100 dienų meilės A.Butkevičiaus ir nemeilės A.Kubiliaus Vyriausybėms. Katra akla?

Koks paradoksas: 16-ąjį Ministrų kabinetą ekspertai labiausiai vertina už nedarymą to, ką žadėjo daryti. Bet žmonės vis tiek garbina premjerą ir valdančiuosius. Gal todėl, kad jie per dieną po dukart apie tą patį kalba skirtingai, vadinasi, kiekvienas gali išgirsti savo geidžiamą variantą. Tačiau kas iš tikrųjų laukia valstybės ir mūsų visų – nežinia, nes už vienokius pažadus žmonės balsavo per rinkimus, kitokią programą patvirtino Seimas, o tikrąjį vektorių dar turi nubrėžti daugybė darbo grupių ir komisijų, kurių politikai paklausys arba nepaklausys.
Per šimtą A.Butkevičiaus Vyriausybės dienų tapo aišku, kad niekas neaišku. Tad ar didžiulė meilė Algirdui Butkevičiui ir jo Vyriausybei adekvati jų pirmojo šimtadienio įdirbiui, lygiai kaip ar pelnyta buvo nemeilė jų pirmtakams – Andriui Kubiliui ir jo Vyriausybei, kurie esminį savo uždavinį – išgelbėti valstybę nuo finansinio kracho, nors klaidų ir pridirbo?

Ar tikrai nėra kur skubėti
Dauguma šnekintų ekspertų A.Butkevičiaus pasirinktą neskubėjimo taktiką, pirma su visais susitinkant, visų išklausant, sudarant darbo grupę ar komisiją ir t.t., vadina dideliu pranašumu. Ypač didelė vertybė tai atrodo po arogantiškojo A.Kubiliaus, kuris tarėsi tik su savimi ir dar su keliais savo siauro rato žmonėmis, o į klausimą, ar jam nesvarbu, kaip jo Vyriausybės sprendimus vertina opozicija arba piliečiai, yra atsakęs – jam esą svarbiau, kaip vertina TVF ar Europos Komisija.
Be abejo, kaip taikliai pasakė Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Robertas Dargis, net negalima lyginti gaisrininko darbo su statybininko. A.Kubiliaus Vyriausybė, valdžią perėmusi pasaulinės ekonomikos krizės akivaizdoje, lig tol socialdemokratų Vyriausybei neigiant ir slepiant artėjantį sunkmetį, tikrai neturėjo prabangos lūkuriuoti su sprendimais. Tačiau ar tikrai aplinkybės neskubina ir dabartinės Vyriausybės?
„Per pirmąsias šimtą dienų valdžioje, kai po rinkimų laimėjusios partijos dar turi didesnį gyventojų pasitikėjimą, dar nėra jų nuvylusios, reikėtų padaryti maksimaliai daug. Simbolinis tapęs šimto dienų terminas ir yra kilęs iš JAV prezidento Franklino Roosevelto iniciatyvos per šimtą dienų išjudinti valstybę iš didžiosios depresijos laikotarpio. Tad mane stebina toks A.Butkevičiaus Vyriausybės sprendimų vilkinimas. Manau, pats gyvenimas iškels iššūkius, į kuriuos Vyriausybė turės reaguoti, tačiau kils problemų, kad tiek mažai padaryta per pirmus kelis mėnesius”, – pabrėžia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) docentas filosofas dr. Kęstutis Girnius.
Jis primena, kad dar po trijų mėnesių prasidės Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai, kuris reikalaus labai daug energijos ir apsunkins pastangas koncentruotis į Lietuvos reikalus. Tad realūs Vyriausybės darbai gali prasidėti tik 2014 m.
Tai vėlgi bus prezidento ir Europos Parlamento rinkimai, o rinkimų metai – populizmo laikas. Be to, išrinkus prezidentą Vyriausybei teks atlaikyti įgaliojimų grąžinimo procedūrą – ar tik formalią, priklausys nuo būsimo prezidento. Maža to, ar padėtis Europoje – nestabili finansinė Graikijos, Italijos, Kipro būklė, vis dar vienas didžiausių per pastaruosius dešimtmečius nedarbas Senajame žemyne – neverčia kiek įmanoma sparčiau daryti reformų, kol mūsų ūkio kreivė sėkmingai tebekopia aukštyn? Galų gale ar turim laiko trepsėti vietoje, kai pagal konkurencingumo reitingus kai kuriais parametrais pasaulyje tesame 110–115 eilutėje?
„Laikausi nuomonės, kad valstybės valdymo srityje geriau devynis kartus pamatuoti, o paskui pjauti. Susilaikyčiau nuo kritikos, jei Vyriausybė valstybės reikalus, kurie liečia visus žmones, svarstys kad ir mėnesį kitą ilgiau. A.Kubiliaus Vyriausybė veikė kitomis aplinkybėmis, tačiau vis dėlto labai greita naktinė mokesčių reforma – viena iš iliustracijų, kad svarstymas ir tarimasis gal galėjo duoti geresnį rezultatą. Bet tai tik prielaida”, – svarsto Laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas, pabrėždamas, kad, žinoma, galutinis Vyriausybės vertinimas priklausys nuo būsimų konkrečių darbų.
Tačiau jų, palyginti su pirmtakų Vyriausybe, nedaug, nors meilė premjerui – viena didžiausių per pastaruosius 23-ejus metus.

Myli ne kiek A.Butkevičių, kiek stabilumą
„A.Kubiliaus ir A.Butkevičiaus Vyriausybės visų pirma pateko į visiškai skirtingas objektyvias sąlygas: anuomet visoje Europoje buvo krizė, dabar – atsigavimas, anuomet priimtos nepopuliarios priemonės – padidinti mokesčiai, dabar populiarios – padidinta minimali alga. Klausimas, kaip būtų buvę, jei A.Butkevičiui būtų tekę premjerauti anuo laikotarpiu. Jis turbūt irgi nebūtų toks populiarus”, – svarsto Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus” direktorius sociologas dr. Vladas Gaidys.
A.Butkevičius iki premjerystės nebuvo reitingų lyderis. 2012 m. spalį per Seimo rinkimus palankiai jį vertinančiųjų buvo 34,3 proc., lapkritį – jau 52,7 proc., o šių metų pradžioje – beveik 65 proc. Per savo šimtadienį geriau buvo vertinamas tik R.Paksas pirmo premjeravimo metu 1999 m. (73 proc.).
V.Gaidys nemano, kad pareigos automatiškai užkėlė A.Butkevičių ant pjedestalo, – juk neatrodo, kad Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas pakiltų į reitingų viršūnes, bent jau kol kas. Žmonėms neabejotinai patinka A.Butkevičiaus paprastumas, šiltumas, elgsena, šiek tiek primenanti prezidento Valdo Adamkaus būdą.
O štai A.Kubiliaus Vyriausybės ir tuomečio Seimo daugumos elgsena, kaip primena sociologas, buvo nemaloni, be įsijautimo į padėtį tų, kurių sąskaita buvo taupoma: „Nuolat kartota, kad reikia veržtis diržus, tačiau (bent jau toks susidarė įspūdis) valdžioje ne visi tuos diržus veržėsi. Saulėlydžio komisija buvo sudaryta, bet nepamenu, kad būtų itin sumažinusi valstybės tarnautojų. O dramatiškiausiu laikotarpiu, kai žmonės prarado darbus, Seimas kaip niekad kovojo dėl savo automobilių ir vadinamųjų kanceliarinių išlaidų. Tokio įžūlaus godumo apraiškų nėra buvę.”
Politikos sociologė, ISM vadybos ir ekonomikos universiteto profesorė Irmina Matonytė pritaria, kad palankią viešąją opiniją socialdemokratui A.Butkevičiui lemia krikdemiškas komunikacijos stilius: jis nuosaikus, geranoriškas, net ir kalbėdamas skausmingomis temomis bando prislopinti šoką ar blogąją žinią, kalba kasdieniškais sakiniais, be patoso. O A.Kubiliaus stilistika net krizės laikotarpiu buvo arogantiška, nesugebant parodyti užuojautos.
Vis dėlto, kaip pastebi K.Girnius, reitingus lemia ir tai, kad, sąmoningai ar ne, kalbomis stengiamasi visiems įtikti: „A.Butkevičius vieną dieną sako viena, kitą – kita, arba jei jis vieną dieną sako viena, tai socdemai kitką. Pavyzdžiui, A.Butkevičius santūriai pasisakė dėl nacionalistinių eitynių, o po kelių dienų socdemai pasmerkė ultranacionalizmą. Ir taip jie daro visą šimtą dienų. Bet artėja sprendimų laikotarpis, ir pamatysime tikrąjį jų veidą.”
Viešųjų ryšių eksperto, „Integrity PR” valdybos pirmininko Arūno Pemkaus vertinimu, A.Kubiliaus Vyriausybei pakišo koją „tylos ir paslapties šydo” politika bendraujant su visuomene, kurios iliustratyviausias pavyzdys – branduolinės jėgainės projekto referendumo rezultatas. „A.Butkevičiaus Vyriausybė atėjo daug atviresnė ir kalbesnė, o tai yra teigiamas požymis ryšių su visuomene ir įvaizdžio požiūriu. Bet per didelis atvirumas, ypač jei sprendimai nėra galutinai suderinti su Vyriausybės koalicijos partneriais, sukelia žurnalistų ir politinių oponentų kritikos ugnį”, – aiškina A.Pemkus.

