Premjero Sauliaus Skvernelio sudaryta darbo grupė pateikė aukštųjų mokyklų reformos projektą. Numatyta, kad Kauno universitetas sujungtų Kauno technologijos, Vytauto Didžiojo, Aleksandro Stulginskio ir Lietuvos sporto universitetus. Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) – pirmoji Lietuvos aukštoji mokykla, atsisakiusi studijų sistemos. VDU atkūrimo pradininkė – Kauno akademinė bendruomenė. Atkūrimo iniciatyvinė grupė sukvietė visų Kauno aukštųjų mokyklų bei mokslinių tyrimo įstaigų darbuotojų susirinkimą, kuris įvyko 1988 m. kovo 30 d. suburiant 120 dalyvių. Susirinkimas išrinko VDU Atkūrimo tarybą. Į ją vėliau buvo įtraukti Kauno aukštųjų mokyklų rektoriai, kurių dauguma, kaip paaiškėjo, savarankiško VDU atkūrimui nepritarė.

Mindaugas Saulius VENSLAUSKAS

Vytauto didžiojo universiteto Gamtos mokslų fakulteto profesorius

VDU Atkūrimo taryba pirmininku išrinko prof. Jurgį Vilemą. Taryba suformulavo atkuriamo universiteto pagrindinius principus: 1) remtis 1922 m Kaune įkurto pirmojo lietuviško universiteto autonomijos ir akademinės laisvės principu bei jo tradicijomis; 2) atkuriamas universitetas turėtų būti humanitarinės-sociologinės krypties, lygia greta vystant ir fundamentinių gamtos mokslų studijas; 3) kuriant studijų programas ir vystant mokslo kryptis atliepti Lietuvos poreikius ir vadovautis geriausių Europos ir JAV universitetų patirtimi bei pasiekimais; 4) įtvirtinti studijų mokslo vienovės principą; 5) universitetas turėtų būti nedidelis – kad studentų skaičius kartu su dėstytojų kohorta neviršytų keliolikos tūkstančių žmonių.

Taip suformuluotas tikslas padiktavo artimiausius konkrečius uždavinius, kuriuos imta nedelsiant įgyvendinti. Atkūrimo taryba išrinko septynių mokslininkų Atkūrimo prezidiumą: akad. Jurgį Vilemą (pirmininkas), chemiką prof. Romualdą Baltrušį, matematiką doc. Antaną Karoblį, filologę doc. Joaną Misevičienę, fiziką prof. Vytautą Paliūną, ekonomistą prof. Povilą Zakarevičių ir biofiziką doc. Mindaugą Venslauską. Vėliau į prezidiumo veiklą energingai įsitraukė humanitaras doc. Alvydas Butkus.

Be valstybės rėmimo

Kaune į konferenciją „Tautinė aukštosios mokyklos koncepcija ir Kauno universitetas“ 1989 m. balandžio mėn. 26–28 d. susirinko 250 Lietuvos ir 20 išeivijos (daugiausia JAV) mokslininkų. Kiekvieno iš 38 pranešimų autoriai teikė savo viziją ir siūlymus, kaip ir kokį universitetą reikėtų atkurti. Formuojant konferencijos esminį dokumentą – VDU atkūrimo aktą, svarus buvo išeivijos mokslininkų indėlis, ypač Kalifornijos universiteto profesoriaus Algirdo Avižienio, baigiamojo posėdžio pirmininko.

Akte akcentuojama, kad kartu su VDU atkūrimu kaip vienas iš jo institutų įkuriamas Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras. Konferencijos dalyviai diskutavo, nutarė, suformulavo atkūrimo aktą ir išsiskirstė.

Kas vyko toliau? Atkūrimo tarybos prezidiumas, papildomai įkvėptas konferencijoje išsakytų minčių, įvertinęs sudėtingą situaciją nutarė ryžtingai imtis praktinės veiklos ir pirmiausia įkurti tris fakultetus: humanitarinių, ekonomikos ir tiksliųjų mokslų. Pastarasis apėmė informatikos ir fizikos mokslų specialybes.

1989 m. birželio mėn. Atkūrimo taryba keliuose to meto Kauno ir Vilniaus dienraščiuose paskelbė abiturientų kvietimą stoti į minėtus VDU fakultetus.

