I. Stropaus nuotr.

Vytautas PLEČKAITIS

Lietuvos nacionalinis muziejus ką tik išleido Kovo 11-osios Nepri­klausomybės Akto signataro, am­basadoriaus Vytauto Plečkaičio knygą apie Vasario 16-osios Nepri­klausomybės Akto signatarą Jur­­gį Šaulį („Nepriklausomybės Akto signataras Jurgis Šaulys. De­mok­ratas, valstybininkas, diplomatas“). „Veido“ skaitytojams iš šios knygos siūlome ištrauką, pasakojančią apie būsimojo signataro mokslus Palangos progimnazijoje.

Pramokęs skaityti namuose, J.Šaulys nuo 1887 m. rudens per visą žiemą mokėsi Kaltinėnų parapijos daraktorių mokykloje. Daraktorių mokyklas slaptai išlaikė vietos vals­tiečiai, kurie norėjo savo vaikus išmokyti raš­to ir parengti stoti į aukštesnes mokyklas, dažniausiai į kunigų seminarijas. Daraktoriais būdavo šviesesni tų apylinkių žmonės, ragavę moks­lo, kai kada net baigę specialias slaptas da­raktorių mokyklas, o kai kada patys temokantys skaityti ir rašyti.

Kaltinėnų daraktorius savo mokinius per žie­mą neblogai parengė, nes Jurgis jau kitais metais pradėjo mokslus Palangos progimnazijoje.

Kodėl aštuonmetis J.Šaulys vyko mokytis į Kal­tinėnus, toli – apie 50 km nuo savo gimtinės, galima tik spėti. Tikriausiai čia gyveno pa­si­­turintys Šaulių giminaičiai, o galbūt tuo metu čia arba netoliese kunigavo tėvo brolis Petras Šau­lys-Šaulevičius (1835–1925), rėmęs Jurgio moks­lus. Tokia versija, atrodo, labiausiai įtikinama.

Palangoje, besimokydamas Palangos progimnazijoje, J.Šaulys praleido beveik aštuonerius metus – nuo 1888 iki 1896 metų.

Palangos miestelis, o kartu ir Šventoji, dar 1819 m. buvo atskirtas nuo Telšių apskrities ir prijungtas prie Kuršo gubernijos. 1827 m. Pa­langa trum­pam bu­vo prijungta prie Vilniaus gu­ber­ni­jos, tačiau prašant grafui Tiškevičiui, ma­tyt, turėjusiam įtakingų pažinčių Peter­­bur­ge, ji vėl buvo priskirta prie Kuršo ir išbuvo šio­je gubernijoje iki 1915 m., kai ją užėmė vokiečių kariuomenė.

Anot Broniaus Kviklio, „tai galėjo būti pa­da­­­ryta muitų rinkimo sistemos sumetimais: Kur­­­šo muitų jūros siena buvo pratęsta iki Prū­sų sienos“. Nuo 1801 m. Palangą valdė Rusijos generolas Ksaveras Neselovskis. Iš jo pulkininkas Mykolas Tiškevičius 1824 m. Palangą nusipirko už 177 171 rusišką rublį.

Kuršo gubernijoje XIX a. pabaigoje gyveno apie 674 tūkst. gyventojų, daugiausia latviai, bet miestuose vyravo vokiečiai, turėję autonomijos privilegijas nuo Petro I laikų. Čia taip pat gyveno apie 18 tūkst. lietuvių. Kuršo gubernija buvo pramoninė ir viena raštingiausių Rusijos imperijos gubernijų.

„Amatininkus ima tiktai vokiečius, o kaip kada rusus. Ant garlaivio, kuris vaikščioja nuo Liepojos iki Palangos, matrosai vieni vokiečiai, kareiviškai pasirėdę, nors gyventojai Palangos kaip žuvėjai, apsipratę su jūrėmis, greitai galėtų tapti gerais marininkais. [...]

