BFL

Spalio 10 d., kai Lietuva skaičiavo balsus po Seimo rinkimų pirmojo turo, Kijeve, prastai šildomoje TV studijoje, galėjai matyti Vytautą Landsbergį. Jo pasirodymas  „Hromadske TV“ filmavimo aikštelėje, kai tėvynėje buvo žinomi tik preliminarūs balsavimo duomenys, liudijo, kad laida „Intermarium“ konservatorių patriarcho darbotvarkėje svarbus dalykas, vertas vienos dienos kelionės į Ukrainą.

Arūnas BRAZAUSKAS, Specialiai iš Kijevo (Ukraina)

Geografine ir politine sąvoka „Interma­rium“ pavadintą pokalbių laidą greta Len­kijos ir Ukrainos atstovų mintimis tąkart turtino rašytojas Herkus Kunčius, politologas Algis Krupavičius – užkulisiuose akylai stebint istorikui Alvydui Nikžentaičiui, Jerzy Giedroyco bendradarbiavimo ir dialogo forumo valdybos pirmininkui.

Sena kaip dvi jūros idėja

Tarpjūris, Międzymorze, Meždumorje, Inter­ma­rium – taip įvairiomis kalbomis vadinamas Eu­ropos gabalas nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Politiškai organizuojat šią erdvę nusipelnė du Lie­tuvoje gimę vyrai – Vytautas Didysis ir Jozefas Pilsudksis. Pastarajam nepavyko tai, ką padarė pir­­masis – vienoje valstybėje sujungė žemes nuo marių iki marių.

Tiesa, J.Pilsudskio vizija gerokai pranoko Lie­tuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos ribas – jo vaizduotėje Tarpjūrio konfederacija driekėsi į pietus iki Adrijos jūros, apimdama teritorijas, kuriose XV a. viešpatavo valdovai Jogailaičiai. Beje, Vytautas ir Jozefas buvo ar­timi kaimynai: jų gimtines – Trakus ir Zalavą – ski­ria tik 80 km.

Šlovinga praeitis vertinga tiek, kiek iš jos galima mokytis, o dabartyje veikia konkrečios jėgos, kurios pasitelkia šiuolaikinius išteklius ir politinę mi­tologiją. Kažin ar suklysime teigdami, kad Lie­tu­vos masių sąmonėje, kai nusakomi santykiai su Eu­­ropa, artimiausiais kaimynais, jų kultūra, „In­termarium“ skendi miglose, užtat sąvokos „Bre­xit“ ir raidė „w“ įsirėžę kaip reikiant.

Kažin ar suklysime teigdami, kad Lie­tu­vos masių sąmonėje, kai nusakomi santykiai su Eu­­ropa, artimiausiais kaimynais, jų kultūra, „In­termarium“ skendi miglose, užtat sąvokos „Bre­xit“ ir raidė „w“ įsirėžę kaip reikiant.

Po Antrojo pasaulinio karo sovietinis blokas ap­ėmė beveik visą Tarpjūrį. Vadinamoji socialistinė stovykla ėmė irti 1989 m., galiausiai 1991 m. su­byrėjo pati SSRS. Jos vietoje atsiradusi Ne­pri­klau­somų Valstybių Sandrauga (NVS) nebuvo glaudžiai integruota, Rusija linko į vadovaujamą vaidmenį, tačiau ne visos NVS valstybės norėjo su tuo sutikti.

1997 m. Tarpjūryje atsirado kelių valstybių darinys – įsteigta Organizacija už demokratiją ir ekono­minę plėtrą, geriau žinoma pagal santrumpą GUAM: Gruzija, Ukraina, Azerbaidžanas, Mol­do­va. Vienu metu šiai bendrijai priklausė Uz­be­kistanas, pridėjęs santrumpai dar vieną raidę – GUUAM. Darinys žemėlapyje atsirėmė į Kaspijos jūrą – taigi nubrėžė naują rytinę Tarpjūrio ribą. Da­bar šios organizacijos veikla apmirusi, todėl GUAM stebėtojų statusą turinčios Latvija ir Tur­kija nelabai turi ką stebėti.

