Žlugusi interpeliacija ministrui Arvydui Sekmokui ir prezidentės Dalios Grybauskaitės nedviprasmiškai pareikšta parama premjerui Andriui Kubiliui nutildė visas kalbas, kad Vyriausybė gali žlugti.

Nepasitikėjimo energetikos ministru Arvydu Sekmoku procedūra žlugo, Seimui net nepriėjus prie slapto balsavimo procedūros. Taip, kaip interpeliacijos išvakarėse planavo didžiausia valdančioji Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionų demokratų frakcija, viskas išsisprendė paprastu balsavimu dėl pritarimo ministro atsakymams į opozicijos interpeliacijoje pateiktus klausimus. Už tai, kad ministro atsakymai juos patenkino, balsavo 66 Seimo nariai, prieš buvo 53 opozicijos atstovai, susilaikė 9 parlamentarai.

Susitaikė su prezidente

Interpeliacija A.Sekmokui Seimas pradėjo savo pavasario sesiją. Prieš jos pradžią prezidentė Dalia Grybauskaitė netikėtai padarė labai aiškų ir stiprų pareiškimą, kuriuo parėmė tiek patį energetikos ministrą, tiek Vyriausybės vadovą Andrių Kubilių. “Aš tikrai pasitikiu premjeru ir manau, kad jis gali ir turi dirbti, – tikino prezidentė. – Darbų dar yra daug, ekonominė situacija nėra tiek pagerėjusi, kad galėtume švaistytis ar radikaliai keitinėti vyriausybes. Yra labai daug darbų, kuriuos premjeras dar turi padaryti.”

D.Grybauskaitės parama A.Sekmokui buvo laukta ir iš anksto žinoma, nes ji jau anksčiau kelis kartus buvo pareiškusi remianti jo pradėtas energetikos ūkio pertvarkas, tačiau parama premjerui visiškai netikėta. Prezidentės reikalavimas, kad atsistatydintų premjerui itin artimas ūkio ministras Dainius Kreivys, žiniasklaidos įveltas į skandalą dėl atmestinai užpildytos turto ir pajamų deklaracijos, vos per dvi savaites įtampą tarp D.Grybauskaitės ir A.Kubiliaus įkaitino iki raudonumo. Netgi antradienį, po Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) sprendimo, kad ministras supainiojo viešuosius ir privačius interesus, D.Kreivio parašytas atsistatydinimo pareiškimas, situacijos, regis, neišsprendė, nes A.Kubilius nedelsdamas nurodė turįs penkias darbo dienas pagalvoti, ar teikti ministro atsistatydinimą prezidentei. Be to, per tą patį laiką ir pats D.Kreivys gali persigalvoti ir atsiimti savo pareiškimą iš premjero, juoba kad su VTEK išvada ministras nesutinka ir ketina ją ginčyti teisme.

Atrodė, kad karas tarp D.Grybauskaitės ir A.Kubiliaus tebevyksta, o jo atgarsiai gali atsiliepti ir balsavimui dėl A.Sekmoko likimo. Bet, kaip parodė praėjusio ketvirtadienio įvykiai, pirmadienį vykusio beveik slapto rytmetinio pasitarimo Prezidentūroje metu valstybės ir Vyriausybės vadovai rado bendrą kalbą ir galutinai išsiaiškino visus tarpusavio nesutarimus.

Teiks D.Kreivio atsistatydinimą

“Veido” žiniomis, A.Kubilius neskubėjo įteikti prezidentei D.Kreivio atsistatydinimo pareiškimo tik todėl, kad siekė apsidrausti galimam A.Sekmoko atstatydinimo Seime atvejui. Mat pasikeitusių Ministrų kabineto narių skaičius artėja prie pusės, o tai riba, kai Vyriausybė pagal Konstituciją turi iš naujo gauti Seimo įgaliojimus veikti. Kuo galėtų baigtis toks balsavimas, ypač prezidentei ir opozicijai pavykus pašalinti iš Vyriausybės “atraminius” A.Kubiliaus ministrus, niekas negalėtų prognozuoti.

Todėl, jeigu A.Sekmokui būtų buvęs pareikštas nepasitikėjimas, D.Kreivio atsistatydinimo pareiškimas tikriausiai ir būtų likęs A.Kubiliaus stalčiuje. Tai, beje, galėjo būti dar vienas akstinas D.Grybauskaitei prieš balsavimą dėl interpeliacijos kuo karščiau paremti A.Sekmoką ir visą Vyriausybę. Savo ruožtu valdantieji, spausdami Seimą pareikšti pasitenkinimą energetikos ministro atsakymais į interpeliacijos klausimus, visiškai atvirai spekuliavo gauta prezidentės parama.

“Tai interpeliacija vienam geriausiai dirbančių šios Vyriausybės ministrų. Ne veltui prezidentė D.Grybauskaitė taip ryžtingai jį parėmė. Todėl ši interpeliacija yra lyg interpeliacija pačiai prezidentei. Nežinau, iš kur opozicijos berniukams ir mergaitėms tiek drąsos? Matyt, už jų stovi tam tikros interesų grupės”, – kalbėjo Tėvynės sąjungos frakcijos seniūnas Jurgis Razma.

Jam antrino ir premjeras A.Kubilius, savo kalboje net kelis kartus primindamas, kad energetikos ministras ir jo vykdoma politika turi visišką D.Grybauskaitės paramą, ir retoriškai klausdamas: “Kodėl Valentinas Mazuronis (interpeliacijos iniciatorius) ir Algirdas Butkevičius (opozicijos lyderis) galvoja priešingai nei prezidentė?” Po pergalingo Vyriausybei balsavimo A.Kubilius vėl dėkojo prezidentės parodytai paramai, kuri, jo manymu, stipriai paveikė Seimo narių apsisprendimą paremti energetikos ministrą.

Tačiau ši pergalė Seime reiškia, kad A.Kubilius, gal netgi nelaukdamas įstatymu numatytų penkių darbo dienų apsigalvoti, įteiks D.Grybauskaitei ūkio ministro D.Kreivio atsistatydinimo pareiškimą. Susitarimų reikia laikytis.

Kandidatas į ministrus – R.Žylius?

Premjeras ir valdantieji dabar jau suka galvas, kokį žmogų būtų galima paskirti vadovauti Ūkio ministerijai, kad jis tęstų D.Kreivio pradėtas viešųjų pirkimų sistemos reformas ir galėtų pradėti darbą be pereinamojo laikotarpio “reikalams įsisavinti”. Pastaruoju metu viešai minima Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko pavaduotojo, buvusio Panevėžio mero konservatoriaus Vito Matuzo kandidatūra, “Veido” žiniomis, didelio susižavėjimo nekelia. “Tikuosi, Vitas nesupyks, bet gal tokiu atveju paprasčiau būtų ūkio ministru iš karto paskirti kurį nors iš Panevėžio statybos tresto (PST) savininkų”, – pasišaipė vienas įtakingas konservatorius, “Veido” paklaustas, ar V.Matuzas tikrai svarstomas kaip D.Kreivio įpėdinis.

PST yra ilgametis skandalingai pagarsėjusių Valdovų rūmų statybos darbų vykdytojas, kurio užsakymų tolesnis likimas tiesiogiai priklausys nuo Ūkio ministerijos ir jai pavaldžios Viešųjų pirkimų tarnybos sprendimų. PST, kaip viena įmonių, bandžiusių duoti kyšį Viešųjų pirkimų tarnybos vadovui Žydrūnui Plytnikui,minima ministro D.Kreivio pažymoje premjerui A.Kubiliui apie bandymus daryti įtaką Ūkio ministerijos veiklai.

“Veido” žiniomis, šiuo metu vienu tinkamiausių kandidatų į D.Kreivio vietą, galinčių užtikrinti Ūkio ministerijos veiklos tęstinumą, laikomas viceministras Rimantas Žylius. Jis gerai užsirekomendavo ministerijos veikloje, yra neabejotinas D.Kreivio bendramintis, be to, gerai pažįstamas A.Kubiliui, kurio, pirmą kartą tapusio premjeru, kanceliarijoje dirbo dar 2000 metais. Tiesa, verslininkai šį kandidatą vertina itin skeptiškai, kaip labai jau menkos kompetencijos.

Persistumdymai Seime

Svarbu paminėti, kad pakankamai sėkmingai valdantiesiems pasibaigę savivaldybių tarybų rinkimai sukėlė mažiau prie partijų prisirišusių Seimo narių norą prisijungti prie valdančiųjų. Apie tokius ketinimus dar iki Seimo sesijos pradžios pranešė savarankiškai rinkimus laimėjęs, bet paskui su “krikščionimis” susidėjęs Mantas Varaška. Vien dėl jo apsisprendimo valdančiosios koalicijos turima dauguma Seime padidėtų iki 72 balsų.

