„Aplink mus tiek informacijos, pasiteisinimų, vidinių baimių, kad prasimušti iki savęs ir išgirsti tikrąjį savo „aš“ kaskart vis sunkiau“, – atsidūsta geriausias metų aktorius Vytautas Kaniušonis.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Penktus metus meno vadovu Panevėžio teatre „Menas“ dirbantis režisierius jau apsiprato su trumpalaike šlove, kurią jam pelnė naujausia Igno Jonyno juosta „Lošėjas“, tačiau, kaip juokauja į 51-ąjį rudenį įžengęs pašnekovas, galimybė supainioti miražą su tikrove visuomet šalia.

VEIDAS: Pirmadieniais teatrams įprastai laisvadienis. Kaip jie bėga Panevėžyje?

V.K.: Laisvadienių Panevėžyje nėra, Vilniuje – taip (kultūrinė veikla, susitikimai ir tai, ką gyvenimas pasiūlo). Bet aš visada turiu knygų, filmų, teatrą „Menas“, kuriuo gyvenu, ir, žinoma, savęs pažinimą. Jei sugebi į save įsiklausyti, jokio skirtumo – didmiestyje ar provincijoje gyveni.

VEIDAS: Kone dešimtmetį praleidote Švedijoje, buvote įnikęs į verslus. Mėginote atitrūkti nuo teatro, savo prigimties, tačiau jau penkti metai su šeima gyvenate Juozo Miltinio mieste, dirbate Panevėžio teatro „Menas“ meno vadovu ir režisieriumi. Kaip jaučiatės šiame užutėkyje?

V.K: Liūdnoka, kai aplink visi alsuoja pesimistinėmis nuotaikomis, kad mažesniuose miestuose jaunų žmonių visai neliks, visi į didmiesčius išlakstys… Žmogaus protas modeliuoja ateitį, tačiau kartais jis pats to išsigąsta: o kas, jei viskas pasisuks taip, kaip įsivaizdavau mintyse? Visai kaip tame anekdote, kai mergina, sulaukusi pasiūlymo tekėti, svarsto, kaip atrodys jos gyvenimas po šešerių metų. Ji ištekės, susilauks vaikų, šie paaugs, sūnus bėgs per gatvę, jį pervažiuos mašina, tada ji save grauš… Ir tekėti atsisako. Kodėl? Nes gaili dar negimusio vaiko. Kurioziška, bet šalia mūsų daugybė žmonių būtent taip modeliuoja savo ateitį: o kas bus, jei?

VEIDAS: Į mažesnius Lietuvos miestelius po baigtų studijų grįžta vienetai, didžioji jaunimo dalis emigruoja ar įleidžia šaknis kituose miestuose. Ar pastebite ištuštėjusias gatves ir Panevėžyje?

V.K.: Deja, tendencijos būtent tokios: baigę vidurines mokyklas abiturientai išvažiuoja studijuoti į didmiesčius, o kartais ir už Lietuvos ribų, susigyvena su juos supančia aplinka, ir grįžtančių namo – vos keli procentai. Sunku pasakyti, kodėl taip: gal neįskiepytas pasididžiavimas gimtuoju miestu? Gal nėra supratimo, kad reikia padėti savo bendruomenei? O kai kada tiesiog per daug bijoma sąžiningai savęs paklausti, ko noriu pats. Daugeliu atvejų baimė nustelbia vidinį balsą. Aplink mus tiek informacijos, pasiteisinimų, vidinių baimių, kad prasimušti iki savęs kaskart vis sunkiau. Tačiau kiekvienas gauname informaciją ir renkamės.

Ir aš kadaise rinkausi. Kartais pasvarstau, kiek daug gyvenime pakeičia sutikti žmonės. Kas žino, jei ne lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Tadas Pacelis, kuris ir pats rašė eiles, galbūt šiandien sėdėčiau kalėjime? Aplinkoje, kurioje augau, netrūko kriminalinio atspalvio: ne vienas mano bendraklasis sėdo į kalėjimą. Todėl mama, matydama mano energiją, bandė nukreipti ją pozityvia linkme: ir šokau, ir futbolą žaidžiau, ir boksavausi.

VEIDAS: Jūsų pavyzdys tik įrodo, kad kryptinga veikla bei autoritetų turėjimas ir žmogui iš nepasiturinčio sluoksnio gali atverti didžiules galimybes?

