3 klausimai Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupui Mindaugui Sabučiui

– Didžiosios Britanijos labdaros organizacijos „Charities Aid Foundation“ sudarytas pasaulio dosnumo reitingas rodo, kad Lietuva – tarp mažiausiai labdarai skiriančių valstybių pasaulyje. Kuo tai paaiškintumėte?

– Įprotis formuojasi lėtai, bet negalėtume pasakyti, kad Lietuvoje nėra atjautos, rūpesčio savo artimu. Palyginti su ankstesniais metais, yra įvykę didelių pokyčių.

Tarp daugiausia labdarai skiriančių valstybių – JAV, Naujoji Zelandija, Kanada, Australija. Tai visuomenės, kurios kažkada itin nepalankiomis sąlygomis pradėjo kurti savo aplinką, bendruomenę. Jas sudarė vargo emigrantai, persekioti religiniai

bėgliai, netgi iš savo šalių de­portuoti nusikaltėliai. Ir šiandien matome tų bendruomenių asmeninę atsakomybę, išlikusį suvokimą, kad tik solidarizuojantis su tais, kuriems trūksta, arba imantis iniciatyvų kartu galima įgyvendinti prasmingus dalykus.

Svarbūs ir religiniai, konfesiniai momentai. Krikščioniškoje aplinkoje, ypač protestantiškuose kraštuose, buvo pabrėžiama, kad tu negali būti krikščionis, melstis, kai šalia tavęs skursta, kad turi palaikyti bendrą gyvenimo lygį, tik tuomet Dievo malonė bus matoma. Tas iki šių dienų išlikę žmonių gyvenime, jų elgesyje, nors formaliai netikėjimas, ateizmas plinta.

– Gal tiesiog neturime finansinių galimybių padėti kitiems?

– Jei imtume absoliučius skaičius, turtingi žmonės aukoja daugiau, neturtingi – mažiau. Bet piniginiai dalykai čia mažiausiai svarbūs. Kuo žmogus laisvesnis kaip asmenybė, tuo jis labiau linkęs įvairiais būdais padėti kitiems – per aukojimą, darbą, patarnavimą. Tai vidinės laisvės išraiška. Prieš dešimtmetį, atsimenu, žmonės buvo klausiami apie aukojimą. Daž­niau­sias atsakymas buvo toks: „Aš aukosiu, kai turėsiu pakankamai pinigų.“ Tai reiškia, kad neaukosi niekada. Kur yra ta riba, kai jau „pakankamai“?

Didžioji dalis mūsų tautos dar prieš pusantro šimto metų buvo baudžiauninkai. Ir komunizmas savo padarė. Dar labai stiprus nelaisvo žmogaus įprotis, vergo pozicija, kuriam terūpi kažkaip išgyventi šiandien, kuris tėra atsakingas už savo gyvenimą. O laisvo žmogaus pozicija yra dalijimasis.

– Ar yra dora labdara pridengti verslo, viešųjų ryšių projektus?

– Krikščioniška auka yra tyli ir neskelbiama. Bet įmonės turi norą apie tai pranešti. Nėra blogai, nes skelbiama žinia, kad labdara, aukojimas, dalijimasis yra gėris, be to, kažkas – ar sergantieji, ar socialinės įstaigos sulaukia pagalbos.

Kitas dalykas, kai iš to daromas verslas. Nesinori teisti, bet kai prieš Kalėdas skatina: „Nupirkite vaikams žaisliuką iš mūsų“, kyla klausimas, kodėl jie patys nenuperka ir nepadovanoja? Tokia iškreipta forma su labdara nieko bendro neturi.

Prieš 24 metus Romos popiežius Jonas Paulius II išleido encikliką „Centesimusannus“, kurioje nubrėžė politines, ekonomines ir moralines iš komunizmo jungo ištrūkusių Rytų ir Vidurio Europos visuomenių raidos gaires. Katalikų Bažnyčios galva nurodė, jog demokratija, laisvoji rinka, verslumas, iniciatyva ir kūrybiškumas yra tai, ko reikia siekti šios erdvės žmonėms. Apie tai, kaip per 25 nepriklausomybės metus Lietuvai pavyko įsitraukti į laisvąją ekonomiką bei apie Katalikų Bažnyčios požiūrį į žemiškąjį turtą „Veidas“ kalbasis su vyskupu Kęstučiu Kėvalu.

Dovaidas PABIRŽIS

– Bažnyčia ir sekuliari visuomenė šiandien laisvę supranta šiek tiek skirtingai. Tačiau laisvė mainytis sukurtomis gėrybėmis žmonijos buvo pasiekta ne taip lengvai, ilgą laiką tai buvo tik privilegijuotųjų veikla, o pirmieji apie laisvosios rinkos šaltinius ir tikslus pradėjo klausti teologai, kalbėdami apie teisingumą visuomenėje. Viduramžių Florencija ir Venecija buvo pirmosios vietos, kur prekyba pradėjo vystytis ir tai buvo visiškai naujas kokybinis visuomenės šuolis. Pati rinkos kaip žmogaus savęs įdarbinimo arba dovanojimosi aplinkos idėja yra skatinama ir Bažnyčios atpažįstama kaip vertybė“, – pokalbį pradeda teologijos disertaciją „Laisvosios ekonomikos šaltiniai ir tikslai pagal encikliką Centesimusannus“ apgynęs K.Kėvalas.

– Savo disertacijoje kalbate apie rinką, kuri sudaro sąlygas žmonėms moraliai tobulėti. Kokia ji turėtų būti, kad taip įvyktų?

–  Rinka, kaip aplinka, gali prisidėti prie žmogaus gebėjimų, moralinės kultūros stiprinimo. Ne tik šeima, Bažnyčia ar mokykla tai daro, bet ir kitos sąlygos – ir politinės, ir ekonominės. Gali skambėti paradoksaliai, bet tam, kad rinka padėtų žmogui augti, ji pirmiausia turi būti laisva. Dažnai ją iškreipia kiti, šalia esantys elementai, pavyzdžiui politinė manipuliacija.

Tai gali iškreipti visą ekonominį vaizdą iki tokio lygio, kai yra kuriami įstatymai, sukuriantys galimybes klestėti tik monopolinei rinkai. Politika gali sukurti tokias sąlygas, kai vidurinė klasė negali išeiti ir konkuruoti, nes oligarchas tokią situaciją supranta kaip grėsmę jo verslui.

– Tobula laisva rinka sukuria ir didesnę socialinę atskirtį. Ar tai nėra problema, kad visiška laisvė dažnai veda ir prie žmonių išnaudojimo?

–  Kai kalbame apie laisvę krikščioniškame kontekste, tai nėra laisvė daryti blogą. Tai yra nuodėmė, o nuodėmė yra nelaisvės forma. Mūsų šiandienos protu tai beveik nesuvokiama, nes žmonės supranta, kad laisvė rinktis reiškia laisvę rinktis ir blogą dalyką. Dažnai žmonės jau iš gautų vaisių – patekę į įvairiausias priklausomybes, bėdas – mato, kad vienas ar kitas pasirinkimas nebuvo geras. Tam, kad suvoktum, jog laisvės sąlygai yra būtina gėrio kryptis, reikalingas krikščioniškas mąstymo fonas.

Galimybės gali žmogų demoralizuoti, sužlugdyti, nes jis yra linkęs į nuodėmę, į kito išnaudojimą Todėl būtinas įstatymo rėmas, turintis apibrėžti smėlio dėžės, kurioje mes žaidžiame, ribas. Tai yra rimtas uždavinys valstybei. Kuri visada turi pagundą ne tik nubrėžti šią ribą, bet ir įstatymais kontroliuoti patį ekonomikos mechanizmą, vadinasi, ir jį iškreipti. Tokiu atveju sakome, kad politinė kompetencija yra peržengta.

Pavyzdžiui, jei bankai bankrutuoja, juos bandoma išgelbėti mokesčių mokėtojų pinigais. Tai išsprendžia trumpalaikę problemą, žmonės galbūt išsaugo darbus. Bet jeigu pati banko veikla yra ydinga, jis prisiėmė per dideles rizikas, darė laukinius veiksmus, o, pavyzdžiui tie, kurie tokių rizikų neprisiėmė, investavo konservatyviai, tokios paramos negauna. Kokia tai žinia visuomenei?

Išeina, kad valstybė subsiduoja amoralų elgesį. Tai rodo, koks pavojus kyla, kai valstybė įsikiša, net ir su gerais tikslais – gelbėdama nuo bankroto. Galbūt bankrotas, atvirkščiai, grąžintų į tikrąjį vaizdą ir taip žaidimo aikštelė būtų švaresnė tiems žmonėms, kurie dirba darbus, iš tikrųjų turinčius perspektyvą ir teikiančius visuomenei naudą.

– Kaip įvertintumėte Lietuvos padėtį pagal šią laisvos rinkos ir moralės prizmę?

–  Lietuva yra labai jauna valstybė, 25 metai yra tik apšilimas, startas. Pagal ekonomikos laisvės indeksą Lietuva pasaulyje yra 15-oje vietoje tarp 174 valstybių. Tai vertindami, analitikai sako, kad krašto ekonominė ir politinė dermė yra labai sėkminga, leidusi tokį rezultatą per šį trumpą laiką pasiekti. Mus vertina kaip laimėtojus. Turime Afrikos, Lotynų Amerikos ir Azijos kraštus, kur šimtai metų eina, o tokių rezultatų nėra.

Bet jei Lietuvoje klausi žmonių, kur, jų manymu, yra mūsų šalis, jie duoda tarp 60-osios ir 100-osios vietų. Taigi trūksta ir adekvataus savo galimybių ir padėties vertinimo – pasaulio kontekste pas mus geriau, nei mes iš tikrųjų jaučiamės. Žinoma, tie rodikliai dar nėra nuėję iki mūsų kasdienio gyvenimo, tačiau mes turime galimybių, nes šis indeksas kalba apie investicijų, verslo kūrimo, darbo vietų atsiradimo galimybes.

Teigti, kad Lietuvoje yra aukšta moralė dar negalime, nes yra didelė atskirtis tarp turtingųjų ir žemiausiojo sluoksnio. Ji yra viena didžiausių Europoje. Turime didžiausią skirtumą tarp vadovo ir kito pavaldinio po jo algos. „Carito“ atliktas skurdo tyrimas rodo, kad Lietuvos rinkoje yra tikrai nemažai pinigų, o žmonės vis dar gauna minimalius atlyginimus, daugelis jų emigruoja.

Tai rodo, kad etnosas Lietuvoje pasikeitė taip greitai, kad turtingieji dar nesuvokė jau galintys laisviau gyventi ir leisti daugiau pinigų žmonių darbo vietoms stiprinti, o neturtingieji dar nesuvokė, kad jie turi savo teisių, rodančių jų išaugusias galimybes ne tik lūkesčių, bet ir materialia prasme.

Kitais žodžiais tariant, pinigų kiekis Lietuvoje yra tiek padidėjęs, kad šiandien mes jau turėtume galvoti ne tik apie išgyvenimą, kaip verslas ilgai galvojo ir suformavo tokius savo įpročius, bet ir kalbėti apie tai, ką reiškia įmonės kultūra, subjektyvus ekonomikos faktorius – kaip žmonės jaučiasi dirbdami.

– Ką šioje srityje gali padaryti Bažnyčia?

–  Bažnyčia apie tai pasisako per popiežių dokumentus, kuriuose kalbama, kad rinka negali tik reguliuoti savęs matematinės kalkuliacijos pagalba, nes kai kurie dalykai tam nepasiduoda.

– Pavyzdžiui, žmogaus kūrybiškumas – jeigu jis turės nuotaiką kurti, tu net negalėsi užmokėti jam už tai, ką jis duoda įmonei. „Google“ įsikūrė kaip kelių vaikinų nepasitenkinimas tuomete naršykle. Jie sukūrė instrumentą, su kuriuo dabar turi skaitytis ir Kinijos Liaudies Respublika. Jų kūrybiškumas buvo jų turto priežastis. Šis subjektyvus faktorius rodo, kokia potencija slypi žmogiškajame kapitale. Tą kalba ir popiežius – turime kreipti savo mąstymą į žmogiškąjį kapitalą. Neįdarbinti jo tik kaip fizinės jėgos, bet įdarbinti žmogų kaip asmenį, kaip jo protą, o kur reikia fizinių pajėgumų – įdarbinti robotus ir mašinas.

– Vienas svarbiausių krikščionybės postulatų yra „Mylėk savo artimą kaip save patį“, bet kurdamas verslą, visada labiau galvoji apie savo darbo rezultatus, sėkmę ir pelną. Kur yra riba tarp verslo savanaudiškumo ir moralės?

– Yra toks žodis – saikas. Pavyzdžiui, trokšti pelno ir skaičiuoti savo veiklą, kad ji apsimokėtų, nėra nemoralu. Bet kai pradedu veikti kitų žmonių sąskaita, įdarbinu juos, siekdamas tik savo tikslų ir nesiskaitydamas su jų tikslais, matydamas juos tik kaip priemonę, tai tas saikas jau yra peržengtas.

Jei verslininkas galvoja apie savo komandą, apie tai, kad reikia visiems duoti užsidirbti, norint turėti tinkamą darbo nuotaiką, tada jis elgiasi moraliai. O jei jis pradeda galvoti „tu man naudingas tiek, kiek man apsimoki, o jei nežaidi pagal šią schemą, esi atleidžiamas ir ateina kitas“, – saikas yra prarastas.

Žinoma, verslininkui labai sunku nustatyti šią ribą, bet pagalvojęs apie savo naudą, jis turi pagalvoti ir apie žmogaus, kuris su juo dirba, naudą. Tai reiškia mylėti savo artimą ir galvoti apie jį, nes jis turi teisę gauti pelno, kaip ir aš. Nepaisant to, kad aš esu pirmas ir turiu didesnę dalį, nes prisiimu riziką, kartais turiu mąstyti 24 valandas per parą, kai mano darbuotojai gali užtrenkti duris po 17-os valandos. Didesnis mano pelnas yra tuo pateisinamas, bet aš negaliu ignoruoti žmonių ir laikyti jų tik savo įrankiais.

– Versle apie kitą žmogų dažnai galvojama ir tik kaip apie potencialų tavo kuriamų produktų vartotoją, nuolat skatinant tai daryti.

– Viena, jei aš skatinu vartoti manipuliuodamas kito žmogaus žiniomis arba bandydamas jį patraukti įvairiais nemoraliais būdais ir visai kita, jei aš reklamuoju savo produktą, norėdamas suteikti apie jį informacijos. Jei aš tikrai galiu tvirtinti, kad jis yra geros kokybės produktas, nesielgiu nemoraliai, nes turiu informuoti apie tai savo klientus. Taigi yra reklama kaip informacija ir reklama kaip manipuliacija. Jos turi skirtingus tikslus. Vadinasi, priklauso nuo to, kokie yra mano tikslai.

– Tačiau yra aibė žmonėms nebūtinų produktų ir paslaugų, kurių vartojimas yra paremtas reklama ir tam tikrų norų patenkinimu.

