Pastaruoju metu bandau pats sau atsakyti į klausimą, ar ryžčiausi investuoti vieną kitą tūkstantį litų į būsimos Visagino atominės elektrinės akcijas. Su sąlyga, kad investuoti reikėtų dabar, o elektrinė pastatyta bus tik po aštuonerių ar dešimties metų.
Būtent tokią galimybę visiems Lietuvos piliečiams, regis, ketina pasiūlyti Vyriausybė, praėjusią savaitę Seimui pateikusi visą energetikos įstatymų paketą, įskaitant patį svarbiausią – Atominės elektrinės statybos koncesijos įstatymą.
Šis įstatymo projektas yra visos Andriaus Kubiliaus Vyriausybės veiklos kvintesencija. Negalima sakyti, kad visus ketverius metus Vyriausybės dirbo vien atominiam projektui, tačiau tai, be jokios abejonės, yra pats svarbiausias darbas iš visų, kuriuos jai pavyko nuveikti. Prieš jį, ko gera, blanksta netgi finansų sistemos stabilizavimas, kuris yra tik taktinis veiksmas, o atominis projektas – strateginis, jo įgyvendinimas pakeis ne tik Lietuvos ekonomiką, bet ir viso Baltijos regiono geopolitiką.
Kaip sako Liberalų sąjūdžio lyderis Eligijus Masiulis, įstatyme numatyta galimybė, kad naujosios atominės dalininkais galėtų tapti ir Lietuvos piliečiai. Kokiu būdu ir sąlygomis būtų platinamos VAE akcijos, kol kas nėra numatyta, iš pradžių siūloma įteisinti tik principinę galimybę, o konkrečių veiksmų būtų imtasi tik tuo atveju, jeigu Seimas VAE koncesijos įstatymui pritars. Bet pati tokia galimybė, neslėpsiu, labai patiko ir verčia sukti galvą dėl jau minėto klausimo.
Visą Baltijos šalių, Lenkijos ir Skandinavijos regioną aptarnaujanti atominė jėgainė šiandien tikriausiai yra vienas tų nedaugelio verslo projektų, į kuriuos iš tiesų būtų verta investuoti bent dalį santaupų priedui prie būsimos pensijos. Ypač turint galvoje, kad „Sodros“ ketvirčio amžiaus perspektyva visiškai nedžiuginanti. O VAE planuoja dirbti šešis dešimtmečius ir jos gaminamos elektros energijos tikrai reikės pirkėjams – vadinasi, akcijos, net jei neduos didelių dividendų, vertę tikrai turės. Tad rizikuoti lyg ir apsimoka, bet yra vienas esminis „bet“: jeigu VAE bus pastatyta.
Norinčių užkirsti kelią Visagino atominės statybai pastaruoju metu – nors vežimu vežk: žalieji, tautininkai, alternatyvios energetikos lobistai, referendumininkai, netgi tos partijos, kurios visą dešimtmetį kėlė rankas ir dėjo parašus už atominę elektrinę. Bet kai tik iš tiesų pakvipo statybomis, staiga ėmė sukti uodegą: o ar apsimokės? O ar ne per daug įsipareigojimų?
Viena vertus, šie antiatominiai balsai džiugina: jie rodo, kad lėlininkai, tampantys už iš Rytų ateinančių elektros laidų į pensiją išėjusius sovietmečio energetikos šulus ir prieš rinkimus pinigų ištroškusius politikus, mato, jog Lietuva kartu su kitomis Baltijos šalimis iš tiesų pajėgi pastatyti atominę elektrinę. Kita vertus, nerimą kelia tai, kad iki dienos, kai VAE statybos jau niekaip nebebus galima atšaukti, dar likę dveji su puse metų. Per kuriuos, žinant, kokie politikai svajoja rudenį formuoti Vyriausybę, dar visko gali nutikti.
Dideliuose projektuose politinės rizikos veiksnys visuomet yra labai svarbus. Ne veltui kadaise trečdalį „Mažeikių naftos“ akcijų pirkdami amerikiečiai prikaišiojo į sutartį daugybę saugiklių, jeigu pasikeitus Vyriausybėms juos mėgintų vienaip ar kitaip išstumti. Laikas parodė, kad jie neapsiriko. Bet kartu tie saugikliai darė „Mažeikių naftą“ patrauklią kitiems pirkėjams, tad galiausiai Lietuva gavo pelno, kurio 1999-aisiais net įsivaizduoti negalėjo. Tie, kurie tuomet prisipirko rekordiškai nupigusių „Mažeikių naftos“ akcijų, vėliau turėjo gražaus pelno.
Matyt, atmindama tuos laikus, Andriaus Kubiliaus Vyriausybė ir į VAE koncesijos sutartį prikaišiojo įvairių saugiklių. Kiek galima suprasti iš to, ką kalba finansų ministrė Ingrida Šimonytė ir VAE direktorius Rimantas Vaitkus, atominės statyba galėtų būti tęsiama netgi tuo atveju, jeigu Lietuvos Vyriausybės dėl kokių nors (šiaip žinoma, kokių) priežasčių nutartų iš jos pasitraukti. Tai yra jeigu Seimas, kaip numato Koncesijos įstatymas, per likusius pusantro mėnesio spės pritarti VAE koncesijos sutarčiai, pagal kurią statybai išskiriama vieta ir nustatomos sąlygos, toliau viską gali daryti privatininkai: VAE statybos įmonė, „Hitachi“, Latvijos ir Estijos energetikos kompanijos.
Nors, žinoma, Lietuvos Vyriausybės, kuri yra VAE statybos iniciatorė ir pagrindinis variklis, pasitraukimas iš statybų dėl politinių sumetimų būtų stiprus smūgis projektui. Kiek galima suprasti, būtent šiuo atveju numatyta, kad VAE koncesijos projekto sąlygų nesilaikymas užtrauktų Lietuvai iki 1 mlrd. Lt dydžio sankcijas. Milijardas litų – tai suma, kurią netgi viena didžiausių atominės priešininkių socialdemokratė Birutė Vėsaitė vargu ar sutiktų mokėti. Juoba kad paimti tokią sumą nelabai būtų iš kur. Gal todėl ši socdemų lyg ir į energetikos ministres numatyta dama, dar neskaičiusi pačios koncesijos sutarties, jau šoko prieštarauti Vyriausybės teikiamam įstatymui.
Neišnagrinėjus (juoba neišgirdus rimtų teisininkų vertinimo) VAE koncesijos sutarties, ką nors kategoriškai teigti sunku, bet atrodo, kad Energetikos ministerija ir Vyriausybė padarė, kaip žadėjo: imtasi visų priemonių, kad energetikos projektai taptų nebesustabdomi. Jeigu juos pavyks patvirtinti šiame Seime, tikimybė, kad jie numatytu laiku bus įgyvendinti, taps labai didelė. Tokia didelė, kad jau bus galima galvoti apie akcijų pirkimą.

Konservatorių vadovo Andriaus Kubiliaus vadovaujamo ministrų kabineto pasiektas ilgiausiai dirbančios Vyriausybės rekordas ekspertų siejamas su ekonomine krize, opozicijos pasyvumu, taip pat palikta galimybe valdančiosios koalicijos partneriams veikti nevaržomai, praneša BNS.

BNS kalbinti istorikai Egidijus Aleksandravičius ir Nerijus Šepetys, be kita ko, pažymi, kad savaime Vyriausybės ilgaamžiškumas nerodo kokybiško darbo.

„Ir betvarkė gali būti stabili. Ar tai patikima, ar tai yra gera, ar tai veda kažkur į bendrą gėrį – manau, kad tai yra indiferentiška. Pats stabilumas nėra jokia kokybė. Ką krizės metu reiškia stabilumas? Kaip tik norisi didžiausio šurmulio, didžiausio idėjų ginčo, didžiausio svarstymo, energijos ir net linksmumo vengiant to gyvuliškai rimto politinio veido“, – kalbėjo Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros profesorius E.Aleksandravičius.

Abu pašnekovai ilgą šios Vyriausybės išsilaikymą valdžioje sieja su sunkia ekonomine padėtimi.

„Iš principo kalbant apie Lietuvos politinę tradiciją, savaime Vyriausybės ilgaamžiškumas gali reikšti, kad Vyriausybė nieko nedirba, bet turi stiprią atramą parlamente. Gali reikšti ir tai, kad dirba labai daug, niekam nepatinka, bet metas yra sunkus ir niekas nenori eiti į valdžią. Man atrodo, kad antras variantas yra tikslesnis. Paprastai, kai Vyriausybė yra veikli, jai išlikti valdžioje yra sunkiau, bet šios Vyriausybės kadencija kaip tik prasidėjo su recesijos ryškesnių požymių Lietuvoje pradžia ir pat pradžių buvo labai aišku, kad kitos opozicinės partijos jėgos – socialdemokratai ir populistinės Darbo ir „Tvarkos ir teisingumo“ partijos – visiškai neketina tokiu metu dalyvauti procese“, – sakė N.Šepetys.

