"Veido" archyvas

Žmonės su vielytėmis

Birželio 4-ąją “Wikileaks” duomenų bazėje buvo paviešinta “slapta” informacija apie kai kuriuos mūsų spaudos magnatus bei jų metodikas. Tapo vieša, kad keli ataskaitoje paminėti magnatai dar visiškai neseniai taip įmagnetizuodavo Lietuvos viešąją erdvę, jog daugelis verslininkų skubiai susimokėdavo nemenkas sumas, norėdami išsimagnetint. Šis žanras turėjo savitą pavadinimą – “reklama”. Prokurorai, matyt, irgi buvo pakankamai įmagnetinti, nes šių dalykų nepastebėjo.

Kažkada, kuriant filmą apie partizanų vadą Juozą Lukšą-Daumantą, įstrigo vienas liudijimas apie Juozą išdavusį jo buvusį bendražygį. Liudininkas pasakojo, kad į slaptą susitikimą, per kurį J.Lukša ir buvo nukautas, buvęs bendražygis atvedė kelis garnizonus MGB kariuomenės. Buvo naktis. Saugumiečiai liepė išdavikui išeiti laukymėn į susitikimą su Juozu, o patys pasislėpė miškely. Tačiau bijodami, kad buvęs bendražygis nepasielgtų kaip nors neapdairiai, dėl visa ko numovė kelnes, pririšo ploną vielytę ir tada jau leido eiti. Su plona, pjaunančia vielyte, kurios kitas galas – saugumiečių rankose. Elgsiesi ne pagal instrukcijas – mes tik trukt! Ir galėsi dainuoti berniukų chore…

Laikai pasikeitė, bet vielytės metodika išliko, tik įgijo slaptesnes formas. Įdomu būtų: o kiek verslininkų, susimokėję žiniasklaidos magnatams, ir šiandien dar vaikšto su vielytėmis kelnėse?

Egregoras

Yra toks mistinis daiktas – egregoras. Tai daugelio žmonių, galvojančių apie tą patį dalyką ir siekiančių to paties tikslo, minčių sankaupa. Jis atsiranda, kai grupė žmonių pradeda vienodai mąstyti, ir turi galią įsikūnyti. Tarkim, daugybė žmonių ima mąstyti apie laisvą, kilnią, darbščią, dorą Lietuvą – ir vieną dieną (kovo 11-ąją) ji ima ir atsiranda.

Kaip veikia egregorai? Vieni, daug galios turintys žmonės (pranašai, apsėstieji, nušvitę arba nutamsėję) duoda galingą impulsą, prie kurio jungiasi kiti, neturintys pakankamai jėgos ir besimaitinantys egregorų energija. Ypač svarbų vaidmenį šiame procese atlieka žiniasklaida, nukreipianti žmones prie reikiamo (ir sau naudingo) egregoro.

Vienas interneto komentatorių “Delfyje” gana tiksliai aprašė aktyviai žiniasklaidos formuojamo egregoro ypatybes: “Kaip gali jaustis lietuvis, kai kasdien žiniasklaidoje yra juodinama jo tėvynė? Išryškinami menkiausi privalumai kaimyninių šalių, o Lietuvos pasiekimai sumenkinami? Pateikiu keletą straipsnių pavadinimų: “Iš už Atlanto Lietuva atrodo kitaip”, “Londone išgarsėjusi dizainerė: lietuviai negrįš namo”, “Išvažiavo, nes norėjo būti laisvi”, “Emigracija – meilės aktas su pačiu savimi”.”

Reziume: šiuo metu viešojoje mūsų erdvėje aktyviai veikia egregoras “Lietuva – nepasisekęs projektas”, motyvuojantis mūsų elgeseną ir jauseną. Tik įdomu, iš kur šis egregoras – savųjų sukurtas ar atvežtinis? Kur mano rytinis bambalis?

Juozas Keliuotis ir žiniasklaidos tikslai

Galima nuspėti, kad prieškario filosofas, žurnalistas, tremtinys ir disidentas Juozas Keliuotis (1902–1983), jei būtų sulaukęs Lietuvos laisvės, vis tiek būtų likęs disidentu. Nes jo požiūris į žurnalistiką akivaizdžiai disonuoja su nūdienėj visuomenėj priimtomis nerašytomis posovietinės žiniasklaidos taisyklėmis.

Būsimiems žurnalistams Juozas Keliuotis siūlė vadovautis tokiais veiklos principais: liudyti didybę, o ne menkystę; jungti, o ne skaldyti; gydyti, o ne nuodyti; gaivinti, o ne smukdyti; šviesti, o ne kvailinti, migdyti ir tamsinti; sutelkti idėjos žygiams, o ne išblaškyti ir išsklaidyti; būti pažangos nešėja, objektyvios tiesos skelbėja ir viešosios nuolatinės kontrolės vykdytoja; nebūti oficialia, nuobodžia, konformistine, neskelbiančia jokių naujų idėjų ir nereikalaujančia būtinai reikalingų reformų; kovoti dėl tiesos, gėrio ir grožio idealų, o ne slopinti teisybę, nešti nelaimes, degraduoti visas grožio vertybes, reklamuojant šlamštą ir menkystę; plazdenti karščiausiais tautos troškimais, alsuoti jos jaunu entuziazmu, imponuoti gražiausiais jos kūrybos žiedais; nepasiduoti grubiam egoizmui ir materializmui, storžieviškumui ir susnūdimui; nesudaryti klaidingo ir vienašališko gyvenimo vaizdo; būti tauria, laisva ir savarankiška, nesiekti biznieriškų tikslų, nebūti propagandine valdančios grupės priemone; artinti žmogų prie žmogaus, tautą prie tautos, padėti geriau vienam kitą pažinti, suprasti ir pamilti, o ne kelti visuotinę neapykantą, kerštą ir karo gaisrus; užmegzti ir palaikyti santykius tarp atskirų asmenų, tarp įvairių luomų, tarp visokių ideologinių narių ir tarp visų civilizuotų tautų, o ne visa tai ardyti, skaldyti ir griauti; ugdyti kultūrą ir žadinti dvasinę veiklą, nevirsti demoralizacijos veiksniu; būti aktualia ir visuomenine pasaulio schema ir kultūrinio gyvenimo apžvalga, o ne kino filmu, per kurį bėga jaudinančios, spindinčios, nuostabios vizijos;

ugdyti žmonių estetinius jausmus ir teikti dvasinį pasigėrėjimą, o ne kelti tamsius geidimus ir uždegti geidulių ugnį; nepataikauti modernaus žmogaus žemiesiems instinktams ir aistroms;

nugalėti laiko ir erdvės kategorijas – nedelsiant pranešti apie naujausius įvykius, apie paskutinius mokslo išradimus ir paskelbti naujausias idėjas; priminti jau mirusius didžiuosius žmones, šitaip sudarant nuolatinį kontaktą tarp praeities ir dabarties, tarp vadų ir plačiųjų masių. (Citatas iš Juozo Keliuočio “Žurnalistikos paskaitų” parinko Daina Karlonaitė.)