–  Visada paskutinį žodį turi tarti tas žmogus, kuris perka. Kad grūdas, kritęs į žemę, duoda šimteriopą derlių, mes ant jo nepykstame, o džiaugiamės, kad jis davė daugiau. Ekonomikos tikslas yra gaminti daugiau, o ne mažiau. Lyg ir galima būtų sakyti – gaminu mažiau, kad jums būtų lengviau nepatekti į vartotojiškumo pagundą. Bet tai yra mitas. Sovietų okupacijos metais, kai trūko prekių, net nebuvo būtiniausių dalykų, vartotojiškumas irgi egzistavo, nes žmonės dar labiau buvo priversti mąstyti apie daiktus ir turėjo sueikvoti daug daugiau laiko elementarioms prekėms gauti.

Problema slypi žmogaus širdyje, o ne ekonomikos mechanizme. Jei žmogus neatsilaiko ir patenka į vartotojiškumo pagundą, negali keikti ir atmesti paties ekonominio modelio. Visuomet stengiesi pagaminti ir parduoti daugiau, tokia yra kapitalo prigimtis. Galiu susirgti nuo paprasčiausio produkto, jei jo vartoju nesaikingai ir mano vertybių sistemoje nėra kažko daugiau, o tik vartojimas. Tokiu atveju anksčiau ar vėliau pateksiu į priklausomybę, kuri, duok Dieve, mane išbudins.

Dažnai smerkiame patį ekonomikos mechanizmą, bet, manau, tai yra klaida, nes jei jo nebūtų, neturėtumėme elementariausių dalykų. Ekonomika išbando vieną ar kitą produktą ir gamina tai, ką žmonės perka. Jei jie perka šlamštą, jis ir bus gaminamas. Žinoma, būtų didelis sąmoningumo lygis negaminti šlamšto. Bet tie, kas siekia pelno, siekia jo ir tokiu būdu – per žmonių silpnybes.

– Ar gali būti pateisinama, kai turto kaupimas žmogui yra savitikslis gyvenimo siekis?

–  Blogai, jei tavo gyvenimo tikslas yra turtas. Evangelijoje yra labai įdomi vieta, kur sakoma „kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės“. Jei savo gyvenimą pašventi šiam tikslui, tu apsigauni, nes nieko nenusineši. Taip žmogus iškreipia savo žmogiškumą ir pašaukimą būti santykyje su Dievu, su kitu žmogumi ir su pačiu savimi.

Bendrystės tikslas yra Nr. 1. Turtas gali būti tik priemonė. Jis yra vertingas tiek, kiek padeda šiam svarbiausiam tikslui būti įgyvendintam. Jeigu vertybių skalėje jis atsiduria priekyje, tampa stabu – netikru dievu. Taip žmogus paaukoja savo geriausias žmogiškąsias savybes dalykui, kuris yra praeinantis, praranda save ir amžinybę. Apie turtuolio sampratą yra kalbama Evangelijos parabolėje – kupranugariui lengviau bus išlįsti per adatos skylutę nei turtuoliui patekti į Dangaus karalystę. Taigi turtas, kaip absoliutus  tikslas, užstoja Dievo tikslą.

– Bet ar yra būdų, kaip tai galima suderinti?

– Būdas yra, kai turtą laikai priemone, o tikslais savo gyvenime išsikeli visai kitus dalykus. Tada yra teisinga vertybių hierarchija, kurioje turtas negali būti viršutinėje pozicijoje.

– O jei kalbame apie verslą ir tavo pagrindinis tikslas yra jo sėkmė ir tolimesnė plėtra? Tuomet prie visuomenės gerovės prisidedama, pavyzdžiui, mokant mokesčius?

–  Taip, net savanaudiškai dirbantis verslininkas mokėdamas mokesčius prisideda prie visuomenės gerovės. Bet versle yra labai panaši logika. Jei verslas yra kuriamas tik dėl pinigų, tuomet galioja liaudiška taisyklė, kad pinigai visada yra greitesni: jeigu juos vysies – nepavysi, jei nuo jų bėgsi – jie tave pavys.

Taigi, jei žmogus, kurdamas verslą, pagalvoja apie kitus dalykus, pavyzdžiui, tarnavimą visuomenei, darbo vietų kūrimą, bandymą įgyvendinti idėjas, kurios vėliau prisidės prie visuomenės gėrio, tuomet turtas ir pelnas yra geros veiklos atspindys. Tokiu būdu jis yra moralus, pateisinamas ir pageidautinas, nes gerą veiklą jis padeda geriau vykdyti.

– Lietuvoje šiandien gyvename turtingiau nei kada nors anksčiau, bet daugelis socialinių rodiklių ir bendra nuotaika rodo, kad žmonės dažnai yra nusivylę ir nelaimingi. Kokios  priežastys tai lemia?

–  To priežastis yra dirbtinai eskaluojama murmėjimo kultūra, kai sakoma, kad viskas yra blogai, valdžia nepatikima, darbdaviai yra išnaudotojai. Mano supratimu, tai yra dirbtinis manipuliavimas žmonių protu, nuolat transliuojant neigiamą žinią. Kalbu ir apie žiniasklaidą. Neapleidžia jausmas, kad dirbtinai tirštiname ir juodiname spalvas.

Norint, kad krašte būtų pokytis, turi keistis požiūris. Bet mes jo nepakeisime, jei transliuojame žinią, kad esame „lūzerių“ kraštas. Manau, emigracijos problema Lietuvoje nėra tik ekonominė, nes ten žmonės juodai dirba 2-3 darbuose. Jei jie čia tiek dirbtų, mūsų kraštas atrodytų išdailintas kaip lėlė. Kodėl psichologinė aplinka yra tokia nedėkinga Lietuvoje?

Žmonės važiuoja į tuos kraštus, kur sakoma, kad viskas gerai, tau pasiseks, tu laimėsi. Mano nuomone, neigiamos žinios transliavimas iš esmės yra prieš nacionalinį Lietuvos saugumą, nes mes prarandame vienybę kaip tauta, vieni kitais nepasitikime. Manau, kad žmonės turi šito persivalgyti ir vieną dieną pasakyti, kad to užtenka.

Jei JAV nuolat būtų taip kalbama, jie sakytų, kad tai yra lūzerių šneka. Jeigu jums taip nesiseka, tai pasikvieskite pagalbą. Lietuvoje transliuojamos pralaimėtojų kalbos ir dar tuo didžiuojamasi.

– Bet galbūt tai ne tik žiniasklaidos, o ir platesnė visuomenės, tarpusavio žmonių santykių problema?

– Žinoma, kad taip, žiniasklaida duoda ir daug gerų dalykų. Be to, ką žmonės perka, tą žiniasklaida ir gamina. Egzistuoja ir kultūriniai dalykai, mes išmokstame bejėgiškumą. Yra tokia psichologinė sąvoka, nurodanti, kad net jei nėra tokių sąlygų, žmogus išmoksta gyventi tarsi bejėgis. Lietuvoje labai trūksta pozityvaus požiūrio į savo valstybę, savo krašto politikus, net jei jie daro klaidas, į verslininkus ir, žinoma, į artimiausią aplinką – šeimą, bendruomenę.

Nepasitikėjimas, įtarumas – tai nuodai, stabdantys viltį. Žmogus, kuris iškrenta iš šio konteksto, atrodo beveik kaip išsišokėlis. Bet mes turime bent pradėti kalbėti apie šio požiūrio pokyčius, nes jei per ilgai užsibūsime šiame klimate, prarasime patį brangiausią turtą, kuris vadinasi žmogiškasis kapitalas, o jei tiksliau – jauni žmonės.

– Kalbant apie tendencijas, tai laisva rinka atneša daugiau turto, žmonių gyvenimas gerėja. Bent jau Vakarų Europos pavyzdys rodo, kad turtingiausi kraštai yra ir mažiausiai religingi. Ar nematote pavojaus, kad visuomenės turtėjimas atneša ir tikėjimo krizę?

- Mažiausiai tiki Dievą tuose kraštuose, kur daugiausia valstybinės įtakos žmonių gyvenime, reguliuojant viską, pradedant darželiu ir baigiant senelių namais. JAV pavyzdys rodo, kad ne ekonominė gerovė mažina tikėjimą, bet lūkestis, kad gyvenimą man sutvarkys valdžios įsteigtos institucijos. Tai yra daug didesnis sekuliarizmo šaltinis nei laisvoji rinka. Ji, atvirkščiai, ieško moralių žmonių ir įdarbina tą, kuris yra labiau patikimas, ieško žmogaus, kuris turi vertybių. Tikėjimas dažnai tas vertybes stiprina ir saugo. Tikintis žmogus bus labiau vertinamas įmonėje su vertybėmis nei tas, kuris jų neturi ir nežinia, ką mąsto.

Gerovė ištiko žmoniją visai neseniai. Galbūt dar nelabai mokame gyventi su tokiu turtu, kuris buvo net nesuvokiamas prieš 200-300 metų. Pavyzdžiui, šiemet Singapūras švenčia valstybės 50-metį. Prieš 50 metų šiame krašte žmonės gyveno žolėmis dengtose palapinėse ir virė maistą katiliukuose. Taip staiga ištikusi gerovė dar nėra nustačiusi atitinkamo gyvenimo būdo. Singapūro pavyzdys rodo, kaip greitai mūsų pasaulį ištiko perteklius, tad mes galbūt šiuo požiūriu tebesame paauglystės amžiuje.

„Užsisėdėjome ant savo krikščioniškų laurų, leidome sau manyti, kad esame pakrikštyti, ir to užtenka būti kataliku“, – iš ko kyla pavojai krikščionybei interviu „Veidui“ sakė arkivyskupas Gintaras Grušas.

