Vytautas Didysis buvo mažo ūgio, bet mokėjo kariauti. Jo pusbrolis Skirgaila buvo girtuoklis ir mušeika, bet mokėjo gydyti. Jogaila buvo didis politikas, bet nebuvo toks didis karo vadas kaip jo pusbrolis Vytautas Didysis. Abu su Vytautu buvo blaivininkai. Gėrė tik šaltinio vandenį. Blaivybė bent iš pradžių buvo skiriamasis Gediminaičių bruožas.

Rimvydas VALATKA

Net didžiajam kunigaikščiui Algirdui priešiški maskvėnų metraščiai po jo mirties rašė: „Tas pats Algirdas buvo labai išmintingas ir kalbėjo daugeliu kalbų ir savo valdžia ir iškilumu pranoko beveik visus. Ir buvo didžiai santūrus, nusigręžęs nuo visų tuščių reikalų, pasilinksminimų ir pramogų ir kitų tokių nemėgo, bet rūpinosi savo valstybe dieną naktį. Nuo girtavimo gręžėsi ir vyno, midaus ir alaus, bet kokių svaigiųjų gėrimų negėrė; dėl to, kad nepakentė girtavimo ir visame kame buvo santūrus.“

O štai kaip lenkų šaltinis charakterizuoja Algirdo sūnų Jogailą: „Ūgio buvo mažo (~statura brevis~), malonaus būdo, galva buvo beveik visa plika, akis turėjo linksmas ir malonias, balsą skardų, mėgo ramybę ir taiką; visada buvo blaivus, nes jokio svaiginančio gėrimo, išskyrus vandenį, negėrė.“

Blaivybę iš Jogailos paveldėjo ir jo sūnus, Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Kazimieras. „Buvo visada santūrus žmogus, gėrė vandenį ir niekada neragavo vyno, midaus, alaus ir nevartojo vaistų, nekentė jų kvapo ir bjaurėjosi. Mėgo pirtį, dažnai mankštintis“, – rašo didįjį kunigaikštį Kazimierą pažinojęs Maciejus Miechovita.

Pirtį ir asmens higieną dievino ir Jogaila. Lenkų istorikas Stefanas M.Kuczynskis rašo, kad „visiškai tikėtina, jog karalius papročiais ir asmenine švara pranoko visą savo aplinką“: „Karalius dėvėjo balintos drobės marškinius, pilko audinio drabužius, kasdien skutosi, o skustuvą, žirklutes, šepečius ir dramblio kaulo šukas kelionėse visada turėjo su savimi. Pagaliau jis naudojosi lininėmis nosinėmis. Savo lenkiškos aplinkos nuostabai, taip pat dažnai maudėsi, paprastai kas trečią dieną, kartais dažniau.“

Lininės nosinės, šukos, žirklutės, kasdien skutasi ir, o gerasis Dieve, vos ne kasdien eina į pirtį! Net ir dabar tokia higienos regula daugeliui lietuvių, sprendžiant iš kvapų autobusuose ir troleibusuose,  sunkiai suvokiama. Galima tik įsivaizduoti, kokį furorą savo švarinimusi tikras barbaras, karalienės Jadvygos įsitikinimu, Jogaila sukėlė XIV a. pab. Krokuvos pilyje, kur, kaip ir visose Europos pilyse, asmens higiena nebuvo svarbiausias dalykas, švelniai kalbant. Viduramžių valdovams, kaip ir jų valdiniams, kur kas labiau rūpėjo sielos išganymas po mirties.

Ar LDK kariai buvo tokie pat blaivininkai kaip ir jų valdovai? Nieko panašaus – vyrai mėgo ne tik gerai pasimušti. Išlikęs niekinamas Kryžiuočių ordino magistro pasisakymas prieš pat Žalgirio mūšį apie lietuvius, kad jie turi „daugiau bokalų ir ąsočių nei ginklų“.

„Kai eina į karą, – rašo savo kronikoje ir Bernardas Wapowskis, – jie surenka 20 000 raitelių ir stengiasi kuo įspūdingiau pasirodyti. Gurguolių, vežimų ir mantos gabenasi palyginti per daug, todėl jų plačiai išskleistos stovyklos panašios į didžiules kariouomenes. Greiti kariauti; į pirmą kunigaikščio signalą prisistato nemokamai, bet gabesni antpuoliams negu tvarkingiems karo žygiams. Net iki pietų žmonės blaivūs, ryto metą tariasi ir atlieka savo reikalus, kitą dienos dalį praleidžia vaišindamiesi ir prie bokalų, kartais jų pokyliai trunka iki vėlyvos nakties ir ilgiau.“

Kaip į tai turėjo reaguoti tik šaltinio vandenį geriantys Vytautas ir Jogaila? Regis, valdovai kai kuriose srityse buvo daug liberalesni nei dabartiniai politikai – jie neprimetinėjo savo gyvenimo būdo valdiniams. Bent jau tol, kol tai negrėsė kariuomenės pagrindams.