[...] kalbą Palangoje gali išgirsti visokią. Že­maičiai kalba savotiškai, vienok moka ir lenkiškai; žydai ir urėdninkai kalba rusiškai ir vo­kiš­kai [...]. Žemaičiai samdo lauką iš grafo Tiš­ke­vi­čiaus ir minta iš daržovių, taip pat užsidirba pri­laikydami arklius ir iš žuvininkystės. Ne­tur­tingi tai žmoneliai, bet teisūs ir gudrūs.

Kad gr. Tiškevičius tuos plotus smilčių, kur šian­dien jovijasi vėjai, parsamdytų Palangos gy­ven­tojams už mažus pinigus, tai ir pats turėtų naudą, ir pagelbėtų beturčiams.“

Palanga, būdama visai netoli sienos su Vo­kietija (iki Nemirsetos, kurią vietiniai lietuvinin­­kai vadino Nemerzata, tebuvo gal apie trejetas kilometrų), garsėjo ne tik kaip kurortas, į ku­rį atvykdavo gydytis pasiturintys žmonės iš Ru­sijos imperijos ir Vakarų Europos, o ypač iš Len­­­kijos.

Rusų valdžiai uždraudus lietuvišką raš­­­tą, Pa­lan­ga buvo tapusi vienu svarbiausių tar­­­­­pinių punk­­tų knygnešiams ir kontrabandinin­­­kams, ne­legaliai kertantiems Rusijos ir Vo­kie­tijos im­perijų sieną. Miestelyje lengvai buvo ga­lima gauti Ma­žo­joje Lietuvoje išspausdintų tiek religinio turinio knygų ir maldaknygių, tiek nelegaliai leidžiamus Aušrą, Varpą ir kitus pe­­rio­di­nius lietuviškus leidinius.

Palanga buvo ta­­­pusi ir savotišku tarpiniu punk­tu caro valdžios persekiojamiems visuomenės veikėjams. An­tai daktaras Jonas Šliū­­pas prie Birutės kal­no buvo įsodintas į laivelį ir iš­plukdytas iš pradžių į Prūsiją, o iš ten išvyko į Jungtines Ame­ri­kos Valstijas.

Kai kurie progimnazijos mokiniai apie nelegalią spaudą gerai žinojo, patys tuos leidinius skaitė ir platino, o gabesni net rašė.

Tarp tokių moksleivių buvo ir J.Šaulys. Bū­da­mas paskutinėje progimnazijos klasėje, jis įsi­traukė į lietuvišką tautinę veiklą, dalyvavo lie­tuvių moksleivių būrelyje, tarp moksleivių platino Ameri­ko­je leidžiamą Vienybę lietuvninkų ir Tilžėje leidžia­mą Žemaičių ir Lietuvos ap­žvalgą. Bū­da­mas šešiolikos metų, 1895 m. pa­skelbė savo pir­­­­­mąjį straipsnį Vienybėje lietuvnin­kų apie Pa­langos moksleivių gyvenimą.

Atsiminimuose J.Šaulys prisipažįsta, kad Pa­langoje iki ketvirtos klasės jis dar nesijautė lie­tuvis, bet neabejojo esąs žemaitis:

„Pirmiausia jautėmės esą katalikai. Jeigu kas nors mūsų būtų paklausęs, ar mes rusai, ži­noma, būtume atsakę neigiamai. Bet į klausimą, kokios aš esu tautybės, aš turbūt anais laikais nebūčiau mokėjęs atsakyti. Tautybės klausimas mums tuomet iš viso dar nebuvo kilęs. Bet jeigu būčiau buvęs prispirtas, greičiausiai būčiau pasisakęs esąs žemaitis, nes lenku nesijaučiau. [...]