I

Daugelį mūsų nuo vaikystės lydėjo ir tebelydi paprasti, žavūs Kosto Kubilinsko eilėraščiai.

Sovietmečiu niekas per daug nesiaiškino, ką kuris iš rašytojų veikė pokario metu, – skaitėme K.Kubilinsko poeziją, mokėmės atmintinai.

Ir staiga šokas – Lietuvai laisvėjant pasklinda žinia, kad K.Kubilinsko rankos suteptos partizanų krauju. Pasirodo, 1947 m. rašytojas buvo užverbuotas sovietinio saugumo ir infiltruotas į partizanų būrį (partizaniškas slapyvardis – “Kapsas”, MGB duotas agentūrinis slapyvardis – “Varnas”.) 1949 m. kovo 7 d. jis nušovė miegantį Dainavos apygardos partizanų vadą Benediktą Labėną-Kariūną ir išdavė visas jam žinomas partizanų slėptuves. Tąkart žuvo 15 partizanų.

Vėliau buvo išspausdinti ir partizanų vado Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščiai. Juose aprašoma, kokiomis aplinkybėmis K.Kubilinskas išdavė partizanus:

[...] Ši žinia tarytum perkūnu nutrenkia mane. Pasidaro silpna, ir kurį laiką tyliu. Dieve, Dieve, nejaugi rado mūsų bunkerius? Nejaugi visi žuvo, nejaugi mes netekom viso savo kelerių metų sunkaus darbo vaisių? Aš nepajėgiu galvoti. Guoba pasakoja tai, ką girdėjo. Visas miškas buvo gulte apgultas. Apie 4 val. vakaro prasidėjo sprogimai ir šaudymas. Vienas sprogimas buvo toks didelis, jog žmonės už 4–5 km matė iškylant iš miško dūmus. Įvykio kryptį beveik visi nurodydavo vienodai: vieni į Lelionių pusę, kiti – į Žemaitėlių. Viena ryšininkė buvo atbėgus perspėti mus, kad atgal nevažiuotume.

Aišku. Užklupo mūsų bunkerius. Bet kurį? Žaibo ar mūsų? O, galbūt, abudu kartu? […]

Aš iš pradžių nieko neįtariu. Tačiau Vieversys tuojau pastebi:

– Ar negalėjo Kapsas ir Vilnis nušauti miegantį Kariūną ir pabėgti į Alytų?

Nenoriu tikėti, tačiau kažkas panašu tikrovę. Ne, jie negalėjo išduoti ir, be to, taip niekšingai, kaip klastingos gyvatės. Juk jie abu poetai, abu inteligentai, abu sielojosi mūsų tautos likimu. Norėdami sunaikinti apygardos štabą, jie, o ypač Kapsas, juk turėjo geresnių progų. Galėjo išduoti Vanagą ir mane, arba ir dabar, kai nebuvom dar išvykę. Aš nesu literatūros kritikas, tačiau tai, ką jie turėjo atsivežę, buvo sukurta širdies, bet ne liežuvio… Aš netikiu. Tokios niekšybės, tokio velniško išdavimo dar nebuvo partizanų istorijoje. Judas šiuo atveju būtų toli pralenktas. [...]

Dabar aš jau turiu beveik pilną vaizdą, kas čia įvyko. Vilnis ir Kapsas sumanė grįžti atgal, tačiau tai buvo galima padaryti tik išdavus mus. [...]

Geriau išduoti ir tokiu būdu grįžti į tarybinių rašytojų eiles, gi čia, turint šitiek gabumų, atsiveriančios plačiausios perspektyvos gerai uždirbti, gerai gyventi. [...]

II

Daugelį nesmagių dalykų, vykusių ar tebevykstančių Lietuvoje, norisi atmesti, ištrinti iš atminties – tarsi jie būtų ne mūsų. Holokaustas – ne mūsų, pokaris, stribai, išdavystės, žmogžudystės – ne mūsų, patyčios mokyklose, interneto komentatoriai – ne mūsų, valdžia, nesugebanti susitarti dėl svarbiausių valstybės siekių, – irgi ne mūsų.

Mintijant tokiu būdu, trinasi lietuviškos tapatybės kontūrai – nes su neigiamais reiškiniais tapatintis nesmagu, o gražių, kilnių dalykų beveik nesimato. Nebent laidotuvių prakalbose… Tačiau tiek vieni, tiek kiti yra mūsų gyvenimo pusės, mūsų genetinis kodas: tiek partizanavimas (apsisprendimas aukotis, kariauti, apsisprendimas žudyti ir būti nužudytam), tiek kolaboravimas (apsisprendimas išlikti, bendradarbiaujant su okupantu). Abu jie karo metu pateisinami ir reikalingi.

Vis dėlto kartais kyla pagunda į reiškinius, kurie Lietuvoje atpažįstami kaip negatyvūs, nedarantys garbės, pažvelgti kitaip – bandant suvokti ir priimti juos kaip asmeniškus įvykius: viskas, kas vyko ir vyksta Lietuvoje, vyksta ir su manimi. Ne kaimyno namas dega, o visų mūsų namai dega. (Net ir platesniame kontekste – jei Japonijai nesiseka, tai yra visų mūsų skausmas ir problema.)

Taigi – ar įmanoma priimti stribus, išdavikus, nusidėjėlius? Suprasti jų motyvus, atleisti? Ar reikia viso to? Ir kaip suderinti itin prastus K.Kubilinsko poelgius su itin gražiais jo eilėraščiais vaikams? Viešumoje pasigirsta komentarų, kad jų iš viso nebereikėtų spausdinti (ar mokyti mokyklose).

Bet galima į šį klausimą pažvelgti ir kitaip – kokia turėjo būti žmogaus atgaila, koks noras pabėgti nuo suaugusiųjų pasaulio beprotybės, nuo savo paties demoniškumo, jeigu jis taip giliai nėrė į vaikų poezijos pasaulį, ieškodamas atgaivos ir tyrumo! Panašus atvejis – iškrypėlio, girtuoklio, komunisto P.P.Pasolini’o tyras evangelinis filmas “Evangelija pagal Matą”.

Antra vertus, krikščioniškai pasaulėžiūrai turėtų būti priimtina ir tokia pažiūra, kad žmogus gali keistis: net žmogžudys gali tapti šventuoju, kaip Saulius tapo šventuoju Paulium. Prostitutė Magdalena irgi tampa šventąja…

Neteisinant išdavikiško K.Kubilinsko poelgio, mokyklose vis dėlto privalu dėstyti jo poeziją, kartu pateikiant ir istorinį-biografinį kontekstą. Geresnės (paradoksalios) psichodramos nesugalvosi – žudikas ir vaikų poetas. O juk meno užduotis ir yra išmokyti mąstyti bei atleisti. Savo istorijai, tai yra – sau. Ne tik mokytis spalvinti juodai ir baltai.

Provincialumas, ko gero, yra vidinė žmogaus būsena, tiksliau, provincialumą lemia ne gyvenamoji vieta.