Vis dėlto nepriklausomos ekspertės, buvusios LLRI prezidentės ekonomistės Rūtos Vainienės nuomone, žmonės taip gerai vertina ne Vyriausybę, bet stabilumą, nes daugeliui stabilumas patinka, o ši Vyriausybė kol kas nesiėmė beveik nieko keisti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šimtas dienų, kai valdančioji koalicija yra valdžioje, baigėsi. Taigi ramybės metas naujai valdžiai baigėsi irgi. Klausimas, ar galima išlikti ramiam, kai iš Lietuvos išvyksta vis daugiau žmonių, lieka atviras ir toliau.

Mūsų šalis netenka perspektyvių, kvalifikuotų bei rizikuoti nebijančių jaunų žmonių. Savo inauguracijos kalboje dabartinis Premjeras pabrėžė, kad jo Vyriausybei svarbiausi yra du prioritetai: energetika ir emigracija. Ekspertai ir mokslininkai pabrėžia: kas mėnesį iš Lietuvos apie 50 proc. emigruojančių žmonių yra jauni, išsilavinę ir šeimos neturintys asmenys, dažniausiai 25 – 35 metų amžiaus. Valdančiųjų pasiryžimas ir rūsti realybė turėjo būti pakankamas akstinas adekvačiai veikti. Ką valdantiesiems pavyko nuveikti migracijos klausimais per 100 dienų? Beveik nieko. Per 100 dienų Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko tarnyba sugebėjo parengti raštą suinteresuotoms institucijoms dėl darbo grupės sudarymo. Tokie darbo tempai varo į neviltį.
Blogai, kad Lietuvoje nėra tradicijų keičiantis vyriausybėms vykdyti politikos perimamumą. Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko tarnyba 2013 m. vasario 21d. pareiškė iniciatyvą sudaryti darbo grupę, kuri parengtų siūlymus dėl migracijos politikos gairių. Iš pirmo žvilgsnio atrodo tai sveikintina, tačiau jis liudija, jog nesinaudojama anksčiau (2005-2009 m.) veikusių struktūrų darbo rezultatais. Atsižvelgiant į tai, kad A.Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė visiškai ignoravo G.Kirkilo vadovaujamos Vyriausybės sukurtą Ekonominės migracijos reikalų komisiją (EMRK) bei jos išvadas ir patarimus, manyčiau, jog pakaktų ją vėl atgaivinti, prašant valstybės institucijų ir suinteresuotų socialinių partnerių atnaujinti narystę šioje komisijoje (taip būtų sutaupytas geras pusmetis, kurį dabar organizaciniams klausimams sugaiš nauja darbo grupė). Juk yra patvirtinti ir Ekonominės migracijos komisijos nuostatai, ir patvirtintos institucijos, atsakingos už atskirus migracijos barus. Būtina pastebėti, kad niekas EMRK veiklos nei stabdė, nei ją kas panaikino.
Nesugebėjimas pasinaudoti jau esančiais resursais matyti ir iš to, kad Ministro Pirmininko tarnybos iniciatyva sukurti darbo grupę yra pavedama Vidaus reikalų (sąraše paminėta pirmoji), o ne Socialinių reikalų ir darbo ministerijai, kuri šiems klausimams visuomet vadovavo.
Visa tai rodo, kad kol kas kairė nežino, ką daro dešinė. Nors kova su emigracija paskelbta prioritetine Vyriausybės veiklos dalimi, bet išsakyta politinė valia nėra paremta jokiais konkrečiais veiksmais. Omenyje turiu tai, kad dabar iškilusias problemas norima išspręsti tik vykdomosios valdžios pastangomis, t.y. grįžtama prie G.Kirkilo Vyriausybės darbo stiliaus, politikus paliekant šone. Manau, jog šiandieną to akivaizdžiai nepakanka: šioje veikloje privalo dalyvauti ir politikai. Ar valdančioji koalicija turi sukūrusi migracijos klausimais politinę valią išreiškiančią struktūrą, ar visi koalicijos partneriai veikia sutartinai ir žino ką daryti? Ar pats Premjeras savo tarnyboje turi įkūręs struktūrą, derinančią, kontroliuojančią bei kuruojančią migracijos klausimus? O kokia atsakomybė už emigracijos klausimų sprendimą tenka Seimui? Gausis taip, kad vyriausybė kovos su emigracija, o Seimas priiminės naujus įstatymus, kurie ne mažins, o kaip tik skatins emigraciją? Tai koks bus rezultatas?  O ar šalies Prezidentė šiais klausimais yra Vyriausybės sąjungininkė? Ji prisidės prie bendros veikos ar kritikuos tokią politiką? Šie klausimai kaip tik ir rodo politinės valios svarbą. Juk to mūsų gyvenime iki šiol dar nebuvo. Būtent atsakymai į tokio pobūdžio klausimus ir parodo valdančiųjų ketinimų kovoti su emigracija pasirengimo lygį. Kol nėra atsakymų, tol nėra ir rimto darbo. O juk šiuos darbus tikrai galima buvo padaryti per pirmąsias šimtą dienų.
Lietuvoje taip susiklostė, kad emigracijos ir imigracijos klausimai yra pavesti skirtingoms institucijoms (emigracija – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, o imigracija – Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos). Deja, praktika patvirtina, kad daug geriau reikalai klostosi tose valstybėse, kur už abu šiuos klausimus yra atsakinga viena institucija. Lietuvoje tai galėtų būti Migracijos departamentas, kurį buvęs A.Kubiliaus Vyriausybės vidaus reikalų ministras liberalcentristas R.Palaitis (nežinia, dėl kokių priežasčių) buvo pradėjęs naikinti. Tik todėl, kad ministras buvo atstatydintas, dalį departamento pavyko išsaugoti. Valstybė prarado daug biudžetinių lėšų ir ES investicijų, kurios buvo skirtos šios institucijos veiklai gerinti ir ypač jos specialistams ruošti. Manau, jog ginant viešąjį interesą teisėsaugos institucijos turėtų ištirti ir tinkamai įvertinti šiuos įvykius bei pareikalauti asmeninės tuometinės ministerijos vadovų atsakomybės.
Migracijos departamentas galėtų perimti visų migracijos klausimų kompetenciją, tačiau su viena sąlyga: pakeliant jo statusą turi būti pakeistas pavaldumas. Ši institucija turėtų būti „išimta“ iš Vidaus reikalų ministerijos valdymo sferos ir perduota tiesioginiam Vyriausybės pavaldumui. Tiesa, prieš tai Migracijos departamento kompetencijai turėtų būti perduotos ir dabar policijos atliekamos jai visiškai nebūdingos funkcijos – asmens dokumentų išdavimas (užsieniečiams ir Lietuvos piliečiams). Esant tokiai Migracijos departamento kompetencijai ir jo pavaldumui lengviau būtų dirbti ir pačiai Vyriausybei.
Taigi darbų yra, tik juos reikia ne imituoti, o nuosekliai dirbti. Ar išsisklaidys rūkas, priklauso ne nuo gamtos malonės, o nuo vyriausybės konkrečių darbų.

Dainius Paukštė

Šiandien darbą pradeda Ministro Pirmininko Algirdo Butkevičiaus vadovaujamas šešioliktasis ministrų kabinetas.

Aplinkos ministerijai vadovaus Valentinas Mazuronis, Energetikos ministerijai  –  Jaroslavas Neverovičius, Finansų ministerijai  – Rimantas Šadžius,  Krašto apsaugos ministerijai – Juozas Olekas, Kultūros ministerijai –  Šarūnas Birutis, Susisiekimo ministerijai –  Rimantas Sinkevičius, Sveikatos apsaugos ministerijai – Vytenis Povilas Andriukaitis,  Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai – Algimanta Pabedinskienė,  Švietimo ir mokslo ministerijai – Dainius Pavalkis,  Teisingumo ministerijai – Juozas Bernatonis,  Užsienio reikalų ministerijai – Linas Antanas Linkevičius, Ūkio ministerijai –  Birutė Vėsaitė, Vidaus reikalų ministerijai – Dailis Alfonsas Barakauskas bei Žemės ūkio ministerijai –  Vigilijus Jukna.