Artėjant Šv.Velykom, kaip ir kasmet didžiųjų švenčių laikotarpiu, į bažnyčias plūstelės minios. Bet štai, „Spinter“/„Delfi“ pernai rudenį vykusios apklausos duomenimis, nors net per 80 proc. apklaustųjų save priskyrė Romos katalikams, tik 4,9 proc. sakė kas sekmadienį einantys į bažnyčią, 18,2 proc. reguliariai atliekantys išpažintį ir vos 38,3 proc. tiki, kad Kristus gyvas. Kaip Bažnyčia vertina tokią pasyvią katalikybę, klausiame arkivyskupo Gintaro Grušo.
G.G.: Šventinių katalikų fenomenas egzistuoja ne tik Lietuvoje – visame pasaulyje. Užsiliūliuojame savo gyvenimo patogumuose ir tik nelaimei, netekčiai ištikus, kai reikia pagalbos, šaukiamės Dievo ar jį prisimename prieš didžiąsias šventes.
Žinoma, norisi, kad tas susitaikymas su Dievu ir vieni su kitais prieš Velykas, prieš Kalėdas nuolat išliktų, augtų. Žmogus turi savyje troškulį ieškoti Dievo, bet ir Dievas ieško žmogaus. Didįjį Penktadienį Jėzaus pasakyti žodžiai nuo kryžiaus „Aš trokštu“ dažnai aiškinami kaip jo troškulys išgelbėti sielas, ieškoti mūsų.
Neseniai Popiežius Pranciškus pakvietė žmones visame pasaulyje, ypač tuos, kurie buvo nutolę nuo Dievo, skirti 24 valandas Viešpačiui, ir jie atėjo susitaikymo sakramento, vėl atrado savo kelią į santykį su Dievu. Kartais tas mūsų prieššventinis „pasižymėjimas“, kad esame katalikai, gali išaugti į tikrą santykį su Dievu.  Dievo tauta – tai keliaujanti tauta, bet ne visi keliaujame tuo pačiu greičiu.
O didžiosios šventės mus paskatina atnaujinti šią savo kelionę.
Taip, tik proginių katalikų – didžiulė masė  (tiesa, neseniai mūsų darytoje apklausoje reguliariai praktikuojančių katalikų kiek daugiau – apie 13-15 proc., įdomu, kad daugiau jų – didmiesčiuose). Manau, visų iššūkis turėtų būti – dar labiau suvokti, kad Bažnyčia – ne hierarchija, o mes visi, atgauti supratimą, kad būti kataliku – tai ne tik būti pakrikštytu, bet kasdien ieškoti santykio su Dievu.
VEIDAS:  O kokia Bažnyčios misija šiuolaikinėje modernioje visuomenėje?
G.G.: Bažnyčia yra kiekvienas mūsų, ir pagrindinis Bažnyčios darbas – padėti kiekvienam geriau suprasti save, savo pašaukimą, savo santykį su Dievu. O per tą supratimą atsiranda ir pokyčiai visuomenėje.
Krikščionybė yra apreikšta religija ir Bažnyčia kaip mokytoja perduoda šias tiesas. Bet žymiai didesnis efektas, kai visuomenė keičiasi iš šaknų – kai toji Bažnyčios žinia pradeda keisti gyvenimus šeimos lygmenyje, o per šeimas – ir visuomenės. Tai žymiai ilgesnis procesas, nei išsakyti tiesas iš tribūnos. Todėl šeima, bendruomenių kūrimas yra tokie svarbūs kalbant apie Bažnyčios įtaką visuomenei. Tai nėra vien Popiežiaus pasisakymas kuriuo nors klausimu, nors ir tai svarbu, nes nurodo kryptį. Viena iš Bažnyčios misijų pranašiška – būti Dievo balsu visuomenėje: kaip kad mūsų asmeninė sąžinė mums primena, kai kažką ne taip darome, ji ir nurodo mums teisingą kelią į tikrąją laimę. Bažnyčios funkcija yra pasakyti, jei kuriuo keliu eidami einame į prapultį. Bažnyčios misija visuomenėje – skelbti gerąją naujieną ir tai propaguoti žodžiais, bet visų pirmiausia darbais ir pavyzdžiu, kas daug efektyviau nei žodžiai.
VEIDAS: Popiežius Pranciškus per pirmuosius popiežiavimo metus ir rodė  paprastumo, artumo žmogui, neturto pavyzdį. Kaip tai keičia Lietuvos Bažnyčią? Ne paslaptis, kai kurie jos atstovai apakinti turto vaikymosi.
G.G.: Yra tokių atvejų, bet jie nėra dauguma. Dažnai galima girdėti, kokia turtinga Bažnyčia, bet ji turi ir įsipareigojimų. Katedra, daugelis bažnyčių Vilniaus centre atrodo įspūdingai, jos yra ir mūsų nacionalinis turtas. Bet yra ir kita pusė: Bažnyčia turi išlaikyti savo iniciatyvas, bažnyčias kaimuose,  kur mažos vietos bendruomenės to neįstengia pačios padaryti, kai kuriais atvejais kultūros vertybes reikia ne tik išlaikyti, bet net atstatyti iš griuvėsių.
O Popiežiaus Pranciškaus kvietimas į neturtą, į misiją, raginimas išeiti iš užsidarymo, atidaryti zakristijų duris, eiti į pasaulio paribius, manau, vis labiau ir labiau yra išgirstamas tiek pasaulyje, tiek ir Lietuvoje. Popiežius savo pavyzdžiu ir mokymais yra tapęs pasaulio klebonu. Jis labai žmogiškai sugeba ne tik sutikti žmogų, bet ir pamokyti pagrindinių tiesų, ir gražu matyti, kaip nauji tikėjime žmonės jas išgirsta.
Buvo įspūdinga, kai jis pasaulį kvietė maldai ir pasninkui dėl Sirijos: tai padėjo žmonėms pamatyti, kad malda ir pasninkas duoda efektą – nors  nesibaigė konfliktas, bet jo eskalaciją, kuri tuo metu vyko, pasaulio valstybių vadai permąstė ir ji sumažėjo.
VEIDAS: Gal Bažnyčia gali prisidėti ir sprendžiant konfliktą Ukrainoje?
G.G.: Bažnyčia jau dabar aktyviai tai daro, pirmiausia pačioje Ukrainoje: katalikų, stačiatikių, protestantų bažnyčios ne tik meldėsi Maidane, bet ir kvietė dialogui ir taikai, pasisakė prieš smurtą. Popiežius Romoje, dvasininkija Lietuvoje kvietėme maldai, meldėmės ir meldžiamės dėl Ukrainos, dėl taikos. Nereikia užmiršti maldos galios, nors ir ne visuomet įvyksta momentiniai stebuklai.
O Lietuvos Bažnyčia turime pareigą padėti mūsų bažnytiniams broliams ir seserims kituose Vakarų kraštuose  suprasti, koks didelis pavojus glūdi situacijoje Ukrainoje, nes ne visuomet tie, kurie ne taip arti Rusijos sienos ir kurie neturi artimos patirties su šia valstybe, supranta, kas vyksta, ir kaip reikia reaguoti. Tai aiškiname bendraudami su kitų šalių bažnyčiomis. O Vatikanas turi savo diplomatines struktūras, kurios veikia savo ruožtu.
VEIDAS: Krikščionybė propaguoja dorovines vertybes, valdžią turinčius žmones ragina visuomenės interesus kelti aukščiau asmeninių, popiežių enciklikose net analizuoti verslo savininkų santykiai su pavaldiniais. Kiek krikščionybės principų, Jūsų manymu, laikosi Lietuvos politikai, valdžia?
G.G.: Visi kartu einame krikščioniškojoje kelionėje, kurioje siekiame gyventi vadovaudamiesi krikščioniškomis vertybėmis. Asmeninėje kelionėje nusikalstame, išpažįstame savo nuodėmes ir toliau tęsiame savo kelionę. Ir visuomenės kelionėje yra klaidų, nukrypimų, bet tai žmogiška. Bažnyčia bando iškelti vertybes ir padėti žmonėms rasti gyvenimo kelią.
Štai šie metai paskelbti Šeimos metais. Net Konstitucijoje įvardyta, kad mūsų valstybės pamatas – šeima. Bet reikia ir įstatyminio pamato, kad galėtume puoselėti šeimą, jų bendruomenes, skatinti jų augimą į priekį. Ne visuomet pasiseka, yra skirtingų nuomonių, bet  ir vėl grįžtame prie šių klausimų, nes Bažnyčios funkcija visuomenėje – būti jos sąžine, priminti pagrindinius  dalykus, prie kurių turime grįžti, jei norime darniai gyventi.
VEIDAS: Bet Lietuvoje statistiškai daugiau ne tradicinių krikščioniška prasme, o gyvenančių ne santuokoje, išsiskyrusių, nepilnų šeimų. Bet Bažnyčia kalba tik apie tradicinę šeimą.
G.G.: Įvairūs tyrimai ir apklausos rodo, kad geriausia terpė vaikui augti yra toji tradicinė šeima, kur įsipareigojimas vienas kitam išreikštas santuokiniu ryšiu. Jei pirma santuoka nepasisekė, sudariusieji antrąją nėra Bažnyčios atstumti, jie skatinami toliau melstis, dalyvauti Bažnyčios gyvenime, nors sakramentine prasme ir nepilnai, nes negali joje tuoktis. Bet Dievas mūsų neatsižada, ieško mūsų, kokia bebūtų mūsų situacija gyvenime.
Didžiulis skaudulys ir net pavojus – tarp jaunimo išpopuliarėjęs išbandymo laikotarpis. Yra pakankamai daug tyrimų, kurie rodo, kad tai paskui apsunkina jų santuokinį gyvenimą – gal pasąmonėje lieka, kad užuot save atidavus visiškai, atiduodi tik iš dalies. Kai buvau jaunas, ir aš sunkiai tai supratau, bet tas linijos nubrėžimas – aš visiškai atsiduodu tau -  padaro tave laisvą save dovanoti kitam.
Šeiminio gyvenimo puoselėjimas yra stiprybė, kur savo įnašą turi duoti ir visuomenė. Vienas iš pavojų – įstatymuose  bandyti visus sulyginti, nesvarbu koks šeiminis statusas, neva valstybė neturėtų diskriminuoti. Tačiau už to slypi, kad valstybė neremia tų žmonių, kurie iš tikrųjų pasiryžę aukotis dėl visuomenės gėrio, pasirengę auginti vaikus. Reikia žiūrėti į demografiją – šeimos su daug vaikų yra Lietuvos ateities puoselėtojos. Padėti užauginti gerą jaunimą – tai žymiai svarbesnė pagalba visuomenei, nei bandymai finansinėmis priemonėmis užtikrinti valstybės stabilumą. Žmonės – brangiausias resursas ir jį reikia tausoti.
VEIDAS: Ar Lietuvos vyskupai prieš Prezidento ir Europos Parlamento rinkimus vėl pareikš savo nuomonę šiais klausimais?
G.G.: Beveik prieš kiekvienus rinkimus primename, kad piliečiai turi ir teisę, ir pareigą balsuoti ir kad jie turėtų rimtai pažiūrėti ne į šūkius ir rinkiminę medžiagą. Kad nebūtų politikų suvedžiojami, rinkėjai turi žiūrėti, ką tie kandidatai darė per praėjusią kadenciją, kokios iš tikrųjų jų pozicijos pagal balsavimą, pagal viešus pasisakymus. Yra keli svarūs dalykai, kuriuos per rinkimus Bažnyčia kaskart akcentuoja, visų pirma – šeimos ir gyvybės, t. y. abortų, eutanazijos, genų inžinerijos ir dirbtinio apvaisinimo ir kt. klausimus. Europos katalikiškų šeimų asociacijų federacija parengė manifestą „Šeima – Europos turtas“ ir kviečia visus kandidatuojančius į Europos Parlamentą pasiskaityti ir, jei sutinka su tokia šeimos vizija, pasirašyti. Tada rinkėjai konkrečiai žinos jų pozicijas.
VEIDAS: Ar Jūs asmeniškai – prieš abortus, eutanaziją?
G.G.: Taip, tai nedera su krikščionybe. Mūsų iššūkis padėti žmonėms laikytis vidinio vientisumo. Yra dalykai, kurie taip paprastai nesuderinami. Negali sakyti, kad  esi krikščionis ir tuo pačiu sakyti, kad Jėzus Kristus nėra Dievas. Dešimt Dievo įsakymų nėra dešimt Dievo pasiūlymų. Turime bandyti taikytis prie Dievo, nors tai ir ne visuomet pasiseka. Bet jei imame save statyti kaip visų tiesų matą, vadinasi, bandome užimti Dievo vietą.
VEIDAS: Jonas Paulius II, toks artimas Lietuvai Popiežius, šį mėnesį bus paskelbtas Šventuoju. Bet ar mokslas nepaneigtų stebuklų egzistavimą? Ar Bažnyčios hierarchai nesvarsto, kad  šventaisiais reiktų skelbti tiesiog už išskirtinius nuopelnus tikėjimui? Ar Jums, į Bažnyčią atėjusiam iš bene šiuolaikiškiausios srities – informatikos, nekyla problemų patikėti tokiais stebuklais, kaip išgijimas nuo nepagydomų ligų prisilietimu ir pan.?
G.G.:  Man tikrai nėra problemų. Stebuklas nėra prasilenkimas su mokslu. Beje, Bažnyčia pripažįsta, kad visi, kurie patenka į dangų, yra šventieji, o šventaisiais skelbia tuos, kurie pasižymi šventu gyvenimu arba buvo kankiniai, kurie po savo mirties didelės žmonių grupės pripažįstami  ypatingai šventais.  Kai sutinki tokį žmogų kaip Popiežius Jonas Paulius II ar Motina Teresė, vidiniai suvoki, kad juose yra kažkas ypatingo. Bažnytinis procesas turi užtikrinti, kad niekas nesikerta su tuo, kad jis buvo šventas. O stebuklas – tik tai patvirtinantis dangiškas ženklas.
Stebuklui priskiriami susiję su religiniu kontekstu pagijimai, kai gydytojai pripažįsta, kad žmogus pasveiko, nors moksliniu požiūriu tai buvo nepagydoma liga ir nėra jokių mokslinių įrodymų, kaip tai įvyko. Medicinos pažanga didelė, ir tai, ką šiandien pripažįstame stebuklu, gal po kažkiek laiko nebebus stebuklas. Gal mokslas pasistūmės, bet vis tiek lieka siena, ko jis negali paaiškinti. Tai, kas kitapus tos sienos, – antgamtinė plotmė, stebuklas. Stebuklų Bažnyčios istorijoje yra įvairiausių. Italijoje buvo atvejis, kai ostija tapo žmogaus širdies raumens audiniu. Tai duotas regimas ženklas sustiprinti mūsų tikėjimą Eucharistiniu slėpiniu, kurį patiriame per kiekvienas šv. Mišias.
VEIDAS: Kokią prognozuojate Katalikų Bažnyčios ateitį Europoje? Ar europiečiai nepraradinėja krikščioniškos tapatybės vis gausėjant kitų religijų gyventojų, atsirandant įvairių naujų tikėjimų?
G.G.: Manau, mažesnis pavojus yra iš kitų religijų, nei to, ką Popiežius Benediktas XVI įvardijo kaip reliatyvizmo diktatūrą,  hedonizmą ir egocentriškumą, kai žmogus pradeda žiūrėti tik į save. O jei neturime tvirto tikėjimo, kyla pavojai, kad atitolstame nuo tikėjimo, kyla visokios pagundos. Mūsų vidiniame gyvenime, kaip ir visose kitose srityse, jei neini į priekį, vadinasi, eini atgal.
Užsisėdėjome ant savo krikščioniškų laurų, leidom sau galvoti, kad esame pakrikštyti ir to užtenka būti kataliku, bet to maža išlaikyti ryšį su Dievu. Popiežius Pranciškus savo paskutinėje enciklikoje priminė apie kiekvieno krikščionio pareigą būti misionieriais, skelbti Dievo karalystę, dalytis su kitais Gerąja Naujiena. Jei to nedarome, prarandame stabilumą, iš to kyla ir pavojus krikščionybei Europoje. Nors Europoje augimas sumažėjęs, katalikybė plačiame pasaulyje už Europos ribų yra auganti ir besiplečianti religija. Gal todėl į tolimus pasaulio kraštus nuėjome ir susirasti Popiežių. O kai kur migracija net pakelia tikėjimo lygį, pavyzdžiui, JAV  migracija iš Pietų Amerikos yra pagrindinė katalikų Bažnyčios augimo priežastis.
Beje, istorinis krikščionybės bruožas, kad ji labiausiai auga ten, kur nėra laisvės praktikuoti savo tikėjimo. Per pastarąjį šimtmetį nuo tikėjimo persekiojimo žuvo daugiau žmonių nei lig tol per visus devyniolika šimtmečių.
Ir šiandien galime kalbėti apie persekiojimą – ne tokį, kur gali netekti gyvybės, bet kurį patirsi iš žvilgsnio ir komentarų. Pasisakykite už krikščioniškas vertybes darbovietėje, ir žvilgsniai ne visuomet bus palankūs. Europoje jaučiamas bandymas izoliuoti tikėjimą į atskirą terpę, o ne leisti, kad jis persismelktų per visą gyvenimą. Jei to nėra, tai nėra tikras tikėjimas, o tik viena sekcija mūsų gyvenimo pilnumoje. Tikėjimas turi būti vientisumas viso, kas esi.
VEIDAS: Bažnyčia kartu su visu pasauliu keičiasi, modernėja. Kaip įsivaizduojate katalikų Bažnyčią dar po kokio ketvirčio amžiaus? Ar prognozuojate, kad kis liturgija, gal bus atsisakyta celibato?
G.G.: Bažnyčia keičiasi šimtmečiais, ne ketvirčiais. O esminė liturgija likusi ta pati kaip prieš porą tūkstančių metų, tik kiek skiriasi, kaip mes tą išreiškiame.
Kalbant apie celibatą kai rinkausi kunigo kelią, daugelis mano draugų manęs nesuprato. Bet ar Motinai Teresei skaistybės įžadai padarė sunkumą daryti gerus darbus? Atvirkščiai, padėjo tapti tuo, kuo ji buvo. Analizuojant šventųjų gyvenimus, ką jie gavo iš celibato dovanos, akivaizdu, kad norint pasiekti visišką atsidavimą reikia kitko atsižadėti. Bet kai pamatome rezultatą, visi džiaugiamės.
O kokia bus Bažnyčia, labai priklausys nuo to, kiek sugebėsime išlaikyti tą vientisumą krikščioniškame gyvenime. Jei katalikybė liks tik tradicinis paukščiukas gyventojų surašyme, sunkiai išugdysime tokią Bažnyčią ir visuomenę, kokios norime. Negali prisistatyti esąs katalikas, o paskui politikoje, darbovietėje, šeimoje vadovautis priešingais įsitikinimais. Tai kenkia ne tik Bažnyčiai plačiąja prasme, bet ir pačiam žmogui.
Čia kaip alkoholikas: sako galintis gerti kada nori, bet jei ilgai eina šiuo keliu, praranda savo šeimą, savo gyvenimą, savo gerovę. Tikėjime tas pat – jei sakai, kad tiki Dievą, tas reikalauja, kad nuosekliai to visur laikytumeisi. Tačiau manome, kad galime gyventi tik iš malonumų ir ieškoti gero gyvenimo be aukos, be pasiryžimo, be tarnystės. Istorija rodo, kad taip nebūna, dėl to griuvo net imperijos. Žmonės šiandien taip patogiai gyvena, kad nebenori aukotis už bendrąjį gėrį, už artimą, už laisvę ir taiką.
Taip ir mūsų vidiniame gyvenime: jei sugebėsime per asmeninį kontaktą su Dievu sąmoningai augti, manau, augs Bažnyčia, plėsis ir stiprės vietos bendruomenės, o kartu brandesnė taps ir visa visuomenė. Šiuos metus paskelbėme Šeimos metais. Bažnyčia rengia įvairius renginius, šeimos šventes, kad pritrauktų ir tuos tik šventinius katalikus susipažinti, pamatyti, kad Bažnyčia nėra tik močiutės su rožančiais, bet visiems yra kur įsijungti – į „Caritas“ iniciatyvas ar bendruomenių kūrimą.
Gyvendami Dievo gailestingumo šešėlyje mes turime didelę galimybę puoselėti gailestingumą vienas kitam, parodyti jį visuomenėje ir tokiu būdu patys patirti beribį Dievo gailestingumą ir meilę. To ir linkiu artėjant Šv. Velykoms!

