Vytautas ŽUKAUSKAS

Lietuvos laisvosios rinkos instituto viceprezidentas

Valdžia ėmėsi svarstyti, kurias mokesčių lengvatas Lietuvoje reikia naikinti. Kyla rizika, kad mokesčių lengvatų panaikinimas bus eilinis ir žalingas mokesčių naštos didinimas. Kad taip nenutiktų, verta apsvarstyti kriterijus, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kurias lengvatas palikti, o kurių ne.

Pirmiausia – kas ta mokesčių lengvata? Kai sakome „mokesčių lengvata“, paprastai turime omenyje skirtingą to paties mokesčio tarifą. Pvz., vienoms prekėms taikomas 21 proc., o kitoms – tik 9 proc. PVM tarifas. Tad tie 9 proc. jau laikomi lengvata. Finansų ministerijos duomenimis, dėl gyventojų pajamų, pelno, akcizų ir pridėtinės vertės mokesčių lengvatų, kurių yra per 40, į biudžetą 2017 m. nebus sumokėta daugiau kaip milijardas eurų, o tai net dešimtadalis valstybės biudžeto. Valdžiai kvepia papildomomis lėšomis į biudžetą.

Vienas iš galimų kriterijų – ar lengvatos tikslas yra pagrįstas? Vienų lengvatų logiką suprasti paprasta. Pvz., taikomas mažesnis PVM tarifas viešbučiams, mat dauguma jų klientų yra užsieniečiai, tad šią paslaugą galima laikyti eksportu, kuris paprastai nėra apmokestinamas PVM.

Kitas pavyzdys – mažesnis (ne 15, o 5 proc.) pelno mokesčio tarifas smulkioms įmonėms, kuriose yra ne daugiau nei 10 darbuotojų ir jų pajamos neviršija 300 tūkst. eurų. Ši lengvata padeda šalyje steigtis ir veikti naujiems verslams, klestėti smulkioms įmonėms ir yra reikalinga verslumui skatinti, ekonomikos augimui ir lankstumui užtikrinti, konkuruoti su stambiomis įmonėmis. Be to, reguliavimo ir administracinė našta smulkiųjų įmonių pečius užgula sunkiau, mat reikalavimai visiems vienodi, o smulkieji turi mažiau žmogiškųjų ir kitų išteklių jiems tenkinti. Tad mažesnė mokesčių našta gali bent kiek sumažinti šią disproporciją.

Įdomu, kad mažesnį pelno mokesčio tarifą Lietuvoje moka daugiau kaip 60 proc. šalies įmonių. Tad kyla retorinis klausimas: ar 5 proc. yra lengvata? O galbūt 15 proc. tarifas likusiems yra apsunkinimas? Čia pasimato termino „mokesčių lengvata“ subjektyvumas. O kodėl didesnis tarifas yra norma? Galbūt naikinti reikėtų 15 proc. apsunkinimą, o ne tariamą lengvatą?

Kai sakome „lengvata“, norime pasakyti, kad dėl pagrįstų ar nepagrįstų priežasčių kažkas apmokestinamas mažiau nei kiti. Čia atsiranda vietos neteisingumo jausmui. Kodėl vieni moka daugiau, o kiti mažiau? Darome prielaidą, kad vienodas mokesčio tarifas (ar tai 15 proc. pelno mokestis, ar 21 proc. PVM) yra lygybė, kurios turime siekti.

Tačiau tai – iliuzija. Vienodas tarifas dar nereiškia vienodo poveikio verslui ar žmonėms. Galbūt stambiai įmonei ar augančiam sektoriui mokėti 25 proc. mokestį yra lengviau nei 10 proc. smulkiai, neseniai atsidariusiai įmonei ar smunkančiam sektoriui. Jei siekiame lygybės, turėtume jos siekti ne lygindami tarifus į didesnę pusę, o svarstydami, ar vienodą poveikį tas pats tarifas turi įmonei ar sektoriui. Reikia atsikratyti iliuzijos, kad tarifų vienodinimas atkuria lygybę, kurią neva sunaikino skirtingi tarifai. Mokestis yra intervencija į rinką, ir jis visas įmones ir sektorius paveikia skirtingai. Vienodas tarifas šio poveikio nesuvienodina. Dėl šios priežasties svarbu ne tik mokesčių tarifų vienodumas, o ir jų dydis. Kuo mokesčiai mažesni – tuo geriau.

Tačiau kartais mokesčių lengvatoms logikos tikrai trūksta. Jos argumentuojamos maždaug taip: „tai ekonomikai labai svarbus sektorius“ arba „šio sektoriaus būklė prasta“, arba „šios prekės gyventojams labai reikalingos“ ir pan. Visi sektoriai ir visos prekės yra svarbios, kitaip jų niekas nepirktų. Sektoriaus ar prekės svarbumas nėra pakankamas argumentas. Pvz., Lietuvoje yra nekilnojamojo turto mokesčio lengvata asmens nekilnojamajam turtui, kuris naudojamas kulto apeigų reikmenų gamybai. Arba to paties mokesčio lengvata įmonių turtui, kuris naudojamas laidojimo paslaugoms teikti. Vargu ar įmanoma šias lengvatas pagrįsti iš ekonominės pusės.

Antra, svarbu įvertinti, ar kriterijus, pagal kurį sprendžiama, kam reikalinga lengvata, o kam ne, yra logiškas ir nepagrįstai nediskriminuojantis. Pagal ką atskiriame, kas moka mažesnį mokesčio tarifą, o kas ne? Ar pagal logišką sektoriaus arba veiklos bruožą, ar pagal akių spalvą, simpatijas arba draugų artumą?

Pvz., mokesčių lengvatos žemės ūkio sektoriui ir jame dirbantiems žmonėms grindžiamos įvairiai. Bent dalis šios argumentacijos visiškai nepagrįsta. Sakoma, kad žemės ūkis yra ne visai ekonominė, komercinė, o labiau socialinė veikla, todėl ją reikėtų apmokestinti mažiau. Ekonomiškai nėra jokio skirtumo tarp stalus gaminančios įmonės ir žemės ūkio produkciją auginančio ūkio. Javų auginimas – tiek pat socialinė veikla, kiek ir dviračių nuoma. Galbūt esama kitų argumentų, kodėl žemės ūkyje taikomi kitokie mokesčių tarifai nei kituose sektoriuose, tačiau šio sektoriaus tariamas didesnis socialumas ar svarbumas Lietuvai nėra tinkamas mokesčių lengvatų pagrindimas.

Galiausiai prie lengvatų kartais priskiriamos tokios mokesčių taisyklės, kurios nėra jokios lengvatos. Pvz., diskutuojant, ar reikia Lietuvoje panaikinti pelno mokestį įmonių reinvestuojamam pelnui, tokia taisyklė kartais pavadinama pelno mokesčio lengvata. Tačiau tai nėra lengvata, o tik protingesnė pelno mokesčio skaičiavimo tvarka, kuria gali pasinaudoti visos įmonės be išimties. Jei įmonė savo išteklius toliau naudoja savo veikloje, investuoja į naujus mechanizmus ar didina darbuotojų darbo užmokestį, tokių išlaidų neapmokestinimas yra visiškai logiškas. Be to, tai skatina investicijas. Tai suprato estai, jau seniai turintys tokią taisyklę. Tai suprato ir latviai, planuojantys ją įsivesti. To kažkodėl nesupranta tik Lietuvos valdžia.

Svarstant mokesčių lengvatas artimiausiu metu bus sulaužyta labai daug iečių. Už kiekvienos lengvatos stovi žmonės ir įmonės su savo pinigais. Visiškai suprantamas noras juos pasilikti savo reikmėms skatins didelį išradingumą šias lengvatas ginant ir atstovaujant joms diskusijose. Tačiau norėtųsi išradingumo palinkėti ir valdžiai.

Juk mokesčių lengvatų naikinimas iš esmės yra ne kas kita, kaip mokesčių didinimas. Bet kur dingsta išradingumas svarstant, kaip mokesčius mažinti? Galbūt kai kur jie tikrai per dideli? O galbūt apsvarstykime bendro tarifo mažinimo galimybę? Pvz., „laikinai“ padidintas PVM mokesčio tarifas galioja jau aštuonerius metus.