Jo vertinimu, viena iš politinio stabilumo sudedamųjų dalių yra finansinis stabilumas, tačiau krizę suvaldyti užsibrėžusi dabartinė Vyriausybė politinio pamato naujiems rinkimams nepasiklojo.

„Šitos Vyriausybės specifika pirmiausia ta, kad jinai – absoliučiai antipopulistinė, iš principo dominavo netgi ne politinis veikimo variklis, o turbūt administracinis ar valdininkiškas. Iš vienos pusės tai yra nepaprastai intensyvi reguliavimo veikla, kita vertus, visiškai nepaisyta savo pačių politinės ateities – tarsi pradėjusi dirbti Vyriausybė suprato, kad ją sudarantieji ilgam sutinka nedalyvauti valdžioje pasibaigus kadencijai. Toks, galima net pavadinti, mokslinis mąstymas labai retai būdingas Rytų Europos šalių vyriausybėms“, – dėstė N.Šepetys.

„Visi bandymai versti Vyriausybę nebuvo rimti, nes opozicija tiesiog nenorėjo susigadinti ateities – geriau išlaukti tą sunkų metą tikintis, kad kai bus rinkimai, bendra ekonominė situacija pasaulyje bus geresnė. Manau, kad politiniai oponentai suprato, kad jei jie (valdantieji – BNS) nori, tegu ir pasilaidoja“, – sakė jis.

„Iš visų organizuotų politinių jėgų ar partijų geriausiai organizuoti, didžiausią patyrimą turėję socdemai buvo G.Kirkilo Vyriausybės labai stipriai diskredituoti ir buvo labai sunku tikėtis, kad jie galėtų kaip nors greitai didinti savo opozicinius raumenis. Be abejonės, milžiniška krizė, į kurią su visa Europa Lietuva įpuolė, nerodė, kad yra kitų labai aiškius jos įveikimo būdus žinančių veikėjų. Imtis kuopti šitas Augėjo arklides reikėjo atrasti specialų juodadarbį, A.Kubilius, man atrodo, tam labiausiai ir tiko“, – sakė jis.

Be to, E.Aleksandravičius kaip Vyriausybės ilgaamžiškumo priežastį įvardijo premjero atlaidumą koalicijos partneriams.

„Per šituos metus iškilo visai pagrįstas klausimas, ar mes vieną Vyriausybę turėjome, ar daugiau, veikiančių vienoje vietoje. Kažkokia vyriausybinė konfederacija. Akivaizdžiai matėsi, jog kai kurios sritys su bendru Vyriausybės ansambliu beveik nesiderina (…). Paimkit R.Palaičio bylą ir tai, kaip atrodė liberalcentristams į rankas atiduota viena iš galios struktūrų. Paskutiniai metai rodė, kad premjerui absoliučiai nesutinkant su tuo, ką daro vienas jo vyriausybės segmentas, vis tiek jinai toliau egzistuoja. Tai reiškia, kad valdant valdžioje buvo įmanoma toleruoti tokius dalykus, kurie pašiausia plaukus, jeigu jų yra ant galvos“, – sakė istorikas E.Aleksandravičius.

Jis dabartinę Vyriausybę įvertino kaip esančią nereiklią sau.

„Daug svorio nereikia nešti – rėtis gali turėti kiek nori dugnų, vis tiek vanduo prateka kiaurai. Tai tokia tvari struktūra, kuri vaidina labai nedaug vaidmens. Tu ilgai egzistuoti, kai nieko per daug iš savęs nereikalauji“, – sakė istorikas.

Penkioliktoje po nepriklausomybės atkūrimo Vyriausybėje, kuri įgaliojimus prisiekusi Seime gavo 2008 metų gruodžio 12 dieną, dirba Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), Liberalų sąjūdis bei Liberalų ir centro sąjunga. Iki šiol ilgiausiai dirbusio ministrų kabineto titulas priklausė dvyliktajai Vyriausybei, kuriai vadovavo socialdemokratas Algirdas Brazauskas – ji įgaliojimus gavo 2001 liepos 12-ąją ir dirbo iki 2004 metų gruodžio 14 dienos.

Pirmą kartą nuo Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo pradėtos esminės energetikos pertvarkos nesugebėjo nuversti Vyriausybės. Taip, iki Andriaus Kubiliaus Vyriausybės kritimo buvo likę visai nedaug, politinis žemės drebėjimas įvyko, ji smarkiai susvyravo, bet atsilaikė. Gali būti, dar kurį laiką požeminiai smūgiai bus juntami, bet faktas akivaizdus: likus keliems mėnesiams iki birželį planuojamo atominės elektrinės statybos koncesijos sutarties pasirašymo tebedirba ta pati Vyriausybė, kuri prieš trejus su puse metų pradėjo energetikos pertvarkymus. Tai Lietuvoje lig šiol nematytas dalykas, rodantis, kad mes, kaip valstybė, pereiname į kitą kokybės lygmenį.
Du dešimtmečius galiojo taisyklė, kurią mintinai žinojo visi politikai ir energetikai: bet kuris Ministrų kabinetas, ryžęsis pradėti energetikos pertvarką, mažinant priklausomybę nuo Rusijos, yra pasmerktas. Pirmiausia dar 1992-aisiais tai patyrė pirmoji Gedimino Vagnoriaus Vyriausybė, žlugusi netrukus po to, kai rimtai pajudėjo vietos paieška būsimam Būtingės naftos terminalui statyti. Po jos 1996-aisiais žlugo Adolfo Šleževičiaus Vyriausybė, kurią nuvertusi bankų krizė kilo netrukus po to, kai premjeras iš Seimo tribūnos įgarsino strateginę kryptį: „Mažeikių naftos“ gamyklos „LUKoil’ui“ neparduoti, naftotiekį, gamyklą ir statomą terminalą sujungti į vieną koncerną.
Antroji G.Vagnoriaus Vyriausybė 1999-aisiais krito tada, kai Vakaruose rimtai pradėjo ieškoti pirkėjo bankrutavusiam „Mažeikių naftos“ koncernui. Toks pat likimas ištiko ir pirmąją Rolando Pakso Vyriausybę, kai likus vos kelioms dienoms iki sutarties su „Williams International“ pasirašymo premjeras nutarė atsistatydinti, bandydamas sugriauti sandorį. Antroji R.Pakso Vyriausybė buvo nuversta po to, kai buvo sutarta dėl „Lietuvos dujų“ privatizavimo modelio.
Vyriausybę perėmęs Algirdas Brazauskas prieš tapdamas premjeru nuskrido kartu su Bronislovu Lubiu į Maskvą pakalbėti dujų klausimais, o po kurio laiko principinis LD privatizavimo modelis, buvęs sutartas tiek su Pasaulio banku, tiek Seime, buvo peržiūrėtas „Gazpromo“ naudai.
Seimo korupcijos skandalas 2004-aisiais, keli mėnesiai iki Seimo rinkimų apjuodinęs visas parlamentines partijas ir vos neatvedęs į premjero postą Viktoro Uspaskicho, kilo netrukus po to, kai Seimas pabandė apriboti „Gazpromo“ tarpininkų gaunamą pelno dydį. Paties A.Brazausko Vyriausybė griuvo, kai „Mažeikių naftą“ nusipirko ne koks nors Rusijos, bet Lenkijos koncernas „Orlen“ ir atėjo eilė „Lietuvos energijos“ privatizavimui. Viena priežasčių, lėmusių visišką Gedimino Kirkilo Vyriausybės sutriuškinimą 2008-ųjų Seimo rinkimuose, buvo ta, kad ji tapo akivaizdžia „Vilniaus prekybos“ dešimtuko marionete kuriant „Leo LT“.
Tradiciją „energetika verčia Vyriausybes“ buvo bandoma pratęsti ir pernai. Matant visą ankstesnę įvykių seką sunku patikėti, kad netikėtas Pietų Korėjos koncerno KEPCO pasitraukimas iš atominės elektrinės statybos konkurso ir iš karto po to prasidėjęs prezidentės sukeltas ūkio ministro Dainiaus Kreivio atstatydinimo skandalas, galėjęs privesti iki Vyriausybės griūties, niekaip tarpusavyje nesusiję. Juoba kad visas akivaizdžiai dirbtinai sukelto D.Kreivio vertimo skandalo scenarijus ir dabartinis FNTT vadovų skandalas, vedęs tiesiai į Vyriausybės krizę, tokie vienodi, kad atrodo kaip viename kabinete viena ranka surašyti.
Bet šį kartą scenarijus nesuveikė. Dvidešimt dveji metai nepriklausomos valstybės gyvenimo patirties nepraėjo veltui. Pirmiausia visuomenė šiandien daug brandesnė, dėl interneto ir socialinių tinklų geriau informuota ir organizuota nei iki šiol. Žiniasklaidoje pučiami informaciniai burbulai neretai sprogsta dar pirminėje stadijoje, purslais aptaškydami pačius pūtėjus.
Antra vertus, ir politikai subrendo bei įgijo patirties. Tas pats premjeras A.Kubilius savo akimis yra matęs visas ankstesnes „energetines krizes“ ir buvo jų tiesioginis dalyvis: 1999-aisiais padėjo likviduoti G.Vagnoriaus ir R.Pakso Vyriausybių griūčių sukeltus padarinius, o 2005-aisiais pridėjo ranką prie A.Brazausko Vyriausybės žlugimo inicijavimo. Tad labai gerai pažįsta tiek visus užkulisinius žaidėjus, tiek jų metodus, nes nei vieni, nei kiti per kelerius metus iš esmės nepasikeitė.
Ką visa tai reiškia Lietuvai, kaip valstybei? Mus įdėmiai stebinčiam aplinkiniam pasauliui pasiųstas stiprus signalas: Lietuvą valdo Vyriausybė, o ne šešėliniai kardinolai ir jų paslaugas apmokantys energetikai. Tai reiškia, kad dabar su Lietuva kalba kitokia ir požiūris į ją kitoks. Juk, pavyzdžiui, 1998–1999 m. norinčių dalyvauti „Mažeikių naftos“ pardavimo konkurse nebuvo, nes niekas iš rimtų naftos rinkos žaidėjų negalėjo patikėti, kad silpna Lietuvos Vyriausybė gali be rusų leidimo parduoti de facto „LUKoil“ priklausančią gamyklą. Pardavinėjant „Lietuvos dujas“ jokio investuotojo iš Vakarų pasirinkimo irgi nebuvo, nes visi dujų rinkos žaidėjai žinojo, kad be „Gazpromo“ palaiminimo joks akcijų pardavimas neįvyks.
Labai gali būti, jog prieš dvi savaites Prienuose vykęs Lietuvos, Latvijos ir Estijos premjerų susitikimas, kuriame ketinta galutinai sudėlioti akcininkų sutartį, pasibaigė tik politine deklaracija todėl, kad kaimynai nelabai žinojo, ar jie derasi su Vyriausybės vadovu, ar ne. Nes su atsistatydinti pasmerktais premjerais ilgalaikiai susitarimai dėl milijardų nesudarinėjami. Dabar VAE investuotojai žino, kad Vyriausybė valdo.