Ketvirtoje progimnazijos klasėje kvėdarniškis Liatukas (vėliau tapęs Lietuvos generolu), matyt, jau susipratęs lietuvis, suorganizavo bū­relį mokinių, į kurį, be manęs, iš mūsų Klovinės ben­drabučio (kvateros) buvo dar įstojęs J.Va­len­tinavičius (vėliau vaistininkas) ir P.Butkus iš Švėkšnos. Visi gyvenome viename kambaryje. Gau­davome iš Tilžės kontrabandos keliu Vie­ny­bę lietuvninkų ir Apžvalgą. Būrelio nariai sa­vo tarpe jau kalbėjomės lietuviškai. Tai taip pat mums atrodė natūralu. [...] Bet ar mes jau bu­vome patriotai?

Vargu, nes atsimenu dar ir štai kokį faktą. Kai pabaigę Palangos progimnaziją mudu su pus­broliu [matyt, turimas galvoje Kazimieras Ste­­­ponas Šaulys. – V. P.] išsiskyrėva, tai aš vis ra­ši­­nėjau laiškus rusiškai, kol jis mane pagaliau su­gė­dino, kam aš vis dar rusiškai rašąs? Jei nenorįs rašyti lenkiškai, tai juk galįs jam rašyti ir lietu­viškai. Tai, galima sakyti, buvo pataikyta man lyg kūju į kaktą. Iš karto iškilo klausimas: iš tikrų­jų, kam gi aš vis ta rusų kalba naudojuosi?“

Palangos progimnazijos keturias klases J.Šau­lys baigė 1895 m. vasarą palyginti vidutiniškais pa­­­­žymiais. Išduotame progimnazijos pažymėjime aukščiausias metinis įvertinimas penketu yra tik už elgesį.

Iš istorijos ir vokiečių kalbos turėjo po ke­t­vertą. Iš klasikinių – graikų ir lotynų – kal­bų tu­rėjo trejetus, kaip ir iš matematikos ir geogra­fi­jos.

Progimnazijos baigimo proga Telšių fo­to­gra­fas Juozapas Romaš­ke­vičius padarė jo nuotrauką, kuri saugoma Lietuvos nacionaliniame mu­­­ziejuje. Tai viena iš retesnių nuotraukų, kurioje J.Šaulys yra be akinių.

Žodis „kolaborantas“ yra kilęs iš lotynų kalbos. Jo reikšmė nekalta – bendradarbiauti. Neigiamą reikšmę šis žodis įgijo tik per Antrąjį pasaulinį karą, kai prancūzų pasipriešinimo judėjimas kolaborantais ėmė vadinti visus, aktyviai bendradarbiavusius su naciais. Vienas didžiausių Prancūzijos kolaborantų buvo maršalas Philippe‘as Pétainas (1856–1951), Pirmojo pasaulinio karo didvyris, pasidavęs naciams ir kolaboravęs su jais vadovaudamas Viši vyriausybei.

Išlaisvintoje Prancūzijoje kolaborantai vienaip ar kitaip buvo nubausti. Antai net moterims, turėjusioms santykių su vokiečių kariškiais, buvo plikai nukerpami plaukai. F.Petainas nuteistas mirties bausme, bet dėl nuopelnų Pirmajame pasauliniame kare ir senyvo amžiaus maršalas buvo įkalintas ir mirė kalėjime, sulaukęs 95 metų.

Kolaboranto sąvoka buvo vartojama ir kitose Vokietijos okupuotose šalyse. Už tai, kad viešai žavėjosi naciais, Adolfu Hitleriu ir priėmė iš jo rankų aukso medalį, Norvegijoje po karo buvo pasmerktas ir prievarta atokioje provincijos senelių prieglaudoje laikomas garsiausias norvegų rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas Knutas Hamsunas.

Apskritai nė viena tauta okupacijos sąlygomis neišvengė kolaborantų. Kuo okupacija tęsdavosi ilgiau, tuo daugiau būdavo kolaborantų. Lietuviai kolaboravimo su nacių režimu nevertina taip griežtai kaip su sovietų okupantais. O juk nemažai lietuvių dalyvavo nacių okupacinėse struktūrose. Veikė net 20 lietuvių policijos batalionų okupacinei tvarkai palaikyti. Vokiečiai buvo sutikti kaip išvaduotojai nuo sovietinio košmaro.