Vytautas ŽUKAUSKAS

Lietuvos laisvosios rinkos instituto viceprezidentas

Gerovę pernelyg dažnai siejame tik su darbo vietomis. Pavyzdžiui, atėjus naujam investuotojui skaičiuojame, kiek naujų darbo vietų jis sukurs. Debatuose, diskutuojant, ar reikia Lietuvoje leisti dirbti daugiau žmonių iš tokių šalių kaip Baltarusija ar Ukraina, baiminamės, kad užsieniečiai atims darbus iš Lietuvos piliečių.

Dar vienas pavyzdys: daugumos gyventojų nuomone, pagrindinė verslininko funkcija visuomenėje yra kurti darbo vietas. Kaip parodė Lietuvos laisvosios rinkos instituto užsakymu šiais metais atlikta reprezentatyvi apklausa, taip mano 55 proc. gyventojų. Tokios funkcijos, kaip gaminti prekes ir teikti paslaugas, uždirbti pelną ir kitos, eina po darbo vietų.

Pernelyg dažnai pamirštame, kad mūsų gerovę kuria ne darbo vieta. Toks požiūris susidaro, ko gero, todėl, kad dirbantis žmogus savo gerovę iš kasdienės patirties sieja su darbo vieta – tai yra jo pajamų šaltinis. Jei jis netektų darbo, jo gerovė kristų, bent laikinai. Tačiau tai, kas atrodo svarbu asmeniškai, dar nebūtinai svarbiausia, kai kalbame šalies mastu.

Gerai ar blogai gyvename, lemia ne darbo vietos, o tai, kiek jose sukuriame ir pagaminame. Per pastaruosius 20 metų dirbančiųjų pajamos išaugo apie septynis kartus (neįvertinus kainų kitimo). Tai nutiko nepaisant to, kad daugelio darbo vietų, kuriose dirbome prieš 20 metų, šiandien jau nebėra arba jos iš esmės pasikeitė. Įsivyravus naujoms technologijoms, kompiuteriams, našesniems gamybos būdams tuos pačius darbus padarome su mažiau darbo jėgos, o tai reiškia – ir darbuotojų. Šiandien darbuotojai dažnai dirba su tokiais mechanizmais ir technologijomis, apie kuriuos anksčiau negalėjome nė pagalvoti. Darbuotojai šiandien labiau apmokyti ir produktyvesni. Ir tai yra gerai – atsilaisvinusi darbo jėga gali skirti savo laiką ir energiją kurti ir gaminti tam, kam anksčiau nebuvo laiko ir išteklių, arba tiesiog laisvalaikiui.

Tad daug darbo vietų natūraliai išnyko, tačiau atsirado naujų ir produktyvesnių. Ir tai didino mūsų pajamas. Todėl svarbios yra ne darbo vietos, o tai, kiek jos sukuria, kiek jos yra produktyvios.

Ir ši tendencija niekur nedings. Prognozuojama, kad iki 2035 m. Lietuvoje bus automatizuota pusė dabar esančių darbų. Tai nereiškia, kad nedarbo lygis pakils į neregėtas aukštumas. Ateityje darbuotojai bus reikalingi tokiems darbams, kurių negalės atlikti robotai ir dirbtinis intelektas. Teigiama, kad išnyks darbai, paremti pasikartojančia, monotoniška užduotimi, funkcija. Pavyzdžiui, nebeliks daug darbų automobilių ar tekstilės sektoriuje, apskritai fabrikuose. Dirbtinis intelektas, kompiuteriai ir robotai pakeis vidurinio lygio vadovus, paprastus apskaitininkus, kasininkus ir pan.

Tačiau žmogus ir jo darbas visada liks paklausus. Darbai, kurie kiekvieną kartą atlieka kažkokią unikalią funkciją ar sprendžia vis kitokią problemą, išliks ir klestės. Pavyzdžiui, statybininkai, teisininkai, policija, valytojai, aukšto lygio vadovai niekur nedings. Taip pat liks ir taps net paklausesni darbai, susiję su kūrybiškumu, vaizduote, lyderyste. Ir dėl to gyvensime tik geriau.

Žinoma, prie šio proceso reikės prisitaikyti, ir tai pareikalaus pastangų. Žmonės, gaunantys pajamas iš darbo, kurį ateityje atliks kompiuteriai ir robotai, turės persikvalifikuoti, atrasti, kaip save pritaikyti kitur. Tačiau tai nenutiks pernakt. Nebus taip, kad vieną rytą pusė Lietuvos gyventojų atėję į darbą jame vietoj savęs ras po robotą. Kaita darbo rinkoje yra ir bus, tai nuolatinis, laipsniškas procesas. Jis neišvengiamas ir būtinas, jei norime gyventi geriau. Ne veltui švietimo sistemose taip akcentuojamas kūrybiškumo, kritinio mąstymo, lyderystės, visapusiškumo ugdymas. Tuo remsis ateities darbai.

Tai, kad ne darbo vietos, o produktyvi veikla lemia gerovę, rodo ir per pastaruosius porą šimtų metų smarkiai sutrumpėjęs vidutinis savaitės darbo laikas. XIX amžiuje JAV žmonės per savaitę dirbdavo vidutiniškai apie 60 valandų. Šiandien dirbame 40 val. per savaitę ar mažiau. Ir taip nutiko ne dėl kažkokių darbo kodeksų, draudžiančių dirbti daugiau, o dėl technologinio progreso.

Visa tai rodo, kad vertybė yra ne pats darbas, o tai, ką dirbdami sukuriame. Jei norime gyventi kaip Vakarų Europa, turime dirbti produktyviau ir užsitikrinti pakankamą pragyvenimo lygį dirbdami mažiau. Kaip to pasiekti? Mažinti Lietuvos technologinį ir investicijų atsilikimą. Lietuvos valdžia nuo 2007 m. į mokslo slėnius, technologijų parkus, mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą investavo šimtus milijonų eurų. O rezultatai tokie, kad ES pagal inovacijas esame tik 24 vietoje iš 28 šalių. Pagal investicijas, tenkančias vienam gyventojui, taip pat esame gale. Tai rodo, kad ne valdžiai reikia imtis vykdyti mokslinius tyrimus, investuoti į technologijas ar pradėti kurti verslus. Tai reiškia, jog reikia sudaryti kuo palankesnes sąlygas, kad tai galėtų daryti privatus sektorius.

Pradėti galima nuo pelno mokesčio reinvestuojamam pelnui, t.y. investicijoms, panaikinimo. Taip pat svarbu nedidinti mokesčių ir mažinti juos ten, kur jie akivaizdžiai per dideli (pvz., darbo santykių apmokestinimas). Būtina atsisakyti biurokratijos ir perteklinės reguliavimo naštos. Verslo priežiūra turi būti grįsta minimalia ir būtiniausia priežiūra, o ne ekonomine veikla užsiimančio žmogaus kiekvieno žingsnio reguliavimu, kaip dažnai nutinka šiandien. Apskritai politikai turėtų atsisakyti idėjos, kad gerovę kuria perskirstymas per biudžetą ir godžiųjų verslininkų pažabojimas.

Vytautas ŽUKAUSKAS

Lietuvos laisvosios rinkos instituto viceprezidentas

Valdžia žada ir vėl „kažką daryti“ su jūsų ateities pensija ir privačiais pensijų fondais. Tiesa, kol kas dar nelabai aišku ką. Vienas iš galimų variantų – sugrąžinti į „Sodrą“ tuos, kurie į privačius pensijų fondus perveda 2 proc. savo „Sodros“ mokesčio ir niekaip neprisideda prie kaupimo iš savo kišenės. Kalbama ir apie antros ir trečios pakopos pensijų fondų sujungimą, kad ir ką tai reikštų. Vyriausybės priemonių plane numatyta, kad antroji pensijų pakopa galbūt turėtų būti finansuojama ne iš „Sodros“, o iš valstybės biudžeto.

Ką daryti, kad, sumokėję tiek daug mokesčių, išėję į pensiją gautume padorią pensiją?

