriausybė dar siū­lo krūvą projektų, susijusių su administracinės naštos ūkio subjektams mažinimu, atsisakant perteklinių reikalavimų, kai kurių leidimų (licencijų), gerinančių verslo sąlygas ir investicijų pritraukimą – nustatant palankesnes sąlygas smulkiojo ir

vidutinio verslo subjektams pasinaudoti ES parama.

Siūloma priimti teisės aktus, susijusius su valstybės ir savivaldybės įmonių valdymo kokybės gerinimu, su vaiko teisių apsaugos institucijų sistemos pertvarkos koncepcijos įgyvendinimu, profesionalių fizinių globėjų sistemos formavimu.

Seimui svarstyti Vyriausybė ketina teikti teisės aktų projektus, padedančius kovoti su šešėline eko­nomika, didinant kontrolės efektyvumą ir galimybes atsekti daugiau neteisėtų sandorių, stiprinant įmonių finansinę drausmę, mažinant kontrabandos mastą.

Šio politinio sezono Prezidentės prioritetai – socialinė gerovė, politinis skaidrumas ir valstybės turto apsauga. D.Grybauskaitė siūlo į Seimo ru­dens sesijos darbotvarkę įtraukti 16 naujų įstatyminių iniciatyvų, kurios prisidėtų prie socialinės žmonių gerovės kūrimo, padėtų apsaugoti valstybės turtą ir žemę, užkirstų kelią sukčiavimui, mo­kesčių vengimui, nebaudžiamumui, valstybės apgaudinėjimui ir padėtų kurti skaidresnę politinę sistemą šalyje.

Į Seimo rudens sesijos programą pretenduoja ir 384 parlamentarų siūlomi projektai (pagrindiniai, neskaičiuojant lydinčiųjų). Iš viso į Seimo rudens sesiją įrašyta 780 projektų. Dalis jų vis dar neparengti. „Šios sesijos darbų programą projektuoju taip, kad neįtrauksiu į ją neregistruotų teisės aktų projektų. Turime daug atsakingo darbo ir labai mažai laiko. Asmeniškai sieksiu užtikrinti, kad nesusidarytų keblių situacijų. Privalome išvengti klaidų ir neišleisti nesuderintų įstatymų į gyvenimą“, – sako L.Graužinienė.

Populizmas ir fantazijos

„Ką siūlo Vyriausybė – iš fantazijų srities. Ir Sei­mo valdyboje kėliau klausimą, nes buvo sakoma, kad Vyriausybė dar tą ir tą svarsto, tad dar pateiks projektų ir juos turėsime skubiai priimti. Bet Vy­riausybė turėjo beveik ketverius metus, tad jei buvo neatidėliotinų darbų, reikėjo juos ir spręsti. O da­bar tai labiau populizmas prisiūlyti neįmanomą priim­ti kiekį projektų, gal bandant parodyti, kad Vy­riausybė žino, ką reikia daryti, o paskui vėl su­vers bėdą Seimui, kad šis nepadarė savo darbo, nepriėmė projektų“, – piktinasi Seimo vicepirminin­kė kon­servatorė Irena Degutienė.

Tai labiau populizmas prisiūlyti neįmanomą priim­ti kiekį projektų, gal bandant parodyti, kad Vy­riausybė žino, ką reikia daryti, o paskui vėl su­vers bėdą Seimui, kad šis nepadarė savo darbo, nepriėmė projektų

Iš savo patirties ji puikiai žino, kiek įmanoma nuveikti per paskutinę sesiją, juolab praėjusią ka­den­ciją pati buvo Seimo pirmininkė. Iki rinkimų bus posėdžiaujama kokias šešias dienas, o paskutinę sesiją prieš rinkimus, pasak I.Degutienės, Seimo salė būna pustuštė – sėdi tik tie, kurie nedalyvauja rinkimuose ar yra pavyzdingi parlamentarai, o dauguma pasineria į rinkimų kovas ir net sunku surinkti tiek parlamentarų, kad būtų galima priimti kokį įstatymo projektą.

Po rinkimų susirinkęs naujas Seimas koncentruo­jasi į organizacinius klausimus ir biudžetų projektus, tad kitiems projektams laiko beveik nelieka.

Toks dabartinės valdančiosios daugumos „darbš­­­tumas“ teisėkūroje – gerokai pavėluotas.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

VEIDO fotomontažas

Aušra LĖKA

„Vyriausybei buvo siūloma nusiimti rožinius akinius, o pasirodo – pati opozicija buvo su juodais akiniais“, – ironizavo premjeras Algirdas Butkevičius, pristatydamas, jo paties vertinimu, vos ne žvaigždes siekiančius savo vadovaujamo Ministrų kabineto pasiekimus. Vyriausybė energijos kainas numušė, o algas pakėlė, investicijų stačiai neatsiginame, o apie mūsų prekių eksportą svajojama net tolimiausiuose pa­sau­lio kampeliuose. Taip atrodo Lie­tuva Vyriausybės pernai me­tų ataskaitoje.

Tačiau jei gyvenimas tiek pašviesėjo, kodėl nemenksta emigracija, nesiveržiama sugrįžti atgal, nepuolama gausinti šeimų, tad Lietuva ir toliau išsivaikš­to? Galų gale  viešosioms gė­rybėms milijardų daugėja. Bet ar labai pajautėte, kad atitinkamai būtų pa­gausėjusios ar pagerėjusios vie­šosios paslaugos?

Pilki, nevizionieriški, bet mylimi

Žinoma, sėkmė jau vien tai, kad A.Butkevičiaus Vyriausy­bė – antroji po nepriklausomybės atkūrimo, sugebėjusi išsilaikyti visą kadenciją. Tad jai pavyko pakartoti pirmtakės – A.Ku­bi­liaus Vyriausybės pasiekimą. Kai­resnioji valdančiųjų dauguma prarado vieną, tiesa, pačią ma­žiausią partnerę – Lietuvos len­kų rinkimų akciją-Krikš­čio­niš­kų šeimų sąjungą, visos kitos koa­licijos partijos – socialdemokratai, „darbiečiai“, „tvarkiečiai“ blaškyti galimos korupcijos skandalų, bet Vyriausybė valdžią išsaugojo.

Tiesa, Sveikatos apsaugos ir Vi­daus reikalų ministerijos spė­jo paturėti po tris vadovus, še­šios ministerijos – po du ir tik še­ši ministrai sugebėjo išbūti visą kadenciją. Ministrai krito daugiausia dėl įtarimų jiems ar jų pavaldiniams dėl galimų ne­skaid­rių sandorių, du išvyko į Briu­selį. Iš viso Vyriausybės na­riais per kadenciją pabuvo net 25 asmenys, nederėtų sakyti – politikai, nes partijos tarp savų vis pritrūkdavo tinkamų ministrų ir net keliskart pasitelkė specialistus.

Prezidentė nė artyn prie Vyriausybės neprileido juodosios buhalterijos byloje besimurkdančios Darbo partijos kertinių asmenų, maža to, surengė beveik anglų kalbos egzaminą, mat naujajai Vy­riau­sybei iš karto teko reprezentuoti Lietuvą – pirmininkauti ES Tarybai. Dažnas gavęs ministro portfelį buvo net ne pirmo pasirinkimo dubleris. Tad nieko nuostabaus, jog „Veidui“ paprašius nurodyti tris prioritetinius darbus kadencijai pirmasis šios kadencijos švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis sąžiningai prisipažino, kad pirmas prioritetas – „detaliau susipažinti su visa švietimo ir mokslo sistema“.

Po ligtolinio premjero A.Kubiliaus požiūrio, kad jam tas pats, ką apie jį ir Vyriausybę mano visuomenė ir opozicija – svarbu, kad giria Tarptautinis valiutos fondas ar kokia europinė institucija, valdžią perėmęs A.But­ke­vičius pažadėjo visus išklausyti, su visais tartis. Ir žodį tesėjo – darbo grupių Vyriausybė ir ministerijos pristeigė gyvą galą. Tačiau, pavyzdžiui, nors buvo darbo grupė, turėjusi nuspręsti – būti Visagino AE ar ne, oficialaus atsakymo per visą ka­denciją lig šiol nepasakyta. Praktiškai niekuo baigėsi ir mokesčių reformos darbo grupės darbas.

Vis dėlto užsižaidusi darbo grupėse, trypčiojanti, delsianti priimti sprendimus ir imtis esminių sisteminių reformų Vyriausybė palyginti mėgstama: „Vil­morus“ / „Lietuvos ryto“ šios liepos apklausos duo­menimis, ja pasitiki 18,6 proc. visuomenės. A.Ku­­biliaus Vyriausybe tuo pačiu kadencijos laikotarpiu tepasitikėjo 10,5 proc. Kaip ironizavo kai kurie ekspertai, gal ši Vyriausybė mėgstama už, priešingai nei jo pirmtako, amžinai gerą premjero nuotaiką ir optimizmą, nes šiaip Vyriausybė pilka, nemoderni, nevizionieriška.