Būsimų darbų plane vyrauja politinio revanšo ir visuotinės lygiavos ilgesys.

„Lietuvoje vyrai gyvena vienuolika metų trumpiau nei moterys. Šį rodiklį Lietuva siekia gerinti, bet ne moterų gyvenimo trukmės mažinimo sąskaita“, – kalbėdamas apie Lietuvos sveikatos apsaugos strategiją pašmaikštavo vienas dabartinių Sveikatos apsaugos ministerijos vadovų.
Tačiau būsimos Vyriausybės vadovai, atrodo, daugelyje gyvenimo sričių ketina taikyti būtent tokį principą. 16-osios Vyriausybės programos projekte knibžda siūlymų panaikinti atotrūkį tarp algų, turto, lyčių, regionų. Vizija graži ir daugelio geidžiama girdėti, tačiau kai žinome realias valstybės finansines galias, priešingai nei citatoje apie vyrų amžių, toji lygiava gali reikšti viena: jei norime būti solidarūs, visi turime būti basi.
Antras Vyriausybės programos leitmotyvas – azartiškas ligšiolinės Vyriausybės darbų menkinimas. Nors A.Butkevičius žada „imtis ne revoliucijų, o tvarių ir ilgalaikių sprendimų, įvertinant tai, kas buvo atlikta, ir taisant tai, ką būtinai reikia pakeisti“, pastraipėlė apie tęstinus ankstesnės Vyriausybės darbus programoje viena trumpiausių.

Centro kairė reformuos centro dešinės reformas
Kol kas gana padrikame Vyriausybės programos projekte nuosekli viena linija: kaip Andriaus Kubiliaus Vyriausybė viską, ką socialdemokratai iki jų buvo sukūrę per aštuonerius metus, sužlugdė ir kaip dabar, lyg po kokių priešų invazijos ar skėrių antplūdžio, socialdemokratai ir Co turės atstatyti. Pradedant net juokingais dalykais: Tautinių mažumų departamentą 15-oji Vyriausybė reorganizavo, o 16-oji jį vėl atkurs ankstesnės būsenos. Galima prognozuoti, kad jei dar po ketverių metų į valdžią vėl grįžtų dešinieji, šie pirmtakų atkurtą Tautinių mažumų departamentą vėl panaikintų. Todėl Lietuvoje reformos ir paneigia perpetuum mobile nebuvimą.
Socialdemokratų ir Co Vyriausybės programoje nė neužsimenama apie ekspertų išvadas, kad ir be krizės socialdemokratų išlaidavimas ir nepamatuoti priešrinkiminiai įsipareigojimai būtų išmušę valstybės ižde sunkiai užlopomą skylę. Bet centro kairieji peikia tik centro dešiniųjų negebėjimą valdyti, vis parinkdami vaizdingų epitetų (pavyzdžiui, „Sugrąžinsime gėdingai prarastas pozicijas laiku įsisavinant ES lėšas susisiekimo sektoriuje“). O tikėjimo Lietuvos plėtros galimybėmis, kaip rašoma programoje, jiems įkvepia tai, kad trys ketvirtadaliai šalies piliečių Seimo rinkimuose balsavo už juos.
Žinoma, nueinančioji valdžia teisingai kritikuojama dėl skuboto mokesčių kėlimo, nepradėtos masinės daugiabučių renovacijos, dėl tik popieriuje tebesančio dujų terminalo ar perteklinio valstybės institucijų darbo politizavimo. Bet centro kairės koalicija, regis, ketina revizuoti daugelį pradėtų darbų ar planų. Jie dar svarstys kaupiamųjų pensijų sistemos pertvarką, nebestatys Visagino atominės elektrinės, tiesa, žadėdami išplėsti Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę 1600 MW galingumo keturiais turboagregatais.
Jie užsimojo reformuoti visą ligšiolinės valdžios atliktą aukštojo mokslo reformą, atsisakyti liberalios krepšelių metodikos aukštosiose ir bendrojo lavinimo mokyklose. Aukštosiose mokyklose jos bus keičiamos valstybės užsakymu reikalingiems specialistams rengti. Be to, planuojama įvesti vienodą visoms studijų programoms ne didesnę nei vienas vidutinis atlyginimas visuotinę metinę studijų įmoką, kurios nemokės gerai besimokantys studentai.
16-oji Vyriausybė kelia sau daug ambicingų tikslų, tik nenurodo, kaip juos įgyvendins. Na, euro įvedimas 2015 m. – gal ir reali ambicija, kaip ir daugiabučių renovavimo programa, biokuro diegimas, kogeneracinių elektrinių statyba, užmojis dujų terminalą dar vis paversti regioniniu projektu ar sumažinti automobilių degalų – benzino ir dyzelino kainas per konkurencijos tarp vietinio ir importuoto kuro skatinimą, ar vizija, kad žalia ateities ekonomika ir energetika taptų ir Lietuvos prekės ženklu, pristatančiu mūsų šalį užsienyje. Būtų gerai, jei naujai Vyriausybei pavyktų tesėti ir pažadą „perkrauti“ santykius su Rusija bei Lenkija.
Programoje žadama įvesti tarėjo institutą teismuose, įteisinti elektroninį balsavimą rinkimuose ir tiesioginius merų rinkimus, leisti kandidatuoti į Seimą jaunuoliams nuo 23 metų. Vyriausybė žada ir kitų ausiai malonių dalykų, pavyzdžiui, grąžinti į mokyklą jos nelankančius vaikus ar skatinti jaunų žmonių migraciją į provinciją.
Programoje yra tikrai pažangių siekių, tik daugelis jų kol kas tokie abstraktūs, kad nežinia, ar pasiekiami.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2012-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Naują Vyriausybę formuojantys socialdemokratai netrukus turės atskleisti ir ateinančių ketverių metų ekonominės politikos kryptį. Rinkimų programa bei šios partijos ideologija sufleruoja, kad pagrindinis naujosios Vyriausybės tikslas turėtų būti socialinės atskirties mažinimas.