Matyt, todėl ir generolas Petras Kubiliūnas, 1934 m. dalyvavęs voldemarininkų surengtame puče, po kurio Lietuvos karo tribunolo buvo nuteistas mirti, tik sulaukė pasigailėjimo, o naciams tarnavęs kaip pirmasis generalinis tarėjas, net ir oficialiuose leidiniuose nėra kritiškai vertinamas.

Okupacijos sąlygomis išaugo net dvi lietuvių kartos. Dalis Lietuvos piliečių kolaboravo su sovietiniu režimu, dalis – su nacistiniu, o kai kurie – ir su abiem. Tiek vienų, tiek kitų kolaborantų vardai istorikams yra žinomi, bet platesnei visuomenei – nelabai.

Nusikaltėlius kolaborantus nėra sunku atskirti, bet įvertinti moralinius ir politinius kolaborantus ne taip paprasta. Riba tarp kolaboranto ir uolaus prisitaikėlio ar karjeristo, lipančio per kitų galvas, labai plona. Istorikas Vytautas Tininis, parašęs kritišką studiją apie Antaną Sniečkų, vienas pirmųjų pabandė apibrėžti lietuvio kolaboranto savoką. Bet nešališki istorikų tyrimai tebėra retenybė.

Žmonėms labiausiai rūpi ne kolaborantai apskritai, o iškilios asmenybės – politikai, mokslininkai, karininkai, rašytojai. Tai suprantama – jų įtaka visuomenei yra didesnė nei eilinių kolaborantų, nors tiesioginė eilinių, pavyzdžiui, žydšaudžių ar partizanų išdavikų, dirbusių NKVD smogikų būriuose, padaryta žala piliečiams ir tėvynei gali būti kur kas didesnė nei, tarkim, kokio rašytojo kolaboranto.

Pastaruoju metu daug dėmesio skiriama talentingai lietuvių poetei Salomėjai Nėriai ir jos pozicijai 1940 metais, sovietams okupavus Lietuvą. Vieni yra linkę ją teisinti, nes ji buvo ne tik garsi poetė, bet ir jautrios sielos žmogus, jaunystėje religinga  ateitininkė, vėliau tapusi Sovietų Sąjungos garbintoja ir sovietų falsifikuoto „liaudies seimo“ delegacijos nare, vykusia į Maskvą parvežti Josifo Stalino saulės. Kiti beatodairiškai ją kaltina tėvynės išdavimu bei kolaboravimu ir netgi niekina ją kaip poetę.

S.Nėries istoriją galima lyginti su K.Hamsuno. Norvegų rašytojas tikėjo Hitlerio tiesa ir laikė jį neeiline asmenybe. S.Nėris tikėjo Stalino didybe ir šviesiu tautų rytojumi SSRS. S.Nėris, kaip ir K.Hamsunas, nebuvo politikė, o naivi, šlovės ištroškusi, pasiklydusi pasaulėžiūroje ir politikoje idealistė, sumaniai komunistų išnaudota savo propagandos tikslams.

Kita vertus, niekas jos nevertė rašyti odės Stalinui ir deklamuoti jos Kremliuje. S.Nėris dar prieš Lietuvos okupaciją žavėjosi sovietų sistema. Taigi jos vardas jokiai Vilniaus mokyklai netinka, nes ji buvo kolaborantė, sąmoningai pasirinkusi bendradarbiavimo su okupacine valdžia kelią, todėl negali būti pavyzdys laisvos Lietuvos jaunajai kartai ir jos mokytojams.

Tačiau S.Nėries kūryba ar bent jau geriausioji jos dalis tikrai išliks lietuvių literatūros istorijoje. Jos kūryba buvo įvertinta dar nepriklausomoje Lietuvoje – 1938 m. valstybine literatūros premija. Ir tai nebuvo konjunktūrinis apdovanojimas, o jaunos Lietuvos valstybės kūrybinio elito apdovanojimas. S.Nėrį reikėtų priimti tokią, kokia ji buvo: be pagražinimų ir juodinimų, kaip suklydusią 1940-aisiais ir suklaidinusią ja tikėjusius jos poezijos gerbėjus.