A.Butkevičiaus Vyriausybe dabar pasitiki 18,6 proc.  gyventojų, mažiau – tik Seimu ir partijomis. Tačiau A.Kubiliaus Vyriausybe tuo pačiu kadencijos  laikotarpiu tepasitikėjo 10,5 proc.

Kai kurios valdančiosios koalicijos partijos per rinkimus buvo prisižadėjusios minimalią algą pakelti iki 2 tūkst. litų ar vežioti pensininkus po Europos kultūros objektus. Suformuota Vyriausybė irgi žarstė pažadus: reformuoti aukštąjį mokslą, perreguliuoti privačios sveikatos apsaugos ir viešųjų pinigų santykius, mokesčių lengvatas, pajamų ir turto progresyvumą, „perkrauti“ užsienio politiką su Rusija.

Nors daug užmojų liko popieriuje (kai kuriais atvejais – gal tai sėkmė Lietuvai), A.Butkevičius žavisi pasiektais rezultatais, visų pirma ūkio augimo: didėja eksportas, pramonės gamyba, rekordiškai auga investicijos, beveik subalansuoti finansai (2015 m. pasiektas 0,2 proc. BVP  valdžios sektoriaus pajamų ir iš­laidų deficitas – mažiausias po nepriklausomybės atkūrimo, ka­dencijos pradžioje 2012 m. jis buvo 9 proc.), kyla darbo užmokestis, Lietuva įvairiuose tarptautiniuose reitinguose kopia aukštyn, ji jau pakeliui į narystę turtingųjų klube – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje.

Prisirašo ir pirmtako, ir verslo nuopelnus

„Nordea“ banko Baltijos šalių tyrimų padalinio vadovas Žygimantas Mauricas pritaria: Lietuvos ūkio rodikliai neblogi, Lietuva – viena pirmaujančiųjų Europoje pri­traukiant užsienio investicijų. Geri ir finansiniai rezultatai, nors būta daug nuogąstavimų, kad socialdemokratų Vyriau­sy­bė taškysis į kairę ir dešinę. Turime eurą, stabilius finansus, daugiau skiriama krašto apsaugai.

Tačiau Ž.Mauricas atkreipia dėmesį, kad Vyriausybė ataskaitose vardija ne savo darbus, o valstybės rezultatus, sau prisiskirdama nuopelnus už gerus pokyčius. „Už­sie­nio investicijos, privataus sektoriaus darbo atlyginimo didėjimas nuo valdžios priklauso tik iš dalies, daugiausia nuo to, kiek valdžia nekaišiojo pagalių į ratus, sudaro verslui palankias sąlygas, konkuren­cingą mokesčių ir verslo vystymo teisinę bazę. Be to, reikėtų lyginti kitų šalių kontekste: Lietuvos ekonomika juda į priekį, bet nelabai galima girtis kažkokiu dideliu proveržiu, nebent kad suvaldyta finansų sistema. Energijos kainų lūžis taip pat labiau pasaulinių tendencijų išraiška, o ne Vyriausybės nuopelnas, bet, žinoma, gerai, kad atsirado daugiau energijos šaltinių alternatyvų“, – vertina Ž.Mauricas

Jis pabrėžia, kad tiesiogiai nuo valdžios priklauso viešasis sektorius: švietimo, sveikatos apsaugos sistema – tai lakmuso popierėlis, kaip dirba Vyriausybė. Deja, tai Vyriausybės Achi­l­o kulnas – šios sritys silpniausios ir jokio proveržio nėra, vien blaškymasis. „Žiūrėjau ministerijų metinius planus: iš pradžių dar kažkas bandyta daryti, o paskui nieko, tik ES lėšų įsisavinimas“, – apgailestauja Ž.Mau­ri­cas.

Be to, daug komplimentų A.But­ke­vičiaus Vyriausybei – už energetikos projektus (elektros jungtis su Švedija ir Lenkija, suskystintųjų dujų terminalą), euro įvedimą. Tačiau, teisybės dėlei, tai pirmtako A.Kubiliaus Vy­riau­sybės kadencijos laikotarpiu pradėti darbai.

Vis dėlto didelis pliusas, jog šios Vy­riausybės darbe buvo tęstinumas, nors ir galima ironizuoti, kad A.Ku­biliaus Vyriausybei atėjus į valdžią nebuvo ko tęsti ar kad energetikos projektai, euro įvedimas buvo pasiekę negrįžtamą stadiją – point of no return, tad A.Butkevičiaus Vyriausybė negalėjo jų netęsti.

Be to, pliusas šiai Vyriausybei, kad ji, priešingai nei pirmtakė, rūpinosi ne tik tolimos ateities, bet ir šiandienos problemomis – labiau diversifikuoti energijos šaltiniai, biokuro plėtra, sustabdytas nepamatuotas saulės energetikos bumas prisidėjo prie energijos kainų mažėjimo.

O kai kurie darbai – platesnio politinio aljanso nuopelnas. Pavyzdžiui, politinių par­tijų susitarimas dėl krašto apsaugos fi­nan­savimo didinimo buvo ir Prezidentės ak­tyvaus įsitraukimo, ir visų Seimo frakcijų palaikymo rezultatas.

Bet išjudintas būsto renovavimas – pliusas jau tikrai šiai Vyriausybei. Gaila, kad to padaryti nesugebėjo ankstesnė, nes, kaip pabrėžia ekspertai, jos efektas bū­tų buvęs kur kas didesnis krizės laikotarpiu.

Vyriausybė – šešetukininkė

Kalbinti ekspertai A.Butkevičiaus Mi­nist­rų kabineto darbą vertino tarp silpnai ir beveik gerai, vidutiniškai kiek daugiau nei šešetui pagal dešimtbalę sistemą.

„Galėjo būti blogiau. Viena vertus, dideli minusai Vyriausybei už beatodairišką minimalaus atlyginimo kėlimą, trukdymą Lietuvos piliečiams laisvai įsigyti ir parduoti žemę. Biudžetas ir vėl deficitinis, bet šis priekaištas tinka visoms Vyriausybėms. Kita vertus, turint galvoje spaudimą iš Seimo ar interesų grupių, minusų galėjo būti ir daugiau. Didelis pliusas už naują Darbo kodekso projektą ir asmeninį premjero ryžtą, kad projektas būtų priimtas“,  – Vyriausybės darbą vertina Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentas Žilvinas Šilėnas ir rašo šešetuką.

Vytauto Didžiojojo universiteto So­cia­li­nių mokslų fakulteto dekanas prof. dr. Al­gis Krupavičius Vyriausybei skiria net septynetą su puse. Jis giria ją už labai sėkmingą pirmininkavimą ES Tarybai 2013 m. Sklandžiai buvo įvestas euras, Vyriausybė sugebėjo prižiūrėti kainų pokyčius pusmetį po jo įvedimo, deja, paskui atleido varžtus ir kasdienio vartojimo produktų kainos smarkiai kyla, nors Statistikos departamentas teigia, kad kainos nedidėjo. Auga ekonomika, BVP, kiti makroekonominiai ro­dikliai, gausėja investicijų, gerėja Lie­tuvos reitingas „Doing Business“ ir kituose tarptautiniuose matavimuose. Įgyvendinti energetikos projektai, su tuo susijęs energijos kainų sumažėjimas. Tvari finansų politika: skolinimasis nuosaikus, deficitas nedidėja. Vyriausybė padėjo eksportą perorientuoti nuo Rusijos į kitas rinkas. Gerėja korupcijos indekso duomenys.

Tačiau A.Krupavičius įžvelgia ir esminių Vyriausybės veiklos trūkumų: „Pen­sijos, vidutinis darbo užmokestis, palyginti su kitomis Baltijos regiono ar Vidurio ir Rytų Europos šalimis, nekonkurencingi. Apskritai Vyriausybės pastangų mažinant socialinę atskirtį buvo per maža, turint omeny ir tai, kad Vyriausybė pagal ideologines nuostatas kairioji.

Vyriausybės pastangų mažinant socialinę atskirtį buvo per maža, turint omeny ir tai, kad Vyriausybė pagal ideologines nuostatas kairioji.

Į Vyriausybės programą įrašyta, kad solidarumas ir socialiniu teisingumu grindžiamas socialinis dialogas yra būtinybė, tačiau nei padaugėjo socialinio dialogo, nei apskritai politika buvo pagrįsta solidarumu ir socialiniu teisingumu. Taip ir liko pažadais peržiūrėti ankstesnės Vyriausybės naktinės reformos sprendimus ar sukurti progresyvesnę mokesčių sistemą.“

A.Krupavičius vardija ir kitus trūkumus: nors makroekonominė situacija gerėja, nesugebėta sustabdyti emigracijos. Nedarbas mažėja, bet ne taip sparčiai, kaip tikėtasi. Socialinio modelio, Darbo kodekso, kaip pernelyg liberalaus, kritika, A.Krupavičiaus vertinimu, pagrįsta, juolab tai kairioji Vyriausybė, tad ji šiek tiek supainiojo vertybines kryptis.

