Šiuo metu viena aštriausių visuotinių problemų – infliacija – didina neapibrėžtumą ir meta naujus iššūkius pasaulio ekonomikoms. Ar išjudins ji euro zonos palūkanų normas?

Statistikos departamentas skelbia, kad praėjusių metų paskutinį ketvirtį darbo užmokestis padidėjo 0,2 proc., palyginti su ketvirtuoju 2009 m. ketvirčiu. Auga darbo užmokesčio prognozės 2011 metams, dabar siekiančios apie 3 proc., didėja ir nerimas dėl infliacijos. Metinė infliacija (2011 m. sausio mėn., palyginti su 2010 m. sausio mėn.) sudarė 2,8 proc., o didžiausią įtaką bendrajam kainų pokyčiui turi vis dar besitęsiantis spartus maisto produktų ir energetinių žaliavų brangimas. Tiesą sakant, su šiomis problemomis susiduria visa Europa.

Preliminariais duomenimis, sausį metinė infliacija euro zonoje siekė 2,4 proc., gruodį rodiklis sudarė 2,2 proc. Europos centrinis bankas (ECB) laikosi nuostatos, kad metinė infliacija turėtų būti apie 2 proc., tačiau esant ryškiems valstybių infliacijos skirtumams, ECB sunkiau taikyti bendrą regiono pinigų politiką. Pavyzdžiui, metinė Airijos defliacija siekė –0,8 proc., tuo metu Belgijoje kainos kilo 3 proc. greičiu, dar sparčiau gyvenimas brango naujoje euro zonos šalyje narėje – Estijoje. Vis garsesnės ECB atstovų ir ekspertų kalbos dėl kainų lygio augimo formuoja rinkos dalyvių lūkesčius ir kelia abejonių, kad bazinės palūkanos išliks rekordiškai žemos – siekiančios vos 1 proc.  Šių metų gale tikėtinas pinigų politikos griežtinimas gali subręsti ir ketvirčiu anksčiau, jei ECB pasiduos infliacijos spaudimui.

Prasidėjęs laukiamas ECB palūkanų normų didinimo ciklas paveiktų ir Lietuvos finansų rinką. Dabar 5 m. trukmės kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandorių reikšmės (CDS) liudija santūrų finansų rinkų pasitikėjimą Lietuvos viešaisiais finansais, o tarpbankinių paskolų palūkanų normos litais (VILIBOR) yra pastebimai priartėjusios prie atitinkamo rodiklio eurais (EURIBOR). Lietuvos banko skelbiamos vidutinės naujų būsto paskolų nacionaline valiuta palūkanų normos 2010 m. pabaigoje siekė 4,75 proc., t.y. 4 proc. punktais buvo mažesnės nei 2009 m., eurais – 3,71 proc. (prieš metus buvo daugiau nei 4 proc.). Taigi namų ūkių įsipareigojimų tvarkymo našta dabar gerokai palengvėjusi. Tačiau kiek ilgai tuo bus galima džiaugtis?

Lietuvoje būsto paskolas yra paėmę 11,3 proc. visų namų ūkių, tai yra gerokai mažiau nei šalyse kaimynėse. Be to, gyventojams suteiktų paskolų būstui įsigyti portfelis beveik nepakito (paskutinį 2010 m. ketvirtį šių paskolų likutis buvo 0,7 proc. mažesnis nei prieš metus), o atpigus nekilnojamajam turtui ir ekonomikai rodant vis ryškesnius atsigavimo požymius, veikiausiai būsto paskolų portfelis šiemet pradės augti. 2009 m. būsto paskolą turintis namų ūkio narys vidutiniškai “į rankas” gaudavo apie 2540 Lt mėnesio pajamų, arba pusantro karto daugiau nei vidutiniškai Lietuvos gyventojas. Pernai šie rodikliai dar sumažėjo. Nors išgyvenę ekonominį nuosmukį namų ūkiai pradėjo atsakingiau vertinti savo pajamas ir svarbesniu veiksniu laiko faktiškai gaunamas, o ne planuojamas gauti pajamas, vis dėlto žmonėms, turintiems ar planuojantiems prisiimti finansinių įsipareigojimų, reikėtų suvokti, kad žemos palūkanų normos neilgalaikės, ir įvertinti, kaip jų šeimų biudžetams turėtų atsiliepti didėsiančios palūkanų normos. Šiuo metu vidutinio dydžio 150 tūkst. Lt paskolai mėnesio įmoka sudaro apie 800 Lt, ir 0,5 proc. punkto palūkanų normos didėjimas per metus “kainuotų” daugiau nei trečdalį trylikto (negarantuoto!) vidutinio atlyginimo.