Prieš 130 metų vasario 3 d. gimė arkivyskupas Mečislovas Reinys, kuris labai daug nuveikė Lietuvos labui, kuris daug kentėjo ir kurį norima paskelbti Bažnyčios palaimintuoju.

Daugelis Katalikų bažnyčios vyskupų yra patekę į mūsų tautos ir valstybės istorijos puslapius. Ir ne vien todėl, kad jie buvo eruditai, didelio intelekto žmonės, ar kad ėjo labai svarbias pareigas. Ne vienas jų išties daug nuveikė Lietuvos labui: galima paminėti ir Merkelį Giedraitį, ir Motiejų Valančių, ir Antaną Baranauską. Beje, daugelis vyskupų dėl savo darbų nebuvo mėgstami valdžių, ypač okupacinių, taigi žiauriai nukentėjo. Taip atsitiko ir Vincentui Sladkevičiui, ir Teofiliui Matulioniui, ir Vincentui Borisevičiui, ir Julijonui Steponavičiui, ir kitiems.
Prie Lietuvai daug nusipelniusių, bet taip pat ir stipriai nukentėjusių reikėtų priskirti ir arkivyskupą Mečislovą Reinį, kurio 130-ąsias gimimo metines dabar minime.

Dvasininkas, visuomenininkas, mokslininkas

Būsimasis arkivyskupas gimė Rytų Aukštaitijoje, dabartiniame Utenos rajone, Daugailių parapijoje, gausioje ūkininkų šeimoje – joje buvo jauniausias, vienuoliktas vaikas. Mečislovas mokėsi Antalieptėje, vėliau Mūro Ašmenoje, tada Rygos gimnazijoje, o 1901–1905 m. – Vilniaus kunigų seminarijoje, iš kurios, kaip gabus jaunuolis, buvo pasiųstas į Peterburgo katalikų dvasinę akademiją. 1909 m. baigęs akademiją mokslus tęsė Belgijoje, Liuveno universitete ir Strasbūre, studijavo ne tik teologiją, filosofiją, bet ir gamtos mokslus.
1914 m. jaunas teologijos magistras, filosofijos daktaras grįžo į Lietuvą, į Vilnių, ir iš karto įsitraukė į lietuvišką veiklą: dirbo lietuvių gimnazijos ir pedagoginių kursų kapelionu, mokytoju, nuo 1916 m. – kunigų seminarijos profesoriumi. Buvo aktyvus Krikščionių demokratų partijos narys, 1917 m. parengė jos programą, darbavosi pavasarininkų, ateitininkų organizacijose, Lietuvių mokslo draugijoje, ketverius metus vadovavo Vilniaus lietuvių katalikų švietimo draugijai „Rytas“. Lietuvių konferencijos, kuri įvyko 1917 m. rugsėjį ir pradėjo mūsų valstybės atkūrimo darbus, atidarymo proga vykusiose pamaldose Katedroje M.Reinys pasakė pamokslą tema „Teisingumas yra valstybių pagrindas“.
Dėl savo aktyvumo būsimajam arkivyskupui teko išbandyti gana daug kalėjimų gultų: pirmą kartą dar 1919 m. į kalėjimą jį įgrūdo Vilniuje šeimininkavę bolševikai. Vėliau kartu su dar penkiais kitais garsiais vilniečiais (Liudu Gira, Felicija Bortkevičiene, Juozu Vailokaičiu, Vladu Stašinsku ir Povilu Dogeliu) jis kaip įkaitas keliavo pėsčias, besitraukiančių bolševikų genamas iki pat Daugpilio. Teko M.Reiniui paragauti ir Smolensko kalėjimo duonos.
1922 m. susikūrus Kauno universitetui M.Reinys, kaip didelės erudicijos žmogus, mokantis anglų, vokiečių, prancūzų, italų, danų, rusų, lenkų ir, žinoma, lotynų kalbas, kaip bene vienintelis Lietuvoje psichologijos specialistas, iš karto tapo Teologijos-filosofijos fakulteto Teorinės psichologijos katedros vedėju, dėstė įvairius psichologijos kursus, vedė pratybas.
O 1925 m. mūsų straipsnio herojus turėjo galimybę save išbandyti ir ministro poste: jis tapo dvyliktosios Vyriausybės užsienio reikalų ministru. Šiame poste vienas svarbiausių jo darbų buvo Lietuvos santykių su Šv. Sostu sureguliavimas ir atskiros bažnytinės provincijos įkūrimas 1926 m. (čia jam daug padėjo vyskupas Jurgis Matulaitis, lenkų išvytas iš Vilniaus).
Tada buvo įsteigtos ir kelios naujos vyskupijos, tarp jų ir Vilkaviškio. Po 1926 m. perversmo M.Reinys buvo paskirtas jos vyskupo Antano Karoso pagalbininku, globojo ką tik įkurtą Vilkaviškio kunigų seminariją, dėstė joje. Be to, tarpukariu jis buvo dar ir vienas Lietuvių katalikų mokslų akademijos steigėjų (ši organizacija tebeveikia iki šiol). Tuo pat metu M.Reinys daug rašė spaudai (tiesa, tai jis darė nuo pat 1907 m.): jo straipsniai publikuoti „Šaltinyje“, „Ateityje“, „Draugijoje“, „Viltyje“, „Vilniaus garse“, „Vilniaus žodyje“, „XX amžiuje“, „Židinyje“ ir kitur. O 1939 m. M. Reinys išleido stambų darbą – studiją „Rasizmo problema“, ypač aktualią Vokietijoje įsigalėjus naciams.
Nepaisant aukštos kvalifikacijos, universitete M.Reinys profesoriavo tik iki 1931 m., nes po 1926 m. karinio perversmo prasidėjo įtampa, kuri vis stiprėjo, priešprieša tarp tautininkų valdžios ir katalikiškų organizacijų didėjo, šios organizacijos buvo uždaromos, jų aktyvistai grūdami į kalėjimus. M.Reinys buvo vienas aktyviausių šių organizacijų gynėjų, už tai ir jam buvo iškelta baudžiamoji byla. Ilgainiui Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultetas buvo apkarpytas, nemaža profesorių atleista, tarp jų ir M.Reinys.
Todėl 1932 m. pavasarį mūsų vyskupai nusprendė įkurti Lietuvos katalikų universitetą: buvo sudaryti mokymo planai, programos, surinkta lėšų (vien JAV išeivija paaukojo 0,5 mln. Lt). Rektoriumi buvo paskirtas M.Reinys ir net atidarymo iškilmės rugpjūčio 28 d. planuotos. Tokia teisė mūsų Konstitucijoje buvo numatyta, bet valdžiai uždraudus universitetas taip ir nepradėjo veikti.

Vyskupo Gintaro Grušo, praeityje matematiko, informatiko, korporacijos IBM darbuotojo, paskyrimas naujuoju Vilniaus arkivyskupu metropolitu bei inžinerijos mokslus į teologijos studijas iškeitusio jėzuitų kunigo Liongino Virbalo paskyrimas Panevėžio vyskupu ordinaru ne tik sustiprino jų asmeninį autoritetą tarp mokslo elito, bet ir teikia vilčių, kad prasidės kokybiškesnis dialogas tarp Bažnyčios ir pasaulietinės visuomenės, ypač antiklerikališkai nusiteikusios mokslininkų bendruomenės.

Pasaulyje vis labiau įsisiūbuoja vadinamų naujųjų ateistų judėjimas. Rimti mokslo vyrai, daugiausia fizikai, biologai, chemikai, radikaliai neigia Dievą ir tikėjimą. Richardas Dawkinsas, kurio knyga „Dievo iliuzija“ visai neseniai buvo išleista ir lietuvių kalba, Danielis Dennettas, Samas Harrrisas, Stephenas Hawkingas, Christopheris Hitchensas kategoriškai teigia, kad vienintelis patikimas kelias į tiesą yra gamtos mokslai. O šie nieko daugiau, išskyrus materiją, neapčiuopė.
Kita vertus, kasmet po keletą buvusių naujųjų ateistų savo įsitikinimus netikėtai pakeičia. Štai ilgą laiką tikėjimą ir religiją neigęs buvęs žmogaus genomo projekto vadovas Francisas Collinsas, su kolegomis iššifravęs žmogaus mįslę, perėjo į kitą stovyklą ir sėdo rašyti knygos „Dievo kalba“, kuri jau išleista ir lietuvių kalba. Praėjusį pirmadienį į parlamentaro, kardiochirurgijos profesoriaus Arimanto Dumčiaus Vilniuje organizuotą konferenciją „Mokslo ir krikščioniškojo tikėjimo sąsajos“ atvykęs praeityje aršus naujasis ateistas Oksfordo universiteto profesorius, molekulinės biologijos daktaras Alisteris McGrathas taip pat prisipažino atradęs Dievą, o buvęs Kembridžo universiteto matematinės fizikos profesorius Johnas Polkinghorne’as, dalyvavęs tyrinėjant mažiausią žinomą dalelę kvarką, po ketvirčio amžiaus metė mokslininko karjerą ir tapo anglikonų dvasininku.
Iš tikrųjų buvusių pasaulyje garsių mokslo vyrų, atradusių tikėjimo pasaulį, pavardžių galima prirašyti begalę. Jų atsivertimas artina mokslo ir religijos dialogą. Įdomu, kad Lietuvoje taip pat daugėja teologijos studijas ir kunigystę pasirinkusių praeityje perspektyvių mokslo vyrų.
Todėl buvusio matematiko, informatiko, perspektyvaus verslininko, bažnytinės teisės daktaro, vyskupo G.Grušo paskyrimas Vilniaus arkivyskupu ir buvusio inžinieriaus, Jėzaus draugijos (kuri ypač akcentuoja išsimokslinimo svarbą) nario kunigo L.Virbalo SJ paskyrimas Panevėžio vyskupu yra vienas tarp dešimties svarbiausių šių metų įvykių tiek tikinčiųjų bendruomenei, tiek mokslo pasauliui.

Tikėjimas nėra tamsumo sinonimas
Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, fizikas prof. Jonas Grigas, beje, už savo mokslo veiklą dukart – sovietmečiu ir jau nepriklausomoje Lietuvoje pelnęs valstybines mokslo premijas, mano, kad mokslo žmonių atėjimas į Bažnyčią yra ypač pažangus reiškinys. „Pirmiausia, – pabrėžia profesorius, – atkreipkime dėmesį, kad šįmet naująja Romos katalikų bažnyčios galva tapęs Buenos Airių arkivyskupas Jorge Mario Bergoglio yra chemijos mokslų magistras. Pagaliau žvilgtelėkime į viduramžius – kas buvo mokslo ir žinių židiniai? Ogi vienuolynai, bažnyčios. Jėzuitų ordinas steigė kolegijas ir universitetus tiek Europoje, tiek Amerikoje. Deja, vėliau Bažnyčia ėmėsi represijų prieš mokslą, pradėjo persekioti mokslininkus ir XVII a. mokslo ir Bažnyčios keliai galutinai išsiskyrė. Tuo pat metu Europoje susikūrė pirmosios mokslo draugijos, kurios tapo savotišku savisaugos nuo Bažnyčios persekiojimo institutu. XIX a. tarp mokslo ir tikėjimo buvo nubrėžtos jau labai aiškios ribos. Tiesa, iki Charleso Darwino buvo manoma, kad Kūrėjo buvimas yra įrodytas, o vėliau gausėjo gretos manančiųjų kitaip.“
Bet ar XXI a. moksliniai tyrinėjimai gali būti suderinami su žmogaus dvasiniais įsitikinimais, pasak J.Grigo, labai sudėtingas klausimas. Ir tokius klausimus kelti vengia tiek mokslo elitas, tiek Bažnyčios hierarchai. O ir retas lietuvis kunigas stengiasi bendrauti su mokslo žmogumi. „Keista. Nejaugi jie neturi apie ką kalbėtis? – retoriškai klausia profesorius. – Jeigu kunigas per pamokslą sako, kad išsimokslinimas kliudo tikėti Dievą, vadinasi, tikėti Dievą gali tik neišsilavinę, tamsūs žmonės. Tuo metu mokslo srityje vyksta stulbinami pokyčiai, kasdien plaukia informacija apie atradimus mikropasaulyje, apie kitokią žmogaus ir visatos sampratą. O religija, deja, stagnuoja.“
Štai JAV nacionalinė mokslų akademija ir JAV mokslo pažangos asociacija sukūrė gausybę projektų dialogui tarp mokslo ir religijos plėsti: Čikagos universitete buvo įsteigtas Religijos ir mokslo centras, o Berklio, Kembridžo ir Prinstono universitetuose – Teologijos ir mokslų centrai. Juose įsteigti nauji profesorių, atsakingų už mokslo ir tikėjimo derinimą, etatai.
„Beje, – tęsia J.Grigas, – yra daug žymių žmonių, kurie neneigia savo dvasinių įsitikinimų. Ko gero, vienas žymiausių – Nobelio premijos laureatas, prestižinio Masačusetso technologijos instituto rektorius, fizikas Charlesas Townesas, knygoje „Kuriant bangas“ net 30 puslapių paskyręs religijos klausimams. Ch.Townesas visą gyvenimą lankėsi bažnyčioje, kasdien meldėsi ir Bibliją laikė istorijos metraščiu, neprieštaraujančiu šiuolaikiniam mokslui.”
Ch.Townesas, kaip primena J.Grigas, yra radarų kūrėjas, jis taip pat sukūrė pirmąjį kvantinį mikrobangų generatorių – mazerį, vėliau – lazerį, domėjosi infraraudonąja astronomija ir įrodė, kad visatoje gausu organinės medžiagos. Maža to, Ch.Townesas viešai prisipažino, kad visų šių jo istorinių atradimų įkvėpimo šaltinis buvo Dievas.
Pagaliau, pasak profesoriaus, derėtų prisiminti genetinio kodo kūrėją F.Collinsą, kuris knygoje „Dievo kalba“ ragina skaityti Dievo kalbą, tai yra tyrinėti gamtą ir visatą, bei derinti tikėjimą prie mokslo žinių.

Lietuvoje senas tradicijas turi gedulo kultūra, tačiau akivaizdu, kad, palyginti su tarpukariu, mirusiųjų pagerbimas gerokai pasikeitė. Ką šiandien mums kalba Vėlinių metas? Nuo artėjančios mirusiųjų pagerbimo dienos bei Bažnyčios tradicijos – Vėlinių oktavos pradėjome pokalbį su Panevėžio vyskupu ordinaru Lionginu Virbalu SJ.

