Premjeros. Šventes teatralai pasitinka su muzika: balandį numatomos vos dvi dramos premjeros ir net keturi nauji muzikiniai spektakliai.

Penktadienį, kai pasirodo šis „Veido“ numeris, švenčiama Tarptautinė teatro diena, su kuria ir sveikiname visus mūsų skaitytojus teatralus. Jau dabar aišku, kad šventinėse iškilmėse, kurios šįmet rengiamos Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, negalės dalyvauti visas būrys žymių aktorių. Negalės dėl paprastos pateisinamos priežasties: jie penktadienio vakarą dirba savo įprastą darbą – vaidina scenoje.

Nacionalinis dramos teatras būtent šį vakarą išleidžia „Didvyrių aikštės“ pirmąją premjerą, kurioje vaidina tokie teatro meistrai, kaip Valentinas Masalskis, Vytautas Rumšas, Eglė Gabrėnaitė, Viktorija Kuodytė, Arūnas Sakalauskas, Rasa Samuolytė, Eglė Mikulionytė, Doloresa Kazragytė… Vilniaus mažajame teatre šį vakarą rodomas vis dar premjerinis „Minetis“, Rusų dramos teatre – puikusis Jono Vaitkaus „Eugenijus Oneginas“, o Valstybiniame jaunimo teatre – reikšmingą trupės dalį sutelkiantis „Skrydis virš gegutės lizdo“, spektaklis, kuriame dar pernai vaidino per Tarptautinę teatro dieną asmeninį gimtadienį minėdavęs aktorius Antanas Šurna.

Šį spektaklį prisiminiau ir todėl, kad Vilniuje, nepaisydamas jokių kitų švenčių, toliau šėlsta „Kino pavasaris“. O teatras iš kino pastaraisiais metais mėgsta skolintis patikrintus siužetus: tarkim, to paties Valstybinio jaunimo teatro repertuare neseniai pasirodė „Aštuonios mylinčios moterys“, Rusų dramos teatre prieš porą metų – „Gronholmo metodas“. Prieš trejus metus „Kino pavasaryje“ rodytas Romano Polanskio „Kivirčas“ skirtingais pavadinimais („Skerdynių dievas“ ir „Karo dievas“) vėliau išdygo net dviejų šalies teatrų repertuare, o ką jau kalbėti apie animatorių išgarsintą Kurmį spektaklyje „Kurmis ir ramunė“, naujai vaikų kartai atgaivintą Keistuolių teatro.

Dabar „kinofilinis“ dramos teatrų repertuaras praturtėja dar viena premjera: Dainiaus Kazlausko režisuotu „Sekliu“. Prisimenate, kaip sulaikę kvapą stebėjote Michaelo Caine’o ir Jude’o Law dvikovą Kennetho Branagh 2008 m. filme? Vyresnieji žiūrovai dažniau „sirgdavo“ už senjorą M.Caine’ą, o jaunesnieji (ypač jaunesniosios) beatodairiškai palaikydavo gražuolį J.Law.

Veikiausiai panašios sirgalių stovyklos formuosis ir teatrų salėse. Reikia pripažinti, kad Mantas Jankavičius – puikus pakaitalas J.Law gerbėjoms, o štai Darių Meškauską ar tuo labiau D.Kazlauską įsivaizduoti žilagalvio M.Caine’o vietoje sunkoka. Artimiausias filmo herojui lietuviškas tipažas veikiausiai būtų Arūnas Storpirštis, bet ši „Seklio“ komanda pasiryžusi garbingai ieškoti savų siužeto sprendimo būdų.

1970 m. parašyta Anthony Shafferio pjesė lietuviško teatro scenoje pasirodo pirmą kartą. Nemačiusiems filmo priminsime, kad personažai – senasis ir jaunasis – varžosi dėl moters, kuri pati scenoje taip ir nepasirodo. Garsiam pagyvenusiam rašytojui ta moteris – žmona, taksistu dirbančiam jaunam aktoriui – meilužė. Nepaisant socialinės padėties ir gyvenimiškos patirties skirtumų, abu pasirodo esantys vienas kito verti varžovai. Jie pradeda sudėtingą, daug nervų reikalaujantį psichologinį taktinį žaidimą, į kurį įsitraukus pirminė konflikto priežastis – konkrečios moters meilė – nebetenka lemiamos reikšmės. Svarbiausia – bet kokia kaina paguldyti ant menčių priešą…