Mus įdėmiai stebinčiam aplinkiniam pasauliui pasiųstas stiprus signalas: Lietuvą valdo Vyriausybė, o ne šešėliniai kardinolai ir jų paslaugas apmokantys energetikai.

Ministrų kabineto nariams pavyko realizuoti vos kas ketvirtą sau išsikeltą prioritetinį uždavinį.

Permainų koalicija ir jos Vyriausybė de facto jau baigė savo darbą, kad ir kas iš jos liktų po koalicijos brolžudystės. Rinkimų metais ir taip būdavo daugiau priešrinkiminės agitacijos nei atsakingo darbo, o šįsyk dar prisidės interpeliacija vidaus reikalų ministrui Raimundui Palaičiui, inicijuota koalicijos brolių konservatorių, taip pat diskusijos dėl pirmalaikių Seimo rinkimų. Tad daug racionalių darbų laukti nebeverta ir galima jau dabar susumuoti Ministrų kabineto darbus.
2008 m. lapkričio pabaigoje tuomet dar pretendentų į ministrus „Veidas“ paprašė įvardyti tris prioritetinius uždavinius, kurių atlikti jie ir eina į Vyriausybę. Deja, šiandien akivaizdu, kad tarp siekių ir rezultatų – praraja.
Tuomet kėlėme klausimą, ar gali ištraukti iš krizės debiutantų Ministrų kabinetas, mat trečdalis jo – neautoritetingi, neprognozuojami, nes nebuvo vadovavę net bent kiek didesniam kolektyvui. Šeši iš keturiolikos kadenciją pradėjusių ministrų poste neišsilaikė. Finansų, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų vedlių neliko Vyriausybę iš naujo tvirtinant po prezidento rinkimų. Ūkio ministras Dainius Kreivys paslydo dėl privačių ir viešųjų interesų konflikto, paskyręs ES paramą savo mamos įmonei. Užsienio reikalų ministrą Vygaudą Ušacką dėl nuomonių skirtumo nušlavė prezidentė Dalia Grybauskaitė, nors jai taip ir nepavyko eliminuoti apsaugos ministro Gedimino Kazlausko, kad ir kiek ji viešai įrodinėjo, jog jis netinkamai atlieka savo darbą. Remigijų Vilkaitį iš kultūros ministro posto atšaukė pati jį delegavusi Tautos prisikėlimo partija. Sveikatos apsaugos ministerijai vadovavęs Algis Čaplikas pats atsistatydino dėl pavaldinio korupcijos skandalo. Tad šiandien šešiais iš penkiolikos atvejų tenka vertinti nebe tų, kurie prisiėmė įsipareigojimus kadencijos pradžioje, konkrečių darbų rezultatus.

Vertintini ne norai, o rezultatai
Kai kurių ministrų užmojai buvo kukloki ir sunkiai pamatuojami, bet kai kurių –  neadekvatūs realybei. Štai ministras pirmininkas Andrius Kubilius šventai tikėjo, kad Lietuva pagal korupcijos lygį bus tarp dvidešimties skaidriausiųjų, nors šiandien yra vos 50-a.
Vis dėlto A.Kubilių reikia pagirti kaip krizės įkarštyje sugebėjusį suvaldyti valstybės finansus kur kas geriau nei daugelis kitų ES valstybių premjerų. Nors valstybės skola ir ūgtelėjo 2,4 karto, bet prie to nemažai prisidėjo jo pirmtako duoti įsipareigojimai ir būtinybė grąžinti ankstesnes skolas, o dabar skolos augimo tempai lėtėja. A.Kubilius pats asmeniškai bandė atverti verslui eksporto duris į autoritetingas užsienio kompanijas. Jis pirmas per 22-ejus nepriklausomybės metus išdrįso imtis energetikos pertvarkos, nors ir nespėjo pasistūmėti, kiek buvo užsimojęs.
Deja, premjeras padarė ir nedovanotinų klaidų: naktine mokesčių reforma pritrėškė privatų sektorių, neįgyvendino esminių viešojo sektoriaus reformų, ne be jo asmeninio indėlio užviręs FNTT skandalas ant kortos gali pastatyti energetikos projektų įtvirtinimo šansą.
Vis dėlto išskirtiniausia, ir ne tik šioje Vyriausybėje, – finansų ministrė Ingrida Šimonytė. Jokiai partijai nepriklausanti ministerijos senbuvė – ne tik aukščiausio lygio savo srities specialistė, bet ir unikali tuo, kad nebijo viešai pasakyti pačių nemaloniausių, tačiau neišvengiamų dalykų, maža to, ir ne specialistui suprantama kalba. Jei ji būtų buvusi pasirinkta vadovauti Finansų ministerijai nuo pat kadencijos pradžios, būtų išgelbėjusi valdančiąją daugumą nuo naktinės reformos kracho: taupyti vis tiek būtų tekę (priešingu atveju galėjo kilti grėsmė lito stabilumui), bet gal kiek būtų skyręsis įstatymų projektų turinys, o labiausiai – šių veiksmų paaiškinimo visuomenei forma.
Politikos mėsmalėje neatsilaikė ir du A.Kubiliaus „protežė“ – ūkio ir energetikos ministrai D.Kreivys ir Arvydas Sekmokas. Pastarajam premjero ir prezidentės užnugaris padėjo išsaugoti postą, tačiau, nors ir išjudėję iš mirties taško, energetikos projektai gali nepasiekti bent jau stadijos „point of no return“. O D.Kreivys, nors pats atėjo iš verslo, išsiskyrė realybės nesuvokimu: jam, pavyzdžiui, atrodė, kad puikiai realizuotas ekonomikos skatinimo planas, nors ne ataskaitose, o natūroje jo rezultatai mikroskopiški.
O vienintelis šios Vyriausybės ministras, įgyvendinantis esminę – aukštojo mokslo reformą, Gintaras Steponavičius turi pripažinti, kad dalis jos neatitinka Konstitucijos.
Kai kurie kiti taip pat atliko gerų darbų, pavyzdžiui, teisingumo ministras Remigijus Šimašius savo srities institucijose pagaliau įtvirtino interneto erą, taip daug procedūrų padarydamas skaidresnes ir paprastesnes, žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius – ūkininkų turgelių, smulkių įmonėlių, kasos aparatų įvedimo maisto turguose iniciatorius, susisiekimo ministras Eligijus Masiulis – Lietuvos, kaip tranzito valstybės, gaivintojas.
Tačiau jei matuosime Vyriausybę pagal jos sau prisiskirtą vardą – Permainų, apibendrinant galima būtų pasakyti, kad tai greičiau buvo permainų planavimo, bet ne esminių permainų Vyriausybė, nes juk jos vertė matuojama ne norais, o rezultatais. Vis dėlto, kaip dar 2008 m., „Veidui“ teisingai prognozavo tuomet eurokomisarė D.Grybauskaitė, po „karingojo neraštingumo laikotarpio“ valdant socialdemokratams bet kokiu atveju naujos Vyriausybės darbas bus sėkmingesnis.