Pirmasis Ukrainos Maidanas 2004–2005 m. įžie­bė posovietinės erdvės atsinaujinimo viltis. 2005-ųjų rugpjūtį Ukrainos ir Gruzijos prezidentai Viktoras Juščenka ir Michailas Saakašvilis deklaravo ketinimą Kijeve sušaukti regiono šalių, taip pat JAV ir Rusijos viršūnių susitikimą, kuriame būtų siekiama sukurti demokratinių regiono valstybių koaliciją.

Aktyviai dalyvaujant Lietuvos Prezidentui Val­dui Adamkui 2005-ųjų gruodį Kijeve buvo įsteigta Demokratinio pasirinkimo bendrija (DPS), kurios deklaraciją tąkart pasirašė Estijos, Gruzijos, Latvijos, Lietuvos, Makedonijos, Moldovos, Ru­mu­­nijos, Slovėnijos, Ukrainos atstovai. 2006-ųjų ge­gužę Vilniuje vykusiame Baltijos ir Juodosios jūros regiono viršūnių susitikime prie DPS steigėjų prisidėjo Lenkijos prezidentas Lechas Kac­zyns­kis, ES valstybių atstovai, JAV viceprezidentas Di­ckas Cheney. Lenkijos dalyvavimas buvo itin reikšmingas, nes be šios šalies Tarpjūrio erdvė bū­tų politiškai ir ekonomiškai nevisavertė.

Aprašydama D.Cheney dalyvavimą JAV spauda pastebėjo, jog susitikimas nebuvo tokio lygio, kad nepakaktų žemesnio rango Amerikos pareigūno vizito. Priežastis, dėl kurios D.Cheney pasirinko Vilniaus viršūnių susitikimą, buvo proga griežtai išbarti Rusiją. JAV viceprezidentas apkaltino šią šalį varžant savo piliečių teises ir naudojant energetinius išteklius kaimyninėms šalims šantažuoti. Nenuostabu, kad Rusijoje D.Cheney kalba sutikta itin priešiškai.

2008-aisiais Lenkija ir Švedija ES lygmeniu inicijavo Rytų partnerystės programą, kurios tikslas – koordinuoti Armėnijos, Azerbaidžano, Baltaru­sijos, Gruzijos, Moldovos, Ukrainos sąveiką su ES. 2013-ųjų gruodį Vilniuje įvyko trečiasis Rytų partnerystės viršūnių susitikimas.

Lenkijos prezidentas L.Kaczynskis iki pat savo žūties 2010 m. taip pat telkė Tarpjūrį – jis ketino sukviesti konferenciją, kurioje būtų svarstoma apie glaudesnį regiono valstybių bendradarbiavimą. L.Kaczynskis žuvo 2010 m. balandį, o tų metų lapkritį Vilniuje įvyko dviejų dienų konferencija „Naujasis Europos regionas: Tarpjūrio re­gioninės plėtros paradigmos“, kurioje dalyvavo mokslininkai iš ES valstybių,  Ukrainos, Bal­ta­ru­si­jos, Moldovos, Rusijos. Tuometis Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronis Ažubalis vardijo per­­spektyvias bendros veiklos sritis:

„Džiaugiuosi, kad regione atsiranda tokios iniciatyvos, kaip tarpparlamentinės asamblėjos, bendros taikos palaikymo pajėgos, bendri ekonominiai ir transporto projektai.“

Atkreiptinas dėmesys į konferencijos žodyną: akcentuotas būtent regiono aspektas.

Rusija neliko pasyvi posovietinės erdvės procesų stebėtoja. Į pastangas vienaip ar kitaip telktis, integruotis į ES ir NATO buvo atsakyta agresija prieš Gruziją 2008-aisiais, Krymo aneksija ir karu Rytų Ukrainoje 2014-aisiais.