Kartais besigalynėjantys varžovai mėgina įveikti vienas kitą fizine jėga, kartais draugiškai šnekučiuojasi mėgaudamiesi gėrimais, tačiau neapsigaukite: po tariamos taikos ar netgi seksualinės simpatijos skraiste teslypi dar vienas sekinančios dvikovos etapas. Tai vienas, tai kitas varžovas atsiduria ties fizinio ir psichologinio išsekimo riba, tačiau nė vienas nesutinka savo noru pasitraukti iš žaidimo.

Nacionaliniame dramos teatre kitą savaitę numatytame „Seklio“ spektaklyje senjorą rašytoją žada vaidinti pats spektaklio režisierius D.Kazlauskas. Tai neabejotinai vienas pačių ryškiausių charakterinio amplua lietuvių aktorių, tik gaila, kad profesionalių teatro (priešingai nei kino ar TV) režisierių jau baigiamas pamiršti ir savo talento vertų vaidmenų sulaukiantis vis rečiau. Tie, kurie prieš daugelį metų regėjo Dainiaus diplominį monospektaklį – „Pamišėlio užrašus“, tie, kurie pamena jo vaidybą Oskaro Koršunovo pastatyme „Labas Sonia Nauji metai“ arba Gintaro Varno „Nusikaltime ir bausmėje“, puikiai supranta, apie ką kalbu. Ir jiems visai nebūtina aiškinti, kodėl verta atkreipti dėmesį į dabar privačių prodiuserių kompanijos pristatomą „Seklį“.

O.Koršunovas su savo LMTA vadovaujamu aktorių kursu tuo metu irgi rengiasi premjerai pagal britės Sarah Kane pjesę „Apvalytieji“. Režisierius tą pačią dramaturginę medžiagą prieš dvylika metų jau inscenizavo Stokholmo karališkajame dramos teatre. Tai buvo pirmasis „Apvalytųjų“ pastatymas Švedijoje, sulaukęs tokios aštrios reakcijos, kad O.Koršunovas geram dešimtmečiui atidėjo ketinimus statyti ją Lietuvoje.

„Apvalytieji“ – trečioji dramaturgės pjesė, vadinama pačia asmeniškiausia ir autobiografiškiausia. Ne veltui pirmuose trijuose premjeriniuose spektakliuose, netikėtai susirgus aktorei, pagrindinį vaidmenį joje yra vaidinusi pati S.Kane. Kraujomaišos temą narstantys „Apvalytieji“ dar kartą revizavo anksčiau nustatytas teatro ribas ir galimybes.

Lietuviams, kitaip nei švedams, O.Koršunovo spektaklis nebus pirmasis susidūrimas su „Apvalytaisiais“: dar 2004-aisiais „Sirenose“ viešėjo lenko Krzysztofo Warlikowskio režisuota šios pjesės versija. Spektaklyje šalia jaunųjų aktorių, tarp kurių bus ką tik „Kankinyje“ neprastai užsirekomendavę Kęstutis Cicėnas ir Laurynas Jurgelis, matysime ir patyrusį scenos meistrą Dainių Gavenonį.

Vis dėlto pačiai masiškiausiai atlikėjų skaičiumi premjerai balandį rengiasi Valstybinis jaunimo teatras, kuriame Vidas Bareikis inscenizuoja Bertoldo Brechto dviejų dalių muzikinį spektaklį „Geras žmogus iš Sezuano“. Ši pjesė, kurios pirminis pavadinimas buvo „Meilė kaip produktas“, dramaturgo parašyta Antrojo pasaulinio karo metais. Tai istorija apie skurdžiai gyvenančią ir parsidavinėti priverstą jauną moterį Šen Tė. Po to, kai mažame miestelyje pasirodę dievai įteikia netikėtą dovaną už jos gerumą, Šen Tė bando sau ir kitiems įrodyti, kad galima gyventi dorai, nepaisant likimo siunčiamų iššūkių. Brutaliai miestelio bendruomenei nepatikėjus moters nuoširdumu, Šen Tė susikuria savo ~alter ego~ – protingą prekybininką pusbrolį Šui Tą, ginantį jos interesus.