Pasaulyje šiuo metu daug dėmesio sulaukia taupymo ir skatinimo dilema. Laužomos ietys siekiant rasti geriausią sprendimą, ar valstybių prioritetas turėtų būti taupymas ir valstybės finansų subalansavimas, ar ekonomikos skatinimas fiskalinėmis priemonėmis ir biudžeto deficito bei skolos didinimas. Prieš savaitę Lietuvoje viešėjęs garsus ekonomistas Richardas C.Koo pasiūlė „paprastą“ receptą šiai dilemai spręsti: jei privatus sektorius savo finansinius įsipareigojimus mažina, šį augimą slopinantį procesą turi atsverti valstybinis sektorius.
Galima sutikti su argumentu, kad šiuo metu dauguma išsivysčiusių valstybių susiduria su neišnaudojamo ekonomikos potencialo ir didėjančio nedarbo problema, todėl valstybės fiskalinis stimuliavimas yra svarbus. Tačiau kyla natūrali abejonė, ar toks periodinis skolos didinimo estafetės perdavimas iš privataus sektoriaus į viešąjį (ir atgal) užtikrina ilgalaikį tvarų augimą ir kur yra tokios bendros šalies skolos didėjimo ribos.
Šios R.C.Koo įžvalgos Lietuvai padarė meškos paslaugą, nes kai kurie politikai suskubo jomis remdamiesi svarstyti, ar nereikėtų ir Lietuvai imtis „fiskalinio skatinimo“ ir didinti valstybės išlaidas bei biudžeto deficitą. Deja, tokie samprotavimai ignoruoja faktą, kad Lietuvos galimybės skolintis už mažas palūkanas yra labai ribotos, o atsisakius fiskalinės drausmės ir padidinus biudžeto deficitą skolinimosi kaina, taip pat ir išlaidos palūkanoms biudžete dar labiau padidėtų. Dar blogiau – ignoruojama tai, kad Lietuvai fiskalinio skatinimo paprasčiausiai nereikia, tą galiausiai pripažino ir R.C.Koo.
Lietuvos BVP augimas pastaruoju metu yra vienas sparčiausių ES, o pagal nedarbo lygio mažėjimą ir naujų darbo vietų kūrimą atsiliekame tik nuo Estijos. Be to, Lietuvos įmonės ir gyventojai – vieni mažiausiai pasiskolinusių Europoje, todėl, priešingai nei daugelyje kitų valstybių, jų nelaukia ilgas skolų mažinimo laikotarpis. Nors įmonių ir gyventojų skolinimasis išlieka vangus, teigiamas tendencijas signalizuoja nustojęs trauktis įmonių paskolų portfelis. Taigi visą dėmesį naujoji Vyriausybė gali sutelkti ne į neegzistuojantį poreikį skatinti ekonomiką didinant fiskalinį deficitą, o į augimą skatinančias struktūrines reformas ir socialinės atskirties mažinimą.
Deja, socialinė atskirtis ir jos mažinimo būdai Lietuvoje dažniausiai suvokiami per siaurai ir net primityviai. Socialinė atskirtis mokslinėje literatūroje apibrėžiama kaip procesas arba būsena, kai atskiri individai ar ištisos bendruomenės turi nevienodas teises, galimybes ir išteklius, pavyzdžiui, būstą, užimtumą, sveikatos apsaugą. Pagal šį apibrėžimą matome, kad Lietuvos Konstitucija ir kiti įstatymai užtikrina daugumą pamatinių gyventojų teisių ir galimybių: nemokamą pradinį, vidurinį ir aukštąjį išsilavinimą (net po aukštojo mokslo reformos aukštosiose mokyklose maždaug pusė geriausiai besimokančiųjų studijuoja nemokamai), sveikatos apsaugą, teisę balsuoti ir laisvai reikšti savo nuomonę, apsaugą nuo rasinės, lytinės, religinės ar kitokios diskriminacijos.
Pagrindinis ir galbūt net vienintelis socialinę atskirtį sukuriantis veiksnys yra materialinio nepritekliaus lygis. Laikoma, kad žmogus susiduria su materialiniu nepritekliumi, jei negali sau leisti bent keturių iš devynių šių prekių ir paslaugų: laiku mokėti nuomą ir mokesčius, palaikyti namuose adekvačią šilumą, susitvarkyti su netikėtomis išlaidomis, valgyti mėsą arba žuvį kas antrą dieną, savaitę atostogauti ne namie, turėti automobilį, skalbimo mašiną, televizorių ir telefoną. Eurostato duomenimis, Lietuvoje pagal šį apibrėžimą 33,4 proc., arba vienas iš trijų gyventojų, gyvena patirdamas skurdą.
Kitas svarbus rodiklis – nuolatinis gyvenimas prie skurdo ribos, kuri apibrėžiama kaip 60 proc. vidutinių pajamų. Šis rodiklis parodo, kokia dalis šalies gyventojų bent dvejus metus per pastaruosius triejus metus gavo mažesnes nei 60 proc. vidutinių pajamų. Eurostato duomenimis, Lietuvoje tik 7,6 proc. gyventojų yra prie nuolatinės skurdo ribos – mažiau nei Suomijoje, Olandijoje ar Vokietijoje!
Tai nėra nesusipratimas – tiesiog skurdo ribos apibrėžimas rodo, jog labai daug Lietuvos gyventojų gauna pajamas, artimas vidutinėms, tačiau pačios vidutinės pajamos yra per mažos, kad užtikrintų materialinę gerovę. Todėl dėmesys turi būti sutelktas į struktūrines reformas, įgalinančias darbo našumo ir darbo užmokesčio didėjimą ir, svarbiausia, mokesčių naštos darbo užmokesčiui mažinimą. Kitaip sakant, Lietuvos problema yra ne per mažos minimalios pajamos, o neadekvačios vidutinės pajamos.
Dar viena klaida – socialinė atskirtis tapatinama su pajamų nelygybe. Pajamų nelygybė savaime nėra neigiamas reiškinys. Natūralu, kad skirtingas pastangas ir laiko bei finansines išlaidas savo išsilavinimui skyrusiems žmonėms vėliau už tai turi būti skirtingai kompensuojama, nes skirsis jų darbe sukuriama pridėtinė vertė. Jei rezultatas neatitiktų pastangų (karčios būtų ir mokslo šaknys, ir vaisiai), liktų daug mažiau motyvacijos stengtis ir tobulėti. Marksistinis šūkis „iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikius“ tapo vienu pagrindinių komunistinės ideologijos ir visuomenės pamatinių blokų, o vėliau ir jos žlugimo priežastimi. Norisi tikėtis, kad šios ideologijos atmainos žlugo kartu su Sovietų Sąjunga ir Lietuvoje nebus gaivinamos.
Pajamų nelygybę galima ir reikia mažinti kovojant su korupcija ir neteisėtu praturtėjimu. Pastaruoju metu tokių atvejų išaiškinta ne vienas ir ne du, tačiau nerasta galimybių pareikalauti už tai atsakomybės. Taip pat reikia naikinti tokias mokesčių lengvatas ir išimtis, kuriomis naudojasi dideles pajamas gaunantys arba daug turto turintys gyventojai.
Svarbu sutelkti dėmesį ne į mažiausias pajamas gaunančių šalies gyventojų padėties stiprinimą, kitaip tariant, ne sukurti daugiau komforto ir pasitenkinimo likti tokiame socialiniame ir ekonominiame sluoksnyje, o suteikti jiems galimybių tapti vidurine klase. Nieko negali būti blogiau, nei žmogaus pasitenkinimas minimaliu mėnesiniu atlyginimu arba socialine pašalpa ir kompensacija už šildymą. Vilties ir noro praradimas tapti vidurinės klasės atstovu yra tikroji socialinė atskirtis, kuriai reikia skirti daugiausiai dėmesio. Socialdemokratams rinkėjai suteikė galimybę įgyvendinti jų ideologines nuostatas, tačiau klaidingas problemų ir jų priežasčių interpretavimas bei netinkamų instrumentų parinkimas gali jas ir pagilinti.

Nieko negali būti blogiau, nei žmogaus pasitenkinimas minimaliu mėnesiniu atlyginimu arba socialine pašalpa ir kompensacija už šildymą.

15-oji Vyriausybė palikimo gavo rožinėmis prognozėmis paremtą biudžetą. O ką ji palieka 16-ajai?

Niekas nesvajoja paveldėti skolų ar nerealių įsipareigojimų. Deja, Vyriausybės dažnai palikimo randa rinkimų metų saldainiais pagardintą biudžeto projektą. Kiek skiriasi 15-osios Vyriausybės paliekamas kitų metų biudžetas nuo to, kurį ji gavo prieš ketverius metus, parengtą Gedimino Kirkilo socialdemokratų Vyriausybės, ir kurį dabartinė Vyriausybė smarkiai sukritikavo bei perdarė?