Šiuo metu Lietuvoje pensijos vidutiniškai sudaro apie 40 proc. žmonių uždirbto atlyginimo. Prognozuojama, kad per artimiausius 30 metų dėl emigracijos, gyventojų senėjimo, ilgėjančios gyvenimo trukmės ir kitų priežasčių šis skaičius nukris iki maždaug 30 proc. Taigi, kad ir kiek mokesčių sumokėsite „Sodrai“, galite tikėtis vos trečdalį savo buvusių pajamų siekiančios pensijos.

Tarptautinių tyrimų duomenimis, tam, kad šis rodiklis pasiektų 70 proc., Lietuvos gyventojams per metus reikia papildomai sutaupyti daugiau kaip 5 mlrd. eurų. Palyginimui, bendra antros ir trečios pakopos pensijų fondų vertė 2016 m. sudarė vos 2,5 mlrd. eurų. Tai yra perpus mažiau, nei reikėtų sutaupyti kiekvienais metais, kad gautume vadinamąją orią pensiją.

Tai rodo, kad pervedimai į antros ir trečios pakopos pensijų fondus Lietuvoje santykinai labai maži. Daugiau nei prieš dešimtmetį pradėtos pensijų reformos esmė buvo teisinga – reikia sumažinti žmonių priklausomybę ateityje nuo „Sodros“, nes gyventojams senstant bus santykinai daug pensininkų ir mažai dirbančiųjų ir mokančiųjų jiems pensijas. Todėl nuspręsta sukurti alternatyvius ateities pensininkų pajamų šaltinius, tai yra antros ir trečios pakopos pensijų fondus. Į juos žmonės galėtų pervesti dalį savo sumokamų mokesčių, taip pat daryti papildomas įmokas iš savo pajamų. O tam, kad šie privatūs pensijų fondai būtų ne iliuzinis, o iš tiesų realus ateities pensijų šaltinis, pervedimai į šiuos fondus turėjo būti laipsniškai didinami. Problema ta, jog šis pažadas, kad žmonės vis didesnę dalį savo sumokamų mokesčių galės pervesti į antros pakopos pensijų fondą ir taip kaupti ateičiai, niekada taip ir nebuvo išpildytas.

Tarsi ir yra planuojama, kad nuo 2020 m. pervedimai į antros pakopos pensijų fondus turi didėti nuo 2 iki 3,5 proc. žmonių sumokamo „Sodros“ mokesčio. Bet komentuodamas tai finansų ministras teigė, kad tam dar reikia įvertinti valstybės finansines galimybes. O kodėl valstybės finansines galimybes? Juk pinigai – žmonių!

Čia ir yra problema, kad į antros pakopos pensijų fondus vis dar žiūrima ne kaip į pačių žmonių, o kaip į „Sodros“ ar valdžios lėšas. Tačiau tai – visiška nesąmonė. Žmogus juk pats dirba, užsidirba, moka mokesčius, kurių dalis (šiuo metu – tik nedidelė) nukeliauja į jo asmeninę sąskaitą pensijų fonde. Vien tai, kad šią įmoką darbdavys už darbuotoją perveda „Sodrai“, o iš „Sodros“ ji turėtų keliauti į antros pakopos pensijų fondą, niekaip nekeičia fakto, jog šie pinigai yra konkretaus žmogaus, o ne „Sodros“. „Sodra“ niekaip „nešelpia“ privačių pensijų fondų, į juos pinigus pasirenka pervesti patys žmonės.

Finansų ministras teisus: kaupti 2 proc. ir manyti, kad dėl to turėsime dideles pensijas, – tiesiog iliuzija. Bet atsakymas į šią problemą nėra šių 2 proc. kaupimo panaikinimas. Atsakymas – didinimas. Ironiška, kad valdžia, teigdama, jog žmonės patys nėra pajėgūs pasirūpinti savo ateitimi, suvaro žmones į valstybinę sistemą, kurioje trumparegiškumo dar daugiau.

Juk viskas ganėtinai paprasta: jei norime sukaupti turto ateičiai, reikia pradėti taupyti kuo anksčiau. Ir kuo daugiau taupysime, tuo daugiau sutaupysime. Tačiau kas kartą, kai valdžia sprendžia, ar padidinti pervedimus į privačius pensijų fondus, laimi trumparegiškas motyvas: „Sodrai“ ir taip trūksta pinigų. Bet iš kur mes turėsime pakenčiamas pensijas, jei nesiruošiame taupyti?

Šiuo metu antros ir trečios pakopos pensijų fondus savanoriškai yra pasirinkę net 1,3 mln. gyventojų. Tai rodo, kad žmonės nori patys rūpintis savo ateitimi, kaupti ir taupyti. Didelė šių žmonių dalis papildomai prisideda prie kaupimo savo atlyginimu.

Kad ir ką dėl antros ir trečios pakopos pensijų fondų nuspręs valdantieji, jei norime didesnių pensijų ateityje, turime daugiau atsidėti šiandien. Žmonės tą jau daro. Beliko šį paprastą principą prisiminti ir valdantiesiems. Nes jei galvosime tik apie šiandieną ir rytojų, o ne apie tolimesnę ateitį, galiausiai ateis toks rytojus, kokio nelaukėme.

Praėjusią savaitę FED – JAV centrinis bankas – paskelbė, kad nedidins palūkanų normų. Liko galioti senosios – 0–0,25 procento. Bėda, kad tokios rekordiškai žemos palūkanos, skirtos ekonomikai stimuliuoti, turi didelių ir ilgalaikių neigiamų pasekmių. Pigūs pinigai ilgainiui neigiamai atsilieps ne tik taupantiesiems, bet ir visai ekonomikai.

