BFL

„Švietimo ir mokslo ministrės paskyrimas – daugiau nei akivaizdus patvirtinimas, kad ši Vyriausybė yra tarsi dublerių rinktinė: maža, kad nuo kadencijos pradžios pasikeitė šeši iš keturiolikos ministrų, dalies jų skyrimas dažnai vyko iš antro ar trečio karto, nes Prezidentė pirmuoju bandymu Darbo partijos kandidatus stengėsi atmesti“, – pastebi Kauno technologijos universiteto Viešosios politikos ir administravimo instituto direktorius prof. dr. Algis Krupavičius.

O antras ar trečias kandidatas dažnai būna silpnesnis nei pirmasis. A.Krupavičiaus vertinimu, ir dabar „darbiečių“ pirmasis pasirinkimas – Seimo vicepirmininkas Vydas Gedvilas buvo kur kas stipresnis kandidatas, turintis ir dalykinės, ir politinės, ir vadybinės patirties. Taip, kelią tapti ministru jam užkirto slapta specialiųjų tarnybų pažyma. „Bet argumentus, kodėl netinka kandidatas, reikėtų paskelbti, o ne palikti versijoms. Lietuviškai politinei kultūrai būdinga kaltumo prezumpcija, nors turi būti nekaltumo prezumpcija. Viešumas čia – vienintelis tikras vaistas“, – neabejoja  A.Krupavičius.

Tiesa, antras „darbiečių“ pasirinkimas – Radijo ir televizijos komisijos pirmininkas Edmundas Vaitekūnas, politologo vertinimu, buvo visai prastas: kandidatas neturi jokio pasirengimo tokiam postui, tad pagal tokį ministrų parinkimo modelį kiekvienas baigęs universitetą asmuo drąsiai gali pretenduoti į švietimo ir mokslo ministrus.

Vis dėlto tai, kad A.Pitrėnienė buvo tik trečiasis, o įskaičiuojant ir jos pirmtako skyrimo peripetijas – penktasis pasirinkimas, yra neginčijamas įrodymas, kad ji partijos nebuvo laikoma labai tinkama į šį postą. Žinoma, jos privalumas – kompetencija švietimo, tiesa, tik bendrojo lavinimo, srityje (juk yra dirbusi mokytoja, mokyklų direktore, savivaldybės švietimo skyriuje). Didelis pliusas, kad ji, kaip Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkė, žino švietimo ir mokslo politikos darbotvarkę. Čia ji pranašesnė ir už savo pirmtaką Dainių Pavalkį, kuris ministrauti atėjo neturėdamas nei administracinės, nei politinės patirties ir privalėjo susivokti ne tik švietimo politikoje, bet ir politikoje apskritai.

„Ministro postas – ne ta vieta, kurioje reikia pradėti mokytis. D.Pavalkis – puikus bendravimui žmogus, bet ne specialistas: Seimo Švietimo ir mokslo komiteto posėdžiuose pateikdavo specialistų pateiktas ataskaitas, bet savo žinojimo ir patirties tikrai neturėjo“, – prisimena Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narė, Valstiečių ir žaliųjų sąjungos narė Rima Baškienė.

Tačiau, pasak A.Krupavičiaus, nors A.Pitrėnienė turi ir kompetencijos švietimo srityje, ir politinės patirties, bet politinio autoriteto – mažokai. Ji Seime antra kadencija, vadovauja Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui, bet toli gražu nėra pirmo ryškumo politinė žvaigždė nei partijoje, nei parlamente. Ji gana menkai matoma viešojoje erdvėje, nors pagal savo pareigas – juk vadovauja tokiam svarbiam komitetui – galėjo būti matomesnė. Be to, naujame poste jos darbą apsunkins ir tai, kad ministerijos komanda labai išretėjusi, o aukštojo mokslo klausimais, kuriais ministrė patirties neturi, ministerijos vadovybėje nelikus viceministro Rimanto Vaitkaus, nelabai daug kas galės padėti.

Nors abejojančiųjų naujosios ministrės kompetencija ir tinkamumu tokiam svarbiam postui nemažai, tenka konstatuoti, kad ji, deja, neiškris iš Algirdo Butkevičiaus Ministrų kabineto konteksto.

„Kai pasitraukė aplinkos ministras Valentinas Mazuronis ir sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis (nors kaip liberalas ir nepritariau pastarojo iniciatyvoms sveikatos apsaugos srityje), Vyriausybėje neliko ministrų, kurie turi viziją, planą, didesnių savo kuruojamos srities pertvarkų ambicijų, kurie gali pateikti naujų įžvalgų, naujų siūlymų“, – vertina parlamentaras, Liberalų sąjūdžio pirmininkas Eligijus Masiulis, beje, Andriaus Kubiliaus Vyriausybės susisiekimo ministras.

Jo nuomone, profesionaliai savo pareigas atlieka, puikiai savo sritį išmano užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, o kiti ministrai – arba einamųjų techninių klausimų sprendėjai, arba jų tikslas yra pabūti valdžioje, tačiau jokių didesnių tikslų pertvarkant, modernizuojant jų kuruojamus sektorius, efektyvinant viešųjų finansų naudojimą nematyti. Pasak liberalo, plaukimas pasroviui tapęs Vyriausybės gyvenimo būsena ir kažkokių didesnių siekių šioje kadencijoje nei iš premjero, nei iš ministrų nematyti.

Maža to, ši Vyriausybė tapusi ir koalicijos partnerių politinių batalijų įkaite. Tą iliustruoja Darbo partijos viražai dėl švietimo ir mokslo ministro, kai be didesnių argumentų atšaukiamas ministras ir gauname naują, kuri didesnės kokybės nei pirmtakas nesuteiks. Kartelė ministrams nuleista labai žemai ir tai labai silpnina Vyriausybės kokybę.

Štai V.Mazuronį Aplinkos ministerijos vadovo poste pakeitęs „tvarkietis“ Kęstutis Trečiokas jau spėjo atsidurti opozicijos taikiklyje. Pasak E.Masiulio, jis labai arti interpeliacijos, nes priiminėja sprendimus, kurie neparemti teisės aktais: įsteigiamos įvairios aplinkos apsaugos struktūros, atsiranda nauji 42 etatai. „Apskritai ministerijos kuruojamose srityse padidėjo sumaišties – nė iš vieno sektoriaus negauname tiek nusiskundimų apie prieštaringą veiklą, kaip iš Aplinkos ministerijos. Neaišku, kokie ministro siūlomų reformų tikslai, o kartais susidaro įspūdis, kad prisidengiant efektyvesnio valdymo siekiu kišami ir partiniai interesai“, – pasakoja E.Masiulis.

Seimo narė R.Baškienė pritaria: „V.Mazuronio asmenyje matėme specialistą, o K.Trečiokui sudėtingiau dirbti. Negalima buvo ir pradėti vykdyti aplinkos centrų reformos neturint įstatyminių dokumentų, neišdiskutavus su regionais.“

Kukliai vertinama ir socialdemokratė Rimantė Šalaševičiūtė: pasak E.Masiulio, su ja, atėjusia į Sveikatos apsaugos ministeriją po įvairių V.Andriukaičio pasažų, buvo siejamos viltys, kad tai žmogus, galintis priimti sprendimus. Tačiau aplinka, kuri yra Sveikatos apsaugos ministerijoje, ministrės entuziazmą sutvarkyti V.Andriukaičio pridirbtas problemas smarkiai sumažino.

A.Krupavičius primena, kad ministraujant V.Andriukaičiui bent buvo aišku, kur link jis ketina veikti, o dabar tai nėra aišku. Maža to, R.Šalaševičiūtė vis dar patenka į įvairias kontroversijas.

Kadencijos pradžioje Vyriausybės silpnąja grandimi vadintai socialinės apsaugos ir darbo ministrei „darbietei“ Algimantai Pabedinskienei prireikė poros metų, kol įsigilino į šią sritį. Ji į šį postą atėjo neturėdama ir politinės, ir bent kiek platesnio masto dalykinės patirties. Bet, kaip primena A.Krupavičius, pasirinko kolektyvinį veiklos stilių, susidėliojo komandą ir štai jos vadovaujamos ministerijos iniciatyva pateiktas naujo socialinio modelio projektas. Tiesa, tai dar ne įstatymų projektai, o tik diskusijoms pateiktos idėjas, tačiau jos pirmtakai ir to nesugebėjo padaryti.

Ūkio ministras socialdemokratas Evaldas Gustas – beveik nežinomas Lietuvoje žmogus. Pasak E.Masiulio, rimtesnių jo projektų nematyti, kaip ir jo paties. Seime projektus, neretai menkai reikšmingus, dažniausiai pristatinėja viceministrai. Kažkokių esminių pokyčių verslo sąlygoms palengvinti, investicinei aplinkai pagerinti nelabai esama. E.Masiulis pripažįsta: „Gal ūkio ministras – puikus vadybininkas, bet nebūtinai ši savybė svarbiausia ministrui. Man atrodo, kad ministras turi būti vizionierius, turėti viziją, kurios ateina įgyvendinti. Manau, E.Gustui tai nelabai būdinga.“

Politologas A.Krupavičius ūkio ministrą taip pat vertina kaip gerą vadybininką, žmogų, kuris girdi ir klausosi, nes jei nesi srities, už kurią atsakai, specialistas, bet užimi tam tikrą politinį postą, turi būti komunikatorius ir moderatorius, turi veikti komandoje, sugebėti girdėti ir mokėti atsirinkti.