Didžiausia kupra – „Sodros“
Skaičiai, kurie, žinia, yra nepralenkiamas žongliravimo įrankis politikams, ypač rinkimų kovos įkarštyje buvo vartomi aukštyn žemyn. Tačiau nenuneigsi: nacionalinio (valstybės ir savivaldybių) biudžeto pajamų planas kitiems metams, 28,8 mlrd. Lt, lenkia 3,3 mlrd. Lt G.Kirkilo Vyriausybės planuotąsias 2009 m. ir 1,7 mlrd. Lt – netgi dar ekonominės gerovės 2008 m. faktines pajamas.
Nacionalinis biudžetas kitąmet bus beveik subalansuotas, net ir neatlikus žadėtų kardinalių struktūrinių reformų sveikatos apsaugos, vidurinio švietimo sistemos, valdymo srityse. Juk pajamos ir išlaidos kitąmet, pagal finansų ministrės Ingridos Šimonytės biudžeto scenarijų, turėtų prasilenkti vos 0,7 mlrd. Lt. O 2009 m. tuometis finansų ministras Rimantas Šadžius siūlė išlaidauti per 2,6 mlrd. Lt daugiau, nei planuota surinkti pajamų į nacionalinį biudžetą.
Taigi būtų galima ploti katučių, kad išmokome taupyti, o pajamos viršija ikikrizines. Tačiau kokia kaina sumažėjo valstybės biudžeto skylė, rodo kitas – Socialinio draudimo fondo biudžeto kitų metų projektas. Čia 12,2 mlrd. Lt pajamų projekcija menkesnė nei 2009 m. 0,9 mlrd. Lt, o žirklės tarp išlaidų ir pajamų – katastrofiškai didesnės, nei planuota prieš ketverius metus: tada tikėtasi beveik nedeficitinio „Sodros“ biudžeto, dabar skylė turėtų siekti 1,75 mlrd. Lt. O juk, kad ir kaip skaičiuosi, valstybės piniginė viena, nors ir su keliais skyreliais.
“2008 m. „Sodros“ biudžeto deficitas siekė 0,5 mlrd. Lt, o per ketverius metus Andriaus Kubiliaus Vyriausybė sugebėjo jį padidinti 9 mlrd. Lt. Ir tokius rezultatus valdantieji vadina efektyviu valdymu?!“ – socialdemokratas Algirdas Sysas piktinasi, kad rinkimų kampanijos metu valdančioji dauguma deklaravo išgelbėjusi „Sodrą“ nuo bankroto, o realybė, kurią, pasak jo, iliustruoja skaičiai, deja, priešinga.
Socialdemokratas daro išvadą, kad tokį deficito didėjimą lėmė tai, kad pensijos buvo grąžintos į ikikrizinį lygį, o algos nepajudėjo iš mirties taško, nebuvo didinamas minimalus atlyginimas. Prie to dar reikia pridurti, kad didėjo nedarbas. „Sodros“ pajamų kreivė rodė, kad dėl nedarbo, sumenkusių algų pajamos vis mažėjo, o pragyvenimo šaltinio netekusiems žmonėms reikėjo mokėti vis daugiau socialinių išmokų.
A.Sysas teisus: toks deficitas – ne tik pasaulinės krizės, bet ir kai kurių abejotinų A.Kubiliaus antikrizinių priemonių, ypač nustekenusių verslą, rezultatas. Pavyzdžiui, pompastiškai reklamuotas verslo gaivinimo planas su smagračiais ir sunkiai suvokiamais jo šlovingo vykdymo procentais tyliai dingo iš vyriausybinių tinklalapių, nepalikdamas ženklaus indėlio mūsų gyvenime. Nemažai finansų ekspertų klaida vadina ir atsisakymą skolintis iš TVF.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nelengva įrodyti, kad darbai, kurie buvo atlikti siekiant sumažinti krizės pasekmes viešiesiems finansams, buvo geri darbai, nes jie pasireiškė didėjančiais mokesčiais ir mažėjančiomis išlaidomis, o per tai blogėjo ir tų išlaidų gavėjų padėtis.

Tačiau kito kelio nebuvo – dėl ūkio kaitimo gaunamos laikinos pajamos iki krizės buvo panaudojamos nuolatiniam mokesčių mažinimui ir išlaidų didinimui, todėl susikaupęs struktūrinis pajamų ir išlaidų neatitikimas buvo itin didelis. Jis tapo matomas tik tada, kai iš esmės sustojus ištisiems sektoriams, anksčiau gyvenusiems iš skolintų lėšų – statybai, prekybai, finansų sektoriui, išseko biudžetą maitinę ciklinių pajamų „šaltiniai“. Kadangi ankstesnė Vyriausybė į grėsmes prevenciškai nereagavo, šiai teko kovoti jau su pasekmėmis.
Tai, kad per Vyriausybės kadenciją viešųjų finansų deficitas nuo grėsusių keliolikos buvo sumažintas iki Mastrichto kriterijaus – 3 proc. BVP, leido atkurti investuotojų pasitikėjimą Lietuvos ekonomika, o Vyriausybei – finansuoti įsipareigojimus: kad ir sumažintus, tačiau laiku. Kaip tai svarbu, būtų geriau suvokta, jeigu pensijos ir atlyginimai būtų ėmę vėluoti, o taip neatsitiko net sunkiausiais 2009 m. Buvo išlaikytas Lietuvos ekonomikos pagrindas – valiutų valdybos sąlygomis fiksuotas stabilus lito ir euro keitimo santykis, taigi nenuvertėjo žmonių santaupos ir nepadidėjo eurais įsiskolinusiųjų skolos našta. Žinoma, Vyriausybė skolinosi deficitui finansuoti, tačiau nesiskolinti tiesiog negalėjo, antraip būtų turėjusi sumažinti visas viešąsias išlaidas (taigi ir pensijas bei biudžetininkų algas) dar trečdaliu nuo to lygio, iki kurio jos buvo sumažintos.
Maksimaliai stengiantis stabilizuoti skolos augimą, atpigo ir pats skolinimasis. Pabrėžtina, kad neišvengiami laikinieji viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų ir pensijų bei įvairių išmokų mažinimai atlikti laikantis socialinio solidarumo principo: didžiausias pajamas gaunantiems (ministrams, Seimo nariams) tie mažinimai siekė 40 proc. nuo jų pajamų, o mažiausi atlyginimai ir pensijos nebuvo mažinami. Atkreiptinas dėmesys, kad opozicinės partijos siūlė visiems mažinti tuo pačiu procentu, net bandė tą savo siūlomą principą įtvirtinti per Konstitucinį Teismą.
Tarp pasiekimų reikėtų paminėti ES lėšų įsisavinimo spartą: ši Vyriausybė net sunkmečio sąlygomis sugebėjo pasiekti, kad šiandien daugiau nei 80 proc. lėšų jau yra kontraktuota, o išmokėta – daugiau nei 50 proc. visų Lietuvai skirtų lėšų.
Rimtas iššūkis buvo ir „Snoro“ istorija. Lietuvai pavyko išvengti bankinio sektoriaus problemų, kurias daugelyje šalių sukėlė pablogėjusios ekonominės sąlygos ir pablogėjusi paskolų portfelio kokybė. Tačiau Lietuvos banko siūlymas nacionalizuoti „Snorą“ ir pigiausias mokesčių mokėtojams šios situacijos sprendimas – bankrotas buvo rimti išbandymai, su kuriais Vyriausybė susidorojo deramai. Apdraustus indėlius turėję indėlininkai, o jų buvo absoliuti dauguma, greitai ir sklandžiai atgavo savo lėšas (apie 4 mlrd. Lt). Taip buvo išsaugotas pasitikėjimas bankų sistema, kuris yra labai svarbus bet kokiai ekonomikai.
Tai, kad dabartinei Lietuvos Vyriausybei sėkmingai pavyko įveikti viešųjų finansų iššūkius, gerai iliustruoja užsienio ekspertų vertinimai pateikiant Lietuvą kaip pavyzdį panašias problemas sunkiai sprendžiančioms Pietų Europos valstybėms. Pagaliau ir opozicija jokių alternatyvų Vyriausybės pasiūlytam krizės įveikimo planui nesugebėjo pateikti.

Jurgis Razma
Seimo Biudžeto ir finansų komiteto narys, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūnas

Šios Vyriausybės 2008–2012 m. programos šūkis – „Mūsų vidutinės trukmės politikos tikslas – sušvelninti ir pamažu likviduoti pagrindines socialines negeroves, ryžtingai spręsti paveldėtas problemas“. Pažvelkime į šios programos XIX skyriaus preambulėje konstatuotą socialinės politikos padėtį, kuri tariamai susidarė dėl buvusios valdžios valdymo.

