Vyriausybė jau yra priėmusi įsipareigojimą kompensuoti dėl krizės sumažintas pensijas, sako premjeras Andrius Kubilius reaguodamas į socialdemokratų siūlymą jas įstatymiškai pripažinti valstybės skola.

“Tai yra įsipareigojimas, kurį mes esam įtvirtinę patvirtindami sumažintų pensijų kompensavimo visą koncepciją, ta koncepcija bus paversta įstatymu, įstatymą priims Seimas, ir tokiu būdu tas įsipareigojimas taps įstatyminiu”, – interviu Žinių radijui ketvirtadienį sakė premjeras.

Jo buvo paklausta, kaip vertina opozicinės Socialdemokratų frakcijos atstovo Vytenio Povilo Andriukaičio įregistruotą pasiūlymą, kad Seimas patvirtindamas 2011 metų biudžetą neišmokėtas pensijas pripažintų valstybės skoliniais įsipareigojimais Lietuvos pensininkams.

Tuo pačiu Vyriausybės vadovas sakė, kad šiuo metu net ir palaipsniui grąžinti dalį prarastų pinigų pensininkams galimybių nėra.

“Norint tokius pasiūlymus įgyvendinti reikia suvokti, kad tam reikia pinigų, ir didelių pinigų, net 600 mln. litų, valstybei, kuri kovoja su deficitu ir su labai sparčiai augančia skola, ir ypač kai matai daug nerimo bangų tarptautinėse finansų rinkose, neatsakingas išlaidų padidinimas, kaip sakė prezidentė, būtų ekonomiškai nusikalstamas”, – sakė A.Kubilius.

2009 metų pabaigoje Seimas nusprendė, kad dėl krizės sumažintos pensijos ir kitos socialinės išmokos bus mokamos iki 2011-ųjų pabaigos. Didesnės nei 650 litų senatvės pensijos nuo šių metų pradžios sumažintos 1,5-70 procentų.

Vyiausybė žada pagerėjus finansinei padėčiai kompensuoti pensininkams sumažintas pensijas.

Vyriausybei paspaudus, didžiausias valstybės įmones valdančios Susisiekimo ir Energetikos ministerijos jau mato galimybių kitų metų biudžetui surasti šimtus milijonų litų. Tiesa, į biudžeto pajamas tokios sumos neįtrauktos.

„Lietuvos rytas“ rašo:

Didžiausios valstybės valdomos įmonės kitąmet turi surasti ir į biudžetą sumokėti 300 mln. litų daugiau, nei planavo iki šiol. Taip vakar nurodė ministrų kabinetas.

Susisiekimo ministerija jau pateikė planą, kaip iš jų valdomų įmonių sumokėti 150 mln. litų.

Tuo tarpu energetikai kalba atsargiau: gali būti, kad jie sukrapštys tik perpus mažiau, nei pažadėjo kita ministerija.

Kiek anksčiau Aplinkos ministerija yra nurodžiusi miškininkams valstybei kitąmet sumokėti 87 mln. litų daugiau, nei buvo planuota. Tačiau patys urėdai buvo pažadėję tik 20 mln. litų daugiau.

Šie papildomi 300 mln. litų nėra įrašyti į atnaujintą kitų metų biudžeto planą, kurį Vyriausybė teiks parlamentui, sakė finansų ministro patarėja Giedrė Balčytytė.

„Jei papildomų pajamų bus gauta, jos mažins biudžeto deficitą”, – sakė ji.

Biudžeto projekte numatyta, kad valstybės įmonės savo savininkei išmokės kur kas kuklesnę sumą – 33,6 mln. litų.

Susisiekimo ministerijos įmonės biudžetui kitais metais sumokės 95 mln. litų.

Iš jų daugiausia – 80 mln. litų – skirs „Lietuvos geležinkeliai”.

Dar 55 mln. litų bus išmokėta pardavus „Lietuvos geležinkelių” turtą. Tai patvirtino susisiekimo viceministras Arūnas Štaras.

„Visada, gerai pasikrapščius, gali surasti nelabai reikalingų daiktų, kuriuos galima perduoti Valstybės turto fondui parduoti”, – aptakiai parduoti numatytą turtą apibūdino A.Štaras.

Viceministro teigimu, ministerijos įmonės anksčiau tokių sumų biudžetui neskyrė, nes to nebuvo pareikalavusi Vyriausybė.

„Geležinkelininkams bus sunku, bet tai jų pečiams pakeliama suma”, – sakė A.Štaras. Dividendus taip pat mokės „Smiltynės perkėla”, Lietuvos radijo ir televizijos centras, įvairios kitos įmonės.

Tuo tarpu energetikos įmonės kitais metais į biudžetą papildomai sukrapštys dešimtis milijonų litų.

„Ar tai bus 100 mln. litų, ar keliomis dešimtimis milijonų daugiau ar mažiau, tikrai nesiimčiau spręsti. Darome viską, kad lėšų biudžetui atsirastų, bet pasakyti, kokios tai bus sumos, nesiryžčiau.

Politiniai sprendimai turi sutapti su ekonominiais”, – sakė energetikos ministras Arvydas Sekmokas.

Energetikos ministerijos būsimas įnašas – įmonių „Klaipėdos nafta” ir „Lietuvos dujos” dividendai, taip pat pajamos pardavus įmonių turtą.

Teisinamasi, kad kitos energetikos įmonės dividendų mokėti negali, nes jų rezultatai šįmet nebuvo geri.

Visas didžiąsias elektros energetikos įmones Energetikos ministerija valdo ne tiesiogiai, o per įmonę Visagino atominę elektrinę. Todėl pernai sumokėti dividendai liko šiame holdinge ir valstybės biudžeto nepasiekė.

Tačiau A.Sekmokas nesutinka su premjero komandos teiginiais, kad energetikos įmonės gali pasitelkti balanse sukauptus šimtus milijonų litų.

„Šios lėšos tėra buhalterinis pelnas, popieriniai pinigai, apskaitos rezultatas, kai yra buhalterinis pelnas, bet realių pinigų sąskaitose nėra.

Biudžetui turime padėti realiais, ne buhalteriniais pinigais”, – sakė ministras.

„Verslo žinios“ praneša:

Valstybės kontroliuojamos įmonės turi dirbti skaidriau ir efektyviau – šią mantrą vakar vėl kartojo
Vyriausybė, svarstydama valstybės turto valdymo reformos koncepciją, kuri turėtų būti paremta geriausia tarptautine įmonių valdymo praktika. Kaišydama biudžete žiojėjančias skyles, valdžia ėmė akyliau dairytis po valstybės įmonių (VĮ) ūkį, siekdama užsitikrinti kuo didesnę valdomo kapitalo grąžą. „Nors pats premjeras Andrius Kubilius jau buvo suskaičiavęs, kad „Visuomis“ kitąmet šalies
biudžetą papildytų 0,5 mlrd. Lt, naujadarui durys buvo užtrenktos“, – rašo „Verslo žinios“.

Dabar iš VĮ 2011 m. planuojama sužvejoti apie 300 mln. Lt. Pagrindiniai donorai turėtų būti AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir energetikos bendrovės. Planuojama, kad jos biudžeto įplaukas galėtų padidinti mokėdamos dividendus, privatizuojant nekilnojamojo turto (NT) objektus ir nepagrindinės veiklos įmones. Anot „Verslo žinių“, patvirtinta, kad siektinus finansinius rodiklius VĮ nustatys Finansų ministerija. Tačiau VĮ ir toliau išliks pavaldžios ministerijoms. Anksčiau ir premjeras, ir ūkio ministras Dainius Kreivys teigė, kad įgyvendinus valstybės turto valdymo politikos strategiją bus įvesta nauja valdybos narių skyrimo tvarka – valdybose negalės būti ministerijų atstovų.
VŽ mano, kad VĮ valdymas nebus efektyvesnis tol, kol į jų valdymą kišis politikai.

Politikams įmonėse atstovauti turėtų išorinės rinkos dalyvis – profesionalas, kuris padarytų tvarką,
pavyzdžiui, už tantjemas. Kurios, beje, mokamos už rezultatą. Lietuvoje, deja, yra visiškai kitokia praktika: a priori paskiriamas solidus atlyginimas, o rezultatai – nesvarbu. „Taip, pavyzdžiui, atsitiko ir su IAE vadovu Osvaldu Čiukšiu – įspūdingas 26.000 Lt mėnesinis atlyginimas jam paskirtas ne už rezultatus, o už kažkokį mistinį „pavojų“ personos saugumui…“, – taip svarsto „Verslo žinios“.

Šios Vyriausybės nariai dievažijasi, kad yra atviri, dirba labai skaidriai ir profesionaliai. O dėl to, kad visuomenė jų nesupranta ir labai neigiamai vertina, kalta žiniasklaida, viską nušviečianti labai tendencingai. Taigi kaltininkai ir kenkėjai visiškai aiškūs.