Kaip Vyriausybės nariai vykdo savo pažadus

Andrius Kubilius
1. Finansinį stabilumą išlaikyti pavyko, tačiau daugiausia privataus verslo, o ne viešojo sektoriaus sąskaita.
2. Intencijų reorganizuoti valstybės valdymą buvo, bet reformos projektai, kaip ir nemaža dalis Saulėlydžio komisijos siūlymų, dūla nesvarstomi. Priimta antikorupcinių įstatymų, įvesti kasos aparatai maisto turguose, Korupcijos suvokimo 2011 m. indekse Lietuva, palyginti su 2008 m., lygį pagerino 0,2 balo ir tarp kitų šalių palypėjo aštuoniomis pozicijomis aukštyn, tačiau yra tik 50-a, nors konservatoriai žadėjo, kad po ketverių jų valdymo metų Lietuva bus pirmajame dvidešimtuke. Esminių reformų neįvykdyta nei sveikatos apsaugos, nei kultūros srityse. Įgyvendinama tik aukštojo mokslo reforma, bet dalis jos Konstitucinio Teismo pripažinta neatitinkančia Konstitucijos. Energetikos projektai pasistūmėjo, tačiau planuotos stadijos nepasiekė. Socialiai jautrių visuomenės grupių apsaugoti nepavyko – teko mažinti pensijas, socialines išmokas.
3. Pasaulio ekonomikos forumo konkurencingumo 2011–2012 m. reitinge Lietuva 44-a (iš 142), kaip ir 2008–2009 m. „Doing Business“ reitinge 27-a (iš 183), dviem pozicijomis blogiau nei 2009 m. Vyriausybė buvo išsikėlusi uždavinį 2012 m. pasiekti 17 vietą.

Finansų – Algirdas Šemeta (nuo 2009 07 07 – Ingrida Šimonytė)
1. Sprendimai ir veiksmai, kurių buvo imtasi 2008 m. pabaigoje ir vėliau, sušvelnino pasaulio finansų krizės įtaką ir leido išsaugoti šalies finansų sistemos stabilumą. Tačiau vadinamoji naktinė mokesčių reforma sunkia našta užgulė verslą, didino nedarbą, o viešasis sektorius diržus ėmė veržtis vėliau ir mažiau. Krizės įveikimo planas įgyvendintas tik iš dalies. Valstybės skola nuo 17,4 mlrd. Lt (15,5 proc. BVP) 2008 m. išaugo iki 40,8 mlrd. Lt (38,8 proc. BVP) 2011 m.
2. Vyriausybės 2010 m. kovą priimtu nutarimu biudžeto lėšos planuojamos atitinkamiems ministrams pavestoms valdymo sritims, todėl jie gali efektyviau paskirstyti lėšas tarp savo valdymo sričių įstaigų. Sukurta stebėsenos informacinė sistema, kuri leidžia fiksuoti siekiamų rezultatų įgyvendinimo pokyčius.
3. Tokį planą Vyriausybė patvirtino 2008 m. lapkritį.

Ūkio – Dainius Kreivys (nuo 2011 03 17 – Rimantas Žylius)
1. Tiesioginės užsienio investicijos vienam gyventojui 2009 m. sudarė 9,9 tūkst., 2011 m. III ketv. – 11, 6 tūkst. Lt
2. Eksportas 2008 m. siekė 60,8 mlrd., o 2011 m. – 69,7 mlrd. Lt.
3. Palengvino verslo pradžią, įmonių registravimą perkėlė į elektroninę erdvę, inicijavo verslą kontroliuojančių įmonių veiklos pertvarką, tačiau esminių rezultatų nepasiekta: Laisvosios rinkos instituto 2001 m. apklausos duomenimis, administracinė našta pasunkėjo 4 proc., “Doing Business” reitinge nukritome per dvi pozicijas.

Energetikos – Arvydas Sekmokas
1. Absoliutus fiasko – pagal šios Vyriausybės patvirtintas taisykles renovacija beveik nė nepradėta. Tiesa, šią sritį kuruoti pavesta ne Energetikos, bet Aplinkos ministerijai.
2. Jungties su Švedija data pasislinko link 2015 m. pabaigos–2016 m. pradžios. Tuo pačiu metu minimas ir Lenkijos jungties startas, tačiau ši data kelia abejonių.
3. AE įkurtuvių data pasistūmėjo į 2020 m., bet ir tai sunkiai tikėtina. AE projektui reikalingi projektai planuojami priimti pavasario sesijoje, tačiau jie dar net neregistruoti. ES lėšų Ignalinos AE uždarymui 2014–2020 m. laikotarpiu, ko gero, gausime kur kas mažiau, nei reikia. Gerai, kad EK ketina skirti 9 mlrd. eurų energetinėms saloms, kokia esame, sujungti su ES.

Užsienio reikalų – Vygaudas Ušackas (nuo 2010 01 29 – Audronius Ažubalis)
1. Lietuvos ambasados, diplomatai nemažai prisidėjo ieškant eksporto rinkų, organizuojant verslo misijas, siekiant ES paramos energetikos projektams.
2. Atvirkščiai, santykiai su Lenkija netgi atšalo, o santykiai su Rusija kaip buvo, taip ir tebėra apimti stagnacijos. Idėja užsienio politikos vektorių nukreipti į Šiaurės šalis apčiuopiamų rezultatų nedavė.
3. Atvirkščiai, politologai, politikai, visuomenės atstovai URM nuolat kritikuoja, kad tapo visiškai neaiškūs užsienio politikos prioritetai.

Vidaus reikalų – Raimundas Palaitis
1. Apskričių administracijos panaikintos, tačiau esminės jų funkcijos – žemės valdymas – atiteko centrinei valdžiai, o ne savivaldybėms. Regionai neįsteigti ir ši idėja apskritai nebuvo įdėmiau svarstoma.
2. Tiesioginiai merų rinkimai neįteisinti. Pavieniai nepartiniai kandidatuoti savivaldos rinkimuose galėjo, tačiau nepartinėms organizacijoms kandidatuoti neleista.
3. Policija reformuojama, mažinant padalinių skaičių. „Spinter tyrimų“ 2011 m. apklausos duomenimis, per pastaruosius septynerius metus saugiai savo gyvenamojoje vietoje besijaučiančių gyventojų padaugėjo nuo 47 iki 66 proc.

Aplinkos – Gediminas Kazlauskas (į “Veido” klausimus atsakinėjo tuomet į šį postą pretendavęs Arūnas Burkšas)
1. Paprasčiau tariant, norima įteisinti statybas unikaliose saugomose teritorijose. Geriausia to iliustracija – garsieji A.Sabonio boteliai Neringoje, kuriuos Aukščiausiasis Teismas įpareigojo nugriauti, o Vyriausybė siūlo su statytojais kažkaip susitarti.
2. Oro užterštumas 2011 m. šiek tiek sumažėjo.
3. Matyt, turėta omeny tokie atvejai, kaip A.Paulausko buvusio patarėjo R.Zujevo kova dėl galimybės Kuršių marių pakrantes užteršti nameliais ant ratų ir pan.

Sveikatos apsaugos – Algis Čaplikas (nuo 2010 03 01 – Raimondas Šukys)
1. Sveikatos apsaugos įstaigų restruktūrizacijos planas buvo ambicingas, lig šiol jam pakluso ne visos įstaigos. 2011 m. apklausos duomenimis, pacientai sveikatos priežiūros sistemos pokyčius vertina palankiau nei patys medikai.
2. Sveikatos draudimo mokestis išskirtas, PVM lengvatinis tarifas receptiniams vaistams galioja.
3. Savanoriškas papildomas sveikatos draudimas plėtėsi menkai.

Švietimo ir mokslo – Gintaras Steponavičius
1. Vienintelė šios Vyriausybės vykdoma reforma, bet ir ta Konstitucinio Teismo iš dalies pripažinta neatitinkančia Konstitucijos.
2. Teoriškai tai deklaruojama, bet praktinių rezultatų sunku įžiūrėti.
3. Smurto mokyklose tebėra daug. Ugdymo programos pamažu keičiamos, tačiau iki kūrybiškumo pergalės prieš kalimą dar toli.