A.Krupavičius atkreipia dėmesį, kad nesisekė įgyvendinti pažadų, fiksuotų ir Vyriausybės programoje, dėl aukštojo mokslo: čia beveik niekas nepasikeitė, krepšelių sistema liko, nėra sutarčių tarp valstybės ir aukštųjų mokyklų sistemos, o aukštojo mokslo finansavimas 2016 m. tebėra 2011–2012 m. lygmens.

Vienu svarbiausių šios Vyriausybės darbų turėjo tapti socialinio modelio paketo priėmimas. Tačiau Ž.Mauricas apgailestauja, kad, nors priimta dalis gerų siūlymų (pensijų indeksavimo ir kt.), projektą išskaidžius labai svarbios permainos Darbo kodekse pakibo ant plauko, supriešinti darbdaviai su darbuotojais. „Diskusijos gerai, bet reikėjo priimti reformos paketą, kuriame sąlygos dirbantiesiems būtų nuosekliai vienur pabloginamos, kitur pagerinamos“,  – neabejoja Ž.Mauricas. Jis Vyriausybės darbą vertina septynetu.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorius dr. Vitalis Nakrošis, Vy­riau­sy­bei parašęs penketuką, primena, kad socialinis modelis buvo vienas asmeninių A.But­kevičiaus įsipareigojimų: „Deja, nepaisant daug pastangų labai trūko politinės lyderystės ieškant sutarimo. Nebuvo premjero, socialinės apsaugos ir darbo ministrės pakankamo įsitraukimo svarstant šį klausimą Seime ir ieškant kompromiso.“

V.Nakrošis atkreipia dėmesį, kad daug ir kitų Vyriausybės siūlymų žlugo Seime, nepaisant gerų iniciatyvų, pavyzdžiui, dėl verslo kontrolės supaprastinimo – nemažai Vyriausybės siūlymų dėl kontrolės institucijų sujungimo Seime nebuvo priimta.

Aiškios ministerijos pirmūnės ir autsaiderės

Atskirų ministerijų darbą vertinti sun­ku, nes rezultatai dažnai priklauso nuo Sei­mo, visos Vyriausybės, o ne tik nuo pavienių ministrų politikos.

Štai, pasak V.Nakrošio, krašto apsaugos, užsienio politikos srityse sugebėta mobilizuoti Seimo frakcijų paramą, aktyvus Prezidentūros vaidmuo padėjo vykdyti ryžtingą politiką dėl Rusijos grėsmės. Šios sritys veikia pakankamai gerai.

Tačiau Švietimo ir mokslo, Socialinių reikalų ir darbo, Sveikatos ministerijų veiklos srityse, kur reikia struktūrinių reformų, trūksta tiek visos Vyriausybės, tiek ministrų aktyvaus vaidmens.

Susumavus pasitelktų ekspertų  ir „Veido“ vertinimus susidarė trys ministerijų grupės.

Lyderė – Užsienio reikalų ministerija (URM). „Užsienio reikalų ministras turi politinės patirties ir užsienio, ir krašto ap­saugos srityse, greitai rado kalbą su Pre­zi­dente, net tapo savotišku jos advokatu da­bartinėje Vyriausybėje. Kai kuriose kryptyse trūksta iniciatyvų, pavyzdžiui, Lietuvos ir Lenkijos santykiai akivaizdžiai stagnuoja ir čia URM galėtų būti aktyvesnė. Mi­nisterijos politika pernelyg nukreipta į Uk­rainą, kartais per daug propagandos, per mažai veiksmo“, – vertina A.Kru­pa­vi­čius, URM, kaip ir  Krašto apsaugos mi­nisteriją (KAM) priskirdamas prie pirmūnių.

KAM svarba dėl geopolitinės aplinkos padidėjo, padidintas biudžetas. Sugrąžinta šauktinių sistema, nors, Ž.Maurico nuomone, šio proceso organizavimas buvo chaotiškas, prastai komunikuota, sukelta nereikalingo chaoso ir baimių.

A.Krupavičius teigiamai vertina ir Energetikos ministeriją (EM), nors pastebi ir trūkumų: „Apie energetikos projektų kainą nenorima viešai kalbėti, nors toks klausimas turi būti atviras. Dėl Visagino AE nepasakyta galutinio atsakymo, nors atrodo, kad projektas miręs. Dabar susigriebta dėl Astravo AE, statomos 50 km nuo Lietuvos sostinės, perspektyvų, nors anksčiau nei veiksmų, nei viešų akcijų beveik negirdėjome“.

LLRI prezidentas Ž.Šilėnas EM giria ir už šiemet įvykdytus net kelis naudingus pakeitimus, kurie ne tik pagreitins naujų vartotojų prijungimą prie elektros tinklų ir dujotiekio, bet ir pagerins Lietuvos poziciją Pasaulio banko „Doing Business“ indekse. Tačiau dar yra neišspręstų problemų, tokių kaip ilgas servitutų nustatymas ar privataus ir valstybinio subjektų patikrinimų dubliavimas tikrinant vidinės elektros instaliacijos tinkamumą.

Netektis – skalūnų dujų žvalgymo ir išgavimo bendrovės „Chevron“ pasitraukimas. „Valstybė ne tik prarado garantuotas pajamas, bet ir nuskambėjo kaip šalis, ku­rioje net tarptautinis verslas gali susidurti su kliūtimis. Tai nėra vien EM kaltė, dalis kaltės tenka ir Seimo nariams, tačiau kaip institucijai, koordinuojančiai energetikos politiką, tai riebus minusas“, – mano Ž.Ši­lė­nas.

Jis pabrėžia dar vieną trūkūmą: „Visose energetikos srityse, net ir energijos gamybos, vis labiau įsigali valdiškas kapitalas, o lauk stumiamos privačios investicijos. Tai pavojinga ilgalaikė tendencija, ateityje gresianti aukštesnėmis kainomis ir suvaržyta teise rinktis. Atrodo, jog Energetikos ministerija kartais pamiršta, kad turi koordinuoti energetikos politiką, o ne gaminti energiją.“

Tarp sėkmingiau dirbančių – ir Finansų ministerija (FM), nors A.Krupavičius ir kritikuoja, kad jos politika esanti konservatyvi, į Lie­tu­vos finansus žiūrint pirmiausia per taupymo prizmę, o ne per verslo skatinimo ins­trumentus.

O LLRI primena, jog prieš trejus metus tada nauja Vyriausybė tvirtino, kad 2016-aisiais biudžeto pajamos viršys išlaidas, dabar tai žadama 2017 m., kai jau bus kita Vyriausybė. „Nors mokesčių kasmet surenkama vis daugiau ir pajamų didėjimas yra puiki proga subalansuoti biudžetą, valdžia ja nesinaudoja. Analizuojant bendras valstybės išlaidas kasmet matoma ta pati tendencija: valstybės išlaidos didėja, t.y. brangsta viešosios paslaugos – socialinės, sveikatos, švietimo, valdymo, gynybos ir kitos. Išlaidų didėjimas pats savaime nebūtų labai blogas dalykas, tačiau ne tuo atveju, kai jos auga sparčiau negu ekonomika ir biudžeto pajamos arba kai jų didėjimas yra nepagrįstas“, – aiškina Ž.Šilėnas.

LLRI kritikuoja FM ir už tai, kad šios Vyriausybės kadencijos laikotarpiu buvo padidinti mokesčiai ir įvesta naujų.

Neblogai vertinama ir Ūkio ministerija (ŪM), nors jos vadovas Evaldas Gustas beveik nematomas. Ž.Mauricas įžvelgia ŪM neišnaudoto potencialo, bet giria už matomas pastangas ieškoti bendros kalbos su verslu, suvokimą, kad reikia pritraukti užsienio investicijų, gerinti verslo aplinką, pagelbėti eksportuotojams, kurie užsidarius Rusijos rinkoms pateko į ne itin palankią situaciją, remti smulkųjį verslą.

LLRI teigiamai vertina, kad veikia geresnio reglamentavimo komisija, ministerija deda pastangas, kad Lietuva geriau atrodytų konkurencingumo reitinguose (Pasaulio banko „Doing Business“ reitinge ir kt.).

Prie vidutiniokių kategorijos ekspertai  priskyrė Kultūros ir Teisingumo ministerijas, kurios sau triūsė, nekeldamos per daug skandalų, bet ir ką jos veikė – nelabai skelbė.