Nemažai ekonomistų tikėjosi, kad nuo 2008-ųjų gruodžio galiojančios mažos palūkanų normos bus padidintos. FED vadovė Janet Yellen žadėjo, kad tai bus padary­ta dar šįmet. Tačiau FED nesiryžo didinti pa­lūkanų, nes išsigando neigiamų pasekmių JAV ekonomikai. Vienas nedidinimo motyvų – su­lė­­tėjęs Kinijos ir kitų besivystančių šalių ekono­mikos augimas, kuris gali neigiamai atsiliepti JAV ekonomikai. Manoma, kad JAV ekonomikos pa­dėtis yra daug geresnė nei Europos šalių, ta­čiau šis FED sprendimas kelia klausimų. Ar galime va­dinti ekonomiką stipria ir au­gančia, jei bijoma menkiausio palūkanų nor­mų didinimo?FED sprendimas – gera proga pagalvoti ir apie tai, kad gyvename labai keistame pigių pi­nigų ekonomikos pasaulyje. Palūkanų regulia­vimas yra panašus į kainų reguliavimą rinko­je. Žmonėms, bent kiek išmanantiems elemen­ta­rius ekonomikos dėsnius ar turintiems kar­čios sovietmečio patirties, aišku, kad bet koks kai­nų reguliavimas prie gero nepriveda. Kvai­la re­­­­guliuoti duonos kainą, norint duoną pa­da­ry­ti labiau įperkamą. Nes jei nustatysime ribą, virš kurios ši kaina rinkoje negali pakilti, tu­rėsime duonos stygių. Bus per daug norinčiųjų jos įsigyti ir per mažai norinčiųjų ją parduoti.Tačiau kai užsimename apie pinigus ir pa­lū­kanas, visiems atrodo natūralu, kad pinigus kuria ir palūkanas nustato centriniai bankai, tokie kaip FED Amerikoje ar ECB – ES. Centrinių bankų (CB) veikla nėra rinkos elementas, kaip neretai manoma, o greičiau centrinio planavimo įrankis. Sovietų okupacijos laikais reikėjo centralizuotai spręsti, kiek pagaminti puodų, žirnelių ar tualetinio popieriaus. Taip ir CB sprendžia, kokias nustatyti pa­­lūkanų normas, kiek naujų pinigų paleisti į rin­ką. Taigi palūkanų dydis rinkoje daugiausia atspindi CB sprendimus, o ne rinkos veikimą. Anksčiau centralizuotos gamybos sprendimus buvo bandoma priimti įvertinant galimą pre­kių vartojimą. CB elgiasi panašiai – bando prognozuoti ateitį, nuspėti infliacijos ir nedarbo tendencijas ir taip priimti teisingą sprendimą. Objektas skiriasi, tačiau centrinio planavimo procedūra – nelabai.Kokie yra tokio planavimo padariniai?Pirmiausia mažos palūkanos iškraipo skolinimosi sprendimus. Tiek privatus sektorius, tiek valdžia yra skatinami skolintis. Nors gyveni­mas nuolat skolinantis ir dengiant vienas sko­las kitomis visų laikomas neatsakingu, cen­triniai bankai su tuo ne tik nekovoja, bet dar ir prisideda bei tai skatina. Paradoksalu, kai ECB viena ranka ragina sko­­lintis, o Lietuvos bankas, priklausantis Eu­ro­­pos centrinių bankų sistemai, kita ranka ban­­­do skatinti atsakingą skolinimąsi, diegdamas visokiausius skolinimo standartus. Viešajame sektoriuje galimybė pigiai pasisko­linti taip pat virsta neapgalvotomis išlaidomis ir problemų atidėliojimu. Paprastai tokiais at­vejais centriniai bankai aiškina, jog tam, kad ūkis atsigautų, reikia viešojo sektoriaus reformų. O iš kur jų bus, jei CB leidžia skolinti pi­ni­gus už nulį į kairę ir dešinę. Milžiniška viešo­jo sektoriaus skola JAV ir euro zonoje ir yra ta svarbi priežastis, kodėl CB bijo didinti pa­skolų palūkanas.Antra, jei pigūs pinigai ir nulinės centrinio banko palūkanos skatina skolintis, tai taip pat baudžia taupančiuosius. ECB vadovas Mario Draghi, pranešdamas spaudos konferencijose apie tęsiamą pigių pinigų politiką, kartais iš žur­nalistų, dažniausiai vokiečių, sulaukia klau­simo, ką apie tokius ECB sprendimus reikia pasakyti taupantiesiems.Tokios palūkanos – netiesioginės patyčios. Tur­būt vienas neatsakingiausių (ir neteisingų) ECB vadovo atsakymų: „Bet juk indėlių palūkanas nustato komerciniai bankai, o ne CB.“ Tai, kad komerciniame banke palūkanos pri­artėjo prie nulio ir indėlininkas dėl infliacijos atgauna mažiau pinigų, nei padeda, nėra rin­kos veikimo pasekmė. Tai tiesioginė CB spren­­­­dimų pasekmė. Taupančiųjų interesai čia paaukojami, ir tai ilgainiui neigiamai atsilie­­pia visai ekonomikai. Todėl, kad ne vartojimas, o taupymas ir investavimas veda prie il­ga­­­laikio ekonomikos augimo ir klestėjimo. Au­­­game tuomet, kai dalį savo vartojimo nukelia­­me į ateitį, šiandien investuodami į produkty­vesnius gamybos metodus.Trečia, ir svarbiausia, CB sukuria iliuziją, kad ekonomikos problema yra ne išteklių, o pi­nigų trūkumas. CB negali stebuklingai padidin­ti geležies, cemento, plytų ar darbo jėgos kie­kio šalyje. Be pinigų spausdinimo, jis neturi kitokių poveikio priemonių. Tačiau ne po­pieriniai pinigai lemia produktyvumą. Tai nu­krei­pia dėmesį nuo tikrosios problemos ir už­davinio ekonomikoje – ne dauginti pinigus ar kai­talioti palūkanų normas, o daryti taip, kad riboti ištekliai tarnautų taip, kaip to nori vartotojai. To padaryti centriniai bankai arba ne­gali visai, arba gali tik ribotai.CB sukuria nemokamų pietų iliuziją. Neva, jei sumažinsime palūkanas ir dirbtinai išpūsime pinigų kiekį, visiems bus tik geriau. Kainų re­guliavimo atveju suprantame, kad už dirbtinai sumažintą kainą galiausiai sumokėsime pre­­­kės trūkumu ir/ar prastesne kokybe. O kiek rimtai CB vertina neigiamas savo veiksmų pa­sek­mes? Į palūkanas CB žiūri tik kaip į pi­nigų kai­ną, kurią galima be jokių pasekmių di­dinti ar mažinti. Tačiau, kaip ir kaina rinkoje nėra at­­sitiktinis dydis, kurį keičiant reguliavi­mu ga­lima pasiekti ko nors gero, taip ir pa­lū­kanos, kai jos nustatomos rinkoje, nėra atsitiktinės.Natūralus palūkanų dydis, kai jų nereguliuoja CB, atspindi žmonių pasirinkimą: kiek jie no­ri vartoti, o kiek taupyti ir vartoti ateity. Jei žmo­­nės daugiau taupo, palūkanos natūraliai ma­­žėja, o tai signalas investuotojams, kad ga­li­ma daugiau investuoti ir didinti vartojimą ateity. Natūraliai rinkoje susiformuojantis palūkanų dydis paskirsto išteklius tarp dabarties ir ateities. Centralizuotas ir dirbtinis palūkanų ma­žinimas iškraipo rinkos dalyvių veiksmus. Žmonės skatinami ir daugiau vartoti dabar, ir daugiau investuoti, dažnai į beprasmius, neatsiperkančius projektus. Tai sukuria dirbtinius ekonomikos pakilimus, po kurių ateina skaudūs nuosmukiai. Tad nors FED buvo sukurtas norint sumažinti ekonomikos ciklų svyravimo dažnumą ir amplitudę, jį įsteigus krizių tik daugėjo ir jos tapo rimtesnės.Taigi gyvename keistame centrinių bankų ir arti nulio esančių palūkanų pasaulyje. Šios palūkanos – tarsi ekonomikos narkotikai, prie ku­rių rinka priprato ir nuo kurių pabėgti yra sunku. Nors be dirbtinai mažų palūkanų ir sun­kiau, jų didėjimas ilgainiui neišvengiamas ir naudingas tam, kad grįžtume į mažiau iš­kraipytą ekonomikos realybę. n

Dalijimosi ekonomika po truputį atkeliauja ir į Lietuvą. Žmonės skolina, nuomoja daiktus ar atlieka smulkius remonto darbus tiesiog vieni kitiems, be tarpininkų, įmonių ir valdžios žinios ar pritarimo. Čia ir slypi problema. Tokių paslaugų atsiradimas ir jų masto augimas tampa tikru galvos skausmu valdžios institucijoms: kaip tai reguliuoti? Nuo to, kaip į tokias paslaugas žiūrės mūsų valdžia, priklausys, ar šios paslaugos Lietuvoje suklestės, ar ne.

Bet pradėkime nuo pradžių. Pirmiausia – kas ta tyliąja revoliucija vadinama dalijimosi ekonomika? Dalijimosi ekonomika (angl. ~Sharing economy~) – naujas ir vis labiau pasaulyje populiarėjantis verslo modelis. Pagal jį paprasti žmonės teikia paslaugas vieni kitiems. Susitikti žmonėms, kuriems reikia paslaugos, ir tiems, kurie ją gali suteikti, padeda kompiuterinės ar mobiliųjų telefonų programėlės, platformos.

Labiausiai pasaulyje žinomas dalijimosi ekonomikos pavyzdys yra „Uber“. Tai platforma, kuria besinaudojantys keleiviai gali mieste rasti galinčių juos pavežti žmonių, tos pačios programėlės naudotojų. „Uber“ veikia daugiau nei 45-iose šalyse. Kitas garsus pavyzdys – „AirBnB“. Ši platforma, veikianti daugiau nei 190 šalių, padeda suvesti norinčiuosius trumpam ar ilgam išnuomoti nekilojamąjį turtą (kambarį, butą, namą) ir norinčiuosius jį išsinuomoti.

Yra ir lietuviškų dalijimosi, žmogus – žmogui ekonomikos pavyzdžių. Tarkime, kelios interneto platformos, kuriose galima nuomotis daiktus iš kitų žmonių arba jais mainytis (~dalinuosi.lt~, ~mainyk.lt~). Veikia interneto platforma, kurioje galima skolinti nedideles sumas kitiems žmonėms (~savy.lt~).