Bet pažvelkime, kaip visas tas atvirumas ir skaidrumas atrodo realybėje. Tikriausiai dauguma sutiks, kad Lietuvos energetikos ūkyje šiemet vyksta dideli virsmai: ir dėl naujos atominės elektrinės, ir dėl Lietuvos elektrinės, ir dėl energetikos tiltų, ir dėl RST bei VST reorganizavimo, ir dėl dujų terminalo Klaipėdoje statybos, ir dėl elektros kainų, tai yra dėl to, ar kitąmet kiekvienas vartotojas už elektrą mokės brangiau, ar ne.

Visą šį ūkį lyg ir kuruoja Energetikos ministerija. Taigi teoriškai ji apie visas minėtas temas ir problemas turėtų turėti daugiausiai informacijos. Tačiau ši institucija savo informaciją, regis, laiko seifuose, kad tik visuomenė ko nors nesužinotų, kad tik ko nors neatsitiktų.

Šių metų birželį “Veido” žurnalistai pradėjo keistą odisėją. Iš pradžių siekėme gauti interviu iš energetikos viceministro Romo Švedo. Šis žurnalistę priėmė, bet į klausimus atsakyti atsisakė. Neva klausimai sudėtingi ir jis tam turėtų ruoštis du mėnesius. Atėjo ir praėjo liepa, rugpjūtis, rugsėjis, spalis, lapkritis, o viceministras vis dar ruošiasi. Bet čia dar palyginti trumpas laikotarpis, nes iš “skaidriojo” ministro Arvydo Sekmoko interviu paimti bandome jau dvejus metus. Nesėkmingai.

Iš pradžių kreipėmės į ministro patarėją Kęstutį Jauniškį, šis pažadėjo, kad “Veidui” neturėtų būti sunku gauti interviu. Tada paprašė klausimų, kuriuos nusiuntus mikliai atskriejo žinutė, kad interviu nebus. “Ministras neturi ko pasakyti, o kai turės – surengs spaudos konferenciją”, – paaiškino K.Jauniškis. Taip paprasta dar nebuvo: mes darome, ką norime, o komentuojame – kada norime ir ką norime.

Bet čia svarbu pristatyti visos tokios Energetikos ministerijos viešųjų ryšių politikos pasekmes. Taigi ministerijos vadovybė nieko nekomentuoja, ministerijos tarnautojai visada siūlo kreiptis į nieko nekomentuojančią vadovybę arba apskritai į jokius paklausimus nereaguoja. Vadinasi, Energetikos ministerijos negalima vertinti kaip informacijos šaltinio. Kas žurnalistams belieka? Kalbinti tai, kas liko. O liko visokie senosios energetikų kartos atstovai, kurie neretai būna šališki, arba ekspertai, kurie turi įvairių interesų.

Taip gimsta straipsniai. Tuomet iš Seimo, Vyriausybės, o neretai ir iš pačios Energetikos ministerijos pasigirsta klyksmas, kad straipsniai nupirkti, kyšo “Gazpromo” ausys ar uodegos. Bet iš tikrųjų jokios “Gazpromo” ausys čia nekyšo. Jei ir kyšo, tai tik pačios Energetikos ministerijos vadovų neskaidrumo, neatvirumo ir neprofesionalumo ausys. “Bet tokie jau mes esame, taip jau mes nusprendėme ir tokią viešųjų ryšių politiką pasirinkome. Nes mes bet kokiu atveju gauname per galvą”, – paaiškino K.Jauniškis.

Bet čia derėtų priminti, kad su tokia viešųjų ryšių politika galima toli nusiristi. Taip, beje, atsitiko ir su daugiabučių namų renovavimo programa. Jei Energetikos ministerijos vadovybė ir toliau taip bendraus, toks pat likimas laukia ir dalies energetikos projektų.

Absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų ir toliau Vyriausybės veiklą vertina neigiamai, labiausiai jiems klūva nesugebėjimas pažaboti monopolijų ir chaotiška mokesčių reforma.

Tai rodo naujienų portalo delfi.lt užsakymu rinkos tyrimų bendrovės “Spinter tyrimai” atlikta apklausa.

Paklausti, kokie yra didžiausi Vyriausybės nuveikti darbai, gyventojai dažniausiai nurodė “Leo LT” išardymą ir vaistų kainų sumažinimą.

84,2 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad Vyriausybės sprendimai turėjo neigiamos įtakos jų gyvenimo kokybei, 12,9 proc. tokio poveikio neįžvelgė, tuo metu vos 1,7 proc. atsakė, kad dėl Ministrų kabineto priimtų sprendimų jų gyvenimo kokybė pagerėjo. 13 proc. apklaustųjų neturėjo nuomonės šiuo klausimu.

Paklausti apie didžiausias Vyriausybės darbo klaidas, dažniausiai gyventojai nurodė nesugebėjimą pažaboti monopolijų (68,8 proc.), chaotišką mokesčių reformą (61,9 proc.), išmokų mažinimą socialiai jautrioms grupėms (56 proc.), nepakankamą biurokratinio aparato mažinimą (54 proc.) ir kt.

Didžiausiu Vyriausybės nuveiktu darbu gyventojai dažniausiai nurodė elektros sektoriaus milžino “Leo LT” išardymą. Taip manė 40,8 proc. apklausos dalyvių.

Antras pagal populiarumą atsakymas buvo vaistų kainų mažinimas (22,5 proc.), trečias – investuotojų pritraukimas (15,9), ketvirtas – valstybės finansų stabilizavimas (9,9 proc.), penktas – biurokratinės kontrolės verslui mažinimas (8 proc.).

Visų Nacionaliniame susitarime užsibrėžtų tikslų per metus pasiekti nepavyko. Tačiau Vyriausybė su socialiniais partneriais netrukus pradės derinti naujojo susitarimo tekstą ir į bendradarbiavimą mėgins įtraukti platesnes visuomenės grupes bei partijas.

Vyriausybės ir verslo, profesinių sąjungų, pensininkų atstovai vakar susirinko aptarti, kaip pavyko įgyvendinti prieš metus užsibrėžtus tikslus. Premjeras Andrius Kubilius pareiškė, kad bendrų pastangų rezultatas yra reikšmingas. “Galime drąsiai teigti, kad pavyko pasiekti viską apimantį stabilumą, nors yra dar nebaigtų darbų”, – aiškino ministras pirmininkas.

Susitikimo dalyviai sutarė, kad pavyko pasiekti krašto finansų stabilumą, tačiau dar daug kas liko nepadaryta. Socialiniai partneriai linkę pratęsti bendradarbiavimą su valdžia ir mano, kad reikia suformuluoti tikslus ilgesniam nei metų laikotarpiui.

Lietuvos žinios” rašo:

Investuotojų forumo vykdomoji direktorė Rūta Skyrienė po susitikimo žurnalistams sakė, kad vienas svarbiausių uždavinių – fiskalinis krašto finansų konsolidavimas – pasiektas. “Lietuva giriama tarptautinių organizacijų, nes susitvarkė savo finansus”, – pridūrė ji.

Tačiau, anot jos, darbo santykių srityje pasiekta nedaug. “Buvo padaryta kosmetinių pataisymų, kurie įmanomi tik įmonėje turint kolektyvinę sutartį. Smulkios įmonės, kuriose nėra profsąjungų, neturi ir tokios galimybės, o direktorius prievarta profsąjungų neįkurs”, – sakė R.Skyrienė. Ji pridūrė, kad nedžiugina ir Nacionalinio susitarimo dalies, apimančios verslo sąlygų gerinimą, įgyvendinimas.

R.Skyrienė taip pat pabrėžė buvusi nemaloniai nustebinta, kai sužinojo, kad valdžia neįvykdė pažado per metus 10 proc. sumažinti valstybės tarnautojų skaičių. “Pamatėme, kad bendras procentas yra tik 1,54″, – teigė R.Skyrienė. Nacionalinio susitarimo vykdymo ataskaitoje teigiama, kad per 9 šių metų mėnesius patvirtintų pareigybių skaičius sumažėjo 1,54 proc., užimtų – 2,28 procento. Tuo metu Vyriausybės išplatintame pranešime aiškinama, kad per dvejus metus valstybės tarnautojų skaičius susitraukė 11,4 procento.

Anot R.Skyrienės, Investuotojų forumas greičiausiai pasirašys kitą Nacionalinį susitarimą. Ji pabrėžė būtinybę į bendradarbiavimą įtraukti ir partijas, nes patirtis parodė, kad kai kurie svarbūs sprendimai neranda paramos Seime.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) viceprezidentas Gediminas Rainys kaip didelį laimėjimą įvardijo tai, kad pavyko užmegzti dialogą su Ministro pirmininko tarnyba ir kai kuriomis ministerijomis. Jo teigimu, džiugina, kad pavyko pasiekti krašto finansų stabilumą. “Visuomenė vis labiau supranta, kad valstybės skolos didėjimas yra tokia pat blogybė, kaip ir mokesčių didinimas. Reikia pripažinti, kad pažanga šioje srityje yra, nes fiskalinis deficitas mažėja, o mokestinė našta verslui liko stabili”, – sakė LPK atstovas.

