Dabar dažniausiai akcentuojama, kad Kalėdos – šeimos šventė. Tarpukario Lietuvoje šeima buvo tapatinama su valstybe. Kūčių vakarienė tapdavo proga prisiminti Lietuvai svarbias datas, įvykius. Apie tai rašydavo to meto spauda, apie tai kalbėdavo inteligentai. Prisiminę šią gražią tradiciją, kalbiname Gražiną ir Vytautą Landsbergius.

Papasakokite apie savo šeimos Kalėdas, kaip švenčiate dabar, kokios jos buvo jūsų tėvų namuose.

Gražina: Kalėdos man ypatinga šventė – šeimos šventė. Kad ir kaip būtų keblu, kai visi šeimos nariai išsisklaidę, išsilakstę, prie stalo Kūčių vakarą stengiamės susirinkti kuo daugiau. Aš tai stengiausi išlaikyti ir Sibire. Buvo būtinas dalykas – kūčiauti kartu. Aš buvau išvežta atskirai nuo šeimos, nors tą pačią 1949 m. naktį. Kasmet važiuodavau 300 km iš Irkutsko, kur mokiausi, iki Zimos, kur ištremti gyveno tėveliai. Ir Sibire dalydavomės kalėdaičiais. Jų į laiškus įdėję atsiųsdavo giminės, jų turėdavo tremtyje esantys kunigai. Mane į Sibirą vežė viename vagone su klierikais ir kunigais. Jie irgi parūpindavo savo bendrakeleiviams šventos duonelės.

Iš mano vaikystės Kalėdų Anykščiuose prisiminimų – namie būdavo labai didelis sujudimas. Mano tėveliai augino penkis vaikus. Šeimai susėsti ir svečiams priimti buvo dengiamas didelis stalas. Prisimenu ypatingas mamos spurgas, kumpį, prisagstytą gvazdikėlių. Ji net kepdavo šakotį.

Tą ypatingą šeimos susibūrimą tęsiame ir dabar. Mes kūčiaujame gausiu būriu. Buvo laikas, kai susirinkdavom iki dvidešimt penkių žmonių. Net baldus tenka pastumdyti, kad visi tilptume. Kai Lietuvoje buvo Vytauto brolis, jis irgi kartu su mumis būdavo per Kūčių vakarienę. Ir Vytauto tėtis pas mus ateidavo. Vytauto duktė Jūratė iš pirmosios santuokos su savo dviem sūnumis. Anūkas Gabrielius su savo šeimyna. Jie pabūdavo pas mus, o paskui skubėdavo pas kitus artimuosius.

Man smagu, kad aš visada turiu pagalbininkų ruošdama vakarienę gana gausiam būriui. Anūkės Gabija ir Elena moka gaminti, gražiai serviruoti. Drįsčiau teigti, kad anūkai tai daro su malonumu. Neseniai šventėme Vytauto gimtadienį, tai pasiruošti irgi jaunimas padėjo. Jie dosniai man pagelbsti.

Sibire išmokau gaminti koldūnus ir pagal tą receptą ruošiu Kūčioms auseles su grybais.

Kol mūsų vaikai buvo maži, ateidavo ir Kalėdų Senelis. Iš pradžių juo būdavo Vytautas. Jis netgi yra išgąsdinęs mūsų dukrytę Birutę, nes apsivilko išverstus kailinius, užsimaukšlino kažkokią kepurę. Paskui jau kviesdavomės tikrą Kalėdų Senelį, nes šventai tikėta, kad jis ateina. Dabar per Kūčias susirenkam kokie septyniolika, nes anūkas Gabrielius savo šeimoje irgi buria artimuosius. Iš viso turime dešimt anūkų, penkis proanūkius ir vienas pakeliui.

Vytautas: Savo vaikystės namuose Kaune menu didžiules šventes, nes buvo didelė kelių šeimų šeima. Mano tėvas buvo vedęs sesers vyro seserį: Landsbergis vedė Jablonskytę, o Jablonskis – Landsbergytę. Greta gyveno Petkevičiai – dar vienos Jablonskytės, mano mamos sesers, šeima. Buvo nemenkas būrys pusseserių ir pusbrolių. Pamenu šventes ir pas Lozoraičius – kai susirinkdavo platesnis ratas. Paskui per šventes ratas susiaurėjo iki kelių šeimų, likusių neišblaškytų – tremčių, emigracijos. Ir tada stengdavomės sutikti šias šventes kartu. Dar kol gyveno mūsų bobutė Konstancija Jablonskienė, rinkdavomės pas ją. Kai vyresnieji giminės išėjo iš gyvenimo, tai Vilniuje šeimyninės šventės būdavo jau pas mus. Nors mano pusseserės už mane vyresnės net 10 metų, kartais švęsdavome kartu.

Kai tėvas grįžo iš Australijos, jis buvo tas giminės ąžuolas, apie kurį burdavosi atžalos. Ir rinkdavomės ne tik per Kalėdas. Ir per jo gimimo dieną, per mano mamos vardines – iki šiol per Šv. Oną mes susirenkam Kačerginėje, nes ten buvo jos mėgstama vieta: gėlynai, daržai. Nors buvo gydytoja, bet mėgo ūkininkauti, vaišinti svečius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

BFL

Lietuvos Sąjūdžio garbės pirmininko, Europos Parlamento nario Vytauto Landsbergio teigimu, Lietuvai, statant atomines elektrines Kaliningrade ir Baltarusijoje, yra skelbiamas psichologinis branduolinis karas.

“Dabar prieš Lietuvą skelbiamas psichologinis branduolinis karas. Štai turėsime savo sienose dvi branduolines jėgaines, apie kurias yra kabinami makaronai, kad tai nauja sistema, ne tokia kaip Černobylio, ji bus labai saugi. Bet ar ji bus labai saugi, mes pamatysime po to, kai arba liksime gyvi, arba neliksime. Tada nebus kam konstatuoti, matote, jie sakė netiesą”, – savo kalboje Sąjūdžio suvažiavime sakė V.Landsbergis.

Pasak europarlamentaro, tai suplanuoti Rusijos veiksmai, norint padaryti įtaką Lietuvos valstybingumui.

“Skelbiamas tas branduolinis psichologinis karas, kurio pirmas tikslas yra nepagaminti energijos Karaliaučiaus kraštui, kurios jam tiek nereikia, arba Baltarusijai, kuri gali pasigaminti toliau (…), bet šeimininkas iš Maskvos įsakė statyti ant Lietuvos sienos, kad jei kas nors atsitiks, papildomai bus išspręstas ir keršto ar būsimos kolonizacijos klausimas – vienu šūviu du zuikiai, arba sukuriant nepasitikėjimo, netikrumo, baimės atmosferą, kad žmonės jaustų, kad gyvena vulkano papėdėje ir trauktusi nuo tų sienų kur nors toliau”, – kalbėjo Sąjūdžio garbės pirmininkas.

Kalbėdamas apie Rusiją, V.Landsbergis minėjo ir “Nord Stream” projektą, ir dujotiekio galimą neigiamą įtaką Baltijos jūrai.

“Lietuvą reikia išsaugoti ginant nuo jos kaimynių, ar vienos pagrindinio kaimyno, kuris nenori, kad būtų Lietuva, kaip ir istoriškai nenorėjo nuo caro Ivano laikų”, – sakė jis.