Dabar, po pergalės per interpeliaciją A.Sekmokui, kai tapo aišku, kad A.Kubiliaus Vyriausybei įžvelgiamoje ateityje jokie politiniai žemės drebėjimai negresia, valdantieji tikisi padidinti savas gretas dar vienu kitu “sugrįžėliu” ar perbėgėliu. Ypač kad Krikščionių partijos ateitis po visiško fiasko per savivaldos rinkimus tapo, švelniai sakant, labai miglota.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė ketvirtadienį prieš interpeliaciją Seime išsakė tvirtą paramą energetikos ministrui Arvydui Sekmokui.

Šalies vadovė Trakuose žurnalistams taip pat pabrėžė pasitikinti ministru pirmininku Andriumi Kubiliumi.

“Ministru A.Sekmoku aš pasitikiu, šitą visada viešai deklaravau. Tai žmogus, kuris pradėjo laužyti 20 metų nusistovėjusią energetinę stagnaciją, realiai siekia Lietuvos bent jau tam tikros energetinės nepriklausomybės. (…) Aš jį tikrai palaikau ir labai, labai norėčiau, kad jis išliktų”, – kalbėjo D.Grybauskaitė.

Pasak jos, A.Sekmokas pamėgino išardyti interesų grupes, kurios trukdė Lietuvai siekti energetinės nepriklausomybės.

D.Grybauskaitė sakė, jog toliau turėtų dirbti ir Vyriausybės vadovas A.Kubilius.

“Aš tikrai pasitikiu premjeru ir manau, kad jis gali dirbti ir turi dirbti. Darbų dar yra daug, ekonominė situacija nėra tiek pagerėjusi, kad galėtume švaistytis ar radikaliai keitinėti Vyriausybę”, – sakė šalies vadovė.

Į klausimą, ar kokiam nors politikui yra siūliusi premjero postą, ji atsakė: “Apie premjero postą kalbu tik su premjeru”.

“Kalbu su visomis politinėmis grupėmis, nes toks mano darbas – privalau su visais bendradarbiauti ruošiantis naujai sesijai. Taip buvo anksčiau, bus ir toliau. Turiu bendradarbiauti su visomis politinėmis grupėmis Seime”, – teigė prezidentė.

Vesti istorijos ir pilietinio ugdymo pamokos į Trakų Vytauto Didžiojo gimnaziją atvykusi D.Grybauskaitė teigė, jog interpeliacija yra geras demokratinis Seimo įrankis, tačiau pabrėžė nenorinti vertinti opozicijos kalbų apie galimas tolesnes interpeliacijas.

“Vertinsime darbus”, – sakė ji.

Paklaustą, kokių ministrų darbu nėra patenkinta, D.Grybauskaitė vėl minėjo Aplinkos ministeriją, kuriai vadovauja Tautos prisikėlimo partijos deleguotas Gediminas Kazlauskas.

“Jau anksčiau minėjau, kad Aplinkos ministerija nėra dirbanti efektyviai, mano nuomonė išliko nepasikeitusi. Kol kas nėra ką daugiau ir pridurti”, – sakė prezidentė.

Tačiau šalies vadovė pridūrė, jog šioje situacijoje “premjeras turi pilną teisę daryti sprendimus kaip koalicijos vadovas”.

Seimas ketvirtadienį pavasario sesiją pradės interpeliacija energetikos ministrui Arvydui Sekmokui.

Interpeliaciją ministrui gruodį pateikė 70 Seimo narių iš 141, ministras jau yra raštu atsakęs į pateiktus klausimus.

Jei Seimo nariai nuspręs, kad ministro atsakymai jų netenkina ir nutars reikšti jam nepasitikėjimą, tokiam nutarimo projektui per slaptą balsavimą reikia ne mažiau kaip pusės Seimo narių balsų.

"Veido" archyvas

Vieni skaičiuoja paskutines D.Kreivio valandas ministro poste, kiti mano, kad skubėti jam nėra kur

Nuo to, kaip susiklostys ūkio ministro Dainiaus Kreivio likimas, priklausys ne tik Andriaus Kubiliaus ir jo Vyriausybės ateitis, bet ir galių balansas Lietuvos politinėje sistemoje.

Viską sugadino savivaldybių tarybų rinkimai. Tiksliau, jų rezultatas – nei šioks, nei toks, bet vis dėlto palankiausias dabartinei valdančiajai koalicijai ir asmeniškai premjerui Andriui Kubiliui, kuris prieš rinkimus buvo nurašytas beveik lygiai taip, kaip dabar ministras Dainius Kreivys.

A.Kubilius, apie kurio atstatydinimą kartu su visa Vyriausybe, ar bent jau pakeitimą sukalbamesne Seimo pirmininke Irena Degutiene, nekalbėjo tik visiškai nesidomintieji politika, po rinkimų vėl atkuto. Suk nesukęs, bet pusiaukelės rinkimai antraisiais krizės metais – tai ne kas kita, kaip rinkėjų balsavimas dėl pasitikėjimo Vyriausybės politika.

Lietuvoje visados taip buvo ir dabartiniai rinkimai – ne išimtis, kad ir ką Seimo pirmininkė šnekėtų, tarkim, esą rinkėjai balsavo už stiprias asmenybes merų postuose. Tad visa išankstinė dėlionė ėmė byrėti kaip kortų namelis, iš kurio pagrindo kažkas ištraukė esminę kortą.

O sudėliota viskas buvo puikiai. Vyriausybė įsiūbuojama dar iki rinkimų, atakuojant kertinius jos ministrus. Pirmiausia prezidentės Dalios Grybauskaitės nemalonę dar pernai pelniusį Gediminą Kazlauską, ant kurio laikosi Arūno Valinsko ir septynių jo balsų Seime parama valdantiesiems. Paskui – Arvydą Sekmoką, atkakliai stumiantį pirmyn atominės elektrinės ir elektros jungčių reikalus, o pastaruoju metu ėmusį kovoti ir su “Gazpromu”. Kovoje su tokiu visados galima tikėtis turtingų ir įtakingų energetikų paramos.

Akivaizdžiai buvo rengiamas puolimas ir prieš švietimo bei mokslo ministrą Gintarą Steponavičių. Tik štai po sekmadienio nakties Liberalų sąjūdis neišnyko iš politinės arenos, tad grupės kadaise garbių profesorių surašytas reikalavimas ministrui atsistatydinti už “antimoksliškų” laisvosios rinkos idėjų propagavimą atrodo kaip sovietiniu naftalinu dvelkiantis humoras. Tik paskelbtas visiškai ne laiku ir ne vietoje.

Lygiai ne vietoje praėjusią savaitę atrodė ir staiga užgimęs Seimo pirmininkės I.Degutienės principingumas, užsispyrimas reikalauti, kad D.Kreivys paklustų prezidentei ir atsistatydintų. Ypač menant, kad anksčiau atskirą negu premjero nuomonę esminiais politiniais klausimais I.Degutienė turėdavo nuo rytmetinio pasisakymo per Žinių radiją iki pietų su A.Kubiliumi.

Štai jeigu per sekmadienio rinkimus konservatoriai būtų buvę sutriuškinti, toks I.Degutienės užsispyrimas būtų atrodęs labai vietoje: rinkimus prapylęs, žmonių nekenčiamas partijos vadas desperatiškai gina savo ministrą, o principinga ir populiari Seimo pirmininkė kartu su prezidente randa visus tenkinantį sprendimą. Po kurio užima Vyriausybės vadovo, o netrukus, per rinkiminį Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų suvažiavimą, – ir partijos pirmininko postą. Na, o dabar tokia seniai visų Vyriausybės politika nepatenkintųjų išsvajota rokiruotė – I.Degutienė vietoje A.Kubiliaus – atrodo mažiausiai tikėtina.

Menkinama D.Kreivio pažymos vertė

Sunku vienareikšmiškai atsakyti, ar D.Kreivio atstatydinimas (ir būtinai iki rinkimų) buvo sudėtine opozicijos nesėkme pasibaigusios rinkimų kampanijos dalis. Bent jau Vyriausybėje manoma, kad buvo. Tai žinoti svarbu, nes tada galima geriau suvokti Vyriausybės ir jos vadovo veiksmus.

Dar svarbiau yra tai, kad savaitę po rinkimų D.Kreivio atstatydinimas įsiaudrinusios ir jokių argumentų girdėti nebenorinčios prezidentės rankomis tampa vieninteliu svertu, kurį pasitelkus vis dar bandoma versti A.Kubiliaus Vyriausybę. O nuversti ją siekiama todėl, kad, kaip rodo D.Kreivio vardu išplatinta pažyma apie Ūkio ministerijos vadovo ir jam pavaldaus Viešųjų pirkimų tarnybos vadovo Žydrūno Plytniko kontaktus su verslo pasaulio atstovais, šiuodu pažeidė esminę taisyklę: gali vogti, gali nevogti, bet negali trukdyti vogti kitiems. Svarbiausia – galima kalbėti apie oligarchinį valdymą ir korupciją, bet niekuomet negalima konkrečiai įvardyti, kaip ir su kuo tvarkomi viešieji pirkimai, kurių sumos siekia šimtus milijonų litų. Dėl šios priežasties dabar visais būdais bandoma sumenkinti D.Kreivio pažymos A.Kubiliui vertę, o jį patį ir Ž.Plytniką pavaizduoti kaip kvailelius.