Jo teigimu, silpnokai sekasi plėtoti privataus ir viešojo sektorių partnerystę. “Šiame procese reikia tiesiog daryti savo darbą ir mažiau laukti metodikų, įstatymų ar jų įgyvendinamųjų aktų”, – pabrėžė G.Rainys.

LPK viceprezidentas teigė, kad pramonininkai yra nusiteikę kalbėtis apie kitą Nacionalinį susitarimą, tačiau pabrėžė, jog jame reikėtų nubrėžti tikslus ne metams, bet ilgesniam laikotarpiui. “Labai svarbi problema yra šešėlinė ekonomika. Visi nuo to kenčiame, nes kiek nesurenkama legalių mokesčių, tiek reikia patiems mokesčių mokėtojams didinti arba mažinti atitinkamas išlaidas. Didieji viešųjų išlaidų naudotojai – socialinė apsauga, sveikata, švietimas ir viešasis saugumas. Galbūt reikėtų peržiūrėti atskiras eilutes, racionaliau naudoti išlaidas. Mūsų pajamos ir išlaidos turi būti subalansuotos, kad negyventume didėjančios skolos sąskaita”, – sakė G.Rainys.

Lietuvos darbo federacijos pirmininkas Vydas Puskepalis aiškino, jog profsąjungos norėtų, kad minimalus atlyginimas artimiausiu metu didėtų iki 1 tūkst., vėliau – iki 1,2 tūkst. litų. Tai komentuodamas G.Rainys tikino, kad šį klausimą turėtų nagrinėti Trišalė taryba. “Manau, kad ir šiuo klausimu galima prieiti prie vieningos nuomonės”, – pridūrė jis.

„Vakaro žinios“ praneša:

Nacionalinis susitarimas, turėjęs užtikrinti paramą verslui ir visuomenei, mainais už tai išgaunant pastarųjų pažadą neprotestuoti, žlugo. Mat dauguma pažadų, kaip ir tikėtasi, netapo tikrove. Tik premjeras Andrius Kubilius dar įsitikinęs, kad nutarimu pavadintas susitarimas pavyko.

Vakar Nacionalinio susitarimo metinių proga jį pasirašę visuomenės ir verslo atstovai rinkosi į Vyriausybę aptarti rezultatų su valdžia bei kalbėtis dėl naujų. Mat pastarojo galiojimo laikas baigsis gruodžio 31-ąją. Tačiau gavę daugiau nei 50 lapų valdžios ataskaitą, verslo, profesinių sąjungų bei kitų organizacijų atstovai nustėro – neįgyvendinta didžioji dalis įsipareigojimų ir reikalavimų. Tad daugelis suabejojo, ar verta tęsti toliau susitarimus.

Rūta SKYRIENĖ – Investuotojų forumo vykdomoji direktorė:

Žvelgiant į verslo sąlygas darbo santykių srityje nieko neįvyko – tik kosmetiniai pataisymai. Smulkesnis verslas ar įmonės, neturinčios profesinių sąjungų, galimybių ką nors pakeisti neturi. Nustebino ir dar vienas dalykas – susitarime buvo pažadai sumažinti valstybės tarnautojų skaičių 10 procentų. Pamačiau, kad bendras skaičius – 1,54 proc. Nacionalinis susitarimas nėra visiškai įgyvendintas, tik su išlygomis.

Gediminas RAINYS – Lietuvos pramonininkų konfederacijos generalinis direktorius:

Yra problemų investiciniame bloke dėl būsto renovacijų – tai yra tik procesas, eiga. Suprantu, kad tai ne metų reikalas, bet ir ne kelių šimtų metų, kaip numatoma dabar. Norėtųsi, kad tai įvyktų per 4-5 metus. Yra problemų ir dėl verslo aplinkos – užtenka pažiūrėti, kaip vykdomi Saulėtekio ir Saulėlydžio sprendimai. Po Ignalinos atominės uždarymo visi už elektrą mokame apie 10 centų brangiau. Tolesniuose susitarimuose yra reikalavimas įvykdyti tai, kas pažadėta šiame susitarime, bet neįvykdyta.

Danas ARLAUSKAS – Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius:

Pateikti atsakymai mūsų neįtikino. Formuluotės “paruoštas projektas” nieko nesako. Todėl norėtume susitikti su kiekvienu ministru atskirai, tada spręsime, ar pavyko susitarimas. Mes tikėjomės daugiau. Pavyzdžiui, Finansų ministerija susitarime tvirtino, kad PVM iki 21 proc. didinamas laikinai, o kitais metais, t. y. šiandien, jis bus persvarstomas į mažinimo pusę. Bet dabar teigiama, kad diskutuoti apie PVM mažinimą nėra galimybės. Meldžiamasi, kad tik eksportas mus išgelbės, bet per jo gelbėjimą nustekensime vidaus rinką – ją užims Lenkija, Rusija, Baltarusija. Mums trūksta argumentų.

Bronius MARKAUSKAS – Žemės ūkio rūmų pirmininkas:

Vyriausybė prisiėmė nemažai įsipareigojimų ir nelabai juos vykdė. Pavyzdžiui, mažinti verslo kontrolę dubliuojančių institucijų, lengvinti verslui sąlygas. Tie punktai nebuvo vykdomi. Be to, verslo sąlygų lengvinimas – biurokratinės procedūros trunka ir pusantrų metų. Pasinaudojome įšaldytais mokesčiais, tai buvo paspirtis. Dėl prasmės, ar pasirašyti tolesnį susitarimą, jei būtų įtrauktos ir politinės partijos, gal ji ir būtų. Jei ne – neaišku. Be abejo, esame nusivylę susitarimu, nors jis turėjo naudą tik dėl to, kad buvo galima dažniau rinktis ir diskutuoti.

Algirdas KVEDARAVIČIUS – Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininko pavaduotojas:

Susitarimo turinys buvo neaiškus, jį pasirašėme tik dėl to, kad Vyriausybė įsipareigojo be mūsų sutikimo nekeisti Darbo kodekso. Visa tai, ką mes siūlėme, – darbo užmokesčio reguliavimas, pensijų sistemos reikalai, korupcijos prevencijos priemonės, kitoks europinių lėšų naudojimas verslui skatinti – nė nebuvo įtraukta. Struktūrinių fondų paskirstymas korupcinis, pinigai skirstomi saviems, darbo vietos nekuriamos, o renovacijai skirtas fondas nenaudojamas, tik guli be jokių palūkanų. Koks susitarimas, kai į kai kurias darbo grupes mūsų net nekvietė? Todėl pasakyti, ar pasirašysime naują susitarimą, tikrai negalime.

Andrius KUBILIUS – premjeras:

Svarbu tai, kad ne tik įvertinome, jog susitarimas suvaidino svarbų vaidmenį. Daug dalykų pasiekta, kai kas galbūt ir nepasiekta. Ir toliau reikia daug dirbti. Tai, ką mums svarbiausia pavyko pasiekti, – tai pačią dialogo formą, patį susitarimą, kaip tokį labai svarbų visuomenei instrumentą. Jau kitą savaitę susitarimo dalyviai susirinks pas kanclerį ir tarsimės dėl susitarimo kitiems metams, dėl labai aiškių problemų, tokių kaip kova su kontrabanda, kova su šešėliu, kaip struktūrinių reformų įgyvendinimas, parama smulkiajam verslui, nedarbo įveikimas, energetikos reikalai. Todėl džiaugiuosi, kad prieš metus mums pavyko tokį susitarimą pasiekti. Per dvejus metus valstybės tarnautojų skaičius yra sumažėjęs 11 procentų. Tik šių metų sumažėjimas yra 1,5 procento. Dirbtinai nesiekėme mažinti, siekėme efektyvios veiklos. Dėl minimalaus atlyginimo kėlimo – šis klausimas buvo iškeltas svarstant, ką daryti, kad žmonės neįprastų gyventi iš socialinių pašalpų. Analizė parodė, kad 4 asmenų šeima pagal dabartinę sistemą gali gauti iki 2,5 tūkst. litų mėnesio pajamų. Tada, esant nustatytai minimaliai 800 litų algai, noro dirbti už ją nėra labai daug. Svarstysime ir ilgalaikės pensijų reformos metmenis, ir darbo rinkos situaciją, ir ką turime daryti paskatų grįžti į darbo rinką klausimu.

Šalies gyventojai vis mažiau pasitiki dabartinės Vyriausybės veiklą. Ją teigiamai vertina mažiau nei dešimtadalis respondentų, rodo penktadienį paskelbti apklausos rezultatai.

Rugsėjį konservatoriaus Andriaus Kubiliaus vadovaujamo ministrų kabineto veiklą teigiamai arba greičiau teigiamai įvertino 7,9 proc. apklaustųjų, rodo bendrovės “Spinter tyrimai” atlikta apklausa, kurią skelbia delfi.lt portalas.

Teigiamai apie Vyriausybės darbą pasisakė 0,8 proc. apklaustų respondentų, dar 7,1 proc. žmonių apie A.Kubiliaus ministrų kabineto darbą atsiliepė greičiau teigiamai.