V.K.: Išties T.Pacelis mokykliniais metais man buvo vienas didžiausių autoritetų. Šiam žmogui rūpėjo vaikai: jis nebuvo abejingas mūsų ateičiai, dalijosi savo mintimis, skausmais, gal todėl intuityviai jautėme jam pagarbą. Mums visiems tai darė stiprų įspūdį, norėjome juo sekti, būti į jį panašūs. Nors būta ir kitų idealų. Mama yra pasakojusi, kad vaikystėje svajojau tapti futbolo žvaigžde. Norėjau būti toks kaip Stanislovas Ramelis, tuometinė futbolo garsenybė.

VEIDAS: O kas jumyse įžvelgė aktoriaus talentą?

V.K.: Mokyklos direktorė. Ji buvo iš tų senų intelektualių mokytojų, spinduliuojančių keistą gyvenimo išmintį. Ji daug rūkė, todėl kalbėdavo gergždžiančiu balsu. Ji pirmoji ir pasakė, kad būsiu jūreivis arba aktorius. Žinoma, tuo metu į tokias prognozes nekreipiau dėmesio. Labiau norėjau tęsti A.Pacelio tradiciją ir tapti geru mokytoju, todėl rašiau poeziją, apsakymus, buvau spausdinamas tuometiniame „Moksleivyje“. Iki šiol prisimenu vieną savo eilėraščio eilutę: „… ausys, pritvinkusios vaško slidaus, girdėjo tik tylą…“ Nacionalinės premijos laureatė Onė Baliukonytė savo recenzijoje atkreipė dėmesį, kad vaškas ausyse – gal ne visai geras palyginimas: išeitų, kad nesivalai ausų ir pan.

O paskui susikirto mano ir režisierius Jono Vaitkaus keliai. Jis taip pat man buvo autoritetas, ypač gelbėjęs kritiniu gyvenimo laikotarpiu.

VEIDAS: Tai vis dėlto kodėl pats netapote mokytoju?

V.K.: Laikydamas stojamuosius susikirtau per vokiečių kalbos egzaminą – mane pagavo su „špargale“. Buvo liepos vidurys, visur kitur stojamieji pasibaigę. Vienas mano draugas svajojo tapti aktoriumi, taigi sužinojęs, kad režisierius J.Vaitkus rengia papildomą atranką į savo kursą, pakvietė ir mane nueiti į stojamuosius. Pabandžiau ir mane priėmė. Teisybę sakant, visai nesitikėjau. Bet po pirmo egzaminų turo komisijoje buvęs režisierius Gytis Padegimas, įspūdingas ilgaplaukis išpūstomis akimis, išbėgęs ėmė teirautis manęs, esą kur tas tamsiaodis. Ir jis, ir kiti komisijos nariai atkreipė dėmesį į juodus mano plaukus. Nuo pat mažens norėdamas būti blondinas, kad neišsiskirčiau iš kitų berniukų (jie žvelgdavo į mane nepasitikėjimo kupinomis akimis), dažydavau plaukus grietine, bet nušviesėti taip ir nepavyko.

VEIDAS: Esate unikalus žmogus, dešimtmetį mėginęs realizuoti save versle, tačiau vis tiek sugrįžęs į teatrą. Kas lėmė šiuos pokyčius?

V.K.: Norėjosi įrodyti sau, o kartu ir aplinkiniams, kad galiu užsidirbti pinigų. Įrodžiau ir interesas atslūgo. Nors iš tiesų niekada netikėjau, kad pinigai suteikia laimės. Yra dalykų, kurių už juos neįpirksi.

VEIDAS: Kalbama, kad pasižymite fenomenalia atmintimi?

V.K.: Kartais ir pats save tuo nustebinu. Vienas ankstyviausių mano prisiminimų – kaip atėjau į šį pasaulį. Kartą pasilenkęs ties karšta vonia staiga tarsi persikėliau į kūdikystę, tai yra pajutau, kaip mane ima už galvytės ir už užpakaliuko, nardina į šilto vandens dubenį.

VEIDAS: Klausantis jūsų gyvenimo istorijos prieš akis išnyra atsitiktinumų virtinė: norėjote studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, o draugų paragintas tapote aktoriumi, norėjote tęsti verslą, bet nespėjote į keltą „Estonia“, kuris, beje, nuskendo, kaip tik panašiai tuo pat metu sulaukėte pasiūlymo grįžti į teatrą, nusifilmuoti kine, dėstyti universitete… Toks įspūdis, tarsi pati apvaizda neleidžia Kaniušoniui nuklysti nuo aktoriaus kelio. Ar nebūna nejauku pačiam grįžtelėjus atgal?