“Dabar džiaugsmingai skelbiama, kad vamzdis baigiamas tiesti ir jo padaryta žala yra nedidelė, bet skelbia tas, kas suinteresuotas propaganda. Taip pat, kaip ir tada, kai Europos Parlamento reikalavimas būtų nepriklausomas tyrimas apie poveikį aplinkai nebuvo padarytas”, – sakė Sąjūdžio garbės pirmininkas.

Pasak jo, nuo šių grėsmių ir turėtų saugoti Sąjūdis.

V.Landsbergis savo kalboje minėjo ir 2006 metais mįslingomis aplinkybėmis žuvusį Vytautą Pociūną, prie kurio mirties aplinkybių tyrimo esą itin prasidėjo Sąjūdis.

“Sąjūdis ėmėsi iniciatyvos, Sąjūdis sudarė visuomeninę komisiją, vadovaujamą Kazimiero Motiekos, (…). Tai buvo svarbi Sąjūdžio veikla, nes kviečiant net nekviestus liudininkus, išgirstant ir kaupiant faktus, kurių nereikėjo tuometiniems oficialiems tyrėjams, skandinantiems ir žlugdantiems teisybę. Sąjūdis neleido numarinti tos bylos ir galų gale jos kaltinimas buvo perkvalifikuotas – nuo nelaimingo atsitikimo iki įtariamos žmogžudystės”, – sakė europarlamentaras.

Lietuvos Sąjūdis yra visuomeninė ne pelno siekianti organizacija, asmeninės ir pilietinės iniciatyvos pagrindu siekianti tvirtinti nepriklausomą demokratinę teisinę Lietuvos valstybę, garantuojančią žmogaus ir piliečio teises bei laisves, siekianti prisidėti prie atviros pilietinės tautinės visuomenės ugdymo.

Sąjūdis stengiasi tęsti Lietuvą į nepriklausomybę atvedusio Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio siekius ir tikslus.

Vasario 16-oji, kai ją švenčiame dabar, nesyk prašosi palyginti. Aną laikotarpį, Pirmąją respubliką, su dabartiniu – Kovo 11-osios Lietuva, arba Antrąja respublika.

Pirmiausia pati šventės reikšmė, kaip suvokiame ir susivokiame turį savo valstybę, ir kad tai yra nepaprastas dalykas. Mūsų laikotarpis čia atrodo prasčiau už aną. Senose kronikose matome laikinąją sostinę fantastiškai iliuminuotą; tikriausiai visur, visoj Lietuvoj plevėsavo trispalvės. Paradai karių ir šaulių, regis, ir jaunimo bei visuomeninių patriotinių organizacijų. Jaunųjų ūkininkų sąjūdis. Knygnešių ir Nepriklausomybės karų atmintis, šventės reikšmė mokykloms ir mokyklose – gal reikia kokių mokslinių tyrimų, bet šis tas atminty dar šviestų ir nevarginant istorikų, užsiėmusių veikiau senovės politika, ne tautos kultūra.

Antrasis išsivadavimas ir pirmieji Kovo 11-osios Lietuvos metai turi ne mažesnio entuziazmo ir patriotizmo polėkių švenčiant Vasario 16-ąją. Tai pati mūsų būtis, o mes štai esam, pakilom, nesitraukiam ir būsim! Bet…

Buvusių komunistų ir visos jų nomenklatūros grįžimas į valdžią 1992–1993 metais pakirto tą laisvės dvasią, ir Vasario 16-osios gėlės ant Jono Basanavičiaus kapo liko veikiau rutina. Daug dalykų kartojasi vienodai kasmet. Nors kartais jauti lyg laukimą, žmonių pasiilgimą didelio džiaugsmo. Jaunimas neabejingas Nepriklausomybės kovoms. Gal ateis ta Vasario 16-oji, kai visa Lietuva pasipuoš vėliavomis, o mokytojai nebijodami ves vaikus pagerbti savanorių ir partizanų kapų. Dabar dvasia dar neatsigavus. Kodėl? Štai prieš pirmąją Vasario šešioliktąją carų valdžia buvo visai svetima, nebent iš rekrūtų grįžę saldotai kaimuose šnipavo ir keikė lietuvių kalbą; o pavaldžius iš naujo sovietams, infiltracija liko gilesnė, apgaulės apie didžiąją geradarę motiną trėmėją ir tėvynės menkumą prisėta daugiau. Jau buvo per dešimt metų atkurtos valstybės, kai Kauno (!) mokytojai ir direktoriai svarstė: ar būtina švęsti Vasario 16-ąją? Ir nutarė, visai rimtais posovietiniais veidais, kad nebūtina. Veltui Liudvikas Simutis mėgino juos protinti.

Laisvės vertybė, jei apie ją nekalbama mokyklose ir šeimose, spingsi kažkokia apmūsojus, net blėsta užversta suktybėmis ir neteisybėmis.

Ką dar lyginti?

Tarptautinė padėtis, daugelis sako, nė nepalyginama. Lietuva saugi “kaip niekad” Šiaurės Atlanto sąjungoj ir Europos Sąjungoj. O kada ji buvo saugesnė nuo prasigėrimo – po ano dvidešimtmečio ar dabar? Jokia paslaptis, kad šis priešas ne snaudžia, bet ėda ir suės. Nepadės jokie tarptautiniai sąjungininkai, jei patys išduodam savo dabartį ir ateitį.

Galbūt anas dvidešimtmetis – gražiai nutolęs, o kad buvo smurtu sunaikintas, nelyginant nužudytas, tai ateinam užjausdami prie kapo su gėlėmis ir pasiskaitome, kokių svarbių žodžių parašyta paminkluose.

Bet kas gi ir su kokiomis gėlėmis ateis prie Antrosios respublikos kapo, jei neužsidegsim noru gyventi? Žinoma, gyventi Lietuvoje.

Palyginkime ir Europą, juk esame jos dalis.

Po Pirmojo pasaulinio gana daug kas, ypač laimėjusiose Vakarų valstybėse, norėjo, kad Pirmasis liktų ir paskutinis. Gimė Tautų Sąjunga, radosi įvairūs paktai su politine karų prevencija, viltingomis tautų bendradarbiavimo, net Europos vienybės perspektyvomis, ginklų ribojimais ir panašiai. “Pan-Europa” skambėjo kaip simfonija. Tačiau dvi imperiškos šalys, kurios kare (ir dėl tautų apsisprendimo) neteko žemių, puoselėjo revanšą. Tai buvo Vokietija ir Rusija, šioji gangreit persivadinanti SSRS. Abi keikė jas “pažeminusią” Versalio taiką, Rusija net ligi šiol (V.Putinas Vesterplatėje). Žinoma, tylūs keiksmai ir kumštis kišenėje netrukdė dalyvauti amžinos taikos paieškose visuotinio nusiginklavimo konferencijose. Prisimenu anų laikų anekdotą būtent apie nusiginklavimo konferenciją. Daug ko siūlyta, svarstyta apie atskiras ginklo rūšis, o pabaigoj Sovietų Rusijos ambasadorius L.Krasinas pateikęs tikrą visuotinio nusiginklavimo pasiūlymą, neva nugirstą žvėrių konferencijoje: “Visi atsisakome ragų, nagų ir ilčių. Teliks tik meškos glėbys.”