B.Brechto pjesėje kiekvienas charakteris atstovauja tam tikrai visuomenės moralinei ydai. V.Bareikis, pradėjęs statyti „Gerą žmogų iš Sezuano“, ketina tyrinėti, ką reiškia būti geru žmogumi dabartiniais laikais, kai gerumas, anot populiaraus aforizmo, tikrai nėra profesija, o juo labiau pelninga. „Gyvename tokiu laiku, kai sarkazmas, kaukė, ironija, kandumas tampa tiesiog norma ir netgi didele vertybe. Aiškinsimės, kiek kainuoja likti ištikimu sau ir tiesiog gero siekiančiu žmogumi“, – teigia spektaklio režisierius.

Premjeras visuomet rizikinga reklamuoti skaičiais, tačiau teatras pabrėžia, kad šiame spektaklyje repetuoja kone visa „jaunimiečių“ trupė – net 25 aktoriai, nuo veteranų iki karjerą pradedančiųjų. O pagrindiniam Šen Tė vaidmeniui pakviesta režisieriaus žmona dainininkė Jurga Šeduikytė.

„Kai aplinkui tiek daug kandumo bei sarkazmo, darosi nebeaišku, ar apskritai daryti gera dar verta, ar tai nėra atgyvenęs reikalas. Esant daugeliui situacijų sausi iš balos išlipa būtent kandieji ir begėdžiai, tad gal reikia rinktis lengvesnį kelią, siekti naudos sau? Šie klausimai rūpėjo ne tik B.Brechtui – į juos kiekvieną dieną atsakymų ieškome ir mes“, – apie būsimąjį spektaklį kalba J.Šeduikytė.

Scenoje taip pat matysime net keturis aktorių Storpirščių dinastijos atstovus: Arūną ir jo sūnų Simoną, Gediminą ir jo sūnų Ainį. Pasirodys ir Kostas Smoriginas, Vidas Petkevičius, Sergejus Ivanovas, Dalia Brenciūtė, Kristina Andrejauskaitė bei daugelis kitų. Originalią muziką spektakliui „Geras žmogus iš Sezuano“ parašė pats V.Bareikis.

Visos kitos balandžio premjeros – dar labiau muzikinės. Imkime kad ir atlikėjų skaičiumi vilniečių spektakliui tikrai nenusileisiantį Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro statomą miuziklą „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“, kuriame dainuos Vaidotas Baumila, Aurimas Raulinavičius, Šarūnas Juškevičius, Virginijus Pupšys, Mindaugas Rojus ir dar visas būrys solistų.

1952 m. pasirodžiusi Shepherdo Meado knyga „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“ (angl. „How to succeed in business without really trying“) JAV akimirksniu tapo bestseleriu. Šis ironiškas karjeros instrukcijų vadovas, nukreiptas prieš stambiojo verslo įpročius, netrukus tapo ir kompozitoriaus Franko Loesserio miuziklo literatūriniu pagrindu. Miuziklo premjera Brodvėjuje įvyko 1961 m., po metų šis spektaklis jau buvo apdovanotas Pulitzerio premija. 1967 m. „United Artists“ miuziklą perkėlė į kino ekranus. 2011 m., jo premjeros 50-mečio proga, Brodvėjus išleido antrąją „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“ versiją, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko garsus britų aktorius Danielis Radcliffe’as. Ši versija buvo įvertinta  „Grammy“ apdovanojimu.

Nemažai miuziklo „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“ dainų yra tapę savarankiškais hitais: tai „I Believe in You“ („Tavimi tikiu“), „The Company Way“ („Kaip firmai geriau“), „Been a Long Day“ („Dirbom ilgai“), „Brotherhood of Man“ („Žmonių brolija“).

Kaip ir pagrindinis knygos bei miuziklo herojus Finčas, rašytojas Sh.Meadas darbą reklamos agentūroje kadaise pradėjo būdamas pašto klerku, o netrukus pakilo iki viceprezidento posto. Čia jaunuolis susidūrė su konkurencija ir apkalbomis, romantika ir intrigomis, lengvai prasisukančiais verslo „bebrais“, gražiomis sekretorėmis, kompanijos vakarėliais, kavos manija ir, žinoma, tikra meile… Lietuvišką miuziklo „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“ versiją, klaipėdiečiams įsigijus kompanijos MTI licenciją, kuria režisierius Vilius Malinauskas ir iš Rusijos atvykęs dirigentas Markas Kadinas.