2015-aisiais Lenkijos prezidentu išrinkus An­drzejų Dudą, perėmusį Tarpjūrio idėjos estafetę iš L.Kaczynskio, Ukrainoje, kuri tuo metu (kaip ir dabar) ieškojo tarptautinių sąjungininkų, sustiprėjo dėmesys politinei Tarpjūrio integracijai. Uk­rainiečių internetinio leidinio „Petr į Mazepa“ re­daktorius Aleksandras Noinecas ta proga rašė: „… šiuo metu į Intermariumo idėją narsūs protai tal­pina minimum Ukrainą, Lenkiją, Lietuvą ir Bal­tarusiją. Politiniu atžvilgiu aš netgi necenzūriškai nusikeikčiau – geopolitiniu požiūriu priežastys kur­ti Intermariumą dabar tokios pat kaip prieš šim­tą metų prie Pilsudskio: sukurti viršvalstybinį darinį, galintį tapti skydu nuo Rusijos ir pasipriešinti jos agresyvioms ambicijoms.“

Geopolitiniu požiūriu priežastys kur­ti Intermariumą dabar tokios pat kaip prieš šim­tą metų prie Pilsudskio: sukurti viršvalstybinį darinį, galintį tapti skydu nuo Rusijos ir pasipriešinti jos agresyvioms ambicijoms.

Svarstymus reikia viešinti

Nenuostabu, kad būtent Ukrainos viešojoje erd­vėje prasidėjo iškilių Lenkijos, Ukrainos ir Lie­tuvos politikos, žiniasklaidos, kultūros veikėjų diskusijos. Pernai lapkritį „Intermarium“ ciklą „Hro­madske TV“ pradėjo Lenkijos „Gazeta Wy­borc­za“ redaktorius Adamas Michnikas ir Al­girdas Kum­­ža, 2006–2009 m. buvęs Lietuvos pasiuntiniu Uk­rainoje. Kalbėdamas ukrainietiškai A.Kum­ža pa­reiškė, kad, pasiklausęs kalbų apie pi­nigų ir kad­­rų srautus dabartinės valdžios aplinkoje, jis pa­klausė savęs, ar daug kas pasikeitė nuo to laiko, kai jis baigė ambasadoriaus kadenciją. Pokalbį pra­­tęsęs laidos vedėjas pastebėjo, kad valdžios, ku­ri 2014-aisiais atėjo po vadinamosios Eu­ro­mai­dano revoliucijos, pasitikėjimo kreditas išseko.

„Intermarium“ laidose dalyvaujantys Lietuvos atstovai gyvina dialogą mūsų šalies patirtimi, kuria autentišką „pridedamąją vertę“ – tai pasakytina ir apie spalio 10 d. įrašytoje laidoje skambančias ka­te­goriškas V.Landsbergio ištarmes dėl dekomunizacijos, H.Kunčiaus svarstymus apie lietuviškos tapatybės ramsčius bei jų kaitą.

GUAM, DPS, Rytų partnerystės žemėlapiai vienaip ar kitaip dengia Tarpjūrį, tų organizacijų veikla nusakoma plačia „bendradarbiavimo“ sąvoka ir nebūtinai veda prie politinės integracijos. Juo­­lab kad bendradarbiavimas su dabartiniu Bal­tarusijos režimu yra komplikuotas jau vien dėl ES sankcijų, taikomų tai šaliai.

Tarpjūrio telkimas atitinka ES Rytų partnerystės vektorius, tačiau šią kryptį vargu ar galima laikyti pagrindine Lietuvos užsienio politikos prioritetuose, nors mūsų šalis neslėpė ambicijų tapti regiono lydere. „Integracija į euroatlantines struktūras“ – šią sąvoką Lietuvos politikai kartoja kaip magišką užkeikimą, tačiau šios struktūros nuolatos transformuojasi. ES išgyvenant tapatybės krizę, po „Brexit“ referendumo krizė perėjo į or­ga­­nizacinę fazę.

Europos lyderiams vis dažniau kalbant apie ES dezintegraciją, Tarpjūris tampa ne ES priedėliu, kuris anksčiau ar vėliau bus integruotas, o savarankiško telkimosi zona. Todėl ir palaidotas J.Pil­sudskio projektas, pagal programą maksimum nu­matantis dabartinių Lenkijos, Ukrainos, Bal­ta­rusijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos Mol­dovos, Vengrijos, Rumunijos, Čekijos, Slovakijos, bu­vusios Jugoslavijos valstybių konfederaciją, tampa besiplunksnuojančiu feniksu.