Konstatuota, kad „Vyriausybė paveldėjo išderintą socialinės srities finansinę sistemą. “Sodros” mokamos pensijos nuo 2000 m. santykinai mažėja, palyginti su darbo užmokesčio ir BVP vienam asmeniui augimu. Valstybės kontrolė turi nemažai priekaištų privačių fondų veiklai. 2009 m. “Sodros” biudžete tikėtinas ne mažesnis kaip 1,3 mlrd. Lt deficitas, o sukauptų finansinių rezervų “Sodra” nebeturi. Neišsprendus šių problemų, iškyla grėsmė visai šalies socialinei politikai.“
Kadangi praėjo beveik ketveri metai, pažvelkime į kovos su grėsmėmis ir negerovėmis pasekmes. Jas galima pavadinti paprastai – nesėkmėmis. Ne tik nuskurdinti dabartiniai ir būsimi Lietuvos pensininkai – nuskurdinta didžioji visuomenės dalis; atsirado net „dirbančio skurdžiaus“ ir „varguolio“ sąvoka.
Jei būtų nesėkmių olimpiada, ši Vyriausybė užimtų pirmąsias vietas visose socialinės politikos rungtyse: Lietuva Europoje pirmauja pagal pajamų nelygybę, pagal skurdo ir socialinės atskirties lygį, emigraciją.
Ši Vyriausybė vienintelė ES krizės metu „išdrįso“ sumažinti senatvės pensijas. Apkarpyta (apie 767 Lt) ir į prieškrizinį lygį atkurta (apie 840 Lt) vidutinė lietuviška pensija buvo didesnė tik už bulgarišką (432–500 Lt) ir rumunišką (604–640 Lt).
Vidutinės pensijos dydis Lietuvoje tik nuo 2012 m. sausio 1 d. sugrąžintas į prieškrizinį lygį, bet tuos „grąžintus“ 75 Lt jau prarijo beveik 20 proc. infliacija krizės metu. Po pensijų atkūrimo pensininkai pasijuto apgauti: pensijos – lyg ir kaip prieš krizę, bet pirkinių krepšys kur kas lengvesnis. Eurostato duomenys rodo Lietuvos gyventojų perkamąją galią, kuri šiek tiek didesnė tik už Bulgarijos, Rumunijos ir Latvijos.
Žmonių, patiriančių skurdo ir socialinės atskirties riziką, mūsų šalyje 2008–2010 m. padaugėjo nuo 27,6 iki 33,4 proc. Turint galvoje, kad pensininkų pajamos paprastai būna mažesnės nei kitų gyventojų, per patį krizės įkarštį sumažintos pensijos daugelį Lietuvos pensininkų turėjo įstumti į tikrą vargo prarają.
Viena didžiausių šios Vyriausybės klaidų – tai “Sodros”, iš kurios mokamos pensijos ir kitos socialinės išmokos, įvarymas į milžiniškas skolas. Kai konservatoriai su liberalais atėjo į valdžią, “Sodros” deficitas tesiekė 1 mlrd. Dabar jis – 9 mlrd. Lt., o metų pabaigoje gali pasiekti 10–11mlrd. Lt. Anksčiau socialinių išmokų ir pašalpų kasmet reikėdavo išmokėti apie 150 mln. Lt, o dabar jų išmokama per 1,2 mlrd. Lt.
Mes, socialdemokratai, siūlome stiprinti socialinio draudimo sistemą didinant užimtumą ir minimalų atlyginimą iki 1000 Lt – tai pagausintų jos įplaukas. Tam būtina remti gamybą ir verslą, kuris kuria naujas darbo vietas, o ne jas naikina, bei pagaliau pradėti masiškai renovuoti daugiabučius, didesne apimtimi pradėti infrastruktūrinius projektus.
Vietoj pervedimų į privačius pensijų fondus iš “Sodros” ir valstybės biudžeto reikia skatinti žmones savanoriškai pervesti nuo 1 iki 10 proc. savo pajamų į juos, už tai taikant gyventojų pajamų mokesčio lengvatą.
Taip pat siūlome skatinti darbuotojų ir darbdavių socialinį dialogą ir šakinių kolektyvinių sutarčių pasirašymą, kad pajudėtų profesinių pensijų fondų steigimas. Į juos darbdavių ir darbuotojų susitarimu būtų mokamos nustatytos reguliarios įmokos. Būtent tai garantuotų žmonėms papildomą dalį prie pensijos, o ne privatūs II pakopos pensijų fondai.

Per šiuos Seimo rinkimus spalio 14-ąją kartu vyks ir referendumas dėl naujos atominės elektrinės statybų Lietuvoje. Žvelgiant į “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos naujausios sociologinės apklausos rezultatus, darosi aišku, kad per likusias 70 dienų Vyriausybė ir jai pavaldžios institucijos turės atlikti tiesiog titanišką darbą.
Kol kas naujos atominės elektrinės šalininkų vis dar gerokai mažiau nei priešininkų: šios dienos duomenimis, už naują atominę elektrinę balsuoti ketina, arba į šalininkų pusę linksta, trečdalis apklaustųjų, o prieš balsuoti planuoja, arba į priešininkų pusę linksta, du trečdaliai respondentų.
Taigi Vyriausybei teks rasti priemonių ir būdų, kaip į savo pusę palenkti, tiksliau, kaip AE priešininkus paversti šalininkais, daugiau nei 20 proc. rinkėjų.

Kaip planuojate balsuoti referendume dėl naujos atominės elektrinės statybų? (proc.)

Balsuosiu prieš naujos atominės elektrinės statybas    47,6
Balsuosiu už naujos atominės elektrinės statybas    19,2
Dar nesu apsisprendęs, bet linkstu į priešininkų pusę    16,8
Dar nesu apsisprendęs, bet linkstu į šalininkų pusę    13,2
Nežinau / nesakysiu    3,2

Jūsų nuomone, ar Lietuva gali pasiekti energetinį savarankiškumą? (proc.)

Visiško energetinio savarankiškumo pasiekti negalima, jis gali būti tik dalinis    38
Ne, negali    32,4
Taip, gali    22,6
Nežinau / neturiu nuomonės    7

Šaltinis: “Veido” užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2012 m. liepos 16–17 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į “Veidą” būtina.

Nusivylusi esama padėtimi visuomenė griežia dantimis – ne vienas yra pasvarstęs, kaip gerai būtų, jei valstybę valdytų ne Seimas, bet patys piliečiai.

Žmonės nusivylę ne valstybe, bet valstybės valdymo kompetencijos stokojančiais politikais. Siekdami bet kokia kaina išlaikyti postus, kai kurie aukšti šalies pareigūnai pamina moralines, etines vertybes ir visuomenės interesus.
Valstybės sėkmė priklauso nuo valdymo. Mūsų besivystančioje šalyje keičiantis valdžioms nebelieka darbų tęstinumo, o juk Lietuvai naudingi strateginiai projektai turi būti tęsiami, nepaisant valdžios kaitos. Žinoma, gali būti keičiami kai kurie veiksmai, prisitaikant prie esamos situacijos, prie laikotarpio, tačiau tęstinumas vis dėlto būtinas. Kiekviena Vyriausybė turi turėti aiškią viziją – strateginį planą, kuriame būtų nurodyti valstybės trumpalaikiai ir ilgalaikiai prioritetai. Už planų įgyvendinimą atsakingas visas Vyriausybės kabinetas – visa komanda, kuri įgyvendina ne kurios nors partijos tikslus, bet patvirtintos Vyriausybės programos tikslus.
Turi būti aiškiai nubrėžti prioritetai pritraukiant investicijas, planuojant nacionalinį biudžetą, planuojant ES lėšų panaudojimą. Manau, jog dabartinės Vyriausybės didžioji klaida buvo ta, kad ji daugiau blusinėjo, ką veikė ankstesnė Vyriausybė, o ne ėmėsi programos įgyvendinimo.
Apskritai visus šiuos ketverius metus trūksta komandinio darbo. Kiekviena ministerija dirba sau – pasidalijo funkcijomis, apsibrėžė, ką turi veikti, bet juk valdymo sėkmė priklauso nuo kompetentingos komandos. Deja, tokios komandos ši Vyriausybė neturi. Strateginio planavimo komitetai panaikinti, Teisės departamentas panaikintas. Niekas netikrina ministerijų pateiktų teisės dokumentų. Netinkamai parengti įstatymų projektai atkeliauja į Seimą ir sulaukia gausybės Seimo Teisės departamento pastabų. Realus darbas vilkinamas.
Dėl biurokratų kaltės visuomenės interesai nustumti į antrą planą. Apie tai byloja kasdieniai pavyzdžiai. Kai tik Lietuvos gyventojas susiduria su valdininkais, kurie turėtų greitai ir efektyviai padėti išspręsti kokią problemą, – kaskart nusiviliama, švaistomos lėšos ir laikas. Tvarkos siekimas suprantamas, tačiau pas mus sistema išsigimė, neliko nei atsakomybės, nei efektyvumo – štai kodėl piktinasi tautiečiai.
Ši Vyriausybė skambiai deklaravo norą mažinti biurokratiją, taip viliodama rinkėją. Tačiau šis suviliotas po rinkimų liko it musę kandęs. Apie Saulėlydžio komisijos saulėlydį kalbėta ne kartą. Jungtos įvairios valstybės įstaigos ir institucijos, darytos reformos, pradedant sveikatos priežiūros ir baigiant mokslo sritimis. Tačiau neapgalvoti ir skubūs pokyčiai, institucijų stambinimas sukėlė sumaištį visuomenėje, bet nedavė teigiamų rezultatų. Biurokratija nesumažėjo. Nereikalingu laiko švaistymu, popierizmu piktinasi ir verslininkai, ir mokslininkai. Dėl to susiduriame su protų nutekėjimo problema, inovacijų ir pažangių technologijų stoka, žlungančiu smulkiuoju verslu, dideliu nedarbu, kurių rezultatas – milžiniška emigracija.
Valstybės valdymas reikalauja žinių, kompetencijos ir tolerancijos. Sprendimai, kurie vėliau paveiks kiekvieną, turi būti priimami derantis visoms suinteresuotoms pusėms, o ne stumiami buldozeriu, arogantiškai užsispyrus kažkuriam iš ministrų.
Kitose Europos šalyse gajus atskaitomybės principas Lietuvoje pamažu eliminuojamas.