Tuo metu Kauno valstybinis muzikinis teatras rengia Antano Jasenkos „Dryžuotą operą“ vaikams. Tekstą parašė režisūros griebęsis populiarus aktorius Vaidotas Martinaitis, diriguos Virgilijus Visockis, o dainuos Živilė Lamauskienė, Andrius Apšega, Raimonda Tallat-Kelpšaitė, Kęstutis Alčauskis, Egidijus Bavikinas ir kiti teatro solistai.

Pirmiausia būtina žinoti, kad „Dryžuota opera“, sutrumpinus „Do“, – tai pirmoji gamos nata, nuo kurios prasideda vaikų kelionė į Muzikos šalį. Šios šalies karaliui Ritmui ir karalienei Harmonijai gimsta princesė Melodija, kuri laiminga auga, lanko muzikos mokyklą ir mokosi būti princese. Tačiau vieną dieną į Muzikos šalį atsėlina piktosios jėgos ir sujaukia ramybę, nes princesę Melodiją, nepaisydamas rūmų sargybinių – Boso ir Smuiko raktų, pagrobia piktasis burtininkas Komercijus. Princesės vaduoti iškeliauja jos bičiulis Triukšmutis…

Kūrėjai tikisi, kad „Dryžuota opera“ padės mažiesiems klausytojams geriau įsiminti muzikos terminiją.

O štai Nacionalinis operos ir baleto teatras pristatys vienaveiksmių baletų triptiką „Bolero+“. Dar genialiojo impresarijaus Sergejaus Diagilevo praėjusio amžiaus pradžioje propaguotas vienaveiksmio baleto žanras iki šių dienų išliko populiarus baleto scenose. Būta jų ir Vilniaus repertuare: patys įsimintiniausi – „Karmen“, „Vasarvidžio nakties sapnas“, „Šventasis pavasaris“.

Balandį didžiausias sostinės teatras vienoje premjeroje ketina pristatyti dar tris trumpus skirtingų choreografų darbus. Tai teatro baleto meno vadovo Krzysztofo Pastoro „Bolero“ pagal Maurice’o Ravelio muziką, žymaus Izraelio choreografo ir dailininko Itziki Galili „Things I Told Nobody“ („Dalykai, kurių niekam nepasakojau“) bei trupės šokėjo Martyno Rimeikio pirmasis repertuarinis choreografinis kūrinys „Visur, kur mes nebuvome“.

Anksčiau M.Rimeikis jau atkreipė į save dėmesį tęstiniame teatro projekte „Kūrybinis impulsas“, kurio tikslas ir yra ugdyti savus choreografus nacionalinio baleto trupėje. Ne visiems šokėjams savarankiška choreografinė kūryba pasirodė prie širdies, o štai M.Rimeikiui tiesiog „prilipo“: vienas pagrindinių trupės artistų vis drąsiau save išreiškia ne tik vaidindamas scenoje, bet ir kurdamas originalaus braižo šokio spektaklius.

Artėjančios premjeros muzikos vadovas – dirigentas Modestas Barkauskas.

Renata Baltrušaitytė

Šešios balandžio mėnesio teatro premjeros

3 d. 19 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Seklys“. Rež. Dainius Kazlauskas

9, 10, 16 d. 19 val. Menų spaustuvėje – „Apvalytieji“. Rež. Oskaras Koršunovas

10, 11 d. 18.30 val. Nacionaliniame operos ir baleto teatre – „Bolero+“. Choreografai Itzik Galili, Martynas Rimeikis, Krzysztofas Pastoras

11, 16, 23 d. 18.30 val. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre – „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“. Rež. Vilius Malinauskas

17, 18 d. 18 val. Valstybiniame jaunimo teatre – „Geras žmogus iš Sezuano“. Rež. Vidas Bareikis

19, 26 d. 12 val. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre – „Dryžuota opera“. Rež. Vaidotas Martinaitis

"Veido" archyvas

Atėjęs į susitikimą aktorius Vytautas Rumšas tiesiai, kaip tikras žemaitis, paklausia, ko iš jo tikiuosi. “Atvirumo?” – pakartoja mano atsakymą ir priduria, kad tai brangiai kainuoja… Bet piniginės traukti neteko.