L.V.:Vėlinių laikas – tai pirmiausia atsigręžimas į savo šaknis, supratimas, kad šiame pasaulyje esi ne vienas, ne pirmas, kad už savo buvimą, už tai, ką turi, esi dėkingas tėvams, seneliams. O kaip krikščionis, katalikas, žvelgiu ir suprantu, kad mus visus, tiek gyvuosius, tiek išėjusiuosius, sieja meilė. Ir tie brangūs žmonės, kurie yra iškeliavę, iš tikrųjų nėra atitolę, jie dalyvauja mano gyvenime. Ir aš, kaip krikščionis, tikiu, kad jie linki man gero, lygiai taip, kaip aš noriu jiems gero.
VEIDAS: Giliai tikintys žmonės pabrėžia, kad užtarimo, palaikymo, pastiprinimo mes turėtume prašyti savo išėjusių brangių žmonių ir kad malda už mirusiuosius iš tikrųjų mums duoda labai daug gyvenimiškos stiprybės. Tad kaip turėtume prisiminti išėjusiųjų nematerialų palikimą?
L.V.: Pirmiausia puoselėti ir palaikyti tai, kuo gyveno išėję mums brangūs žmonės: palaikyti gražias šeimos tradicijas, tęsti susibūrimus, pagelbėti vienas kitam, prisiminti tai, kas palaikė mūsų senelius, tėvus, kad jie tapo tokie šviesūs žmonės. Toks mirusiųjų prisiminimas yra prasmingesnis nei vien tik kapo aplankymas, puošimas ar pastangos kapą padaryti išskirtinį. Beje, praeities kartos neturėjo nei tiek lėšų masyviems paminklams statyti, nei laiko jų priežiūrai, bet jie puoselėjo vidinį ryšį vieni su kitais, taip pat ir su tais, kurie jau iškeliavo.
VEIDAS: Vis dėlto daugybė šiandienos socialinių reiškinių liudija, kad žmonės Lietuvoje, nors ir turi gražias šeimas, saugius namus, sveiką aplinką, jaučiasi prastai, nesijaučia patenkinti, laimingi. Kodėl?
L.V.: Čia yra keletas aspektų. Pirmiausia mokėjimas vertinti mažus dalykus. Žmogus dažnai mano, kad pasijus tikrai laimingas tada, kai viskas bus taip, kaip jis trokšta. Bet jis neįvertina tų paprastų dalykėlių, kurių kupina kiekviena diena. Štai kad ir gamta – kokia ji nepaprastai graži. Važiuoji rudenį per lapuočių miškų gausią Aukštaitiją ir stebiesi akiai maloniomis spalvomis: geltona, raudona, žalia, ruda, daugybe kitų spalvų ir atspalvių. Ir net tie krūmai pagriovy atrodo fantastiškai. Aišku, gali nematyti šio vaizdo, bet gali tuo ir pasidžiaugti. Iš tikrųjų bet kokia gera žinia, susitikimas, darbas, kurį pasisekė padaryti, yra maži mūsų gyvenimo dalykėliai, bet jais derėtų pasidžiaugti ir nenuvertinti jų reikšmingumo.
Antras aspektas – asmenybės branda. Jei tik sėdėsi ir lauksi, kada būsi laimingas, kada kiti tau padės, niekados to taip ir nesulauksi. Toks mąstymas būdingas vaikui. Vaikai yra laimingi, nes visi apie juos šokinėja, tenkina jų norus. Bet šitai negali persikelti į suaugusiojo gyvenimą. Suaugęs žmogus yra atsakinga asmenybė. Ir iš tikrųjų, kiek padėsi kitam būti laimingam, kiek atsigręši į kitą, tiek ir pats pasijusi laimingas. Taigi patikimiausia investicija šiame gyvenime – pagalba vienas kitam, gerumo vienas kitam rodymas.
VEIDAS: Tikėjimas Dievą, lankymasis Bažnyčioje yra laiko patikrintos vertybės, bet šių laikų žmogus nuolatos ieško kitų vertybių, kitų dievų. Pasaulyje sparčiai plinta „naujasis ateizmas“, kurio skelbėjai – iškilūs mokslo vyrai: Richardas Dawkinsas, Danielis Dennettas, Christopheris Hitchensas, Samas Harrisas, Stephenas Hawkingas. Lietuvoje, tiesa, neturime tokio kalibro veikėjų, bet intelektualų, atmetančių Dievą, balsas girdimas vis labiau. Kodėl tokia daugybė išsilavinusių žmonių atmeta Dievą, tampa naujaisiais ateistais, nors ir žino, jog mokslo įrodyta, kad tikintis žmogus lengviau pakelia būties sunkumą, neserga depresijomis, kitomis dvasios ligomis, nugyvena prasmingesnį gyvenimą?
L.V.: Tikėjimas Lietuvoje suprantamas labai siaurai. Gal tai susiję ir su sovietmečiu, kai tikėjimas buvo siejamas su garbinimu ir mąstymu, kad tikintis žmogus yra tas, kuris ateina į bažnyčią ir joje pabūna. Toks tikėjimas vyresnei kartai iš tiesų buvo atrama, teikė vidinio džiaugsmo ir ramybės.
Šiuolaikinis žmogus tikėjimą išgyvena kitaip, nesitenkina vien pabuvimu pamaldose. Tikėjimas, kai tikintysis ateina, pabūna sekmadienį pusvalanduką ar valandą šaltoje patalpoje, ir tuo tikėjimas baigiasi, iš tikrųjų yra tikrojo tikėjimo nepažinojimas, nesupratimas.
Tikėjimas – tai ne tik garbinimas. Tikėjimas – tai ir atidumas kitam žmogui, bendrystė, ryšys su tuo, kuris yra šalia, dalijimasis, pagalba, tarnystė. Beje, analizuodami apaštalų darbus mes matome, kad krikščionių dvasininkai – diakonai turėjo padėti žmogui visame kame: ne tik kad žmogus dvasiškai gerai jaustųsi, bet ir kad turėtų pastogę, ką pavalgyti, privalėjo suteikti žmogui paramą, kai jos reikia. Bet šita tikėjimo dimensija sovietmečiu buvo labai susiaurėjusi.
Iš tikrųjų krikščionybės dvasinė patirtis labai turtinga. Darbuojantis Vilniuje teko rengti rekolekcijas daugybei grupelių. Ir kaip žmonės nustebdavo, kai pateikdavau Ignaco Lojolos, gyvenusio XVI a., dvasines praktikas. Žmonės dažnai sakydavo, kad jie nieko nėra girdėję apie kontempliacijos praktikas, įvairius maldos būdus, kad maldą galima sieti, tarkime, su kvėpavimu arba koncentruotis į vieną žodį. Iš tikrųjų krikščionybė turi didžiulę dvasinę tradiciją, į kurią mes dabar tik grįžtame.
Žmonėms būtų daugiau džiaugsmo, vidinės ramybės, gilaus supratimo, jei žvilgsnis į tikėjimą būtų daug platesnis.
VEIDAS: Jūsų vertinimu, kaip Lietuvoje keičiasi tikintieji ir jų tikėjimo gylis?
L.V.: Apibendrinimų daryti negalėčiau, nes skiriasi padėtis mieste, atskiruose regionuose, kaime. Manau, kad mažesnėse parapijose, ypač kaimo vietovėse, išliko daugiau tikinčiųjų. Čia gyvenantys žmonės nuo seno buvo įsitraukę į Bažnyčios gyvenimą, jiems tikėjimas visuomet buvo brangus, svarbus ir jie šitai išlaikė. Jaunimo kaimuose likę labai mažai, taigi ir tikinčio jaunimo kaime mažiau. Miestuose, tame pačiame Vilniuje, tikinčiųjų gal ir nedaugėja, bet daugėja sąmoningai apsisprendusių katalikų, žmonių, suradusių tikėjimą.
VEIDAS: Per pastaruosius nepriklausomybės metus Lietuvoje radosi dešimtys katalikiškų mokyklų. Ypač daug čia prisidėjo jėzuitai. Tačiau ar Lietuvoje pasiteisino katalikiškų mokyklų steigimas, ar jaunuoliai, baigę katalikiškas mokyklas, tampa tikrais krikščionimis, ar jie šitas mokyklas renkasi tik dėl prestižo, geresnio išsimokslinimo?
L.V.: Iš tikrųjų Lietuvoje katalikiškų mokyklų nėra daug. Jei mokykla deklaruoja esanti katalikiška, dar nereiškia, kad taip ir yra. Padėtis mokyklose, besivadinančiose katalikiškomis, skirtinga. Iš tikrųjų labai svarbu, kokius tikslus mokykla kelia, ką nori pasiekti mokyklos vadovybė, mokytojai, koks yra bendradarbiavimas, ar yra sielovados grupė, kapelionas, kaip suprantamas katalikiškas ugdymas. Ir tose mokyklose, kuriose ne tik stengiamasi deklaruoti tikėjimą bei išmokyti kuo daugiau poterių, bet ir įtraukti, pateikti supratimą, kas yra krikščionys, kad jie turi padėti vienas kitam, vertinti vienas kitą, neatsiriboti nuo kito žmogaus, nesvarbu, koks šalia esantis žmogus būtų – silpnas, ligotas, neįgalus, kad turi atsižvelgti į kitą žmogų, jo nenurašyti, gerbti kito orumą, išties ugdoma katalikiškai.
O kaip tai vertina jauni žmonės, sunku pasakyti. Galbūt ir ne visiems tai išlieka, bet jie turi progą apie tai pagalvoti. Žinoma, nebūtinai iš karto visi jie taps dideliais altruistais, įsitrauks į veiklą dėl kitų. Vis dėlto manau, kad širdy šitos vertybės išlieka, ir ateis metas, kai jie susimąstys ir pagal galimybes pradės veikti kaip tikri krikščionys. O tikinčiojo kūrimas priklauso ne tik nuo to, kuris sėja, laisto, bet ir nuo to, kuris auga.
VEIDAS: Šiandien žmonės iš kunigų nori kitokios bendravimo kokybės, kad kunigai būtų tikri dvasios tėvai, tikri ramsčiai, tačiau daugybė kunigų paskendę rutinoje – aptarnauja po tris ar penkias parapijas ir per gausias bažnytines apeigas nebeturi laiko dvasios tėvo darbui. Kitaip tariant, žmonių lūkesčiai prasilenkia su kunigų galimybėmis. Kokia išeitis?
L.V.: Sielovada, kai kunigas lanko ligonius, palydi mirusiuosius, krikštija, yra tiesioginės pareigos. Tokia rutina nėra bloga. Bet labai dažnai didesnėse parapijose kunigas būna įtrauktas dar ir į ūkio reikalus: kiauri stogai, varvančios sienos, pasenusi instaliacija.
Iš tikrųjų mažose parapijose tarnaujantiems kunigams sunkiausia ne tai, kad jie aptarnauja dvi tris parapijas, o tai, kad ne visose parapijose lengva rasti bendravimo būdą, kuris džiugintų tiek kunigą, tiek parapijiečius. Jaunesni žmonės dažnai būna panirę į darbus, o su senyvais parapijiečiais jauniems kunigams nelengva užmegzti tikrą ryšį. Kita vertus, yra mažų parapijų, kuriose vyksta tikrai labai gražus bendravimas.
Vis dėlto, manau, šiandien mums pirmiausia reikia keisti mąstyseną. Požiūris, kad Bažnyčia turi likti tokia, kokia buvo XIX ar XX a., kai parapijų tinklas buvo platus, kiekvienoje parapijoje gyveno daug žmonių, kunigas gražiai su jais bendravo, ruošė Sakramentams, – jau praeitis.
Popiežius Pranciškus kaip tik ir kalba, kad mes, dvasininkai, turime iš centrų eiti į pakraščius, periferijas, bet ne tik ir ne tiek geografines, kiek egzistencines. Kitaip tariant, kunigas turi ne tik teikti Sakramentus, bet ir padėti žmonėms suprasti, kas yra tikėjimas, dalytis tikėjimu. Iš tikrųjų reikia persiorientuoti visai Bažnyčiai – tiek tikintiesiems, tiek kunigams.
VEIDAS: Iš aktyviai veikiančių kunigų vis dažniau tenka išgirsti, kad Lietuvą ištiks toks pat likimas kaip visą Vakarų Europą: tikinčiųjų mažės, bet likusiųjų su Bažnyčia tikėjimas gilės, stiprės bendruomenės. Miestuose dažnai taip ir yra, kai kurios bažnyčios tiesiog stebina tuo, kiek jose visokių tikėjimą puoselėjančių grupelių. Kita vertus, akivaizdu, kad Bažnyčios hierarchai bei provincijos ganytojai tampa vis sunkiau prieinami: hierarchus nuo paprastų žmonių ir ypač pasaulietinės žiniasklaidos saugo budrus sekretoriatas, tad net turėdamas gerų intencijų negali prieiti, pakalbinti Bažnyčios hierarchų ir perduoti jų žodžio ne tik tiems, kurie patys ateina į bažnyčią, bet ir tiems, kurie pasiklydę tarp savo vertybių, kurie ieško.
O daugelis provincijos bažnyčių ne šv. Mišių metu aklinai uždarytos, netgi vasarą, kai žmonės keliauja po Lietuvą ir nori užsukti į nedidelę kaimo bažnytėlę susikaupti, pasimelsti vienumoje, padėkoti Dievui ar susipažinti su Bažnyčios paveldu. Gidai skundžiasi, kad daugybė provincijos kunigų juos gena nuo bažnyčių tolyn. Kaip šitai pakomentuotumėte?
L.V.: Kartais situacija būna išties paradoksali: jei nori būti su žmonėmis, eini ir dalyvauji su jais įvairiuose renginiuose – bibliotekose, mokyklose, darželiuose, pagyvenusių žmonių susibūrimuose, parapijose. Bet kai stengiesi pabūti su kuo daugiau žmonių, tuo pat metu sulauki nepasitenkinimo, kad esi nepasiekiamas, nes telefonas būna išjungtas.
Kai kalbama apie provincijos parapijose tarnaujančius kunigus, kurie aptarnauja po dvi tris parapijas, kitaip sakant, vienoje parapijoje gyvena, o kitas aptarnauja, kyla klausimas, ar, be kunigo, yra žmonių, kurie galėtų atrakinti bažnyčią ne šv. Mišių metu. Mat laikyti atviros bažnyčios negalime, antraip iškart sulauktume priekaištų, kad nesaugomos kultūros vertybės. Žinoma, idealiausia būtų, jei būtų nurodyti žmogaus, galinčio atrakinti bažnyčią maldininkams, kontaktai.
Vis dėlto esama labai daug šviesių kunigų, kurie susitapatinę su bendruomene, kurie gyvena tuo, kuo gyvena žmonės, yra jiems artimi ir maloniai priima bažnyčioje visus – tiek iš savo parapijos, tiek iš kitų, kada tik maldininkai beatvyktų. Ir to šviesumo, šiltumo iš kai kurių vyresnės kartos kunigų visiems reikia tik mokytis. Kartais iš tikrųjų mes, jaunesnė karta, įsivaizduojame, kad kunigas yra tas, kuris tik viską organizuoja, daro, bet tada sumažėja tėviškumo, buvimo šalia, šiltumo aspektas.
VEIDAS: Su jaunosios kartos vyskupais tikinčiųjų bendruomenė sieja labai daug vilčių. Kiek modernės Bažnyčia modernių kunigų kartai tapus naujaisiais jos vedliais?
L.V.: Daugiausiai vilčių siejama su popiežiumi Pranciškumi: nors jis ir ne jaunosios kartos atstovas, bet įneša labai daug gaivos, labai daug naujo vėjo tiek savo žodžiu, tiek konkrečiu savo pavyzdžiu, veikimu. Turbūt Lietuvoje žmonės irgi vertins ne tik kalbas, dokumentus, bet pirmiausia pačių kunigų ir vyskupų gyvenimą.
O jaunesni vyskupai, studijavę įvairiose užsienio šalyse, patyrę visuotinės Bažnyčios gyvenimo, patyrę naujų galimybių, gali atnešti tam tikros naujos patirties į Bažnyčią, ja dalytis, užmegzti ryšius ir leisti pasijusti Lietuvai visuotinės Bažnyčios dalimi.
VEIDAS: Lietuvoje kunigystę renkasi vis mažiau jaunimo. Ką, jūsų vertinimu, reikėtų keisti, kad daugiau jaunuolių rinktųsi ganytojo misiją, o jų apsisprendimas būtų tvirtesnis?
L.V.: Jaunam žmogui, kuris jaučia pašaukimą tapti kunigu ar vienuole, kurį Dievas kalbina, reikia padėti išgirsti tą pokalbį, padėti atsiverti, priimti galimybes, o ne jį gesinti. Neretai išgirstu atvejų, štai kad ir naujausias, kai tėvas, išgirdęs iš sūnaus, kad šis nori rinktis kunigystę, pareiškė nusižudysiąs. Tai visiškas nesupratimas. Tėvai gali tik patarti vaikui renkantis kelią, nesvarbu, ar jis nori būti gydytoju, ar ekonomistu, ar kunigu. Bet nesuteikti jaunam žmogui pasirinkimo laisvės yra negarbinga, nesąžininga. O labiausiai jaunuoliui apsispręsti rinktis dvasininko kelią padeda geros bendruomenės, kurios džiugiai išgyvena tikėjimą, bendrystę, bei vietos kunigo pavyzdys. Nuo to, ką jaunuolis mato, kuo žavisi, labai daug priklauso kelio pasirinkimas.
VEIDAS: Šiomis dienomis vyksta Lietuvos vyskupų konferencijos plenarinis posėdis. Ką svarbaus nusprendėte ir galėtumėte perduoti tikintiesiems?
L.V.: Svarstėme įvairius klausimus, bet neturiu įgaliojimo kalbėti apie tai, ką nusprendėme. Tačiau vienas įdomesnių svarstytų kausimų – naujoji evangelizacija: gerosios žinios skelbimas tiems, kurie to nepažįsta, nežino, kas tai yra. Mes kalbėjomės, ką mes, kaip Bažnyčia, galime daryti, kad pakviestume ir tuos, kurie nuo Bažnyčios nutolę. Iš tikrųjų mes turime keisti požiūrį į tikėjimą ir ne sėdėti klebonijose, zakristijose ar vyskupijose ir laukti, kol kažkas ateis, o patys eiti ir dalytis tuo, kuo gyvename, kuo tikime, skleisti viltį ir džiaugsmą, kuris būtų atrama visiems.