Savo ruožtu tai netrukdė linksmai ginkluotis vardan taikos, ypač kai didžiųjų gynybinių programų ėmėsi Stalinas ir Hitleris. Kadangi geriausia gynyba yra priešo sunaikinimas, o tezė – aplink priešai! – skambėjo mobilizuojamai (sovietijoje dainuota: “Jeigu karas rytoj”), galutinis laikotarpio rezultatas nė negalėjo būti kitoks. Susikalė. Mėginimai sukurti tarptautinę taikos priemonę – autoritetingą Tautų Sąjungą, pasitvirtinti bent jau humaniškesnio kariavimo konvencijų nuėjo šuniui po uodega.

Dabartinis laikotarpis – po to, kai tariamai pasibaigė Šaltasis, o su juo ir Antrasis pasaulinis karas, – turi ir skirtingų, ir panašių bruožų.

Anuomet dirbtinai sudarytos valstybės – Čekoslovakija, Jugoslavija iširo; Rusijos transformacija į priverstinai “savarankišką” metropolijos ir kolonijų sąjungą arba pajungą vis dar vienoje valstybėje – taipgi žlugo. Bejėgę Tautų Sąjungą pakeitė didelių ambicijų turėjusi Suvienytų Tautų Organizacija, o demokratinėje Europoje, į kurią įsispraudėme kaip paribio valstybė, susiformavo jau kur kas realesnė bendrija, su didesnės apčiuopiamos naudos vėliava išties panaikinusi vidaus karus.

Panašumas tas, kad ir vėl aršėja nuskriaustoji (žemių netekusi, tad “pažeminta”) revanšistinė Rusija, šalių bendradarbiavimo idealizmą vėl graužia senas egoistinis godulys (demokratijose – ir per korporacijas), o tarptautinės politinės struktūros vėl tampa neveiksmingos. Nusikalsti jų taisyklėms, kad ir užpuolant Europos pakrašty kokį mažesnį kaimyną, visai nebaisu. Svarbu, kad užpuolikas būtų didelis, tada visi principai iš principo kinta.

Panašumas ir pažanga gerai matomi konformizmo srityje. Anuomet Europos demokratinė tradicija buvo branginama bent popieriuje. Nediktatūros nemylėjo diktatūrų. Agresorės Vokietija ir SSRS buvo net pašalintos iš Tautų Sąjungos. Šiandien tai būtų už vaizduotės ribų. Įsiviešpatauja gerinimasis (Miuncheno dvasia), tapatybės, bent jau moralinės, atsisakymas. Posteuropizmas. Kalėjimas kaip procesas.

Be abejo, pasaulis dabar didesnis. Agresyvių lošėjų, hegemonijos fanatikų vis daugiau. Karų, kariavimo būdų pasirinkimas vyte vejasi pralenkdamas paklausą. Priemonių sunaikinti savo artimą, o ir visą pasaulį, darosi per akis.
Pirmiausia sunaikinta artimo sąvoka. Pagarba gamtai ir prigimčiai lygi nuliui, gal netoli to. Sėkmės ideologija – lėkti naujausiu, brangiausiu, moderniausiu automobiliu, kol trenksies į sieną.

“Kai nulėksime į Marsą – bus rekordas!” – kadaise narsiai dainavo iš “Keturių vėjų” pagairės Juozas Tysliava. Kokia žavi buvo naujosios radijo lakštingalų Europos ir iš girių duburių kylančios Lietuvos vaikystė!

Kai kada sau pagalvoji: nejau vis dar ne laikas vartoti tiesius žodžius ir vadinti daiktus jų vardais?

Antai kadaise sutartinis (nors ir primestinis) žodis “tarybinis”. Tai tarybinis žodis, tikrai taip. Ką jis vis dėlto reiškia?
Tarybų valdžia Tarybų Sąjungoje; tarybinio laikotarpio Tarybinė armija… Kur čia žmogui dėti kabutes (“sąjungoje”), kol naujosios kartos dar neprašo žodyno arba vertimo? Verta pamąstyti, kokios ten tąsyk ir kieno “tarybos” susijungė į tą sąjungą, kad atsirastų net jų istorinis laikotarpis. O ar pasakytume suprantamai apie to laikotarpio kokį nors tarybinį vagį, tarybinius budelius? Juk tokių sąvokų nebuvo net visuotinio sutarybėjimo laikais. Tarybinės kekšės – ne, jokiu būdu! Dešrelės – taip. Tarybinis genocidas? – jei tik patinka.

Labai daug žodžių ir pavadinimų yra susitarimo dalykas. Laikotarpis, kai valdžią poimperinėje Rusijos erdvėje uzurpavo komunistų bolševikų klanas, o kai kur kitur – net svetimas, iš užsienio, kai buvo sumintos į raudoną purvą žmogaus ir tautų teisės, o išsiprievartaujančių tautų likučiai kišami į maišą su užrašu “Tarybų Tauta”, – tą laikotarpį valia vadinti ir sovietiniu, ir tarybiniu, jei kas velija, jeigu esama tokio susitarimo. “Tarybų” valdžia – OK, bet galima susitarti ir kitaip. Paieškokime, ar keičiasi esmė.

Gali juk sakyti “riestainiukų valdžia” (kuriai užgriuvus riestainiais lyja), o piramidės viršuje vis tiek riogso Stalino genijus su kraujuje permirkusiais auliniais batais. Tai aišku, tai žinoma; galime vadinti bet kaip, jei tik suvokiame, ką vadiname (riestainiukais arba raudnosiukais), ir bežaisdami žodynais neprarandame komunikacijos.

“Lietuvos senos nebėr, Lietuva – LTSR!” – skelbė liaudies poetas, nors nežinau, ar jis liaudies, ir nuo tos dienos – ar dar poetas.

Vis dėlto mes jau turim išsikovotą pasirinkimo teisę. Galima nūnai sakyti: buvusi Lietuvos tarybų socialistinė respublika, o galima ir Lietuvos raudnosiukų socialistinė respublika. Kakoj skirtum? Bet “socialistinė” irgi raudnosiukiška, ne tikroviška, nes tai buvo centralizuotas valstybinis kapitalizmas ir komunistų klano jėgos vadyba.

Sociumo, arba liaudies, valdžia tada nė nekvepėjo. Respublika tame pavadinimo dariny taipgi raudnosiukiška, nes valdžia nebuvo piliečių rinkta, o jiems primesta, tiesiog pati jėga ir teroru prisimetusi; tad ne visų žmonių, bet gana gausios valdytojų chebrytės, dar ir drebančios prieš savo viršūnėlę, dalykas (Res).

Žodis “respublika”, arba viešas dalykas, – čia kaip karvei balnas, bet geras akims dumti. Kai kurios dūmijamos ligi šiol. Jei vadintume tą būvį ir tarpsnį Sovietų okupuota ir aneksuota Lietuva, būtume realistai. Ir santrumpa būtų ne LTSR, bet SOAL. Kam šis būvis vis dar sapnuojas kaip laimė, tesivadina sovokais (rusiškas trumpinys) arba tarsajais (nuo “tarybų sąjungos”). Sąvoka “Lietuvos piliečiai” turi mat kitą semantinę ir normalią reikšmę.