Būtų apmaudu, jeigu apie Lietuvos vietą Tarp­jū­ryje lietuviai šnekėtų daugiausia Ukrainoje. Už­pil­dydama intelektinę tuštumą, žiojinčią toje vietoje, kur turėtų būti svarstoma apie ES ateitį, Lie­tu­vos na­cionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ėmė reng­­ti internetu pasiekiamas diskusijas. Pir­moji, įvy­­­kusi lapkričio 14 d., buvo pavadinta „Lie­tu­va – Len­­kija: europinė santykių dimensija“, ta­čiau jos te­­mos tik iš dalies susijusios su minėtomis valstybėmis. Diskutuota apie Višegrado šalių (Len­kijos, Ven­­grijos, Čekijos, Slovakijos) vizijas ES ateities klau­simais, apie galimą Lietuvos poziciją dėl Vi­še­gra­do šalių iniciatyvų, kalbėta apie Ven­grijos premjero Viktoro Orbáno ir Lenkijos partijos „Teisė ir tei­singumas“ vadovo Jaroslawo Kaczyńskio pa­skelbtą „kultūrinę kontrrevoliuciją“, kuri orientuojasi į nacionalinę tapatybę ir krikš­čioniškas europiečių šaknis. Diskusijoje dalyvavo politologai Ra­mū­nas Vilpišauskas, Andžejus Pukšto, Marijušas An­to­­­­novičius, istorikas Rokas Tracevskis. (Diskusiją ga­lima rasti youtube.com paskyroje „Lietuvos na­cionalinė Martyno Maž­vydo biblioteka“.)

Tvarsčiai „kruvinoms žemėms“

Minėtoje pirmojoje „Intermarium“ laidoje A.Michnikas pareiškė, kad Lenkijoje nemažai ži­noma apie Ukrainos dabartį, bet gerokai mažiau – apie jos istoriją, o Ukrainoje, atvirkščiai, gerai iš­ma­noma Lenkijos istorija, tačiau mažokai su­pran­tama dabartinė raida. Tarpjūrio geografija tu­ri ir tokį aspektą: amerikietis istorikas Timothy Sny­de­ris savo knygoje „Kruvinos žemės“ („Blood­lans“) dalį šio regiono priskiria prie teritorijų, ku­riose stalininis ir hitlerinis režimai nužudė daugiausiai civilių.

XXI a. pradžioje Ukraina ir Lenkija bendrauja kaip savarankiškos viena kitą gerbiančios valstybės, kurios neturi viena kitai teritorinių pretenzijų. Būta laikų, kai nei ukrainiečiai, nei lenkai valstybės neturėjo, o kai ėmė jas kurti, praliejo nemažai vieni kitų kraujo.

Tarpjūrio politinė istorija

Kai 1914 m. prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, tarp trijų imperijų padalytiems lenkams iškilo nepriklausomybės viltis. Austrijoje-Vengrijoje Jozefo Pilsudskio iniciatyva pradėti formuoti lenkų legionai. Rusija irgi pažadėjo sujungti tarp trijų imperijų padalytas žemes, jeigu Rusijos lenkai prisidės kariaujant su Vokietija ir Austrijos-Vengrijos imperija.

Tačiau visa Rusijai priklausanti Lenkijos dalis buvo vokiečių ir austrų-vengrų okupuota. Tose žemėse 1815 m. Vienos kongreso nutarimu buvo įsteigta Lenkijos karalystė, asmenine unija susieta su Rusija (rus. Carstvo Polskoje). Marionetinė karalystė turėjo konstituciją, renkamą seimą, tačiau tebuvo ypatingai valdoma Rusijos provincija – panašus „priedėlis“ buvo Suomija. Po 1831 m. sukilimo visus Lenkijos autonomijos ženklus caro valdžia panaikino.

Vokiečių ir austrų-vengrų atkurtoji Lenkijos karalystė neapėmė žemių, kurios priklausė ją atkūrusioms imperijoms, pvz., Krokuva karalystei nepriklausė.