Į “Veido” klausimus atsako arkivyskupas metropolitas S.Tamkevičius

VEIDAS: Keletą metų iš eilės patenkate į įtakingiausių lietuvių sąrašus. Kaip manote, už kokius nuopelnus esate išrinktas vienu įtakingiausių Bažnyčios atstovų Lietuvoje?
S.T.: Kadangi esu didelės arkivyskupijos ordinaras ir dažnai pasisakau svarbiais Bažnyčiai ir Lietuvai klausimais, gal todėl kai kurie žmonės pozityviai atsiliepia apie mano darbą. Tačiau nemažai tokių, kurie ir labai kritiškai kalba. Bet aš nesureikšminu nei vienų, nei kitų nuomonių. Svarbiausia, kad Viešpats, kuriam tarnauji, gerai įvertintų.
VEIDAS: Kas padarė didžiausią įtaką jūsų asmenybei, charakteriui ir tikėjimui?
S.T: Nuo paauglystės tikėjimas man nebuvo antraeilės svarbos dalykas: praktikavau jį eidamas išpažinties ir stiprindamas save eucharistija. Didelę įtaką mano gyvenime yra padariusios ilgos rekolekcijos (kai kurios jų trukdavo po 30 dienų). Jos išmokė nuosekliai sekti paskui Jėzų Kristų ir nebijoti jokio kryžiaus, kuris pasitaikydavo gyvenimo kelyje.
O jei kalbėsime apie asmenybes, tai didžiausios įtakos mano turėjo keli kunigai: pirmiausia salezietis kun. Antanas Skeltys ir jėzuitas tėvas Pranciškus Masilionis. Iš jų daug ko išmokau. Taip pat didelė įtaką mano dvasiniam brendimui padarė geros seserys vienuolės, kurių buvo ne mažiau kaip gerų kunigų.
VEIDAS: Dėl kokių priežasčių 1969-aisiais sovietų valdžia jums uždraudė eiti kunigo pareigas?
S.T.: Kai parašiau dokumentą dėl Kauno kunigų seminarijos suvaržymų ir surinkau po juo apie 60 kunigų parašų, sovietų valdžia uždraudė atlikti kunigo pareigas. Tais laikais toks elgesys buvo neregėtas iššūkis valdžiai, todėl ir buvau nušalintas nuo kunigiškos tarnystės.
VEIDAS: 1983-iaisiais buvote suimtas už antisovietinę propagandą ir agitaciją, kalėjote Permės ir Mordovijos lageriuose, o vėliau buvote ištremtas į Sibirą. Kaip šie sudėtingi gyvenimo išbandymai paveikė jūsų vidines nuostatas ir tolesnį gyvenimą?
S.T.: Bet koks kryžius savaime nekelia džiaugsmo, bet jis tampa Dievo dovana, jei jį priimi ir neši drauge su Kristumi. Šiuo atveju bet kokie sunkumai tampa Dievo palaima, todėl šiandien aš dėkoju Dievui, kad gyvenimas manęs nelepino ir tokiu būdu padėjo tapti tvirtesniam.
Paradoksalu, bet sovietiniais laikais nepatyriau tiek niekinimo ir šmeižto, kiek laisvoje Lietuvoje. Tačiau didžiausi išbandymai, manau, dar laukia ateityje. Jau matomi ženklai Europoje ir pasaulyje, kad bus siekiama, ko siekė sovietinė valdžia: kad mes savo tikėjimą praktikuotume tik savo kambarėlyje ar bažnyčioje, o viešoje erdvėje bet kokie tikėjimo ženklai ar praktikos bus nepageidaujamos ar net draudžiamos. Tačiau nereikia gąsdintis. Kaip sakė apaštalas Paulius: „Jei Dievas su mumis, tuomet kas prieš mus?“
VEIDAS: Ar spėjote užsiauginti šarvus, matydamas spaudoje neigiamus atsiliepimus apie save ir apie dvasininkų luomą?
S.T.: Esu gana jautrus žmogus, nors savo emocijas sugebu valdyti. Jeigu būna kas nors sunkaus, paaukoju Dievui kaip atgailą už savo kaltes ar už kitų nuodėmes ir einu pirmyn. Taip pat esu įsitikinęs, kad jei gyventi pagal sąžinę ir darai kitiems gera, formuojasi tam tikras jautrumas aplinkinių atžvilgiu.
VEIDAS: Esate minėjęs, kad Lietuva išgyvena ne kunigystės ir ne Bažnyčios, o žmonių protų ir širdžių krizę. Kodėl taip manote?
S.T.: Kai žmonės nebevertina šeimos, kai nukrypimą nuo prigimties laiko norma, kai klaidžioja tiesos reliatyvizmo labirintuose – visa tai yra žmogaus proto krizė. Susvetimėjimas ir egoizmas, kai žmogus myli tik save, o kitus žmones laiko vos ne daiktais – tai širdies krizė. Kol neįveiksime protų ir širdžių krizės, tol mūsų visuomenė bus sunkus ligonis. Ir bus daug kitų krizių.
VEIDAS: 2013-ieji paskelbti Tikėjimo metais. Jūsų vertinimu, ar per juos įvyko kas nors reikšmingo Lietuvai?
S.T.: Tikėjimo metai Bažnyčiai padovanojo popiežių Pranciškų, Lietuvai – du labai gerus vyskupus: Kęstutį Kėvalą ir Lionginą Virbalą. Birželio pabaigoje Kaune vykusios Lietuvos jaunimo dienos parodė, kad turime daug gražaus, Dievą tikinčio jaunimo.
VEIDAS: Jūsų vertinimu, kas lemia tikinčiųjų mažėjimą Lietuvoje?
S.T.: Juo labiau pasineriame į materializmą ir laimės pradedame ieškoti piniguose bei malonumuose, tuo labiau nyksta dvasinės vertybės, o kartu mažėja ir rimtai tikinčių žmonių. Tuomet vietoj aiškaus tikėjimo pasineriama į visokius prietarus.
VEIDAS: Ar tiesa, kad kunigai bendraudami su žiniasklaida turi gauti jūsų sutikimą?
S.T.: Iš tiesų kunigai turi teisę bendrauti su žiniasklaida, bet ne visada nori. Kartais patys nenorėdami bendrauti prisidengia, kad vyskupai juos apriboja. Žinoma, jei vyskupas matytų, kad kuris kunigas nepajėgia ir tikrai prastai atstovauja savo tarnystei, galėtų patarti: būk atsargesnis, nenusišnekėk, bet paprastai vyskupai nedaro tam kliūčių, taigi tereikia paties kunigo noro.
VEIDAS: Kaip manote, kodėl kai kurie asmenys apibūdina jus kaip prieštaringą asmenybę?
S.T.: Į klausimą galėčiau atsakyti klausimu: kodėl Jėzų Kristų vieni mylėjo tiek, kad geriau pasirinkdavo mirtį, nei savo Mokytojo išsižadėjimą, o kiti tiek nekentė Jėzaus, kad jį nukryžiavo? Jeigu kunigas ar vyskupas nuosekliai laikosi Evangelijos, taip pat bus vienų mylimas, kitų nekenčiamas. Jei būtų tik mylimas, reikėtų suabejoti jo tikėjimo nuoseklumu.
VEIDAS: Kokių klaidų esate padaręs ir dėl kurių galbūt norėtumėte atsiprašyti?
S.T.: Atsakysiu su humoru: Katalikų bažnyčioje popiežius, vyskupai, kunigai ir pasauliečiai savo klaidas bei nuodėmes išpažįsta per Susitaikinimo sakramentą, ir tai daroma neviešai. O jei rimtai, tai, atlikdamas kunigo, ypač vyskupo pareigas, esu įskaudinęs ne vieną kunigą, bet jei būtų galima laikrodį atsukti atgal, tai tikriausiai padaryčiau tą patį. Tačiau, nors ir jautiesi atlikęs pareigą, sunku būna ne tik tam, kuris įsiskaudino, bet ir pačiam vyskupui. Todėl visuomet sakau, kad daugiau dvasinio komforto jaučiau, kai buvau paprastas kunigas, nei dabar, būdamas arkivyskupas.
VEIDAS: Žvelgiant iš šalies susidaro įspūdis, kad labai sunku suderinti administratoriaus darbą su giliu tikėjimu.
S.T.: Tai netiesa – gilų tikėjimą galima turėti ir piemenaujant, ir vyskupaujant. Tai teigiu ne skolindamasis kieno nors mintį, bet iš savo asmeninės patirties.

Praėjusį penktadienį popiežius Pranciškus priėmė kardinolo Audrio Juozo Bačkio atsistatydinimą, kurį, kaip reikalauja kanonų teisės nuostatos, jis įteikė prieš daugiau nei metus, sulaukęs 75-erių. Naujuoju Vilniaus arkivyskupu metropolitu popiežius paskyrė vyskupą Gintarą Grušą.
Religijotyrininkas Paulius Subačius tvirtina, kad jau geri keli dešimtmečiai, kai iš 75-erių metų sulaukusių vyskupų vis dažniau priimamas atsistatydinimo iš pareigų prašymas, nes šiais laikais daugelis ganytojų sulaukia tokio amžiaus, o Bažnyčios hierarchija ima atsinaujinti – dažniau skiriama jaunų vyskupų. Pavyzdžiui, prieš šimtą metų keturiasdešimtmečiai vyskupai buvo didžiulė retenybė, o dabar ir Lietuvoje turime tokio amžiaus vyskupų.
Nuo ko priklauso, ar popiežius priims šį bažnytinės teisės formalumu vadinamą atsistatydinimą? „Drįsčiau spręsti, kad labiausiai priklauso nuo to, kokių kitų kandidatų yra“, – mano P.Subačius. Pasak jo, kad vyskupas G.Grušas galėtų pakeisti kardinolą A.J.Bačkį ir eiti Vilniaus arkivyskupo pareigas, buvo lengvai nuspėjama – pasirinkimas, atsižvelgiant į amžių, sveikatą, patirtį ir kitus dalykus, nebuvo labai didelis.
Lietuvos katalikai apie dvasininką G.Grušą pirmą kartą išgirdo 1992 m., kai jis, dar tik būdamas diakonas, jau vadovavo organizaciniams Jono Pauliaus II apaštalinės kelionės į Lietuvą reikalams. Po to jis tęsė studijas Romoje, o grįžęs į Lietuvą, dar nebūdamas vyskupas, išrinktas Lietuvos vyskupų konferencijos generaliniu sekretoriumi – po vyskupų tai pačios atsakingiausios pareigos Bažnyčioje. Prieš kelerius metus įšventintas vyskupu, paskirtas Lietuvos kariuomenės ordinaru, toliau ėjo Vyskupų konferencijos generalinio sekretoriaus pareigas.
Tuo tarpu 21-erius metus, kuriuos A.J.Bačkis buvo Vilniaus arkivyskupas metropolitas, P.Subačius vadina ištisa epocha. Pasak jo, pirmiausia dėl to, kad A.J.Bačkis buvo pirmasis naujai suformuotos Vilniaus arkivykupijos ordinaras. Popiežius priėmė sprendimą sukurti metropoliją, bet pačią arkivyskupiją, kaip darinį, sukūrė A.J.Bačkis. Kaip jo svarbiausius darbus P.Subačius taip pat nurodė Vilniaus kunigų seminarijos atkūrimą, jaunų kunigų siuntimą studijuoti į užsienį, įvairias sukurtas švietimo, paramos, globos organizacijas, pasauliečių organizacijų tinklą, atkurtus smarkiai sutrūkinėjusius praktinius kontaktus su Roma ir daugybės šalių bažnyčiomis. „Kad ir į kurią sritį pažiūrėtume, pamatytume Jo Eminencijos darbus“, – sako P.Subačius.

Šių dienų Lietuvai labai trūksta tokios erudicijos, tolerancijos visoms tautoms ir jautrumo skurstantiesiems asmenybės, koks buvo Jurgis Matulaitis.