Kultūros – Remigijus Vilkaitis (nuo 2010 07 02 – Arūnas Gelūnas)
1. Deja, procesai atvirkštiniai. Pavyzdžiui, konkurse į diplomatinę tarnybą įvestas diktantas, nes pretendentų gebėjimai rašyti be klaidų vis menkesni.
2. Krizė dar labiau sumenkino profesionalių menininkų tiek profesines galimybes, tiek socialinę apsaugą.
3. Renginiai įvyko, tačiau laukto rezonanso, turistų antplūdžio nesulaukta. Vilniaus – Europos kultūros sostinės projektą lydėjo skandalai dėl finansavimo skaidrumo ir kai kurių projektų meninės vertės.

Susisiekimo – Eligijus Masiulis
1. Sugriežtinta kelių tiesimo priežiūra, nustatyta skaidresnė konkursų organizavimo tvarka, dėl to krito darbų kainos, konkursuose pradėjo dalyvauti daugiau įmonių. Parengti įstatymų projektai, leisiantys pertvarkyti visą kelių valdymo sektorių.
2. Suderinta kompleksinė Klaipėdos jūrų uosto ir Lietuvos geležinkelių kainodara padėjo uostui pagal krovą tapti Baltijos šalių lyderiu (2009 m. – 27,8 mln. t, 2011 m. – 36,6 mln. t). Pervežimai Lietuvos geležinkeliais išaugo nuo 42,7 mln. t 2009 m. iki 52,3 mln. t 2011 m. Steigiami keturi nauji logistikos centrai Kaune, Vilniuje, Šiauliuose ir Klaipėdoje. Tranzitinės valstybės potencialą didina Klaipėdos uosto gilinimas, geležinkelių tinklo plėtra, projektai „Vikingas“, „Saulė“ ir kovo pabaigoje įvedamas naujas maršrutas „Merkurijus“ iš Klaipėdos į Maskvą.
3. 2008 m. keliuose žuvo 499 žmonės, 2011 m. – 297, sužeistųjų sumažėjo nuo 5818 iki 3975. Avaringų ruožų valstybiniuose keliuose per penkerius metus sumažėjo nuo 247 iki 58.

Krašto apsaugos – Rasa Juknevičienė
1. Finansavimą lėmė ekonominė krizė. 2011 m. priimti esminiai strateginiai dokumentai, pakeitę požiūrį į Lietuvos gynybą. Jų esmė: ir Lietuvos dalyvavimas NATO operacijose, ir mūsų pačių pasirengimas ginti savo teritoriją – vienodai svarbūs ir vienas kitą papildantys.
2. Kreiptasi į Konstitucinį Teismą ir po jo išaiškinimo parengtas bei priimtas naujas Karo prievolės įstatymas, kuriame įtvirtinti nauji prievolės atlikimo būdai – baziniai kariniai mokymai savanoriškumo principu su skatinimo sistema.
3. Kariuomenės struktūra keičiama pagal priimtą ginkluotos gynybos koncepciją, priartinant taikos meto struktūrą prie reikalingos gynybai krizių atveju.

Teisingumo – Remigijus Šimašius
1. Viešumui garantuoti visos Vyriausybės institucijos per Seimo informacinę sistemą skelbia rengiamus teisės aktus, kad visuomenė laiku sužinotų apie siūlomas pataisas, galėtų teikti pasiūlymus.
2. Teisinėse institucijose sudarytos galimybės bet kur, kur yra interneto prieiga, įsteigti įmones, tvarkyti jų duomenis. Teismuose, notarų kontorose plačiau naudojamos elektroninės priemonės. Įtvirtinti nauji verslo priežiūros principai, pagal kuriuos verslo prižiūrėtojų darbas orientuojamas į pagalbą verslui, o ne į baudas. Nustatyti sąnaudomis pagrįsti hipotekos paslaugų įkainiai ir kt.
3. Nuo liepos 1 d. įsigalios įstatymas, leisiantis daugiau dėmesio skirti nuteistųjų perauklėjimui, integracijai į visuomenę. Sudarytos galimybės nepiktybiniams pažeidėjams sumokėti pusę baudos už pirmą kartą padarytą administracinį pažeidimą. Vykdoma įkalinimo įstaigų sistemos pertvarka ir kt.

Socialinių reikalų ir darbo – Rimantas Jonas Dagys (nuo 2009 07 21 – Donatas Jankauskas)
1. 1,4 mlrd. Lt deficito problema iki 2012 m. išaugo į 2,3 mlrd. Lt problemą – su tokiu deficitu patvirtintas šių metų „Sodros“ biudžetas. 2012 m. vidutinė pensija turėtų siekti apie 48 proc. vidutinio darbo užmokesčio (2008 m. – 45,5 proc.).
2. Nuo 2012 m. pereita prie naujo piniginės socialinės paramos modelio: ji skiriama tik kai yra būtina, skatinamas įsidarbinimas, netoleruojamas ilgametis gyvenimas vien iš pašalpų. Iš žadėtos socialinio draudimo ir pensijų sistemos reformos įgyvendinta tik viena priemonė – nuo 2012 m. vėlinamas pensinis amžius.
3. Priimta valstybinės šeimos politikos koncepcija sukėlė tik abejonių, ar nebus diskriminuojami ne santuokoje gimę vaikai ir apskritai ar koncepcija atitinka modernios visuomenės tendencijas.

BFL

Vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis atsistatydina ne dėl to, kad suklydo atleisdamas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovus – tokį sprendimą jis priėmė, suvokęs įtampą koalicijoje. Svarbiausia žinia, kad ji išliko ir galės dirbti toliau.

“Prezidentė iki pat šios savaitės tikrai tikėjo, kad koalicijos partneriai savo vidaus problemas gali išsispręsti savarankiškai, nepaverčiant to Vyriausybės ir valstybinio masto problemomis (…). Tik įsitikinus, kad konstruktyvus dialogas darosi nelabai įmanomas tarp koalicijos partnerių, ir iškilo grėsmė, kad gali žlugti Vyriausybė, prezidentė ėmėsi iniciatyvos, kaip su mažiausiais nuostoliais išspręsti susidariusią situaciją”, – interviu “Žinių radijui” sakė Prezidentės patarėjas Mindaugas Lingė.

“Vakar, pirmadienį prieitas kompromisinis sutarimas, kada ministras, įvertinęs situaciją, jis jau pats sutiko kompromiso vardan atsistatydinti – parašyti pareiškimą, kurį premjeras turėtų teikti prezidentei. Noriu atkreipti dėmesį, kad ministro pasitraukimas įvyko ne dėl to, jog būtų pripažintos padarytos klaidos, bet dėl suvoktos situacijos ir įtampos koalicijoje”, – pabrėžė M. Lingė.

Jo teigimu, jau mėnesį Lietuva gyvena nestabiliomis sąlygomis, kuomet trukdoma užtikrinti būtinų valstybei darbų tęstinumą, todėl šis žingsnis svarbus tuo, kad valdančioji koalicija galės dirbti ir toliau.

“Svarbiausia žinia, kad valdančioji koalicija išliko ir gali dirbti toliau”, – pabrėžė jis.

M. Lingė taip pat pažymėjo, jog vakarykščio susitikimo metu nebuvo kalbėta apie vidaus reikalų ministro postą galintį užimti asmenį.

ELTA primena, kad R. Palaitis pranešė atsistatydinsiąs po pirmadienį Prezidentūroje įvykusio Premjero Andriaus Kubiliaus, Liberalų ir centro sąjungos (LiCS) lyderio Algio Čapliko ir R. Palaičio susitikimo su Prezidente Dalia Grybauskaite.

Kalbėdama apie ministro R. Palaičio veiksmus, D. Grybauskaitė sakė, jog ministro neatleido todėl, kad, atleisdamas FNTT vadovus, jis laikėsi visų būtinų įstatymų.

“Todėl bet koks kompromisas galėjo būti padarytas tik tuo atveju, jeigu pats ministras, matydamas įtampas koalicijoje, apsispręstų pasitraukti iš koalicijos. Dėl tokio apsisprendimo šiandien (pirmadienį – ELTA) ministras mums patvirtins pats”, – kalbėjo šalies vadovė, prieš R. Palaičiui pranešant apie pasitraukimą.

Premjeras A. Kubilius teigiamai atsiliepė apie ministro žingsnį trauktis savo noru.

LiCS lyderis A. Čaplikas pakartojo, kad partija palaikė ir toliau palaiko jų deleguotą ministrą R. Palaitį.

Ministrų kabineto nariams pavyko realizuoti vos kas ketvirtą sau išsikeltą prioritetinį uždavinį.