Portretas be rėmų

Ne paslaptis, kad eidami kalbėtis būname susikūrę vienokį ar kitokį savo pašnekovo portretą. Bandžiau tai padaryti ir aš, bet, prisipažinsiu, nesisekė. Galbūt todėl, kad geriau nei jį patį pažįstu aktoriaus suvaidintus herojus. O tarp jų ko tik nėra: ir bejausmis Vingių Jonas iš spektaklio “Marti”, ir apsukrusis Sidabras iš legendinės “Žaldokynės”, ir blogį įkūnijantis Klaudijus iš “Hamleto” ar meilės draskomas Žygimantas Augustas.

O kur dar visiems pažįstamas daktaras Arvydas Baltinas iš serialo “Giminės” ir daugelis kitų, kurie nepasimiršta ir neišdyla iš atminties. Kažkodėl tie herojai brukosi ir į jo portretą, bet paties Vytauto Rumšo jų gausybėje taip ir nesisekė įžvelgti. Tik nuotrupos, užuominos iš to, apie ką jis buvo prabilęs. Visada atsiverdamas tik tiek, kiek norėdavo atsiverti.

Atvirumas pavojingas

Ir vis dėlto kuo jis gyvena? Kas jam svarbu, ką yra suvokęs? Vėl girdžiu tą žemaitišką “nesakysiu”. Nors ir galėtų virtuoziškai kabinti makaronus, bet nepuola to daryti.

Pagaliau atvirai prisipažįsta nemėgstąs per daug atsilapoti. O tai, ką netrukus išgirstu, gerokai nustebina. “Atvirumas pavojingas, – paaiškina Vytautas. – Nes kai viską apie save iškloji, tai gali būti panaudota prieš tave patį. Juk žmonių yra labai įvairių. Vieni pikti, kiti – gero nelinkintys, dar kiti – neutralūs, kuriems visiškai tas pats, kaip gyveni. Aš jaučiu, kokiomis akimis į mane žiūrima. Ypač būdamas scenoje. Tų žiūrinčiųjų daug ir jų energija labai stipriai veikia.

Kaip, beje, ir duodant interviu. Kartais nieko, o kartais pajunti – negera. Suki galvą: nuo ko? Iš kur tie skausmai? Žmonės pasiima tavo energiją. Yra ir tokių, kurie norėdami paveikti netgi pasitelkia visokias adatėles, daro iškamšėles. Ne, tai ne kokie “monai”, tai tikri dalykai. Tą yra tekę pajusti ne man, bet mano kolegoms…”

Bandau prieštarauti: juk vaidindamas scenoje ar filmuodamasis jis taip pat būna atviras… Negi visada jaučiasi pažeidžiamas, tarsi nuolat būtų taikinyje? “Taip, bet ten, scenoje, esu ne aš, ten aš esu kitas, – nė kiek nesuglumdamas atsako aktorius. – Nors ir spektaklyje gali būti momentų, kai būsiu tik aš. Tai atvirumo akimirkos. Laikas, kai atsiveri. Kai prasiskleidžia užuolaida, už kurios ir yra ta tikroji šviesa, kurioje – tikrasis žmogus”.

Aktoriaus nuomone, todėl daugelis menininkų taip greitai ir sudega: “Tokia atvirumo kaina. Deja, konservatorijoje mūsų niekas nemokė, kaip pasibaigus spektakliui išeiti iš vaidmens ir gyventi, rūpintis savo reikalais…”

Su Šaulio ženklu

Paklaustas, ar gyvenimas smarkiai jį pakeitė, ar turėtų apie ką pasikalbėti su tuo Vytautu, koks jis buvo prieš trisdešimt metų, atsako: “Žinoma. Nemanau, kad labai pasikeičiau. Žmogus juk visada yra trokštantis. Ko? Garbės, pinigų, bet ne vien to. Žmogus visą laiką geidžia šviesos ir visą laiką eina į ją. Žinoma, jaunystėje klaidžioji, blaškaisi, bet jeigu suvoki, ko tau reikia, – viskas gerai. Nes ko reikia, tas gyvenime ir atsiranda. Manau, kad dabar esu pranašesnis, palyginti su tuo, koks buvau jaunas. Man greitai šešiasdešimt. Žinau daug daugiau, negu žinojau jaunystėje, kai buvau ką tik baigęs studijas… ”

Ne, jis nepavydi tam jaunajam Rumšui. “Esu toks pat optimistas kaip ir anksčiau, – neabejoja aktorius. – Gal tik energijos liko mažiau. Bet ir jos dar užtenka, nes, matyt,  taip lemta. Gal todėl, kad  esu gimęs su Šaulio ženklu. O tas ženklas nuolat veda į priekį”.