Kitos vidutiniokės – labai kontroversiškos: padarė gerų darbų, bet ir į skandalus įsivėlė. Aplinkos ministerija (AM), kol jai vadovavo Valentinas Mazuronis, buvo vertinama kaip viena geriausių. Jai pavyko išjudinti pastatų renovavimą, supaprastinti teritorijų planavimo taisykles.

LLRI taip pat giria ir naują Statybos įstatymo redakciją, numatančią trumpesnius statybos leidimų išdavimo ir statybos užbaigimo terminus, mažiau biurokratinių procedūrų statytojams bei lankstesnes statybos užbaigimo procedūras. Tiesa, praktikoje ne visi pakeitimai dar veikia, o ne­sklan­dus IS „Infostatyba“ atnaujinimas lėmė lėtesnį savivaldybių ir kitų tikrinančių institucijų darbą.

Deja, pastaraisiais metais AM veiklą užgožė vadinamasis Vijūnėlės dvaro skandalas.

A.Krupavičius giria Susisiekimo ministeriją (SM): ši padarė proveržį dėl „Rail Baltica“, pavyko iškovoti anksčiau neplanuotą atšaką į Vilnių. Ž.Mauricas prie teigiamų darbų priskiria suvokimą, kad oro uostai – prioritetinė kryptis norint padaryti Lietuvą patrauklesnę ir prieinamesnę investicijoms.

Tačiau, kaip primena LLRI, „Rail Baltica“ nebaigta, „Lietuvos geležinkeliai“ vis dar nereformuoti, dėl ko Europos Komisija grasina sankcijomis, konkurencijos suvaržymu pervežimo srityje.

SM verta kritikos dėl skandalų laivininkystėje, kai buvo areštuoti Lietuvos laivai.

Vidaus reikalų ministerija (VRM), pasak A.Krupavičiaus, vadovaujant ministrui Dailiui Barakauskui buvo girdima daugiausia dėl abejotino skaidrumo viešųjų pirkimų skandalo. O antrasis per kadenciją VRM vadovas Saulius Skvernelis tapo populiariausiu politiku valstybėje, vykdė policijos reformas, išstatutinant darbuotojus, kurie nėra pareigūnai.

Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) gal būtų patekusi į vidutiniokių, o ne autsaiderių grupę, jei ne negebėjimas tvarkytis su pavaldžiomis institucijomis, pasibaigęs keliais didžiuliai skandalais.

LLRI prezidento Ž.Šilėno manymu, ŽŪM darbo brokas – ir tai, kad ji nesprendžia problemų sistemiškai: „Ministerija, matydama Rusijos paskelbto maisto prekių embargo padarinius ir žinodama, kad artėja išgaunamo žaliavinio pieno kvotų panaikinimas, nesiėmė jokių reikšmingų veiksmų, kurie paskatintų pieną gaminančių ūkių kooperaciją. Užuot problemą sprendus sistemiškai, į smulkius ir nekonkurencingus ūkius kišamos biudžeto lėšos. O reaguojant į referendumą dėl žemės pardavimo užsieniečiams buvo priimtas toks Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymas, kuris stipriai apriboja ne tik užsieniečių, bet ir Lietuvos piliečių galimybę įsigyti žemės, riboja laisvą kapitalo judėjimą ir pažeidžia įsisteigimo laisvę. Žemės „saugiklių“ įstatymą Europos Komisija oficialiai prašo keisti, antraip gresia sankcijos.“

Tarp autsaiderių – ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM). Eksper­tai stebisi, kad ji pakvietė mokslininkų gru­pę rengti socialinį modelio, o paskui nei ministerija, nei ministrė nestojo jo propaguoti ir ginti.

LLRI apgailestauja, kad įstrigo Darbo kodeksas, kuris būtų buvęs vienas svarbiausių šios Vyriausybės darbų, nes jo laukia investuotojai, verslininkai. Pritraukus daugiau investicijų būtų sukuriama naujų darbo vietų ir didėtų atlyginimai.

Ž.Šilėnas SADM giria už tai, kad savivaldybėms perduota socialinės paramos dalijimo funkcija: taip parama geriau pasie­kia būtent tuos, kuriems jos reikia ir dar sutaupoma pinigų. „Tačiau nepagrįstas spar­tus minimalios algos didinimas (ši Vy­riausybė tai padarė penkis kartus) grėsmingas regionams, žemesnės kvalifikacijos dar­buotojams, ypač jaunimui. Keliant MMA brangsta darbo vieta, didėja mokesčiai ir įvairios rinkliavos. Taip pat kyla kainos, didėja šešėlis ir pan.“, – aiškina Ž.Šilė­nas.

Ž.Mauricas mano, kad net pats Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pavadinimas neteisingas: juk gali būti arba socialinė apsauga, arba darbas. Jo prognozėmis, ši ministerija ėmus indeksuoti pensijas apskritai praras reikšmę.

Neabejotina autsaiderė ir Sveikatos apsaugos ministerija (SAM), turėjusi net tris ministrus, o toks nestabilumas tikrai neprisidėjo prie darbų rezultatyvumo.

„Sveikatos apsaugos sistema nesikeičia metų metais. Užsimota prieš privačią mediciną, bet ne į tą pusę reikia žiūrėti – reikia keisti sistemą iš esmės“, – neabejoja Ž.Mauricas.

SAM kritikuoja ir LLRI prezidentas Ž.Šilėnas: „Metų metais žadama reformuoti sveikatos apsaugą, tačiau esminių pokyčių siekiant geresnės sveikatos apsaugos ši Vyriausybė neįgyvendino. Nebuvo ieškoma jokių papildomų sveikatos apsaugos finansavimo būdų (pavyzdžiui, kaip pritraukti privataus sektoriaus įrankių –  kaupimo, draudimo, legalių priemokų). Neperžiūrėtas valstybės (tiksliau, mokesčių mokėtojų) draudžiamųjų sąrašas. Dėl to ir toliau daugiau nei pusė gyventojų patys nemoka sveikatos draudimo įmokų, už juos moka kiti mokesčių mokėtojai. Korupcijai ir eilėms mažinti pradėtos taikyti tik švietimo ir administracinės priemonės, kurios realių rezultatų neduoda. Ir toliau turime klestinčią korupciją, nes niekas nemėgino korupcinių vokelių pakeisti skaidriomis priemokomis. Tokia sveikatos sistema pasmerkta nuolatiniam pinigų trūkumui, didžiuliam perskirstymui, neefektyvumui, sukčiavimui ir neskatina kiekvienam rūpintis savo sveikata.“

Neįgyvendintos Konkurencijos tarybos rekomendacijos panaikinti vaistų kainų reguliavimą, įtraukiant juos į kompensuojamųjų vaistų sąrašus. Ministerija netesėjo pažadų inicijuoti teisės aktų pakeitimus, panaikinančius draudimą steigtis kelioms vaistinėms tame pačiame pastate, o juk didesnė konkurencija leistų atpiginti vaistų kainas.

Na, o prasčiausiai ekspertai įvertino Švie­­­timo ir mokslo ministeriją (ŠMM). A.Kru­pavičius kritikuoja: „ŠMM nesprendė jokių rimtų problemų, gerų sprendimų nebuvo. Tik kosmetiškai patvarkytas Moks­lo ir studijų įstatymas. Ministerijos veiklą lydėjo mokytojų streikai. Finansiniu požiūriu aukštojo mokslo finansavimas nėra patenkinamas.“

Ž.Mauricas pritaria: „Vien blaškymasis. Deklaravo, kad gerins kokybę ir prieinamumą. Jei parašyta nesąmonė, tai ir išėjo nesąmonė. Gali gerinti arba kokybę, arba prieinamumą.“

Lietuvos kontekste – patenkinama, tarptautiniame – ne

„Palyginti su A.Kubiliaus Vyriausybe, A.Butkevičiaus Ministrų kabineto prioritetai labai išskydo – atsirado labai daug prioritetinių krypčių ir trūko ambicingesnės reformų darbotvarkės, galėjusios leisti pasiekti geresnių rezultatų“, – dvi Vy­riau­sybes lygina V.Nakrošis, vadovavęs TSPMI tyrimui, vertinusiam A.Kubi­liaus Mi­nist­rų kabineto reformas. Prieita prie išvados, kad labiau dominuoja nesėkmingos reformos, nors ir pavyko pasiekti laimėjimų reformuojant aukštąjį mokslą ir kaupiamąją pensijų sistemą, optimizuojant asmens sveikatos priežiūros įstaigų tinklą.

Nepaisant gana kuklaus A.Kubiliaus Vyriausybės įvertinimo, V.Nakrošio nuomone, dabartinė verta dar menkesnio balo: ją jis vertina penketu, o A.Kubiliaus – septynetu. „Tikrai yra neatidėliotinų problemų, o jų sprendimo vilkinimas daro žalą ir didina politikos nesėkmių mastą. Trūksta lyderystės ir politinės valios. Ši Vyriausybė tų reformų nepadarys“, – konstatuoja V.Nakrošis.