Teisingumo ministras Juozas Bernatonis vertinamas kaip politikos grandas, bet ir jo mažai girdėti. A.Krupavičius primena, kad ir kitose Vyriausybėse buvo tylių ministrų, o garsieji nebūtinai padarė gerų reformų. Pavyzdžiui, praėjusios kadencijos švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius buvo matomas, bet jo reforma lig šiol kritikuojama. O teisingumo ministro pareigos – tylios ir saugios, be to, jokia paslaptis, kad J.Bernatonis ir ministro kabinete dirba partinį darbą socialdemokratams.

Finansų ministro socialdemokrato Rimanto Šadžiaus antrąjį ministravimą A.Krupavičius vertina geriau nei pirmąkart – Gedimino Kirkilo Vyriausybėje jis buvo silpnas ministras. Ministerija labai gerai įgyvendino euro įvedimo procesą. Politologo vertinimu, apskritai profesiniu požiūriu Finansų ministerija stipri. Tačiau didžiausias priekaištas finansų ministrams – kad ši ministerija tėra valstybės buhalterija, nors turėtų būti ministerija, galvojanti, kaip uždirbti pajamų, iš kur gauti pridėtinę vertę. To nė vienas finansų ministras nesugebėjo suvokti, gal tik pirmasis – Romualdas Sikorskis buvo išimtis. Tad ir finansų ministrai – buhalteriai, kasininkai, biudžeto balanso skaičiuotojai, nors turėtų mąstyti plačiau.

Kiti ministrai sulaukia šiek tiek geresnių vertinimų. Net opozicijos atstovai vertina užsienio reikalų ministro L.Linkevičiaus profesionalumą. Teigiamai atsiliepiama ir apie „antrosios bangos“ ministrus: viduryje kadencijos į ją įsiliejusius ne iš politinio sluoksnio atėjusius vidaus reikalų ministrą Saulių Skvernelį, energetikos – Roką Masiulį. Naujieji vidaus ir energetikos ministrai puikiai išmano savo sritį, bet, kaip nuogąstauja E.Masiulis, jų pastangos pakeisti situaciją gali atsimušti į politinės valios priimti sprendimus stoką. Nors, pavyzdžiui, S.Skvernelis nuosekliai ir energingai imasi sistemos pertvarkos.

Beje, S.Skvernelis – ne tik dabar tarp populiariausių politikų: ir anksčiau, kaip policijos generalinis komisaras, jis buvo matomas ir iš teigiamos pusės. Anksčiau policija buvo tarp korumpuočiausių institucijų, o dabar pagerino savo įvaizdį – ir ne be S.Skvernelio įtakos. „Jis – ne tik savo srities profesionalas, bet ir strategiškai mąstantis, besirūpinantis savo sistemos garbės principais ministras. O štai į jo pirmtaką Dailį Barakauską buvo liūdna žiūrėti, nes ministro poste jis buvo kaip ne savo rogėse“, – lygina R.Baškienė.

Prie sėkmingesnių priskiriama taip pat „antrosios bangos“ Vyriausybės narė Virginija Baltraitienė. Tai patyrusi politikė, buvusi Seimo vicepirmininkė. Politikoje ji viską daro pamatuotai, nuosaikiai, stengdamasi išlaikyti pusiausvyrą. Kai kyla problemų jos kuruojamoje srityje, bando reaguoti, įsiklausyti į žemės ūkio organizacijas. A.Krupavičius pastebi, kad ji – viena iš „darbiečių“, turinčių autoritetą. Ir nors nėra iš ministrų revoliucionierių, atėjusių daryti sisteminių reformų, bet gali tęsti svarbius tai sričiai darbus.

„V.Baltraitienė baigusi žemės ūkio mokslus, sistemiškai dirbo Seime ir yra labai darbšti“, – giria kolegę Seime R.Baškienė ir priduria, kad geru ministru leidžia būti visuma – ir savo srities išmanymas, ir politinė bei vadybinė patirtis, ir darbštumas, veiklumas.

Atitinkančių tokius reikalavimus šioje Vyriausybėje nedaug. D.Pavalkis,  A.Pabedinskienė, R.Masiulis, S.Skvernelis vienus svarbiausių politinių postų valstybėje gavo net nebūdami bent kiek aktyvesni politikai, o pastarieji du – nė nebūdami partijų nariai. D.Barakauskas, K.Trečiokas, R.Šalaševičiūtė turi politinės patirties, tačiau ne ką nutuokia apie sritį, už kurią yra atsakingi.

Tačiau politologas A.Krupavičius retoriškai klausia: ar jų pirmtakai buvo geresni? Tik partinės lesyklėlės puoselėjimu garsėjo aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas. Tragikomišku personažu taip ir liko kultūros ministras Remigijus Vilkaitis. Už premjero visą laiką slėpėsi vienos kadencijos politikas – energetikos ministras Arvydas Sekmokas. Į skandalą dėl diplominio darbo autorystės ir europinių pinigų saviems skirstymo pateko ūkio ministras Dainius Kreivys. Taip reformų ir nesugebėjo nė pradėti du per kadenciją socialinės apsaugos ir darbo ministrai – Rimantas Dagys ir Donatas Jankauskas. Skandalai privertė atsistatydinti ir vidaus reikalų ministrą Raimundą Palaitį. Krizės akivaizdoje abejotinų sprendimų priėmęs finansų ministras Algis Šemeta išsiųstas į auksinę tremtį Briuselin. Rasai Juknevičienei vadovaujant šalies krašto apsaugai labiausiai sumažėjo šiai sričiai skiriamas BVP procentas. G.Steponavičius darė reformą, bet ji lig šiol kritikuojama. O kuris stipresnis užsienio reikalų ministras – L.Linkevičius ar jo pirmtakas Audronis Ažubalis?

Beje, ir A.Kubiliaus Vyriausybėje kai kurie ministrai padarė atvirkštinę, nei Vakaruose priimta, karjerą – pirma tapo ministrais, o paskui įsitraukė į partinę veiklą, kaip kad D.Kreivys ar Remigijus Šimašius. Ir į vieną svarbiausių – finansų ministro postą valdančiosios partijos neturėjo tinkamo kandidato, tad pasirinko nepartinę Ingridą Šimonytę.

Ir praėjusios kadencijos Vyriausybę krėtė perturbacijos: likus metams iki rinkimų praradimų buvo lygiai tiek pat, kiek išgyveno dabartinė, – buvo pasikeitę šeši iš keturiolikos ministrų, rinkimų metais pakeistas dar vienas.

O jei lyginsime Vyriausybių galvas, A.Kubilius buvo vizionierius, bet sunkiai suvokiantis kasdienybės realijas, o Algirdas Butkevičius, atvirkščiai, neužsimerkia prieš nūdienos žmonių rūpesčius, bet idėjų ateičiai net nebando formuluoti.

A.Kubiliaus Vyriausybės narys E.Masiulis pripažįsta: neideali nei ankstesnė, nei dabartinė Vyriausybės, apskritai visos koalicinės Vyriausybės pasmerktos būti margos, nes skirtingi koalicijos partneriai kelia ministrams skirtingus standartus. Bet eksministras ankstesniojo Ministrų kabineto pranašumu laiko tai, kad ambicijos ir  tikslai buvo didesni, buvo veikiama aktyviau. „Nebūtini visais atvejais sprendimai buvo teisingi, bet dabar sprendimų tiesiog visai nėra“, – lygina E.Masiulis.

Jo manymu, didžioji vyriausybių problema – kad partijos, eidamos į kiekvienus rinkimus, turėtų būti įvardijusios žmones, kuriuos sėkmės atveju deleguotų į atskiras kuravimo sritis, bet dabar to nėra. Tad paskui taip, kaip dabar Darbo partija, ir traukia iš rankovės bet kokius ministrus.

Lietuvoje vis dar imponuoja vadinamieji ministrai ekspertai. Tačiau tik atkūrus nepriklausomybę natūralu, kad politikų nebuvo, o per ketvirtį amžiaus partijos jau privalėjo jų išsiugdyti. Senas demokratijos tradicijas turinčiose šalyse tik maža dalis ministrų būna nepartiniai, o ministrai politikai vyriausybėse net rotuojami, keičia savo atsakomybės sritį.

„Partija turi politinę valią, o kaip ji bus vykdoma, jei remsimės tik ekspertais? Partijos siunčia savo prižiūrėtoją, kad ministerijos gerai vykdytų valdančiosios partijos ar koalicijos programą. Pasak Maxo Weberio, anksčiau valstybės tarnautojai būdavo iš aukštuomenės, bet įsigaliojus visuotinei rinkimų teisei atsirado renkami partiniai politikai, kurie galėjo būti iš darbininkų, mažiau išsilavinę, bet jie ėmė nurodinėti aristokratams valdininkams. Tai konfliktas nuo tų laikų, kai atsirado rinkimai, bet tai demokratijos logika, – aiškina politologas dr. Vytautas. Dumbliauskas. – Jei pripažįstame atstovaujamąją, parlamentinę demokratiją, partijas, jei laikomės taisyklės, kad ministrų postai – politiniai, pasirinkdami specialistų vyriausybes kirstume per demokratiją. Kam tada parlamentai, kurių dauguma formuoja vyriausybę, – rinkime ministrus pagal kompetenciją, skelbkime konkursus. Bet tokiu atveju turėtume daug vyriausybių, tačiau neturėtume vienos vyriausybės, nes kiekviena ministerija dirbtų sau. O kažkas turi matyti valstybę globaliai.“

Iš tiesų anomalija, kad Lietuvoje partijos turi po keliolika tūkstančių narių, bet tarp jų neatsiranda penkių šešių tinkamų į ministrus. Tad, pasak V.Dumbliausko, partijos nevykdo vienos esminių savo funkcijų – atrinkti, ugdyti, parengti tinkamus kadrus valstybei valdyti.