Ko reikėtų išsilaisvinančiai Lietuvai? Žinoma, galutinai išlaisvinti savo smegenis.

Jeigu jų produkcija bent iš dalies tebėra riestainiukai su skyle viduryje, pilkųjų ląstelių darbas nebaigtas. Tik laipsniškai ir kietai nuriestainiukinant viešąsias bei slaptąsias smegenis, galimas jaunimo žygis į visos šalies deraudnosiukizaciją, o ne traukimasis šalin iš jos.

Po smegenų tąsyk eitų raumenys – manipuliacinių vadybinių, (kol)ūkinių, suvienytųjų teisinių jėgų svertai. Kol jie tebėra raudnosiukiški, pažangos nematysim. Deraudnosiukizacija – štai visokeriopos pažangos sąlyga ir garantija! O gal žodis “detarybizacija” būtų suprantamesnis?

Tikėjimas protu ir kritiškas protas (priešingybė Cz.Miloszo išnagrinėtam “Pavergtam protui”) buvo tikra antitarybinė-antiraudnosiukiška nuostata. Raudnosiukai būtinai turėjo su ja kovoti. Tačiau kodėl ir dabar tiek daug pastangų slopinti protą, pakeičiant jį nelyginant dainą šūkavimais ritminiame fone, – teatsako raudnosiukų ideologai.

Kur biurokratas engia klientą išsipūsdamas nebaudžiamumo didybėje ir gerdamas jo kraują – ten tęsiasi raudnosiukų valdžia.

Kur engėjai remia vieni kitus, kad tik nesirastų plyšių jų surikiuotoje sistemoje, –  ten veikia raudnosiukų solidarumas, jų slaptoji partija.

Kur atsiranda plyšys ir išdygsta retas antiraudnosiukas, bet netrukus ima pats raudnosiukėti, – ten tęsiasi ir tęsiasi nemarus lietuviškas raudnosiukizmas. Amžinoji, kaip jau M.Engelmano buvo išpranašauta, Istorijos pašaukta ir vis besimainanti, visaip mutuojanti raudnosiukų valdžia.

Būtent mutavusio komunizmo (komunistinio klaninio totalitarizmo arba autoritarizmo) atmainos turi būti ryškinamos ir atpažįstamos. Jos mėgsta nukišti komunistus kur nors į kampą ir sakyti: matote, jie opozicijoje, tad mes – tikrai ne komunistai! Taip ateina pamaina, nauji beribės valdžios adeptai ir ešelonai, sugebą manipuliuoti ir įsiskverbti, o galų gale imantys viską.

Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje žmogaus teisių gerbėja “Jedinaja Rosija” prasibrovė net į konservatorių frakciją. Užvaldė, siekė užvaldyti pačią Asamblėją. Lietuvoje prieš kurį laiką įsteigta ir vieno žmogaus autoritariškai vadovaujama populistinė Darbo partija prisišliejo prie Europos liberalų. Paradoksų paradoksai. Rusijos demokratai – tie paskutiniai bananais mušamoje opozicijoje – prieš gerą dešimtmečio gabalą lankėsi Gudijoj, kalbėjosi su tenykšte mušama opozicija ir įtikinėjo, kad putinizmas – tai gerasis demokratinis kelias atsikratyti lukašizmo. Europinio, demokratinio kelio nesiūlė! Artėja dabar galbūt tų pastangų derliaus metas, kad A.Lukašenkai nebūtų leista net apgaulingai artėti prie Europos, o jo vietą užimtų paklusnesnis Kremliui.

Nu – ką, nu – ką, riestainiuką. Su lazdele arba dujų nagaika tvirtoje (= beatodairiškoje) rankoje valia ir šalį atsiridenti. Mūsų egzaminas dar ateis.

Dainelėje apie ežio vaikus yra sakoma: kai jiems akys uždulkėjo, akinius jie užsidėjo. Verčiau būtų užsidėję iš anksto. Verčiau kiekvienam išsaugoti skaidrų žvilgsnį, neleisti, kad tau akis uždulkintų, nors ir tuntai dulkintojų būtų nusamdyti. Bet laikai nūn ir žvilgsniui, ir išdulkintam protui pasitaikė sunkūs, tad ir tam raudnosiukizmui nėra galo.

Baikim, broliai, šitą naktį, – rašiau ir dainavau labai seniai. Baigdamas dabar dar kartą sakau jums, kad esmė svarbiauuž pavadinimą. Kad Vilnius, verčiamas Naujosiomis Riestainiukiškėmis, dar išlaiko senąjį vardą – gerai, bet žiū, ko gera, tiek ir turėsim džiaugsmo. Jau krinta Ryga. O mes tebelaukiam Godo ir saulės pro Aušros vartus.

– Beje, kodėl kalbi apie kažkokius riestainiukus?

– Tiesiog tas žodis pirmas atėjo į galvą.

Paskui pakeičiau raudnosiukais. Vytautas Cinauskas juokaudavo, kad jų nosys raudonos nuo marksizmo.

Kadaise, turbūt jau labai seniai, laisvamaniai ir politiškai nekorektiški veikėjai sugalvojo, kad reikia minėti rugpjūčio 23-iąją. Ir pavadino ją Juodojo kaspino diena. Atminti baisiai tos dienos išdavystei ir sąmokslui, kai Josifas Stalinas su Adolfu Hitleriu 1939-aisiais pasidalijo tarp jų karalysčių plytinčias žemes ir antrarūšes tautas, pradėdami Antrąjį pasaulinį karą.

Kai tie laisvamaniai nutarė prisiminti ir priminti, Hitleris jau senokai tūnojo pragare, bet Stalinas dar labai gyvas net ligi dabar; todėl ir sakau jums iš tikrųjų, tai buvo ir tebėra politiškai nekorektiška. Stalino mylėtojus ši iniciatyva turėjo liūdinti ir liūdina, sykiu su strateginiais paveldėtojais, ligi šiol. Negražu ką nors liūdinti.

Bet Baltijos tautos, kai jas pakėlė laisvės dvasia, nebuvo savo budelio mylėtojos. Todėl prisiminkime kelio spalvas su rugpjūčio 23-iosios gairėmis ir kaip greit kito gedulo kaspinas.

1987-ieji. Nesankcionuotas vietinių laisvamanių ir smalsių praeivių (plius dėmesingų pareigūnų) mitingas Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Ačiū tau, skulptoriau Gediminai Jokūboni, kad jau turėjom šį laisvės šauklio paminklą. Iniciatorius šmeižė, daužė, terorizavo, mėtė iš darbų. Bet po devynių mėnesių gimė Sąjūdis.

1988-ieji. Didysis mitingas-minėjimas Vilniuje, Vingio parke, į kurį Sąjūdžio pašaukti suvažiavo, susirinko iš visos Lietuvos per ketvirtį milijono piliečių. Čia tinka šis žodis. Kam svarbu tėvynės likimas – tie jos piliečiai, ar turėtų kišenėj sovietinį, ar kokį airišką pasą. Anuomet pareikalavome teisingumo: Stalino-Hitlerio sandėrio oficialaus pasmerkimo ir slaptųjų protokolų paskelbimo, visų politinių represijų su visomis tremtimis pripažinimo neteisėtomis, visų archyvų atvėrimo. Piliečių susirinkimo įgaliotas išsiunčiau to turinio pirmą Lietuvos laišką Michailui Gorbačiovui.