Jis apgailestauja, kad yra kelios svarbios viešosios politikos sritys, kuriose sukamės ratu: vienų sumanymų neįgyvendiname iki galo, puolame rengti naujus, prigalvojame daug smulkių priemonių, kurios poveikio neturės. „Neseniai Vyriausybė sugalvojo naują planą, kaip stabdyti emigraciją, nors tai labiau priešrinkiminė iniciatyva, nes norint stabdyti emigraciją reikia ir valstybės valdymo, ir struktūrinių reformų, o tam nėra politinės valios. Buvo nauja iniciatyva dėl mokslo ir inovacijų, bet vėl sukamės ratu. Trypčiojame vietoje, negalime pertvarkyti valstybės tarnybos, ir tai problema, nes nuo jos labai daug priklauso ir kitos viešosios politikos sritys. Spręsti kompleksines viešosios politikos problemas, kur  reikia įvairių vykdymo lygių ir įvairių grupių įsitraukimo, nesiseka“, – trūkumus vardija V.Nakrošis.

Ž.Mauricas, lygindamas dvi pastarąsias Vyriausybes, geriau vertina dabartinę: „Su A.Kubiliaus Vyriausybe sieta daug lūkesčių, be to, krizė – geras metas daryti reformas. Deja, padaryta nedaug. Jai rašyčiau penketą šešetą. A.Butkevičiaus Vy­riausy­bei – septynetą.“

Bet ekonomistas pabrėžia, kad tai – Lietuvos kontekste. Kai kurių kitų šalių vyriausybėms septintukas galėtų būti geras pažymys, tačiau Lietuvai – nepakankamas, nes turime būti aukštesni visa galva, kad ekonomikos augimas užtikrintų Lietuvos raidą, kad neatsiliktume nuo kitų ir mažėtų emigracija.

Pasak Ž.Maurico, A.Kubiliaus Vy­riau­sybė nekreipė dėmesio į ekonomikos augimą, visą dėmesį sutelkdama biudžetui subalansuoti: „Tačiau tai nepakankama priemonė mūsų ekonomikai, nes dar keliskart atsiliekame nuo Vakarų ir mums reikia reformų, augimo. A.Butkevičiaus Vy­riausybė šiek tiek ėjo ta kryptimi – pa­reng­tas socialinis modelis, įvestas euras, diversifikuoti energijos šaltiniai. Tačiau to nepakanka proveržiui. Iššūkiai labai dideli. Visų pirma – atgaivinti ekonomikos augimą, kuris akivaizdžiai išsikvepia. Su­si­dū­rėme su nepalankia aplinka – tai ir Rusijos recesija, ir „Brexit“ keliamos grėsmės. Iššūkis ilgalaikiam tvarumui – tebesitęsianti emigracija.“

Tačiau spręsti šiuos iššūkius A.But­ke­vi­čiaus Vyriausybė palieka kitai. Ž.Mauri­cas – ne optimistas: jo prognozėmis, didesnė tikimybė, kad ir jai nepavyks susidoroti su šiais iššūkiais ir dėl politinių priežasčių, ir dėl pasyvaus visuomenės požiūrio, nes tampame susitaikę su esama situacija ir blėsta noras ką nors radikaliai keisti.

„Pirmučiausia naujos Vyriausybės užduotis – ieškoti proveržio. Žemai kabantys augimo vaisiai jau nuskinti – vartojimas atsigavęs, jau kai kur vėl imama net pernelyg daug išlaidauti, eksporto galimybės beveik pasiekusios ribas. Tam tikras augimas galėtų būti, bet nedidelis, tad reikia ieškoti naujų jo šaltinių. Estai čia nuveikę gerokai didesnį darbą ir šalies žinomumo, ir mokslo, inovacijų srityje. Bet tam reikia naujo lygio Vyriausybės“, – pabrėžia Ž.Mauri­cas.

„Špargales“, ką Lietuva privalo nuveikti, kad netaptų atsilikusia Europos provincija, ne kartą surašė ir tarptautinės institucijos. Europos Komisija Lietuvos ekonomikos iššūkių analizėje šiemet ir vėl pateikė ilgą sąrašą metai po metų kartojamų grėsmių ir siūlymų, ką daryti, – pavyzdžiui, pereiti prie ekonomikos augimui palankesnių mokesčių, keisti pasenusius darbo teisės aktus.

Šiemet pirmą kartą akcentuotos ir didžiausios ilgesnio laikotarpio grėsmės: dėl lėtai didėjančio darbo našumo ir demografinių problemų galime įstrigti vidutines pajamas teturinčios valstybės vidutiniokės raidos etape.

EK prognozuoja, kad valstybės skola po dešimties metų gali pasiekti 51 BVP proc., dėl mažo gimstamumo, emigracijos, gyventojų senėjimo ir jų prastos sveikatos iki 2030 m. gali būti prarasta apie 35 proc. darbingo amžiaus gyventojų. Tai didžiausi praradimai ES. Pritrūkus darbo jėgos išteklių kils grėsmė ekonomikos augimui, pensijų sistemos tvarumui. Maža to, ES struktūrinių fondų lėšų Lietuvai po 2020 m. smarkiai sumažės, o užsienio investicijas atgraso ir pasenę darbo teisės aktai.

Tarp ES šalių Lietuva 24-ta ES pagal išlaidas moksliniams tyrimams ir inovacijoms, prie atsilikėlių – pagal darbo našumą. Lėčiau, nei tikėtasi, pereinama prie didesnę pridėtinę vertę teikiančios ekonomikos. Tad EK įspėja, kad konkuruoti su kitomis šalimis taps vis sunkiau.

Taigi valstybės, kuriai dar toloka iki geidžiamos europinės gyvenimo kokybės, Vyriausybei būti šešetukininke – rizikinga valstybės ateičiai.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL / V.Skaraičio nuotr.

Netylantys skandalai, griežta Prezidentės kritika, o ir premjero Algirdo Butkevičiaus leptelėjimas apie tariamai Rusijos įtakojamas pedagogų profsąjungas, kurio jis kitą dieną išsižadėjo, natūraliai kelia klausimą: ar A.Butkevičiaus Vyriausybė turėtų dirbti iki kadencijos pabaigos?

BFL

Gediminas Kirkilas

Seimo vicepirmininkas, socialdemokratas

Keisti Vyriausybės nėra jokio pagrindo. Jį bandoma sukurti, akivaizdu, kad opozicija visą laiką tą darys – toks jos darbas. Bet per daugiau kaip trejus buvimo opozicijoje, bandymų susireikšminti metus jų reitingai iš esmės nekyla, situacija nesikeičia, tad imamasi versti Vyriausybę. Tačiau blogiau ne tai, kad galėtų būti keičiama ši Vyriausybė, o tai, kad opozicija nėra pasiruošusi perimti valdžios, – ji nesudarytų daugumos, nepatvirtintų savo programos ir to net nenorėtų daryti.

Gabrieliaus Landsbergio pasiūlyta galimybė sudaryti technokratinę Vyriausybę apskritai skamba juokingai. Technokratinės vyriausybės formuojamos, kai valstybėje kyla reali politinė krizė, bet mūsų valstybėje dabar jos nėra. Net jei ir keistųsi keli ministrai, dabartinis Ministrų kabinetas gali dirbti. Šis siūlymas – tai propagandinis burbulas, kuriuo konservatoriai mėgina dangstyti savo neveiklumą. Blogiausia tai, kad jie neturi idėjų. Anksčiau kaip alternatyvią idėją socialdemokratams jie pateikdavo krašto gynybos reikalus, o šiuo metu to negali daryti, nes argumentų nėra, energetika taip pat netampa alternatyva. Tad kas lieka? Tik politinės intrigos.

Kodėl sakau, kad politinės krizės nėra, net ir Prezidentei išsakius griežtą poziciją?

Neabejoju, kad esama situacija gali būti išspręsta ministrų pakeitimu, ir tai tikrai nėra ta krizė, kuri neleidžia suformuoti politinės Vyriausybės. Šiandien Lietuvoje, ačiū Dievui, nevyksta nei karas, nei kas nors kita, tad nėra jokio pagrindo, kuris neleistų jos formuoti. Ši Vyriausybė dirbs iki kadencijos pabaigos, o jeigu bus kokių nors pakeitimų, ji vis tiek bus politinė Vyriausybė. Kas imsis technokratinės Vyriausybės atsakomybės? Tikrai nematau, kad kas nors pajėgtų tai daryti.