Kita vertus, nederėtų visų mūsų kultūros žmonių išdavysčių užkrauti tik ant S.Nėries pečių. Ji net nebuvo pati didžiausia kolaborantė. Į Maskvą okupacijos retežių parvežti vyko net 20 žmonių delegacija, vadovaujama Justo Paleckio. Joje buvo dar trys garsūs rašytojai – Liudas Gira, Petras Cvirka ir Antanas Venclova. Pastarasis buvo pirmosios sovietų marionetinės vyriausybės švietimo ministras ir tikrai padarė daugiau žalos Lietuvai nei S.Nėris.

Literatūros klasikas Vincas Krėvė-Mickevičius taip pat kolaboravo su sovietais. Okupavus Lietuvą jis netgi buvo ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras. Jam tenka atsakomybė už Lietuvos užsienio tarnybos likvidavimą Lietuvoje ir užsienyje, už Lietuvos pilietybės atėmimą iš visų Lietuvos ambasadorių bei jų turto konfiskavimą. Būtent jo parašas yra po konkrečiais įsakymais.

Žinoma, jis tai darė Maskvos parankinių spaudžiamas, bet galėjo to ir nedaryti, o pasitraukti. Vėliau, jau pasitraukęs iš marionetinės vyriausybės, V.Krėvė ir toliau bendradarbiavo su sovietiniu okupaciniu režimu, tapo LSSR mokslų akademijos prezidentu.

Tik Vokietijai okupavus Lietuvą rašytojas atliko atgailą ir buvo nacionalistų paliktas ramybėje. Karui baigiantis emigravo iš Lietuvos, persikėlė į JAV. Liudydamas Kongreso komisijai toliau tvirtino, kad jo vadovaujama marionetinė vyriausybė buvo teisėta. Šis faktas papiktino daugelį išeivijos lietuvių. Tačiau Lietuvoje jam buvo tykiai atleista, net muziejus Vilniuje veikia.

V.Krėvė, kaip ir kiti menininkai, kolaboravę su sovietų valdžia, dažnai pavadinami kairiaisiais. Tai ne visai tiesa. Nė vienas iš jų nepriklausė Socialdemokratų partijai. Dalis jų talkinti sovietams atėjo iš dešinės. Antai S.Nėris buvo aktyvi krikščioniškos ateitininkų organizacijos narė. V.Krėvė kartu su Antanu Smetona kūrė Tautininkų partiją ir kurį laiką joje aktyviai dalyvavo.

Okupantų sudarytoje delegacijoje į Maskvą buvo didesnis kolaborantas už visus rašytojus kartu paėmus – tai generolas Vincas Vitkauskas. Savanoris, pavyzdingas karininkas, paskutinis kariuomenės vadas, A.Smetonos ir vyriausybės posėdyje balsavęs prieš pasipriešinimą sovietų kariuomenei. Vėliau tapęs sovietinės marionetinės vyriausybės krašto apsaugos ministru ir Lietuvos kariuomenės likvidavimo komisijos pirmininku. Pasitraukė į Maskvą ir ten dėstė M.Frunzės karo akademijoje. Buvo net SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas.

Kita vertus, dar didesni okupantų kolaborantai net nebuvo delegacijos į Maskvą sudėtyje. Jie liko sovietizuoti Lietuvos. Nevažiavo į Maskvą nei Komunistų partijos I sekretorius, Valstybės saugumo departamentui tuomet vadovavęs A.Sniečkus, nei Liaudies komisarų tarybos pirmininkas Mečislovas Gedvilas, nei būsimasis vidaus reikalų ministras Aleksandras Gudaitis-Guzevičius, su A.Sniečkumi pasirašinėjęs įsakymus dėl Lietuvos žmonių trėmimo į Sibirą 1941 m. birželį.