Permainų koalicija ir jos Vyriausybė de facto jau baigė savo darbą, kad ir kas iš jos liktų po koalicijos brolžudystės. Rinkimų metais ir taip būdavo daugiau priešrinkiminės agitacijos nei atsakingo darbo, o šįsyk dar prisidės interpeliacija vidaus reikalų ministrui Raimundui Palaičiui, inicijuota koalicijos brolių konservatorių, taip pat diskusijos dėl pirmalaikių Seimo rinkimų. Tad daug racionalių darbų laukti nebeverta ir galima jau dabar susumuoti Ministrų kabineto darbus.
2008 m. lapkričio pabaigoje tuomet dar pretendentų į ministrus „Veidas“ paprašė įvardyti tris prioritetinius uždavinius, kurių atlikti jie ir eina į Vyriausybę. Deja, šiandien akivaizdu, kad tarp siekių ir rezultatų – praraja.
Tuomet kėlėme klausimą, ar gali ištraukti iš krizės debiutantų Ministrų kabinetas, mat trečdalis jo – neautoritetingi, neprognozuojami, nes nebuvo vadovavę net bent kiek didesniam kolektyvui. Šeši iš keturiolikos kadenciją pradėjusių ministrų poste neišsilaikė. Finansų, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų vedlių neliko Vyriausybę iš naujo tvirtinant po prezidento rinkimų. Ūkio ministras Dainius Kreivys paslydo dėl privačių ir viešųjų interesų konflikto, paskyręs ES paramą savo mamos įmonei. Užsienio reikalų ministrą Vygaudą Ušacką dėl nuomonių skirtumo nušlavė prezidentė Dalia Grybauskaitė, nors jai taip ir nepavyko eliminuoti apsaugos ministro Gedimino Kazlausko, kad ir kiek ji viešai įrodinėjo, jog jis netinkamai atlieka savo darbą. Remigijų Vilkaitį iš kultūros ministro posto atšaukė pati jį delegavusi Tautos prisikėlimo partija. Sveikatos apsaugos ministerijai vadovavęs Algis Čaplikas pats atsistatydino dėl pavaldinio korupcijos skandalo. Tad šiandien šešiais iš penkiolikos atvejų tenka vertinti nebe tų, kurie prisiėmė įsipareigojimus kadencijos pradžioje, konkrečių darbų rezultatus.

Vertintini ne norai, o rezultatai
Kai kurių ministrų užmojai buvo kukloki ir sunkiai pamatuojami, bet kai kurių –  neadekvatūs realybei. Štai ministras pirmininkas Andrius Kubilius šventai tikėjo, kad Lietuva pagal korupcijos lygį bus tarp dvidešimties skaidriausiųjų, nors šiandien yra vos 50-a.
Vis dėlto A.Kubilių reikia pagirti kaip krizės įkarštyje sugebėjusį suvaldyti valstybės finansus kur kas geriau nei daugelis kitų ES valstybių premjerų. Nors valstybės skola ir ūgtelėjo 2,4 karto, bet prie to nemažai prisidėjo jo pirmtako duoti įsipareigojimai ir būtinybė grąžinti ankstesnes skolas, o dabar skolos augimo tempai lėtėja. A.Kubilius pats asmeniškai bandė atverti verslui eksporto duris į autoritetingas užsienio kompanijas. Jis pirmas per 22-ejus nepriklausomybės metus išdrįso imtis energetikos pertvarkos, nors ir nespėjo pasistūmėti, kiek buvo užsimojęs.
Deja, premjeras padarė ir nedovanotinų klaidų: naktine mokesčių reforma pritrėškė privatų sektorių, neįgyvendino esminių viešojo sektoriaus reformų, ne be jo asmeninio indėlio užviręs FNTT skandalas ant kortos gali pastatyti energetikos projektų įtvirtinimo šansą.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Į „Veido“ klausimus atsako politologas, TSPMI dėstytojas Kęstutis Girnius

VEIDAS: Prieš šešerius metus sužinojome, kokią didelę įtaką valstybės politikos formavimui buvo įgijęs rinkėjams nematomas ir jiems neatsakingas Albino Janušos suburtas „valstybininkų“ klanas, vienu metu tapęs tikrąja Lietuvos valdžia. Kaip manote, kokie šiandien yra pagrindiniai galios centrai?
K.G.: Manyčiau, kad pagrindiniai galios centrai šiandien – tai Vyriausybė ir Prezidentūra. Gal net labiau Vyriausybė.
„Valstybininkų“ galia žlugo, kai A.Januška buvo išmestas iš visų postų. Šiandien jis jau ketvirti metai išėjęs priverstinių „atostogų“, nes jo turėta įtaka valstybės gyvenimui buvo neoficiali, susijusi su Socialdemokratų partija ir jos premjero Gedimino Kirkilo pritarimu, o socialdemokratai nuo 2008-ųjų rinkimų nebeturi pagrindinių galios svertų.
Negirdėti ir apie kitus prie „valstybininkų“ priskiriamus asmenis. Pavyzdžiui, buvęs TSPMI direktorius Raimundas Lopata, beveik nebeturi ryšio su institutu, užsiima kažkokiu verslu. Gal žiniasklaidoje „valstybininkai“ dar turi įtakos – Audrius Siaurusevičius tebėra LRT generalinis direktorius ir varo savo politinę liniją, nes tikrai negalima sakyti, kad visuomeninis transliuotojas lygiai atspindi visas nuomones. Bet LRT nėra visagalis – žmonės šiandien turi kitų informacijos kanalų. Tad dabartinės kalbos apie tai, kad „valstybininkai“ išliko iki šiandien ir išsaugojo savo galią, atsiduoda sąmokslo teorijomis.
VEIDAS: Bet FNTT vadovai išmesti iš darbo naudojant būtent „valstybininkų“ išrastą metodiką, kai VSD tiesiog be viešų paaiškinimų atima teisę dirbti su valstybės paslaptimis.
K.G.: Tačiau VSD vadovas Gediminas Grina jau aiškina, kad jo vadovaujama įstaiga tokią pačią medžiagą apie FNTT vadovus nusiuntė prezidentei, premjerui ir Seimo pirmininkei. Tad paslapties sumažėja, nors akivaizdu, kad skirtingi adresatai skirtingai suprato VSD laiško tekstą.
VEIDAS: Jūsų požiūriu, ar „valstybininkus“ kas nors pakeitė?
K.G.: Manyčiau, kad ne. Nematau jokio naujo „pilkojo kardinolo“ ir neįsivaizduoju, kad toks galėtų būti. Tam, kad toks kardinolas atsirastų, reikalingas silpnas vadovas, leidžiantis savimi manipuliuoti. Prezidentė tokia tikrai nėra. Dalia Grybauskaitė nesiduoda tampoma, bent jau ne taip tiesiogiai, kaip anksčiau būdavo. Andrius Kubilius irgi ne iš tokių – aiškiai matyti, kad jis, kaip premjeras, savo ranką daug kur tiesiogiai pridėjęs ir pats jaučia pulsą. Aišku, pas juos ateina žmonių, kurie pataria, siūlo, bet galutinius sprendimus priima prezidentė ir premjeras. Sunku patikėti, kad jie galėtų būti marionetės.
Nepamirškime, kad kardinolas Richelieu „pilkasis“ buvo tuomet, kai Prancūzijos karalius buvo silpnas. Dabar, kai turime ganėtinai stiprius, savimi pasitikinčius premjerą ir prezidentę, pati terpė „pilkajam kardinolui“ atsirasti yra sumažėjusi. Girdime gandus, kad yra žmonių, kurie šnibžda į ausį prezidentei, bando ją paveikti. Kiek čia tiesos – nežinau, bet net jeigu jos yra, šitai tėra netiesioginės poveikio priemonės politikams, ne „pilkojo kardinolo“ valdymas. Prisiminkime, kad A.Januška pradėjo su prezidentu Valdu Adamkumi, paskui perėjo į ministeriją, galiausiai – į Vyriausybę pas G.Kirkilą ir ne vienus metus veikė ganėtinai nepriklausomai nuo politinių pokyčių.
Bet kai atėjo konservatoriai, jie išvalė visas „valstybininkų“ viršūnes. Žinoma, yra nepatenkintų, kad Linas Linkevičius tapo tarsi visuomeniniu premjero patarėju, bet su kabinetu Vyriausybės rūmuose, kad Laimonas Talat-Kelpša premjerui patarinėja, nes jis buvo vienas iš A.Januškos klapčiukų. Kita vertus, prie tokių buvo priskiriamas ir ambasadorius JAV Žygimantas Pavilionis, kuris yra savo nuomonę turinti asmenybė.
Vien dėl to, kad vienas ar kitas asmuo kadaise bendravo su A.Januška, negalima skubėti ir aklai sakyti, jog tai „Januškos kadrai“. Įrodymų reikia, juoba kad nemažai už paties „valstybininkų“ branduolio ribų buvusių žmonių šliejosi prie jų, kol šie turėjo įtaką. Kai ta įtaka baigėsi, pirmieji ir pabėgo.