1989-ieji. Baltijos kelias. Trys tautos ne vien tais laikais neregėtoje, bet ligi šiol didžiausioje pasauly manifestacijoje nuo Vilniaus iki Talino pasakė ir visiems matomai parodė: toliau taip negali tęstis, norime laisvės. Velniop Staliną. Ir SSRS lūžo: gruodį pripažino, kad mūsų pardavimo paktas buvęs neteisėtas ir nusikalstamas.

1990-ieji. Jau viskas išryškinta Kovo 11-osios aktais, jau Lietuvos atlaikyta sovietų ekonominė blokada ir dar žeidžia tebesitęsiąs politinis smaugimas neleidžiant valstybės ryšių ir susisiekimo su Europa. Manifestacija “Europos kelias” prie Lietuvos ir Lenkijos sienos, kurią tebelaikė užgrobę dabar jau pabūgę ir papildomai apsiginklavę SSRS (KGB) pasieniečiai. Daugybė autobusų ir palapinių ne vien iš Lietuvos, didžiulė surenkama estrada tiesiog laukuose, ir sąskrydis prasidėjo jau rugpjūčio 22-ąją. Laužėm sieną per visai ploną rizikos plauką spaudimu ir pasiuntinių derybomis, kol vis dėlto leido peržengti kelioms minutėms – simboliškam susijungimui su kitais europiečiais, ir kraujo nepraliejo.

1991-ieji, Liepsnojantis Baltijos kelias. Nelyginant senovės piliakalnių laužai šaukiantys telktis, nes priešas eina! Priešas jau žudė mūsų pareigūnus, jau pasiskelbė perimąs karinę ir visą valdžią Sovietų Sąjungoje ir draudžiąs mums bet kokias manifestacijas. Jūs būsit kalti dėl pasekmių – ir pareikalavo atšaukti. Neatšaukėme, o Maskvos pučistai patys ėmė bėgti. Broliai estai ir latviai ryžosi galų gale paskelbti visišką nepriklausomybę. Tada, rugpjūčio 23-iąją, jau liepsnojo džiaugsmo laužai, pergalės laužai.

Skaitytojau, supranti, kad pastarieji išdavystės ir tironų smurto minėjimai buvo nebe gedulingi, o kovingi ir džiaugsmingi. Užtvarų nebus keliams!

Toliau vis paminime Lietuvoje tą dieną, pasvarstydami dar kokias vietines negeroves ar nelaimes, kaip antai Vytauto Pociūno žūtį. Bet štai ėmė busti Europa. Jau dvi Europos Parlamento rezoliucijos, 2008-ųjų Prahos deklaracija ir 2009-ųjų ESBO Vilniaus deklaracija kviečia rugpjūčio 23-iąją vieningai, visos Europos mastu, minėti kaip nacionalsocializmo ir bolševizmo aukų atminties dieną. Ir kaip sakoma – “kad niekada nepasikartotų”.

Kai kurie vis dėlto labai pyksta (Dūmos ugnikalnis leidžia dūmus), gal nori, kad pasikartotų. Vėl ieško Ribbentropo. Kai kurie mėgina sukurstyti arba pasitelkti žydų kairiuosius radikalus, neva kitų aukų minėjimas mažinsiąs žydų tragediją. Tačiau negali taip būti, kad Dievas rūšiuotų nužudytus kankinius, o ponas Efraimas Zuroffas – tikrai ne Dievas. Net ir gausesni zurofininkai, paskelbę eilinį antilietuvišką išpuolį “Jerusalem Post”, kaip tie nenaudėliai Vilniuje drįstą smerkti Staliną lygiom su Hitleriu, gavo atkirtį tame pačiame laikraštyje iš autoritetingo žydų mokslininko ir visuomenininko Barry Rubino. Grupelės veiklą, kai puldinėjami Izraelio draugai, jis apibūdino kaip kvailybę, kuri žalingiausia pačiam Izraeliui.

Savo ruožtu niekas nebesuvarys Katynės į senaties maišą, neva tai ne karo nusikaltimas, nes, matote, karo tarp SSRS ir Lenkijos “nebuvo”. Deja, buvo, ir šias žudynes kartu su Stalinu palaimino išmėgintas signataras Viačeslavas Molotovas. Todėl manau, kad dar po metų rugpjūčio 23-ioji, nors nepatogi valstybių vyrams vasaros atostogų metu, jau bus tarptautinės reikšmės diena visai Europai.

Europarlamentaras, konservatorius Vytautas Landsbergis pirmadienį vykusiame Lietuvos apeliacinio teismo (AT) posėdyje stebėjosi 2008-ųjų gruodį mirusio rašytojo Vytauto Petkevičiaus vaikų teiginiais, esą jų tėvo knygoje “Durnių laivas” yra išsakoma tik rašytojo nuomonė apie europarlamentaro tėvą Vytautą Landsbergį – Žemkalnį.

“Kaip tai suprasti paprastam žmogui, tai pliurpalai ir fantazija?”, – teismo posėdyje retoriškai klausė europarlamentaras.

“Yra begalė daug fantazijų, piktų, šmeižiančių fantazijų, bet tai nėra fantazijos kūrinys, kadangi vartojamos tikros pavardės ir tikriems žmonėms priskiriami nebūti dalykai”, – po posėdžio žurnalistams sakė V.Landsbergis.

AT atvertė bylą, dėl praėjusių metų pabaigoje Vilniaus apygardos teismo (VAT) nutarties, kuria konstatuota kad knygoje “Durnių laivas” minimi teiginiai žemina V.Landsbergio tėvo garbę bei orumą ir neatitinka tikrovės.

Apeliacinį skundą padavė V.Petkevičiaus vaikai. Jie prašo teismo panaikinti VAT sprendimą ir bylą nutraukti arba ją išnagrinėti iš naujo.

Savo kalboje V.Landsbergis pažymėjo, kad bylos esmė – teisybės nustatymas. Europarlamentaras tvirtino siūlęs V.Petkevičiaus vaikams taikytis, tačiau jie šį pasiūlymą atmetė. Jis tvirtino, kad būtent paveldėtojai siekia, kad jau septynerius metus besitęsiantis ginčas tęstųsi.

“V.Petkevičius dabar pats miręs ir nebegalįs ištarti paprasto žodžio: “Atsiprašau”. Kadaise to būtų pakakę”, – kalbėjo V.Landsbergis. Vyras tvirtino, kad jo siūlymą aplankyti abiejų mirusiųjų kapus rašytojo vaikai atmetė.

Jis sakė, kad visa medžiaga apie jo tėvą tėra prasimanymas.

“Kai sakoma, kad procese turėtų dalyvauti pats rašytojas, reikia džiaugtis, kad nėra prašoma pakviesti patį apšmeižtąjį”, – tvirtino europarlamentaras.