1916-aisiais Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos imperatoriai bendra deklaracija įsteigė trijų asmenų Lenkijos karalystės Regentų tarybą, turėjusią valdyti iki išrenkant karalių. Buvo tikimasi, kad karui pasibaigus Lenkijos seimas karaliumi išrinks vieną iš Habsburgų, kuris „kraičio“ atsineš Krokuvą. Numatytojo karaliaus – erchercogo Karolio Stepono dukterys buvo ištekėjusios už kunigaikščių Algirdo Čartoryskio ir Dominyko Radvilos.

Lenkijos karalystė 1917 m. priėmė konstituciją, kūrė kariuomenę, turėjo lyg savą valiutą – Lenkijos markes. 1918 m. lapkričio 11-ąją kapituliavus Vokietijai Regentų taryba savo įgaliojimus perdavė J.Pilsudskiui, paskirdama jį valstybės viršininku.

1918 m. lapkričio men. Lenkija paskelbė nepriklausomybę. Jos politikai turėjo skirtingą, netgi prieštaringą požiūrį į tautiškai nevienalytės valstybės sąrangą, buvo projektuojami ir skirtingi jos sienų variantai.

Nacijų formavimosi laikotarpiu bajoriška demokratija ir federalizmas pasimiršo. Įtakingą lenkų politinio elito dalį sudarė nacionaldemokratai – vadinamieji endekai, kuriems vadovavo Romanas Dmowskis. Jų požiūriu, geriausiu atveju Lenkija turėjo būti atkurta su 1772-ųjų Abiejų Tautų Respublikos sienomis (apimant ir dabartinę Lietuvą), nors dauguma suprato, kad tai neįgyvendinamas planas.

Endekai nesvarstė apie autonomijas. R.Dmowskio požiūriu, Ukraina buvo neistorinė, nevalstybinė tauta, todėl jokio valstybingumo ukrainiečiams nenumatyta. Endekų požiūris į „neišsivysčiusius“ ukrainiečius panėšėjo į šiuolaikinį Rusijos propagandos požiūrį dėl ukrainiečių nevisavertiškumo, tik endekai nelaikė ukrainiečių lenkų tautos dalimi ar „broliška tauta“, kaip dabar tai daro nemažai Kremliaus propagandistų.

Lenkams ir ukrainiečiams broliautis nebuvo istorinio pagrindo – vieni buvo katalikai, kiti stačiatikiai. R.Dmowskio požiūriu, lenkų misija buvo civilizuoti ukrainiečius. Buvo manoma, kad dalį ukrainiečių galima polonizuoti – ypač ten, kur vyravo unitai, Romos popiežiaus valdžią pripažįstantys stačiatikiai. Endekai manė, kad Rusija gali būti atsvara Vokietijai, todėl dalis Ukrainos, pagal jų planus, turėjo atitekti Rusijai. Taigi vienos įtakingiausių Lenkijos politinių krypčių programose vietos nepriklausomai Ukrainai nebuvo.

R.Dmowskio oponentai buvo J.Pilsudskio atstovaujami federalistai. Tautas, kurias endekai ketino polonizuoti ir inkorporuoti, J.Pilsudskio sekėjai norėjo sujungti į federaciją ar konfederaciją. Federacinė Lenkija, sudaryta iš ukrainiečių, gudų, lietuvių autonominių darinių, turėjo tapti branduoliu platesnės federacijos – o ši jau būtų apėmusi valstybes, kurios šiame straipsnyje vardytos kaip Tarpjūrio sudedamosios dalys.

Tokių vizijų prielaida – gerokai į rytus pastumta Rusija. Tikrovė buvo tokia, kad po Sovietų Rusijos ir Lenkijos karo 1919–1921 m. Rusija pasistūmėjo į vakarus, o ne atvirkščiai. Iki to laiko 1918–1919 m. būta karo tarp Lenkijos ir Vakarų Ukrainos Liaudies Respublikos (sostinė Lvovas), per kurį pastaroji valstybė buvo lenkų sunaikinta ir aneksuota. J.Pilsudskis sudarė sąjungą prieš Sovietų Rusiją su kitu ukrainiečių valstybiniu dariniu – Ukrainos Liaudies Respublika, tačiau ši galiausiai buvo prijungta prie SSRS.