V.K.: Žmogus iš tiesų niekada nesirenka pats. Mūsų pasirinkimai tėra tam tikros priežastys, nulemtos iš anksčiau. Kasdieniniame gyvenime pasirinkimas vyksta nuolatos. Galbūt jis ateina vėliau, kyla įvairių abejonių. Jei taip įvyksta, vadinasi, atsakymas dar nėra subrendęs, dar kyla klausimų ir abejonių. Bet kai subręsti, pasirinkimas tarsi pats pas tave ateina: kartai nė nežinai, kodėl nusprendei būtent taip.

VEIDAS: Klausantis jūsų susidaro įspūdis, kad gyvenimas nuolat įstato jus į tam tikras situacijas, suveda su reikiamais žmonėmis. Ignas Jonynas – vienas jų?

V.K.: Jeigu kalbame apie suvedimą su reikiamais žmonėmis – taip. Ko gero, I.Jonynas būtų vienas jų. Jis rinkosi, kurie aktoriai įkūnys jo idėją.

VEIDAS: Jo filme vaidinate prasilošusį ir gyvenimo prasmės nerandantį greitosios pagalbos darbuotoją, kuriam netrūksta adrenalino ir azarto. Kiek tai artima jūsų asmenybei?

V.K.: Azartas ir adrenalinas nesuvokiami intelektu. Tai viso labo išraiška to, kas vyksta. Šio vyksmo nesukontroliuosi. Apima džiaugsmas, kai ta nekontroliuojama jėga atitinka tavo norus, bet taip atsitinka, deja, ne visada. Metams bėgant įgydamas patirties imi skirti iliuzijas, kurios jau patirtos. Nors galimybė palaikyti miražą tikrove visada išlieka. Gal tik nuojauta, kad nekontroliuoju gyvenimo, o jis reiškiasi per mane, sudaro galimybę priimti didesnę amplitudę tiesų.

VEIDAS: Kokių emocijų šis filmas paliko jums pačiam stebint jį kino teatre?

V.K.: Kiek tai įmanoma, neidentifikuoju savęs su žmogumi, kurį matau ekrane. Tas personažas – tik iliuzija, vaizduotės vaisius. Jo motyvacija ir poelgiai išgalvoti. Filmas „Lošėjas“ mane, kaip ir daugelį, slegia, išskyrus gal tik paskutinį kadrą. Jame regiu metaforą, kurią kiekvienas interpretuoja savaip.

VEIDAS: Kartu su kino premjera jus užklupo pripažinimas ir populiarumas, buvote išrinktas geriausiu metų aktoriumi. Ar tai kažkaip pakeitė jūsų gyvenimą?

V.K.: Išsivadavau iš kai kurių iliuzijų, patyriau trumpalaikę prabangą, kurios pats sau leisti negaliu, taip pat – trumpalaikę šlovę, kurios nesijaučiu nusipelnęs. Turėjau galimybę pamatyti šiek tiek daugiau pasaulio ir galiausiai supratau, kad mano persona (tai, kaip aš suvokiu save, ir tai, ką apie mane mano kiti) nėra tikroji mano esmė. Yra kažkas daugiau, ko dar nesugebu suvokti ir suformuluoti, bet iliuzijos gimsta ir kyla iš mano personos.

VEIDAS: Aplinkiniai aktorių gana dažnai tapatina su filme ar teatre matytu personažu. Ar jūsų tai neerzina?

V.K.: Aš nesu tai, ką apie mane galvoja kiti. O išties – ar tai svarbu? Juk gyvenime viskas keičiasi. Negalėčiau tvirtinti, kad ir pats save visiškai pažįstu: kiekviena nauja patirtis, nauja emocija, naujas suvokimas koreguoja mano potyrius. Visada nustembu atradęs savyje tai, ko anksčiau nepastebėjau, ir nenoriu liautis savęs stebinti. Galiu tik suprasti ir užjausti žmogų, kuris teigia jau viską žinantis.

VEIDAS: Įkūnijęs pagrindinį herojų I.Jonyno filme „Lošėjas“ daugeliui žmonių sudarėte itin azartiškos asmenybės įspūdį. Ar yra priklausomybių ir fobijų, iš kurių dar neišaugote?