Dalijimosi ekonomika tyliąja revoliucija vadinama ne be priežasties. Ji turi daug privalumų, palyginti su įprastiniu paslaugų teikimu. Vienas svarbiausių privalumų yra tas, kad žmogus – žmogui modelis leidžia panaudoti laikinai nenaudojamus daiktus, išteklius. Akivaizdu, kad niekas šimtu procentų neišnaudoja savo automobilio, laisvo kambario, daiktų ar savo laiko. Dalijimosi ekonomika suteikia paprastą ir efektyvią galimybę pasiūlyti šiais dalykais naudotis kitiems ir iš to uždirbti. Taip ištekliai panaudojami daug efektyviau, todėl jų reikia mažiau ir todėl jie tampa pigesni, prieinamesni.

Pagrindinė priežastis, kodėl dalijimosi ekonomika leidžia panaudoti tai, kas anksčiau buvo nepanaudota, – informacinės technologijos (IT) įgalino žmones daug efektyviau spręsti žinių stokos problemą. Šią problemą savo garsiajame esė „Žinių panaudojimas visuomenėje“ 1948 m. suformulavo ekonomistas Friedrichas A.Hayekas. Jis teigė:„Visuomenės ekonominė problema nėra vien problema, kaip paskirstyti „duotus“ išteklius <…> Tai problema, kaip panaudoti žinias, kurios savo visuma nėra kam nors atskirai duotos.“

IT platformos leidžia konkrečiam individui minimaliomis sąnaudomis kitiems jų naudotojams parodyti, kokią tiksliai paslaugą, kur, kada ir už kokią kainą jis gali suteikti kitiems arba kokios tiksliai paslaugos reikia jam. Dar svarbiau, kad platformos suteikia galimybę žmonėms vertinti vieni kitų patikimumą – tiek paslaugų teikėjų, tiek gavėjų. Pvz., jei suteikta paslauga buvo nekokybiška, žinia apie tai per platformą pasklis kitiems. Platforma nori likti patikima, todėl turi su išgyvenimu susijusį interesą užtikrinti savo klientų saugumą.

Dalijimosi ekonomika yra savotiškas akibrokštas jau egzistuojantiems paslaugų teikimo būdams ir įmonėms. Ji teigia, kad visai nebūtini viešbučiai ir jų administracijos, nereikia reguliuojamų ir brangių taksi paslaugų, nereikia milžiniškų bankų: apgyvendinimo, vežimo, skolinimo ir kitas paslaugas galima teikti daug paprasčiau ir pigiau – vieni kitiems. Deja, toks paslaugų teikimas paprastai užsitraukia bent dviejų šalių nepalankumą.

Pirmiausia nepatenkinti tradiciniai šių paslaugų teikėjai: viešbučiai, taksi įmonės, bankai ir pan. Pasikeitusią situaciją jie vertina kaip nesąžiningas žaidimo taisykles. Kodėl įprastos paslaugos yra reguliuojamos (pvz., veiklos lincencijomis, darbo santykių reguliavimu, higienos, saugumo ir kt. reikalavimais), o dalijimosi ekonomikos platformos, įmonės – ne?

Antra, nepatenkintos valstybės institucijos, prižiūrinčios šias rinkas. Mat tradicinių sektorių reguliavimas paprastai pristatomas kaip būtinas norint apsaugoti vartotojus (dažnai pačius nuo savęs, pvz., skolinimosi atveju). Tad jei dalijimosi platformos nebus sureguliuotos taip pat, kaip kitos jau seniai veikiančios sektoriaus įmonės, nukentės vartotojas. Todėl reguliuojančių institucijų nuomone, dalijimosi ekonomika yra savotiška grėsmė.

Žinoma, realybė ne tokia paprasta. Griežtas reguliavimas brangina paslaugas, daro įmones ir jų paslaugas nelanksčias. Reguliavimas taip pat neretai naudojamas kaip būdas iš rinkos išstumti kitiems, mažesniems rinkos dalyviams. Juk galima teigti, kad privalomais kokybės, higienos ar saugumo standartais siekiama apsaugoti vartotoją (nes jis pats nesupranta, negali teisingai pasirinkti). O iš tikrųjų reguliavimu siekiama išstumti rinkos dalyvius, kurie šių reikalavimų neatitinka ir galbūt nenori atitikti, nes siekia teikti pigią, paprastą paslaugą. Todėl reguliavimu gali būti tiesiog siekiama iš rinkos išstumti dalijimosi ekonomikos paslaugas.

Taigi dalijimosi ekonomikos paslaugų atsiradimas rinkoje yra savotiškas išbandymas – kaip bus žiūrima į jų reguliavimą. Yra bent du pasirinkimai. Pirma, naują būdą, kaip teikti paslaugas, ir santykinai mažesnį jų reguliavimą matyti kaip grėsmę vartotojams. Tokiu atveju reguliuotojai bandys šias paslaugas „sugrūsti“ į esančius reguliavimo rėmus.

Antras būdas – dalijimosi ekonomikos atsiradimą priimti kaip ženklą, kad dabartinis tradicinis paslaugų teikimo modelis ir griežtas jo reguliavimas yra neefektyvus. Kad dalijimosi ekonomikos atsiradimas yra gaivi alternatyva, proga reguliavimą mažinti apskritai.

Kol Lietuvoje dalijimosi ekonomika neįgavo pagreičio, sunku pasakyti, koks bus valdžios požiūris. Tačiau jau yra pavyzdžių, sufleruojančių, kokia bus kryptis.

Pavyzdžiui, Lietuvoje politikų ir valstybės institucijų požiūris į smulkiuosius vartojimo kreditus yra, švelniai tariant, nepalankus. Motyvuodami neatsakingo skolinimosi pavyzdžiais politikai ir valstybės institucijos siekia vis griežtinti vartojimo kreditų išdavimą – griežtinti reklamą, žmonių mokumo tikrinimą, riboti palūkanų dydį, neleisti skolinti greičiau nei per dvi dienas, didinti atsakomybę už pažeidimus.

Lietuvoje atsiradus vienai iš dalijimosi ekonomikos paslaugų – tarpusavio skolinimui (kai žmonės per interneto platformą skolina pinigus vieni kitiems), ši veikla jau yra legalizuota, tačiau ją taip pat siūloma „pakišti“ po tuo pačiu griežtinamu Vartojimo kreditų įstatymu. Kitaip sakant, tarpusavio skolinimą norima reguliuoti lygiai taip, kaip ir įprastinę vartojimo kreditų išdavimo veiklą.

Toks tarpusavio skolinimo veiklos „spraudimas“ po Vartojimo kreditų įstatymu reiškia, kad tarpusavio skolinimo platformų veikla apribojama vartojimo kreditų rėmais. Pasaulyje yra įvairių tarpusavio skolinimo rūšių, pvz., skolinimas su nekilnojamojo turto užstatu, skolinimas smulkiajam verslui ar mokslui. Tad griežtumo dvasia persmelktu Vartojimo kreditų įstatymu bus apribota ir tarpusavio skolinimosi veikla. Kyla grėsmė, kad toks reguliavimas taps nelankstus, neatsižvelgs į tarpusavio skolinimo specifiką. Bet juk būtent tokios platformos ir yra alternatyva taip visų nemėgstamiems smulkiesiems kreditams ar bankams.

Proveržis visuomet susijęs su rizika. Neįmanoma pasinaudoti naujovių teikiamomis galimybėmis, jei kiekviename žingsnyje bijome suklupti. Į dalijimosi ekonomikos atsiradimą turėtume žiūrėti kaip į galimybę, naujas paslaugas, geresnį vartotojų poreikių tenkinimą, darbo vietas ir investicijas, o ne kaip į grėsmę, kurią reikia suvaldyti apraizgant reguliavimu.

Lietuvą, besidžiaugiančią sėkmingu euro įvedimu, jau spėjo pasiekti nemažai blogų žinių apie eurą ir euro zonos šalis.

Euro zonos šalių ekonomika stagnuoja. Bendras euro zonos šalių augimas 2014 m. sieks apie 1 proc. Tai reiškia, kad jų BVP vis dar nebus pasiekęs aukščiausio prieš nuosmukį buvusio 2008 m. lygio.

Iš trijų didžiausių euro zonos ekonomikų, sudarančių apie 70 proc. euro zonos BVP, geriausiai atrodo Vokietija. Jos metinis BVP augimas III ketvirtį siekė 1,2 proc. Prancūzijoje ir Italijoje jis siekė atitinkamai vos 0,2 ir –0,7 proc.