Aušra Lėka, Gabija Sabaliauskaitė

Prieš dvejus metus socialdemokratas Algirdas Butkevičius patvirtintas šešioliktosios Vyriausybės ministru pirmininku. 2012 m. lapkričio 22 d. už jį balsavo 90 parlamentarų, prieš buvo 40, keturi susilaikė.

A.Butkevičius populiarumu aplenkė visus ligšiolinius kadencijos vidurį minėjusius premjerus – „Vilmorus“ / „Lietuvos ryto“ apklausos duomenimis, jį palankiai vertina 55,1 proc. apklaustųjų.

Žmonėms tebepatinka ir jo Vyriausybė. „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovei „Prime consulting“ atliekant 500 didžiųjų penkių miestų gyventojų apklausą, per 60 proc. gyventojų pareiškė, kad dabartinė Vyriausybė juos tenkina.

Penktadalis norėtų, kad iš esamo partijų meniu Seime būtų sudaryta nauja valdančioji koalicija ir ji formuotų naują Vyriausybę. Tačiau tvarios koalicijos iš kokių kitų partijų alternatyvos dabartinei valdančiajai daugumai nelabai ir yra.

Tik mažuma – per 7 proc. apklaustųjų – pageidautų naujų Seimo rinkimų.

Kaip vertinate dabartinės Vyriausybės darbą? (proc.)

Patenkinamai 42,8

Neigiamai 27,6

Teigiamai 26,6

Apie tai negalvojau 3

Ar norėtumėte Vyriausybės pasikeitimo? (proc.)

Tenkina dabartinė Vyriausybė 62

Reikėtų sudaryti naują valdančiąją koaliciją iš kitų politinių partijų 20,4

Apie tai negalvojau 10,4

Būtini pirmalaikiai rinkimai 7,2

Šaltinis: „Veido“ užsakymu lapkričio 6–9 d. rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ atlikta 500 didžiųjų miestų gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Valdymo pusiaukelę pasiekusi valdančioji dauguma ir jos Vyriausybė užsisegė medalius už pirmtakų strateginių projektų užbaigimą. Bet ką jie paliks ateinantiesiems?

Aušra Lėka

Aptrupėjusi, temdoma korupcijos šešėlių, negebanti formuluoti ir įgyvendinti ilgalaikių strateginių reformų, draskoma vidinių nesutarimų valdančioji dauguma pasiekė kadencijos pusiaukelę. Dvejus metus baigia ir jos Vyriausybė, kas ir yra viena iš nedaugelio priežasčių švęsti, nes iš šešiolikos ligšiolinių ministrų kabinetų tokios sukakties sulaukė tik šeši.

Bet ar turi pagrindo šventei valstybės piliečiai? Kiek ši valdančioji dauguma ir jos Vyriausybė prisidėjo prie mūsų valstybės ir jos žmonių gerovės gerėjimo?

Į priekį. Tačiau kiek prie to prisidėjo valdžia?

„Valdžią pirmiausia reikia vertinti pagal tai, kaip veiksmingai ji sprendžia piliečiams aktualias problemas, kiek efektyviai teikia viešąsias paslaugas. Kai piliečiai nepatenkinti sveikatos priežiūros paslaugomis, ar vaiko nepriima į perpildytą vaikų darželį, dažnai atsakymas yra – geresnėms paslaugoms trūksta pinigų. Bet daugiau pinigų nebūtinai išspręs problemas, jeigu jie blogai valdomi arba nėra aišku ką su tais pinigais daryti. Tokiu atveju, kaip sakė I.Ilfo ir J.Petrovo Ostapas Benderis – „Kam tau, Kisa, pinigai, jei tu fantazijos neturi“, – sako privataus tyrimų centro „Visionary Analytics“ direktorė dr. Agnė Paliokaitė.

Ekspertė skaičiuoja, kad per pastarąjį dešimtmetį valdžios išlaidos kai kuriose srityse (pavyzdžiui, švietimo, sveikatos apsaugos) išaugo kelis kartus, tačiau įsisenėjusios problemos beveik nepajudėjo iš vietos. Pagal Pasaulio banko valdymo efektyvumo indeksą, kuris atspindi viešųjų paslaugų ir valstybės tarnybos kokybę, 2014 m. Lietuva buvo 38-a  pasaulyje ir tik 20-a ES. Akivaizdu, kad su valstybės (t. y., visų mūsų, mokesčių mokėtojų) lėšų valdymu nėra viskas gerai.

„Žinoma, galima džiaugtis: Lietuvos ekonomikos augimas buvo vienas sparčiausių ES ir jis buvo tvarus – ne toks, koks prieš 2008 m. krizę. Tai Lietuvai leido ne tik įsivesti eurą, bet ir padidinti kredito institucijų pasitikėjimą Lietuvos ekonomika ir pakelti skolinimosi reitingą, todėl galime pasiskolinti su žemomis palūkanomis“, – vertina „Nordea“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas. Tačiau kiek čia Vyriausybės indėlio? Ir ar tikrai kylame daug matuojantis su labiausiai palyginamomis šalimis – kaimynais estais ir latviais?

Dar praėjusią dešiniųjų valdymo kadenciją pralenkėme estus pagal vieną iš dažniausiai kaip gerovės matą naudojamą rodiklį – BVP gyventojui. Pernai, jau prie šios valdžios, šią sėkmę įtvirtinome, pasiekdami 74 proc. ES vidurkio. Tačiau estus lenkiame tik skaičiuojant pagal  perkamosios galios indeksą, o imant absoliučiais skaičiais atsiliekame ženkliai: kiekvienam statistiniam lietuviui tenka 15,5 tūkst. JAV dolerių, o estui – 18,5 tūkst. Beje, ir estų BVP augimas buvo kiek  didesnis, o sparčiausiai ūgtelėjo latviai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vertinant Prezidentės Dalios Grybauskaitės užmojus pertvarkyti Vyriausybės sudėtį, gyventojų nuomonės išsiskyrė. Vis dėlto dauguma pasisako už permainas Ministrų kabinete ir ministerijose.
Kaip rodo “Veido” užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” atliktos Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų apklausos rezultatai, 15 proc. respondentų mano, kad Prezidentė  neturėtų inicijuoti personalinių pokyčių Vyriausybėje. Tačiau daugiau nei 28 proc. teigia, kad reikėtų pakeisti ne tik kelis ministrus, bet ir visus abejotinos reputacijos viceministrus. Panašus skaičius – 27,4 proc. apklaustųjų mano, kad reikėtų pakeisti didžiąją dalį ministrų.
22,4 proc. respondentų sako, kad reikėtų pakeisti tik kelis ministrus. Neturi nuomonės šiuo klausimu 6,6 proc.
Kaip žinome, D.Grybauskaitei šį šeštadienį prisiekus prieš antrąją kadenciją prezidento poste, Vyriausybė turės grąžinti savo įgaliojimus, o Prezidentė ne vėliau kaip per 15 dienų turės pateikti Seimui svarstyti įgaliojimus grąžinusios Vyriausybės ministro pirmininko kandidatūrą.

Ar Prezidentė D.Grybauskaitė turėtų inicijuoti personalinius pokyčius Vyriausybėje? (proc.)
Taip, reikėtų pakeisti ne tik kelis ministrus, bet ir visus abejotinos reputacijos viceministrus 28,6
Taip, reikėtų keisti didžiąją dalį ministrų 27,4
Taip, reikėtų pakeisti tik kelis ministrus 22,4
Ne 15
Nežinau / neturiu nuomonės 6,6

Šaltinis: “Veido” užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2014 m. birželio 25–27 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į “Veidą” būtina.

„Lietuvos ekonomikos augimas per šių metų tris ketvirčius išlieka vienas sparčiausių Europos Sąjungoje, o vartotojų pasitikėjimo indeksas – aukščiausias Baltijos šalyse. Tai reiškia, kad didėja žmonių patikėjimas savo ateitimi, jie jaučiasi socialiai saugesni – daugiau perka, investuoja.

Kartu tai yra gerėjančio gyvenimo ženklas, liudijantis, kad Vyriausybės vykdoma ekonomikos skatinimo politika yra teisingame kelyje“, – sakė Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius Šešioliktosios Vyriausybės pirmųjų darbo metų proga surengtoje spaudos konferencijoje, pabrėždamas, kad atsigaunanti ekonomika projektuoja optimistinę valstybės ateitį.

Pasak premjero, Vyriausybei pavyko pasiekti ir energetikos kainų lūžį – ilgo ir skausmingo energetikos kainų augimo kreivė nuo kitų metų pagaliau pakryps žemyn. Priimti sprendimai, dėl kurių nuo kitų metų mažės ne tik elektros, bet ir dujų kainos. Dėl to sumažės gyventojų išlaidos komunalinėms paslaugoms ir jų piniginėse liks daugiau lėšų kitoms svarbioms reikmėms.