„Tik laiko klausimas, kada palaimintasis Jurgis Matulaitis bus paskelbtas šventuoju. Manau, tai bus labai netrukus“, – tikisi J.Matulaičio įkurtos Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacijos sesuo Ona Vitkauskaitė ir visa religingoji Lietuvos visuomenės dalis.
Kuo toks faktas būtų svarbus ne tik Bažnyčiai ir tikintiesiems, bet ir visiems piliečiams bei valstybei? „Viduramžiais, kai klestėjo šventųjų kultas, kurios nors tautos atstovo paskelbimas šventuoju skatindavo pilietinę konsolidaciją, kaip kad kol kas vienintelio lietuvio šventojo Kazimiero kultas formavo lietuvius kaip politinę tautą. O XXI amžiuje tai tam tikra garbė visai tautai ir valstybei, kurią šventasis reprezentuoja, kad ji sugebėjo išsiugdyti išskirtinę asmenybę, ypač jei valstybė nedidelė. Juk krikščioniškosios Bažnyčios istorijoje šventaisiais paskelbti apie 2 tūkst. asmenų ir didžioji jų dalis – arba iš kilmingų šeimų, arba iš didžiųjų tautų“, – paaiškina istorikas dr. Algimantas Kasparavičius.
Istoriko vertinimu, J.Matulaitis buvo tokio didumo asmenybė, kokios gimsta gal kartą per šimtmetį. O jo idėjos, kaip mažinti socialinę atskirtį, spręsti istorijos paveldą – lietuvių santykius su lenkais, gudais, žydais, šiandien ne mažiau aktualios.
Šiemet, minint Vilniaus vyskupo, Lietuvos apaštališkojo vizitatoriaus, vienuolio ir vienuolijų steigėjo, teologo ir sociologo, diplomato, vargšų globėjo, tautų taikytojo paskelbimo palaimintuoju 25-metį, Lietuvos vyskupai 2012-uosius paskelbė Palaimintojo J.Matulaičio metais.

„Nesigarsindami, nuo vargdienių, nuo mažų vaikelių“
„Dabar skurdo, deja, ne ką mažiau nei tada, kai gyveno J.Matulaitis. Yra socialiniai darbuotojai, bet pagalbos ir dėmesio vargstančiam žmogui klausimas nė kiek ne mažiau aktualus“, – sako Vargdienių vienuolijos sesuo O.Vitkauskaitė.
1918 m. J.Matulaičio įsteigta padėti vargšams, vienuolija ir šiandien padeda skurstantiesiems, bedarbiams, benamiams, senjorams. Kelrodis vienuolėms – J.Matulaičio vyskupiškasis šūkis „Nugalėk blogį gerumu“, kurio jis nenuklysdamas laikėsi. Sesuo Ona primena J.Matulaičio gyvenimo epizodą, kai jam, Vilniaus vyskupui, kaip vasaros rezidencija skirti Trinapolio rūmai. Čia buvo įkurdinti našlaičių globos namai, ir vyskupas pasakė nenorįs, kad dėl jo nuriedėtų nors vieno vaiko ašara, todėl vaikų neiškeldino ir kartu su jais leisdavo vasaras.
O Bielianuose, Lenkijoje, vienuolyne glaudė 200 našlaičių ir pats rinkdavo aukas jiems išmaitinti. Savo dvasiniame dienoraštyje „Užrašai“ jis rašė: „Kur nors nuvykę, geriausia bus, jei pradėsime darbą nuo maža, ramiai, nesigarsindami, nuo vargdienių, nuo mažų vaikelių, nuo didžiausių tamsuolių, nuo labiausiai apleistų.“
„J.Matulaitis buvo labai gabus, galėjo siekti karjeros ir Bažnyčioje, ir kitose srityse, bet jam buvo svarbiau gelbėti žmones“, – žavisi jo asmenybe sesuo Ona. Deja, anuomet Bažnyčios jis ne visada buvo suprastas, skaudžiai kentėjo, net buvo apšauktas komunistu ar socialistu. „Toks buvo mąstymas – kad tik bažnyčioje gali reikšti savo nuomonę. O jis savo misiją suprato daug plačiau – eiti į žmones, nešti jiems Evangeliją ir nebūtinai kaip propagandą, bet kaip pagalbą žmogui, kuris vargsta“, – pasakoja sesuo Ona.
J.Matulaičio gyvenimo tyrinėtoja istorikė Genovaitė Gustaitė atkreipia dėmesį, kad J.Matulaitis visą gyvenimą išliko neturtingas, nors pagal savo padėtį galėjo turėti daug. Jo vaikystė paženklinta netekčių ir nepriteklių: tėvo neteko, būdamas trejų, motinos – dešimties, sirgo kaulų džiova. Tačiau net tapęs arkivyskupu ar apaštališkuoju vizitatoriumi – aukščiausia lietuvių pasiekta pareigybe bažnytinėje hierarchijoje, jis nesikrovė materialių turtų. „Šiandien, vartotojiškoje visuomenėje, tai savybės, kurių labai trūksta“, – lygina G.Gustaitė.

Nesvarbu, lietuvis, lenkas, žydas ar gudas
J.Matulaitis su kiekvienu mokėjo kalbėtis, kiekvieną suprasti, gebėjo įeiti į kiekvieno padėtį ir gynė kiekvieną nuskriaustąjį, nepaisydamas jo tautybės. G.Gustaitė primena, kad Vilniaus vyskupu jam teko būti 1918–1925 m. – badmečiu, politinėse sumaištyse skęstančiame Vilniuje. „Nebėra nei graiko, nei žydo, nei lietuvio, lenko, ruso – visi esame kažkas viena Kristuje“, – J.Matulaitį cituoja G.Gustaitė.
Istorikė pasakoja, kaip pas jį, lietuvį katalikų vyskupą, stačiatikiai ėjo prašyti iš Apaštalų Sosto gaunamos paramos po Pirmojo pasaulinio karo pasimetusių našlaičių prieglaudai, ir pagalbos sulaukė. 1919 m. jis bene vienintelis iš visos Lietuvos aukštuomenės viešai kritikavo žydų pogromus. O Vilniaus žydai su rabinu bėgo pas vyskupą prašydami išgelbėti nors porą žmonių, ir J.Matulaitis tai padarė. Bet jis yra kreipęsis ir į rabiną, kad žydų policininkai nepersekiotų katalikų.
Istorikas A.Kasparavičius daro prielaidą, kad J.Matulaičio gebėjimas vienodai žiūrėti į visus žmones ir net 1924–1925 m., praktiškai karo būklės tarp lenkų ir lietuvių metu, viską vertinti objektyviai buvo ne tik įgimtas, bet ir gautas iš kelionių, gyvenimo įvairiose šalyse – Lenkijoje, Italijoje, JAV, Vokietijoje, Šveicarijoje, Rusijoje ir daugybėje kitų kraštų. „Skaitydamas jo dokumentus, susirašinėjimą, viešus pamokslus gali tik stebėtis, kaip, būdamas lietuvis, jis nesusigundė to meto politiniais dalykais, o tvirtai laikėsi bendražmogiškos humanistinės pozicijos, kad visi žmonės lygūs ir visų teisės nepaneigiamos prieš Dievą“, – sako A.Kasparavičius.
Kai Lenkija ir Šventasis Sostas pasirašė konkordatą ir Vilnius tapo Lenkijos bažnytinės provincijos sudėtine dalimi, J.Matulaitis 1925 m. vasarą pasitraukė iš Vilniaus vyskupo posto, puikiai suvokdamas, kad dėl dalies lenkų priešiškumo pareigų nebegalės atlikti. Tačiau atvykęs į Romą pirmiausia aplankė ne vietos lietuvių, o lenkų bendruomenę, parodydamas, kad nejaučia pagiežos tautai, dėl kurios atstovų neteko vyskupo pareigų.

Diplomatiniai nuopelnai – ne menkesni nei vyskupo
Popiežiaus Pijaus XI paprašytas J.Matulaitis vėl grįžo į Lietuvą, šįsyk į Kauną spręsti Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimo klausimo. A.Kasparavičius mini, kad viena iš kliūčių grįžti buvo ta, kad jis niekada neturėjo Lietuvos pilietybės ir lietuviško paso: kai tapo Vilniaus vyskupu, šis kraštas buvo okupuotas Vokietijos kariuomenės, vėliau atėjo bolševikai, paskui jį užėmė lenkai.
1926 m. pavasarį J.Matulaitis įvykdė Popiežiaus Pijaus XI jam patikėtą užduotį – įkurta Lietuvos bažnytinė provincija. „Tai didelis laimėjimas ne tik bažnytinei, bet ir visai Lietuvos pilietinei visuomenei, politinei valdžiai. Tai konsolidavo Lietuvos visuomenę, formavo naujus dvasinės kultūros centrus“, – įvykį vertina A.Kasparavičius.
Istorikė G.Gustaitė primena, kad nors buvome nepriklausoma valstybė, iki įsteigiant bažnytinę provinciją arkivyskupai rezidavo Dancige, Petrapilyje, Varšuvoje, Mogiliove, o ją įsteigus pagaliau sutapo valstybės ir vyskupijų sienos.
J.Matulaitis parengė Lietuvos ir Šventojo Sosto konkordato projektą (nors 1927 m. pasirašyta kita jo redakcija). „J.Matulaitis sugeba įrodyti Lietuvos valdžiai, kaip svarbu Lietuvai, turinčiai kaimynę bolševikinę Rusiją ir nesureguliuotus teritorinius santykius su Lenkija, palaikyti gerus santykius su Šventuoju Sostu, kaip tarptautinių santykių moraliniu autoritetu. Jo diplomatiniai gebėjimai ne mažiau reikšmingi nei vyskupo. Tokia asmenybė ir šiandien praverstų tiek mūsų kunigijai, tiek diplomatijai“, – pabrėžia A.Kasparavičius.
G.Gustaitė priduria, kad J.Matulaitis buvo išskirtinis eruditas, didelės kultūros žmogus, sociologas. Jis puikiai kalbėjo keliomis užsienio kalbomis, o dėl puikaus lotynų kalbos mokėjimo jį vadindavo Ciceronu.

Suprastas tik po dešimtmečių
Vis dėlto, pasak A.Kasparavičiaus, matuojant dabartiniais standartais, jo populiarumo reitingai, ko gero, nebūtų peršokę 2–3 proc. „Savo dienoraštyje jis ne kartą užsimena niekam neįtinkantis, bet aiškiai matantis savo misiją ir savo tikslą – siekti taikos ir ramybės tarp tautų, išvengti prievartos, smurto, karo. Jis buvo menkai pastebimas, to meto spaudoje, tiek lenkiškoje, tiek lietuviškoje, aršiai kritikuojamas, nes lietuviai manė, kad jis tarnauja lenkams, o lenkai buvo įsitikinę, kad jis lietuvis nacionalistas ir jiems kenkia. Jo aura, asmenybės didumas pradėjo aiškėti tik pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, o ypač po to, kai Jonas Paulius II jį paskelbė palaimintuoju“, – neabejoja A.Kasparavičius.
„J.Matulaičio asmenybė – kaip vandenynas“, – žavisi juo G.Gustaitė. Dėl išskirtinės asmenybės atitikties šventojo etalonui abejonių nėra, tačiau ar bus J.Matulaitis paskelbtas šventuoju, priklausys nuo žmonių liudijimų, ar melsdami jo pagalbos sulaukė stebuklo. Bet, ko gero, pats tikriausias stebuklas nutiktų, jei visi pasektų jo idėjomis – kunigija atsisakytų siekti asmeninio materialiojo turto, Bažnyčios valdomas turtas būtų skirtas maldai ir vaikų, skurdžiau gyvenančiųjų, nuskriaustųjų pagalbai, kad pagaliau ieškotume geresnio sutarimo tarp Lietuvoje gyvenančių tautų. Tai būtų gražiausias J.Matulaičio metų įprasminimas.

Jurgis Matulaitis
Gimė 1871 m. Lūginės kaime prie Marijampolės.
Mokėsi Kelcų, Varšuvos kunigų seminarijose, Petrapilio dvasinėje akademijoje. 1898 m. Petrapilyje įšventintas kunigu.
Fribūre (Šveicarija) gavo teologijos daktaro laipsnį. Dėstė Kelcų kunigų seminarijoje, Varšuvoje ėjo gimnazijos kapeliono pareigas, dėstė sociologiją Petrapilio dvasinėje akademijoje.
1909 m. davė pirmuosius vienuolio įžadus.
1914–1918 m. gyveno Varšuvoje, įsteigė vienuolyną Belianuose, globojo našlaičių prieglaudą.
1918 m. atgaivino marijonų centrą Marijampolėje. Paskiriamas vadovauti Vilniaus vyskupijai.
1925 m. polonizacijos šalininkų spaudžiamas atsisakė šių pareigų. Popiežiaus Pijaus XI buvo paskirtas arkivyskupu bei Lietuvos apaštališkuoju vizitatoriumi.
1927 m. mirė Kaune.
1987 m. popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtas palaimintuoju.

Su Lietuva susiję palaimintieji ir šventieji
Vienintelis lietuvis, Katalikų bažnyčios oficialiai paskelbtas šventuoju, – Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio sūnus Kazimieras (1458–1484).
Palaimintaisiais pripažinti du: vienuolis Augustinas Mykolas Giedraitis (mirė 1485 m.) ir arkivyskupas J.Matulaitis (1871–1927).
Dar tris lietuvius, išpažinusius stačiatikybę – Vilniaus kankinius Antaną (Antonijų), Joną (Joaną) ir Eustachijų (Jevstafijų), nukankintus 1347 m., šventaisiais laiko Stačiatikių bažnyčia.
Su Lietuva susiję Rytų apeigų katalikų (unitų) šventasis – arkivyskupas Juozapatas Kuncevičius (1580–1623), Lietuvos jėzuitų provincijai priklausęs šventasis Andriejus Bobola (1591–1657), Vilniuje gyveno šventasis karmelitas Rapolas Juozapas Kalinauskas (1835–1907), šventoji vienuolė lenkė Faustina Helena Kovalska (1905–1938).

„Tik laiko klausimas, kada palaimintasis Jurgis Matulaitis bus paskelbtas šventuoju. Manau, tai bus labai netrukus“, – tikisi J.Matulaičio įkurtos Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacijos sesuo Ona Vitkauskaitė ir visa religingoji Lietuvos visuomenės dalis.
Kuo toks faktas būtų svarbus ne tik Bažnyčiai ir tikintiesiems, bet ir visiems piliečiams bei valstybei? „Viduramžiais, kai klestėjo šventųjų kultas, kurios nors tautos atstovo paskelbimas šventuoju skatindavo pilietinę konsolidaciją, kaip kad kol kas vienintelio lietuvio šventojo Kazimiero kultas formavo lietuvius kaip politinę tautą. O XXI amžiuje tai tam tikra garbė visai tautai ir valstybei, kurią šventasis reprezentuoja, kad ji sugebėjo išsiugdyti išskirtinę asmenybę, ypač jei valstybė nedidelė. Juk krikščioniškosios Bažnyčios istorijoje šventaisiais paskelbti apie 2 tūkst. asmenų ir didžioji jų dalis – arba iš kilmingų šeimų, arba iš didžiųjų tautų“, – paaiškina istorikas dr. Algimantas Kasparavičius.
Istoriko vertinimu, J.Matulaitis buvo tokio didumo asmenybė, kokios gimsta gal kartą per šimtmetį. O jo idėjos, kaip mažinti socialinę atskirtį, spręsti istorijos paveldą – lietuvių santykius su lenkais, gudais, žydais, šiandien ne mažiau aktualios.
Šiemet, minint Vilniaus vyskupo, Lietuvos apaštališkojo vizitatoriaus, vienuolio ir vienuolijų steigėjo, teologo ir sociologo, diplomato, vargšų globėjo, tautų taikytojo paskelbimo palaimintuoju 25-metį, Lietuvos vyskupai 2012-uosius paskelbė Palaimintojo J.Matulaičio metais.