“Veidas” pradeda straipsnių ciklą, skirtą penkioliktosios Vyriausybės veiklai įvertinti. Pasitelkę įvairių sričių profesionalus ir ekspertus apžvelgsime Andriaus Kubiliaus Vyriausybės laimėjimus, svarbiausius sprendimus, vykdytų reformų rezultatus.

Esminės sveikatos apsaugos reformos ši Vyriausybė taip ir neįvykdė

Nusprendusi imtis sveikatos apsaugos reformos ši Vyriausybė iš esmės žengė tinkamu keliu, bet koją pakišo ryžto stoka bei pernelyg aritmetinis požiūris į pertvarkas.

Vos pradėjusi darbą A.Kubiliaus Vyriausybė paskelbė, kad imsis reformų sveikatos apsaugos srityje. Ši Vyriausybė buvo pirma po nepriklausomybės atkūrimo, pamėginusi iš pagrindų pajudinti skaudulių kupiną Lietuvos sveikatos apsaugos sistemą – bene brangiausiai mokesčių mokėtojams kainuojančią ir labiausiai sustabarėjusią, kuri visus šiuos metus keitėsi labai menkai ir visomis išgalėmis priešinosi bet kokiems pokyčiams. Tad vien už tai ekspertai šiai Vyriausybei rašo pliusą.

Praėjus daugiau nei trims reformos metams turime jau šiek tiek taupesnę sveikatos apsaugos sistemą – su mažiau sveikatos priežiūros įstaigų, ligoninių ir jų skyrių, modernėjančią greitąją medicinos pagalbą (GMP stočių dispečerinės tarnybos, iki šiol veikusios beveik visose savivaldybėse, dabar centralizuojamos). Kaip skelbia Sveikatos apsaugos ministerija, dėl reformos pernai sutaupyta apie pusę milijardo litų.

Tiesa, ši sistema ir toliau išlieka gremėzdiška bei stipriai išsipūtusi. Nepaisant reformos, gydytojų skaičius dešimčiai tūkstančių gyventojų Lietuvoje ne tik nesumažėjo, bet pernai netgi truputį padidėjo. Šiuo aspektu ir toliau esame greta turtingiausių ES valstybių.

Niekur nedingo ir esminiai sveikatos apsaugos sistemos skauduliai – beviltiškos eilės poliklinikose, maišatis dėl mokamų ir nemokamų paslaugų, prasta gydymo kokybė ar įsisenėjusi korupcija.

Norai buvo geri, tik blogai įgyvendinti

Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertės Rūtos Vainienės vertinimu, pradėjus sveikatos apsaugos reformą šios Vyriausybės siekiai buvo geri, bet štai rezultatai, deja, nedžiugina.

LLRI ekspertai ypač kritikuoja Vyriausybę, kad ši nesumažino korupcijos, nepadarė jokios pažangos privataus draudimo srityje, neskatino privačių pirminės sveikatos priežiūros įstaigų plėtros ir neužtikrino jų bei valstybinių sveikatos priežiūros įstaigų lygiateisiškumo, be to, įvedė vaistų kainų reguliavimą. Šis žingsnis vertinamas kaip smūgis smulkiajam verslui ir itin abejotina nauda vaistų pirkėjui.

Pradėtą ligoninių tinklo optimizavimą ekspertai vertina iš esmės teigiamai vien dėl to, kad pertvarkos čia buvo būtinos. Sveikatos priežiūros įstaigų sumažėjo nuo 81 iki 62, panaikinti neapkrauti skyriai, sutaupyta lėšų. Bet ir ši reformos dalis smarkiai strigo, nesugebėta įveikti kai kurių savivaldybių, turinčių sau pavaldžias ligonines, pasipriešinimo (štai, pavyzdžiui, Klaipėdos ligoninės iki šiol nesujungtos). Be to, reformą pradėjus nuo ”sauso šienavimo” per įstaigas, bet neatsižvelgus į esminius sistemos trūkumus, bematant išryškėjo visi jos skauduliai.

Viename provincijos miestelių pernai įvyko skaudi šeimos nelaimė. Senyvo amžiaus gyventojas, staiga pasijutęs labai prastai, kreipėsi į rajoninę ligoninę. Jos gydytojai nustatė diagnozę, bet gydyti neapsiėmė – po reformos nebeturėjo nei reikiamos aparatūros, nei teisės to daryti. Mikroinsulto ištiktas ligonis buvo išsiųstas į regioninę ligoninę, kurios medikų elgesys buvo pribloškiamai neprofesionalus: žmogui nustatė ne tą diagnozę, paskyrė netinkamą gydymą, o po poros savaičių jis mirė.

Belieka spėlioti, kokia būtų buvusi šios istorijos atomazga, jei pirma ligonį apžiūrėjusi rajoninė ligoninė nebūtų reformuota ir iš karto būtų suteikusi reikalingą gydymą. Kita vertus, ne vien reforma čia kalta, o veikiau pati sistema veikia prastai, nuolat išryškindama savo neprofesionalumą bei trūkumus.

Tiesa, aritmetinis požiūris į įstaigų naikinimą ir visą reformą, kuris taip būdingas visiems A.Kubiliaus Vyriausybės sprendimams, iš tiesų nutolino sveikatos apsaugos paslaugas nuo periferijos gyventojų.

Štai pernai per visą Lietuvą nuskambėjo istorija apie Prienų rajono gimdyvę, kuri, pajutusi artėjančio gimdymo skausmus, neprisikvietė greitosios medicinos pagalbos, todėl pati sėdo į automobilį ir pakeliui į ligoninę Šiauliuose buvo nubausta policijos už greičio viršijimą. Reformuojant rajoninę ligoninę buvo uždaryti chirurgijos, akušerijos ir gimdymo bei reanimacijos skyriai, todėl padaugėjo ligonių pervežimų ir išsikviesti greitąją pagalbą tapo sudėtinga. Rajonų greitosios medicinos pagalbos darbuotojų teigimu, dėl to, kad išsikviestų medikų dabar tenka laukti ilgokai, o ir kelionė į ligoninę netrumpa, moterims kur kas dažniau tenka gimdyti tiesiog medikų automobilyje.

Seimo Sveikatos reikalų komiteto narė Dangutė Mikutienė šiuos ir kitus pavyzdžius laiko aiškiu sveikatos apsaugos reformos žlugimo įrodymu. ”Vaikams trūksta vaistų, gimdyvės miršta, paslauga atitolo, gydytojai emigruoja. Pozityviai vertinti dabartinės sveikatos apsaugos sistemos aš negaliu, – sakė D.Mikutienė. – Tai buldozerinė reforma, nes pirmiausia buvo atlikti struktūriniai pakeitimai, o ne sisteminiai sprendimai. Nebuvo vertintas nei žmonių sergamumas ar mirštamumas, nei pacientų srautai, nei sistemos kokybė, o klaidų vis daugėja. Viskas daroma atvirkščiai.”

Poliklinikų pertvarkai pritrūko drąsos

Naujosios Akmenės ligoninės direktoriaus Tomo Skučo nuomone, nelogiška  tai, kad tarp rajoninės ligoninės greitosios pagalbos medikų  nebėra nė vieno gydytojo. Tai irgi medicinos reformos pasekmė. ”Greitosios pagalbos ekipažą su gydytoju galima išsikviesti iš Šiaulių, tačiau jie įsipareigoja atvykti per valandą. Tai ką daryti ištikus infarktui, insultui, kai reikalinga itin skubi pagalba? Mano draugas prieš kelerius metus mirė nuo infarkto vien todėl, kad neatvyko kvalifikuota greitosios pagalbos brigada”, – apie skaudžią asmeninę netektį pasakojo ligoninės vadovas T.Skučas.

Pasak jo, reformos reikėjo, nes, tarkime, kokybiškai atlikti kai kurias chirurgines operacijas rajoninės ligoninės iš tikro nebuvo pajėgios, bet kai kurie sprendimai vis dėlto nebuvo pamatuoti. Čia T.Skučas paminėjo ne tik greitąją pagalbą, bet ir nurėžtas smulkias dienos chirurgijos operacijas: jam atrodo absurdiška, kad dėl nedidelio auglio pašalinimo pacientui dabar reikia trenktis į kitą ligoninę.  ”Dėl kiekvienos smulkmenos pacientui dabar reikia važiuoti po penkiasdešimt kilometrų iki Mažeikių ar Šiaulių. Kad ir kaip ten būtų, gydymas nuo žmonių nutolo”, – apibendrino Naujosios Akmenės ligoninės vadovas.