BFL

Andrius Kubilius

Seimo opozicijos lyderis, konservatorius

Opozicijai valdžia visada atrodo kaip netinkamai dirbanti. Tad nieko nenustebinsiu pasakęs, kad ji jau seniai galėjo pasitraukti, ypač dabartiniame korupcinių skandalų fone. Jeigu artimiausiu metu matysime požymių, kad premjeras, išklausęs ir Prezidentės tvirtų paraginimų, vis tiek nekeičia savo nuostatų, iš tikrųjų būtų kur kas geriau, jeigu iki šio Seimo kadencijos pabaigos dirbtų kokia nors technokratinė Vyriausybė – nebebūtume dar pusę metų kankinami tokios valdžios, kokią dabar turime. Valstybei nuo to būtų tik geriau.

Prezidentė iškėlė premjerui tam tikras sąlygas: jis turi parodyti, kad supranta situaciją, adekvačiai vertina visas korupcines istorijas ir nebėga nuo problemų. To supratimo kol kas nematėme. Jis turėtų prasidėti nuo paties premjero ryžtingos pozicijos tiek atsiribojant kad ir nuo savo partiečių, sakykim, Socialdemokratų partijos vicepirmininko Druskininkų mero Ričardo Malinausko, istorijų, tiek labai ryžtingai parodant, jog su ta gausa Vyriausybei šiuo metu tenkančių įtarimų – ir dėl galimo neteisėtų nutarimų priėmimo, ir dėl Žemės ūkio ministerijos viešųjų pirkimų, kai perkami dvigubai brangesni miltai, – premjeras reikalauja konkrečių ministrų politinės atsakomybės, tai yra siūlo jiems trauktis iš pareigų.

O technokratinei Vyriausybei nebūtų sunku rasti pakankamai paramos visame Seime, nesidalijant į valdančiuosius ir opoziciją, nesiveržiant atskiroms partijoms į vienus ar kitus ministrų postus. Technokratinėje Vyriausybėje partijos nesiekia savo politinių įtakų, tiesiog paprašo specialistų technokratų imtis darbo joje tam, kad kiek galima tvarkingiau būtų ateita iki Seimo rinkimų ir nauja Vyriausybė gautų rinkėjų pasitikėjimo mandatą.

BFL

Renovuota viena Vilniaus r. mokykla stovi tuščia – joje neliko mokinių. Bet pastatas renovuotas su ES parama, tad kelerius artimiausius metus negalima keisti jo paskirties, o prižiūrėti ir šildyti reikia. Taip pleškinami mokesčių mokėtojų pinigai, o ataskaitose rodoma, kad mokykla renovuota ir net padidintas jos energinis efektyvumas. Neūkiškumo, gal net korupcijos apraiškų apstu ir 2016 m. biudžeto projekte.

Aušra LĖKA

Ateitis ir vėl atidėta dar vėlesnei ateičiai. Tokia tezė skamba taip pat absurdiškai, kaip ir absurdas, kad 2016-ieji, kurie pagal įvairias projekcijas pagaliau turėjo tapti nebedeficitinio biudžeto metais, tokie nebus, o šie planai ir vėl atidėti ateičiai. Valstybės biudžete, jei bus patvirtintas Vyriausybės parengtas projektas, kitąmet bus netgi 1,7 karto didesnė nei 2015 m. skylė. Burbulas tarp pajamų ir išlaidų ketvirti metai iš eilės pučiasi vis labiau.

Jei privatus verslas investicijas skirstytų taip, kaip Valstybės investicijų programoje, iš karto bankrutuotų. Bet valstybė nebankrutuoja – mokesčių mokėtojai pinigų suneš, o kiek trūks, dar paauginsime skolos kuprą ateinančioms kartoms.

Kuo skiriasi valstybės ir privataus verslo investicijų principai

Mokyklos Vilniaus rajone pavyzdys – tik vienas absurdas. Valstybės investicijų programoje daug kas kelia nuostabą. „Visos investicijos dėliojamos ne pagal prioritetus, dėl kurių politikai būtų sutarę, o toms sritims, kuriose galima gauti ES lėšų“, – stebisi Investuotojų asociacijos valdybos narys, turto valdymo įmonės „INVL Asset Management“ fondų investicijų vadovas Vaidotas Rūkas.

Pavyzdžiui, ankstesnė, ikikrizinė socialdemokratų vyriausybė didžiulę ES lėšų dalį investavo į vandenvalą. Be abejonės, tos investicijos buvo reikalingos, tačiau gal būtų buvę efektyviau jau tada investuoti į šildymo sritį, kas aktualiau tiek žmonių išlaidoms, tiek valstybės importo poreikiui, nes taip buvo galima sumažinti dujų importo apimtis.

Štai kitąmet beveik pusė valstybės investicijų sumos (556 mln. Eur) turėtų tekti transporto sektoriui – keliams, geležinkeliams. Antra pagal planuojamas investicijas sritis – energetiniai projektai (ES parama energijos efektyvumui skatinti, elektros jungtys ir kt.), tam planuojama skirti 181 mln. Eur. Galima pagirti, kad energetinio saugumo proveržį, pradėtą ankstesnės Vyriausybės šiandieninė tęsia: teisingai nusistatė prioritetus, išlaiko tempą ir, panašu, bus įgyvendinti dujų, elektros projektai, kažkiek pasistūmėta šilumos ūkio pokyčių srityje.

Lėšos į transporto ir energetikos projektus sudaro 60 proc. visų valstybės planuojamų investicijų.

Investicijų ekspertas įžvelgia vienintelę sritį, kur matomas politinis sprendimas – krašto apsauga, jai numatytas maždaug trečdaliu didesnis nei 2015 m. finansavimas – 86 mln. Eur.

Kitoms sritims – sveikatos, aplinkos apsaugai, gynybai, valstybės valdymui ir kt. – likę investicijų programos 40 proc. lėšų paskirstyta lygiau: „prabėgama“ pro visas sritis ir visiems numetama po gabaliuką. Tad kai kurie projektai tęsiasi jau 10–15 metų, kasmet jiems skiriant nemenką sumą. Pavyzdžiui, Valstybės saugumo departamento pastato Pilaitėje statyboms, kurios turėjo būti baigtos dar 2007 m., kitąmet vėl planuojama skirti 4,3 mln. Eur., o projekto pabaiga nukelta į 2020 m.

V.Rūkas lygina: „Verslo įmonės, investuotojai projektus vykdo kitaip – nusistato kažkokį protingą laikotarpį ir per jį projektą užbaigia. O analizuojant Valstybės investicijų programą susidaro įspūdis, kad esmė – patekti į šį sąrašą ir pradėti kažką daryti, žinant, kad paskui kasmet išsipeši kažkiek valstybės pinigų, nes projektas jau pradėtas.“

Ekonomistas primena, kad ankstesnė, Andriaus Kubiliaus, Vyriausybė krizės metais ypač trūkstant lėšų, bandė atidėti naujus projektus ir susikoncentruoti užbaigti pradėtus. Ekonomiškai efektyviau imti ir pabaigti pradėtus projektus, bet politikams „vertingiau“ kasmet visiems skyrinėti po truputį. Tai būdinga ir šios Vyriausybės investicijų programai.

Kitas, V.Rūko vertinimu, investicijų programos išskirtinumas – kad regionai sulaukia daugiau dėmesio nei didesni miestai. Jam susidaro įspūdis, kad politikai atiduoda duoklę savo kraštui, regionui, kur yra išrinkti, ir vis prastumia kokį projektą. Jei Valstybės investicijų programa (kaip kad privačiose investicijose į projektus) būtų vertinama taikant kaštų ir naudos analizę, paaiškėtų, ar nutiesti kelią kaime, sutaisyti šaligatvį, kuriuo vaikšto vos dešimtys žmonių, tiek pat efektyvu, kiek sutvarkyti gatvę Vilniuje, kur praeina tūkstančiai žmonių. Suskaičiavus investicijos naudą, tenkantį žmogui, skirtumas būtų iškalbingas.

„Nežinau, ar tai neūkiškumo, ar pataikavimo savo rinkėjams, ar tokios politikos, ar, nedrįsčiau sakyti, bet gal korupcijos pasekmė, bet politikai kryptingai siekia, kad regionai gautų didesnę dalį nei didesni miestai“, –  Valstybės investicijų programą kritikuoja ekonomistas V.Rūkas.

Jis pripažįsta: politikų ir ekonomistų, investuotojų požiūriai gali būti skirtingi, ir tai nėra blogai, nes politikai turi atstovauti savo rinkėjui. Bet jam labai norėtųsi, jog tai, kas Lietuvoje sekasi, būtų stumtelėta į priekį, kad dar labiau sektųsi, ir riboti investicijas į tai, kas nesiseka. Kaip su moksleiviais vyresnėse klasėse: jei kuris nori būti IT specialistas, jam chemijos pradmenis žinoti vertinga, bet dėmesys teskiriamas būsimai specialybei.