Ypač kruvinas lenkų ir ukrainiečių santykių epizodas, kai 1943 m. vokiečių okupuotoje Volynėje Ukrainos sukilėlių armija nužudė arti 36 tūkst. civilių lenkų. Atsakomoji lenkų Armijos Krajovos akcija nusinešė kelis tūkstančius ukrainiečių gyvybių.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

"Veido" archyvas

Didžiuoju Vytautas vadinamas neatsitiktinai: juk jis modernizavo valstybės valdymą, ją konsolidavo, spartino kultūros raidą, tvirtino gynybinę sistemą

Šiemet sukanka 580 metų nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties. Ši asmenybė ir šiandien tebekursto istorikų bei archeologų aistras.

Iki šiol vis dar nėra žinoma, kur tiksliai palaidotas žymiausias Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ir koks jo palaikų likimas.

Rasti Vytauto palaikai?

Minint Vytauto Didžiojo mirties jubiliejų, vienas žinomiausių Lietuvos archeologų habilituotas mokslų daktaras Vytautas Urbanavičius po bene ketvirtį amžiaus trukusių savo tyrinėjimų užsiminė greičiausiai jau radęs Vytauto Didžiojo palaikus. “Aš nežinau, ar bus lūžis, nes dar nėra kai kurių duomenų. Tačiau manau, kad Vytauto Didžiojo palaikus turime”, – “Veidą” patikino archeologas, tačiau detalių atskleisti kol kas nepanoro, nes šia tema rengia straipsnį, kuris pasirodys artėjantį sausį.

Vilniaus Žemutinės pilies tyrėjas, Valdovų rūmų atkūrimo mokslinis vadovas dr. Napaleonas Kitkauskas mano, kad V.Urbanavičiaus keliama hipotezė nėra neįtikima. Jo žiniomis, archeologas daro prielaidą, kad vienoje iš Vilniaus arkikatedros kriptų, lenkų padarytoje dar prieš karą, o aptiktoje prieš 30 metų, ir galėtų būti Vytauto palaikai. “Tai nėra naujai aptikta nava. Ten yra žmogaus griaučių, bet ne visi. V.Urbanavičius teigia, kad tai ir yra Vytauto palaikai”, – sako N.Kitkauskas.

Jo duomenimis, aptikta nava nėra sena, o joje rasti kaulai – išties seni. Tik klausimas, kaip jie ten pateko. “Juk tuo laiku Vilnius priklausė Lenkijai, ir jei būtų buvę paskelbta, kad rasti Vytauto Didžiojo palaikai, tai būtų sukėlę nereikalingą lietuvių patriotizmo bangą. Tada juk Lietuvoje skambėjo šūkiai “Mes be Vilniaus nenurimsim”, taigi jei Vytauto palaikai ir buvo rasti, ši žinia sąmoningai nuslėpta. Tie palaikai galėjo būti tiesiog perkelti į kitą kriptą”, – svarsto N.Kitkauskas.

Tačiau vis tiek lieka nemažai klausimų. Tarkime, kyla klausimas, kaip atradę tik kaulus mokslininkai galėtų nustatyti, ar tai Vytauto palaikai. Vienintelis kelias, pasak specialistų, bandyti nustatyti DNR. Jį galima būtų lyginti su Vytauto dukters Sofijos, kuri palaidota Maskvoje, o tai – nelengva ir brangiai kainuojanti užduotis.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto palaidojimo vietos klausimas – mįslė, kurią bandoma įminti jau ne vieną šimtmetį. Nors valdovo palaikai amžinojo poilsio iš pradžių atgulė Arkikatedroje, prie Šv. arkangelo Mykolo altoriaus, buvusio greičiausiai šiaurinės navos rytiniame gale arba netoliese, presbiterijoje, tačiau po 1530 m. jie galėjo būti pernešti į vadinamosios Senosios valdovų koplyčios, statytos Kazimiero Jogailaičio, kriptą, o 1573 m. vėl perkelti.