Tačiau A.Kubilius po rinkimų jaučiasi ir laikosi visiškai kitaip nei iki jų (kai irgi tikėjosi triuškinamo konservatorių pralaimėjimo). Iki savivaldybių rinkimų tai buvo premjeras, kuris poste laikosi tik jį besąlygiškai remiančios prezidentės D.Grybauskaitės dėka, o po rinkimų A.Kubilius vėl tapo premjeru, savo poste sėdinčiu rinkėjų valia. Nors į atvirą konfliktą su valstybės vadove eiti jis nėra linkęs, bet mandagus prašymas, kad D.Grybauskaitė viešai argumentuotų, kodėl ministras D.Kreivys turėtų atsistatydinti, prilygsta konstitucinio valdžių atskyrimo principo priminimui. Juoba kad prezidentė lig šiol savo sprendimų argumentuoti buvo nepratusi.

Tad kova dėl D.Kreivio likimo ministro poste virto kova dėl ministro pirmininko galių D.Grybauskaitės prezidentavimo laikais.

Egipto laikinoji vyriausybė sekmadienį susirinko į pirmąjį posėdį nuo to laiko, kai prezidentas Hosni Mubarakas (Hosnis Mubarakas) perdavė valdžios įgaliojimus kariškiams, o protestuotojai tuo tarpu išsigabeno palapines ir gyvenimas Kairo gatvėse pamažu grįžta į įprastas vėžes.

Aukščiausioji ginkluotųjų pajėgų taryba, kuri perėmė valdžią H.Mubarakui penktadienį atsistatydinus, paskelbė, kad jo ministrų kabinetas dirbs tol, kol bus išrinkta nauja civilinė vyriausybė.

H.Mubarakas, kuris turėjo pasitraukti dėl visoje šalyje vykusių masinių protestų, dabartinę vyriausybę, kurioje dirba daugiausia aukšto rango kariškiai, suformavo pirmosiomis protestų dienomis, nesėkmingai bandydamas nuraminti protestuotojus.

Sekmadienio posėdis rengiamas kitą dieną po to, kai atsistatydino itin nepopuliarus informacijos ministras Anasas al Fiki (Anasas Fikis), kuris buvo kaltinamas surengęs žiniasklaidos kampaniją prieš protestuotojus, apkaltinant juos “užsienio darbotvarkių” vykdymu.

A.al Fiki, atleistam premjerui Ahmedui Nazifui ir daugelio nekenčiamam buvusiam vidaus reikalų ministrui Habibui al Adly (Habibui Adliui) buvo uždrausta išvykti iš šalies, šeštadienį pranešė valstybinė naujienų agentūra.

Protestuotojai labai piktinosi H.al Adly ir jo policijos pajėgomis, kurios buvo kaltinamos kankinimais bei prievarta ir kurios buvo naudojamos politinei opozicijai slopinti.

Tačiau naujoji karinė vadovybė ragino piliečius bendradarbiauti su policija, kuri sausio 28-ąją buvo faktiškai išvaryta iš miestų gatvių, o pačią policiją paragino gerbti savo šūkį “Policija tarnauja žmonėms”.

Karinei tarybai pirmininkaujantis feldmaršalas Mohammedas Husseinas Tantawi (Mohamedas Huseinas Tantavis) sekmadienį susitiko su vidaus reikalų ministru Mahmudu Wagdy (Mahmudu Vagdžiu) ir aptarė, kaip kuo greičiau sugrąžinti policininkus į gatves, pranešė valstybinė televizija.

Tuo tarpu Tahriro aikštėje karo policija reguliuoja eismą toje vietoje, kur buvo sukilimo epicentras, – pro tankus, kurie buvo pastatyti daugelyje gatvių, ir milžiniškus “kankinių”, žuvusių per susirėmimus su H.Mubaraką rėmusiais banditais, atvaizdus.

Šimtai tūkstančių žmonių, kurie stovyklavo simbolinę reikšmę turinčioje Tahriro aikštėje, jau grįžo namo. Prieš tai vyko didžiulė švarinimosi akcija, kurios metu žmonės iš įvairiausių socialinių sluoksnių šlavė gatves ir rinko šiukšles.

“Visos mano svajonės virto tikrove, – sakė 24 metų studentas Nuras Khersha (Nuras Cherša), kuris sekmadienio naktį dar nakvojo aikštėje. – Mubarakas pasitraukė. Baigsime švarintis, blizginti akmenis ir paliksime aikštę tokią švarią, kokia ji buvo”.

Šeštadienį naujoji karinė Egipto vadovybė pažadėjo sudaryti sąlygas demokratijai ir laikytis taikos sutarties su Izraeliu. Tai numalšino nuogąstavimus Jungtinėse Valstijose ir Izraelyje.

Tuo tarpu prie Sueco kanalo esančiame Ismailijos mieste šimtai policijos pajėgų narių šeštadienį surengė demonstraciją, kurios metu išreiškė solidarumą su sukilimu ir tvirtino, kad jiems prieš jų valią buvo įsakyta šaudyti į protestuotojus.

Vyriausybė kitą savaitę vėl svarstys Kultūros ministerijos siūlymą prieštaringai vertinamą Valdovų rūmų atkūrimą paskelbti valstybei svarbiu kultūros projektu.

Ministerija parengė tai numatantį Vyriausybės nutarimo projektą, kuris įtrauktas į Ministrų kabineto pasitarimo darbotvarkę antradienį.

Pasak ministerijos, Valdovų rūmų atkūrimas atitinka nemažiau kaip tris kriterijus, pagal kuriuos projektai gali būti pripažinti valstybei svarbiais objektais.

Todėl, ministerijos teigimu, norint Valdovų rūmų atkūrimą pripažinti svarbiu valstybei kultūriniu projektu nėra būtina atlikti visas procedūras, kurios yra numatytos Projektų pripažinimo valstybei svarbiais ekonominiais ar kultūriniais projektais tvarkos apraše. Taip, anot KM, būtų sutaupytos biudžeto lėšos ir laikas.

Ministerija taip pat pažymi, jog yra numatyta, kad Lietuvai 2013 metais pirmininkaujant Europos Sąjungai, aukščiausio politinio lygmens renginiai bus organizuojami ir Valdovų rūmuose.

Vyriausybė posėdyje trečiadienį nepriėmė jokio sprendimo dėl Valdovų rūmų likimo, projektą įgyvendinančiam Panevėžio statybos trestui (PST) pagrasinus, kad jeigu sutartis su įmone bus nutraukta, ji kreipsis į teismą. Ministrai nerado pakankamai argumentų pripažinti statinį valstybinės svarbos kultūros objektu.

Pasitarime antradienį be kitų pareigūnų dalyvaus ir Viešųjų pirkimų tarnybos vadovas Žydrūnas Plytnikas, kuris yra sakęs, kad pradinėje sutartyje su PST dėl Valdovų rūmų yra pažeidimų. Jis teigė nematąs galimybės dabartiniam darbų rangovui baigti pirmąjį statybų etapą.

Kultūros ministerija siūlo likusius Valdovų rūmų atkūrimo darbus suskirstyti etapais. PST skaičiavimu, pirmajam etapui baigti reikia apie 32 mln. litų.

Šiemet iš valstybės biudžeto Valdovų rūmams statyti numatyta 16 mln. litų.

Į Valdovų rūmų atkūrimą investuota 230 mln. litų, galutinė darbų kaina yra apie 367 mln. litų.

Galimą lėšų švaistymą statant šį objektą tiria Generalinė prokuratūra. Tyrimas pradėtas susipažinus Valstybės kontrolės duomenimis, kad per dešimt metų nuo projektavimo ir statybų pradžios Valdovų rūmų projektas pabrango 250 mln. litų.

Vyriausybė ketina sudaryti ekspertų darbo grupę, kuri spręs dėl Strasbūro teismo sprendimo Rolando Pakso byloje įgyvendinimo. Tačiau labai skubių sprendimų nežadama.

Teisės ekspertai turėtų svarstyti, ar būtinos Konstitucijos pataisos įgyvendinti Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą, kad per apkaltą pašalintam asmeniui draudimas visą gyvenimą būti renkamam į parlamentą yra neproporcingas.

Premjeras ir teisingumo ministras pirmadienį atsisakė prognozuoti, ar įstatymai bus pakeisti taip, kad partijos “Tvarka ir teisingumas” vadovas europarlamentaras Rolandas Paksas jau 2012 metais galėtų dalyvauti Seimo rinkimuose.

Premjeras Andrius Kubilius po Vyriausybės pasitarimo pranešė, kad po savaitės bus pateiktas sprendimas dėl specialios darbo grupės įkūrimo.