Tuo tarpu neigiamai Vyriausybės darbą sakė vertiną 48,3 proc. apklaustųjų, greičiau neigiamą nuomonę išsakė 33,7 proc. Lietuvos gyventojų.

Apie dešimtadalį (10,1 proc.) apklaustųjų teigė nežiną, kaip vertiną Vyriausybę, arba į klausimą tiesiog neatsakė.

Per pastarąjį mėnesį žmonių nuomonė nepasikeitė dėl politiko, kuris geriausiai tiktų būti premjeru.

Kaip ir praėjusį mėnesį, apklaustieji šias pareigas labiausiai buvo likę patikėti Seimo pirmininkei, konservatorei Irenai Degutienei – už jos kandidatūrą pasisakė 22,8 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų. Praėjusį mėnesį paramą šiai politikei išsakė 21,4 proc. apklaustųjų.

Apie dešimtadalis respondentų (9,9 proc.) premjero pareigas norėtų patikėti socialdemokratų lyderiui Algirdui Butkevičiui, panašų pasitikėjimą gyventojai išreiškė ir Darbo partijos pirmininku Viktorui Uspaskichu – ministro pirmininko kėdėje jį regėti norėtų 9,6 proc. žmonių.

Toliau potencialių premjerų sąraše rikiuojasi SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda (7,1 proc.), socialdemokratų europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė (4,1 proc.), visuomeninį judėjimą kuriantis Artūras Zuokas (3,8 proc.), dabartinis premjeras A.Kubilius (3,5 proc.), finansų ministrė Ingrida Šimonytė (3,3 proc.), “Tvarkos ir teisingumo” partijos pirmininkas, europarlamentaras Rolandas Paksas (2,5 proc.), Liberalų sąjūdžio pirmininkas Eligijus Masiulis (2,5 proc.).

Apklausą atliko viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė “Spinter tyrimai” šių metų rugsėjo 22- 29 dienomis. Tyrimo metu buvo apklaustas 1005 respondentai.

Finansų ministrė Ingrida Šimonytė pareiškė, kad 2009 metų pradžioje Vyriausybė buvo priversta skolintis neviešai dėl ypatingos padėties. Seime atsakydama į Valstybės kontrolės priekaištus, kad toks skolinimosi būdas buvo nereglamentuotas, ministrė teisinosi, kad daugiau jis nebenaudojamas.

“Nei poreikio skolintis tokiu būdu, nei paklausos išleistoms priemonėms nebuvo įmanoma suplanuoti iš anksto”, – teigė finansų ministrė.

I.Šimonytė aiškino, kad neviešai buvo skolintasi tik praėjusių metų pradžioje. Toks skolinimosi būdas buvo taikomas todėl, kad buvo susiklosčiusi ypatinga situacija – 2008 metų pabaigoje prasidėjus globaliai ekonomikos krizei, tarptautinės finansų rinkos užsidarė – tai reiškia, užsienio rinkose nebuvo galimybės pasiskolinti leidžiant euroobligacijų emisijas.

Pasak jos, neviešas skolinimosi būdas šiuo metu nebenaudojamas.

Valstybės kontrolierė Giedrė Švedienė konstatavo, kad 2009 metais Vyriausybės vertybiniai popieriai buvo leidžiami neviešai, nors šitaip pasiskolinti nebuvo iš anksto suplanuota, be to, toks išleidimas iki šiol nėra reglamentuotas.

“2009 metais Vyriausybės vertybiniai popieriai, išleisti neviešu būdu, sudarė didžiausią (56 proc.) dalį skolinimosi vidaus rinkoje, tačiau skolintis tokiu būdu nebuvo numatyta nei Vyriausybės vidutinės trukmės skolinimosi ir skolos valdymo strategijoje, nei sudarant metinę 2009 metų skolinimosi programą”, – sakė G.Švedienė.

Seimui pateikta vertinti Valstybės kontrolės parengta išvada dėl 2009 metų valstybės biudžeto įvykdymo. Dvi savaites Valstybės kontrolės ataskaitą analizuos Seimo komitetai, vėliau svarstymas bus tęsiamas plenariniuose posėdžiuose.

Įvertinusi 55 iš valstybės biudžeto finansuojamų institucijų ir įstaigų bei savivaldybių finansinę veiklą, tik dėl ketvirtadalio audituotų valstybės biudžeto asignavimų Valstybės kontrolė neturėjo reikšmingų pastabų. 2009 metais deficitinio valstybės biudžeto pajamos siekė 20,709 mlrd. litų, o išlaidos – 24,593 mlrd. litų.

„Lietuvos rytas“ praneša:

Prie Finansų ministerijos vairo stojus Algirdui Šemetai, valstybė ėmė skolintis iš šalies komercinių bankų ne konkurso būdu, nors įstatymai to neleidžia. Tai pareiškė Valstybės kontrolė (VK).

Kontrolierių teigimu, tikėtina, kad dėl to valstybė mokėjo per dideles palūkanas ir pabloginto sąlygas kitiems paskolų gavėjams.

VK pažymi, kad visi neviešo skolinimosi sandoriai, išskyrus vieną, buvo sudaryti didesnėmis palūkanomis nei vieši. Ir viešu, ir neviešu būdu skolino tie patys bankai, todėl jie buvo suinteresuoti nebedalyvauti viešuose aukcionuose ir neskolinti pigiau, tvirtina VK.

Kontrolieriai taip pat priekaištauja, kad Finansų ministerija investuotojus apie neviešą skolinimą informuodavo itin nenoriai ir šykščiai.

„Nė vienas oficialus šaltinis nepateikė detalios informacijos apie neviešus vertybinių popierių išleidimus. Tai klaidina vartotojus”, – pareiškė kontrolieriai.

„Buvo naudojamasi iš anksto neplanuota galimybe skolintis kitomis sąlygomis nei aukcionuose.

Jeigu ja nebūtų buvę pasinaudota, jau 2009-ųjų pradžioje valstybė būtų negalėjusi mokėti pensijų, socialinių išmokų, atlyginimų pedagogams, medikams”, – rašoma Finansų ministerijos komentare.

Esą 2009 metų pradžioje aukcionuose buvo pateikti pageidavimai gauti ir 13 proc. viršijančias palūkanas. O vieno aukciono metu valstybei siūlyta skolinti ir už 16 proc.

Valstybės kontrolė ir ministerija nesutaria, ar pastaroji išvis turėjo teisę skolintis neviešai.

Kontrolieriai savo ataskaitoje taip pat pažymi, kad apskaičiuodama valstybės skolą Finansų ministerija suklydo daugiau kaip šimtu milijonų litų. Tiesa, skola ne sumažinta, o padidinta 123,08 mln. litų.

VK nuomone, Finansų ministerija neteisingai priskaičiavo, kad kylant dolerio kursui didėjo paskolos doleriais vertė. Valstybės paskolos specialiomis priemonėmis yra apsaugotos nuo šio kurso svyravimo.

Be to, valstybė esą prarado ne mažiau kaip 400 tūkst. litų palūkanų, nes ištisą mėnesį užtruko konvertuoti pernai pasiskolintus 1,5 mlrd. JAV dolerių į litus.

Tiek užtruko, kol valstybė sutarė su bankais apsidrausti nuo rizikos, kad kis JAV dolerio ir euro santykis.

Doleriai, už kuriuos jau buvo skaičiuojamos palūkanos, nenaudojami gulėjo Lietuvos banko einamojoje sąskaitoje. Už tai nebuvo mokamos palūkanos.

Marius Dubnikovas

Lietuvos finansų maklerių asociacijos prezidentas

„Praėję metai buvo ekstremalių išbandymų metai. Valstybei kritiškai reikėjo pasiskolinti, o skolintojų trūko, buvo abejojama net ir didesnių valstybių galimybėmis skolas sugrąžinti.

Ne visada sprendimai buvo patys geriausi, bet tuo metu visos priemonės buvo tinkamos. Manau, Finansų ministerijos priemonės buvo naudojamos tiek tinkamai, kiek tuo metu leido situacija.”

„Respublika“ rašo:

„Lietuvos valdžios institucijos su valstybės pinigais elgiasi nusikalstamai. Iš pasaulio bankų skolinasi su 8 proc. ir didesnėmis palūkanomis, tuos pinigus laiko komerciniuose bankuose, o gauna perpus mažesnes palūkanas arba net primoka už valstybinių indėlių laikymą. Negana to, dar paaiškėjo, kad Vyriausybė skolinasi daugiau milijardų, nei reikia biudžeto deficito skylėms užkišti.

Seimo Biudžeto ir finansų komiteto narys Algirdas Butkevičius pasibaisėjęs, kad valdžios institucijos biudžeto pinigais taškosi kaip savais ir drįsta neteikti informacijos net valstybės auditoriams.

“Nebuvo pateikti visi teisės aktų nustatyti biudžeto vykdymo rodikliai, nėra iždo sąskaitų likučių komerciniuose bankuose, nepateikta visa informacija apie valstybės investicijas. Tai yra pinigai, skirti ekonomikai plėtoti. Ar tos lėšos panaudotos nesėkmingai, ar jų panaudojimas buvo labai žemas – neaišku kodėl, bet ta medžiaga Valstybės kontrolei nebuvo pateikta”, – spėliojo A.Butkevičius.