Patvirtintą 2014 metų biudžetą Vyriausybės vadovas įvardijo kaip šalies ekonominės ateities ir euro įvedimo pagrindą.

„Tai buvo nelengvas egzaminas Vyriausybei, nes reikėjo išlaikyti pusiausvyrą tarp augančios ekonomikos suteiktų didelių lūkesčių ir realybės – laikytis fiskalinės drausmės, kad mažėtų sunkmečiu užaugusi valstybės skola,“ – spaudos konferencijoje sakė Ministras Pirmininkas.

Pasak premjero, papildomos išlaidos suvaržė Vyriausybės planus labiau padidinti atlyginimus mažiausiai uždirbantiems, tačiau nuo kitų metų liepos 1 d. iki 12 proc. didės kultūros darbuotojų, policijos, priešgaisrinės apsaugos, muitinės darbuotojų atlyginimai.

Kaip svarbius Vyriausybės pirmųjų metų darbus, premjeras taip pat įvardijo pagal grafiką vykdomą strateginį SGD terminalo projektą, įsibėgėjusį daugiabučių namų renovavimo procesą, sudarytas prielaidas verslo atsigavimui ir investicijoms, užimtumo programos iki 2020 metų parengimą, struktūrinius pokyčius sveikatos apsaugos sistemoje, švietimo ir mokslo srityje – specialistų rengimą orientuojantis į darbo rinką, kaimo mokyklų tinklo naikinimo sustabdymą.

Atskirai Ministras Pirmininkas pažymėjo sėkmingą Lietuvos pirmininkavimą Europos Sąjungos Tarybai ir pasidžiaugė, kad šį sudėtingą išbandymą mūsų šalis garbingai išlaikė.

Pati dabartinė Vyriausybė ir Seimas savo pirmųjų metų veiklą ir darbus vertina labai teigiamai ir net puikiai, o opozicija, žinoma, neigiamai. O ką šiuo klausimu mano Lietuvos gyventojai?
Kaip paaiškėjo “Veido” užsakymu tyrimų bendrovei “Prime consulting” atlikus naujausią sociologinę apklausą, teigiamai, tai yra puikiai ir labai gerai, šį Seimą ir šią Vyriausybę vertinančių respondentų tėra vienetai. Kitaip tariant, devynetą ir dešimtuką šiam Seimui rašo tik 1,4 proc., o Vyriausybei – dar mažiau, vos 0,2 proc. apklaustųjų. O štai vienetą ir dvejetą šiai valdžiai rašo maždaug 20 proc. respondentų.
Apibendrinus visus rezultatus matyti, kad apklaustieji rinkėjai šiai valdančiajai koalicijai nenori skirti net patenkinamo įvertinimo: kone trys ketvirtadaliai respondentų šiam Seimui teskyrė balus nuo dvejeto iki penketo pagal dešimtbalę sistemą. Vyriausybė įvertinta šiek tiek geriau: penktadalis apklaustųjų jai parašė šešetą. Bet kokiu atveju tokie balai nėra įkvepiantys ir tikrai nerodo, kad Lietuvos gyventojai alpėja iš susižavėjimo dabartine valdžia.

Kaip vertinate šios kadencijos Seimo darbo kokybę pagal dešimtbalę sistemą, kai vienetas reiškia blogiausią pažymį, o dešimt – geriausią? (proc.)

Ketvertu    22,4
Penketu    21,6
Trejetu    14,8
Dvejetu    14,2
Šešetu    8,6
Septynetu    6,2
Vienetu    4,8
Aštuonetu    3,4
Nežinau / neturiu nuomonės    2,6
Devynetu    1
Dešimtuku    0,4

Kaip vertinate dabartinės Vyriausybės darbo kokybę pagal dešimtbalę sistemą, kai vienetas reiškia blogiausią pažymį, o dešimt – geriausią? (proc.)

Penketu    25
Šešetu    20,6
Dvejetu    14,8
Trejetu    13,4
Ketvertu    11,2
Vienetu    7,2
Septynetu    3,6
Nežinau / neturiu nuomonės    2,2
Aštuonetu    1,8
Devynetu    0,2
Dešimtuku    0

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2013 m. lapkričio 18–20 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Gyvenimas per metus pagerėjo, bet valdančioji dauguma prie to prisidėjo beveik tik tuo, kad delsė priimti sprendimus. Tačiau amžinai delsti neįmanoma.

Algirdą Butkevičių vertėtų vadinti svajonių premjeru, o jo vadovaujamą Vyriausybę – vienu tobuliausių mūsų valstybės Ministrų kabinetų. Bent jau tokią išvadą galima daryti remiantis sociologų apklausomis. Labiau mylimas premjeras buvo tik Rolandas Paksas, o štai A.Butkevičiaus pirmtakas Andrius Kubilius turėjo tenkintis penkiskart mažesniu piliečių pasitikėjimu.
Tačiau meilė ir politikoje dažnai akla: paprašyti įvardyti A.Butkevičiaus ir jo Vyriausybės sėkmingus darbus net palankiai jį vertinantieji daugiausia minėjo tai, kas nepadaryta. Tad ar mylimas ir sėkmingai dirbantis premjeras – sinonimai? Ir koks premjeras – geras premjeras?

Nepriimta nė vieno strateginio sprendimo
„Tai pati silpniausia Vyriausybė Lietuvos istorijoje. Nors ši valdančioji dauguma turi tvirtą daugumą Seime, tad turėtų pajėgti daug ką padaryti, bet faktiškai nepadaro nieko“, – piktinasi politologas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius dr. Kęstutis Girnius. Ir tokiam vertinimui sunku rasti kontrargumentų, kai palygini, ką žadėjo prieš metus rankas sukirtusi valdančioji dauguma, ir kas iki šiandien atlikta.
K.Girnius vardija: žadėjo įvesti progresinius mokesčius – jų (kaip ir žadėtos sisteminės mokesčių peržiūros ir dešiniųjų naktinės mokesčių reformos atšaukimo) nėra. Bet turime arti pusšimčio darbo grupių, kurios niekada nesiims sprendimų. Energetinės nepriklausomybės srityje valdantieji sudarė tokias sąlygas, kad „Chevron“ pasitraukė iš Lietuvos, ir skalūnų dujų projektai sustojo. Naujos atominės elektrinės projektas marinamas, sprendimai atidedami. Dėl suskystintų dujų terminalo, atrodė, viskas nutarta, bet pasipylė visokie priekaištai, kad net Norvegijos ambasadorius jautė pareigą ginti šį projektą įgyvendinti turinčią savo bendrovę. Pats A.Butkevičius sakė, kad dėl energetikos trečiojo paketo derybų nebus, o dabar energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius pripažino, kad tai tebėra derybų su Rusijos koncernu „Gazprom“ objektas. Vyriausybė žadėjo pagerinti santykius su Lenkija ir lenkais, bet iššoko premjeras ir pareiškė, kad dvikalbių vietovardžių ir gatvių pavadinimų nebus, užuot pirma priėmus sprendimą ir radus formą, kaip jį paskelbti. Prie to vertėtų pridurti, kad vietoj santykių su Rusija „perkrovimo“, kaip žadėjo užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, tesulaukėme pieno karo.
Ką prarandame nespręsdami strateginių problemų, pabrėžia visi šnekinti ekspertai. Žilvinas Mecelis, vadovaujantis Londone įsikūrusiam investicijų fondui „Covalis Capital“, besispecializuojančiam energetikos sektoriuje, kaip didelį pliusą nurodo strateginių energetikos projektų – suskystintų gamtinių dujų terminalo, energetikos jungties su Švedija – tęstinumą, kas tikrai gerokai pagerins šalies galimybes atpiginti energijos išteklius. „Tačiau „Chevron“ pasitraukimas iš Lietuvos – didžiulė netektis, nes praradome galimybę turėti alternatyvų pigių dujų šaltinį. Skalūnų dujų rinka stipriai keičia globalią energetiką ir geopolitiką – mūsų nedalyvavimas šiame procese bus neigiamas veiksnys šalies ūkio raidai“, – apgailestauja ekspertas.
Per metus netesėtas ir valdančiųjų pažadas dėl sisteminės mokesčių reformos. Laisvosios rinkos instituto (LLRI) vyresnysis ekspertas Vytautas Žukauskas taip pat piktinasi: „Buvo sukurta garsioji darbo grupė mokesčių reformai parengti, tačiau beveik jokių jos pasiūlymų priimta nebuvo. Naktinė mokesčių reforma pačių socialdemokratų aršiai kritikuota, daugiausia dėl mokesčių didinimo, tačiau dabar jau A.Butkevičiaus Vyriausybė pati teikia mokesčių didinimo projektus – siūlo apriboti mokestinių nuostolių perkėlimą į kitus mokestinius laikotarpius. Taip tikimasi surinkti papildomus 160 mln. Lt, vadinasi, tiek įmonėms padidės mokesčių našta. Arba štai ištikus krizei PVM buvo padidintas laikinai, tačiau kada tas „laikinai“ baigsis? Prieš rinkimus rinkėjams buvo pasiųsta žinutė, kad bus „atžaisti“ blogieji konservatorių naktinės mokesčių reformos sprendimai, bet pažadai pamirštami.“