Vis dar mokosi būti tėvu

Tvirtina niekada nesirgęs žvaigždžių liga. Mano, kad ji aplenks ir jo sūnų Vytautą jaunesnįjį. Pasidžiaugia, kad šis savo kelią sieja su teatru, kad suvokia, kas grūdai, o kas pelai. Televizinį šou balaganą Vytautas vyresnysis įvardija kaip dvasinę tinginystę. Viskas kaip turguje – daug blizgučių ir pigių prekių. Bet spalvinga,  įpakuota, nors ir pigu.

Paklaustas, kaip save apibūdintų kaip tėvą, sako, kad vis dar mokosi juo būti: “Nors auklėjant vaikus galioja tos pačios taisyklės, bet su dukra elgiuosi daug švelniau. O esu kaip ir kiekvienas tėvas, kuris nori, kad vaikas žinotų tą, mokėtų aną, mokytųsi dar ir dar. Žinau, kad esu per daug reiklus, kad tai negerai. Manau, kad gyvenime nieko nereikia spausti prie sienos, kad pavyzdys yra pats geriausias dalykas. Dar labai svarbu meilė. Nes nieko gero, kai lieka tik tas įkyrus “reikia”.

Su meile sau ir šypsena

Šis laikas sunkus daugeliui. Kaip atsilaikyti, kaip nepulti į depresiją? “Stiprybės žmogus turi ieškoti savyje. Todėl kiekvieną vaiką nuo 7–12 metų reikia mokyti savarankiškumo, ieškoti savo kelio, džiaugtis padarytu darbu. Mokytis gyventi daug ką darant pačiam, o ne klausantis. Tai galioja ir suaugusiems. Deja, mes neretai  esame įpratę daug ką komentuoti, priekaištauti, kritikuoti – vaiko, žmonos elgesį. Nesuvokdami, jog taip juos programuojame, kad jie taip pat elgtųsi ir su mumis. Manau, kad gyvendami kitais mes pamirštame save. O pats  svarbiausias dalykas, kurį reikia išmokti, – tai mylėti save. Ir šypsotis. Juk jeigu šypsaisi, tai ir tau šypsosi. Pabandykite ir tuo įsitikinsite.

Net ir didžiausias paniurėlis nusišypsos. O   džiaugsmas priklauso nuo to, kad padarai tai, ką reikia padaryti, – dabar, po trijų mėnesių, po metų. Dar geriau, kad turėtum planą dešimčiai metų į priekį. Tokių žmonių yra ir tie žmonės šypsosi. Jie gyvena šia minute, nes visada turi ketinimų ir troškimų, kurie pildosi. Manau, kad reikia mesti šalin ir tą mūsų zyzimą dėl valdžios, o jai, kaip yra sakiusi Nijolė Oželytė, reikėtų pavažinėti ne limuzinais, o troleibusais, pabūti tarp žmonių, išgirsti, ką jie kalba. Tad supras, kur gyvena”.

Apie išbandymą pinigais

Sako, yra keturi dalykai, kuriais išbandomas žmogus. Aktoriui V.Rumšui, regis, niekada nestigo populiarumo. Jis buvo išbandytas ir valdžia – vadovavo Nacionaliniam dramos teatrui. O apie meilę neklausiau, nes teko girdėti, kad žemaičiai apie ją nekalba. Girdi, kam tie žodžiai, kai yra meilė.

Koks jo požiūris į pinigus? “Pinigai – žmogaus energijos, jo šviesos atspindys, jeigu jis ją skleidžia. Kitas reikalas, kaip su jais elgiesi. Ar leidi sau pirkti mažai reikalingus arba visai nereikalingus daiktus. Manau, kad jų leidimas priklauso nuo to, kiek įdėjai širdies juos gaudamas: jeigu įdėjai 20 proc., tada  lengvai ir leidi. Jeigu daug savęs įdėjai, tai ir tie pinigai būna vertingesni, jie suranda tikrą vietą, kur juos reikia padėti”, – mano Vytautas.