I

Žodis “provincialus” Didžiajame lietuvių kalbos žodyne aiškinamas kaip būdingas provincijai, kaimiškas. “Provincialas” turi ir teigiamą, ir neigiamą prasmę. Pozityvu tai, kad provincijoje gyvenantis žmogus yra tarsi autentiškesnis, nepraradęs ryšio su gamta (antra vertus, koks nors Užupio valkata irgi pakankamai autentiškas, t.y. provincialus).

Provincialo elgsenos taip greitai nepakeičia televizijos žvaigždučių diktuojamos mados. Jis arčiau tradicijos, gamtos ritmo. Čia mažiau vienišumo, nes daug ką kompensuoja gamta. O ir ramaus bei tikslaus laiko provincialas turi daug daugiau, nei gyvenantis skubotam didmiesty. Provincijos žmonės dažniau pasižymi natūralumu, nuoširdumu. Jei myli, tai ir sako – myliu. Jei nekenčia, šio fakto irgi neslepia po kauke. Provincijoje iš viso rečiau dėvimos kaukės.

Negatyvi provincijos pusė yra tai, kad čia tarsi truputį nuobodu ir imama gyventi kitų gyvenimus, naršyti po svetimus baltinius ir skaičiuoti pinigus kitų piniginėse. Be to, mažoj kaimiškoj aplinkoj žmonės tampa labiau vieši negu didmiesty – čia visi vieni apie kitus žino viską ir net žymiai daugiau. Čia niekur nepasislėpsi. O tada jau atsiranda galimybė papulti į pakankamai provincialią apkalbų arba “pletkų” mėsmalę. Tačiau, kai pagalvoji – argi trūksta tų “pletkų” bet kuriam Lietuvos (ar užsienio) didmiesty, pagrindiniuose mūsų dienraščiuose, internete? Visur pakankamai nuobodulio ir noro aistringai “užsiimti” kitais.

II

Prieš gerą dešimtmetį, kai Niujorke filmavom linksmai nusiteikusį Joną Meką, jis apie Lietuvoje sklandančius gandus samprotavo šitaip:

“Pletkas” – labai įdomus dalykas. Galima būtų visą knygą parašyt apie “pletkų” savybes, jų istoriją… Kaip “pletkai” auga, kaip išsivysto, kaip jie veikia, ką jie paveikia. Su gerais “pletkais” gali pats augti juos skleisdamas, gali kitą nuverst, nuvertint. Kai kurie “pletkai” auga kaip grybai – labai greitai, o kiti lėčiau. “Pletkų”, kaip ir grybų, yra daug rūšių… Kai kurie rečiau auga, bet galbūt gilesnes šaknis turi, daugiau nuverčia. “Pletkas” yra labai realus dalykas – jis kaip “kleckas” turi savo savybes. Filosofai galėtų visą semestrą paskirti nagrinėjimui, kas yra “pletkas”. Ir aš patarčiau, kad kas nors Vilniaus ar Kauno universitete visą semestrą paskirtų “pletko” savybių nagrinėjimui.”

III

Provincialumas, ko gero, tėra vidinė žmogaus būsena. Žmogus yra arba “pletkininkas”, arba ne. Arba labiau domisi savimi, arba kitais. Ir ne gyvenamoji vieta lemia provincialumą: netašytu kaimiečiu sėkmingai galima būti ir San Franciske, o mandagiu, išsilavinusiu “miestiečiu” galima būti kur nors Mosėdy ar Puvočiuose.

Provincialumas labiau susijęs su įcentrinta arba išcentrinta savivoka – arba aš pats esu atsakingas už tai, kaip gyvenu ir kaip man sekasi, arba mano iliuzijų centras yra kur nors kitur. Jei kitur – kur geriau, kur žmonės laimingesni, kur visi geriau tvarkosi ir geriau viską žino, tuomet iš šio nevisavertiškumo ir atsiranda tikrasis provincialumas. O jei manai, jog ten, kur esi, ir yra pati geriausia vieta būti, tuomet nebūsi provincialas nei Balbierišky, nei Čikagoj.

Romualdas Ozolas yra siūlęs tokį apibrėžimą: provincija yra ten, kur norima gyventi ne kaip čia, o kaip kitur.

IV

Kai grįžti į Lietuvą iš kokio Niujorko, net ir Vilnius atrodo kaip didelis kaimas. Nors J.Mekas teigia, kad ir Niujorkas sudarytas iš mažų kaimelių arba miestelių:

“Kodėl man patinka Niujorkas? Todėl, kad aš čia viską pažįstu. Čia mano namai. Aš įaugau į Niujorką, o Niujorkas įaugo į mane. Neturėjau jokio kito pasirinkimo. Tačiau laikui bėgant atsiranda ir meilė. Nes yra įvairių meilių. Kaip šuo prisiriša prie savininko. Tai aš esu tas šuo. O gal Niujorkas yra mano šuo. Vienas kitą pažįstam ir padėjom vienas kitam per tiek daug metų! Niujorkas mane išgelbėjo iš beprotybės. (…) Niujorkas susideda iš kokio šimto miestelių, o aš pasirinkau tik vieną miestelį – apatinę rytinę Manhatano dalį. Tai nedidelė Niujorko dalis.

Kai kas nors manęs klausia apie Ameriką, tai sakau: “Aš esu ne amerikietis, nepažįstu Amerikos, pažįstu tiktai Niujorką, nedidelę Niujorko dalį. Amerikos nepažįstu ir ji man neįdomi. Aš labai “regionalus”, labai vietinis. Man patinka, kai pažįstu kiekvieną krautuvėlę, žmones, kavinę, aludes, – tada jautiesi lyg namie.”

V

Gal kartais lietuviškasis provincialumas yra mūsų baudžiavinis kultūrinis paveldas, kai mąstymo, atsakomybės ir sprendimų priėmimo centre buvo ne “aš”, o dvaras ir ponas, kurie viską geriau žino. O mes – tik nuolankūs (tuo pat metu – nekenčiantys, apkalbantys) nurodymų iš aukščiau vykdytojai. Vėliau tuo ponu tapo Maskva, o dabar – pabėgus nuo jos diktato – centru tapo nekenčiami Seimas ir Vyriausybė.

Tačiau būdamas Anykščiuose jaučiu, kad šiame provicijos miestely tokio provincialaus kompleksuotumo palyginti nedaug. Čia žmonės turi žemės, t.y. darbo, draugų, t.y. kaimynų, gulbių, be to – daug miškų, upių, ežerų, yra kur pasvajoti, pasidžiaugti.

“Poezijos pavasario” metu teko lankytis pas Punsko lietuvius. Paklausti apie krizę, jie tik pečiais gūžčiojo – kokia krizė? Kur? Štai mūsų šimtas karvių nejaučia jokios krizės, jokios depresijos – žolės yra, šieno pasiruošim žiemai, kokia čia gali būti krizė. Šiuo požiūriu Punskas – ne provincija.

VI

P.S. Kai mus paliko Juozas Aputis, Jonas Strielkūnas – tapo truputį nejauku, kad kartu su šiais rašytojais pamažėl dingsta ir provincialusis, drovusis bei padorusis mūsų kultūros aspektai. Šie aspektai rėmėsi viena esminių tarpukario provincijos savybių – pagarba. Pagarba gyvybei, žodžiui, tėvynei, istorijai, žmogui. Ją numarinus feniksas gali grįžt ten, iš kur prisikėlė.