Tuo tarpu V.Petkevičiaus dukra Liudmila bei vaikų atstovas advokatas Mindaugas Banelis teismą tikino, kad rašytojas tiesiog išsakė savo nuomonę, “Durnių laisvas” tėra memuarai – žmogaus prisiminimai, kuriuose vertinami istoriniai faktai, o vaikai esą neturėjo būti pripažinti teisių perėmėjais, nes minėtuoju atveju teisių perėmimas, kaip teisinis veiksmas, yra neįmanomas.

“Vaikai negalėjo perimti (teisių – BNS), nes pats ginčas ir pati byla yra dėl literatūrinio, grožinio kūrinio, priskirtino memuarams (…) Jie privalėjo paneigti prezumpciją, įrodyti, kad tai yra nuomonė (…) Be autoriaus tokių aplinkybių neįmanoma įrodyti”, – teismo posėdyje kalbėjo advokatas, tikindamas, kad byla, V.Petkevičiui mirus, turėjo būti nutraukta.

Be to, M.Banelis priekaištavo, esą VAT įrodymų nevertino kaip visumos. Jis sakė, kad dar 2006-aisiais nutrauktoje baudžiamojoje byloje tuomet dar gyvas rašytojas prie kiekvieno teiginio pridėjo po 20-30 faktinių duomenų, kuriais buvo remtasi, ir šaltinius, kodėl susidarė vienokią ar kitokią nuomonę.

AT savo sprendimą skelbs rugpjūčio 2 dieną.

Kaip minėta, praėjusių metų pabaigoje VAT nutarė, kad knygoje “Durnių laivas” minimi teiginiai žemina V. Landsbergio tėvo garbę ir orumą ir neatitinka tikrovės.

Teismas tuomet dalinai patenkino V.Landsbergio skundą, atmetęs dalį ieškinio dėl žalos, kurią politikas įvertino 1 litu, nes suėjo senaties terminai.

Teisėjų kolegijos nuomone, teisių perėmėjais pripažinti V.Petkevičiaus vaikai Liudmila, Petras ir Vytas neįrodė, kad “Durnių laive” išsakyti jų tėvo teiginiai atitinka tikrovę.

V.Petkevičius mirė 2008-ųjų gruodžio 10 dieną.

V.Landsbergis siekia apginti savo mirusio tėvo V.Landsbergio-Žemkalnio garbę ir orumą, kurie, jo nuomone, buvo pažeminti V.Petkevičiaus knygoje “Durnių laivas”.

V.Landsbergis-Žemkalnis šioje knygoje pavadintas “Hitlerio draugu”, “naujai iškeptu patriarchu”, taip pat sietas su KGB ir neva bendradarbiavęs su šia sovietinio saugumo struktūra.

V.Petkevičius savo kaltės dėl šmeižto niekada nepripažino, teigė, kad tikslo pažeminti mirusįjį neturėjo. Jis savo knygą vadino ,”politinių šaržų ir veidų galerija”.

2006-ųjų rugsėjį Generalinė prokuratūra dėl senaties nutraukė baudžiamąją bylą rašytojui V.Petkevičiui, iškeltą dėl tarpukario Lietuvos veikėjo V.Landsbergio-Žemkalnio apšmeižimo.

Žymus architektas, Nepriklausomybės kovų savanoris V.Landsbergis-Žemkalnis (1893-1993 m.) Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukė iš Lietuvos į Vokietiją, vėliau emigravo į Australiją. 1959 metais V.Landsbergis-Žemkalnis grįžo į Lietuvą.

Pradžiai šis tas iš kultūros istorijos.

Kai stalininė „Pravda“ skelbė menotyros straipsnį „Sumaištis vietoj muzikos“ ir buvo triuškinami kompozitoriai formalistai S.Prokofjevas ir D.Šostakovičius, menininkų tarpe sklandė tylus juokelis: Žiūrėk, ten eina formalistas, o iš paskos du muzikologai civiliais rūbais.

Vėliau Nikita Chruščiovas, kiek atitirpinęs stalininį politinį įšalą, ėmė ir užsirovė ant vaizduojamojo meno. Abstrakcionistai! Ir nusiaubė blogą parodą Manieže su modernesnių talentingų dailininkų darbais, kai kurie emigravo. Bet likusiam tūlam „abstrakcionistui“ iš paskos vėl vaikščiojo menotyrininkai civiliais rūbais.

Dabar turim atvejį šių dienų nepriklausomoj Lietuvoj. Iš kalėjimo žmogus prašosi kunigo. Mergaitė, mergina; bet ir mergaitė – žmogus. Taigi būtybė, apdorojama jau ne pirmi metai; gal bijo staigiai mirti, gal suvokė klaidą, nori ką išpažinti ar pasiguosti iš savo nelaimės gilybių, tad prašo, kad pas ją ateitų kunigas. Tačiau religijotyrininkas civiliais rūbais (iš Generalinės prokuratūros) nusprendžia, kad jai kunigo nereikia, mat ji – kito tikėjimo. Čia juokai baigiasi, nes peržengta žmoniškumo riba.

Artimieji sako, kad ir jiems jau senokai neleidžiama pasimatyti su Egle, gal kad nepamatytų kaip atrodo. O čia kunigas pamatytų! Jei kam įdomu, kai kalinė 2010-06-02 raštu paprašė, kad leistų ateiti kun. Robertui Grigui, šviesus prokuroras savo 2010-06-07 raštu taip atrėžė: „Nesant jokių duomenų apie asmenį … leidimas pasimatyti su šiuo asmeniu nebus išduotas“.

Tokia vieno mažo žmogaus situacija, bet žinotina ir platesnė istorinė politinė situacija.

Prieš keliolika metų vyko žiaurus kolonijinis karas Čečėnijoje, drąsiai paskelbusioje nepriklausomybę. Apsigynė, pasirašė su Rusija taikos sutartį, prezidentas B.Jelcinas pripažino Čečėnijos Respubliką Ičkeriją tarptautinės teisės subjektu ir įsipareigojo, kad Rusija daugiau niekada jos neužpuls. Bet keitėsi prezidentai, tada Rusija vėl užpuolė, ir užvirė dar baisesnis antrasis Čečėnijos karas. Jis buvo kur kas geriau apmąstytas, kaip visus čečėnus pasaulio akyse paversti teroristais. Galinga propaganda veikė kaip svarbus ginklas – karo komponentas. Radosi ir tikrų arba manipuliuojamų teroristų. Rusų tarnybos bendradarbiavo su jais, kaip antai žurnalisto A.Babickio istorijoje. O Lietuvoje daug kas simpatizavo pasikartojančiais istoriniais genocidais naikinamų čečėnų kovai. Estijos nepriklausomybei atkurti vėlgi buvo svarbu, kad sovietinis generolas čečėnas Džocharas Dudajevas (būsimasis prezidentas) atsisakė vykdyti Kremliaus įsakymą triuškinti estus. Suprantama tad ir estų vėlesnė moralinė parama. Todėl reikėjo atitinkamos propagandos prieš „pribaltus“ kaip teroristų rėmėjus. Prasidėjo valdiškos rusų spaudos pranešimai apie savanores merginas iš Baltijos šalių – snaiperes, kurios lyg beprotės dėvi gerai matomas baltas pėdkelnes ir klastingais šūviais nuskabo Čečėnijos išvaduotojų rusų karininkus. Taip ir kartojosi per visokius „Itartasus“ tos „baltosios pėdkelnės“, nors tarp dešimčių tūkstančių žuvusių ir kaimais išžudytų čečėnų nė vienos tokios pabaltijietės, nukautos ar paimtos į nelaisvę su baltomis pėdkelnėmis, negalėjo parodyti. Todėl užgeso ši legenda, kaip kiek vėliau – apie tariamai „čečėnų“ sprogdintus namus Maskvoje. Tada reikėjo preteksto pradėti antrąjį karą.