Daug kritikos
SEB banko prezidento patarėjo ir vyriausiojo ekonomisto dr. Gitano Nausėdos manymu, mokesčių srityje didžiausias konfliktas kilo tarp ideologizuoto ir technokratinio, kuriam ir atstovavo darbo grupė, požiūrio. „Čia dalgis ir atsimušė į akmenį, nes daugelis valdančiosios koalicijos partijų narių kitaip žiūri į mokesčius. Vis dėlto neatmesčiau, kad ideologizuota koncepcija anksčiau ar vėliau – gal dar po metų, kai bus arčiau rinkimai, vėl pasirodys ir bus grįžta prie progresinių, nekilnojamojo turto, automobilių ir kitų mokesčių“, – prognozuoja G.Nausėda.
Ž.Mecelis atkreipia dėmesį į dar vieną neigiamą mokesčių sistemos poveikį: „Akivaizdžiai trūksta ryžtingų žingsnių, galinčių pagerinti šalies konkurencingumą ir išspręsti emigracijos bėdą. Tauta žlunga iš esmės dėl to, kad dabartinė valdžios mokesčių politika neskatina aukštos pridėtinės vertės su dideliais atlyginimais darbo vietų kūrimo. Prie to dar prisideda ir visokios išimtys bei lengvatos įvairioms vietinėms profesijoms, nekuriančioms eksporto vertės. Reikalinga paprasta ir skaidri darbo rinkos mokesčių sistema, kuriai esant kiekvienas jaustųsi teisingai, tai yra mokėtų daugmaž adekvačiai gaunamoms paslaugoms.“
O V.Žukauską glumina, kad valdančioji koalicija ne tik nė per nago juodymą nepasistūmėjo spręsdama „Sodros“ ir pensijų problemą, bet netgi pasigirdo siūlymų nepervedinėti „Sodros“ lėšų į privačius pensijų fondus. „Bet tai ilgalaikės strategijos nesuvokimas, nes prieš dešimtmetį pradėtos reformos tikslas buvo suvokiant demografines tendencijas dalį naštos ir rizikos perkelti privatiems pensijų fondams“, – primena V.Žukauskas.
LLRI ekspertą stebina ir tai, kad su šešėline ekonomika Vyriausybė ketina kovoti per baudžiamąsias priemones, nors įvairūs tyrimai rodo, jog tai neefektyvu. Tačiau Darbo kodekso, dabar labai primenančio sovietinį, pataisas praėjusios kadencijos Vyriausybė parengė, bet naujoji atsiėmė, žadėdama parengti geresnį naują kodeksą, įsigaliosiantį nuo 2015 m. Tik kur jis?
Nepriklausoma ekonomikos ekspertė Rūta Vainienė pabrėžia, kad padėtis grėsminga ir sveikatos apsaugos srityje: „Visi – ir pacientai, ir gydytojai, ir sveikatos įstaigų vadovai, ir finansuotojai gyvena apimti baisaus nerimo ir nežinomybės būsenos. Kalbėta, kad bus sujungtos Privalomojo sveikatos draudimo fondo ir gyventojų pajamų mokesčio įmokos, kad pinigai neseks paskui ligonį ir negalėsi rinktis privačių gydymo įstaigų. Net medicinos studentai įbauginti, kad kaip sovietmečiu gaus paskyrimą.“
Prie didžiųjų problemų ekspertai priskiria ir švietimą, kurio srityje naujoji valdžia grasino padaryti viską priešingai, nei darė pirmtakai, panaikinti krepšelio principą. Daug išardyti laiko pritrūko, bet spėjo ne lietuvių kalba dėstomose mokyklose įvesti supaprastintą egzaminą, ką teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijoje įteisintam lygybės principui. Kaip pastebi Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas, lėtai juda iš vietos ir susitarimai dėl profesinio mokymo ar dėl profesinio orientavimo.
G.Nausėda pabrėžia sisteminę šios Vyriausybės problemą – neapibrėžtumą, ypač mokesčių politikos ir energetikos srityje: „Kai per krepšinio varžybas iki paskutinės minutės nežinai, kuo baigsis, tai geras dalykas, bet kai politikoje ir ekonomikoje iki paskutinės minutės nežinai, kokie bus sprendimai ir kokia linkme eisime artimiausius kelerius metus, vargu ar sveikintina.“
Taip ir neaišku, kokius konkrečius darbus ši Vyriausybė ketina padaryti, labai prasti ir jos komunikaciniai gebėjimai.
Sutarti dėl sprendimų Vyriausybei trukdo ir vidiniai nesusišnekėjimai. Nors premjeras kadencijos pradžioje žadėjo, kad Ministrų kabinetas bus kaip vienetas, o ne atskiros tėvonijos, su juo leidžia sau nesiskaityti net socialdemokratai, ką jau kalbėti apie “darbiečių” ar “tvarkiečių” valdomas ministerijas. Štai “darbiečiai” vieni sau svarsto, gal pakeisti kokį savo ministrą. O koalicijos partneriai Seime net buvo įregistravę skirtingus projektus prioritetiniais klausimais.
Istorikas, politikos apžvalgininkas, Klaipėdos universiteto profesorius dr. Vygantas Vareikis mano, kad šios Vyriausybės darbą apsunkina koalicijos margumas: „Ankstesnė valdančioji dauguma buvo sukurta tam tikru ideologiniu pagrindu, o ši sudaryta iš priešingybių. Dar ir santykiai su prezidente nėra idealūs, o Andriaus Kubiliaus Vyriausybė beveik nebuvo kritikuojama, priešingai – palaikoma, net kai ėmėsi skaudžių reformų.“
Tačiau šioji Vyriausybė vis dėlto turi tokią didžiulę daugumą Seime, kad norėdama ir radusi savo viduje sutarimą galėjo priimti bet kokį sprendimą.

Lietuvos partijos neatlieka vienos esminių savo funkcijų – parinkti ir išugdyti tinkamiausias asmenybes valstybei valdyti.

Be keleto iš Briuselio ir Strasbūro atvilnijusių pirmininkavimo ES Tarybai debiutantų liapsusų, kai vienam mūsų ministrui susipynė liežuvis ir vietoj „honorable colleagues“ („gerbiami kolegos“) išsprūdo kažkas panašaus į „horrible colleagues“ („siaubingi kolegos“) ar „YouTube“ hitu virtusio lietuviškojo „Misterio Europa“ nevykusio bandymo pašmaikštauti, mūsų Vyriausybė europinį krikštą kol kas atlaiko garbingai. Kaip tikina kalbinti Briuselio ir Strasbūro koridorius daug metų minantys politikai, diplomatai, žurnalistai ir vertėjai, mūsų Vyriausybė neiškrito iš europinio konteksto. Ir net dėl tų kelių lapsus linguae didesnė reakcija kilo tik Lietuvoje, nes Briuselis ir Strasbūras dar ne to matę.
Tačiau pirmininkavimas ES Tarybai truks pusmetį, o Lietuvos vyriausybės yra neefektyvios, netvarios, be piliečių pasitikėjimo bemaž visus dvidešimt trejus su puse nepriklausomybės metų. Kuo skiriasi mūsų Ministrų kabinetų politikai nuo vokiečių, britų ar prancūzų, galų gale – nuo estų, kad tų šalių augimas tvaresnis, o jų piliečių gyvenimo lygis mums tėra žydra ateities svajonė?