Artėjant Seimo rinkimams „Veidas“ pasidomėjo, kaip Lietuvos gyventojai vertina šios kadencijos Seimo ir Vyriausybės darbo kokybę.

Taigi po mūsų savaitraščio užsakymu tyrimų bendrovės „Prime consulting“ atliktos naujausios apklausos paaiškėjo, kad aštuonetu, devynetu ir dešimtuku pagal dešimtbalę sistemą Seimo darbo kokybę vertina vos 0,4 proc. apklaustųjų. Dauguma, 70 proc., Seimo darbą vertina ketvertu, penketu ir šešetu. O visiškai neigiamai – vienetu, dvejetu ir trejetu vertinančiųjų maždaug ketvirtadalis.
Įdomu tai, kad Vyriausybės darbo kokybę respodentai vertina šiek tiek geriau nei Seimo: vertinančiųjų teigiamai – 9,4 proc., neigiamai – 23,2, o visi kiti Vyriausybei rašo ketvertą, penketą ir šešetą.

Kaip vertinate šios kadencijos Seimo darbo kokybę pagal dešimtbalę sistemą, kai vienetas reiškia blogiausią pažymį, o dešimt – geriausią? (proc.)

Ketvertu    25,8
Penketu    23,6
Šešetu    20,6
Dvejetu    11
Trejetu    8,4
Septynetu    5,6
Vienetu    4,4
Dešimtuku    0,2
Devynetu     0,2
Nežinau / neturiu nuomonės     0,2
Aštuonetu    0

Kaip vertinate dabartinės Vyriausybės darbo kokybę pagal dešimtbalę sistemą, kai vienetas reiškia blogiausią pažymį, o dešimt – geriausią? (proc.)

Šešetu    36,4
Penketu    18,8
Ketvertu    11,8
Trejetu    10,8
Dvejetu    9
Septynetu    5,2
Aštuonetu    3,6
Vienetu    3,4
Devynetu    0,4
Nežinau / neturiu nuomonės    0,4
Dešimtuku    0,2

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2012 m. sausio 15–18 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

BFL

Per tris dienas nuo skolinti valstybei skatinančios kampanijos „Tikime Lietuva“ pradžios banke DNB vidutinė Vyriausybės vertybinių popierių apyvarta šoktelėjo apie šešis kartus.

Banko atstovų teigimu, tai rodo, kad daug žmonių nežino, jog Vyriausybės vertybinių popierių galima nusipirkti visuose banko skyriuose.
Manoma, kad šiemet gyventojai Vyriausybei skolins aktyviau, nes dėl euro zonos krizės padidėjo obligacijų pelningumas ir palūkanos. Pasak „DNB markets“ vadovo Mindaugio Tutlio, šiuo metu platinamos Vyriausybės obligacijos leidžia uždirbti daugiau, nei padėjus indėlį daugelyje bankų. „2009 m. Vyriausybės vertybiniai popieriai sulaukė didelio populiarumo, nes palūkanos buvo didesnės, nei mokėjo „Snoras“. Šiemet, kai didžiausias palūkanas siūliusio „Snoro“ neliko, o gyventojai ieško patikimesnių šaltinių santaupoms laikyti, irgi tikimės apyvartos didėjimo“, – teigia M.Tutlys.
Nors pssiūlymu skolinti valstybei susidomi vis daugiau gyventojų bei įmonių, indėlių Vyriausybės obligacijos nepranoks: padėjęs indėlį palūkanas gali gauti jau po kelių mėnesių, o įsigyti Vyriausybės vertybinių popierių trumpam laikui neapsimoka. DNB banke populiariausios iki dvejų metų trukmės Vyriausybės obligacijos litais, o vidutinė perkamų vertybinių popierių suma, banko duomenimis, siekia apie 10 tūkst. Lt.
Nuo 2009 m. pradžios šis bankas jau išplatino Vyriausybės vertybinių popierių už daugiau nei 1,5 mlrd. Lt.
Tuo tarpu praėjusią savaitę per vieną dieną Lietuva tarptautinėse rinkose pasiskolino apie 4 mlrd. Lt: buvo išplatinta 1,5 mlrd. JAV dolerių vertės emisija su didesnėmis, nei tikėtasi, 6,75 proc. metinėmis palūkanomis. Obligacijos turi būti išperkamos 2022-ųjų vasarį.
Taigi Lietuva vidaus rinkoje skolinasi santykinai nedidelę dalį: maždaug du trečdalius lėšų užsienyje ir apie trečdalį – vidaus rinkoje. Kaip teigia Finansų ministerijos atstovas Giedrius Šniukas, užsienyje Lietuva skolinasi kelis kartus per metus, tačiau vienu kartu pasiskolinamos didelės sumos – mažiausiai 1,5 mlrd. Lt, o vidaus rinkoje skolinamasi nuolat (pavyzdžiui, 2011 m. įvyko 51 aukcionas ir buvo išleistos 27 taupymo lakštų emisijos), tačiau mažesnėmis sumomis. M.Tutlio teigimu, Lietuva daug išloštų, jei vidaus rinkoje skolintųsi aktyviau, o tai esą galima pasiekti siūlant ir populiarinant tinkamus investicinius produktus.
Pernai Lietuvos Vyriausybė iš viso skolinosi per 6 mlrd. Lt, šiemet numatoma skolintis daugiau nei 10 mlrd. Lt.

Keista, labai keista – vis daugiau ženklų, kad ši Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė išbus visą ketverių metų kadencija.

O juk sąlygos jai dirbti visus ketverius metus buvo tiesiog ekstremalios, nemeilė ir prakeiksmai pačiam A.Kubiliui ir visam Ministrų kabinetui liejosi per kraštus. Įvairaus plauko prognozuotojai skelbė, kad ji išsilaikys ne ilgiau nei pusmetį, o jau po metų tai tikrai iš Vyriausybės neliks akmens ant akmens. Bet ji tebestovi dar vis. O ir ministrų kaita buvo menka. Beje, ir tie pakeitimai buvę į gera.
Čia derėtų prisiminti, kad tokia stabili Vyriausybė Lietuvoje labai neįprasta. Juk 1990–2004 m. pagal Vyriausybių kaitą pirmavome Europoje, ir toji, kuri išsilaikydavo pusantrų metų, būdavo vadinama stabilumo etalonu. Svarbu paminėti, kad dabartinė Vyriausybė išsiskiria dar ir tuo, kad joje aštuoni ministrai iš keturiolikos yra tikri profesionalai ir netgi šviesuoliai, jei lygintume su skirtingų partijų šiuo metu skelbiamais šešėliniais ministrais, tai yra asmenimis, kurie taptų ministrais, jei toji partija po šiemet vyksiančių Seimo rinkimų švęstų pergalę.
Tarkime, pažvelgus į šešėlinę Socialdemokratų vyriausybę, verkti norisi. O panagrinėjus Darbo partijos ar “Tvarkos ir teisingumo” šešelinius ministrus – tai net ir verkti nebesinori. Katastrofa. Jokių naujų veidų, jokių naujų idėjų, ir vienetai profesionalų, bet ir jiems, tarkime, iki dabartinės finansų ministrės Ingridos Šimonytės lygio – šviesmečiai.
Kalbantis su užsienio šalių ambasadoriais Lietuvoje, ne kartą teko girdėti nuogąstavimų, kad jiems neramu dėl būsimų ministrų, – jų kvalifikacijos ir požiūrio. Juk tai gali lemti tiek energetikos, tiek susisiekimo, tiek švietimo projektų ateitį, tiksliau, jų sustabdymą. O tai būtų nekokios žinios mūsų valstybei.
Įdomu tai, kad šiai Vyriausybei gerinant stabilumo rekordus, nestabilumo rekordus demonstruoja vietos valdžia, kurioje per pastaruosius dvylika mėnesių permainų tiek, kiek anksčiau neįvykdavo per visą kadenciją. Taigi Vyriausybė ir savivaldybės, regis, susikeitė vietomis. Jei per metus virsta šeši merai, jei Specialiųjų tyrimų tarnyba kas dvi savaitės semia tai merus, tai vicemerus, sutikite, tai ne šiaip smulkūs rutininiai persistumdymai. O kur dar skandalai dėl alkoholio padauginusių merų. Kitaip tariant, pavyzdžiai iš savivaldybių nelabai įkvepia.
Tačiau negalima suabsoliutinti: net ir dešimt skandalų savivaldybėse dar nereiškia visos savivaldos nuosmukio. Yra ir pozityvių pavyzdžių, ir jų net daugiau nei negatyvių. Būtent juos ir siekia atskleisti “Veidas”, jau ketvirtą kartą rengdamas geriausių merų rinkimus ir pristatydamas geriausiąjį merą. Juo tapo Neringos vadovas Antanas Vinkus. Žinia, kad antroje vietoje atsidūrė sostinės meras Artūras Zuokas, žinoma, turėtų sukelti nemenką rezonansą, tačiau jei už šį teistą savivaldybės vadovą balsuoja patys merai, viceministrai, verslo organizacijų vadovai, tai “Veidas” negali to ignoruoti. Juk mūsų savaitraštis ne pats renka geriausius merus, o tik organizuoja jų rinkimus.