„Lygiai taip su regionais: gražiausias aikštes įrengiame kelių šimtų gyventojų miesteliuose, kuriuose bus ta aikštė ar ne, žmonės iš ten vis tiek išvažiuos, nes ne ten verslai, ne ten pinigai, ne ten aukštosios mokyklos ir geros darbo vietos. Jei matome, kad keliuose miestuose ar regionuose tie procesai geresni, padėkime jiems, nes mes konkuruojame ne tarpusavyje – ne Radviliškis su Joniškiu, o Lietuva su Norvegija ar Airija. Tai padarykime, kad Lietuvai būtų geriau“, – argumentuoja V.Rūkas.

Arba universitetų skaičius: visiems kažkiek skiriama lėšų, bet gal geriau turėti vieną ar kelis labai gerus, kad galėtume konkuruoti ir galėtume mokėti tokias algas dėstytojams iš užsienio ar lietuviams, kad jiems nereiktų mokėti pašalpų, kaip ketina daryti Vilniaus universitetas.

Privačiame versle – aksioma: jei investuoji į žlungantį verslą, kuo daugiau įdėsi pinigų, tuo daugiau prarasi. Pavyzdžiui, „Lietuvos jūsų laivininkystė“, kuri gelbėjama valstybei priklausančių įmonių paskolomis. „Kodėl niekas neskaičiavo, ar parama kitai sričiai nebūtų atnešusi didesnės naudos? A.Butkevičiaus Vyriausybės investicijų politikoje nematau kryptingumo, jokios naujos minties, jokių prioritetų, išskyrus išasfaltuoti regionuose gatves ir kelius“, – vertina Investuotojų asociacijos atstovas.

Nustatyti, kas svarbu, reiškia rasti, kas mažiau svarbu

„Net banalu sakyti, bet didžiausia biudžeto formavimo yda – kaip ir visus nepriklausomybės metus, jo deficitas. Ir jis didėja ketveri metai iš eilės. Kai tvirtinami vidutinio laikotarpio planai, biudžeto subalansavimas ir atsakingas žiūrėjimas į finansus vis numatomas ateityje, bet tai niekada neateina, nes vis atsiranda priežasčių – tai ekonominė krizė, tai naujų aktualijų prioritetai“, – konstatuoja Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) viceprezidentas Vytautas Žukauskas.

Jo vertinimu, 2016 m. valstybės biudžeto pajamų rodikliai suplanuoti pagal gana realų Finansų ministerijos parengtą ūkio raidos scenarijų, prognozuojantį 3,2 proc. BVP augimą, 1,4 proc. vidutinę metinę infliaciją, 5,3 proc. vidutinio darbo užmokesčio didėjimą, 8,8 proc. nedarbo lygį.

Panašios ir kitų institucijų BVP augimo prognozės (Lietuvos banko – 3,2, Europos Komisijos – 3,3, SEB – 2,8 proc.). Tiesa, prognozių tendencijos optimizmo nekelia: pernai gruodį Lietuvos bankas prognozavo, kad BVP 2015 m. augs 3,1 proc., o iki rugsėjo prognozė susmego iki 1,6 proc. Sumažinta ir kitų metų BVP augimo prognozė (nuo 3,4 iki 3,2 proc.). Tad LLRI kelia klausimą: ar realistiška 2016 m. tikėtis dvigubai spartesnio nei šiemet BVP augimo?

Lietuvos bankas kitais metais prognozuoja ir lėtesnį, nei įkalkuliuota į biudžeto projektą, darbo užmokesčio didėjimą (4,9 proc.), aukštesnį nedarbo lygį (9,1 proc.).

Nors šiemet per aštuonis mėnesius gyventojų pajamų mokesčio į valstybės biudžetą surinkta 7,5 mln. Eur (3,2 proc.) daugiau, nei buvo planuota, tačiau 14 mln. Eur (5,4 proc.) mažiau nei per tą patį laikotarpį pernai.

LLRI vertinimu, sparčiai didinant minimalų atlyginimą dalis įmonių, neišgalinčių jo mokėti, renkasi pasitraukti į šešėlį. 2016 m. minimalią algą dar padidinus nuo 300 iki 350 Eur egzistuoja tikimybė, kad planuojamos pajamos iš gyventojų pajamų mokesčio nebus surinktos.

Be to, LLRI atkreipia dėmesį, kad ankstesnėse ekonominio augimo prognozėse buvo numatytas daug spartesnis eksporto rinkų augimas, kurį turėjo lemti įsibėgėjusi ES ekonomika. Tačiau jau pirmąjį 2015 m. ketvirtį lietuviškos produkcijos paklausa sumažėjo ir ES šalyse. Mažėjant Lietuvos gamybos sektoriaus investicijoms į ilgalaikį turtą ir didėjant vienetinėms darbo sąnaudoms gamybos sektoriuje tai gali varžyti eksporto rinkoms dirbančių gamybos sektorių potencialą.

Vis dėlto pajamų planas, palyginti su išlaidų, netgi labai realus. „Išlaidos didės sparčiau nei ekonomika ir kainų augimas, o tai reiškia, kad viešasis sektorius ir toliau kainuos brangiau ir brangs daugiau nei Finansų ministerijos prognozuojamas bendras kainų augimas (1,4 proc.)“, – ką iš tikrųjų reiškia išlaidų didėjimas, aiškina LLRI ekspertas V.Žukauskas.

Valstybės biudžeto pajamos, palyginti su 2015 m., netgi mažėja (tiesa, nedaug, 75 mln., 0,9 proc.), o štai išlaidos pučiasi 171 mln. Eur, 2,1 proc. Apie 70 proc. išlaidų padidėjimo (ir apie 38 proc. valstybės biudžeto deficito) sudaro išlaidos krašto apsaugos finansavimui didinti, pabėgėliams primti ir kultūros, meno, socialinių darbuotojų darbo užmokesčiui kelti.

„Tai rodo, kad valdantieji apsibrėžę prioritetus – krašto apsaugą, pabėgėlių priėmimą, viešojo sektoriaus atlyginimų didinimą. Tačiau tikras prioritetų identifikavimas – ne rasti, kur dar išleisti lėšų, bet pasakyti, kas nėra prioritetas ir kur galima išleisti jų dar  mažiau, jas perskirstyti, kad bendros išlaidos nedidėtų, ypač kai neauga pajamos. Kai prioritetai virsta didesnėmis išlaidomis, tai nėra nei tikrasis

prioritetų nustatymas, nei atsakingas požiūris į valstybės finansus“, – pabrėžia V.Žukauskas.

Beje, didžiąją dalį pabėgėlių priėmimo išlaidų padengs ES, tik ne avansu, o už atliktus darbus, tad, tikėtina, šiai sričiai skirti pinigai netrukus sugrįš į valstybės biudžetą.

Žinoma, kaip pastebi LLRI viceprezidentas, galima sakyti, kad mūsų biudžeto 2016 m. deficitas – 1,3 proc. BVP – nėra toks tragiškas kaip Graikijos. Bet jei yra ekonominis ciklas, kažkada po deficitinio turėtų būti ir perteklinis biudžetas, kad pradėtume iš esmės mažinti valstybės skolą. Tačiau Lietuvoje visą nepriklausomybės laikotarpį biudžetas – visuomet deficitinis.

Deficitinis (95,5 mln. Eur) numatomas ir „Sodros“ biudžeto projektas, nors pernai tikinta, kad 2016 m. pajamos ir išlaidos pagaliau sutaps.

Tiesa, Vyriausybė giriasi, kad kitąmet skolinsis apie 1,6 mlrd. Eur, arba beveik perpus mažiau nei šiemet. Bet jei planuojame išleisti daugiau, nei gauti pajamų, tai tereiškia, kad kitąmet tiesiog nesueina terminai grąžinti kokią ankstesnę skolą. O valstybės skola kitų metų pabaigoje sudarys apie 15,8 mlrd. Eur, arba 40,8 proc. BVP.

Valstybės kontrolė jau įspėjo: planuojamas  valdžios sektoriaus deficitas per didelis, galintis kelti valdžios finansų ilgalaikio tvarumo riziką. Šiemet Lietuvai pirmąkart teks atlaikyti ir biudžeto projekto testą Europos Komisijoje (EK): EK jau trečius metus vertina, ar euro zonos šalių biudžeto projektai nekelia grėsmės jų finansiniam stabilumui. Nors Komisijai nesuteikta teisės vetuoti valstybių narių biudžeto projektus, išimtiniais atvejais, kai EK biudžeto plano projekte nustato itin rimtus Stabilumo ir augimo pakto nustatytų biudžeto politikos įpareigojimų nevykdymo atvejus, ji, pateikdama savo nuomonę dėl biudžeto plano projekto, gali paprašyti jį persvarstyti.