Jis negailėjo kritikos Vyriausybei, kad brangiai skolinosi, o tuo tarpu iš 141,3 mln. litų Privatizavimo fondo lėšų buvo panaudota vos 10 mln. litų.

“Kai mažėja atlyginimai, karpomos žmonių pensijos, komercinių bankų sąskaitose guli milijardai nepanaudotų valstybės lėšų, kurias reikėjo skirti ekonomikai gaivinti, darbo vietoms išsaugoti ir naujoms sukurti”, – sakė A.Butkevičius. Anot jo, tendencingai atrodo ir tai, kad auditoriams nebuvo pateikti duomenys apie 1,4 mlrd. litų skolintų lėšų, kurios yra investuotos komerciniuose bankuose.

Valstybės auditoriai atkreipė dėmesį ir į tarptautinėms kredito reitingų agentūroms mokamus mokesčius. 2009 m. keturioms agentūroms sumokėta apie 4 mln. litų, tačiau vienai iš jų – “Standard&Poor’s” – mokama net keletą kartų daugiau nei likusioms agentūroms.

Auditorių nuomone, skolinimosi poreikis turi būti prognozuojamas taip, kad užtikrintų efektyvų valstybės piniginių išteklių valdymą. Tačiau pernai Vyriausybė skolinosi net ir tada, kai tokios būtinybės nebuvo.

Valstybės kontrolė išsiaiškino, kad 2009 m. atskirais mėnesiais valstybės piniginių išteklių likutis svyravo nuo 8 mln. litų net iki 5,5 mlrd. litų (spalio mėn.).

Laikinai laisvos lėšos investuojamos į terminuotus indėlius ir Vyriausybės vertybinius popierius, tačiau skolinių įsipareigojimų valdymo išlaidos smarkiai viršija iš investavimo gautas pajamas. Mat skolinamasi vidutiniškai už 8 proc. metinių palūkanų, o už laikinai laisvas lėšas, investuotas į terminuotus indėlius, mokamos palūkanos nesiekia nė 4 proc. litais ir 0,5 proc. eurais.

“Vyriausybė vis kartoja, kad reikia taupyti, reikia skolintis, o vien praeitų metų gruodžio 31 d. į terminuotus indėlius komerciniuose bankuose buvo įvairiais laikotarpiais investuota 842 mln. litų valstybės lėšų, – sakė A.Butkevičius. – Pasižiūrėjau, kokia situacija šiandien – rugsėjo 1 d. terminuoti indėliai sudarė net 3,3 mlrd. litų. Bet gali būti ir atskiri pinigai einamosiose sąskaitose, tik, kaip pažymėjo Valstybės kontrolė, asignavimų valdytojai šios informacijos kažkodėl nepateikė”.

Valstybės kontrolė įdomius faktus paskelbė ir apie Gedimino Kazlausko vadovaujamos Aplinkos ministerijos vykdomą daugiabučių namų atnaujinimo programą. Jos nepavyks laiku įgyvendinti. Ji dar net nepradėta vykdyti, nors pinigai seniausiai yra.

Valstybės kontrolės 2-ojo departamento direktoriaus pavaduotojas Mindaugas Milčiūnas kalbėdamas su “Respublika” pripažino, kad neskaičiavo, kiek mūsų visų lėšų ministras G.Kazlauskas užsienio bankui atidavė šiais metais – gal už indėlio tvarkymą sumokėta jau per dešimt milijonų litų?

“Aš tik žinau, kad Aplinkos ministerija dar šiemet bankui pagal sutartį privalo pervesti apie 200 mln. litų”, – “Respublikai” sakė M.Milčiūnas.

Valstybės auditorių teigimu, iki šių metų vidurio buvo tik šeši daugiabučių renovacijos projektai, kuriems galima suteikti paramą iš Kontroliuojančiojo fondo lėšų.

Seimo Tėvynės sąjungos-Krikščionių demokratų frakcijos seniūnas Jurgis Razma, paprašytas įvertinti tokį koalicijos partnerio ministro G.Kazlausko neūkiškumą, iš pradžių sutriko.

“Čia kažkas ne taip. Gal skaičiai neteisingi? Jei iš tikrųjų taip, reikia aiškintis, kaip bankas pasirinktas, ar buvo tartasi su kitais bankais, ar buvo skelbiamas konkursas. Nenorėčiau sakyti, kad tai korupcija, bet aiškintis pagrindo yra”, – J.Razma nesiryžo išsakyti nuomonės, kas – politikai ar teisėsaugos institucijos – turėtų tirti tokį ministro G.Kazlausko švaistūnišką elgesį.

Loreta GRAUŽINIENĖ, Seimo Audito komiteto pirmininkė:

Ir dideliu verslininku nereikia būti, kad sugebėtum suskaičiuoti – į banką įdėti pinigai turi duoti naudą, o ne nuostolį. Šio atvejo, kai Aplinkos ministerija vien per tris praėjusių metų mėnesius “praganė” per du milijonus litų, nedrįsčiau pavadinti aplaidumu. Tai jau nusikaltimas, kurį tirti privalėtų atitinkamos institucijos. Juk tai ne asmeniniai ministro G.Kazlausko, o mūsų visų pinigai. Kita vertus, šie į banką padėti milijonai yra gyvybiškai reikalingi finansavimo šaltinių neturinčiam Lietuvos verslui.

Iki šiol vis galvojau, gal vienas ar kitas ministras nesuvokia ekonomikos dėsnių, gal jam paprasčiausiai nesiseka. Šiuo ministro G.Kazlausko atveju darau prielaidą, kad tai sąmoningas veiksmas. O kam jis naudingas, reikia giliau patyrinėti. Nepagavau už rankos, bet galima daryti prielaidą, kad kai kas iš to turi finansinės naudos. Juo labiau kad renovacijai įšaldytą pusę milijono litų ruošiamasi papildyti dar keliais šimtais milijonų.

Andrius MAZURONIS, Seimo Audito komiteto narys:

Dabartinė Vyriausybė jau ne pirmą kartą savo sprendimais demonstruoja ypatingą palankumą komerciniams bankams. Tai buvo akivaizdu ir svarstant Aukštojo mokslo įstatymą, ir kitus, kurie prisidėjo gelbėjant nuo krizės bankus, bet ne Lietuvos žmones.

Valstybės kontrolė jau pernai svarstant biudžeto vykdymo apyskaitą konstatavo, kad valstybės skolinimosi politika vykdoma netikslingai ir nelogiškai. Šįmet išvados pasikartoja. O Vyriausybė dar daugiau skolinosi vidaus rinkoje, kas, kaip teigia auditoriai, naudingiausia šalyje veikiantiems skandinaviškiems komerciniams bankams.

Tai, kas vykdoma valstybėje su skolinimosi politika, yra netoleruotina. Bet kad padėtis keistųsi, reikia politinės valios. Dabar politinę valią demonstruoja tie, kas turi didesnį kiekį mygtukų Seime, ir tam tikrų grupių interesai nusveria prieš naudą visai valstybei ir jos žmonėms.

„Vilniaus diena“ praneša:

Vyriausybė sulaukė kritikos, kad milijardus laisvų pinigų laikydama kaip terminuotuosius indėlius, tuo pačiu metu brangiai skolinasi užsienyje. Tačiau ekspertai tikina, kad rizika gali kainuoti dar brangiau.

Sausio 1-ąją valstybė turėjo 3,3 mlrd. litų laisvų lėšų, iš jų 1,4 mlrd. litų laikė komercinių Lietuvos ir užsienio bankų terminuotuose indėliuose. Tačiau net turėdama tiek lėšų sąskaitose, šalis skolinosi ir vidaus, ir užsienio rinkose. Pavyzdžiui, vasario mėnesį dešimčiai metų pasiskolino 2 mlrd. JAV dolerių (apie 5 mlrd. litų) su 7,625 proc. metinių palūkanų.

Tokią situaciją valstybėje būtų galima palyginti su gyventoju, kuris neturėdamas nė lito kišenėje yra priverstas kreiptis į greitųjų kreditų įmonę. Kreditą toks žmogus gautų, tačiau jo kaina būtų didžiulė.

Buvęs Finansų ministerijos Iždo departamento direktorius, dabar Ukrainos VAB banko valdybos pirmininko pavaduotojas Lukas Tursa sakė, kad praktika, kai valstybė turi laisvų lėšų, jas investuoja ir tuo pačiu metu skolinasi, yra įprasta.

“Žmonės, kurie dirba Finansų ministerijoje, mato ne tik dieną ar dvi, savaitę į priekį, o pinigų poreikį po mėnesio ar dviejų. Atrodo, štai – sąskaitoje 3 mlrd., o po dviejų savaičių pasiskolino dar du. Klausimas – kodėl? Todėl, kad po mėnesio reikės grąžinti 5 mlrd.”, – dėstė pašnekovas.