Ką darome kitaip pirmininkaudami ES Tarybai
Bet dar grįžkime į Briuselį ir Strasbūrą, kur mūsų atstovai pirmą kartą stojo į ES Tarybos pirmininko tribūną. Šnekinti lietuviai – Briuselio senbuviai juokauja, kad, kaip vienas mūsų ministras nepriklausomybės pradžioje, su baltomis kojinėmis politikai į oficialius renginius nebeateina. Tiesa, ne vienas atrodo susikaustęs, labai jaudinasi, bet tai būdinga visoms pirmą kartą pirmininkaujančioms šalims.
Briuselyje liko beveik nepastebėtas ir minėtas mūsų užsienio reikalų viceministro Vytauto Leškevičiaus bandymas neva lietuvišku šmaikštumu atsakyti į britišką kandumą. „Vienas euroskeptikas britas leido sau pasišaipyti iš viceministro atsakymo į jo klausimus Saugumo ir gynybos pakomitečio posėdyje, nors tie klausimai buvo visai ne į temą, viceministras galėjo juos apskritai ignoruoti. Beje, britai euroskeptikai vaiposi ir šaiposi kiekviena proga iš visko, kas susiję su Europos Sąjunga, dažnai – ir iš savo kolegų, tačiau akivaizdu, kad jie nesugeba pasiūlyti nieko geresnio“, – sako europarlamentarė Laima Andrikienė, pridurdama, kad V.Leškevičius dalykiškumu, sąžiningumu, atsakingumu yra pelnęs įvairių šalių europarlamentarų pagarbą.
Europarlamentaras prof. dr. Leonidas Donskis pritaria: „Kai turi reikalo su britais, kurie šmaikštūs, kandūs, ironiški, iškalbingi, reaguoti reikia labai greitai. Jei tokių gebėjimų neturi, gali patirti visišką fiasko. Esu matęs tai patiriant ir prancūzus, ir italus. Taip, yra politikų, nerodančių retorikos stebuklų, bet V.Leškevičius – inteligentiškas ir protingas žmogus, jo anglų kalba ir bendravimo gebėjimai gana aukšto lygio. Minimas epizodas niekaip negali paveikti bendro įspūdžio – Lietuvos prisistatymas buvo pakankamai geras, buvo matyti, kad šalis labai kruopščiai rengėsi, gerai paruošė namų darbus.“
Vis dėlto tenka pripažinti, kad vieni oratorinio meno, kiti užsienio kalbų namų darbų neparengė. Dėl mūsų ministrų negebėjimo laisvai kalbėti angliškai ir kyla bene daugiausiai emocijų. Nors kandidatuodami į ministrus jie turėjo išlaikyti prezidentės surengtą užsienio kalbos “egzaminą”, maždaug trečdalis europinėse institucijose angliškai kalbėti nedrįso. Deja, kai kuriems jų įsidrąsinus, būna dar blogiau.
ES institucijose ne pirmi metai dirbantys žurnalistai iš ES senbuvių šalių neformaliame pokalbyje skundėsi ne visuomet aiškiai suprantą, ką “Lithuanian English” pasako kai kurie Lietuvos atstovai, tad geriau jau jie kalbėtų gimtąja kalba. Tai tikrai nieko nenustebintų.
Daugelio šalių, pavyzdžiui, tikrai gera anglų kalba išsiskiriančios Švedijos, politikai, pirmininkaudami ES, taip pat pirmenybę teikė švedų kalbai. Net ir poliglotė, tuomet Švedijos ES reikalų ministrė, dabar eurokomisarė Cecilia Malmström, laisvai kalbanti angliškai, ispaniškai, kataloniškai, prancūziškai, neblogai mokanti vokiečių ir italų kalbas, kalbėdavo švediškai. Tad vakariečius žurnalistus stebino, kad lietuvė europarlamentarė L.Andrikienė su lietuviu užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi per komiteto posėdį tarpusavyje kalbasi angliškai. Sunku įsivaizduoti, kad tai darytų lenkai ar italai.
Vis dėlto, kaip šmaikštavo vakariečiai žurnalistai, rinktis, kuria kalba kalbėti, gali tik tada, kai turi iš ko rinktis. Taip, nacionalinių vyriausybių nariai viešas kalbas europinėse institucijose dažnai sako gimtąja kalba. Bet jei prie pietų stalo, neoficialių derybų metu ministras nesusišnekės užsienio kalba, tada jau bėda. Deja, tokia bėda – maždaug trečdalis mūsų ministrų. Guodžia tik tai, kad panašūs sunkumai kankina ir postsocialistinių Centrinės Europos, Latvijos ir Estijos, taip pat Pietų Europos ministrus.
Užtat kai kurie mūsų ministrai tikrai sublizgėjo. „L.Linkevičius kalba puikia anglų kalba, puikiai sugeba diskusijoje išlaikyti „aukštą temperatūrą“, nebūti diskusijos įkaitu – priešingai, diktuoja jos siužetą. Jis – profesionalas ir labai geras ministras”, – giria L.Donskis.
L.Andrikienė pritaria: “Europos Parlamento komitetuose L.Linkevičius atrodė tikrai gerai: kalbėjo laisvai, neskaitė iš popieriaus. Klausimų buvo daug, visi labai skirtingi, bet beveik į visus jis atsakė tiksliai, kvalifikuotai. Labai gerą įspūdį daro L.Linkevičiaus lengvumas: šypsena, laisva ir betarpiška kalbėjimo maniera, jokios įtampos. Tai profesionalumo požymis ir didelės patirties rezultatas. Kolegų europarlamentarų komentarai apie mūsų ministrą buvo labai pozityvūs.”
Briuselyje dirbantiems įvairių šalių žurnalistams įspūdį padarė finansų ministras Rimantas Šadžius – nestokojantis iškalbos, diskutuojant mokantis improvizuoti, kalbantis anglų, prancūzų, vokiečių, lenkų, rusų kalbomis. Europinėse institucijose mėgstamas ir vertinamas kaip „kietas, galintis daug nuveikti“ mūsų sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis. Kai Lietuvoje vyko jo interpeliacija, daug kas Briuselyje laikė už ministrą kumščius, kad tik jis išliktų poste. Net V.Andriukaičio pomėgis visose kalbose didelę dalį laiko skirti savo personai – biografijos faktams, nuopelnams Lietuvai ir Europai – užsieniečiams daro įspūdį.
Pirmininkaujantys lietuviai užsitarnavo gerą vardą ir darbštumu, nes dirba net rugpjūtį, nors paprastai šį mėnesį europinėse institucijose būna visiškas štilis.
O ar mūsų ministrai pasirodė prilygstantys europiniam standartui pagal kompetenciją? Po Vyriausybės vizito Briuselyje dar iki oficialios pirmininkavimo pradžios atsklido žinių, esą neoficialiuose pokalbiuose užsiminta, kad vietoj poros ministrų geriau siųsti viceministrus. Briuselyje ar Strasbūre girdint kai kurių ministrų reakciją į klausimus kyla mintis, kad vis dėlto gerai, jog lietuvių kalba nėra suprantama plačiai auditorijai.
Taip, tai patikrinta praktika, taip elgiasi ir kitų šalių ministrai bei komisarai – Europos Parlamento komitetų posėdžiuose šalia ministrų prezidiume sėdi jų komanda ir talkina atsakant į klausimus (trumpai parašoma, ką reikėtų akcentuoti, ir paduodama šalia esančiam kalbančiajam). Bet akivaizdu, kad be šalia dirbančios komandos, ypač itin aukštai vertinamų Lietuvos nuolatinės atstovybės ES diplomatų įdirbio, nežinia kaip kai kurie Vyriausybės nariai būtų atrodę, nes kartais ministrai atvažiuoja „ant gatavo“ – viskas parengta, suderinta, dokumentai sustyguoti.
Vis dėlto dar laukiančiuose oficialiuose ar neoficialiuose susitikimuose ne vienam ministrui gali būti nelengva pasiekti rezultatų ir dėl prastos anglų kalbos, ir dėl politinės patirties stokos, ir dėl dalykinių žinių spragų. Klausimas vienas: kodėl bazinių reikalavimų neatitinkantys asmenys patenka tarp vykdomosios valdžios elito?

Mūsų valstybė niekaip negali susikoncentruoti investavimui į ateitį, nes nuolat apmoka anksčiau pridalytus finansinius įsipareigojimus.

Premjero Algirdo Butkevičiaus į kairę ir į dešinę dalijami pažadai gal kai kam skamba kaip gražiausia muzika, bet ne ekonomistams ir bet kam, nors kiek suvokiančiam valstybės finansų sąrangos esmę. „Neįmanoma tuo pačiu metu judėti skirtingais vektoriais – ir laikytis fiskalinės drausmės, ir tesėti nepamatuotus pažadus“, – įspėja Seimo narys Kęstutis Glaveckas, ramindamas tik tuo, kad A.Butkevičius iš tų, kurie pažada, ko netesi. Tačiau šalia premjero  teorinio dosnumo valstybės pinigais, vis brangesnius biudžetui privalomus nutarimus priiminėja ir Konstitucinis Teismas (KT).
Tad koks balansas ant artimiausių metų biudžeto papildomų išlaidų ir papildomų pajamų svarstyklių?

KT: ekonomikos dėsniais vadovautis nevalia

Ikikrizinių 2008-ųjų pirmąjį ketvirtį, Statistikos departamento duomenimis, vidutinis atlyginimas į rankas privačiame sektoriuje (be individualių įmonių) buvo 1639 Lt, viešasis uždirbo daugiau –1670 Lt. Dabar atotrūkis dar padidėjo: privačiame uždirbama apie 1685 Lt, viešajame 1809 Lt, kur algos peržengė ikikrizines 7,7 proc., o privačiame – vos 2,7 proc.
Tačiau KT nusprendė atitaisyti, jų manymu, baisią neteisybę – birželį paskelbė, kad antikonstituciška buvo per krizę sumažinti daugiausia uždirbantiems valstybės tarnautojams, teisėjams, statutiniams tarnautojams algos koeficientus ar priedus, mažinti buvo galima tik bazinį atlyginimų dydį. „Danske banko“ vyresnioji analitikė Baltijos šalims Violeta Klyvienė sako, kad jai, kaip ekonomistei, atrodo visuotinai suvokiama, kad sunkiu ekonomikos momentu gaunantieji didesnes algas valstybės sektoriuje galėjo daugiau prisidėti nei kokia bibliotekininkė, kuriai sumažinus algą tokia pat proporcija ji nebūtų galėjusi išgyventi. O pagal ekonomikos dėsnius algos kyla tada, kai atsigauna ekonomika ir gerėja mokesčių surinkimas, kas, deja, šiemet prastėja.
“Situacija paradoksali : Konstitucijoje tikrai nieko nėra konkrečiai parašyta, kaip valstybė turi elgtis krizės laikotarpiu, bet KT nutarimas reiškia, kad viešajame sektoriuje jokios korekcijos neįmanomos net išskirtiniu laikotarpiu. Tai juk buvo išskirtinė situacija, kai privačiame versle nuo žemės paviršiaus nušluoti ištisi verslai, tad ir viešajame buvo imtasi išskirtinių priemonių. Negi reikėjo su savo didžiuliu neefektyviu valstybės sektoriumi elgtis kaip Ispanijoje, Graikijoje, Portugalijoje ir atsidurti dabartinėje jų situacijoje? “Atidaryta Pandoros skrynia, kuri apsunkins priemonių krizei suvaldyti arsenalą ateities Vyriausybėms”, – įspėja V.Klyvienė.
Seimo opozicijos atstovas konservatorius Jurgis Razma siūlo Konstitucijos pataisą: “Kažkada nustatyti valstybės tarnautojų atlyginimai nėra šventa karvė ir gali būti keičiami. Dabar KT iš Konstitucijos dvasios išburia, kad jei kažkada buvo persistengta nustatant labai aukštas algas KT teisėjams, jų nebegalima sureguliuoti ir jos gali būti net didesnės nei prezidento.“
O didžiausia neviltis dėl KT nutarimo kilo praėjusią savaitę Vyriausybei preliminariai suskaičiavus, kiek tai kainuos: nors prievolė atstatyti ir kompensuoti algas galioja vos keliems tūkstančiams asmenų, pradedant šiuo spaliu kas mėnesį reikės 10 mln. Lt algoms atstatyti, o kompensacijos dirbantiems ir jau nebedirbantiems “nuskriaustiesiems” gali siekti  900 mln.–1 mlrd. Lt.