Konservatorių lyderis pabrėžė, kad Strasbūre įsikūręs tarptautinis teismas nevertino pačio apkaltos proceso.

“Teismas pasakė, kad Lietuva turėjo visas konstitucines galias sprendimui dėl apkaltos priimti. Priimtas vienintelis sprendimas, kad draudimas būti renkamam Seimo nariu (…) negali galioti visam gyvenimui, tai neatitinka proporcingumo principo. Todėl turės būti rastas toks sprendimas, kuris atitiktų proporcingumo principą. Toks draudimas turėtų būti taikomas tik tam tikram ribotam laikui”, – kalbėjo A.Kubilius.

Teisingumo ministras Remigijus Šimašius sakė, kad darbo grupės ekspertai turėtų pateikti galimus sprendimus politikams, tačiau jos darbo pernelyg skubinti nevertėtų.

Anot ministro, po Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo paaiškėjo, kad Lietuvoje nėra nubrėžta aiškaus santykio tarp Konstitucijos bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos.

“Ekspertams reikės nemažai pasukti galvą, kaip tuos dalykus suderinti – ar taisyti Konstitucijos tekstą, ar priimti kitus sprendimus”, – kalbėjo teisingumo ministras.

“Skubėti tikrai nėra kur, reikia sprendimus priimti operatyviai, bet lėkti kaip akis išdegus tikrai nereikia”, – tvirtino R.Šimašius.

Anot jo, pagal Strasbūro teismo praktiką, valstybės turi per 6 mėnesius informuoti, kokių žingsnių ketina imtis.

“Jeigu Lietuva liepos pradžioje pasakytų, koks planas, tai būtų dar ne per vėlu”, – sakė R.Šimašius.

Paklaustas, ar įstatymai gali būti pakeisti iki Seimo rinkimų 2012 metais, ministras atsakė: “Be abejo, gali, bet ar tai geriausias kelias, nedrįsčiau to pasakyti”.

Strasbūre įsikūręs tarptautinis teismas praėjusį ketvirtadienį paskelbė, jog Lietuva pažeidė Europos žmogaus teisių konvenciją, uždrausdama R.Paksui visą gyvenimą būti renkamam į parlamentą.

Europos Žmogaus Teisių Teismas pareiškė, kad įstatyme įtvirtintas “nuolatinis” ir “neatšaukiamas” draudimas yra neproporcingas.

Teisės ekspertai kol kas neturi bendros nuomonės, ar po Strasbūro teismo sprendimo reikės keisti Konstituciją.

Svarstoma, kad po šios bylos turi būti nustatytas laiko limitas, kuriam pasibaigus per apkaltą pašalintas asmuo vėl galėtų būti renkamas į parlamentą. Nuo laiko limito priklausytų, ar R.Paksas galės dalyvauti jau kituose rinkimuose į Seimą.

Diskusijų objektu turėtų būti klausimas, ar toks asmuo galėtų eiti kitas pareigas, pavyzdžiui, prezidento, ministro ar žemesnius postus, kur reikalinga priesaika.

Paradoksalu, bet visų laikų bene labiausiai keikiamam premjerui Andriui Kubiliui gresia išbūti savo poste visą Seimo kadenciją – nematyti, kad kas šiemet norėtų perimti taupymo šūkius skanduojančios Vyriausybės vadovo regalijas.

Nors valdančioji dauguma trapi ir nuolat balansuoja ties svarbiems sprendimams priimti būtinų balsų riba, Seime nematyti rimtai ją norinčios ir galinčios pakeisti opozicijos. Bet Andriui Kubiliui gali grėsti bendražygių bausmė – jei konservatoriai pavasarį triuškinamai pralaimėtų savivaldos rinkimus, vargu ar jis galėtų ir toliau likti partijos vadovu, o netekus šio posto sudėtinga būtų išsilaikyti ir premjero kėdėje.
Tačiau jei šį pavasarį rinkėjų balsas valdantiesiems nebus negailestingas, premjeras bus paliktas vadovauti ir partijai, ir Vyriausybei – taip jis galėtų tapti Lietuvos rekordininku, pirmą kartą išbuvusiu premjero kėdėje nuo vienų iki kitų Seimo rinkimų. Ir padėkoti už tai A.Kubilius galėtų krizei – ne dėl to, kad ją puikiai suvaldė, bet dėl to, kad valdyti ją bet kuriam politikui būtų nedėkingas darbas, ir norinčiųjų stoti vietoj jo paveržti tautai diržų, suprantama, nedaug.

Stebuklų nepademonstravo

Koncerno “MG Baltic” prezidentas Darius Mockus svarsto, kad A.Kubilius nėra beviltiškas Lietuvos premjeras, tačiau ir puikiu Vyriausybės vadovu vienas įtakingiausių šalies verslininkų jo nelaiko. “Vien jo naktinė mokesčių reforma, viską sujaukusi taip, kad ir pačiai Vyriausybei reikėjo po to taisyti klaidas, ko verta”, – nepamiršta jis.
Koncerno vadovas sako, kad finansinės padėties stabilizavimą galima laikyti neabejotinu šio premjero nuopelnu. Antra vertus, tai tebuvusi grėsmingos situacijos suvaldymo užduotis, tegul ir gerai atlikta, tačiau toliau nebuvę konceptualių valstybės valdymo pertvarkymo, socialinės sistemos esminio reformavimo darbų. “Jis valdžią gavo ypač sudėtingu laiku, sunkmetis buvo geras pretekstas iš esmės pertvarkyti socialinės rūpybos sistemą, bet to padaryta nebuvo, apsiribojama pažadais. Taip ir toliau sistemingai artėjame prie situacijos, kai nebeliks mokesčių mokėtojų, o vien tik pašalpų ir išmokų gavėjai”, – dėsto D.Mockus.
Politologas Tomas Janeliūnas taip pat išskiria valstybės finansus – tai sritis, kuria A.Kubilius gali didžiuotis ir laikyti savo pagrindiniu laimėjimu. “Tačiau taip pat ne be išlygų – juk skolinimasis užsienio rinkose yra dvejopas reiškinys, jis padeda susitvarkyti dabar, bet perkelia problemas ateičiai”, – perspėja politologas.
Vienareikšmiškai gerai, pasak jo, galima būtų vertinti nebent per 2010 m. į Lietuvą pritrauktas kelių žinomų užsienio kompanijų investicijas. “Šitos dvi sritys – sėkmingas investicijų pritraukimas, šalies finansinis stabilumas – ir galėtų būti dabartinės valdančiosios koalicijos vėliavos artėjančiuose savivaldos rinkimuose”, – mano pašnekovas.
Jis analizuoja, kad sėkmingai pradėta valstybės tarnybos strateginio valdymo reforma yra rinkėjams sunkiai suprantamas procesas – juo prie balsadėžių nepamojuosi. Švietimo sistemos reforma pradėta, bet ne visos mokymo grandys gali pasigirti gerais rezultatais – vis dar tvyro painiava dėl valstybės finansuojamų universitetų studentų krepšelių, vidurinio mokslo grandis kol kas sulaukia daugiau kritikos nei pagyrimų. Energetikos srityje daug ambicijų dėl naujos atominės elektrinės statybos, dujų sistemos restruktūrizavimo, tačiau procesai čia – ilgai trunkantys, jų tiesioginę naudą piliečiai pajus ne po vienų metų. “O socialinės rūpybos ir sveikatos apsaugos reformos iš esmės net nepradėtos – ir tai labai kenkia valdančiajai koalicijai. Neabejotina, kad šia spraga politiniai oponentai noriai naudosis artėjant rinkimams”, – spėja T.Janeliūnas.
Politologas Vytautas Dumbliauskas ironizuoja, jog dabartinei opozicijai kliuvusi tokia palanki situacija, kad jai dėl nieko nereikia sukti galvos: “Užtenka tingiai stebėti, kaip valdantieji plūkiasi valdydami krizę, ir kartkartėmis nepamiršti jų kritikuoti dėl vargšų žmonių engimo, pensijų mažinimo.”