Anot jo, valstybė turi skolintis deficitui padengti ir ankstesnėms paskoloms grąžinti. “Kitų valstybės išlaidų atveju dar galima atidėti atsiskaitymus, o laiku negrąžinus paskolų būtų kur kas rimtesni padariniai. Todėl valstybė, siekdama apsidrausti nuo tokios rizikos, skolinasi iš anksto”, – aiškino L.Tursa.

Pasak jo, būtų idealu pasiskolinti prieš dieną iki didesnio mokėjimo. Tačiau kyla rizika, kad tuo metu pasiskolinti gali būti neįmanoma dėl pasikeitusios padėties rinkoje arba paskola bus labai brangi.

“Todėl skolinamasi anksčiau. Kitas dalykas, kadangi mūsų kapitalo rinka negali visiškai patenkinti Vyriausybės skolinimosi poreikio, tenka eiti į tarptautines rinkas. Todėl tenka imti skolon didesnes sumas, nes skolintis nedaug būtų brangiau”, – apie tai, kad ne visuomet galime rinktis ir skolintis tik tiek, kiek reikia tuo metu, kalbėjo pašnekovas.

Anot ministerijos, investuojant lėšas į terminuotuosius indėlius Lietuvos ir užsienio komerciniuose bankuose, siekiama ne sukurti pridėtinę vertę, o gauti didesnę grąža nei investuojant į terminuotuosius indėlius Lietuvos banke. Laisvos valstybės lėšos investuojamos skirtinguose bankuose, kaip 1–3 mėnesių terminuotieji indėliai, nevienodo dydžio sumomis.

“Pasiskolintos ar į iždą surinktos lėšos, kol jos laikinai nenaudojamos, nėra joks perteklius, jos laikomos tol, kol iš jų turi būti apmokėtos išlaidų sąskaitos. Specialistai mato būsimas išlaidas ir atsižvelgdami į tai planuoja lėšų poreikį ir laisvų valstybės lėšų investavimo terminuotuosiuose indėliuose trukmę”, – aiškina ministerijos pareigūnai.

Kad indėlių ir paskolų palūkanos nepalyginami dalykai, sutinka ir L.Tursa. “Pasiskoliname brangiau, o į bankus dedame mažesnėmis palūkanomis. Gauname neigiamą maržą. Tačiau apsidraudžiame, kad laiku turėsime pinigų vieniems ar kitiems įsipareigojimams įvykdyti”, – aiškino vienas Ukrainos banko VAB vadovų.

Kitas klausimas, kaip valdomos valstybės lėšos. “Jei bankas gautus indėlius investuotų į aktyvus, kurie neštų mažesnę grąžą nei indėlių palūkanos, jis patirtų nuostolius ir gal net bankrutuotų. Todėl bankai prisiima didesnę riziką ir išplečia priemonių sąrašą bei gauna didesnę grąžą. Tą patį galėtų daryti ir valstybė, ir tai daroma kitose šalyse”, – kalbėjo L.Tursa ir pripažino, kad Lietuvoje valstybės lėšų valdymas galėtų būti efektyvesnis.

Nors buvo planuota, šiemet Vyriausybės rūmuose nepavyko įrengti techniškai saugios, Europos Sąjungos (ES) ir NATO įslaptintos informacijos naudojimo standartus atitinkančios patalpos.

Prieš metus Ministro pirmininko tarnyba (MPT) pranešė, kad šiam svarbiam projektui 2010-aisiais bus skirta 900 tūkst. litų. Vėliau, patikslinus Valstybės investicijų programą, šiam projektui skirta 700 tūkst. litų.

“Darbai nepajudėjo, pinigai nepradėti naudoti”, – antradienį dienraščiui “Lietuvos žinios” sakė MPT Administravimo valdybos Informacinių sistemų ir turto valdymo skyriaus vedėjo pavaduotojas Arvydas Domanskis.

Jo teigimu, skirta suma yra pernelyg maža tokiam projektui įgyvendinti, o daugiau lėšų niekas nepridėjo.

“Atsižvelgiant į naujas kainas visai įrangai reikėtų apie 2,7 mln. litų”, – aiškino A. Domanskis.

Vieta slaptiems pokalbiams, tiksliau – posėdžių salei, techniškai apsaugotai nuo įrašymo ir filmavimo galimybių, parinkta pirmame Vyriausybės rūmų aukšte.

Jo nuomone, tokios patalpos Vyriausybės pastate būtų reikalingos, nes čia dažnai lankosi aukšto rango svečiai ir jų, artėjant Lietuvos pirmininkavimui Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai bei ES, tik daugės.

“Visokių pokalbių būna, o mūsų rūmai kiaurai matomi iš visų pusių. Jei šviečia saulė ir neužtrauktos žaliuzės, galima viską matyti ir, nesvarbu, ar sninga, ar lyja, – net girdėti”, – tikino pašnekovas.

Pasak Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Arvydo Anušausko, patalpos, kuriose galima nesibaiminant aptarti įvairius reikalus yra įrengtos prezidentūroje, Seime, Krašto apsaugos ministerijoje, Valstybės saugumo departamente.

"Veido" archyvas

Į Lietuvą atkeliavo nauja mada – badavimas prie Seimo ar Vyriausybės rūmų. Įdomu tai, kad ir premjeras A.Kubilius nori būti madingas

Prezidentė Dalia Grybauskaitė ima vis stipriau spausti Andriaus Kubiliaus Vyriausybę. Taip ir turi elgtis absoliuti politinio pasitikėjimo reitingo lyderė, norėdama pateisinti piliečių lūkesčius. Bet premjeras A.Kubilius spaudimo beveik nepaiso. Svaigdamas nuo Vakarų valstybių ir įvairių tarptautinių organizacijų komplimentų dėl puikių Lietuvos vyriausybės antikrizinių žingsnių, bet nenorėdamas matyti, kokius neigiamus ilgalaikius padarinius sukelia šios Vyriausybės veikla (verslo susitraukimas, nedarbas, emigracija, viešojo gyvenimo kokybės ir kultūros erozija), išlieka užtikrintas, kad jo Vyriausybė viską daro ne tik teisingai, bet ir teisingiausiu būdu.

Prezidentė neprarasdama kantrybės savo greitakalbe trumpais sakiniais formuluoja, kas ir kaip greitai turi būti padaryta: “… mokesčių nekelti; pažaboti kontrabandą; FNTT prijungti prie Finansų ministerijos; pateikti “Sodros” reformos planą; krašto apsaugai finansavimo nedidinti; negražu partijoms pasiimti 4 mln. Lt neįveikus sunkmečio…” Prezidentės retorika dažnai primena tik mentorišką biuro administratorės nepritarimą vienokioms ar kitokioms kolegų mintims, nesiekiant atskleisti sisteminių kolegų paklydimų (jei jų yra) arba su jais diskutuoti, nurungti jų argumentus.

Politinis ruduo takoskyrą tarp premjero ir prezidentės tik dar labiau pagilins. Premjerui A.Kubiliui prie rūpesčių dėl trapios valdančiosios koalicijos, prezidentės raginimo spręsti įsisenėjusias problemas dar prisidės ir artėjančių savivaldybių tarybų rinkimų įtampos laukas. 2011 m. vasario mėn. rinkimai bus tiesos momentas tai politikai, kurią vykdo Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai. Neabejotina, kad veiksmai bus švelninami, norint susigrąžinti bent dalį parasto rinkėjų pasitikėjimo. Prezidentei tai nepatiks.

Ar yra kokios nors naudos iš tokios prezidentės ir premjero priešpriešos? Konstitucinis skirtingų valdžios grandžių padalijimas ir stabdžių bei atsvarų principas gimė Vakarų demokratijose, ne tik siekiant atriboti skirtingas valdžios grandis, suteikti joms aiškią kompetenciją ir jos ribas, bet ir tam, kad skirtingos valdžios grandys, konkuruodamos dėl politinio pasitikėjimo, užtikrintų būtiną progresą. Ar Lietuvoje matome Lietuvos valstybės progreso ženklų?

Prie Seimo badaujantys policininkai primena, kad jų Lietuvoje vis dar daugiau (šimtui tūkst. gyventojų) nei turtingose Vakarų šalyse. Šis bado streikas – puiki iliustracija, kaip žmonėms sukuriami ir daugelį metų palaikomi Lietuvos valstybės ekonominėmis galimybėmis nepagrįsti viešojo sektoriaus lūkesčiai. Ir policija turi išmokti dirbti efektyviai, bet 20 nepriklausomos Lietuvos metų buvo per mažai, kad politikai tai suvoktų.

Čia svarbu pabrėžti, kad prezidentės ir Vyriausybės priešprieša turi kurti ne politinį konfliktą, bet politinius debatus svarbiausiomis Lietuvos valstybės gyvenimo temomis. Tokiems debatams abiem pusėms reikia skirtingų valdžios grandžių vaisingo bendradarbiavimo dvasios, rimto ir sisteminio bei ilgalaikio požiūrio į mūsų dabartines problemas bei ateities grėsmes.