Bet Šamilio Basajevo idėja kariauti su Rusija Rusijoje, o ypač – naudojant desperatiškas savižudes moteris netekusias vyrų ir artimųjų, pasirodė naudinga būtent Rusijai. Fonas – fanatikų islamistų sprogdinimaisi Irake ir kitur. Ką ir bekalbėti, kokia politiškai naudinga būtų „juodoji našlė“ iš Lietuvos.

Štai čia ir prasideda galima operacija „Eglė“. Jau kelerių metų istorija. Tai mergaitė turėjusi psichologinių problemų ir pergyvenimų galimai žuvus jos mylimam čečėnų jaunuoliui. (Tipinė situacija, tačiau ir galima legenda). Eglė izoliuojama nuo šeimos, išviliojama į Vokietiją, ir galų gale ją imasi globoti Lietuvos saugumas vėl Klaipėdoje. Kontoros nusamdytas butas, pristatyta draugė, galimas pajungimas klausymams, agentų įtakoms ir vaistams. Reiktų tai kruopščiai tikrinti, kadangi taip galimai kuriama jaunutė „juodoji našlė“ iš Lietuvos.

Žinios, kad ją tardo saugumiečiai iš Rusijos ir kaip tardo, kokiais metodais, teisėsaugoj ignoruojamos, nes tai prasimanymai. Kaip ir brakonieriavusio Jono nuo Kauno marių, kuris pasislėpęs krūmuose matė kaip naktį atvežė ir išmetė (D.Kedžio) lavoną. Bet Joną tuoj izoliavo keliom dienom ir gerai apdorojo, kad atsisakytų parodymų. „Po du švirkštus leisdavo – ryte, perpiet ir vakare“ (TV3 „Prieš srovę“). Taigi ir Eglės skundai artimiesiems nieko verti, o kunigui jos pamatyti negalima. Tik štai VSD globėjai sakė, neišleis niekur, o paskui gal net padėjo gauti iškvietimą, vizą (anot „Komersant“ – „vykdant bendrą Lietuvos ir Rusijos specialiųjų tarnybų operaciją“) ir bilietą į Rusiją. Laimingos kelionės, Eglute! Ir areštas prie tarptautinio autobuso, nes pati be reikalo pasitikėjo, o į Rusiją važiuoti – nusikaltimas.

Sako, yra prisipažinusi. Ką vyrams reikštų palaužti nebe Joną, o Eglutę? „Taip, kasiau tunelį į Maskvą ir norėjau išsprogdinti karinę bazę“. Už tokį nerealistinį „prisipažinimą“ dabar jos laukia dvidešimt metų, ir Lietuva turės budriai susektą, VSD ir FSB bendradarbiaujant, juodąją našlę.

Žinoma, tai tik prielaidos, ponai prisiekusieji; taip gali būti, kadangi taip būna. Gal ji buvo kada pakvaišusi, gal dabar norima tokią padaryti. Tik nemanau, kad bet kurios sudėties prisiekusiųjų teismas nuteistų „galimai ketinusią“ Eglę Kusaitę už draugiškai išprovokuotą žodį, ne veiksmą. Bilietas į Maskvą kaip veiksmo įkaltis? – baikit, ponai prisiekusieji Lietuvos Respublikai. Galėjot bendradarbiaudami leisti, kad suimtų Maskvoje kartu su kvietėjais. Matėme pavyzdžių, kaip provokatoriaus žodžiai paverčiami neva telefonu įrašytais kaltinamojo žodžiais ir po to apgaulingai kartojami televizijose, kaip net seną kovotoją palaužia liudyti neteisingai: „nurašom ant lavono, ir eini laisvas“. O po to sodina, nevertėjo pasitikėti. Belieka pasitikėti teismais. Pedofilijos bylai labai nereikėjo, kad patektų į teismą, tad mįslingų mirčių atvejai tęsiasi.

Būtų žiauru, jei įtariamajai Eglei kas atsitiktų, pavyzdžiui, užspringtų, paskęstų nukritusi į griovį, kameroj pasismaugtų tolimos kontoros mėgiamomis baltomis pėdkelnėmis ar panašiai. Dar atsitiktinai žūtų kritusi pro devinto aukšto langą, iš kurio, būnant kambaryje, fiziškai pačiam iškristi neįmanoma. Tačiau tąsyk byla teismo nepasiektų, įkalčių teismas nebetikrintų, liktų vien politinė dėmė galimai teroristei ir jos šaliai. Būna taip.

Seni Katynės nusikaltimai ir nauja tragedija lemtingai kryžiuojasi ne tik tarpusavy, bet ir su artėjančiu istorijos iškraipymo paradu Maskvoje, kuri gegužės 9-ąją bus išsipuošusi pagrindinio Katynės žmogžudžio portretais.

Žodiniais Rusijos vadovų pareiškimais Katynės nusikaltimas kartu su kaltininku jau pripažintas, tik dar neįvardytas kaip karo nusikaltimas. Nebėra kaip versti kaltės nei vokiečiams, nei NKVD – sovietų valstybinio teroro organizacijai, kuri save vadino “partijos durklu”, ir tuo apsiriboti; 1940 m. nuosprendis Lenkijos karo belaisviams tapo plačiai žinomas, ir pirmasis didysis parašas yra Stalino.

Žudynių 70-osios metinės ir dabartinės Lenkijos vadovybės žūtis paskatino Rusijos valdžią leisti parodyti piliečiams teisingą ir įspūdingą Andrzejaus Wajdos filmą “Katynė”. Pagal tradicinį, nuo carų laikų, Rusijos žmonių mentalitetą – ką valdžia leido, yra teisinga. Tai turės pasekmių. Ateis diena, nors gal negreit, kai leis rodyti ir “Pasakojimą apie sovietiją” (“The Soviet Story”), ir “FSB sprogdina Rusiją”, ir Andrejaus Nekrasovo “Rusų kalbos pamokas” apie Gruzijos karą. Bet pirmasis esminis klausimas yra teisybė apie praeitį.

Rusijos vadovas Vladimiras Putinas buvo įsakęs išmesti iš vadovėlių viską, kas didžiąją valstybę rodytų bent kiek nepatraukliai, skatintų žiniją ir nereikalingą galvojimą. Tai ką dabar rašys apie Katynę? Apie Staliną labai kritiškai yra atsiliepę Stačiatikių bažnyčios įtakingas ideologinis vadovas arkivyskupas Ilarijonas ir net Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas (po to kiek aptilęs). Tačiau Maskva nūnai sutiks gegužės 9-ąją – lyg tyčia, Europos dieną – išsidabinusi žmogžudžio paveikslais! Iš tiesų, joks priešas nesugalvotų raiškesnės demonstracijos, kad dabartinė Rusija – ne Europa.