Ką daryti, kad tai neįvyktų? Visų pirma žiniasklaidai reikėtų nustoti piršt beviltiškos, nepasisekusios tautos idėją, nes reguliariai tokiu maistu šeriamas skaitytojas išsicentruoja (tampa provincialus blogąja žodžio prasme) ir pabėga iš šio savižudiško krašto. Arba nusigeria…

Tačiau esama ir gražių pavyzdžių, pvz., šiemet Vyriausybės organizuotas Lietuvos bendruomenių konkursas. Susipažinęs su apdovanojimams pristatytomis bendruomenėmis nusiraminau – Lietuva gyva, kol gyvos šios bendruomenės. Gaila, kad jų nematyti ir negirdėti nei per TV, nei spaudoj. Ten dažniau veikia kita – lėkšta ir išcentruojanti provincialumo mašinėlė.

Pabirutės apie televiziją, panieką, liaudies dainų dešimtukus ir malonės būseną.

I

Vieną rugpjūčio pabaigos vakarą atsitiktinai dirstelėjau televiziją. Per visas šokama, jau treti metai iš eilės. Kuo gilesnė krizė, tuo daugiau dance macabre. Nieko naujo nebesugalvojama… Nebent tai, kad nūnai TV prodiuseriai kaimo mergaičiukes jau nusiveža į šiltus, egzotiškus kraštus, kur moko itin aistringų šokių… Ir tyčiojasi iš visos širdies, idant neišvažiavusiems, Lietuvoje likusiems tautiečiams būtų gražu. Tos stengiasi, vargšelės, ašarėlę nubraukia ir vėl stengiasi, kad tik dėdė baletmeisteris neiškeiktų dar labiau.

Gal ir nebloga TV misija: tuo būdu atgrasyt kaimo mergaites nuo noro važiuot į užsienio klubus dirbti šokėjomis.

II

Kažkada, mokantis VU Filologijos fakultete, sklandė atsiminimai apie vieną nūnai garsų humoristą, kuris atvykęs iš provincijos atsivežė gražių, nuoširdžių meilės eilėraščių. Paskaitė juos stodamas į literatų būrelį ir visi iškrito iš koto. Tada humoristas suprato, kad jo nuoširdumas sukelia juoką, ir ėmė tyčiotis – pirmiausia iš savęs, o paskui ir iš visų kitų.

Kiekvienas geras dalykas Lietuvoje turi pereiti paniekos patikrinimą. Principas patikrintas dar sovietinėje armijoje – iš pradžių niekina tave, o paskui tu imi niekinti kitus, silpnesnius.

III

Mažiau smagu, kuomet susiniekinimo dvasia ima skleistis ne kultūros, o dvasiniame pasaulyje. Kai sovietmečiu Vilius Orvidas ėmė kurti savo sodybą, prieš jį sukilo visi – nuo Salantų klebono iki partijos bei komjaunimo. Kad ir kaip keista, bet nuo visiško sunaikinimo sodybą tuomet apgynė Michailas Gorbačiovas. Dabar nebėr kam beapginti.

“Godumo dvasia” (buvo toks Viliaus Orvido terminas) apsigyveno ir sodyboje, ir visoje Lietuvoje.

Idee fixe! O jei prikeltume Orvidų sodybą dvasiniam gyvenimui, gal ir Lietuva pakiltų? O ką, jeigu tarp šių reiškinių esama magiško veidrodinio atspindžio?

Anuomet Vilius Orvydas kalbėjo: žmogus turėtų paprasčiausiai gyventi pastovioj malonės būsenoj. Nieko neturėtų nei teigti, nei neigti. Nes nieko nėra nei prasta, nei gera… Reikia tik nevaidinti kokios nors rolės ir neužimti Aukščiausiojo teisėjo vietos. Pirmiausia turi turėt Tikėjimą, o viskas kitkas bus Tau duota. Anksčiau žmonės stipresnį tikėjimą turėjo. Kada melsdavos, kiek aš jų pažįstu, regėjimus matydavo.

Reikia džiaugtis viskuo. Pasižiūrėkime aplinkui – kaip tobulai Aukščiausiasis sutvarkė pasaulį! O kodėl esame nelaimingi? Kaupiame, tempiame į namus po šapą, naktimis sunkiai vartomės, pavydėdami kaimynui, gal jis daugiau turi, drebame, kad nepavogtų. Koks tai gyvenimas, jei žmogus pavirsta savo turto prižiūrėtoju, sarginiu šunimi. (iš “Orvido knygos”)

IV

Vėliau regėtoja Aneliukė Matijošaitienė Keturnaujienoje – kiek metų niekinta, kol jos regėjimai galų gale buvo pripažinti, kol buvo pastatyta koplyčia ir pašventinta.

Dabar panašų paniekinimo egzaminą laiko ir Povilas Žėkas Merkinėj. O gal net ir visa Lietuva šiuo metu tūno susiniekinimo ir užsikapojimo skaistykloje. Mažu ir ištversim, nors sprunkančių iš skęstančio laivo, regis, gerokai daugiau, nei norėtųsi.

Esam tokie, kokie esam. Truputį dalgininkai. Žilvinas turi būti sukapotas, ir nieko čia nepadarysi.

V

Prieš keletą dienų, vaikščiodamas Palangos pajūriu, bandžiau sukurti scenarijų filmui apie Žilviną. Scenarijus susieiliavo toks:

skubiai pažadino mus, aprengė: jūs turit pamatyt
kaip bus dorojamas pabaisa, išniekinęs mūs giminę! Jau švito
kai susirinkom pajūry. Paplūdimy nebekvėpuodamas tysojo Žilvinas
vos primerktom akim tarytumei užmigęs, tik šonas perdurtas. Į krantą
plakės kruvina puta
tai didelis, gyvatė! – dėdulės balsas (vyriausio Eglės brolio)
išties nemažas – pritarėm: net dešimt žingsnių suskaičiavom
žygiuodami šalia tos kirmėlės, kadais pagrobusios mieliausią mūsų
tetą. Glotnus ir žvilgantis, tarytum ruonis ar banginis. Tik šnervės
vos vos virpa… Kaži ar milžinui dar skauda? Apstojome ratu, žvarbu
čekšt čekšt – tai ko dar laukiam, kalendami dantim? Mes tuoj
dalgius galąsti baigė dėdės (tarp jų
ir mano tėvas)
kapojo dalimis: pirmiausia
atskirkime nuo kūno galvą, tada jau liemenį
į penkis gabalus suraikė, kojas pjūklu nupjovė ir buvo
bemetą į jūrą, bet mano tėvas – sustokit (rėkia), o jeigu atsigaus?
juk vandeny gyvatė gali susijungt. Minėsit mano žodį: tarsi banga
nušluos mus, jis kerštingas!