Tačiau tuoj po Žalgirio mūšio, kai nugalėtojai kryžiuočių stovykloje paėmė „daug statinių su vynu, o prie jų pripuolę pailsę LDK ir Karūnos kareiviai pylėsi vyną į šalmus, pirštines, batus ir gėrė“, nebeišlaikė ir Jogailos nervai. Ką daro karalius blaivininkas?

Karalius, baimindamasis nusigėrimo, kuriuo priešas galėjo pasinaudoti, o žmonės – pasiligoti bei pasidaryti netinkami tolesniam karui, įsakė statines sukapoti. Tai buvo tučtuojau padaryta, ir gausybė vyno, sruvenančio upeliu per lavonus, kurių daug krito stovykloje, susimaišiusio su žmonių ir arklių krauju, raudona srove plaukė net iki pievų prie Tanenbergo.

Tai, kad nuo beprotiško gėrimo galima ne tik pasiligoti, Jogaila žinojo ne iš nuogirdų. Rusų metraštis aprašo, kaip 1396 m., neva nunuodytas medžioklėje už Dniepro, po 7 dienų Kijeve mirė mirė Jogailos brolis Skirgaila. Kiti metraščiai kalba apie apnuodytą gėrimą, kurio Skirgaila per daug išgėręs. „Bet juk ir patys gėrimai, kai jie vartojami be saiko, yra nuodai“, – knygoje „Vytauto Lietuva“ pamokomai priduria Jozefas I.Kraszewskis.

Blaivininko Jogailos anūkas ir tokio pat Kazimiero sūnus Frydrichas, kuris tėvo buvo paskirtas vyskupu, būdamas Krokuvos kardinolu, mirė vos 35-erių, nes, anot M.Miechovitos, „gyveno tuščią, veltėdišką gyvenimą girtaudamas, nuolat puotaudamas, šlykščiai ištvirkaudamas“. Mirties priežastis – „prancūziška“ liga (sifilis). Bet tai, kad Jogailaičio organizmas anksti pasidavė ligai, M.Miechovita pirmiausia siejo su kardinolo pomėgiu „persivalgyti ir gerti daug alaus – ypač Piontkuvo, sunkiai virškinamo su prieskoniais“.

Puotos ir mėgavimasis alkoholiu buvo pagrindinė XV a. pab.–XVI a. pr. dvaro pramoga. Praėjus keleriems metams po kardinolo mirties jo brolio Žygimanto Senojo dvare įkuriama Ėdrūnų ir girtuoklių draugija. Galutinę pergalę šventė ne Jogailos ir Vytauto blaivybė, kai jie per Kalėdas Trakuose gerdavo tik šaltinio vandenį, o pražūtinga Skirgailos aistra.

Naktį iš penktadienio į šeštadienį miegoti bus nuodėmė. Visoje Lietuvoje vyks jau tradicija tapusi “Muziejų naktis”, kurios metu visi muziejų renginiai lankytojams – nemokami.
“Muziejų nakties” tikslas – parodyti muziejaus eksponatus naktį, kai paprastai muziejai nedirba, ir supažindinti su muziejais bei jų ekspozicijomis įvairius žmones. Beje, šiemet šiuo renginiu prasideda ir “Muziejų kelias 2014″, kurio tema – “Atrastieji lobiai ir įmintos paslaptys”.
Daugelis Lietuvos muziejų šią naktį žada gausybę renginių ir atrakcijų lankytojams. Didžiausia Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų staigmena – seniausias auksu puoštas Lietuvos valdovo Vytauto Didžiojo ir jo žmonos Onos atvaizdas Lietuvoje. Ši neįkainojama vertybė į Valdovų rūmų muziejų neseniai atkeliavo tiesiai iš Londone vykusio aukciono ir nuo šiol yra valstybės nuosavybė.
“Lankytojai turės unikalią galimybę susipažinti su ankstyviausiu Europoje, o Lietuvoje – pačiu seniausiu žinomu Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir jo žmonos Onos atvaizdu, esančiu atskirame akvarelių rinkinyje, kurį XVI a. pradžioje nutapė nežinomas vokiečių dailininkas. Šis atvaizdas liudija išskirtinį mūsų valdovo statusą Vidurio Europos istorinėje atmintyje, nes buvo nutapytas kartu su kitų valdovų porų paveikslais”, – teigia muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. Jolanta Karpavičienė.
Be to, nuo 17 val. Valdovų rūmų nuolatinėse ekspozicijose lankytojų lauks muziejaus archeologai, restauratoriai, rinkinių saugotojai, padėsiantys prakalbinti unikalius radinius bei interjero vertybes ir atsakysiantys į visus lankytojų klausimus.
Įminti muziejaus paslaptis bus galima ir savarankiškai klaidžiojant po muziejaus ekspozicijas su “Atradimų žemėlapiu”. Visų tų, kurie sėkmingai įveiks jame pateiktas užduotis, Valdovų rūmų bokštelyje, iš kurio atsiveria kvapą gniaužiantys sostinės Senamiesčio vaizdai, lauks prizai.