Teigiama, jog esama prielaidų, kad Vytautas galėjo būti palaidotas ir Katedros viduryje, ties presbiterijos ir didžiosios navos riba, kur yra buvęs lektoriumas ir Vytauto funduotas Šv. Kryžiaus altorius, dažnai vadintas tiesiog Vytauto vardu.
Tačiau istorikai pabrėžia, kad jau nuo XVII a. vidurio nebėra patikimų žinių apie Vytauto palaidojimo vietą, nors vienas nelabai patikimas XVIII a. šaltinis mini, kad 1734 m. per Vilnių žygiuojanti Rusijos kariuomenė įsiveržė į Katedrą ir sudaužė Vytauto epitafiją, o iš auksinės dėžutės išmetė valdovo širdį. Bet kuriuo atveju didžiojo kunigaikščio Vytauto palaidojimo vieta vis dar tebėra didelė paslaptis. Tiesa, galbūt tik iki sausio.

Tariami Vytauto diržai ir žiedai

Vytauto kapas – ne vienintelis diskutuotinas dalykas, dėl kurio laužomos ietys. Kalbos netyla ir dėl neva Vytautui priklausiusio auksinio žiedo, rasto taip pat Katedroje, arba Baltarusijoje aptikto paauksuoto diržo, kuris esą irgi galėjo priklausyti kunigaikščiui.

XV a. datuojamas aukso žiedas su baltu emaliu Vilniaus katedros rūsiuose rastas dar prieš 30 metų. Istorikas Edvardas Gudavičius jį priskiria Lenkijoje žinomam šv. Stanislovo žiedų tipui ir mano, kad jis turėjęs priklausyti Vilniaus vyskupui, o archeologas Eugenijus Svetikas mano, kad šis žiedas, rastas vėlgi spėjamoje Vytauto kriptoje, galėjęs priklausyti Vytautui ar jo žmonai (esą šaltiniai 1393 m. mini Vytauto žmonai Jogailos dovanotus žiedus su emaliu).

Tačiau E.Svetiko hipotezei didžioji dalis mokslininkų bendruomenės, regis, nėra linkusi pritarti – per daug prielaidų.
Apie Baltarusijoje rastą Vytauto laikų sidabrinį diržą su paauksuotomis plokštelėmis prabilta prieš penkerius metus, tačiau Lietuvos istorikų jis nelabai tesudomino. Akivaizdu, kad su kunigaikščiu jis nieko bendro turėti negalėjo – nėra jokių tai liudijančių įrodymų. “Tiesioginio ryšio su Vytautu šiuo atveju pagrįsti neįmanoma, nors panašių diržų Vytautas neabejotinai turėjo”, – mano istorikas Tomas Baranauskas. Buvo kilusi ir diskusija, kodėl šio diržo iš baltarusių nenusipirkti.

Štai istorikas, Valdovų rūmų direktorius dr. Vydas Dolinskas nė kiek nesistebi, kad mitų apie Vytautą – visa galybė. “Tiesiog toks laikas. Dar nerastas jo kapas ir dėl jo jau laužomos ietys. Yra įvairiausių versijų, sąmokslo teorijų, mitų”, – dėsto V.Dolinskas.

Teiginių apie rastą ir esą Vytautui galimai priklausiusį diržą ar žiedą V.Dolinskas nėra linkęs sureikšminti ir siūlo remtis tik faktais: “Tai tiesiog nesusipratimai. Kai žmonės ko nors labai nori, kartais rimti argumentai nebegalioja. Istorikai supranta: susieti kokį nors daiktą su Vytautu būtų įmanoma tik tuo atveju, jei rastume jo kapą, o jame, tarkime, Vytauto diržą. Tada galėtume tvirtai pasakyti, kad tas yra jo”.

Karūnos niekada nerasime

Ambicingas, neturėjęs tautinių siekių, tarnavęs Vokiečių ordinui, ardęs uniją. Tokių Vytauto vertinimų apstu ir šiuolaikinėje istoriografijoje, taip pat ir publicistikoje. Nors nieko panašaus, kaip teigia istorikai profesionalai, nebuvo.