VI

Ar įmanoma sugalvoti ką nors nauja, magiška bei netikėta, idant dalgelės tautiečiams imtų ir iškristų iš rankų? Idant nesusikapotume galutinai, idant pajustume ką nors gera, kas mus pakelia, suvienija, sustiprina, priverčia didžiuotis (ne pasipūsti, bet pajusti elementarią savigarbą).

Gal prezidentei Daliai Grybauskaitei derėtų visus Lietuvos žurnalistus apdovanoti skęstančių lietuvių gelbėjimo kryžiais, kai tik šie parašo ką nors gražaus. Nes tai, kas bloga, jau ir taip žinome labai gerai. Atmintinai.

Dar dainos… Labai paprastas receptas: švietimo ministeris Gintaras Steponavičius tikrai ilgam liktų šviesaus atminimo tautos gelbėtojas, jeigu išleistų įsaką, kad stojamuosius egzaminus leidžiama laikyti tik tiems abiturientams, kurie išmoksta 50 lietuvių liaudies dainų ir paseka dešimt sakmių, legendų. Galim lažintis, kad po dešimties metų mikroklimatas Lietuvoje būtų visiškai kitoks.

Prisimena laikai, kai dainavom etnografiniam ansambly “Ratilio” pas Zitą Kelmickaitę. Kad ir kokie nusilėbavę studenčiokai kartais būdavom, liaudies daina neleido keiktis, mušis, elgtis bjauriai. Kažkas tose dainose užkoduota, kad neišeina būti bjaurybe, dainuojant liaudies dainas.

O jei dar koks Audrius Siaurusevičius staiga imtų ir pradėtų liaudies, partizaniškų dainų dešimtukus arba dainuojamąją poeziją per LTV transliuoti? O jeigu dar sukurtų nuotykių filmą apie partizanus… O jeigu…

VII

Kažkada turistaujant Indijoje įsiminė Putaparčio ašrame išgirsta svamio Sai Babos mintis. Žurnalisto paklaustas, kodėl jis neįsikūnijęs kur nors Europoje, svamis su humoru atsakė – ten kitos tradicijos. Ten nukryžiuoja ir paskui liūdi du tūkstančius metų. “O aš turėjau darbų”, – maždaug taip pasakė Sai Baba.

Indijoje nukryžiavimo tradicijos nerasta, tai labiau mūsiškas (krikščioniškas?) žanras.

Pabirutės apie karščius, bites, nužmogėjimą ir ledus “Seksas paplūdimyje”.

I

Miršta bitės. Amerikoje, Europoje… Lietuvoje taip pat: jau kelinti metai ore sklando nerami žinia apie tai. Tiriamos kelios galimos šio reiškinio priežastys: mobilieji telefonai; genetiškai modifikuoti produktai; nežinomas bičių virusas.
Kieno eilė bus po bičių? Baltųjų lokių? Ar mūsų?.. A.Einsteinas yra pasakęs, kad išnykus bitėms žmonija išgyventų maždaug ketverius metus.

Įdomu būtų, jei mažos ir atseit neišmintingos bitės imtų keisti mūsų (didelių ir atseit išmintingų) sąmonę sveikesnės, sąmoningesnės ir gamtą tausojančios savivokos link. Patys vargu bau ar turėtume tam ryžto. Keitimuisi dažnai reikia rimtos bėdos.

II

Bitės mūsų protėvių buvo ypač garbinamos, o jų gyvenimo modelis įsivaizduojamas kaip tobulas matriarchato pasaulis, kurį valdo rūpestinga motinėlė. Nūdieniai politikių reitingai rodo, kad grįžtame prie šaknų…

Bičių spiečius ir žmogus atlieka panašią funkciją: sujungia dangų su žeme, apvaisina, pratęsia gyvybę. Pasaulio medyje bitutės (kaip ir mes) esti viduryje – tarp požemių karalystės ir dangaus.

III

Bitės miršta dėl žmonių nežmoniškumo. Žmonės šia liga irgi dažnai suserga, kiti nuo jos net numiršta.

Neseniai teko dalyvauti viename psichoterapijos seminare, kurio metu tapo akivaizdu, kad vienos suaugusios moters moteriškumą absoliučiai suparalyžiavo vaikystėje patirtas tėvo smurtas. Ji liko nesugebanti mylėti, sukurti normalią šeimą. Persirgo labai sunkią ligą, lėtai sveiksta.

Kol Seimas vis dar nenusprendžia – leisti tėvams mušti vaikus ar ne, mes toliau tiražuojame dvasios invalidus.

IV

Lietuvoje jau dešimtus metus gyvena iš Australijos atvykęs mano pusbrolis Algis Karazija. Retas atvejis, kai Lietuvon grįžtama, neišvažiuojama. Algis įkūrė nedidelę studiją, kuria filmus, įrašinėja muziką ir šiaip taip verčiasi. Džiaugiasi būdamas naudingas savo protėvių kraštui. Ir štai – rimtai sušlubavo širdis. Nuėjo pas gydytojus, o tie atsiprašo: ligonių kasos negalinčios jo gydyti, nes nėra pervesta pinigų iš “Sodros”. Algis stebisi – juk visi mokesčiai “Sodrai” sumokėti! Tenka kulniuoti į “Sodrą”, tie žada išsiaiškinti per porą savaičių. Pusbrolis atsiprašinėja, sakosi negalįs tiek laukti. Galįs ir nesulaukti… “Sodros” darbuotojai trauko pečiais – tokia tvarka, ne mes ją sugalvojom, paskambinkit po poros savaičių.

Po poros savaičių patvirtino, kad mokesčiai buvę sumokėti, bet dabar reikia laukti, kada ši informacija pasieks ligonių kasas ir Algis galės gydytis. Per tą laiką širdies skilvelyje įvyko nelabai gerų dalykų.

Reziumė: ne ekonominiai reiškiniai lemia emigraciją ir nusivylimą savo Valstybe, o sparčiai vykstantis nužmogėjimas.
Dažnai su žmogum, atėjusiu valdžion (arba valdiškon tarnybon), tarsi kažkas atsitinka – jis ima ir nužmogėja. Ir pasilieka iš tūlo lietuvio besielis, genetiškai modifikuotas valdininkas: jokių vitaminų, užuojautos ir meilės. Nors šiaip žmogus visai nieko.

Net ir Andrius Kubilius – jei mokėtų su žmonėmis šiltai, atjausdamas pašnekėti, paaiškinti, kas ir kaip – lengviau būtų ištverti ne tik karščius, bet ir visa kita.

V

Per vasaros karščius parduotuvėse atsirado ledai “Seksas paplūdimyje”. Lyg ir nieko bloga, bet… tai padėta šalia kitų vaikiškų ledų. Paklausiau savo marčios, edukologijos mokslų daktarės, ką ji mananti apie šį reiškinį. Ji buvo pašiurpusi:
– Vaikai reklamą priima besąlygiškai, jie nori būti tokie, kokie pavaizduoti reklamoje. Kaip neproporcingai lieknos Barbės mergaitėms sukėlė milžinišką anoreksijos bei kitų ligų bangą, taip ir šie ledai prisideda prie pedofilijos įteisinimo. Vaikams toks ledų pavadinimas nėra paprastas ženklas, esą produktas skanus. Jis braunasi į vaiko elgsenos perprogramavimą.