Beje, ką tik EK paskelbtoje ataskaitoje dėl mokesčių reformų nurodyta, kad Lietuvoje vis dar didelis skirtumas tarp realiai surenkamo ir galimo surinkti PVM, o mokesčių našta darbo jėgai yra mažintina.

Tačiau Vyriausybė kartu su biudžeto projektu siūlo kitokius mokesčių pakeitimus – visų pirma kelti akcizus. Tačiau dėl šildymui naudojamų dujų apmokestinimo akcizu gali padidėti centralizuotai tiekiamos šilumos kaina. LLRI vertinimu, akcizų didinimas skatintų vartotojus rinktis nelegalias prekes, o tai turėtų neigiamų pasekmių ir gyventojų sveikatai, ir šešėlinei ekonomikai, žinoma, ir biudžeto pajamoms.

Estija – kaip amžinas priekaištas

Galų gale Lietuvos Vyriausybei nebūtų taip sunku teisinti deficito didėjimo užgriuvusiais naujais prioritetais stiprinti šalies saugumą, priimti pabėgėlius, jei ne estai. „Estija taip pat turi ir gynybos, ir kitų prioritetų. Bet estai randa, kur sumažinti išlaidas“, – pastebi V.Žukauskas.

Štai Estijoje biudžetas pristatytas kartu su 750 valstybės tarnautojų atleidimo projektu, nes juk gyventojų mažėja, tad turėtų mažėti ir viešasis sektorius. Bet tik ne Lietuvoje. Tokių planų A.Butkevičiaus Vyriausybė nepateikė.

Estijoje taip pat didinamas darbo užmokestis viešojo sektoriaus darbuotojams, bet derinant su valstybės tarnybos efektyvinimu. Mūsų šiauriniai kaimynai didins gydytojų, slaugių, socialinių darbuotojų atlyginimus, tačiau mažindami administracinį aparatą.

Estija kitais metais planuoja vos 0,1 proc. BVP (arba 20 mln. Eur) šalies biudžeto deficitą, ir tai remdamasi nuosaikesne ekonominio augimo prognoze (2,6 proc.), nei prognozuoja EK (3 proc.). Beje, šiais metais estai prognozavo 0,5 proc. (100 mln. Eur) deficitą, tačiau šiuo metu biudžeto pajamos viršija išlaidas.

Lietuvoje tokių stebuklų nėra nutikę – mūsų politinis klimatas tinka tik išlaidų derliams. Viešasis sektorius vis pampsta ir brangsta, net aptarnaudamas vis mažesnį skaičių gyventojų. Tačiau ar kas pastebėjo, kad būtų pagerėjusi viešųjų paslaugų kokybė?

„Net sunku prisiminti, kada pastarąjį kartą rimtai mėginta sumažinti valdžios aparatą. Gedimino Vagnoriaus antro premjeravimo metu iškelta idėja sumažinti ministerijų aparatą 30 proc., bet iš to nieko neišėjo. Tad pavydu žiūrėti, kai esant tokiai nelengvai ekonominei situacijai estai planuoja mažinti valdininkų skaičių. Svarbu ir tai, kad estai netaiko lygiavos principo: kurios ministerijos buvo reformuotos, tos darbo vietų skaičių išsaugos, o kitos bus priverstos reformuotis“, – Estiją pavyzdžiu A.Butkevičiui rodo SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda.

Jis pripažįsta, kad tartum ir galime rasti priežasčių bei išlygų, kurios Lietuvai neleidžia artėti prie subalansuoto biudžeto, net jei kitąmet nebūtų rinkimų. Jo nuomone, dabar pats tinkamiausias metas didinti minimalią algą (tik neperlenkiant lazdos) ir neapmokestinamąjį pajamų dydį, gal net labiau, nei siūloma, nes vidaus rinka dabar tampa lemiamu Lietuvos ekonomikos augimo veiksniu ir bet kokios į tai nukreiptos priemonės atsiperka per mokesčius.

Pensijos irgi turi būti kompensuojamos, gynybos išlaidos didinamos – šie ir kiti įsipareigojimai niekur nedingsta, kaip ir visos kitos išlaidos. „Tačiau jos priimamos kaip konstanta, į kurią negalima kėsintis. Kaip rodo Estijos pavyzdys, į ją galima kėsintis ir to sąskaita padidinti kitų sričių finansavimą. Bet tam reikia turėti tikslą ir politinės valios“, – lygina G.Nausėda.

Beje, pasak ekonomisto, rezervų yra ne tik mažinant valdininkų, pavyzdžiui, viešuosiuose pirkimuose jų dar daugiau. „Bet visi sako: taip buvo visada ir taip bus“, – susitaikymą su viešųjų pinigų išlaidavimu primena G.Nausėda.

LLRI viceprezidentas V.Žukauskas esminių permainų irgi neįžvelgia: „Valstybės finansų padėtis – slogi. Valdantieji nepadarė jokių viešojo sektoriaus – nei švietimo, nei sveikatos apsaugos, nei valdininkijos reformų, kurios leistų mažinti deficitą. Vis atsiranda naujų prioritetų, kuriems metame pinigus, ir biudžeto išlaidos išsipučia, nes kitur jos nesumažinamos.“

Dabar teisinamasi, kad sumažėjo ES lėšų, todėl deficitas didėja. Tačiau, kaip pabrėžia V.Žukauskas, mums jau reikia mokytis gyventi nedotuojamiems Vakarų valstybių. Negalime savo viešųjų finansų tvarumo statyti ant finansinių srautų, kurie nėra mūsų uždirbti.

Juo labiau 2020 m., pasibaigus šiam septynerių metų finansavimo laikotarpiui, ES lėšų gausime dar mažiau. Ar tam rengiamės?

„Apie kokį ilgalaikį strateginį politikų mąstymą galima kalbėti, jei net trumpalaikį sunku įžvelgti, kai matai, kad politikas rūpinasi pramušti daugiau pinigų ten, kur yra išrinktas, o ne kur būtų efektyviausia visai valstybei. Nėra jokio strateginio mąstymo, kuris buvo šiek tiek pasireiškęs dirbant A.Kubiliaus Vyriausybei, dabar – žingsnis atgal“, – diagnozuoja Investuotojų asociacijos valdybos narys V.Rūkas.

Tad renovuotų, bet tuščių mokyklų bus ir daugiau. Viešasis sektorius brangs, o pinigų biudžete vis trūks. Bent jau kol kas – jokių prošvaisčių, kad kas keistųsi.

Tarnautojas 2014

Savaitraščio „Veidas“ redakcija Valstybės dienos išvakarėse vienuoliktą kartą paskelbs geriausią valstybės karjeros tarnautoją ir geriausią valstybės instituciją. Tai dar vienas savaitraščio „Veidas“ projektas, skirtas visuomenės ir valstybės suartinimui.

Šio projekto tikslas atkreipti dėmesį į valstybės tarnautojų sektorių, išskirti valdininkų kvalifikacines ir moralines savybes, nuo kurių ne maža dalimi priklauso sėkmingas valstybės darbas.

„Metų valstybės tarnautojo“ projektas skirtas Valstybės dienos, liepos 6 d. minėjimui. Projekto kulminacija – iškilminga apdovanojimo ceremonija vyks Valdovų rūmuose, liepos 2 d. „Metų valstybės tarnautoją“  sveikins LR Premjeras Algirdas Butkevičius. Projektui talkina LR Konstitucinis Teismas.
Projektui skirti du „Veido“ numeriai: valstybinių institucijų reitingai, „Metų valstybės tarnautojas“  – tai numeris išeinantis iki apdovanojimo ceremonijos ir sekantis numeris su  reportažu ir vaizdine medžiaga iš apdovanojimo ceremonijos Valdovų rūmuose.

Nominacijos:

- Metų valstybės karjeros tarnautojas,

- Metų politinio pasitikėjimo tarnautojas,

- Metų valstybės institucija.

Kaip ir kasmet, geriausiuosius balsuodami renka ministerijų, savivaldybių, valstybės institucijų vadovaujantys asmenys, taip pat verslo asociacijos. Šiemet pirmąkart rinksime ir geriausią politinio pasitikėjimo valstybės tarnautoją.

Balsuojant nurodomi trys asmenys ir trys valstybės institucijos, o balai skaičiuojami pirmai vietai skiriant tris, antrai du, trečiai vieną balą. Balsavimas anoniminis, taip pat negalima balsuoti už pastarųjų trejų metų geriausio valstybės tarnautojo ir geriausios valstybės institucijos vardą pelniusius asmenis ar institucijas

2014 m. Metų valstybės tarnautoju išrinktas Europos teisės departamento generalinis direktorius Deividas Kriaučiūnas, 2013 m. laureatas Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas, 2012 m. Metų valstybės tarnautojo vardą pelnė Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius Jonas Milius.