V.K.: Žinoma, baimės man nesvetimos. Bene dažniausiai nerimauju dėl artimų žmonių. Viena pagrindinių mano baimių – jų neįskaudinti, nesužeisti. Mane tai lig šiol labai riboja. Reikėtų labiau gilintis į save (esu užsikrėtęs savęs pažinimo aistra), bet visad atrandu kuo tai kompensuoti – vynu ar cigarete. Tačiau žinau viena: susitikimas su baime išlaisvina. Jei tik mėginama žiūrėti, kas už tos baimės yra, iš kur ji kyla, galima ją įveikti. Šiuo atveju pasitikėjimas savimi turi viršyti baimę.

VEIDAS: Minėjote, kad jūsų gyvenime netrūko ribinių situacijų: ne kartą buvote per plauką nuo mirties, netgi psichiatrijos ligoninėje esate pabuvęs. Biografija – kaip reta!

V.K.: Taip, kai tik kviesdavo į armiją, man tekdavo gultis į „durnyną“. Esu pabuvęs ten tris kartus. J.Vaitkus į ligoninę atsiųsdavo grupės seniūną. Šis man atnešdavo knygų, kurias būtina perskaityti mano studijoms. Tuo metu man vis dar atrodė, kad visi žmonės pasaulyje tokie kaip mano mokytojai autoritetai – T.Pacelis ir J.Vaitkus, nuoširdžiai kovojantys už gražesnį pasaulį. Deja, daugiau tokių žmonių nesutikau.

O ribinių situacijų mano gyvenime būta nemažai. Vis dėlto dar labai priklauso nuo to, ką vadiname ribine situacija. Jeigu tai pavojus gyvybei – viena, jeigu intensyvūs psichiniai išgyvenimai – kita, jei sudėtinga gyvenimo situacija, reikalaujanti apsisprendimo, kurio laikas ribotas, – jau trečia. Viso to mano gyvenime būta pakankamai. Esu pastebėjęs, kad tik esant tokioms situacijoms atsiskleidžia, kaip keičiasi to, ką mes vadiname gyvenimu, suvokimas, kokias išvadas pasidarome ir su kokia patirtimi gyvename toliau.

VEIDAS: Kaip manote, kuo kinui ar teatrui svarbios ribinės personažų situacijos?

V.K.: Jos suteikia galimybę atskleisti tai, kas iš tikrųjų yra vienas ar kitas personažas, kas glūdi užslėptame jo pavidale, kas yra nesumeluota jo esmė, nes esant ekstremaliai situacijai reikia veikti, o ne apsimetinėti.

VEIDAS: Užsiminėte, kad kadaise ir pats buvote priartėjęs prie savižudybės. Kas jums padėjo laiku sustoti?

V.K.: Labai priartėjęs nebuvau, bet vienu metu kankino tokios mintys. Jaučiausi visiškai atskirtas ir izoliuotas nuo aplinkinio pasaulio, buvau praradęs ryšį su aplinka, daug kas kėlė skausmą. Ta būsena kažkuo panaši į aklumą. Gyvenimas atrodo beprasmiškas, nereikalingas, kamuoja nenusakomas nerimas ir silpnumas. Galima sakyti, kad mane išgelbėjo savisaugos instinktas. Suvokęs pirmuosius signalus pats nustebau ir išsigandau to, kas su manimi darosi. Manau, kad dar buvo kilusi galimybė keistis. Tuo metu aš ją dar labai sunkiai įžiūrėjau.

VEIDAS: Šiandien iš gyvenimo imate tai, ką jis pasiūlo ir kas neprieštarauja vidiniam jūsų pojūčiui?

V.K.: Esu linkę manyti, kad viskas į mūsų gyvenimą ateina tuo laiku, kai reikia. Tarkime, aš buvau susitaikęs su mintimi, koks yra aktoriaus atlyginimas ir kaip jį gaudamas turėsiu išgyventi. Mūsų šeima buvo labai nepasiturinti, Salininkuose, kuriuose augau nuo trejų metų, mūsų gatvėje prie trisdešimties namų buvo gal trys automobiliai. Tėvas niekuomet nevairavo, tai ar galėjau aš, įstojęs į aktorinį, apie tai svajoti? Vairuoti išmokau, teises išsilaikiau Švedijoje, sulaukęs 33-ejų, bet teigti, kad mėgstu vairuoti, ir šiandien negaliu.