Daug plepama apie viešumon iškilusius pedofilijos skandalus, nė nesusimąstant, jog to reiškinio priežastys prasideda televizijų šou ir ledų vežimėliuose.

VI

Mano žmona Ramunė parašė mandagų laišką į ledų fabrikėlį:

Sveiki, gerb. Malakauskai, kad ir kokie būtų skanūs Jūsų įmonėje gaminami ledai, negaliu vestis vaikų prie “Premia” ledų šaldytuvų – jau kuris laikas sujaukia nuotaiką šalia vaikiškais piešinėliais papuoštų ledų sukrauti “Sex on the beach”.

Žinia, lietuviškoje etiketėje – dar ir paaiškinamasis vertimas vaikams, kurie nesupranta: “Seksas paplūdimyje”. Jei nebūtų liūdna, būtų juokinga… Tikriausiai tamstos vaikų neturite, jei neturite ir tokio elementaraus supratimo. Tokie ledai turėtų stovėti alkoholio skyriuje.

VII

Ir štai atsakymas:

Laba diena, Gerbiama Ramune Landsbergiene,

Visų pirma norėčiau padėkoti, kad valgote mūsų ledus ir kad mūsų asortimente randate sau tinkamų skonių. Mūsų ledai pozicionuojami įvairiems vartotojams, ne tik vaikams, ledas “Sex on the beach” skirtas suaugusiems, šis ledas nėra alkoholinis, todėl jį nebūtina išskirtinai pardavinėti kitame skyriuje. Pats ledo pavadinimas nėra išgalvotas, tai senas ananasų kokteilio pavadinimas, tokių yra dauguma, pvz., kaip “mochito” ir kiti.

Prieš išleisdami šį produktą, mes gerai išsinagrinėjome rinką, pamatėme, kad suaugę žmonės ar jaunuoliai neturi iš ko rinktis, jiems ledų Lietuvos rinkoje paprasčiausiai nėra, sutikite, juk ledus valgo ne tik vaikai. Remdamiesi kaimynų lenkų patirtimi, kurie šį ledą rinkoje turi jau treji metai, pasiūlėme analogišką produktą mūsų rinkai ir jis tikrai turi savo pirkėją.

Gerbiama Ramune, manau, nereikėtų taip karštai reaguoti, juk tai viso labo pavadinimas, tai ne prekės ženklas, kaip, pvz., “Olialia pupytės”, po kuriuo pakišta daugybė produktų: “Olialia cola”, “Olialia ledai”, “Olialia pica”, “Olialia traškučiai” ir t.t. Juk juos irgi gali vartoti vaikai. Arba dar vienas pavyzdys “Smetoniška gira” su 1,5 proc. alkoholio (tai dar baisiau negu pavadinimas). Juk gerai pasidairius galima rasti daug prekių su užrašu “Sex”: tai ir “sex energija” ir kt. Mes juk gyvename laisvoje Lietuvoje, esame Europos dalis, jau nebegyvename užspausti, juk dabar ne viduramžiai ir žmonių ant laužo nieks nedegina. Esame laisvi, galime laisvai reikšti savo mintis, kiekvienas žmogus turi turėti savo pasirinkimo teisę bei galimybę pasirinkti.

Taip, aš turiu vaikų, turiu du sūnus, vyresniajam aštuoneri, jaunėliui pusantrų metukų, aš paprasčiausiai jiems neperku “sex energijos”, “olialia colos” ir t.t. Perku jiems vaikišką produktą.

Labai tikiuosi, kad mane supratote, atsiprašau, kad mūsų ledo pavadinimas Jums gadina nuotaiką, būkim pakantesni vieni kitiems, nekibkime vieni kitiems į gerkles, daugiau šypsokimės, galvokime apie pozityvius dalykus.
Su pagarba,

Alvydas Malakauskas

VIII

P.S. Gal kai pono A.Malakausko vaikučiai ims užsiiminėti seksu paplūdimyje su kuo papuola, jis ką nors ir supras. Nors neduok Dieve, kad taip atsitiktų! Būtų geriau, jei p. Alvydas į protą ateitų kitais, protingesniais būdais.

I

2050 metai. Liepos mėnuo. Žinutė spaudoje: “Galų gale Lietuvos kino studijoj nufilmuotas ilgai lauktasis filmas apie Žalgirio mūšį. Filmo režisierius – Lietuvos nacionalinės premijos laureatas Wang Yang, Vytauto Didžiojo vaidmenį atliko Lietuvos kino pažiba Amithabo Bačiano jaunesnysis, o kunigaikštienės Birutės vaidmuo atiteko nuostabiajai Zhao Xiaoyu.”

II

Neseniai spaudoje pasirodė filosofo Broniaus Kuzmicko perspėjimas, kad turime ruoštis gausiam kitataučių antplūdžiui, nes šventa vieta ilgai tuščia nebūna. T.y. šalis, kurioje yra gėlo vandens, derlingų dirvonų, nedreba žemė, kuri itin retai apgyvendinta ir priklauso ES – tiesiog pasmerkta per artimiausius metus tapti priebėga kitataučiams, ieškantiems geresnių ekonominių, gamtinių, politinių ar socialinių sąlygų.

Šia mintimi pasidalijau su garbaus amžiaus ūkininku po koncerto mažam Aukštaitijos miestely. Jis tik nusijuokė: “Vienas juodukas jau yra mūsų miestely, parsivežė vietinė gražuolė. Tai sėdi namie, nosies į gatvę nekišdamas, kad negautų į kailį”.

III

Kartais pusiau juokais norisi pasiūlyt valdžiai – užbėkim įvykiams už akių ir patys imkimės imigracijos problemų, idant procesai nevyktų stichiškai. Pasikvieskim, pvz., tibetiečių, bėgančių nuo Kinijos okupacijos ir represijų. Tesikuria kur nors Šalčininkų rajone ar kitur. Kiek teko pažinti juos būnant Indijoje, tai itin lojalūs piliečiai juos priglaudusiam kraštui. Be to – darbštūs, mandagūs, dvasingi. Ir labai verslūs – ne veltui tibetiečius vadina Azijos žydais.

Dar teko girdėt, kad Pietų Afrikoj esama žydų ortodoksų, kurie ieško, kur išsikelt, nes ten, kur gyvena, yra gerokai engiami. Manau, nepakenktų, jei Lietuvoje atsirastų tai, kas buvo išnaikinta. Sako, tai itin dori, religingi ir darbštūs žydai.

Būtinai reikėtų pasikviest ir indusų – budizmas Lietuvai suteiktų dvasinio brandumo, sąmoningumo, atsakomybės už savo poelgius ir tolerancijos. Darytume jogą rytais mokyklose, maitintumės sveikai ir būtume drūti it Vydūnas.
(Beje, visos trys etninės grupės nevartoja alkoholio. Lietuvių vyrai tikriausiai vis tiek nusigers per ateinančius dvidešimt metų, tai ir genofondas pasipildytų sveiku, nepragertu genu.)