Lietuvos komunistai bendradarbiavimą su Maskva ir tarnystę Rusijai pradėjo tuoj po bolševikų perversmo 1917 m. ir tęsė 70 metų – iki pat LKP atsiskyrimo nuo KPSS. Tarp eilinių komunistų pasitaikė nemažai sąžiningų ir garbingų žmonių, net patriotų. Tačiau jos aukščiausia vadovybė buvo ištikima Maskvai iki pat Sąjūdžio įkūrimo.

Išrinktasis Lenkijos prezidentas 43 metų teisininkas iš Krokuvos, gimęs profesorių mokslininkų šeimoje, Andrzejus Sebastianas Duda savo pareigas pradės eiti rugpjūčio 6 d. Jas perims iš nueinančio prezidento Bronislawo Komorowskio, kurio protėviai kilę iš Lietuvos bajorų.

Būtent pastarajam visos prognozės pranašavo pergalę prezidento rinkimuose. Tačiau rinkėjai nusprendė, kad jiems reikalingas kad ir mažiau žinomas, bet naujas veidas politikoje, negailėjęs populistinių pažadų (pvz., paankstinti pensinį amžių, sulenkinti bankinę sistemą, nors pusė Lenkijos bankų yra valdomi lenkų kapitalo, sugrąžinti į šalį emigrantus).

Tai, ką savo rinkėjams žadėjo A.Duda, labiau priklauso vyriausybės ir parlamento kompetencijai. Tačiau verta pabrėžti, kad naujasis prezidentas, buvęs europarlamentaras, buvo remiamas ir pats ilgą laiką priklausė konservatyviai, nevengiančiai populizmo, turinčiai nemenką euroskepticizmo dozę bei įtakingos Katalikų bažnyčios stipriai remiamai konservatyvaus sparno Teisės ir teisingumo partijai. Jai vadovauja per lėktuvo katastrofą Smolenske žuvusio Lenkijos prezidento brolis, buvęs premjeras Jaroslawas Kaczynskis (g. 1949 m.). Partija dažnai vadinama Kaczynskio vardu ir joje jaučiama stipri, jei ne autoritarinė, vieno asmens valdžia. Dėl to dalis vokiečių žiniasklaidos, taip pat liberali Lenkijos žiniasklaida su nerimu reagavo į A.Dudos išrinkimą ir lygino būsimą prezidentą su Vengrijos premjeru Viktoru Orbanu. Tuo labiau kad J.Kaczynskis V.Orbaną laiko pavyzdiniu lyderiu ir kažkada pranašavo Varšuvai „antrą Budapeštą“.

Su naujo prezidento išrinkimu Lenkijoje neoficialiai prasidėjo nauja rinkimų kampanija, pasirengimas Seimo rinkimams, kurie vyks šių metų spalio mėnesį. Teisės ir teisingumo partijos lyderis, daugelio apžvalgininkų nuostabai, atsisakė kandidatuoti į premjerus pergalės atveju ir pasiūlė į šį postą prezidento rinkimų kampanijos vadovę 52 metų Beatą Szydlo, kaip ir naujasis prezidentas baigusią Krokuvos universitetą. Tik ne Teisės fakultetą, o Istorijos-filosofijos.

Lenkijoje dabar pasirodo nemažai spėlionių bei prognozių, kokios partijos pateks į Seimą ir kas su kuo sudarys valdančiąją koaliciją. Kol kas sociologai pranašauja, kad į Lenkijos parlamentą pateks tik trys partijos: Teisės ir teisingumo, susijungusi su kitomis dviem jai artimomis smulkiomis partijomis (gali surinkti iki 34 proc. balsų), Piliečių platforma (20 proc.) bei netikėtai gerai prezidento rinkimuose pasirodžiusio roko dainininko Pawelo Kukizo, turinčio labai populistinę, tačiau eklektinę programą, bet jokio valdymo patirties, judėjimas (17 proc.). P. Kukizas paėmė tų gyventojų, kurių gerovė dėl reformų Lenkijoje nepagerėjo, balsus. Tokie žmonės sudaro apie 20 proc. šalies gyventojų.