Įsisukusi infliacijos pasiutpolkė stiprina apmaudą dėl priešingą tendenciją sekančių indėlių palūkanų. Kainų lygiui sparčiai išaugus realios indėlių palūkanų normos artimos nuliui. Vidutinės palūkanų normos naujam indėliui litais mažėjo ir namų ūkiams 2010 m. lapkritį sudarė 1,79 proc., gruodį 1,67 proc., nors visi dar puikiai mena prieš metus buvus 6,3 proc. ir daugiau. Tačiau vargu ar bazinių palūkanų normų pagyvėjimas gali kompensuoti indėlių nuvertėjimą dėl sparčių infliacijos tempų, greičiausiai jį tik kiek pristabdytų.

Nors tiksliausia prognozė neteikia skaičių arba datos, tačiau ECB sprendimo dėl palūkanų normų kilstelėjimo laukiama rudenį. Todėl glaustai apžvelgę grėsmes ir perspektyvas finansų rinkoje, laukime skolinimosi brangimo.

Vienas didžiausių šių metų rūpesčių bus jaunimo emigracija ir gilėjanti struktūrinio nedarbo problema.

Ekonomistai, verslininkai, politikai ir gyventojai – visi žiūri į 2011-uosius su nerimu ir viltimi. Daugelį kamuoja klausimai, ar gyvenimas Lietuvoje pagaliau pradės gėrėti. Ar didės darbo vietų skaičius ir atlyginimai? Ar gyventojai galės išleisti daugiau pinigų ne pirmo būtinumo prekėms, o įmonės – investicijoms? Ar “Sodra” atlaikys susidariusį spaudimą, ar nemažės pensijos?

Tad ką mums žada 2011-ieji? Ar galima bus juos nominuoti grįžimo į tvarią ūkio plėtrą metais?

Visų pirma spartesnės ūkio plėtros leidžia tikėtis palanki lyginamoji bazė, susiformavusi po išskirtinio nuosmukio 2009 m. ir ne ką teatsikūrusi pernai. Optimizmo teikia ir dinamiškas Lietuvos eksporto rinkų Rytuose vystymasis. Dėl užsienio prekybos suaktyvėjimo puikius rodiklius demonstruoja daugelis į išorę orientuotų ekonominių veiklų, o kelius NVS šalyse “pramynęs” transporto sektorius mena prieškrizinį lygį. Tačiau vertinant eksporto perspektyvas ateinančiais metais išlieka ryškus neapibrėžtumas dėl lietuviškos kilmės produktų eksporto, nes pagrindinė jų rinka – išskirtinių fiskalinių problemų slegiama ES – atsigauna lėtai ir vangiai.

Jei vertinsime praėjusių metų rezultatus, į vidaus rinką nukreiptos veiklos nesugebėjo išsivaduoti iš sąstingio. Tačiau fiksuoti pirmieji stabilizacijos ženklai darbo rinkoje – registruotų bedarbių mažėjimas, nedrąsus atlyginimų atsispyrimas nuo dugno ir t.t. – leidžia tikėtis lūžio šiemet. Nedarbo mažėjimas įgaus pagreitį, o kvalifikuotos darbo jėgos stygius duos stimulą kilti vidutiniams atlyginimams. Vis dėlto jį stabdys įšaldytos algos viešajame sektoriuje.