BFL

Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė su ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybe aptarė svarbiausius 2012 m. darbus ir iššūkius bei būtiniausius sprendimus jiems įveikti.

Prezidentės teigimu, penkioliktoji Vyriausybė sunkmečiu suvaldė finansinę krizę, tačiau šalies ir toliau laukia įtempti metai bandant susidoroti su euro zonos skolų krizės pasekmėmis ir mažinti gilėjančią socialinę atskirtį.
„Pirmiausia būtina užtikrinti ekonominį stabilumą, todėl Vyriausybė turi laikytis finansinės drausmės, suvaldyti biudžeto deficitą ir vengti populistinių sprendimų prieš rinkimus“, – pabrėžė prezidentė.

Stabilumas šalyje, pasak prezidentės, priklausys nuo politinės valios priimant finansinę drausmę užtikrinančius sprendimus, nuo atsakingo biudžeto lėšų ir ES paramos naudojimo, efektyvaus valstybės turto valdymo, griežtesnės viešųjų pirkimų, mokesčių surinkimo ir monopolijų piktnaudžiavimo kontrolės.

Šalies vadovės teigimu, būtina ne tik stiprinti monopolijų šilumos ūkyje kontrolę ir atsakomybę už nesąžiningus veiksmus, bet ir sparčiau įgyvendinti energetikos projektus bei skatinti alternatyviosios energetikos plėtrą, todėl Seimo pavasario sesijoje būtina priimti suskystintų dujų terminalo ir Visagino AE statybos įstatymus.

Socialinės atskirties mažinimui, pasak prezidentės, neužtenka grąžinti senatvės pensijas į prieškrizinį lygį, reikia skatinti žmones dirbti ir užtikrinti, kad darbas apsimokėtų, todėl būtina ieškoti galimybių didinti minimalų mėnesinį atlyginimą, mažinti biurokratinę naštą verslui.

Prezidentės teigimu, kova su korupcija, nebaudžiamumu ir neteisėtu praturtėjimu išlieka kaip vienas svarbiausių prioritetų teisėsaugos srityje. „Korupciniai nusikaltimai ir bandymai pelnytis Lietuvos žmonių sąskaita turi sulaukti griežto teisėsaugos institucijų atsako, todėl būtina stiprinti bendradarbiavimą tarp teismų, prokuratūros ir policijos, sparčiau nagrinėti bylas ir užkirsti kelią bandymams apeiti įstatymus“, – pabrėžė šalies vadovė.

BFL

Andriaus Kubiliaus Ministrų kabinetas išdrįso kovoti su Lietuvą užgriuvusia pasauline finansų krize, bet ne su savais biurokratais.

Lietuvos politinis gyvenimas pilnas paradoksų: Andriaus Kubiliaus vadovaujama penkioliktoji Vyriausybė – pati nemylimiausia piliečių per visus daugiau nei dvidešimt vienus su puse metų, tačiau žada būti pirmutinė, kuri išbus visą kadenciją. „Tai šiuolaikinės Lietuvos istorijoje būtų neeilinis įvykis – nė vienai ligšiolinei Vyriausybei to nepavyko. Nepaisant, kad Seime buvo kelių partijų koalicija, Vyriausybė išgyveno“, – sako Kauno technologijos universiteto Politikos ir viešojo administravimo instituto direktorius Algis Krupavičius.

Trapi, bet ilgaamžė. Kodėl?

Neabejotinai viena Ministrų kabineto ilgaamžiškumo priežasčių – krizė. Politiškai nejautrus premjeras, kaip A.Kubilių yra pavadinusi prezidentė Dalia Grybauskaitė, tokiam laikotarpiui geriausiai tinkamas, nes mato tik biudžeto skaičius ir jų aritmetiką, tačiau kiek žmonių jo aritmetika nusvies žemiau oraus gyvenimo lygio, jam trūksta fantazijos pamąstyti. Antra vertus, nestovi eilė norinčiųjų būti krizių premjeru, tad čia – A.Kubiliaus specializacija, nes tokiu jis tapo antrąkart.

Dabartinės trapios valdančiosios daugumos Vyriausybės ilgaamžiškumą lėmė ir tai, jog A.Kubilius taip bijojo Ministrų kabineto žlugimo, kad toleravo koalicijos partnerių užgaidas, ministrų neveiklumą, kartais ir įtarimus neskaidrumu, o sau lojalius ministrus glaudė prie savęs, net šiems netekus posto.

Tai ir lėmė šios Vyriausybės darbų vertę: prieš šią Vyriausybę galvą reikia lenkti, kad Lietuvos neištiko Graikijos likimas, tačiau visų pirma ryžtingumo stoka neleido įgyvendinti savo pačios užsibrėžtų atlikti reformų.

Kadangi rinkimų metais iš politikų racionalių sprendimų tikėtis naivu, jau dabar galima apibendrinti Vyriausybės nuveiktus darbus. Palyginti su ankstesnių socialdemokratų Vyriausybių neatsakinga finansų politika, A.Kubiliaus Vyriausybę reikėtų vertinti neblogu balu. Tačiau jei lyginsime su jos pačios programa, pagrindo komplimentams nedaug.

Ačiū už negraikišką likimą, bet ne esmines reformas

„Prognozių“ prašymu Lietuvos laisvosios rinkos institutas išanalizavo Vyriausybės pagrindinių programinių skyrių įsipareigojimų vykdymą. Verdiktas – esminiai darbai liko neatlikti. Gerų intencijų būta, bet rezultatai daugeliu atvejų ne tokie, kokių laukta, – taip Vyriausybės darbų kraitį vertina ir daugelis „Prognozių“ ekspertų.

„Vyriausybė atliko nežmoniškai didelį darbą gelbstint Lietuvos padėtį, kai perėmė valstybę, neparengtą krizinei situacijai. Galima kritikuoti už įvairias per greitas mokesčių reformas, bet faktas kad išsilaikėme, ir, mano manymu, visai gerai“, – Vyriausybę giria bendrovės „Microsoft Lietuva“ generalinis direktorius Mindaugas Glodas.

„Niekas negali paneigti Vyriausybės pastangų dėl finansinės konsolidacijos. Kad per visą krizę išlaikytas mažėjantis biudžeto deficitas ir kad neatsidūrėme Graikijos padėtyje, lėmė Vyriausybės sėkmingos pastangos“, – pritaria ir verslo konsultantas ekspremjeras Aleksandras Abišala.

Politologas A.Krupavičius pripažįsta, kad Vyriausybė perėmė valdžią nepalankiu metu, tačiau tai vis dėlto nepateisina jos naktinės mokesčių reformos, kuri, jo manymu, buvo vienas labiausiai abejotinų šio Ministrų kabineto darbų. Nepasvėrę vienos ar kitos alternatyvos, jie priėmė sprendimus, sunkia našta užgulusius labiausiai pažeidžiamus socialinius sluoksnius. O savo didįjį prioritetą finansų politikos srityje – sumažinti biudžeto deficitą 3 proc., jei Vyriausybė šiemet ir pasieks, tai ne savo programoje įrašytomis prioritetinėmis priemonėmis, struktūrinėmis reformomis, o vis didesne našta verslui ir visam privačiam sektoriui.

A.Abišalos įsitikinimu, pagrindinis šios Vyriausybės trūkumas – per mažas ryžtingumas: nuo 2008 m. verslas susimažino atlyginimus ir atitinkamai padidino efektyvumą apie 30 proc., o Vyriausybė 2009 m. – tik 5 proc.

„Sakoma, kad iš visų biurokratų dirba kas trečias, tad buvo galima trečdaliu mažinti žmonių ir 15 proc. mažinti algas, bet ne lygiavos principu, o protingai suplanavus viešojo administravimo reformą. Daugiausiai lėšų reikalaujančių viešųjų paslaugų – socialinės, sveikatos apsaugos ir švietimo – reformos, išskyrus aukštąjį mokslą, nepradėtos. Suprantu, joms priešinamasi, bet reformų be pasipriešinimo nebūna“, – pabrėžia A.Abišala. O neefektyvus viešasis sektorius ne tik kainuoja daug pinigų, bet ir užkrauna verslui biurokratinę naštą.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/progozes-2012) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.