Prieš penketą metų išrinktas B.Komorowskis savo pirmuoju vizitu į užsienį pasirinko Lietuvą, 2010 m. rugpjūčio 19 d. atvykęs į Nidą ir čia susitikęs su Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaite. Vizitą į Lietuvą prezidento B.Komorowskio komanda parinko, matyt, dėl keleto priežasčių: norint parodyti gerus savo šalies ketinimus Lietuvai, kaip strateginei partnerei, NATO ir ES narei, ir atkreipti dėmesį į problemas, susijusias su lenkų tautinės mažumos reikalavimais.

Lietuvos ir Lenkijos prezidentai, deja, draugais netapo, kaip buvo ankstesnių prezidentų Valdo Adamkaus ir Aleksandro Kwasniewskio laikais. Ne itin suintensyvėjo ryšiai ir tarp abiejų šalių vyriausybių. Visiškai atšalo tarpparlamentiniai ryšiai. Nepaisant to, Lietuvos pusė santykius su Lenkija vertino teigiamai, o Lenkija, ypač jos apžvalgininkai bei ekspertai, tiesiai sakė, kad jie yra blogi, nurodydami pirmiausia lenkų mažumos padėtį Lietuvoje, nenorą spręsti lenkiškų pavardžių rašybos klausimų.

Kilus Rusijos agresijai prieš Ukrainą, Lietuvoje ir Lenkijoje atsirado daugiau supratimo, kad būtina glaudžiau bendradarbiauti tiek gynybos, tiek saugumo srityse.

Lietuvos Seimui nuolat atidėliojant priimti įstatymą dėl lenkų mažumos pavardžių rašybos originalo kalba, netariant drąsesnio žodžio dėl įstatymo priėmimo nei prezidentei, nei premjerui, o Seimo pirmininkei viešai abejojant apskritai jo naudingumu, kažin ar galima tikėti jo priėmimo šio Seimo kadencijoje. Jam prieštarauja ne tik po konservatorių ir liberalų partijų vėliavomis pasislėpę tautininkai, bet ir socialdemokratų koalicijos partneriai, negirdintys drąsesnio balso iš savo partinių lyderių. Galima pamanyti, kad šios kadencijos Seimas vadovaujasi tautininkiška XX a. pradžios dvasia ir ideologija, kada titulinė tauta stengiasi įvairiais būdais nutautinti mažesnes ir silpnesnes tautines bendruomenes, nors už lango XXI amžius su savo realybe.

Šiuo klausimu, matyt, kaip ir su krikščionybe, būsime paskutiniai Europoje. Lenkijoje tiek lietuvis Punske, tiek vokietis Silezijoje savo pavardę gali rašyti lietuviškai ir vokiškai, jei tik to nori ir susimoka atitinkamą mokestį už dokumentų apiforminimą. Net Rumunijoje vengriškuose kaimuose miestelių užrašai yra dviem kalbomis, ką jau kalbėti apie Austriją ar daugiatautę Šveicariją. Šioje šalyje, kurioje vyrauja keturios kalbos ir kultūros, nė vienoje iš jų nėra raidės „č“, bet mano pavardė buvo rašoma su „č“, tuo praturtinant Šveicarijos kalbų abėcėles. Tačiau čia Lietuva…

Vis dėlto dabar galima pastebėti daugiau teigiamų suartėjimo tarp abiejų valstybių ir visuomenių ženklų, nei jų buvo prieš keletą metų. Prie to prisidėjo ne tiek valstybinės institucijos, kiek geranoriškai nusiteikusi Lietuvos žiniasklaida (ne visa, žinoma) bei visuomeniniai judėjimai, tokie kaip Jerzy Giedroyco forumas Lietuvoje ar Bronislawo Geremeko fundacija Lenkijoje. Padidėjo turistų srautai iš Lietuvos į Lenkiją, randasi objektyvesnis savo ir kaimyninės valstybės istorijos suvokimas, gana intensyvūs prekybiniai mainai, lietuvių rašytojų, mokyklų bei moksleivių kontaktai su lenkų kolegomis.