Štai vienas žinomiausių Vytauto epochos tyrinėtojų, šiais metais monografiją “Vytautas Didysis” išleidęs profesorius Mečislovas Jučas vardija didžiausius Vytauto nuopelnus: jis įvedė Lietuvą į Europos valstybių gretas; padėjo pamatus katalikiškajai Lietuvai; pelnė europinį pripažinimą; paspartino etninį baltarusių ir ukrainiečių tautų susidarymą, kuris išlieka svarbus ir šiandien; unijoje su Lenkija jis tvirtino Lietuvos valstybės statusą, o stiprindamas bajorų ir jų elito luomą nuolat siekė dvigubos valstybės unijoje; taip pat užbaigė karą su kryžiuočiais ir visiems laikams atgavo Žemaitiją, o tai sudarė vieną trečdalį lietuvių tautos. Tiesa, iki galo nėra aišku, ar Vytautas siekė lygybės su Lenkija unijos ribose ar norėjo ją visiškai nutraukti.

Daugelyje šaltinių nuolat kartojama, kad Vytauto karūną esą pagrobę lenkai. Teorija tokia tvirta, kad iš kai kurių mūsų sąmonės nedingsta iki šiol. Apie tai, kaip nurodo istorikas dr. Rimvydas Petrauskas, prabilta dar XVI a. – esą lenkai Krokuvoje laiko pasigrobtą karūną. Istorikas teigia, kad pasakojimas apie Vytauto karūną pirmąkart randamas Plačiajame metraščių sąvade, kuriame rašoma, kad lenkai atėmė iš lietuvių pasiuntinių karaliaus vainiką, perkirto pusiau ir prilydė prie Krokuvos vyskupo karūnos. “Toji teorija apie vainiko pagrobimą tapo tokia tvirta, kad ją kartojo ir profesionalūs istorikai”, – nurodo R.Petrauskas ir konstatuoja, kad tai vis dėlto prieštarauja turimiems istorinių šaltinių duomenims.

Apie Vytauto karūnos likimą nežinotume nieko, jei ne Niurnbergo miesto šaltiniai: sąskaitų knygos, įkeitimo dokumentai, kurie su politika mažai tesusiję. Kaip teigia R.Petrauskas, šie šaltiniai labai aiškiai liudija, kad karūna neišliko. Ji buvo sugrąžinta imperatoriui Zigmantui ir vėliau įkeista vienam Niurnbergo pirkliui, po to ji ir vėl buvo įkeičiama. 1434 m. informacija apie karūną nutrūko. Tad, R.Petrausko teigimu, galima manyti, kad karūna buvo tiesiog perlydyta – sugrįžo į auksakalių rankas. “Nuo to laiko aptariama karūna pradėjo savo naują gyvenimą – istorikų ir istorija besidominčiųjų vaizduotėje”, – konstatuoja jis.

Apie Vytautą – amžininkų akimis

• Popiežius Martynas V Vytautą vadino tikėjimo ugdytoju, rašė, kad šis sukėlė perversmą Lietuvos dvasiniame gyvenime.

• Romos imperatorius Zigmantas 1430 m. liepos 7 d., siųsdamas Vytautui karaliaus karūną, pabrėžė: “Vytautas tartum Viešpaties apaštalas lietuvių ir žemaičių tautas atvedė į tikėjimą”.

• Smolensko metropolijos raštininkas Timofejus sukūrė “Pagyrimą Vytautui”, lygino jį su neišsenkančia ir visus pagirdančia upe, o jo išmintį – su jūra.

• Vytautui mirus šv. Jonas Kantietis vadino Vytautą teisinguoju, dosniuoju, taikinguoju ir didžiadvasiu vadu, garbinamu visose pasaulio šalyse.

• O lenkas Janas Dlugošas, praėjus 30 metų po Vytauto mirties, nurodė, kad joks to meto kunigaikštis negalėjo prilygti Vytauto didžiadvasiškumui, aštriam protui. Kad jis saviesiems buvo griežtas: niekam nepavykdavo nuslėpti nusikaltimų ir likti nenubaustam, o svečiams jis buvęs malonus ir draugiškas. Vietininkus ir vasalų turėtojus, kurie turtėjo iš prievartos, Vytautas šalindavo iš dvarų ir tarnybų. Beje, J.Dlugošas pateikė ir Vytauto išvaizdos aprašymą: jis buvęs žemo ūgio ir liesas, o dešinė ranka buvusi ilgesnė už kairę.

Šaltinis: Mečislovas Jučas. Vytautas Didysis. Čikaga, 2010