Be šaknų ir tradicijų

Kas jį domina ir traukia, klausti nereikėjo. Jam puikiai pažįstami visi mūsų tautos istorijos vingiai. Bet vien ditirambų apie šlovingą Lietuvos praeitį klausytis irgi neteko. “Buvo laikai, kai mes pjovėm aplinkui, kiek galima pjauti. Buvome vadinami barbarais, po savęs nieko nepalikdavom. Už tai, matyt, irgi tenka mokėti. Todėl mūsų tautoje tiek daug kančios ir savižudžių”, – išdėsto savo išvadą.

Jo įsitikinimu, turime išskirtinę istoriją. “Buvome išmintingi ir stiprūs. O tokių daug kas nemėgsta. Nes jeigu esi stiprus – tai ir pavojingas. Visai kas kita, jeigu esi konformistas, – ką iš tokio paimsi…  Ir atakavo mus visi, kas tik galėjo, ir naikino. Ir dabar esame naikinami, tik to nesuvokiam… – ironiškai šypteli aktorius. – Kodėl? Pažiūrėkim į netolimą praeitį. Atėjus rusams daugybė mūsų šviesių žmonių atsidūrė Sibire. Tada ir prasidėjo mūsų tautos slinkimas žemyn.

Pavartau smetoninių laikų nuotraukų albumus, žiūriu į tų žmonių veidus – teisėjų, mokytojų, gimnazistų… Tokių veidų dabar nėra. Ir akys tų žmonių buvo kitokios. Jeigu mus dabar kas sumanytų okupuoti, kažin ar rastųsi kam eiti į mišką, kaip tai darė partizanai. Aš ir savęs to klausiu. Manau, kad neitume. Nes mūsų tradicijų, tikėjimo šaknys nupjautos ir išdegintos. Yra tik vienas kitas žmogus, kuris jas dar turi. Gal vienas iš dešimties tūkstančių. Juk kas yra nepriklausomybė? Tik žodis. O kas už to žodžio, kokia gelmė, koks supratimas? Kas ta mūsų žemė? Ar jaučiame ją? Gaila, bet to dabar  nesuvokiam”.

O tos buvusios tautos savasties, jo nuomone, nėra ir iš ko pasisemti. Užuot gilinęsi į  savo tautos gelmes, mėgdžiojame vakariečius, susižavime Rytais. Beje, žmogų be šaknų lengviau valdyti. Kas jį skatina jų ieškoti? “Manau, kad kiekvienas turi savo takeliuką. Yra žmonių, kuriems patinka kulinarija, kiti domisi ezoterika, o tai yra MANO…”

Kai nėra meilės…

Visais laikais menininkai buvo nepakantūs, bet kodėl dabar taip lengvai su daug kuo susitaikoma? “Nes mes nepasitikime vienas kitu. Vyriausybė, Seimas nepasitiki mumis, mes – jais. Kai jie nepasitiki, imasi diktatoriškų sprendimų, nes su niekuo dėl jų nesitaria. O galėtų pasakyti: neturime, tarkim, vandens, liko tik vienas litras, todėl kiekvienam po tiek ir tiek gramų, nes daugiau jo nėra. Bet dabar elgiamasi taip: pusę litro pasiliekama sau, o kas liko – po lašą jums. Tas nepasitikėjimas atsiranda nesant tikėjimo. O jo nebuvimas – tai nemokėjimas mylėti: Dievo, vaikų, žmonos, tėvų. Tarp mūsų nėra meilės. Iš to viskas ir pasipila. Nes kai tarp žmonių nėra meilės, tai baisiau už karą. Tai visko išdeginimas. Yra gal šiokios tokios vilties, jei kalbėsime apie mūsų prezidentę. Ji šiek tiek jos suteikia bandydama visus vienyti. Štai tokių žmonių dabar labiausiai ir trūksta. Premjeras išeina vienas. Ministrai slepiasi už jo, jie net negali pasakyti, ką patys mano, nes saisto partiniai reikalai…”