Lenkijos išrinktojo prezidento A.Dudos patarėjas užsienio politikos klausimais, jo bendraamžis politikas bei politologas, dirbęs Užsienio reikalų ministerijoje sekretoriaus pavaduotoju, Krzysztofas Szczerskis neseniai lenkų žiniasklaidoje išdėstė savo ir, matyt, būsimo prezidento nuostatas užsienio politikos klausimais, ypač liečiančias santykius su kaimyne Vokietija. Politika, anot patarėjo, turėtų remtis keturiais postulatais. Pirmoje vietoje iškeliamas lenkų mažumos užsienyje klausimas. Čia dera priminti, kad dauguma lenkų emigrantų prezidento rinkimuose palaikė A.Dudą. Todėl vargu bau galima tikėtis, kad Lenkijos prezidentas, labiau dešinysis nei jo pirmtakas, centro dešinės bei liberalios srovės atstovas, pamirš lenkų mažumos problemas Lietuvoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje.

Antruoju svarbiu klausimu Lenkija laiko derybų dėl karo Ukrainoje formato pakeitimą. Lenkijos pozicija yra tokia: vadinamasis Normandijos formatas – Vokietija, Prancūzija, Ukraina, Rusija yra išsėmęs savo galimybes ir būtina jį pagyvinti Lenkijos įtraukimu. Lenkija, kaip Ukrainos kaimynė, tikisi, kad su jos dalyvavimu Normandijos formate reikalai pajudės ES ir Ukrainos naudai.

Trečias klausimas tiesiogiai nukreiptas prieš ilgalaikę Vokietijos poziciją dėl nuolatinių NATO bazių steigimo Lenkijoje. Lenkai seniai reikalauja, kad jų teritorijoje ne tik vyktų NATO karių rotacija ir kariniai manevrai, bet ir būtų įkurtos stacionarios NATO bazės. Vokietija ilgą laiką nesutiko su Lenkijos pozicija ir prieštaravo nuolatinių NATO bazių kūrimui rytiniame NATO flange, baimindamasi neprognozuojamos Rusijos reakcijos ir vis didesnių ginklavimosi varžybų tarp NATO bei Rusijos. Tačiau vokiečių pozicija pamažu keičiasi ir jie neprieštaravo, kad Lenkijoje, Baltijos šalyse, Rumunijoje ir Bulgarijoje būtų dislokuota sunkioji NATO, konkrečiai JAV, ginkluotė.

Ketvirta Lenkijos pretenzija susijusi su ES šalių energetikos politika, pagal kurią rūpinantis klimato atšilimo stabdymu siekiama, kad ES šalys pakeistų iškastinį kurą alternatyviais energijos šaltiniais. Tai ypač aktualu Lenkijai, kuri turi nemažai dirbančių anglies kasyklų ir jai niekaip nepavyksta jų uždaryti dėl didelių profsąjungų protestų, nors to reikalauja Briuselis. Todėl lenkai siekia, kad ES energetikos politika nebūtų tokia griežta toms šalims, kuriose iškastinis kuras yra svarbus aprūpinant savo pramonės įmones ir išsaugant darbo vietas savo gyventojams.

Nepaisant nemažų pretenzijų, naujojo Lenkijos prezidento ir naujojo Seimo bei vyriausybės užsienio politika kažin ar gali keistis.

Pirmi Lenkijos prezidento vizitai, matyt, bus ne į Vilnių, o į Berlyną ir į Paryžių. Iš ten jau gauti Vokietijos ir Prancūzijos prezidentų kvietimai apsilankyti. Lietuvos ir Lenkijos santykiai, tikėtina, mažai keisis. Tačiau naujajai kartai vis drąsiau keičiant vyresniąją, tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje vis didesnį vaidmenį ims vaidinti naujas visuomenės požiūris į gerų kaimyninių santykių plėtojimo svarbą.