Apie tai kalba ir kitų rajoninių ligoninių vadovai. Lietuvos ligoninių asociacijos vadovas, Anykščių rajono savivaldybės ligoninės vyriausiasis gydytojas Dalis Vaiginas teigia, kad centralizuojant medicinos paslaugas nukentės didžioji dalis periferijos gyventojų, bet ilgainiui tai pasijus ir didmiesčiuose, nes kintant pacientų srautams ten eilės neišvengiamai pailgės. ”Jau dabar rajonų ligoninėse lovų yra du su puse karto, o gydytojų – tris su puse karto mažiau, skaičiuojant dešimčiai tūkstančių gyventojų, nei miestuose, – skaičius pateikia D.Vaiginas. - Vadovaujantis verslo standartais, įmonė negali dirbti nuostolingai, bet nemanau, kad juos galima aklai taikyti ir sveikatos apsaugai.

“Beje, Anykščių rajono savivaldybė yra viena tų, kurios nepanoro paklusti visiems reformuotojų užmojams: nors valstybė rajono ligoninei nutraukė akušerijos paslaugų finansavimą privalomojo sveikatos draudimo lėšomis, gimdyvės (apie šimtas per metus) čia ir toliau priimamos už savivaldybės lėšas. Sveikatos apsaugos reformos tėvu vadinamą Liberalų ir centro sąjungos pirmininką Algį Čapliką tai stebina, esą Anykščių rajono savivaldybė ir taip klimpsta skolose: ”Būtų pigiau nupirkti malūnsparnį ir skraidinti gimdyves į Vilnių.”

Gyventojų skundus, kad nepatogu važiuoti iki ligoninės po 40–50 km, ne kartą teko girdėti ir Kelmės ligoninės direktoriui Rimtautui Kavaliauskui. ”Iš tiesų tai problema, bet kyla klausimas, ar tokį platų ligoninių tinklą mūsų valstybė  pajėgi išlaikyti”, – svarstė jis. Buvusiam sveikatos apsaugos ministrui A.Čaplikui bei daugeliui ekspertų abejonių nekyla: tiek, kiek dabar turime ligoninių ir gydytojų, tikrai nesame pajėgūs turėti. Todėl naujoji Vyriausybė reformą privalės tęsti. A.Čaplikui belieka apgailestauti, kad radikalesnei reformai pritrūko politikų palaikymo, nepavyko įveikti ir kai kurių savivaldybių bei ligoninių vyriausiųjų gydytojų pasipriešinimo, neužteko drąsos bei ryžto pajudinti ir pirminę sveikatos priežiūros grandį – eilėse skęstančių poliklinikų.

Taigi esminė sveikatos apsaugos reforma dar neįvyko – tai tik pirmi pokyčių daigai.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto specialiosios ekspertės Rūtos Vainienės reformos vertinimas

Sveikatos apsaugos reformos laimėjimai:

Jų kaip ir nėra. Reformos 3R (gydymo įstaigų suskirstymo į respublikines, regionines ir rajonines bei etatų mažinimo) idėja yra gera, tačiau kelias pasirinktas administracinis.

Sveikatos apsaugos reformos ”šūviai pro šalį”:

Įvestas vaistų antkainių reguliavimas. Tai blogiausias sprendimas sveikatos politikos srityje. Kainų reguliavimas kainas ne mažina, o didina, be to, griauna verslą, ypač – smulkųjį;

Neišnaikinta korupcija (nelegalizuotos priemokos);

Privalomai įdiegti ekranai vaistinėse (esą perkamo vaisto analogų kainoms, priemokų dydžiams rodyti), kurie tik padidino vaistų pardavimo sąnaudas.

Lentelės

Valstybės biudžeto lėšos sveikatos apsaugai (mlrd. Lt)

2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012

2,4 2,8 3,6 4,5 5,3 5 4,8 4,6 4,4

Sveikatos priežiūros išlaidos vienam gyventojui (Lt)

2004 1040

2005 1237

2006 1519

2007 1829

2008 2202

2009 2075

2010 2030

Šaltinis: Statistikos departamentas, Lietuvos sveikatos informacijos centras, Finansų ministerija

“Mano vertinimu, dabartinė Vyriausybė – idėjų generatorė, konceptualių sprendimų siūlytoja, bet administraciškai negebanti jų realizuoti”, – ”Veidui” teigė prezidentė Dalia Grybauskaitė. Šalies vadovė teisi, bet tik iš dalies, nes tokia jos išvada tinka ne tik šiam premjerui ir jo ministrų kabinetui, bet ir ankstesnėms Vyriausybėms, taip pat kitoms valdžios grandims, ypač vietinei valdžiai ir teismams.

Be to, prezidentei neužtenka konstatuoti, kad trečdaliui ministerijų vadovauja atgrubnagiai ir veltėdžiai, neužtenka informuoti, kad ši Vyriausybė patyrė fiasko tiek dėl socialinės apsaugos ir darbo, tiek dėl sveikatos reformos, tiek dėl daugiabučių renovavimo projektų. Neformaliuose pokalbiuose ji už šias sritis atsakingus ministrus ”tarkuoja” nesirinkdama žodžių ir svaidosi žaibais, bet, sakykime, Gediminas Kazlauskas vis tiek išbus visą kadenciją, be to, jam užtenka drąsos juoktis į akis ir netgi įrodinėti, kad renovacija Lietuvoje per pastaruosius ketverius metus vyko iš esmės puikiai ir tik tamsūs ar nebrandūs žmonės to nesupranta.

Kiti ministrai bent akių nedrasko ir ramiai snūduriuoja savo užutėkiuose. O jų nepažadina ne tik pavasaris, bet net ir vasara. Tarkime, sveikatos apsaugos ministras Raimondas Šukys tikriausiai iki šiol vis dar nesuprato, nei kur jis atėjo, nei ko atėjo, nei ką turi daryti. Na, o kol jis vis dar bando suprasti, kas čia aplink vyksta, mes jau galime įvertinti rezultatus. O jie apgailėtini – šios Vyriausybės sveikatos reformą geriausiai iliustruoja frazė ”pusiau nėščia”: ketinimai lyg ir buvo gražūs, bet rezultatai – anaiptol. Sutaupyti žadėta 450 mln. Lt, o sutaupyta gal 150 mln. Lt, vienas ligonines sujungti pavyko, kitų, regis, nesujungs jokia žmogiška jėga.

Kalbėti apie socialinės apsaugos reformą tas pats, kas nuo pliko plaukus pešioti, nes tos reformos paprasčiausiai nėra. Šioje srityje pavyko nuveikti tik vieną buhalterinį veiksmą – pailginti pensinį amžių. Ir viskas. Beje, tai ne pats blogiausias variantas, nes juk galima ir nieko nepadaryti ar padaryti blogiau nei buvo. Žvelgiant į prognozes, kas formuos būsimą Vyriausybę, kaip tik ir ima baimė, kad išvysime ko nematę. Blogąja prasme.

Nelabai paguodžia ir vaizdas savivaldybėse. Ten irgi šnekėtojų nors vežimu vežk, o veiksmų – vos matyti. Sakysite, tendencingi tie žurnalistai. Tada paskaitykime, ką apie Vilniaus valdymą ir jo merą mano britai, būtent šešerius metus Lietuvoje gyvenantis Markas Adamas Haroldas: ”Manau, kad Artūro Zuoko stiprybė yra įtikinėti žmones ir padėti jiems pamiršti, kad nieko iš tikrųjų neįvyko ir niekas nepasikeitė. Jis nuolat išlenda su teigiamomis istorijomis, nors nieko teigiamo nevyksta, o neigiamos istorijos pamirštamos…  Man patinka, kaip jis naudoja ”Facebook” ir pats atsakinėja žmonėms, bet manau, kad daugiausiai tai daro norėdamas užtušuoti, jog nieko nevyksta. Jis įtikina daugybę žmonių, kad yra nuostabus, jaunatviškas, kūrybingas, bet aš nematau vykstančių nuostabių, jaunatviškų, kūrybingų dalykų. Ką jis padarė? ”Fluxus ministeriją”? Pats bevertiškiausias visų laikų dalykas. Jis turėtų palikti šalį po to. Bet kas žino, koks prastas dalykas ”Fluxus ministerija” buvo? Nedaug kas, gal menininkai, kurie pasitraukė… ”Facebook” jis klausia, kokios spalvos turi būti taksi? Koks skirtumas? Suprantu, kad tai cool, bet už viso to turi būti ir rezultatai.” (citata iš bernardinai.lt)