Įvertinant esamą rinkos situaciją Lietuvoje ir vietines galimybes įmonė UAB „Birštono mineraliniai vandenys“ Ko. pagrindiniu plėtros keliu mato savo produkcijos eksportą. Bendrovė ieškodama eksporto galimybių tiek į tradicines, gerai žinomas rinkas, tiek į naujas, turinčias didelį augimo potencialą šalis, įgyvendino projektą „UAB „Birštono mineraliniai vandenys“ ir Ko.

Eksporto plėtra į Kiniją“. Ūkio ministerijai skyrus 50 543 litų Europos Sąjungos 2007-2013 metų struktūrinės paramos, pagal Ekonomikos augimo veiksmų programos priemonę „Naujos galimybės“, bendrovei suteikta galimybė savo produkciją pristatyti tarptautinėje gėrimų ir maisto parodoje Goungzhou mieste, Kinijoje.
Įmonės vystymasis, konkurencingumo augimas siejamas su bendrovės eksporto plėtra. Kinija buvo pasirinkta gerai išstudijavus geriamojo mineralinio vandens suvartojimo tendencijas įvairiose užsienio šalyse. Buvo išanalizuoti vartotojų įpročiai, vandens suvartojamo rodikliai skirtingose užsienio šalyse, rinkos potencialo tendencijos bei įėjimo į rinką barjerai.
Sudėtingesniu visoms įmonėms laikotarpiu, sulėtėjus ekonomikai ir sumažėjus vartojimui šalyje projektai susiję su eksportu vertinami kaip ne pirmo būtinumo, ir įmonių vadovai linkę juos vystyti etapais, su mažomis investicijomis, optimizuojant išlaidas ir išlaikant esamus klientus Lietuvoje. Apsisprendimą vystant projektus gali pakeisti Europos Sąjunga suteikdama tiesioginę paramą įmonėms, nusprendusioms plėstis eksporto keliu ir prisidėdama prie ilgalaikio konkurencingumo augimo.
„Be ES paramos bendrovė nebūtų pasiryžusi įkelti kojos į tokią tolimą rinką. Tiesioginė paramos įtaka: didesnė investicinė grąža, mažesnė įgyvendinimo rizika ir geresnė rezultatų kokybė“ – teigė UAB „Birštono mineraliniai vandenys“ ir Ko verslo plėtros direktorius Rolandas Sturlis.
Šį rudenį Kinijos rinkai bendrovė pristatė natūralų mineralinį vandenį „Vytautas“ bei „Akvilė“. „Daug mineralinių medžiagų turintis mineralinis vanduo „Vytautas“ sukėlė didelį susidomėjimą ir neįprastas reakcijas tarp kinų“ – pasakojo R. Sturlis.
Įsisavinus Europos Sąjungos paramą įmonės eksporto didinimo sprendimai tampa daug patrauklesni. Bendrovės plėtra užsienio rinkose kurs patrauklų Lietuvos gamintojų įvaizdį pasaulio valstybėse bei padidins biudžeto pajamas mokesčių pavidalu, prisidės prie visos šalies eksporto didinimo ir teigiamo užsienio prekybos balanso siekimo.
UAB  „Birštono mineraliniai vandenys” ir Ko – seniausia ir didžiausią patirtį turinti įmonė užsiimanti mineralinio vandens gavyba. Įmonė veikia nuo 1924 metų, kai pirmą kartą Lietuvoje pramoniniu būdu į butelius buvo pradėtas pilstyti natūralus mineralinis vanduo. Šiandien „Birštono mineraliniai vandenys“ konkurencinį pranašumą kuria naudodami pažangias technologijas bei griežtus kokybės standartus.