Kaip rodo naujausias gruodžio mėnesio pirkimo vadybininkų indeksas „Markit“, artimiausiu metu euro zonos šalių laukia lėtas augimas. Italijoje ir Prancūzijoje indeksas rodo neigiamas augimo perspektyvas. Tarp ES šalių yra ir augančių ekonomikų (pvz., Airija, Makedonija, Malta, Lenkija, Baltijos šalys). Vis dėlto jų svoris bendrame ES BVP yra santykinai mažas ir neatsveria smunkančių ekonomikų.

Lėtas euro zonos augimas patvirtino tai, ko buvo tikėtasi, taigi nieko nenustebino. Tačiau naujienų vis dėlto yra. Pavyzdžiui, jau antrąją naujų metų savaitę euras dolerio atžvilgiu smuko į prieš devynerius metus buvusias žemumas. Taip rinkos sureagavo į keletą įvykių.

Pirma, paskelbta, kad gruodžio mėnesį per metus euro zonoje kainos sumažėjo 0,2 proc. Kainų mažėjimas yra nesuderinamas su Europos centrinio banko (ECB) pozicija ir tikslu užtikrinti, kad kainos per metus augtų vidutiniškai po du procentus. Tai reiškia, kad ECB, norėdamas spartinti kainų augimą ir stimuliuoti ekonomiką, tikriausiai imsis kontroversiškai vertinamo kiekybinio skatinimo. Skatinimas yra tuomet, kai centrinis bankas „spausdindamas“, tai yra daugindamas, pinigus superka valdžios skolą bei kitus vertybinius popierius ir taip didina bendrą pinigų kiekį, kitaip tariant, juos „atskiedžia“. Tad, nors Lietuvoje eurai nauji, apskritai euras – jau gerokai pasidėvėjęs.

Antra, euras dar labiau krito Vokietijoje prasidėjus kalboms, kad Graikijoje sausį vyksiančius rinkimus tikriausiai laimės kairiųjų populistų partija „Syriza“. Ši partija žada atsisakyti taupymo ir reformų programos, kurią pasižadėjo vykdyti mainais už paskolą, gautą iš ES, kai nebesugebėjo suvaldyti pašlijusių valstybės finansų. Vokietijoje pradėta diskutuoti, kad, priešingai nei 2010 ar 2011 m., Vokietija yra pasirengusi svarstyti Graikijos pasitraukimo iš euro zonos galimybę.

Kokia viso to svarba Lietuvai? Stojome į euro zoną su mintimi, kad didžiausios euro ir euro zonos problemos jau praeityje. Bent taip teigė tie, kurie buvo optimistiškiausiai nusiteikę dėl euro įvedimo Lietuvoje. Tai nebuvo tiesa tuomet, nėra tiesa ir dabar – metų pradžios naujienos iš euro zonos tai tik patvirtina. Įstojome į euro zoną, kurios ekonominės perspektyvos neaiškios, šalys nevykdo būtinų reformų ir yra smarkiai įsiskolinusios, o ekonomines problemas bandoma spręsti tiesiog dauginant ir leidžiant į rinką vis labiau nuvertėjančius eurus. Gal Lietuvoje euras įvestas ir sėkmingai, bet dėl paties euro ar euro zonos šalių artimiausios ateities džiūgauti nėra ko.

Įdomu, kad naujoji Lietuvos valiuta yra kur kas labiau politizuota nei buvusi. Įsivedusi valiutų valdybos modelį 1994 m. Lietuva parodė, kad jos prioritetas yra pinigų stabilumas. Sutarėme, kad lito patikimumas yra ekonomikos pagrindas. Per kilusias ekonomines krizes demonstravome, kad pinigų stabilumas ir vengimas pagundos imtis pinigų politikos, tai yra dauginti pinigus ir leisti juos į rinką, – buvo sunki, bet teisinga pozicija. Litą depolitizavome, apsaugojome nuo politikų ir bankininkų įgeidžių, ir tai pasiteisino.

Tačiau dabar Lietuvoje pradeda cirkuliuoti valiuta, kurios atžvilgiu vykdoma visai kitokia, net priešinga politika. Euras tampa vis labiau politizuotas, tai yra vykdant pinigų politiką, dauginant pinigus ir nuleidžiant palūkanas praktiškai iki nulio siekiama visai kitų, o ne pinigų stabilumo tikslų. Siekiama gelbėti neatsakingų šalių viešuosius finansus, palaikyti finansų sistemos stabilumą, mažinti euro zonos šalių skolas, gaivinti niekaip neatsigaunančią ekonomiką. Pavyzdžiui, ekonomistai prognozuoja, kad sausio 22 d. ECB turėtų paskelbti naują euro zonos pinigų politikos etapą, per kurį ECB pirks euro zonos šalių obligacijas ir taip į rinką bus paleista nuo pusės iki vieno trilijono naujų eurų. Taip siekiama atgaivinti ekonomiką ir paspartinti kainų augimą.

Lietuva, kaip visavertė euro zonos šalis, yra ir ECB vykdomosios valdybos narė, dalyvaus priimant pinigų politikos sprendimus. Kokia bus Lietuvos pozicija dėl šių klausimų, kurie ilgainiui nulems Lietuvoje cirkuliuojančių naujųjų pinigų ateitį?

Viena vertus, tai, kad Lietuvoje valiutų valdybos modelis sėkmingai veikė 20 metų ir jo nebuvo atsisakyta, leistų galvoti, kad Lietuva kartu su Vokietija turėtų skeptiškai vertinti ECB vykdomą politiką ir kiekybinį skatinimą. Ekonomikos problemos nebus išspręstos prileidžiant į rinką naujų pinigų, nuvertinant eurą, prisiperkant skolos vertybinių popierių ir taip naujais pinigais finansuojant prasiskolinusių bei neatsakingų šalių valdžios skolą.

Kita vertus, esama pavyzdžių, kad Lietuva be didelių priekaištų paklūsta ar net pritaria didžiųjų ES šalių pozicijai net ir tuomet, kai jai pačiai tai nėra naudinga. Pavyzdžiui, ES akcizų politika lemia tai, kad akcizinės prekės Lietuvoje įperkamos beveik sunkiausiai visoje ES, ji sukelia didelę dalį šešėlio mūsų šalyje. Prisidėjimas prie kiekybinį skatinimą palaikančių šalių Lietuvai reikštų esminį savo pozicijos pinigų politikos atžvilgiu pakeitimą. Lietuvos balsas ECB vykdomojoje valdyboje nėra nei svarbus, nei lemiamas. Nepaisant to, tapus vienai iš šeimininkų Lietuvai vertėtų jungtis prie rato tų, kurie yra atsakingi ir neieško lengvų, bet ilgainiui žalingų sprendimų. Juolab kad Lietuva jau ilgai demonstravo tai galinti.

Euro zona nėra tik pinigų politika. Vis dar lieka klausimas, ką daryti su nedrausmingomis šalimis. Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas, vertindamas galimą Graikijos išstojimą iš euro zonos, tvirtino, kad Lietuvos tai stipriai nepaveiktų, nes ji neturi daug ekonominių ryšių su Graikija. Tačiau to neužtenka. Kaip euro zonos šalis, turime spręsti, kaip Graikijos išstojimas paveiktų patį eurą.

Viena vertus, tai galima būtų vertinti kaip euro žlugimo pradžią, nes tai rodytų, kad euro sistema negali užtikrinti visų euro zonos šalių disciplinos ir ekonominio gyvybingumo. Kita vertus, juk Graikijos išėjimas iš euro zonos reikštų, kad pasitraukia ne stipriausia (pvz., Vokietija), o silpniausia euro grandis. Tvari sistema turi turėti mechanizmą, kaip iš jos pašalinti negyvybingas, nefunkcionuojančias dalis. Tad išėjimo mechanizmo buvimas gali reikšti ne euro zonos silpnėjimą, o sustiprėjimą. Panašiai kaip rinkoje efektyvios įmonių bankroto sistemos buvimas yra būtina progreso ir teigiamų pokyčių prielaida.

Taigi eurą Lietuva įsivedė sėkmingai, tačiau tai tik pradžia. Sėkmingas įvedimas dar nereiškia patikimų pinigų. Dalyvavimas priimant sprendimus dėl euro ateities bus antras Lietuvos išbandymas.