"Veido" archyvas

Aplinkos, Socialinės apsaugos ir darbo bei Ūkio ministerijos prasčiausiai vertinamos dėl suplanuotų, bet neįgyvendintų reformų

Blogiausiai vertinama šios Vyriausybės grandis – Aplinkos ministerija. Dėl to sutampa ir prezidentės, ir opozicijos, ir politologų, ir tautos nuomonė.

Ketino, galėjo, bet bepadarė. Taip galima apibendrinti įvairių vertintojų priekaištus Vyriausybei. Ekspertai pabrėžia, kad daugeliui Andriaus Kubiliaus Vyriausybės ministrų pakanka kompetencijos vadovauti savo kuruojamoms sritims, tačiau greitų rezultatų – efektyviai įgyvendintų reformų nepavyko pasiekti nė vienam iš jų.

Gana netikėta, kad per “Veido” užsakymu atliktą apklausą gyventojai kaip blogiausiai dirbančią įvardijo Aplinkos ministeriją (AM), arčiausiai kūno esanti sveikatos apsauga ir švietimas užėmė tik antrą ir trečią negarbingąsias vietas, o socialinė apsauga atsidūrė ministerijų reitingo viduryje, greta “aukštosios”, daugelį žmonių menkiau dominančios politikos sričiai priskiriamų Krašto apsaugos ir Užsienio reikalų ministerijų.

Gali būti, kad tautos nemeilę aplinkos ministrui Gediminui Kazlauskui stiprina nuolatiniai prezidentės Dalios Grybauskaitės priekaištai jam. Be to, jam kliuvo ir daugeliui žmonių itin aktuali daugiabučių renovavimo programa, kurios visiškas fiasko gali būti pripažįstamas viena didžiųjų krizinio laikotarpio Vyriausybės nesėkmių.

Kaip pabrėžia politologai, kiek silpna ar stipria Vyriausybės grandimi galima laikyti kiekvieną ministeriją, labai smarkiai priklauso nuo ministro partinės priklausomybės, ir šiuo atžvilgiu labiausiai nepasisekė su prezidente susipykusios Artūro Valinsko vadovaujamos Tautos prisikėlimo partijos (TPP) deleguotiems ministrams. Jiems tenkanti kritika dažniausiai būna nuožmi ir negailestinga, mažesniojo koalicijos partnerio Liberalų sąjūdžio ministrai taip pat kritikuojami aršiai, bet jiems vis suteikiama proga pasitaisyti, o štai konservatorių deleguotiems ministrams bei pačiam premjerui pastabos išsakomos kartu su supratingumu, kad vadovauti krizės metais yra labai sudėtinga.

Blogiausios – delsiančios

Praėjusią savaitę prezidentė D.Grybauskaitė žodžių kišenėje neieškojo: aplinkos ministras G.Kazlauskas vargu ar tinkamas toliau eiti savo pareigas dėl savo “absoliutaus neveiklumo”. Per dvejus jo vadovavimo metus AM nesugebėjo išspręsti nė vienos iš svarbiausių jai tekusių problemų – atliekų tvarkymo, daugiabučių renovacijos, teritorijų planavimo ir valstybinių miškų tvarkymo.

Šį ministrą prezidentė neigiamai linksniuoja jau ne pirmą kartą – jį ir socialinės apsaugos bei darbo ministrą ji ir anksčiau yra įvardijusi kaip tuos, kuriems Vyriausybėje labiausiai reikia pasitempti. Kalbama, kad šalies vadovė kritiškai stebi ir ūkio ministro Dainiaus Kreivio veiklą.

Seimo opozicijos atstovas, Darbo partijos narys Vytautas Gapšys pateikia tuos pačius akcentus: blogiausiai dirba Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM), Ūkio ministerija (ŪM) ir AM. “Bendras vardiklis galėtų būti jų nesugebėjimas pasiekti užsibrėžtų tikslų, kurių įgyvendinimas būtų labai pagelbėjęs krizės smaugiamai Lietuvai”, – apibendrina jis.
Politikas detalizuoja, kad SADM iki šiol nesugebėjo net pradėti socialinės rūpybos sistemos reformos, ŪM pavyko teisingai atspėti pagalbos Lietuvos ūkiui kryptis, tačiau ji pasirinko netinkamas priemones ir iki šiol nėra pasiekusi apčiuopiamų rezultatų o AM gali būti laikoma chrestomatiniu pavyzdžiu, kaip nereikia elgtis.

Šias politikų pastabas faktais pagrindžia ir Valstybės kontrolės (VK) auditų išvados. Pavyzdžiui, kontrolieriai suskaičiavo, kad iš trijų Baltijos valstybių Lietuvos urėdijos už parduotą medieną gauna mažiausiai pajamų, o jų sąnaudos yra didžiausios – parduodant 1 kub. m medienos pelnas Lietuvoje būna nuo trijų iki dvylikos kartų mažesnis negu Latvijoje ir iki pustrečio karto mažesnis negu Estijoje.

Nustatyta, kad miškų ūkio politikos ir jos įgyvendinimo strategija neatnaujinta nuo jos paskelbimo 2002 m., todėl visiškai neatsižvelgiama į esminius Lietuvos ūkio pokyčius, įvykusius per aštuonerius metus.

VK taip pat įvertino, kad ŪM vykdomos ekonomikos skatinimo plano priemonės, skirtos smulkiajam ir vidutiniam verslui, yra nepakankamai veiksmingos dėl per ilgai trunkančio jų įgyvendinimo ir palyginti nedidelių verslą pasiekusių kreditų sumų. Suskaičiuota, kad iš plane verslo galimybėms išplėsti numatytų 2,1 mlrd. Lt per 2009 m. buvo paskirstyta tik 1,2 mlrd. Lt, o rinką faktiškai pasiekė tik 155 mln. Lt. Nesilaikoma ir pažadų iki 2011 m. pabaigos administracinę verslo naštą sumažinti 30 proc. Be to, Vyriausybės įtaka darbo vietų išsaugojimui yra minimali – pasirinktos priemonės nesustabdė didėjančio įmonių bankrotų skaičiaus, spartaus nedarbo plitimo Lietuvoje.

Ramiausia – remiamiems prezidentės

Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) direktorius Ramūnas Vilpišauskas atkreipia dėmesį, kad ne visada dėl prastų ministerijos darbo rezultatų galima kaltinti tik jai vadovaujantį ministrą. “Svarbi ir politinė, tarpinstitucinė aplinka. Daug gerų ir reikalingų projektų įstringa Seime dėl trapių valdančiosios koalicijos pajėgų, o kai kurie sprendimai stringa dėl lėšų stygiaus, kitų ministerijų ar savivaldos nepritarimo”, – dėsto V.Vilpišauskas.

O TSPMI lektorius Mindauga Kluonis atkreipia dėmesį ir į tai, kad politiniu požiūriu ministerijos laikymas silpnąja ar stipriąja grandimi iš esmės priklauso ne tiek nuo jos veiklos efektyvumo bei pasiektų tikslų, kiek nuo susiklosčiusios politinės konjunktūros. Svarbiausia čia – koaliciniai susitarimai ir santykiai pačių partijų viduje. Kitas labai svarbus veiksnys yra prezidentės pozicija. “Šalies vadovės ir TPP lyderio Arūno Valinsko konfliktas pirmiausia kelia grėsmę TPP deleguotiems ministrams. Tikriausiai neatsitiktinai prezidentė didžiąją kritikos dalį dėl ES lėšų nepanaudojimo nukreipė į G.Kazlauską, nors jis stringa ir kitose ministerijose”, – svarsto politologas.

Jis primena, kad ministro pasikeitimu baigėsi ir Vygaudo Ušacko nesutarimai su D.Grybauskaite, nors tai niekaip nebuvo susiję su ministerijos veiklos rodikliais.

“Šiuo aspektu stiprioji Vyriausybės grandis yra finansų ministrė Ingrida Šimonytė, kuri iš esmės deleguota į Vyriausybę prezidentės. Taip pat gana ramiai gali jaustis konservatorių ir liberalcentristų parinkti ministrai, kuriems vengiama išsakyti priekaištus dėl pirmųjų dominuojančios padėties koalicijoje, o antrųjų silpnumo, galinčio tą koaliciją sugriauti ir atvesti į Vyriausybę Socialdemokratų partiją, kurios tapimas valdančiosios koalicijos dalimi neatitiktų prezidentės lūkesčių”, – dėsto M.Kluonis.

Jis atkreipia dėmesį ir į tai, kad kartais vienos ministerijos įvaizdį smarkiai pagerinantys veiksmai gali atrodyti žalingi, vertinant juos visos valstybės mastu. “Pavyzdžiui, administravimo išlaidų ir darbuotojų mažinimas socialines problemas tiesiog perkelia iš vienų sričių į kitas – krizės laikotarpiu taip padidinamas nedarbas ir sumažinama visuomenės vartojamoji galia”, – pabrėžia pašnekovas.