Po dviejų skirtingose scenose įvykusių premjerų kalbiname aktorių Vytautą Rumšą.

Atsisveikindamas aktorius klausia, ką su tokiu įrašu darysiu. Pataria viską pamiršti ir ieškotis kito pašnekovo. Raminu, jog kiekviename tekste koks jis bebūtų, slypi savita dramaturgija. Šįkart tebūnie tai drama su lengvu dadaizmo atspalviu.
Teatrui būdinga: po kelių dienų po spektaklio nebeatsiminsi, kas buvo kalbama. Net jei žiūrėjai Williamo Shakespeare’o “Hamletą”, atkartosi nebent “būti ar nebūti…” Įsimena tik aktorių emocijos, vaizdai, susieti su tomis emocijomis. Ir jausmas, kad buvo gera. Bet ar pakartotumėt girdėtus žodžius? Žodžiai užsimiršta. Prisimenu amžinatilsį Henriką Kurauską, vaidinantį Henriko Ibseno “Šmėklose”. Bet ką jis kalbėjo?
Mūsų susitikimui trukdo radijo teatro įrašai, trunkantys iki vėlyvo vakaro. Jau po kelių bendravimo minučių imi suprasti, kodėl radijo režisieriai renkasi Vytautą Rumšą. Intonacijų kalneliai, pauzių duobės, nutylėjimų skardžiai būna svarbesni už tekstą.

Viskas bus gerai?