Kompensacijų sąrašas ilgas
Tačiau valdininkais ir teisėjais įsipareigojimų ir įpareigojimų sąrašas nesibaigia. “Įstatymuose vis pridedame saugiklių ir nuo pat nepriklausomybės pradžios vis kažką kompensuojame. Gal susiklosčius aplinkybėms tiesiog reikia  konstatuoti faktą, kad situacija šalyje bloga, todėl mažinamos pensijos ar algos”, – siūlo Verslo konfederacijos Mokesčių komisijos pirmininkas Marius Dubnikovas.
Kas garantuoja, kad Seime politikai nepasiūlys sumokėti kompensacijas ir už sumažintas algas ministrams, įvairiems politinio lygmens vadovams, o dabartiniams jas pakelti iki prieškrizinių? Vyriausybės kancleris Alminas Mačiulis tikina, kad Vyriausybė to nesiūlys, o kaip jau nuspręs Seimas, taip ir bus. Preliminariais skaičiavimais tuomet dar šiemet vien algoms atstatyti jau reiktų nebe 30 mln., o apie 50 mln. Lt, vadinasi, kitų metų suma pakiltų iki 200 mln. Lt, o kompensacijų – iki dangaus. O kiek reiktų lėšų, jei būtų nutarta peržiūrėti politikų ir viso viešojo sektoriaus netekčių konstitucingumą?
Tačiau premjeras dar pažadėjęs pakelti 5-10 proc.algas policininkams, gaisrininkams, pasieniečiams. Kokia tai bus suma, kol kas nėra suskaičiuota, bet visai VRM sistemai kitąmet pažadėta papildomi 100 mln. Lt. Krašto apsaugai papildomi įsipareigojimai siekia 34 mln. Lt, o kultūros darbuotojams žadama skirti papildomus 49 mln. Lt.
KT nutarimu kompensacijų už sumažintas pensijas laukia ir senjorai. Dar žadėta atstatyti per krizę sumažintas įvairias kompensacijas, išmokas, rentas, kas socialinės apsaugos ir darbo ministrės Algimantos Pabedinskienės skaičiavimu, valstybės biudžetą paplonintų 136 mln. Lt, o „Sodros“ dar 8 mln. Lt. Be to, pažadėta pradėti mokėti valstybines pensijas daugiavaikėms mamoms, išauginusioms penkis šešis vaikus (dabar mokama nuo septynių). O parlamentarai neabejotinai kovos dėl lėšų parlamentinei veiklai (dažniausiai – prabangiems automobiliams) ir reprezentacijai atstatymo.

Lietuvoje blogos prognozės pildosi gerokai dažniau nei geros. Todėl jei viską pieši juodai ar bent pilkai, ilgainiui būsi vertinamas kaip gana geras orakulas.

Kai pats prognozuoju ar kai girdžiu blogą prognozę, man visada norisi, kad ji neišsipildytų. Gaila, bet mūsų krašte jos neišsipildo retai. Štai po Seimo rinkimų pasipylė prognozės, kad ši Vyriausybė bus bestuburė, vengs reformų ir ryžtingų sprendimų, kad Visagino atominės elektrinės projektą palaidos, o daugiabučių renovavimo revoliucijos taip ir neįsiūbuos. Jokių esminių reformų nebus nei švietimo, nei sveikatos, nei kitose srityse, o per pirmininkavimą Europos Sąjungos Tarybai valdžia vaidins be galo užsiėmusią tarptautiniais reikalais ir didžiumą vidinių problemų apskritai užmirš.
Paslapčia vyliausi, kad šios įžvalgos neišsipildys. Deja, pildosi. Šiaip juk esminės problemos ir uždaviniai mūsų valstybėje nepasikeitė, tačiau ministrai ir kiti politikai dabar prasmegę tarptautinėse diskusijose ir kalba keisčiausius, o jei tiksliau – tuščiausius dalykus. Jie nemato esmės ar bent vaidina nematančius, na, bet pasiteisinimą turi – juk Lietuva pirmininkauja Europos Sąjungos Tarybai. Jie irgi.
O kaip su rinkimų pažadais ir su Vyriausybės programa? Ai, bus tų programų ir tų pažadų. O Visagino atominė elektrinė bus ar ne? Atsakysime po trijų mėnesių. Bet praėjo jau devyni mėnesiai. Tai atsakysime praėjus trims mėnesiams po to, kai jūs paklausite.
O kaip su daugiabučių renovacija? Viskas vyksta. Kur vyksta? Visur. Bet kaip paaiškėjo po “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos sociologinės apklausos, ir dauguma apklaustų gyventojų daugiabučių renovacijos Lietuvoje nepastebi.
Na, tai gal bent sveikatos apsaugos ministro Vytenio P.Andriukaičio žadėta revoliucija sveikatos apsaugos sistemoje vyksta? Čia jau net pats V.Andriukaitis sutinka, kad permainos praktiškai nulinės. “Tiesą sakant, mane patį slegia reikalaujamų pokyčių lėtumas”, – pripažįsta ministras.
Kita vertus, negalima tvirtinti, kad ši valdančioji dauguma visiškai nieko neveikia, – kažką veikia. Štai aplinkos ministras Valentinas Mazuronis jau pusmetį nuožmiai kariauja su brakonieriais, vidaus reikalų ministras Dailis Alfonsas Barakauskas – su girtais ministerijos vairuotojais, sveikatos apsaugos ministras – su valstybės finansus užvaldžiusiais privatininkais, o finansų ministras – su Mokesčių inspekcijos vadovu, nes šis nevykdo iškeltų planų.
Kažką veikia net Gediminas Kirkilas, kuris per devynis mėnesius atlikęs tyrimą nustatė, kad dėl visko, kas Lietuvoje įvyko blogo, pasirodo, kalti konservatoriai ir Andrius Kubilius. O štai jis pats prie krizės Lietuvoje tai jau niekaip neprisidėjęs.
Tačiau iš tiesų, jei kalbėsime be sarkazmo, šios Vyriausybės veikla labai smulkmeniška, kartais vos įžiūrima, o neretai ir visai jokia. Mėnesiai slenka, bet juk negalės ši Vyriausybė tokia pusiau nėščia būti metų metais. Atsakomybės valanda artėja, jau netrukus teks pradėti aiškintis ir teisintis tiek dėl daugiabučių namų renovacijos, tiek dėl energetikos projektų, tiek dėl socialinės apsaugos ir darbo ministrės Algimantos Pabedinskienės pažado sukurti 100 tūkst. darbo vietų. Nors tai ir kliedesys, bet už jį reikės atsakyti.
Beje, astrologas Naglis Šulija šiame “Veide” prognozuoja, kad 2015 m. lapkritį Lietuvoje prasidės dar vienas sunkmetis. Tikrai noriu, kad tokia prognozė neišsipildytų, bet… Ir geriau būtų, jei ši valdančioji dauguma sunkmečiui ruoštųsi, reformas vykdytų, o ne sėdėtų ir svajotų.

Premjeras šneka daug, bet nesprendžia, iš keturiolikos ministrų – vienas jau atstatydintas, dviem tai gresia, trys dirba, o kiti aštuoni trypčioja.

Pirmą šimtą dienų Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė praleido laukdama darbo grupių saliamoniškų išvadų. Daugelis ekspertų, dar vis jausdami Andriaus Kubiliaus Vyriausybės naktinės mokesčių reformos ir premjero arogancijos padarinius, kartojo liaudies patarlę, kad gerai devynis kartus pamatuoti, o tik tada kirpti.
Tačiau koks Vyriausybės įdirbis po dviejų šimtų dienų – politologų vertinimu, turinčiu būti pačiu efektyviausiu laikotarpiu, nes naujai išrinkta valdžia dar turi didesnį rinkėjų pasitikėjimą įgyvendinti rinkimuose žadėtas permainas. Juo labiau tai tinka šiai Vyriausybei, nes antrą šių metų pusmetį jai teks koncentruotis į pirmininkavimą ES Tarybai, kitąmet darbus neabejotinai koreguos Prezidento rinkimai, po kurių Vyriausybė turės grąžinti įgaliojimus – kiek formaliai, priklausys ir nuo rinkimų rezultatų. Be to, laiko atims ir partinės kovos dėl Europos Parlamento mandatų.
“Veido” žvilgsnis į Ministrų kabineto narių įdirbį efektyviausiu turėjusiu būti laikotarpiu ir prognozės ateičiai.