Opozicija – per silpna

Paklaustas, ar A.Kubilius šiemet išliks premjeru, Seimo Darbo frakcijos seniūnas Vytautas Gapšys demonstruoja opozicijai priderantį kovingumą: “Neatmetame galimybės, kad interpeliacija premjerui bus pradėta jau pirmąjį šių metų pusmetį.”
Didžiausia premjero nuodėme jis laiko beatodairišką valstybės skolos didinimą. “Mus nuolat ramina, kad valstybės skolos santykis su BVP Lietuvoje vis dar gerokai mažesnis nei daugelyje Europos valstybių, bet pamiršta pridurti, jog ten ekonomiką varo galinga pramonė, o mes priklausomi praktiškai vien nuo paslaugų sektoriaus, mums susitvarkyti bus daug sunkiau. Kiekvienas A.Kubiliaus pasiskolintas ir pravalgytas milijardas artina Lietuvą prie katastrofos”, – tvirtina politikas.
Jis prognozuoja, kad debesys virš A.Kubiliaus galvos gali susitvenkti metų viduryje, jeigu jam tektų ateiti į Seimą taisyti 2011 m. biudžeto. “Vyriausybė leido sau paišdykauti ir pateikė praktiškai neįgyvendinamo biudžeto projektą – utopiškai skamba planai milijardus surinkti iš šešėlio ir ekonomikos augimo”, – tvirtina V.Gapšys.
Jo manymu, toks biudžetas valdantiesiems buvo reikalingas, kad apgautų rinkėjus prieš savivaldos rinkimus, o šiems pasibaigus pagrindinį šalies finansinį dokumentą teksią neišvengiamai taisyti. “Va čia A.Kubilius ir yra pats sau pasispendęs spąstus”, – sako opozicijos atstovas.
Tačiau politologas V.Dumbliauskas didelių grėsmių premjero išsilaikymui poste šiais metais nemato. “Opozicijos toks darbas – kritikuoti. Tačiau realiai nematau norinčiųjų dabar perimti A.Kubiliaus naštą. Kas galėtų norėti tapti visų bėdų kaltininku?” – retoriškai klausia analitikas.
T.Janeliūnas taip pat nemato realių pastangų jau dabar perimti valdžią iš dabartinės valdančiosios koalicijos. “Opozicijoje nebręsta ryžtingų revoliucinių valdžios ėmimo nuotaikų. Pirmalaikiai rinkimai vargu ar kam nors būtų reikalingi – jų baigtis sunkiai nuspėjama, o valdžia, kol dar neatsigavusi ekonomika, nėra tokia jau viliojanti”, – mano politologas.
Vienas valdančiųjų atstovų, Liberalų sąjūdžio pirmininkas Eligijus Masiulis opozicijos ryžto taip pat nesibaimina: “Rinkimai artėja, natūralu, kad kalbų apie interpeliacijas daugėja, opozicinių partijų pasitarimai tankėja. Tačiau opozicija vis dar išlieka fragmentiška, nematau toje pusėje ypatingo noro jau dabar, dar krizei nepasibaigus, perimti valdžią iš mūsų.”
Tuo tarpu V.Gapšys tvirtina, kad valdžią nors iš šiandien galėtų perimti tiek jo atstovaujama Darbo partija, tiek socialdemokratai, tiek “tvarkiečiai”.
V.Dumbliauskui toks scenarijus kol kas neatrodo įtikimas. “Jie rimtai nė nesitaria. Šios trys partijos turi vidinių nesuvestų sąskaitų – prisiminkime, kaip Viktoras Uspaskichas 2006 m. prikiaulino tuometiniam premjerui Algirdui Brazauskui, pasitraukdamas ir sugriaudamas jo Vyriausybę”, – primena politologas.
Jis svarsto, kad labiau tikėtinas yra kitas – A.Kubiliaus kritimo nuo savųjų, o ne nuo priešų rankos. “Jei per savivaldos rinkimus konservatoriai smarkiai pralaimės, galimi įvairūs scenarijai – A.Kubilius tada liktų dėl visko kaltas”, – spėja V.Dumbliauskas.
Tai, kad pavasario rinkimai kelia nerimą dabartiniams valdančiųjų partijų lyderiams, patvirtina ir E.Masiulis: “Savivaldos rinkimai gali smarkiai pakeisti politinę padėtį. Tie, kurie stipriai pralaimės, gali kaltinti dabartinius lyderius ir reikalauti jų asmeninės atsakomybės.”
“Skaudaus pralaimėjimo atveju konservatoriai turėtų kažko imtis. Bandymas nuversti A.Kubilių būtų visai tikėtinas”, – spėja ir T.Janeliūnas. Jis skaičiuoja, kad tokia situacija grėstų ir visišku valdžios praradimu – jau dabar vos ne vos daugumos balsus Seime surenkanti valdančioji koalicija kažin ar sugebėtų patvirtinti naują Vyriausybę.
Tačiau toks scenarijus būtų ne itin palankus ne tik dabar valdžią turinčioms partijoms, bet ir opozicijai. “Jai daug labiau apsimoka dabar nieko nedaryti, valdžios neperiminėti ir ramiai bei oriai laimėti 2012 m. Seimo rinkimus”, – svarsto politologas V.Dumbliauskas.

Schema

A.Kubiliaus Vyriausybės programos pažadai ir tikrovė

Įvykdė
Stabilizavo šalies finansų sistemą
Pritraukė tiesioginių užsienio investicijų
Mažina monopolijų įtaką energetikos srityje
Plėtoja branduolinę energetiką
Pradėjo tiesti “RailBalticą”
Reformavo apskritis

Neįvykdė
Neatlikta viešojo sektoriaus paslaugų esminė reforma
Nepertvarkyta socialinės paramos sistema
Neveikia vieno langelio paslauga piliečiams
Neįgyvendinama daugiabučių renovavimo programa
Neatlikta “Lietuvos geležinkelių” restruktūrizacija
Nebaigtas žemės grąžinimas ir privatizavimas

Šaltinis: Vyriausybės programa

Boxas

Lietuvos premjerai ir jų kadencijos
Premjeras    Metai    Kadencijos trukmė
Algirdas Mykolas Brazauskas    2001–2006    4 m. 11 mėn.
Adolfas Šleževičius    1993–1996    2 m. 11 mėn.
Gediminas Kirkilas    2006–2008    2 m. 5 mėn.
Gediminas Vagnorius    1996–1999    2 m. 5 mėn.
Andrius Kubilius    2008–dabar    2 metai
Gediminas Vagnorius    1991–1992    1 m. 6 mėn.
Andrius Kubilius    1999–2000    1 m.
Kazimiera Prunskienė    1990–1991    9 mėn.
Mindaugas Stankevičius    1996    9 mėn.
Rolandas Paksas    2000–2001    8 mėn.
Rolandas Paksas    1999    5 mėn.
Aleksandras Abišala    1992    4 mėn.
Bronislovas Lubys    1992–1993    3,5 mėn.
Albertas Šimėnas    1991    3 d.

Gruodžio mėnesį šiek tiek padaugėjo teigiamai Vyriausybės veiklą vertinančių šalies gyventojų, tačiau Ministrų kabineto reitingas ir toliau išlieka itin žemas, rodo penktadienį paskelbti apklausos rezultatai.

Gruodžio viduryje “teigiamai” arba “greičiau teigiamai” premjero Andriaus Kubiliaus Vyriausybės veiklą vertino 12,8 proc. apklaustųjų – tai 3,2 proc. daugiau nei lapkritį, skelbia portalas delfi.lt.

“Neigiamai” arba “greičiau neigiamai” Ministrų kabineto darbą įvertino 83 proc. respondentų.

Tyrimo duomenimis, populiariausios šiuo metu yra trys opozicinės partijos – Socialdemokratų partija, už kurią Seimo rinkimuose balsuotų 12,4 proc. apklaustųjų, Darbo partija (12,2 proc.) ir partija “Tvarka ir teisingumas” (8,7 proc.).

Didžiausia valdančioji Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partija, anot apklausos, sulauktų 5,7 proc. rinkėjų paramos, koalicijos partneris Liberalų sąjūdis – 4,9 proc.

Paklausus, kas geriausiai tiktų užimti ministro pirmininko pareigas, 18,8 proc. nurodė Seimo pirmininkę Ireną Degutienę, 10,7 proc. – socialdemokratą Algirdą Butkevičių, 9,2 proc. – Darbo partijos vadovą Viktorą Uspaskichą.

Viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė “Spinter tyrimai” gruodžio 10-18 dienomis apklausė 1000 gyventojų nuo 18 iki 75 metų.

Gaila, kad geros ir naudingos iniciatyvos premjero galvoje gimsta dvejais metais vėliau, nei turėjo būti įgyvendintos. Tyrimą, kaip buvusios socialdemokratų Vyriausybės švaistė biudžeto lėšas, reikėjo pradėti iš karto po 2008-ųjų rudenį laimėtų Seimo rinkimų. Gal netgi dar iki Andriaus Kubiliaus Vyriausybės sudarymo.

Kad nueinanti Gedimino Kirkilo Vyriausybė savo paskutinėmis dienomos tiesiog švaistė pinigus, buvo matyti plika akimi. Arti milijardo litų, prieš rinkimus mestų pensininkams pamaloninti, krizės išvakarėse paliko “Sodrą” visiškai be pinigų, 190 mln. Lt vertas karo laivų pirkimo kontraktas, sudarytas jau laikinosios Vyriausybės, privertė kariuomenę pereiti prie bado dietos. Arti 5 mln. Lt kainuojančia premjero rezidencijos rekonstrukcija, kurią savo vadovavimo laiku užsakė taip pat G.Kirkilas, opozicija iki šiol bado A.Kubiliui akis.