Bet kartą prieš dvidešimt metų aš išvydau veidą. Veidą be veido. Tuščios akys – tai jau buvo ne žmogus. Noriu pasakyti – ne toks žmogus, kokie mes esam. Žiūrėjau į jį išplėtęs akis. Ir kai jis pažvelgė į mane – aš išsigandau. Ir supratau: tam, kad atsirastų toks žmogus, vienas iš mūsų turėjo užleisti jam savo vietą. Jis buvo pirmasis. Ir tada prasidėjo okupacija.
Cezario Graužinio spektaklyje “Ir vėl viskas bus gerai”, kurio premjera praėjo prieš keletą savaičių, V.Rumšas suvaidino Šiukšlininką. Neįprastai protingą šiukšlininką, kurio lūpomis bylojamos svarbiausios spektaklio tiesos. Nors spektaklis pastatytas pagal praėjusio šimtmečio prancūzų dramaturgo Jeano Giraudoux pjesę, aktorius užsimena, kad C.Graužinis irgi visai neprastai rašo.
Ką veikia tie naujieji žmonės, kurie neturi veido? Jie nieko nedaro. Jie neturi profesijos. Jie yra šarlatanai. Jie neskuba. Jie valgo lėtai, vaikšto lėtai, bet niekada neturi laisvo laiko. Niekados nepamatysi, kad jie liūdėtų ar džiaugtųsi, nes jie nežino, kas tai yra meilė. Taip, jie turi moterų, bet jų moterys visai kitokios negu mūsiškės. Jos – netikros. Tai – manekenai iš vitrinų, kuriuos jie nusipirko kartu su kailiais ir už nedidelį priedą įkvėpė ten gyvybę. Bet nežinia, kam jiems to prireikė, nes jie nieko nejaučia. Atrodo, kad jie bendrauja, o iš tikrųjų tai ne. Jie tiktai keičiasi informacija. Tyliai ir tiktai vienas su kitu. Jie nieko nesukuria. Jie tiesiog suteneriauja. Jie yra suteneriai.
Šiame spektaklyje – du priešingi frontai: vyrai juodais paltais, susirūpinę po senojo Paryžiaus aikšte slypinčiu naftos telkiniu, ir nerūpestingi kvartalo senbuviai, dienas leidžiantys tos pačios aikštės kavinėje. Gurkšnojantys vyną ir kalbantys iš pirmo žvilgsnio nei labai gudrius, nei reikšmingus dalykus.
Žiūri ir pavydi, kaip jie gyvena. Teisingi tarpusavio santykiai. Ne vienas kito glostymas, ne sacharinas, o teisingi santykiai tarp žmonių, kokių mes jau pasiilgom. Jie nenori atsisveikinti, nes kartu buvo gera. Tai nelengva suvaidinti. Tai – jau užmiršta. Galiu tik prisiminti senus laikus teatre, kai po kiekvieno spektaklio (kurie ir prasidėdavo vėliau – 19.30) susirinkdavo kolegos. Po kiekvieno spektaklio! Išgerdavo kas vyno taurę, kas stipriau, nesvarbu. Dabar savęs klausiu: o ko jie susirinkdavo? Nes buvo vienas kitam reikalingi. Dabar – diametriali priešingybė. Jeigu ten buvo šilta, plius dvidešimt, dabar yra minus dvidešimt. Visų akys didelės, šnervės išplėstos, skonio receptoriai sužadinti: ir to, ir ano reikia. Reikia bėgti – ten pinigėlį gausi, čia pinigėlį gausi. Jeigu ardamas nieko neuždirbi – vadinasi, sąžinę reikia truputį patraukti į šoną. Žiūrėk, jau ir mašinikė geresnė, ir namelis kaime… Bet vakare nebegaliu būti su kolegom, nes ryte reikės kažkur bėgti. Esame sušalę žmonės. Visiškai sušalę.
Priešingi pasauliai virsta karo frontais. Šiltasis pasaulis šaltąjį dažniau nugali spektakliuose, nei realiame gyvenime. Ne taip paprasta vyrus juodais paltais kartu su dirbtinėmis jų moterimis pasiųsti į požemių karalystę.
Yra trys sluoksniai žmonių. Pirmasis – tų, kuriems nieko nebereikia: jie guli dugne. Antrasis – tų, kurie leidžia burbuliukus ir kyla į viršų, o tada vėl grimzta žemyn. Trečiasis – tų, kurie iš visų jėgų laikosi įsikibę paviršiaus. O dar yra tokių, kurie iššoka aukščiau ir pereina į kitą lygį. Jų nedaug, bet jie turi didelę įtaką valstybės gyvenimui. Tie žmonės nematomi, nelabai žinomi. Jie neužima ypatingų postų. Ir aš galvoju, kas jie tokie: šventieji ar juodieji angelai. Kartais regis vienaip, kartais antraip, bet kai atsigręži į dvidešimt dvejus nepriklausomybės metus – ne, ne baltieji angelai vadovauja Lietuvai…
Skamba Vytauto telefonas: agentas bando įsiūlyti naują, tobulesnę draudimo rūšį. Aktorius paklauso minutėlę kitą ir galiausiai prašo palikti ramybėje.
Žmogus labai greitai pasistato sau kalėjimą. Jam tik pasiūlo plytas, cementą, pats duris įsistatai… Jei nebūtų kalėjimo, mes kitaip gyventumėm, mes bendrautumėm. Teatras pagal savo prigimtį turėtų griauti kalėjimus. Sugriauti kalėjimą, kuriam esi, tėra vienos sekundės darbas. Bet mūsų, aktorių, gyvenimai nėra pakylėti. Vienas rūpinasi, kur gauti švaresnio maisto, kitas vargsta ieškodamas vandens, įkrauto teigiama energija… Jeigu matyčiau scenoje tikrą žmogų, tokį šviesos darinį – suprasčiau, kad ir aš galiu tokiu būti. Tokie aktoriai paveikūs. Bet kadangi vaidinam būdami ir juodi, ir balti, žmogus jaučia: esam tokie patys. Ir teatras virsta situacijų komedija.
Galvoti apie tai yra viena, o šnekėtis – visai kas kita. Staiga aktorius tarsi pažvelgęs iš šalies sako, kad gera apie tai kalbėtis. Kitą kartą nuo to atsispyrus bus galima žengti dar toliau.
Blogis labai greitai limpa. Blogas poelgis, blogos mintys. Keiktis labai lengva – juodas žodis prilimpa tuoj pat. O priešingai elgtis reikia pastangų. Reikia kiekvieną rytą atlikti pratimus, kokius esi pasirinkęs, tam reikia pastangų. Nieko nedaryti yra paprasčiau. Komfortas daro žmogų dar didesniu tinginiu, negu jis yra iš prigimties. Bet gamta negyvų dalykų nemėgsta – jie greit suyra. Ji “pasišluos”: užleis ligas, dar ką nors. Nežinau, gal tik man atrodo, kad ji pradėjo labai intensyviai valytis. Aplinkui tiek sergančių, mirštančių…
Kiekvieną aktoriaus judesį atspindi mažo grimo kambario veidrodžiai. Kas žino, ką jie įsimena, įpratę savo šeimininkus regėti kaskart kitokius. Liūdinčius, besidžiaugiančius arba raudono “minkšto kampo” fone prašančius žurnalistų ginkdieve tik ką pasakyto nerašyti.
Sakiau, kad sugriauti kalėjimą galima per sekundę, bet visgi yra riba, iš už kurios grįžti nebeįmanoma. Tai kaip vėžys: blogio ląstelės tavyje pradeda staigiai daugintis. Kai atsiveria ligai vartai – nebežinia, kada ji išeis. Ir ar išvis beišeis. Ji tave sunaikina. Gali žmogus vaikščioti tuščiom akim, bet jo atgal nebepašauksi. Visgi mirties patale žmogus žegnojasi pirštais, kai nebegali rankos pakelti. Matyt, atgaila amžinybės vartų akivaizdoje vis dėlto egzistuoja. Netgi tiems, kurie gyveno tuščiomis akimis ir niekuo netikėjo.