Vasario pabaigoje vykusio G-20 šalių susitikimo dalyviai laužė galvas, kaip stabdyti kainų didėjimą, tapusį pasauliniu reiškiniu. Kylančios kainos visuomet sukelia stiprią žmonių ir politikų reakciją. Politikai dažnai tiesiog atsiliepia į žmonių susirūpinimą ir nepraleidžia progos rasti kaltų bei juos pasmerkti. Taip pat dažnai kaltų ieškoma visai ne ten, kur reikėtų. G-20 susitikime dėl konkrečių priemonių sutarta nebuvo. Nenuostabu – G-20 šalių valdžioms labai sunku tvarkytis su kainų didėjimu tuomet, kai pačios jį ir sukelia.

Kainas lemia paklausa, t.y. žmonių pasirinkimas vartoti konkrečios prekės daugiau ar mažiau, taip pat pasiūla, t.y. kiek verslas gali pasiūlyti rinkai konkrečios prekės. Didėjant prekių paklausai ir mažėjant pasiūlai kainos kyla, ir atvirkščiai. Tai visiems gerai žinomas dėsnis.

Kainų kitimas – nuolat vykstantis, įprastas procesas. Žmonės yra pripratę prie kainų pokyčių. Kai kurių kainų kitimo jie net nepastebi, nes šių prekių neperka arba perka jas labai retai. Taip pat kainų augimas visada sulaukia daug daugiau dėmesio ir analizės, nei jų mažėjimas. Svarbu tai, kad rinkoje vykstantys pasiūlos ir paklausos pokyčiai daugiau ar mažiau nepriklausomi nuo valdžios.

Tačiau šiandieniniame pasaulyje viena labai svarbi ir dažnai nepastebima kainų dedamoji yra visiškai priklausoma nuo valdžios – tai pinigų kiekis. Pinigų ir prekių kiekio santykis ir yra kaina. Jei prekių kiekis nesikeičia, bet valdžia pridaugina pinigų – keičiasi prekių kaina. Pinigų kiekiui ekonomikoje didėjant sparčiau nei sukuriamų prekių kiekiui, kainos neišvengiamai kyla. Taigi kylančios kainos gali rodyti ne didėjančią prekių paklausą ar mažėjančią pasiūlą, o didėjantį pinigų kiekį ir jų nuvertėjimą.

Šiandieniniame pasaulyje popierinius pinigus kuria ir jų kiekį reguliuoja centriniai bankai. Jie pinigų kiekį tik didina, bent jau tokie yra faktai, ir tai valdžiai naudinga. Naujų pinigų kūrimas ir jų panaudojimas valdžios pasirinktais būdais yra nematomas mokestis, nematoma našta žmonėms. Pinigai dėl infliacijos praranda dalį savo vertės. Ši vertė atitenka tiems, kurie pirmieji pasinaudoja naujai išleistais pinigais (pvz., verslai, kuriems valdžia paskolina arba kuriuos gelbsti naujai sukurtais pinigais).

Kita labai svarbi pinigų dauginimo priežastis – centrinių bankų veikla yra grindžiama idėja, kad pinigų kiekio didinimas skatina ekonomiką.

Centriniai bankai šio ekonomikos nuosmukio laikotarpiu itin sparčiai didino pinigų kiekį. Geriausias pavyzdys – JAV. Jų centrinio banko turtas, 2008 m. viduryje siekę apie 916 mlrd. dolerių, iki 2010 m. pabaigos išsipūtė iki 2,4 trln. dolerių, t.y. išaugo 2,6 karto. (Centrinio banko turtas atspindi jo išleistų pinigų kiekį.) Šiek tiek konservatyviau, tačiau ta pačia linkme veikė ir Europos centrinis bankas (ECB). Nuo 2008 m. pradžios iki 2010 m. pabaigos ECB turtas išaugo apie 50 proc. Popierinių pinigų nuvertėjimą rodo ir jų santykis su dar visai neseniai buvusiais tikraisiais, iš oro nekuriamais pinigais, t.y. auksu. Per dvejus metus JAV doleris aukso atžvilgiu nuvertėjo daugiau nei 50 proc.

Taigi centriniai bankai, didindami pinigų kiekį, nuvertina pinigus ir sukelia kainų augimą. Taip jie užprogramuoti veikti – nemažai pasaulio centrinių bankų, tarp jų ir ECB, yra nusibrėžę konkretų infliacijos tikslą (pvz., ECB siekia 2 proc. vartotojų kainų augimo per metus). Tai reiškia, kad jų veiklos tikslas – po truputį mažinti pinigų vertę ir didinti kainas. Jie tai vadina kainų stabilumu – būtent tokį tikslą išsikėlęs beveik kiekvienas centinis bankas.

Gali atrodyti – o kas čia tokio, juk kelių procentų kainų augimas per metus nėra nieko baisaus. Tačiau vartotojų kainų indekso pokytis, kuriuo matuojama infliacija, parodo tik dalį tikrojo kainų augimo. Labai didelę dalį sudaro paslėptas kainų augimas, mat nesant pinigų emisijos kainos iš tikrųjų turėtų kristi dėl nuolat tobulėjančių gamybos metodų ir didėjančio produktyvumo. Geras pavyzdys – mažėjančios kompiuterinės technikos kainos. Jos mažėtų dar labiau, jei nedidėtų pinigų kiekis.

Taigi kol turime centrinius bankus ir niekuo nepadengtus popierinius pinigus – nuolatinis kainų kilimas neišvengiamas. Tai nėra vienintelis veiksnys analizuojant kainų pokyčius, tačiau labai svarbus, ir vienintelis toks, kurį valdžia yra linkusi ignoruoti. Suprantama, kodėl G-20 atstovai išsiskirstė neradę išeities.

Šių metų pradžioje Vyriausybės nutarimu įsteigta Valstybės pažangos taryba artimiausiu metu turėtų sukurti ilgalaikę Lietuvos strategiją. Nors ambicingų planų ir strategijų mes jau ir iki šiol turėjome daug (Šiaurės Baltijos paslaugų centras iki 2015 m., inovacijų centras iki 2020 m. ir pan.). Iš viso Lietuvoje jau turime daugiau nei 200 vidutinio ir ilgo laikotarpio strategijų.

Paprastam žmogui, valstybinių strategijų fragmentus retkarčiais išgirdusiam per televizorių ar sužinojus iš spaudos, gali pasidaryti nejauku – saujelės žmonių kuriamos strategijos ir planai turėtų reikšmingai paliesti kiekvieną šalies gyventoją, taip pat ir jį patį. Kita vertus, dažnas aiškaus ir tvirto ryšio tarp plano ir vykdomos ekonominės politikos nebuvimas leidžia nusiraminti – ši strategija tikriausiai tik dar vienas formalus paukščiukas prie nuveiktų darbų sąrašo. Strategijos yra per aukštai ir jų per daug, kad galėtų reikšmingai paliesti kasdienį žmonių gyvenimą. Tokia padėtis verčia susimąstyti apie žmogaus ir valdžios ilgalaikių planų kūrimo santykį.

Projekto “Lietuva 2030″, skirto šalies ilgalaikei strategijai kurti, interneto puslapyje galima rasti mintį, iliustruojančią šios strategijos kūrimo idėją: “Daugelis žmonių ir dabar laukia, kol kas nors ateis ir pasakys, ką daryti. Reikia pačiam nuspręsti, ką daryti su savo gyvenimu.” Paradoksalu, jog šis teiginys pateikiamas kaip siekio sukurti Lietuvos strategiją, ilgalaikį plėtros planą iliustracija. Viena vertus, ji prieštarauja valstybinio planavimo idėjai: jei reikia spręsti pačiam žmogui, kodėl sprendžia valdžia? Kita vertus, ji teigia pasitikėjimą žmogumi, kurio valdžia neturi.

Valdžios demonstravimo, jog žmogus negali savimi pasirūpinti ir jį reikia nukreipti bei drausminti, apstu: darbo santykių reguliavimo griežtumas neva ginant darbuotojo interesus, valstybinio socialinio draudimo sistema, neigiant privataus kaupimo galimybę ir kt. Taigi ar suderinama pasitikėjimu žmogumi ir jo laisve idėja su valdžios noru kurti ilgalaikius planus ir strategijas?