Dar galima prisiminti visokius automobilių įsigijimus Seimo autoūkiui bei kitokius valstybinių institucijų viešuosius pirkimus, sunkmečiu ir Vyriausybės paskelbto visuotinio taupymo laikais atrodžiusius tiesiog šventvagiškai (ką jau kalbėti apie Valdovų rūmų statybą), kuriuos užsakė dar Algirdo Brazausko ir G.Kirkilo vadovaujami socialdemokratai, bet apmokėti turėjo jau A.Kubiliaus konservatoriai. Viską susumavus tikriausiai išeitų ne vienas šimtas milijonų litų, kuriuos tikrai būtų buvę galima sutaupyti, jei bemaž aštuonerius metus Lietuvą valdžiusi “grupė draugų” būtų turėjusi bent kruopelę sąžinės ir padorumo.

Bet skaičiuoti šitai reikėjo iš karto, kai dar visi atsiminė, kas ir kaip valdė šalį, kas aiškino, kad krizės nėra ir nebus. Ypač kai 2009-ųjų kovą Finansų ministerijos archyve buvo rastos ir paskelbtos 2006–2007 m. rengtos pažymos, kuriose ministerijos analitikai atvirai perspėjo Vyriausybę, kad artėja didžiulė ekonominė krizė, tad reikia taupyti pinigus. Ir daryti tai kaip galima greičiau ir griežčiau. Tačiau specialistų perspėjimus G.Kirkilas nukišo į stalčių ir toliau švaistėsi pinigais.

Turint minėtus Finansų ministerijos dokumentus, kaip ir buvusio pastarojo socdemų finansų ministro Rimanto Šadžiaus viešą prisipažinimą, kad jis su jais buvo susipažinęs, jokio didelio tyrimo nebūtų reikėję daryti. Tiesiog pavesti Valstybės kontrolei suregistruoti 2006–2008 m. valstybės sudarytus sandorius. Atmetus tuos, kurie būtų pripažinti gyvybiškai reikalingais, likusieji būtų prislėgę socdemų sąžinę.

Tačiau dvejus metus nedaryta nieko. Socdemų iššvaistytus pinigus skaičiuoti prisiminta tik dabar, kai ant nosies savivaldybių tarybų rinkimai. Jeigu A.Kubiliaus siūloma Seimo tyrimo komisija ir bus sudaryta, pasitikėjimo ja bus ne daugiau, nei kadaise rinkimams artėjant tų pačių socdemų sudaryta Seimo komisija konservatorių vaidmeniui “Mažeikių naftos” privatizavime tirti. Vis tiek dabar rinkėjai vertins valdančiąsias partijas pagal tai, ką jos per pastaruosius dvejus metus nuveikė, o ne pagal tai, ką jų oponentai kadaise pridirbo. Tad geriau jau konservatoriai G.Kirkilo nuodėmių tyrimą paliktų žiniasklaidai – per rinkimus solidžiau atrodys.

Kada politikai pradeda kalbėti apie praeitį ir ieškoti kaltų dėl vienokių ar kitokių oponentų klaidų? Ar ne tada, kai įklimpę į dabartį neberanda solidžių ir talentingų sprendimų? Lietuvoje dauguma politikų “profesionaliai” užsiima praeitimi, taip atimdami duoną iš istorikų ir žurnalistų. Praeityje kapstytis daug lengviau, nei kurti ateitį. Kuriant ateitį reikia didelės patirties, politinio pasirengimo, nuolatinio tobulėjimo, aukštos ekonominės ir politinės kvalifikacijos.

Norint prognozuoti ar bent suvokti savo sprendimų padarinius ateičiai, reikia ir išminties. Jauni valdančiosios koalicijos ministrai yra tokio amžiaus ir tokios menkos gyvenimo bei politinės patirties, kad jiems dar atrodo, jog jie gali viską imti ir pakeisti taip, kad būtų geriau. Jų entuziazmą, persimaišantį su avantiūrizmu, pajutome savo kailiu.
Kodėl premjeras Andrius Kubilius dar prieš patvirtinant 2011 m. biudžetą pradėjo kalbėti apie būtinybę atlikti parlamentinį tyrimą dėl buvusios valdžios veiksmų finansų sektoriuje?

A.Kubiliaus Vyriausybei pradėjus trečius veiklos metus jau akivaizdu, kad rimtesnių reformų šalyje atlikti nepavyko. Viešasis sektorius gremėzdiškas ir neefektyvus, socialinio aprūpinimo sistema išpūsta, jai nepakanka surenkamų mokesčių. Mokesčių kėlimas ir skolinimasis yra pagrindiniai Vyriausybės ekonominiai instrumentai, kurie ir toliau šalį klampina į sunkiai prognozuojamą ateitį. Atominės elektrinės statybos miglai prasisklaidžius aiškėja, kad Lietuva beveik neturi jokių galimybių šį sudėtingą projektą realizuoti, nes tam neturime lėšų. Pamažu aiškėjant, kad didžiųjų darbų ir reformų įsukti nepavyksta, vėl pradedama kapstytis praeityje ir ieškoti kaltų.

Akivaizdu, kad Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, tirdami socialdemokratų valdymo laikotarpį ir jų priimtus sprendimus didinti pensijas, viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus, prisiimti nerealius socialinius įsipareigojimus, tarp balsavusiųjų už tuos populistinius sprendimus ras ne tik socialdemokratų, bet ir savo bendrapartiečių.

O kas bus po A.Kubiliaus Vyriausybės valdymo laikotarpio? Atsidūrę valdžioje socialdemokratai pradės parlamentinį tyrimą dėl dabartinės valdžios žalingo Lietuvos ekonomikai žingsnio pakelti mokesčius prieš sunkmetį, dėl to, kad vilkinta dujų terminalo statyba, nenutiestas elektros tiltas į Vakarus, bus klausiama, kodėl skolintasi už 11 proc. palūkanų, o ne už 3–4 proc., kaip tai darė latviai, kodėl nepradėta daugiabučių renovacija, kodėl nebuvo įgyvendintas atominės elektrinės statybos projektas. A.Kubiliaus Vyriausybės darbas politinių oponentų bus vertinamas kaip siekis sugriauti šalies stabilumą. Ar A.Kubiliaus Vyriausybės nuodėmių sąrašas bus mažesnis nei Gedimino Kirkilo Vyriausybės?

Bet kam visa tai? Valstybės atkūrimo aušroje viskuo kaltinome sovietmetį. Šiandien kaltiname praeityje dirbusią Vyriausybę. Taip Lietuvos valstybės visuomeninį gyvenimą, ekonominį ir politinį intelektą koncentruodami ne į ateitį, o į praeitį, prarandame ateitį.

Pasaulinės ne tik miestų plėtros, bet ir valstybių valdymo tendencijos juda į vieną pusę, o mes traukiame į priešingą. Akivaizdu, kad šios Vyriausybės inicijuojami energetikos, kiti strateginiai objektai nebus pradėti statyti iki jos kadencijos pabaigos. Apskritai dabar jau reikia kitos, nei Vyriausybei pradėjus dirbti, strategijos. Tai konstatuodamas Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidentas Robertas Dargis pabrėžia, kad valstybėje ne ugdoma, o murkdoma savivalda ir piliečių iniciatyvumas dalyvauti valstybės valdyme.

R.D.: Visi dabartinės valdžios šiemet daromi žingsniai veda savivaldos sunaikinimo link. Panaikinus apskritis grįžome į 1994 m., į centralizuotą valdymo modelį. Savivaldai paliktas labiau socialinis, bet ne teritorijų valdymo, strategijų kūrimo, žmogaus gyvenimo kokybės gerinimo vaidmuo. Savivalda tam neturi nei instrumentų, nei išteklių. Įstatymais įteisinta prievolė savivaldybei įgyvendinti bendrąjį planą, tačiau pirmučiausio resurso jam įgyvendinti – žemės – valdymas perduotas Nacionalinei žemės tarnybai. Galima aiškinti, kad tereikia nuvažiuoti ir gauti leidimą sklypui. Bet, kaip sakė Vilniaus meras, saviems klausimus reikia spręsti per savaitę, o svetimiems, iš kitų partijų – per trejus metus.

Maža to, svarstomame teritorijų planavimo įstatymo projekte siūloma, kad bendrajam planui būtų privalomi visų sektorių – aplinkosaugos, kultūros vertybių apsaugos ir kt. reikalavimai. Vadinasi, vėl ne savivalda spręs dėl žmonių gerovės toje teritorijoje, o kitos valstybės, Vyriausybės institucijos reguliuos gyvenimą Jurbarke ar Biržuose, nors ir nežino jų specifikos.