Meilė ir kūryba

Keliaudamas iš vieno teatro flango į kitą, V.Rumšas pasilabina su užkulisuose seną pianiną išardžiusiu meistru, plakatus kabinančia administratore, pasiteirauja budinčiojo, ar jam nėra laiškų. Kiekvieną sutiktąjį sveikina vardu.
Buvau teatro direktorium ir žinau, kokį stiprų lauką tam reikia turėti. Teatras tave įsuka į žmonių gyvenimus, dar daugiau – į tų gyvenimų vidinius gyvenimus. Ir kai tie visi gyvenimai pradeda tau šokti prieš akis ir už nugaros, pasidaro labai ne kas. Privalai su jais skaitytis, nori ar nenori. Teatras, jo spektakliai kuriami iš žmonių santykių – taip pat ir tų žmonių, kurių jūs nematote. Jeigu nesugyvensi su žmonėmis, nesuprasi, kam ko reikia – viskas sutrupės, bus šalta, bus minus dvidešimt. Ir spektakliai bus šalti.
Vos prieš savaitę matėme V.Rumšą kitoje, jam neįprastoje scenoje: Nacionalinio operos ir baleto teatro premjeroje “Kandidas”. Ten aktorius turėjo savo stalą scenos kampe, prie kurio sėdėdamas pasakojo, ką nuo vienos iki kitos arijos spėjo nuveikti Leonardo Bernsteino miuziklo herojai. O pastarieji žaismingai taikydavosi jį nutraukti, leisdami suprasti, kad pasakojimai pernelyg užsitęsė – atėjo laikas muzikai.
„Kandido“ istorija turi savo atitikmenį Henriko Ibseno pjesėje „Peras Giuntas“, tik šioji yra tragiškesnė. Kandidas, po ilgų klajonių išvydęs savo mylimąją, atsitraukia kelis žingsnius atgal: argi čia ta moteris, kurią aš mylėjau? Bet svajonė sukuria gyvenimą tau pačiam. Kandidas, mylėdamas anaiptol ne idealią Kunigundą, pažino pasaulį. Jeigu nebūtų mylėjęs – būtų sau ramiai tupėjęs Vestfalijoje. Tik meilė jį išvedė tolyn.
Nors miuziklo, kaip ir Voltaire’o „Kandido“ siužete – daugybė žmogžudysčių, ligų, bausmių ir apgavysčių, spektaklio žiūrovai arba klausosi puikiai atliekamų arijų, arba kvatoja iš sąmojingų mizanscenų. Ir optimizmas nugali visas siužeto negandas.
Manau, L.Bernsteinas, rašydamas šį miuziklą, buvo įsimylėjęs. O visi kūriniai, pažymėti meilės ženklu – nesvarbu, ar tai būtų knygos, ar spektakliai, ar filmai – dažniausiai pavyksta. Jeigu autorius ar režisierius netransliuoja iš savęs meilės, jis transliuoja šaltį arba geriausiu atveju – drungnumą. Galbūt – savo racionalias idėjas, bet jos manęs nežavi. Nematau jose grožio, nejaučiu malonumo. Tik tuomet, kai kūrinys daromas su meile kažkam, ne tiktai pačiam sau, jis tampa patrauklus. Daugiau niekas – nei profesionalumas, nei intrigos, nei užsakomieji straipsniai, nei reklama – negelbėja. Mylinčio žmogaus švytėjimas yra didžioji kūrybos paslaptis.