Opozicijos atstovas V.Gapšys apibendrina, kad blogiausiai vertinamoms ministerijoms būdingiausia tai, dėl ko ir visą Vyriausybės veiklą opozicija pagal dešimtbalę sistemą vertina tik keturiais balais: jos žinojo, ką turi padaryti, rengė įtikinančius planus, tačiau nepasiekė susiplanuoto rezultato.

Ir R.Vilipišauskas prisimena, kad A.Kubiliaus Vyriausybė startavo labai ryžtingai, ir jai iš tiesų pavyko pristabdyti biudžeto deficito didėjimą. “O vėliau tik atrodė, kad vyksta įnirtingas darbas visos srityse. Iš pradžių proveržis buvo juntamas daugelyje ministerijų, tačiau skelbtų idėjų daugeliui jų vis dar nepavyko įgyvendinti”, – užbaigia TSPMI vadovas.

Užsibrėžė – nepasiekė

A.Kubilius: “Mes būsime tikrai veikli ir aktyvi Vyriausybė, tikra Permainų Vyriausybė”.

- Parengsime socialinio draudimo sistemos tobulinimo programą, skatinančią santykinį senatvės pensijų augimą; sukursime prielaidas pereiti prie platesnio privačių kaupiamųjų pensijų fondų taikymo.

- Palengvinsime smulkiajam ir vidutiniam verslui sąlygas gauti finansavimą.

- Mažinsime administracinę naštą verslui, viešosios politikos priemones derinsime su smulkiojo ir vidutinio verslo poreikiais.

- Skatinsime naujų darbo vietų kūrimą.

- Atliksime ES struktūrinės paramos valdymo sistemos analizę ir priimsime sprendimus, kurie padarytų ją skaidresnę ir efektyvesnę.

- Sieksime ES finansinės paramos, kad daugiabučių renovavimas taptų masiškas ir per metus būtų atnaujinama apie 2 tūkst. pastatų.

- Sieksime efektyvaus atliekų tvarkymo: atliekų vengimas, rūšiavimas, naudojimas, perdirbimas ir saugus šalinimas.

- Mokytojų atlyginimą kasmet didinsime, kol jis taps ne mažiau kaip 20 proc. didesnis už šalies vidutinį atlyginimą.

Šaltinis: XV Vyriausybės programa, 2008 m. gruodis

"Veido" archyvas

Vis daugiau ženklų, kad “Lietuvos paštas” ir kitos valstybės bendrovės dar negreitai taps “Visuomio” dalimi

Vyriausybės ketinimai pakeisti valstybės turto valdymą, iš įmonių ir bendrovių vadovybių pašalinant politinės valdžios skirtus asmenis bei atiduodant jas į profesionalių vadybininkų rankas, gali sudužti, atsitrenkę į politikų nenorą prarasti įtaką pinigų srautams.

Premjero Andriaus Kubiliaus ir ūkio ministro Dainiaus Kreivio idėjos pertvarkyti valstybei priklausančio turto valdymą taip, kad jis duotų pelno valstybei, sukėlė dvi visiškai priešingas reakcijas.

Reikia, bet neįmanoma

Viena vertus, sunku būtų šiuo metu rasti žmogų, kuris nepritartų minčiai depolitizuoti valstybei nuosavybės teise priklausančias įmones. Ne verslo logika, o politiniais sumetimais grįsti sprendimai jau gerokai pabodo tiek pačių įmonių vadovams, tiek daugeliui sveikai mąstančių politikų.

Pavyzdžiui, “Lietuvos geležinkelių” atstovai, paklausti apie bendrovės požiūrį į galimą pertvarką, atskiriant infrastruktūrą nuo pervežimo (paprasčiau tariant, bėgius nuo jais riedančių vagonų), iš karto rėžia: “Pirmiausia atskirkite krovinių pervežimą nuo keleivių pervežimo. Kiek dar mes galime kentėti kasmetinį 200 mln. Lt nuostolį, kuris susidaro todėl, kad politikai nesiryžta panaikinti absoliučiai nuostolingų keleivinių traukinių maršrutų provincijoje? Jeigu politikai mano, kad yra politiškai svarbu vežti kokias šešias moterėles į rajono centrą iš kokio nors miško glūdumos, tai tegu už tokį vežiojimą moka ne krovinių savininkai, kaip yra dabar, o valstybės biudžetas. Ir sumoka tikrąją to vežiojimo kainą. Gal tuomet suvoks, kad nupirkti autobusiuką su vairuotoju bus šimtą kartų pigiau, nei traukinius gainioti ir bėgių infrastruktūrą palaikyti”.

Tad, kaip sakoma, teoriškai visi už. Bet štai kai kalba pakrypsta prie praktinių sprendimų, visų tonas iš karto keičiasi: nuo “reikia dar pagalvoti, paskaičiuoti, pažiūrėti, kaip geriau” iki “ne, tokios pertvarkos tikrai per Seimą nepereis, pasipriešinimas bus baisus”. Naujausias to pavyzdys – Vyriausybės jau parengtas įstatymo projektas, leidžiantis privatizuoti (visiškai arba iš dalies) oro uostus.

Vienas įstatymo autorių, kalbėdamas su “Veidu”, atvirai pasakė: “Neturiu jokių vilčių, kad įstatymui bus pritarta. Kas iš to, kad Europoje daugelis net didžiųjų oro uostų visiškai ar iš dalies priklauso privatiems savininkams? Pas mus iš karto kils kalbos, neva tai strateginiai objektai, tad nė kalbų apie privatizavimą negali būti, o iš tikrųjų oro uostai ir juose vykstanti veikla jau seniai yra pusiau privatūs: valstybei tenka infrastruktūros išlaikymas, o pelnas – tiems, kurie susiję su vadovais. Šie savo ruožtu turi daug gerų užtarėjų tarp politikų. Nemanau, kad už dyką”.

Valstybinės įmonės – politikų aruodas

Neoficiali politikų, tiksliau, kai kurių partijų, kontrolė per valstybei priklausiančias įmones judantiems finansų srautams – tai, daugelio “Veido” pašnekovų teigimu, pagrindinė kliūtis sėkmingai depolitizuoti valstybės turto valdymą.

O kad tie pinigų srautai pakankamai dideli netgi oficialiai nuostolingose įmonėse, liudija vienos kolegės pavyzdys. Grįžusi iš kažkokio lyg miškininkų, lyg urėdų suvažiavimo, savo įspūdžius ji apibūdino trumpai: “Ligi šiol vienoje vietoje dar nemačiau tiek “Lexusų” ir “Rolexų”. Net jei ji šiek tiek pagražino, Ūkio ministerijos duomenimis, iš 42 miškų urėdijų Lietuvoje pelningai dirbo tik dvi – Druskininkų ir Tytuvėnų. Beje, netgi šių pelningai dirbančių urėdijų vadovai neremia Vyriausybės iniciatyvos centralizuoti miškininkystės valdymą ir atskirti medienos verslą nuo miškų auginimo. Nors niekur Europoje nėra taip, kad valstybė vienu metu būtų ir miško savininkė, ir kirtėja, ir augintoja.
Jei atidėsime į šalį energetikos įmones, kurių valdymą ir vadovybę Vyriausybė neseniai visiškai pertvarkė ir pakeitė, didžiausios ir atitinkamai didžiausius pinigų srautus valdančios valstybės įmonės yra Susisiekimo ministerijos žinioje.

Iš jų bene vienintelio Klaipėdos jūrų uosto (metinė apyvarta – 143 mln. Lt) valdymą perėmė naujosios politinės valdžios paskirtas liberalas Eugenijus Gentvilas. Rezultatų ilgai laukti netruko: pakako naujajam vadovui surengti atvirą konkursą dėl vieno iš uosto tvarkymo projektų, ir pradžioje skaičiuota 180 mln. Lt sąmata nukrito iki 113 mln. Lt. Algirdo Brazausko skirtos uosto vadovybės laikais tokių stebuklų nebūdavo, nes konkursuose dalyvaudavo “visi savi”. Nesunku suvokti, kad tie 67 mln. Lt, kuriuos sutaupė naujoji uosto vadovybė, senais laikais būtų nugulę ne vien konkursą laimėjusių verslininkų kišenėje.

Tuo tarpu 1,2 mlrd. Lt apyvartą turintys “Lietuvos geležinkeliai” jau dešimtmetį kaip buvo, taip tebėra socialdemokratų įtakos objektas. A.Brazausko valdymo laikais netgi buvo tapusi tradicija, kad dėl vienų ar kitų priežasčių darbą praradę socialdemokratai darbą gauna “Lietuvos geležinkeliuose” ar su jais susijusiose įmonėse. Dabartinis vadovas, ilgametis “Lietuvos geležinkelių” vadovybės narys Stasys Dailydka irgi buvo paskirtas dar premjerui A.Brazauskui ir jo įpėdiniu partijoje tapusiam tuomečiam susisiekimo ministrui Algirdui Butkevičiui vadovaujant.

200 mln. Lt metinę apyvartą turinčių 11-os regionų kelių tvarkymo įmonių vadovybė buvo paskirta (su trimis išimtimis) dar prie LDDP premjero Adolfo Šleževičiaus.