Apčiuopiamiausi darbai – V.Mazuronio
Daugiausia teigiamų atsiliepimų nusipelnė aplinkos ministras tvarkietis Valentinas Mazuronis. Ankstesnės Vyriausybės sužlugdyta daugiabučių renovavimo programa ima įgyti realius kontūrus – jau pradedami pirmi realūs darbai.
„Be to, V.Mazuronis pajudino ir teritorijų planavimo problemą. Jis supranta, kad čia stabdys verslui ir investicijoms, tad pats ėjo į Seimo komitetus, asmeniškai aiškino, kaip keisti situaciją. Matau labai aiškią ministro politinę valią išspręsti problemą“, – ministrą giria Investuotojų forumo vykdomoji direktorė Rūta Skyrienė.
Komplimentų susilaukia ir socialdemokratas užsienio reikalų ministras, ilgametis diplomatas Linas Linkevičius. „Pirmininkavimas ES Tarybai parodys ministro gebėjimus, bet matau nuoširdžias jo pastangas judinti reikalus. L.Linkevičius nebijo imtis iniciatyvos, kas nėra lengva žinant komplikuotus tarpinstitucinius ryšius Lietuvoje. Tiesa, dvišaliuose santykiuose ypatingų proveržių kaip ir nėra, net ir su Lenkija išlieka šaltuko sąlygos. Pareiškimų dėl santykių su Lenkija ir Rusija buvo, bet pareiškimai – viena, o turinio nėra, bet gal dar nepasimatė“, – vertina Seimo Užsienio reikalų komiteto narys, buvęs diplomatas Petras Auštrevičius.
„Šviesus, supranta, ką daro, neatrodo, kad būtų kieno nors nupirktas“, – vyraujančią nuomonę apie Lenkų rinkimų akcijos deleguotą energetikos ministrą Jaroslavą Neverovičių apibendrina ISM dėstytojas politologas dr. Vincentas Vobolevičius. Darbų atlikta daug: sustabdytas saulės jėgainių bumas, kuriuo buvo užprogramuotas elektros kainų augimas, imtasi biokuro, kogeneracinių elektrinių plėtros, juda elektros jungčių, kiti projektai. Tiesa, nemažai įdirbio visuose šiuose darbuose – dar ankstesniosios Vyriausybės.
Deja, per du šimtus dienų neatliktas svarbiausias darbas – neatsakyta į klausimą, ar statysime Visagino atominę jėgainę. Bet čia ministras – premjero neryžtingumo įkaitas: jei sprendimo teisė būtų J.Neverovičiaus rankose, nebūtume projekto partnerių pasipiktinimo ir pajuokos objektas – jis siūlė projektą tęsti, derantis su partneriais dėl jų didesnių investicinių įnašų ir bendros atsakomybės. Tačiau socialdemokratų frakcija manė kitaip. O premjeras neturi drąsos paskelbti galutinį sprendimą.
Panašioje situacijoje ir socialdemokratų finansų ministras Rimantas Šadžius: sprendimus priima kiti, o akmenys krenta ant jo. “Neramu, kas vyksta mokesčių srityje: sudaroma darbo grupė iš specialistų, paskui kažkas iš pasiūlymų paimama, kažkas ne, kiti koalicijos nariai vėl kažką siūlo. Seimo biudžeto ir finansų komitetas tai teikia, tai neteikia projektus. Nesolidžiai atrodo, nežinai, ką prognozuoti, o investicijoms tai labai negerai. Reikia stiprios rankos, kuri suvaldytų tuos procesus, o jos nėra”, – apgailestauja R.Skyrienė. Kad koalicijos partneriai reikštų skirtingą nuomonę, pasitaiko, bet kad įregistruotų skirtingus projektus prioritetiniais klausimais, to praėjusioje kadencijoje nėra buvę.
R.Šadžius, panašu, gali atsidurti ne tik tarp pozicijos ir opozicijos, ne tik tarp valdančiosios koalicijos partnerių, bet ir tarp pačių socdemų skirtingų nuomonių, ar reikia neišlaidauti siekiant euro 2015 m., ar “pirkti” partijos populiarumą populizmu.

Trys – skandalų epicentre
Nors ekspertai garantavo šiai Vyriausybei vienus apyramius metus, argumentuodami, kad per pusmetį susidirbti sunku, o antrą pusmetį pirmininkaus ES ir nei norės apsijuokti tarptautiniu mastu, nei turės laiko skandalams, socialdemokratų ūkio ministrė Birutė Vėsaitė krito taip ir nesulaukusi pirmininkavimo. Ūkio ministro postas – vienas karščiausių, iš jo krenta daugiausia ministrų, nes čia susikerta labai jau daug interesų ir sukasi dideli europiniai pinigai. Bet ir pati ministrė savo išsišokimais ir akivaizdžiomis klaidomis (pavyzdžiui, siūlydama Viešųjų pirkimų įstatymo pataisas su landomis neskaidriems sandoriams) buvo gerokai įgrisusi net savo bendrapartiečiams. Bet ji, galima sakyti, pati save atleido iš darbo pasiskraidžiusi su Ūkio ministerija besiderančios privačios bendrovės verslo klasės lėktuvu.
Su nauju ministru Evaldu Gustu premjerui bus ramiau – atsargusis biurokratijos koridorių ekspertas moka aplenkti rifus, niekam neužkliūva, nederintų minčių neskelbia, skandalų nesukelia, bet nepasižymi ir inovatyviomis idėjomis.
Kadangi B.Vėsaitė neteko posto nelaukiant interpeliacijos, kuriai parašai jau buvo surinkti, šiame žanre debiutuos kitas skandalistas – sveikatos apsaugai vadovaujantis socialdemokratas Vytenis Andriukaitis. Bet hiperaktyvusis ministras džiaugiasi bet kokia tribūna – jis net pats pasirašė po intepeliacija, kad tik gautų papildomą progą pakalbėti. Beje, pats blogiausias ministro nuveiktas darbas ir yra kalbėjimas, nes Seime projekto sveikatos reformos klausimais – nė vieno, nors įkvėptas sveikatos apsaugos komunizmo vizijos ministras pasėjo sumaištį privačiose sveikatos įstaigose ir nerimą pacientų organizacijoms.
Dar vienas skandalų epicentre atsidūręs darbietis švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis – keistoku sąmojumi garsėjantis Kauno chirurgas mėgsta dalyvauti įvairiuose renginiuose užsienyje, bet esminę šių metų problemą dėl lietuvių kalbos egzamino nelietuviškose mokyklose paliko spręsti Lenkų rinkimų akcijos deleguotai viceministrei. Nors teismas pripažino, kad palengvinus egzaminą nacionalinių mažumų moksleiviams pažeistas konstitucinis asmenų lygybės principas, ministras dar ketina laukti egzaminų rezultatų ir tada svarstyti, kaip keisti egzaminų tvarką.

Netrukus nuo dabartinės Vyriausybės darbo pradžios sueis šimtas dienų. Patys valdantieji didžiuojasi laimėjimais ir tvirtina visus šimtą dienų dirbę itin produktyviai, įkūrę daugybę darbo grupių. Tiesa, tie laimėjimai vis dar neperžengė darbo grupių lygmens. Juk nei dėl daugiabučių renovavimo, nei dėl Visagino atominės elektrinės ateities, nei dėl mokesčių reformos, nei dėl sveikatos reformos – tiesą sakant, dėl nieko jokių sprendimų dar nepriimta.
Tačiau žmonių kantrybė dar nėra išsekusi, sprendimų jie laukia, todėl pasiteiravus, kaip respondentai vertina šios Vyriausybės sprendimus, beveik pusė atsakė vertinantys vidutiniškai. Tiesa, maždaug trečdalis apie Vyriausybės veiklą jau dabar atsiliepia neigiamai. O vertinančių teigiamai nėra labai daug – maždaug penktadalis. Tai paaiškėjo iš “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos naujausios sociologinės apklausos.
Kartu pasidomėjome, kokiose srityse respondentai labiausiai pasigenda permainų. Paaiškėjo, kad iš šios Vyriausybės labiausiai pasikeitimų tikimasi teisingumo, sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos ir energetikos srityse (reformų šiose srityse tikisi daugiau nei pusė apklaustųjų). O mažiausiai permainų, pasak respondentų, reikia krašto apsaugos, finansų ir žemės ūkio srityse.

Netrukus sukaks šimtas dienų, kai darbuojasi naujoji valdžia. Kaip vertinate jos veiklą ir sprendimus? (proc.)

Vidutiniškai    47
Neigiamai    32,4
Teigiamai    19,4
Nežino / Neturi nuomonės    1,2

Kokioje srityje šiuo metu labiausiai pasigendante permainų? (proc.)

Teisingumo    15,4
Sveikatos apsaugos    13
Socialinės apsaugos    12,2
Energetikos    10,6
Užsienio reikalų    9,4
Švietimo ir mokslo    8,4
Darbo    6,6
Ūkio ir ekonomikos    5,8
Kultūros    5,2
Aplinkos    4,4
Susisiekimo    2,2
Žemės ūkio    1,8
Finansų    1,8
Daugiabučių renovavimo    1
Nežino / Neturi nuomonės    1
Krašto apsaugos    0,8
Kita    0,4

Šaltinis: „Veido“ užsakymu tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2013 m. kovo 11–13 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.