IV

Kartais, ypač paskaičius interneto komentarus, apima pojūtis, kad, pasikartojus holokausto prielaidoms, Lietuvoje būtų išžudyti ir paskutiniai mūsų krašte likę žydai. Homoseksualūs asmenys irgi. Juodukai tuo labiau… Negi mes iš tiesų tokie pikti ir buki?

Kokia yra neapykantos kitokiems prigimtis? Silpnumas ir kompleksuotumas. Tai nykstančios tautos, kuri nebeturi dvasinės jėgos, požymiai.

Sako, prūsai prieš išnykdami irgi buvę itin žiaurūs plėšikai. Europoje netgi buvęs keiksmažodis – prūsas. Dabar panašiai: jei Norvegijoj prie namo sustoja mašina su lietuviškais numeriais, šeimininkas tuoj pat kviečia policiją.

V

Praėjusio amžiaus pabaigoje, maždaug apie aštuntąjį dešimtmetį, Amerikoje buvo nutarta, kad menas, švietimas ir TV gali padėti spręsti rasinės neapykantos problemą. Buvo pradėtos rašyt knygos, kurt filmai, pvz., apie du detektyvus – juoduką ir baltąjį… Mokyklų vadovėliuose atsirado rašinėlių tema “Aš ir mano geriausias draugas juodukas Džo”.

Ar įmanomas toks tolerancijos ugdymas ir Lietuvoje? Ar turi Kultūros ministerija, Spaudos, radijo ir TV rėmimo fondas svertų, idant visuomenė ugdytųsi padorumo linkme, o ne atvirkščiai? Temų filmams ir spektakliams – nors vežimu vežk: Lietuvos laisvės kovose tarp savanorių buvo nemažai žydų! Kiek jų, užėjus sovietams, buvo ištremta su lietuviais į Sibirą. Arba bendri Lietuvos ir Lenkijos partizanų veiksmai prieš sovietų okupaciją. Arba meilė tarp stribo dukters ir partizano sūnaus…

Gal vienas geras Šarūno Barto filmas ta tema pakeistų daug daugiau, negu visų mūsų bejėgiškos aimanos spaudoje, matant, kad niekas nesikeičia per visus dvidešimt metų.

VI

Kada lietuvis yra laimingas? Kai laimi… Kai nugali kitą: laimė, laimėti, laimingas…

Žalgirio mūšyje ar Sausio 13-ąją tai pasiteisino, nors tuomet tai buvo gintis, o ne užkariavimas.

Gal išties mūsų pasąmonė užprogramuota tokiai keistai “laimei” – laimėti prieš kaimynus, prieš žmoną, prieš vaikus? Galop prieš save, kai aplinkiniai jau nugalėti… Nelaimėję jaučiamės nelaimingi.

Nugalėję Sovietų Sąjungą tučtuojau ėmėmės kariauti su savais. Karas, beje, sekasi gerai, netrukus turėtume laimėt. Savųjų tuoj nebeliks.

O ką, jei savo pasąmonę perprogramuotume – laimė yra tada, kai ką nors palaimini. Palaimini gamtą, žmones, vandenį, savo mintis. Tada esi laimingas, palaimintas. It koks Jurgis Matulaitis.

VII

Su “Poezijos pavasario” desantu aną savaitę nusileidom Lenkijoj, pas Punsko ir Seinų lietuvius. Jausmas panašus kaip ir pernykščiam “Poezijos pavasary”, apsilankius pas tautiečius Airijoj: ačiū Dievui, kad gražioji, stiprioji, sąmoningoji, nenusigėrusioji Lietuva dar gyva. Tik gaila, kad ji ne Lietuvoj…

Punsko laukai pilni juodmargių karvių, Lietuvoje vos viena kita bešmėžuoja. Punsko ūkininkai nejaučia jokios krizės, nes yra nepriklausomi nuo valdžios, jų karvėms nė motais, kas valdžioj – ar Kubilius, ar Kirkilas. Beje, į poezijos klausymus Albino Žukausko tėviškėj punskiečiai susirinko pasipuošę tautiniais drabužiais.

Australijoje, kur teko lankytis prieš keletą metų, tenykščiai lietuviai pasakojo apie kupranugarius: prieš šimtą metų kažkas atplukdė juos laivais į šį koalų žemyną ir paleido. Dabar jų pulkai – stiprių, sulaukėjusių ir genetiškai nemodifikuotų laksto Australijos dykumomis, o iš Saudo Arabijos važiuoja šeichai ir moka milijonus, kad galėtų parsivežt tikrą kupranugarį.

Juokai juokais, bet Punsko lietuvynas – išties puiki genų saugykla ateičiai.

VIII

Prieš penketą metų Bolivudas ėmė ir pakeitė madą Indijos kine – nustojo rodyt aktorius, aprengtus tautiniais kostiumais. Populiaresnė pasirodė holivudiška apranga, kitąsyk primenanti laisvo elgesio merginų apdarus. Netrukus ir realiam Indijos gyvenime šis rengimosi stilius (bei atitinkama elgsena) ėmė konkuruot su tautiniu kostiumu. Taip – anot tą kraštą geriau pažįstančių bičiulių – kinas ėmė negrįžtamai griaut moralę, papročius, šeimos santykius, kurie buvo auginami, puoselėjami tūkstantmečiais…

O ar įmanomas atvirkštinis procesas? Nesunkiai įsivaizduočiau Eglę Bučelytę su tautiniu kostiumu, skaitančią žinias per “Panoramą”. Net ir Audrių Siaurusevičių, ateinantį į darbą šiaudine skrybėle ar vyžomis. O jei ir Seimo nariai užsisakytų, kad Juozukas sumodeliuotų jiems tautiškus Seimo nario kostiumus, idant Karalius Taivanan nukakęs Lietuvai gėdos nepadarytų, būtų liuks.

Progresas ir regresas eina greta. Ir nežinai, kuris prie finišo linijos ateis pirmasis. Lenktynės gana baugios.

Važinėjant po Lietuvą tenka sutikti labai daug sąmoningų, strategiškai mąstančių vaikų – ypač provincijos miesteliuose. Tai teikia vilties ir įkvepia. Bet jeigu Lietuvą matyčiau tik iš televizoriaus ekranų ar iš pagrindinių dienraščių puslapių, turbūt manyčiau, kad reikia krautis lagaminus ir greitai važiuoti iš čia, nes baisesnio krašto nėra. Tačiau kai nuvažiuoji į Kuršėnus, Kretingą, Antazavę, Darbėnus ar dar kokį miesteliuką ir pamatai, kokie ten auga vaikai, supranti, kad viskas gerai. Yra dar vietų, kurių juodoji antikultūros ranka nepasiekė ir vaikų neužsmaugė.
Regis, iš provincijos (kaip ir XX a. pradžioje) dar gali ateiti dora, nuoširdumas, darbštumas – tos savybės, kurios motyvuodavo lietuvius dirbti savo kraštui, aukotis, eiti į partizanus ir išlikti nenusigėrus.