„Nesigarsindami, nuo vargdienių, nuo mažų vaikelių“
„Dabar skurdo, deja, ne ką mažiau nei tada, kai gyveno J.Matulaitis. Yra socialiniai darbuotojai, bet pagalbos ir dėmesio vargstančiam žmogui klausimas nė kiek ne mažiau aktualus“, – sako Vargdienių vienuolijos sesuo O.Vitkauskaitė.
1918 m. J.Matulaičio įsteigta padėti vargšams, vienuolija ir šiandien padeda skurstantiesiems, bedarbiams, benamiams, senjorams. Kelrodis vienuolėms – J.Matulaičio vyskupiškasis šūkis „Nugalėk blogį gerumu“, kurio jis nenuklysdamas laikėsi. Sesuo Ona primena J.Matulaičio gyvenimo epizodą, kai jam, Vilniaus vyskupui, kaip vasaros rezidencija skirti Trinapolio rūmai. Čia buvo įkurdinti našlaičių globos namai, ir vyskupas pasakė nenorįs, kad dėl jo nuriedėtų nors vieno vaiko ašara, todėl vaikų neiškeldino ir kartu su jais leisdavo vasaras.
O Bielianuose, Lenkijoje, vienuolyne glaudė 200 našlaičių ir pats rinkdavo aukas jiems išmaitinti. Savo „Užrašuose“ jis rašė: „Kur nors nuvykę, geriausia bus, jei pradėsime darbą nuo maža, ramiai, nesigarsindami, nuo vargdienių, nuo mažų vaikelių, nuo didžiausių tamsuolių, nuo labiausiai apleistų.“
„J.Matulaitis buvo labai gabus, galėjo siekti karjeros ir Bažnyčioje, ir kitose srityse, bet jam buvo svarbiau gelbėti žmones“, – žavisi jo asmenybe sesuo Ona. Deja, anuomet Bažnyčios jis ne visada buvo suprastas, skaudžiai kentėjo, net buvo apšauktas komunistu ar socialistu. „Toks buvo mąstymas – kad tik bažnyčioje gali reikšti savo nuomonę. O jis savo misiją suprato daug plačiau – eiti į žmones, nešti jiems Evangeliją ir nebūtinai kaip propagandą, bet kaip pagalbą žmogui, kuris vargsta“, – pasakoja sesuo Ona.
J.Matulaičio gyvenimo tyrinėtoja istorikė Genovaitė Gustaitė atkreipia dėmesį, kad J.Matulaitis visą gyvenimą išliko neturtingas, nors pagal savo padėtį galėjo turėti daug. Jo vaikystė paženklinta netekčių ir nepriteklių: tėvo neteko, būdamas trejų, motinos – dešimties, sirgo kaulų džiova. Tačiau net tapęs arkivyskupu ar apaštališkuoju vizitatoriumi – aukščiausia lietuvių pasiekta pareigybe bažnytinėje hierarchijoje, jis nesikrovė materialių turtų. „Šiandien, vartotojiškoje visuomenėje, tai savybės, kurių labai trūksta“, – lygina G.Gustaitė.

Nesvarbu, lietuvis, lenkas, žydas ar gudas
J.Matulaitis su kiekvienu mokėjo kalbėtis, kiekvieną suprasti, gebėjo įeiti į kiekvieno padėtį ir gynė kiekvieną nuskriaustąjį, nepaisydamas jo tautybės. G.Gustaitė primena, kad Vilniaus vyskupu jam teko būti 1918–1925 m. – badmečiu, politinėse sumaištyse skęstančiame Vilniuje. „Nebėra nei graiko, nei žydo, nei lietuvio, lenko, ruso – visi esame kažkas viena Kristuje“, – J.Matulaitį cituoja G.Gustaitė.
Istorikė pasakoja, kaip pas jį, lietuvį katalikų vyskupą, stačiatikiai ėjo prašyti iš Apaštalų Sosto gaunamos paramos po Pirmojo pasaulinio karo pasimetusių našlaičių prieglaudai, ir pagalbos sulaukė. 1919 m. jis bene vienintelis iš visos Lietuvos aukštuomenės viešai kritikavo žydų pogromus. O Vilniaus žydai su rabinu bėgo pas vyskupą prašydami išgelbėti nors porą žmonių, ir J.Matulaitis tai padarė. Bet jis yra kreipęsis ir į rabiną, kad žydų policininkai nepersekiotų katalikų.
Istorikas A.Kasparavičius daro prielaidą, kad J.Matulaičio gebėjimas vienodai žiūrėti į visus žmones ir net 1924–1925 m., praktiškai karo būklės tarp lenkų ir lietuvių metu, viską vertinti objektyviai buvo ne tik įgimtas, bet ir gautas iš kelionių, gyvenimo įvairiose šalyse – Lenkijoje, Italijoje, JAV, Vokietijoje, Šveicarijoje, Rusijoje ir daugybėje kitų kraštų. „Skaitydamas jo dokumentus, susirašinėjimą, viešus pamokslus gali tik stebėtis, kaip, būdamas lietuvis, jis nesusigundė to meto politiniais dalykais, o tvirtai laikėsi bendražmogiškos humanistinės pozicijos, kad visi žmonės lygūs ir visų teisės nepaneigiamos prieš Dievą“, – sako A.Kasparavičius.
Kai Lenkija ir Šventasis Sostas pasirašė konkordatą ir Vilnius tapo Lenkijos bažnytinės provincijos sudėtine dalimi, J.Matulaitis 1925 m. vasarą pasitraukė iš Vilniaus vyskupo posto, puikiai suvokdamas, kad dėl dalies lenkų priešiškumo pareigų nebegalės atlikti. Tačiau atvykęs į Romą pirmiausia aplankė ne vietos lietuvių, o lenkų bendruomenę, parodydamas, kad nejaučia pagiežos tautai, dėl kurios atstovų neteko vyskupo pareigų.

Diplomatiniai nuopelnai – ne menkesni nei vyskupo
Popiežiaus Pijaus XI paprašytas J.Matulaitis vėl grįžo į Lietuvą, šįsyk į Kauną spręsti Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimo klausimo. A.Kasparavičius mini, kad viena iš kliūčių grįžti buvo ta, kad jis niekada neturėjo Lietuvos pilietybės ir lietuviško paso: kai tapo Vilniaus vyskupu, šis kraštas buvo okupuotas Vokietijos kariuomenės, vėliau atėjo bolševikai, paskui jį užėmė lenkai.
1926 m. pavasarį J.Matulaitis įvykdė Popiežiaus Pijaus XI jam patikėtą užduotį – įkurta Lietuvos bažnytinė provincija. „Tai didelis laimėjimas ne tik bažnytinei, bet ir visai Lietuvos pilietinei visuomenei, politinei valdžiai. Tai konsolidavo Lietuvos visuomenę, formavo naujus dvasinės kultūros centrus“, – įvykį vertina A.Kasparavičius.
Istorikė G.Gustaitė primena, kad nors buvome nepriklausoma valstybė, iki įsteigiant bažnytinę provinciją vyskupai rezidavo Dancige, Petrapilyje, Varšuvoje, Mogiliove, o ją įsteigus pagaliau sutapo valstybės ir vyskupijų sienos.
J.Matulaitis parengė Lietuvos ir Šventojo Sosto konkordato projektą (nors 1927 m. pasirašyta kita jo redakcija). „J.Matulaitis sugeba įrodyti Lietuvos valdžiai, kaip svarbu Lietuvai, turinčiai kaimynę bolševikinę Rusiją ir nesureguliuotus teritorinius santykius su Lenkija, palaikyti gerus santykius su Šventuoju Sostu, kaip tarptautinių santykių moraliniu autoritetu. Jo diplomatiniai gebėjimai ne mažiau reikšmingi nei vyskupo. Tokia asmenybė ir šiandien praverstų tiek mūsų kunigijai, tiek diplomatijai“, – pabrėžia A.Kasparavičius.
G.Gustaitė priduria, kad J.Matulaitis buvo išskirtinis eruditas, didelės kultūros žmogus. Jis puikiai kalbėjo keliomis užsienio kalbomis, o dėl puikaus lotynų kalbos mokėjimo jį vadindavo Ciceronu.

Suprastas tik po dešimtmečių
Vis dėlto, pasak A.Kasparavičiaus, matuojant dabartiniais standartais, jo populiarumo reitingai, ko gero, nebūtų peršokę 2–3 proc. „Savo dienoraštyje jis ne kartą užsimena niekam neįtinkantis, bet aiškiai matantis savo misiją ir savo tikslą – siekti taikos ir ramybės tarp tautų, išvengti prievartos, smurto, karo. Jis buvo menkai pastebimas, to meto spaudoje, tiek lenkiškoje, tiek lietuviškoje, aršiai kritikuojamas, nes lietuviai manė, kad jis tarnauja lenkams, o lenkai buvo įsitikinę, kad jis lietuvis nacionalistas ir jiems kenkia. Jo aura, asmenybės didumas pradėjo aiškėti tik pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, o ypač po to, kai Jonas Paulius II jį paskelbė palaimintuoju“, – neabejoja A.Kasparavičius.
„J.Matulaičio asmenybė – kaip vandenynas“, – žavisi juo G.Gustaitė. Dėl išskirtinės asmenybės atitikties šventojo etalonui abejonių nėra, tačiau ar bus J.Matulaitis paskelbtas šventuoju, priklausys nuo žmonių liudijimų, ar melsdami jo pagalbos sulaukė stebuklo. Bet, ko gero, pats tikriausias stebuklas nutiktų, jei visi pasektų jo idėjomis – kunigija atsisakytų siekti asmeninio materialiojo turto, Bažnyčios valdomas turtas būtų skirtas maldai ir vaikų, skurdžiau gyvenančiųjų, nuskriaustųjų pagalbai, kad pagaliau ieškotume geresnio sutarimo tarp Lietuvoje gyvenančių tautų. Tai būtų gražiausias J.Matulaičio metų įprasminimas.

Jurgis Matulaitis
Gimė 1871 m. Lūginės kaime prie Marijampolės.
Mokėsi Kelcų, Varšuvos kunigų seminarijose, Petrapilio dvasinėje akademijoje. 1898 m. Petrapilyje įšventintas kunigu.
Fribūre (Šveicarija) gavo teologijos daktaro laipsnį. Dėstė Kelcų kunigų seminarijoje, Varšuvoje ėjo gimnazijos kapeliono pareigas, dėstė sociologiją Petrapilio dvasinėje akademijoje.
1909 m. davė pirmuosius vienuolio įžadus.
1914–1918 m. gyveno Varšuvoje, įsteigė vienuolyną Belianuose, globojo našlaičių prieglaudą.
1918 m. paskiriamas vadovauti Vilniaus vyskupijai.
1925 m. polonizacijos šalininkų spaudžiamas atsisakė šių pareigų. Popiežiaus Pijaus XI buvo paskirtas arkivyskupu bei Lietuvos apaštališkuoju vizitatoriumi.
1927 m. mirė Kaune.
1987 m. popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtas palaimintuoju.

Su Lietuva susiję palaimintieji ir šventieji
Vienintelis lietuvis, Katalikų bažnyčios oficialiai paskelbtas šventuoju, – Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio sūnus Kazimieras (1458–1484).
Palaimintaisiais pripažinti du: vienuolis Augustinas Mykolas Giedraitis (mirė 1485 m.) ir arkivyskupas J.Matulaitis (1871–1927).
Dar tris lietuvius, išpažinusius stačiatikybę – Vilniaus kankinius Antaną (Antonijų), Joną (Joaną) ir Eustachijų (Jevstasijų), nukankintus 1347 m., šventaisiais laiko Stačiatikių bažnyčia.
Su Lietuva susiję Rytų apeigų katalikų (unitų) šventasis – arkivyskupas Juozapatas Kuncevičius (1580–1623), Lietuvos jėzuitų provincijai priklausęs šventasis Andriejus Bobola (1591–1657), Vilniuje gyveno šventasis karmelitas Rapolas Juozapas Kalinauskas (1835–1907), šventoji vienuolė lenkė Faustina Helena Kovalska (1905–1938).

Vienas Belgijos vyskupas atsistatydino dėl kunigų pedofilijos atvejo ir papildė dėl Katalikų Bažnyčią pastaruoju metu krėtusių skandalų gausėjantį atsistatydinusių dvasininkų sąrašą, ketvirtadienio vakarą pranešė įvairūs šaltiniai.

Belgijos vyskupų konferencija penktadienį surengs spaudos konferenciją, kurioje dalyvaus Belgijos Katalikų Bažnyčios vadovas Andre Josephas Leonardas (Andrė Jozefas Leonaras), taip pat dvasininkų pedofilijos atvejus tiriančios Bažnyčios komisijos pareigūnai.

Bažnyčia atsistatydinusio vyskupo vardo kol kas neskelbė, taip pat tiksliai nenurodė jo pasitraukimo priežasčių, tačiau naujienų agentūra “Belga” pranešė, jog iš posto traukiasi Briugės vyskupas Roger Vangheluwe (Rožė Vangeluvė).

Vienas informuotas šaltinis sakė naujienų agentūrai AFP, kad vyskupo atsistatydinimas susijęs su vienu pedofilijos atveju.

Tuo tarpu “Belga” citavo “patikimus šaltinius”, kurie sakė, jog šio Bažnyčios hierarcho pasitraukimas susijęs su “rimtais faktais”.

Tačiau kol kas neaišku, kad tas vyskupas tiesiogiai susijęs su vaikų seksualiniu išnaudojimu, ar dangstė kokį nors pedofilija susitepusį kunigą.

Bažnyčios organizuojama spaudos konferencija įvyks Briuselyje penktadienio vidurdienį vietos (13 val. Lietuvos) laiku.

Belgijos Katalikų Bažnyčia trečiadienį paskelbė savo atsiprašymą, kai vienas kunigas pralaimėjo apeliacinę bylą, kurioje jis kaltinamas dėl ilgiau nei septynerius metus vykdyto vaikų seksualinio išnaudojimo.

Mecheleno ir Briuselio arkivyskupija patvirtino, kad buvęs kunigas Robertas Borremansas (Robertas Boremansas) pralaimėjo apeliacinę bylą ir kad liko galioti anksčiau jam teismo skirta laisvės atėmimo bausmė dėl nepilnamečio žaginimo ir kitų veiksmų.

Arkivyskupijos pranešime atsiprašoma dėl “šių rimtų veiksmų”.

2008 metų pradžioje R.Borremansas buvo nuteistas kalėti penkerius metus, iš jų tris lygtinai, dėl nusikaltimų prieš vieną berniuką, įvykdytų 1994-2001 metais.

Šį nuosprendį trečiadienį patvirtino Briuselio apeliacinis teismas.

Šis iš Bažnyčios pašalintas kunigas vadovavo Belgijos sosto įpėdinio Philippe’o (Filipo) ir princesės Mathilde (Matildės) vedybų ceremonijai 1999 metais.