Namų ūkiai taip pat šiek tiek atsikvėps – stabilizuosis ir pagyvės vidaus vartojimas. Sumažėjus bedarbių, padidėjus disponuojamoms pajamoms ir sustiprėjus optimizmui gyventojai pradės po truputį didinti vartojimo išlaidas. Tai turės teigiamą poveikį į vidaus rinką orientuotiems sektoriams (mažmeninei prekybai, paslaugoms) ir importuotojams.

Laukiame ir tam tikro atšilimo kredito rinkoje: nustos mažėti bendras paskolų portfelis, o būsto kreditavimas didės.

Paskolų portfelis 2010 m. sumažėjo apie 5 proc., 2011-aisiais maždaug tiek pat padidės, 2012-aisiais augimas turėtų paspartėti iki 10 proc. Be to, jau atėjo laikas investicijoms į gamybinius pajėgumus. Vis dėlto Lietuvos įmonių investicijų į mašinas ir įrengimus ir BVP santykis pernai buvo mažiausias ES. Tačiau 2010 m. nuotaikos verslo sektoriuose pamažu giedrėjo, nefinansinių įmonių pelningumas vėl grįžo į teigiamą zoną, galima tikėtis ir spartesnio ES fondų panaudojimo.

Vienas skaudžiausių dalykų ir šiemet išliks jaunimo emigracija ir gilėjanti struktūrinio nedarbo problema. Nematyti priežasčių, dėl kurių turėtų nuslopti emigracija, juolab kad ES šalys (pirmiausia Vokietija) liberalizuoja darbo rinką ir teiksis priimti imigrantus iš Rytų valstybių. Tai atvers naujus kelius kvalifikuotiems Lietuvos specialistams (informatikams, gydytojams, inžinieriams ir t.t.). Intensyvi jaunimo emigracija į užsienio mokymo įstaigas gali dar paspartėti – mokytis užsienyje tapo ne tik prestižo, bet ir studijų kainų reikalu.

Kitas iššūkis susijęs su netolygiu pasaulio ekonomikos atsigavimu. Antrąjį 2010 m. pusmetį prasidėjęs žaliavų ir maisto produktų kainų didėjimas šokdins vartotojus ir šiemet.

Globalizacijos proceso įtraukti turime pripažinti, kad klimato kaita, pasaulinio masto ekonominiai ir kiti iššūkiai tampa vis reikšmingesni ir pastebimi. Tuo dar kartą įsitikinome praėjusiais metais, kai pasaulio rinkose dėl sausros Rusijoje ir kitų gamtos kataklizmų į viršų iššovusios grūdų kainos sukėlė tikrą chaosą tarp gamintojų, perdirbėjų ir vartotojų. Jau pirmomis šių metų dienomis Jungtinių Tautų Organizacija pranešė, kad pasaulinės maisto kainos pasiekė naujas aukštumas ir viršijo 2008 m. rekordą. 2011 m. didesnė infliacija neleis pajusti nominalaus darbo užmokesčio padidėjimo. O kainoms kylant sparčiai, pokyčius vėl labiausiai pajus mažiausiai finansiškai apsaugoti gyventojai.

Yra rizikos, kad Vakarų Europos šalių ir JAV ekonomikos plėtra sulėtės, o tai neigiamai paveiks Lietuvos eksporto skatinamo ūkio augimo tempus.

Taigi Lietuva bus vis dar labiau veikiama atsitiktinumų ir nekontroliuojamų veiksnių. Pastarojo laikotarpio metų gamtos stichijos, fiskalinis euro zonos narių krachas įrodė, kad palankios augimui aplinkos Lietuvai laukti neverta. Todėl svarbu įžvelgti didžiąsias grėsmes ir joms deramai pasirengti.