Antra vertus, akivaizdu ir tai, kad egzistuoja antikultūros industrija, skirta vaikams ir paaugliams. Ji kartais balansuoja vos ne ties pedofiliško meno riba. Vaikai yra įtraukiami į visokius suaugėliškus šou, žaidimus, koketavimus. Pavyzdžiui, apsirengia moksleiviukės lengvo elgesio merginų drabužiais ir pradeda per televiziją šokti tokius šokius, kokių jų metų mergaitėms šokti nederėtų… Tuomet imi galvoti – gal sąmoningai siekiama, kad Lietuvoje atsirastų kuo daugiau jaunų prostitučių ir prostitutų. Ne mamų ir tėvų…

Anądien su dukrelėm žiūrėjome “Žvaigždžių duetus”: trys gražios blondinukės su juodaodžiu dainininku scenoje, jos glaustosi apie jį ir dainuoja “jei tau reikia meilužės, aš pasirašau”. Mano dukrytės klausia, ką reiškia “aš pasirašau”. Nelengva paaiškinti vaikui. Nenorom pagalvoji: koks kodas liks jų pasąmonėje? Trijų princesių grupiniai santykiai su svetimtaučiu nepažįstamuoju? Lietuviai “svetinga tauta”, niekur nedingsi.

Kultūra – kas tai?

Kartą netyčia buvau pakviestas padirbėti kultūros viceministru. Stvėriausi už galvos – pala pala, o kas yra ta kultūra? Kultūros ministerija – kas tai? Su kuo ji valgoma?

Vieną kultūros apibūdinimą radau A.Šveicerio knygoje “Kultūra ir etika”. Ten teigiama, kad pagrindiniai kultūros požymiai yra optimizmas ir dora. Kultūra privalo palaikyti bent šiokį tokį idealizmą visuomenėje, teigdama, kad gyvenimas gali būti ir viltingas, ir geras. Tuomet supratau, kad Keistuolių teatras – akivaizdus kultūros reiškinys. TV laida “Gustavo enciklopedija” – menų menas. Gendručio Morkūno pasakų knygos… O daugelis meno, kuris nūnai yra valstybės finansuojamas (kitąsyk net milijonais), dažnokai šių kultūringų savybių neturi.

Apėmė labai nekultūringas nerimas: o gal Kultūros ministerija finansuoja kultūra apsimetinėjančią psichoneurologinę saviraišką, tiražuoja depresijas, patyčias? Gal kartais ir pramogų verslą paremia, saliutų šou, vamzdžius… O gal kartais net ir nacionalinę kino pornografiją pafinansuoja?

Kai biudžete turime tiek nedaug lėšų, skirtų kultūrai, ir spėriai išvažinėjančią iš Lietuvos visuomenę, kultūra turėtų būti stipriai orientuota į tuos dalykus, kurie mums padeda išlikti kaip tautai. Susitelkti… Vilius Orvydas sakė, kad “kūryba turi tarnauti išlaisvinimui, ne pavergimui”.

Ne visos saviraiškos formos yra kultūra. Tai supratęs likau prie pasakų…

Apie pasakas

Kiekvienas amžius susikuria savo pasakas. Tiek vaiko amžius, tiek civilizacijos… Jeigu aplink siaučia maras, jei vaikai lieka našlaičiais, jiems reikia tą situaciją kažkaip suprasti ir išgyventi. Tada atsiranda pasakos, kurios moko, kaip išgyventi esant net ir tokioms aplinkybėms. Jeigu esi skaitęs siaubo pasakų, gali atlaikyti, kai tave tremia, engia, tyčiojasi. Neišprotėt… Gali net sugalvoti būdą, kaip iš tos situacijos pabėgti, nes tavo pasąmonė puikiai visas pasakas atsimena.

Bet kažkodėl nebesinori matyti tokios visuomenės, kuri privalo gyventi tarsi užkoduota apokalipsei. Nešiodama nenuplaunamus, kruvinus savo brolių dalgius.

Dievas visuomet yra žudomas – toks dėsnis. Ir Žilvinas, ir Kristus. Tik antruoju atveju paliekama raidos, prisikėlimo galimybė, o Žilvino pasaka tarsi be vilties.

Akivaizdu, kad baigiasi vienas civilizacijos ciklas, jaučiama, kad pasaulis toliau toks būti nebegali. Ne tik sąmonė, bet ir ekologija rodo, kad pasiekta riba. Gyvename krintančios bangos fazėje. Ar ta banga viską ištaškys ir nieko neliks, ar ji natūraliai peraugs į kitą bangą, perimdama gerąsias buvusios savybes ir nepernešdama blogųjų, – tik laikas parodys. Tas laikas, ko gero, ateis labai greitai.

Bet pasaulis visada laukia mesijo ir jo atnešamos naujos šviesios eros. Tik kaip jos (jo) laukti? Buda yra pasakęs – jei nori perplaukti upę, neužtenka sėdėti ant kranto ir melstis, reikia išmokti plaukti.

Labai paprasta: jei nori matyti šviesią ateitį, reikia pačiam švisti, keistis. Nes tu ir esi Buda, Dievulis, Žilvinas, Milžinas.

Obelis ir obuoliai

Kartais reikia džiaugtis, kad obuolys nuo obels toli nurieda. Jei vaikai nuriedės tolėliau į natūralią pievą nuo nykstančio sodo – kas čia blogo?

Gražiausia tautos dalis buvo išnaikinta – partizanai, Sibiro tremtiniai ir egzilis, išnyko didžioji dalis mūsų dvasinio elito. Liko mutavęs, posovietinis, prisitaikėliškas mentalitetas. Nedaug ką galima iš jo išmokti, nebent – kaip nesielgti.

Neseniai rodė filmą apie japonų mokslininką ekologą, kuris kryžmino muses ir darė genetinius eksperimentus: švitino visaip radiacijomis ir tikrino, iki kiek gali išsigimti rūšis. Kai išsigimimai pasiekė aukščiausią tašką, staiga tik op, ir gimė sveikas palikuonis! Pasirodo, tam tikru momentu įsijungia dieviškasis veiksnys, ir viskas atsikuria!

Apie Lietuvą taip pat smagiau manyti, kad mumyse yra sveikas genas, tik jis dar miega. Trumpam atsigavo sausio 13-ąją, bet paskui vėl prisnūdo. Tačiau vieną dieną jis pabus – gal net atsigaus visam laikui ir mes tapsime labai gražiais žmonėmis.

Nemažai dvasingų žmonių, atvykusių iš užsienio, sako jaučią, kad Lietuvoje yra kažkas didinga, slėpininga. Nesuvokiama, bet jaučiama… Galbūt kokia nors pasaulio pramotė čia miega, galbūt ji jau bunda.

Poetas ir regėtojas Oskaras Milašius Lietuvai yra išpranašavęs didingą, šviesią ateitį. Tačiau jo pranašystėje yra vienas “bet”: nebent dora, kurią iš kartos į kartą perneša moterys, būsianti sunaikinta.

Iš vyrų O.Milašius kažkodėl per daug nesitikėjo…