Kita vertus, atsiras lyderių, kurie keliaus nusilenkti didžiojo Stalino šlovei. Matome vietinių agitatorių (Lenkijoje juos pavadintų agentūra), kurie įtikinėja, kad ir Lietuvai reiktų skubėt nusilenkti. Net nurodo, kaip ir kas turėtų tai atlikti. Spektaklis, tik nelabai linksmas. Vilniuje jį papildys Rusų sąjungos eitynės, bent šimtą metrų. Tikėkimės, kad ten atsidūrusių senų žmonių niekas neužgaulios, kaip ir išvakarėse pasipuikuosiančių gėjų. Kur link jie visi eina, o gal ir mes kartu?

Rusija eina į savo didžiuosius išmėginimus. Tiesos kalbėjimas – vienintelis vaistas nuo smurto religijos ir nepakantumo visiems “ne našiams” branduolinio fašizmo mutacijoje. Kai kuriuos primityviausius jau tramdo. Tačiau Katynė – senasis nusikaltimas ir nauja tragedija – būtų esminė proga siūlyti Rusijos vadovams keisti kursą. Tik klausimas, ar Rusija turi tikrų draugų, kurie rimtai patartų.

Atrodo, mūsų garbinga šalis bent jau nedalyvaus vienaakės veidmainystės šventėje. Kad Vokietijos nugalėjimas neatnešė Lietuvai laisvės, tai visuotinai žinomas faktas, kad ir kiek plūstųsi koks imperinis portalas “Regnum”.
Galbūt katynių susikaupė jau per daug arba Rusija, kuriai ne viskas sekasi, panoro būti civilizuota šalis. Apie tai galėtų byloti sprendimas atnaujinti žudynių bylą, o jos eigą prižiūrėsiąs pats D.Medvedevas. Archyvų atvėrimas, dokumentai su žudikų pavardėmis. Tarp jų ne tik SSRS viršūnės, bet ir konkretūs šaudytojai – egzekutoriai. Šių net pavardės jau žinomos, paskelbtos prieš 10 metų. Tai 125 žmonės, pasirašę, kai atsiėmė piniginį “paskatinimą” už atliktą varginantį darbą. “Visa sušaudymo komanda iš Maskvos”, – apibūdina “Memorialo” vicepirmininkas Nikita Petrovas.

Osvencimo, Buchenvaldo budeliai, net sargybiniai atrandami, teisiami, tai gal ir šitų šaudytojų ne visi dar mirę? Proga papasakoti, pasiryžti atgailai.

Kas nors tai tikrins, D.Medvedevas pasižadėjo prižiūrėti. Apie Katynės ligšiolinį nutylėjimą N.Petrovas teisingai tarė “Echo Moskvy” laidoje kitą dieną po lėktuvo katastrofos: “Taip Rusija darosi Stalino nusikaltimo bendrininke. Dar ir mus daro bendrininkais, nes tai mūsų šalis šiandien slepia tiesą apie praeitį, mūsų šalis šiandien dangsto Stalino nusikaltėlius”. Juolab naujosios tragedijos šviesoje Rusijos pozicija atrodanti “smulki ir negarbinga”.

Iš tiesų, Rusija nebegali ten pasilikti, toje pozicijoje, ir čia šiokia tokia vilties prielaida. Atidengs… ir dar sykį sugros himną “Nas vyrastil Stalin”?.. Na, gal ne.

Yra dar ką atidengti ir lėktuvo katastrofoje: ar tikrai, kaip rašoma internete, Smolenske yra du aerodromai, bet į geresnį civilinį su gerokai ilgesniu ir platesniu tūpimo taku Lenkijos prezidento lėktuvo nenukreipė, o nukreipė į blogesnį karinį? Ar tikrai lėktuvas ėjo į žemę, prieš pat trenksmą, su išjungtais arba neveikiančiais motorais (paliudijo prezidento laukęs vienintelis vietinis pareigūnas!), pilotams nė nemėginant vėl pakelti jo į orą? Ar tikrai, kaip rašo rusų ekspertas, lėktuvui galėjo būti teikiami klaidingi duomenys? Kodėl aerodromas apskritai nebuvo uždarytas?

Bet straipsnis darosi per ilgas, priminsiu nebent iš praeities, kad trims mėnesiams praėjus po anos Katynės mūsų tėvynę užgriuvo birželio penkioliktoji. Jos septyniasdešimtmetį taip pat netrukus minėsim. Gal pastatysim tinkamą paminklą pirmajai sovietų okupacijos aukai – pasienio karininkui Aleksandrui Barauskui ten, kur buvo nužudytas.

Tolimieji Kremliaus politikai – tiesų išsukinėtojai – ligi šiol neigia Lietuvos okupaciją. Tik iškėlę okupacijos žalos atlyginimo reikalavimą, privertėme kalbėti apie realius įvykius. Žinoma, koks nors Rusijos URM’o šnekutis ir vėl pasakys, kad A.Barauskas 1940 m. birželio 15-osios rytą pats užkrito ant sieną peržengusių raudonarmiečių netyčia išsitrauktų kardų; o paskui vienas jų neatsargiai pasišvaistė pistoletu, ir ginklas pats iššovė lietuviui karininkui į galvą…
Taip A.Barauskas tapo pirmuoju Lietuvos piliečiu, kurį prieš 70 metų iš buržuazijos vergovės išvadavo nenugalimoji raudonoji armija.

Ir šitoje moralinėje kryžkelėje Rusija negalės amžinai stovėti; tikėkim, kad ji pasirinks tiesos kelią, ir mūsų širdys atlėgs be pažeminimo. Prieš 20 metų sakiau: “Mums nereikia pergalės, tik taikos ir Taikos sutarties.” Kada nors tai pasakys ir Rusija. Su Boriso Jelcino Rusija jau turėjom ir taiką, ir draugystę.

“Reprodukcijos” terminologija kalbant apie žmonių santykius yra netinkama ir neturėtų būti vartojama, sako Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis.

Tokią nuomonę politikas išsakė Europos Parlamento Europos liaudies partijos frakcijos Užsienio reikalų darbo grupės posėdyje, teigiama trečiadienį išplatintame partijos atstovų pranešime spaudai.

Svarstant ES strategiją Lotynų Amerikai posėdyje dalyvavusių europarlamentarų nuomonės išsiskyrė dėl paragrafo, kuriame kalbama apie investicijas į “reprodukcinę sveikatą” ir “šeimos planavimo metodų prieinamumą”. Anot V.Landsbergio, po tokiomis bendromis formulėmis paprastai slepiamas palankus požiūris į abortus.

Europarlamentaras V.Landsbergis pažymėjo, kad jis šiais klausimais visada laikosi ir siūlo laikytis nuostatos, kad “reprodukcijos” terminologija yra netinkama ir neturėtų būti vartojama, “kadangi kalbame apie žmonių santykius ir jų visuomenę, ne apie orvelišką “gyvulių fermą”".

V.Landsbergis taip pat pabrėžė, kad kai praktikuojami dirbtiniai abortai, rūpestis tik fizine moterų sveikata yra nepakankamas. Europarlamentaro įsitikinimu, “reikia rūpintis ir psichine moterų bei vyrų būsena, taip pat ir visuomenės, jeigu ji žiaurėja ir darosi vis abejingesnė žmogiškosios gyvybės naikinimui”.