Čia kyla esminis klausimas: kokia apskritai savivaldos vieta mūsų valstybėje? Kai 20 metų savivalda ne ugdoma, o murkdoma, merai susitaikė su regioninių ūkvedžių būsena: jiems pasakys renovuoti tris namus ar sutvarkyti parką, duos pinigų – tai jie tą padarys, bet regiono vizijų jie nebeturi. Pasaulinėse urbanistikos konferencijose girdžiu apie priešingas tendencijas – Vakaruose valdžia juda lokalumo link, nes vietoje geriausiai žinomi pliusai, minusai, galimybės, resursai. Jei savivaldai būtų leista tvarkyti savo teritorijos reikalus, valstybės centriniam aparatui apskritai valdžios reikėtų nedaug – tik nacionalinių projektų infrastruktūros, mokesčių politikos klausimais.

VEIDAS: Žemės klausimų atidavimas centrinei valdžiai motyvuojamas korupcija savivaldybėse…

R.D.: Kvaila būtų tai neigti, tačiau valstybė turi aparatą sustiprinti asmeninę atsakomybę už jų sprendimus. Be to, negalima sakyti, kad ir centrinėje valdžioje nėra korupcijos. Kol neleisime natūraliai sustiprėti piliečiams, bendruomenėms, savivaldai, pradedant nuo to, kad bent jau pirmą grandį – seniūną žmonės galėtų rinkti patys, turėsime tokią pat situaciją. Juk čia tas pat, kaip vaiką visą laiką vedžioti už rankos ir jam nieko neleisi daryti pačiam. Taip suformuojama nuomonė, kad kažkas už jį viską nusprendžia, tad kodėl jis turėtų kuo nors rūpintis.

VEIDAS: Bet ar visuomet sprendimo teisę galima palikti patiems žmonėms? Štai prezidentė nepritarė Civilinio kodekso pataisoms dėl privalomo lėšų kaupimo namams remontuoti. Tačiau kas bus su senų daugiaaukščių džiunglėmis, kurių renovacijai nei jų gyventojai, nei valstybė lėšų skirti nenori?

R.D.: Palyginkime su automobiliu. Čia lyg ir visiems aišku: neperėjai techninės apžiūros – važiuoti negali, nes gali tapti pavojingas kitam. O jei namas griūva, stogas kiauras ar užšąla vamzdžiai, paliekama žmogui nuspręsti, ar jis nori remontuoti, ar ne. Vakarų pasaulyje demokratija suprantama kitaip: ten išrašo žmogui sąskaitą už būtiną remontą, ir niekas neklausia, nori jis mokėti ar nenori. Jis privalo.

VEIDAS: Tačiau be automobilio gali apsieiti, o be būsto – ne. Dalis žmonių tikrai nepajėgūs mokėti už namų renovaciją.

R.D.: Avariniai namai – viena, tačiau renovacijai šiandien iš tiesų netinkamas visuotinumo principas. Štai mažuose miesteliuose, pavyzdžiui, Akmenėje, mažėja gyventojų, tuštėja butai, žmonės juos parduoda už 10 Lt, kad tik kas perimtų skolas už komunalines paslaugas. Čia masinė renovacija jau nebeįmanoma. Savivaldybei būtina turėti iniciatyvos teisę iš neišgalinčiųjų išlaikyti savo butus juos išpirkti, renovuoti, o jų gyventojams pasiūlyti socialinį būstą, gal net tą patį, tik sutvarkytą. Kai kurie namai, nebijau to pasakyti, po kokių dešimties metų bus tiesiog nugriauti. Didžiuosiuose miestuose bent jau būsto vertė didesnė, o mažesniuose kitos išeities nėra – tik municipaliniai būstai, kurie Vakaruose sudaro apie 20 proc. visų būstų.

Kita problema, kad taupyti energijos išteklius, pirmenybę teikti viešajam transportui, saugoti gamtą, priartinti paslaugas prie žmonių įmanoma tik kompaktiškose vietovėse, tačiau Europos miestuose gyventojų tankis siekia 150 hektare, o Lietuvoje – 40 su trupučiu. Artėjame prie ribos, kai mūsų miestai pateks į kaimo tipo gyvenviečių kategoriją. Miestai turi turėti galių suplanuoti kvartalus ir pasiūlyti investuotojams pastatyti parduotuvę, sporto ar kultūros centrą, gaudami tam žemės, bet turėdami prisidėti prie kvartalo kompleksinio renovavimo.

Didelė bėda ir ta, kad, turėdami labai ribotus išteklius, bandome labai daug aprėpti. Štai nors gyventojų mažėja, švietimo, sveikatos apsaugos įstaigų infrastruktūra beveik tokia pat kaip ir prieš 15–20 metų, ką jau kalbėti apie neracionalų valstybės valdymą ar “Sodrą”.

VEIDAS: Tačiau ir nekilnojamojo turto plėtotojai prisidėjo prie miestų šalia miesto plėtros, taip pat ir prie nekilnojamojo turto burbulo.

R.D.: Miesto vystytojas yra ne rinkos dalyvis, o miestas, jo administracija. Ne nekilnojamojo turto vystytojai kalti dėl to, kur leista statyti, ar dėl nekilnojamojo turto burbulo. Dėl jo didžiausias kaltininkas – didžiųjų bankų konkurencija labai mažoje rinkoje, o jau paskui – mūsų centrinio banko nepakankama komercinių bankų priežiūra, mūsų valdžios nenumatymas, kokių pasekmių sukels tokie dideli pinigai, įmesti į tokią mažą rinką. Tačiau mūsų įstatymai leido tai daryti. Jei būtume buvę protingi ir Fizinių asmenų bankroto įstatymą būtume priėmę dar 2004 m., esu įsitikinęs, tokia situacija nebūtų kilusi.

Įsivaizduokite, ką reiškia į vandens malūną paleisti krioklį nuo kalnų. Ne dabar, o tada buvo krizė, kai toje pačioje rinkoje atsirado per 30 milijardų papildomų litų. Štai butas, 1998 m. kainavęs 60 tūkst. Lt, 2007 m. ima kainuoti 350 tūkst. Lt. Kas atsitiko? Tiesiog anksčiau galėjai gauti paskolą penkeriems–septyneriems metams ir už 8–10 proc. palūkanas, o 2004 m., Lietuvai tapus ES nare, – 30–40 metų ir už minimalias palūkanas. Butų buvo labai sumažėję: iki 2002 m. per metus būdavo pastatoma 2,5 tūkst. per metus, o sovietmečiu – 24 tūkst. Taigi tam pačiam duonos kepaliukui atsirado dešimt pirkėjų. Bet ne nauji butai sukėlė kainas: 2007-aisiais, piko metais, sudaryta apie 38 tūkst. būsto sandorių, tarp kurių nauji sudarė nepilnus 10 proc.

VEIDAS: Tačiau, Jūsų nuomone, kaip išgyventi artimiausius kelerius metus, kai energijos ištekliai brangsta, namai nerenovuoti, bet žmonės tam neturi pinigų?

R.D.: Norime kaip pasakoje rasti stebuklingą tabletę, kurią prariję ryt jau būtume sveiki. Deja, tai bus skaudus kelias, bet juo reikia eiti, tačiau per pastaruosius kelerius metus nieko nepadarėme. Daugiabučiai pastatyti pagal tipinius projektus, tad reikėjo padaryti tipinius renovacijos projektus ir pradėti renovuoti, užuot, kaip dabar, eikvojus laiką ir pinigus projektams rengti. Jei renovavimo programą būtų imtasi vykdyti, daug žmonių būtų turėję darbo, o išlaidos už dujas būtų sumažėjusios maždaug milijardu litų per metus.

Jei norėjome žmonėms iš tikrųjų atpiginti šildymą, reikėjo jau pastatyti suskystintų dujų terminalą ir turėti alternatyvą atsivežti dvigubai pigesnių dujų. Dar vienas rezervas – atsinaujinantys energijos šaltiniai. Vakaruose miestai vystomi ne kaip teritorija, į kurią ateina didelis srautas maisto prekių ir išeina didelis srautas atliekų, – daug ką reikia perdirbti, o biokurą panaudoti šilumai gaminti.

O jei norėtume sumažinti elektros kainą, Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės 1,6 gigavato galingumo generatorius leistų rezervuoti pigią naktinę elektrą. Taigi be didelių investicijų į atominę elektrinę gyventojams būtų galima atpiginti elektros energiją bent 6 ct už kilovatvalandę.

Tačiau nieko nepadaryta, kad šiandien gyventume kitaip. Jei trūksta pinigų, sakoma – didinkim mokesčius, gal paskui padalysime tiems, kurie turi mažiau. Sukamės gana pavojingame rate, ir jei nepriimsime greitų, realiai žmonėms gyvenimą palengvinančių sprendimų, valstybės ateitis gali būti miglota. Demografinės prognozės rodo, kad per dešimt metų žmonių iki 30 metų šalyje sumažės trečdaliu, o daugėjant vyresnio amžiaus žmonių vis daugiau lėšų teks atiduoti pensijoms ir sveikatos apsaugai.

VEIDAS: Ar Jūs tikite Vyriausybės prioritetinių energetikos projektų sėkme?