Kiekvienas žmogus perka jam reikalingas prekes ir paslaugas, renkasi sau perspektyvią profesiją bei priimtiną darbdavį, kuria verslą tikėdamas jo sėkme. Pagal tokį pat dėsnį juda ir kapitalas – tenkindamas didžiausią paklausą turinčius ir žmonių poreikius. Tai vyksta spontaniškai ir tuo pat metu tai yra jėga, formuojanti šalies ūkį, nulemianti jo plėtros kryptį, konkurencingas ir mažiau konkurencingas ūkio šakas. Šiame procese laisvu apsisprendimu ir pasirinkimu dalyvauja kiekvienas ekonomiškai aktyvus žmogus.

Visai kas kita, kai valdžia iš anksto nusprendžia ir suplanuoja, kokios bus konkurencingiausios šalies ūkio šakos po 20 metų, į kokių darbo vietų kūrimą investuoti, kur link bus kreipiamas šalies potencialas. Kol šios strategijos yra popierinės – jos bereikšmės. Tačiau tuomet, kai planai ir strategijos virsta valdžios kišimosi į rinką pagrindu – subsidijavimu, reguliavimu, perskirstymu, išteklių telkimu atskirose sektoriuose, jie riboja žmonių pasirinkimo galimybę ir jų reikšmę. Įvairių planų ir strategijų rengimas yra nepasitikėjimo visuomene, žmogumi, jo apsisprendimo ir veiksmų laisve, galimybėmis planuoti ir pasirinkti tinkamiausią kelią išraiška.

Ar tai reiškia, jog tam, kad nebūtų ribojama žmonių laisvė veikti, patiems kurti savo gyvenimą ir kartu šalies ateitį, valdžia turi atsisakyti ilgalaikių planų ir strategijų? Ne, tačiau šie planai turi būti kitokie. Reikia identifikuoti prieš tai buvusio kalno strategijų ir planų nesėkmę ir keisti jų esmę. Strategijos ir planai turi būti nukreipti ne į šalies ūkio kūrimą, o į žmonių galimybių laisvai rinktis ir kurti šalies ateitį didinimą. Šiuose planuose turi būti numatytos ne perspektyviausios ateities profesijos ar sektoriai, o tokių probleminių sričių, kaip mokesčiai, darbo santykių reguliavimas, teritorijų planavimas, nuosavybės apsauga ir kt., ateities sąlygos. Tai turi būti ilgalaikis planas, kaip bus gerinamos ekonominės veiklos sąlygos, mažinami mokesčiai ir reguliavimai, naikinami konkurencinės aplinkos iškraipymai

Lietuvoje didėja ne tik mokesčiai ir nedarbas. Dar vienas reiškinys, tapęs karčia nūdienos tikrove, – ištįsusi šešėlinė ekonomika. Ir liūdniausia, kad kol kas nematyti jokių jos mažėjimo ženklų.

Gegužės mėnesį Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) užsakymu tyrimų bendrovės “Spinter tyrimai” atliktos reprezentatyvios apklausos duomenimis, beveik 40 proc. šalies gyventojų praėjusiais metais gavo šešėlinių pajamų (pinigų vokelyje, nesumokėjus ar nuslėpus dalį mokesčių, pvz., neįsigijus verslo liudijimo, neturint individualios veiklos pažymėjimo, nelegaliai pardavus cigaretes, degalus ar alkoholį).

Duomenys apie Lietuvos gyventojų gaunamas šešėlines pajamas papildo LLRI Lietuvos ekonomikos tyrimo metų pradžios duomenis, kad 2009-aisiais 37 proc. ūkio vienetų bent dalį savo veiklos vykdė pasitraukę į šešėlį. Manoma, kad 2010 m. ši dalis padidės iki 42 proc. To paties tyrimo duomenimis, 2009 m. šešėlinė ekonomika sudarė apie 24 proc. BVP, 2010-aisiais padidės iki 27 proc.

O kokie šešėlinės ekonomikos mastai kitose šalyse? Labiausiai ji išplitusi Pietų Europos šalyse: visų pirma Graikijoje (25 proc.), Italijoje (22 proc.), Ispanijoje ir Portugalijoje (19 proc.). Po jų eina Skandinavijos šalys, kuriose šešėlis sudaro apie 15 proc. BVP. Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje jis siekia apie 11 proc. BVP, o tarp skaidriausių šalių minima JAV (7 proc.), Šveicarija (8 proc.) ir Japonija (9 proc.).

Šešėlinės ekonomikos tyrinėtojai Larsas P.Feldas ir Friedrichas Schneideris ištyrė šešėlinę ekonomiką 30-yje šalių, priklausančių Tarptautinei ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai, ir padarė keletą išvadų. Jų vertinimu, didžiausios įtakos turi mokesčių dydis – kuo didesnis skirtumas tarp legalios darbo vietos kainos ir pajamų į rankas, tuo didesnė paskata įsidarbinti nelegaliai.

Tačiau dažnai net ir reikšmingas tiesioginės mokesčių naštos sumažinimas nepriverčia susitraukti šešėlio, nes mažinant mokesčius labai svarbu atsižvelgti į kitus veiksnius, tokius kaip reguliavimas, mokesčių sistemos sudėtingumas. Mokesčių ir reguliavimų mažinimas – daug veiksmingesnis būdas siekiant kovoti su šešėliu nei bet kokios baudžiamosios ir atgrasomosios priemonės. Autorių teigimu, mokesčių pakėlimas paaiškina apie pusę šešėlinės ekonomikos dinamikos, o mažiau šešėlio esama valstybėse, kuriose surenkama daugiau mokesčių taikant mažesnius jų tarifus.

Taip pat pabrėžiamas ir reguliavimo (ypač darbo rinkos) vaidmuo šešėlinei ekonomikai. Reguliavimas padidina darbo vietos kainą, ir nors ši kaina lyg karšta bulvė gali būti permesta darbuotojui, ji sukuria papildomą paskatą dirbti šešėlyje. Šalys, turinčios griežtesnį darbo santykių reguliavimą, turi ir didesnę šešėlinės ekonomikos dalį.

Beje, šešėlinės ekonomikos dydis maždaug penktadaliu priklauso nuo tradicijos mokėti mokesčius. Juk mokesčių mokėjimas – savotiška sutartis, kuri sukuria teises ir pareigas ne tik mokesčių mokėtojui, bet ir mokesčių rinkėjui. Todėl mokesčių mokėjimo tradicija glaudžiai susijusi su tuo, kaip mokesčių mokėtojai suvokia valstybės paslaugų, teikiamų už jų mokamus mokesčius, kokybę. Mokesčius labiau linkstama mokėti tuomet, kai manoma, kad priimami teisingi politiniai sprendimai. Šis aspektas ypač aktualus Lietuvai. Akivaizdu, kad tai, kaip daro valdžia, dažniausiai skiriasi nuo to, kaip norėtų tvarkytis Lietuvos žmonės. Taigi prie polinkio nemokėti mokesčių nemažai prisideda pati valdžia ir netinkami jos sprendimai.

Daugumoje šalių pasirinktas kovos su šešėliu būdas buvo atgrasymas, t.y. bausmių didinimas ir galimybės jų išvengti mažinimas. Nors atgrasymas, kaip kovos su šešėline ekonomika būdas, pabrėžiamas tiek teorijoje, tiek plačiai taikomas praktikoje, pasak F.Schneiderio ir L.P.Feldo, nėra beveik jokių empirinių įrodymų, kad jis iš tiesių duoda rezultatų.

Šis tyrimas parodo daugybę tendencijų, bet kyla retorinis klausimas, ar visada reikia empirinių įrodymų ir kitų šalių klaidų apžvalgos tam, kad suprastume logiškus ir iš anksto aiškius valdžios sprendimų padarinius?

Lietuvai tinkamiausias minėto tyrimo teiginys yra toks: buvusios Sovietų Sąjungos šalys turi itin nuodingą didelių mokesčių ir reguliavimų naštos, mažos įstatymų įgyvendinimo viršenybės, didelio korupcijos masto ir iš to kylančio didelio šešėlio kokteilį. Belieka imtis tinkamų sprendimų.