R.D.: Kai žinau, kad iki statybos darbų pradžios reikia trejų metų, nors užtektų pusmečio detaliajam ir techniniam planui patvirtinti, galiu teigti, kad nei dujų terminalas, nei šiukšlių deginimo įmonė, nei kiti gyvybiškai svarbūs objektai, esant šiai Vyriausybei, statyti realiai nebus pradėti ir taip bus prarasta milijardai Lietuvos žmonių litų. Beje, niekas nepajudėjo ir dėl viešojo bei privataus kapitalo partnerystės. Valstybė turėjo suvaidinti didesnį vaidmenį. Tiek pradelsus dabar jau reikia kitos strategijos, nei buvo priimta Vyriausybei pradėjus dirbti.

Estai padarė struktūrines sveikatos apsaugos ir kitas reformas prieš šešiolika metų, o mes vis dar nepradėjome. Štai atsakymas, kiek metų juos vysimės. Reikia daryti, o ne kalbėti.

Kai šalies premjeras aiškina, kad biudžete nėra vietos gerumui, jis mažų mažiausia meluoja. Iš tikrųjų yra.

Skirtinguose pasaulio kraštuose – JAV, Didžiojoje Britanijoje ir Lietuvoje šiomis dienomis vykstančių diskusijų temos skiriasi tik iš pirmo žvilgsnio. Išties visas tas kalbas vienija aiški gija – visuomenės sau pačiai nuolat užduodami klausimai, ką jai reiškia solidarumas ir ar, pamynus šią fundamentalią vertybę, įmanoma išgyventi šaliai bei šeimai.

Tad amerikiečiai jau keli mėnesiai azartiškai aiškinasi, kaip ir kokia apimtimi verta vykdyti besibaigiančias George’o W.Busho administracijos iki 2011 metų sausio 1 dienos suteiktas mokesčių lengvatas tos šalies turtingiesiems.

Daugiausia ginčų kelia klausimas, ar panaikintos mokesčių lengvatos nebus pernelyg skaudžios vidurinei klasei, nes Baracko Obamos kabinetas siūlo kelti mokesčius toms šeimoms, kurios per metus gauna daugiau nei 250 tūkst. dolerių pajamų, o Respublikonų partijos atstovai ribą norėtų kilstelėti iki 1 mln. dolerių. Jei būtų priimtas B.Obamos projektas, manoma, JAV biudžetas per kitą dešimtmetį pasilipdytų 700 mlrd. dolerių, kitu atveju būtų gauta apie 400 mlrd. dolerių.

Didžiojoje Britanijoje grupė ekonomistų, vadovaujamų Nobelio premijos laureato, beje, 1996 m. apdovanoto už modernios optimalaus apmokestinimo teorijos sukūrimą, Jameso Mirrleeso, griežtokai patarė valdžiai neberemontuoti atskirų mokestinių kambarėlių, bet imtis radikalios mokesčių reformos. Ši grupė neneigia, kad bet koks apmokestinimas turi savo kainą: padidėja mokesčių surinkimo sąnaudos, o ir gyventojų vartojimo bei darbo elgsena iškraipoma. Vis dėlto jie aiškiai teigia, kad tinkama ir efektyvi mokesčių sistema turi pasižymėti trimis bruožais. Ji privalo būti progresyvi (t.y. didesnė apmokestinimo našta turi tekti turtingesniems žmonėms); antra, negalima vienų pajamų diskriminuoti, o kitas proteguoti (t.y. skirtingos kilmės pajamos turi būti apmokestinamos vienodai); ir trečia – ji turi būti paprasta. Paskutinė žinia ta, kad vidiniai tokios sistemos prieštaravimai turi būti sprendžiami problemą vertinant holistiškai, nuosekliai laikantis visumos perspektyvos.

Pernelyg nesigilindami į amerikietiškas ir britiškas teorines peripetijas (nors tikrai vertėtų…), vis dėlto pažiūrėkime, kaip panašios diskusijos vyksta Lietuvos padangėje, juolab kad ir biudžetą kaip tik šiomis dienomis priimame.

Pirmiausia keli skaičiai, atskleidžiantys esamą situaciją. 2009 m. visi šalies gyventojai gavo 36,7 mlrd. Lt pajamų ir nuo šių pajamų sumokėjo 3,98 mlrd. Lt gyventojų pajamų mokesčių.

Kokios išvados? 2010 m. pirmąjį ketvirtį 86,7 proc. samdomų darbuotojų uždirbo iki 3000 Lt “ant popieriaus” (tarp jų 40 proc. tenkinosi iki 1000 Lt “ant popieriaus”). Žinodami bendrą kainų lygį, taip pat galime teigti, kad visi šie žmonės (kaip ir beveik 100 proc. pensininkų) neturi didelių taupymo galimybių, tad viską, ką gauna, viena ar kita forma suvartoja, tad apie penktadalį savo pajamų skiria PVM mokėti. Taigi pateikti duomenys aiškiai rodo pirmą esminį Lietuvos mokesčių sistemos bruožą: tai akivaizdžiai regresinė sistema, kai procentiškai didžiausius mokesčius moka samdomi darbuotojai, gaunantys mažesnes ar net itin kuklias pajamas.

Mokslininkai teigia, kad visos pajamos, nepaisant jų kilmės, turi būti vertinamos vienodai. Lietuva ir čia žaidžia savo atskirą žaidimą, nes pas mus mokesčių tarifai tiesiogiai siejasi su tuo, už ką juos gauni, ir svyruoja nuo 0 proc. (pajamos už indėlius bankuose) iki standartinio gyventojų pajamų mokesčio. Pavyzdžiui, 2008 m. 262 Lietuvoje dirbantys notarai gavo vidutiniškai po 383 552 Lt pajamų per metus (metais anksčiau po 517 504 Lt per metus), bet, priešingai nei samdomiems darbuotojams, jiems tereikėjo mokėti 15 proc. gyventojų pajamų mokestį ir nereikėjo mokėti “Sodrai”. O jei kas čia pradėtų piktintis, kodėl prisiminti indėliai bankuose, nuraminu – tose pačiose JAV palūkanos, gautos iš panašių investicijų, tėra viena iš pajamų rūšių, niekuo nesiskirianti nuo samdomo darbo pajamų.

Beje, neapmokestinant palūkanų bankuose ir vėl didinamas regresyvumas, mat žmonės, kurių pajamos vienam šeimos nariui mažesnės ir kurie priversti viską paversti išlaidomis (neretai tik maistui ir komunaliniams mokesčiams), netaupo ir nuliniu mokesčių tarifu džiaugtis negali. O va turtingieji (ir šiaip itin dažnai mokantys mažesnius mokesčius) gali.

Beje, mes nepamirštame turtingesniųjų pamaloninti ir mokesčių lengvatomis už gyvybės draudimą (jei pajamos nedidelės ir šeima gausesnė, toks draudimas sunkiai įkandamas), trečios pakopos pensijų kaupimą ir procentiškai daugiau grąžiname už įmokas studijoms.

Taigi kai šalies premjeras aiškina, kad biudžete nėra vietos gerumui, jis mažų mažiausia meluoja. Šitie Lietuvos biudžetai labai geri turtingiesiems. Ir tai rodo skaičiai, kuriuos turi Finansų ministerija ir tikrai pateiktų premjerui, jei jam taip labai nereikėtų tarnauti tiems, kurie įtakingi.

Trečias tinkamos apmokestinimo sistemos bruožas – paprastumas. Lietuva itin didžiuojasi teturinti vieną gyventojų pajamų tarifą. Tiesa, pamirštamas esminis dalykas – tuo tarifu apmokestinamos tik samdomojo darbo pajamos, o daugybė gudročių turgeliuose ir notarų kontorėlėse metų metais mėgaujasi jiems asmeniškai sukurtais mokesčių tarifais. J.Mirrleeso pranešimas gali pagelbėti ir čia – jis teigia, kad paprastumas negali virsti apgaudinėjimu: progresinė turi būti sistema, o ne atskiras kuris mokestis. Lietuvos atveju vertėtų pasakyti, kad imti mokesčius iš žmogaus, kurio pajamos 800 Lt “ant popierius”, net ne nusikaltimas, o paprasčiausia didelė kvailystė. Juk vis tiek iš tokių pinigų, dabar patenkančių į rankas tiems, kurie gauna minimumą, išgyventi neįmanoma. Intuityviai mąstydami ekonomiškai, žmonės renkasi išgyvenimą – emigruoja, tempia kontrabandą, perka kontrabandą…

Moralas, matyt, labai paprastas. Valdžios ponai, nebeišradinėkime dviračių, ypač prisiminę, kad neturite elementarių ekonominių, matematinių bei politekonominių žinių. Tarnaukite turtingiesiems, jei kitaip neišgalite, bet nepamirškite, kad kvailystėmis kertate ir savo, ir verslo galvas. Naivu tikėtis, kad mokėdamas minimalią ar vos didesnę algą rasi pirkėjų. Juk ir kiti temoka minimumą. Ratas užsidaro.