Konferencijoje priimto akto pagrindu VDU Atkūrimo tarybos prezidiumas parengė ir įteikė raštą Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumui, kuris 1989 m. liepos 4 d. įteisino nutarimą, skelbiantį: „Atkurti Vytauto Didžiojo universitetą ir suteikti jam savarankiškos aukštosios mokyklos statusą“ ir įpareigojo Ministrų Tarybą patvirtinti statutą. Liepos 20 d. Lietuvos TSR Ministrų Taryba patvirtino VDU atkuriamojo laikotarpio statutą su prierašu: „Rekomenduoti Vytauto Didžiojo universiteto Atkūrimo tarybai patikslinti Vytauto Didžiojo universiteto atkuriamojo laikotarpio statuto 37 punkto redakciją (vietoje žodžių „lėšos iš valstybinių organizacijų“ įrašyti žodžius „rėmėjų lėšos“).“ Tai reiškė – jokia valstybės finansinė parama atkurtam VDU nebus garantuota.

Liepos 6 d. į atkuriamo VDU trijų fakultetų – Humanitarinio, Ekonomikos ir Tiksliųjų mokslų stojamuosius egzaminus atėjo 805 vidurinių mokyklų absolventai. Buvo priimti 182 konkursą išlaikę jaunuoliai. Ryžtingai paskelbtas ir įgyvendintas studentų priėmimas anksčiau, negu tuometinė prosovietinė valdžia įteisino VDU atkūrimą, buvo drąsus, voliuntaristinis ir rizikingas žingsnis. Akivaizdu, kad tuo metu nebuvo kito sėkmę garantuojančio pasirinkimo.

1989 m. rugsėjo 1 d. 12 valandą į iškilmingą atkurto Vytauto Didžiojo universiteto atidarymą Kauno muzikiniame teatre susirinko pirmieji studentai, būsimieji dėstytojai, buvę absolventai.

Verta atkreipti dėmesį, kad stojamieji į VDU egzaminai vyko dviem savaitėmis anksčiau, negu Ministrų Taryba patvirtino statutą su minėtu prierašu. Ši aplinkybė neginčijamai paneigia iki šiol dar dažnai skleidžiamą mitą, kad VDU buvo atkurtas tuometinės prosovietinės Lietuvos valdžios iniciatyva ir rėmimu. Jau minėti faktai taip pat paneigia ir plačiai eksploatuojamą antrą mitą, kad VDU atkūrė staiga į Lietuvą atvykę išeivijos mokslininkai, vadovaujami prof. A.Avižienio.

Visuomenės parama ir greitas VDU augimas

Universitetas neatgavo nė vieno jam priklausiusio pastato, nė vienos knygos iš jo turtingos, didelės bibliotekos ir, svarbiausia, nesulaukė jokios materialinės paramos iš valdžios. Todėl prašyta visuomenės finansinės paramos per tuometinę Kauno spaudą. Neįtikėtina, bet per porą mėnesių į VDU kasą įplaukė daugiau nei pusė milijono rublių, kuriuos paaukojo Kauno gamyklos, kooperatyvai, įstaigos bei privatūs asmenys. Pavyzdžiui, buvęs tremtinys Kazimieras Skebėra paaukojo 13 tūkst. rublių jam skirtos nukentėjusiojo nuo represijų išmokos.

Ženkli buvo ir išeivijos mokslininkų materia-linė parama. Per kelerius metus išeivijos bend-ruomenė paaukojo 76 tūkst. JAV dolerių, daug būtinų vadovėlių, mokslinių knygų bei mokslinių žurnalų. Šviesaus atminimo Niujorko universiteto profesorius Martynas Yčas Gamtos mokslų fakultetui nupirko modernų brangų kompiuterį, užsakė ir finansavo svarbiausių gamtamokslio sričių metines apžvalgas bei mokslinius žurnalus, tarp jų „Nature“ ir „Science“, kurie aštuonerius metus iš eilės pasiekdavo VDU gamtos mokslų biblioteką. Senjorų Julijos ir Emilio Senkių šeima iš Santa Monikos (JAV) skyrė 30 tūkst. dolerių paramą, kuri buvo efektyviai panaudota įrengiant bib-lioteką, aprūpinant ją kompiuteriais, naujais vadovėliais ir knygomis. 50 tūkst. dolerių paaukojo buvusi VDU absolventė Kanados pilietė, pageidavusi likti nežinoma.

Atkūrimo senato idėja kilo daugiausia išeivijos mokslininkų galvose. Pirmasis žingsnis žengtas VI pasaulio lietuvių kūrybos ir mokslo simpoziume, kuris vyko 1989 m. lapkričio 21–
26 d. Čikagoje. Čia buvo pripažinta, kad atkūrus VDU Atkūrimo taryba savo darbą atliko ir tikslinga formuoti naują VDU valdymo organą, demokratiškai išrinktą senatą, kurį paritetiniu pagrindu sudarytų dvi vienodo dydžio išeivijos ir Lietuvos mokslininkų dalys. Simpoziume buvo išrinkta išeivijos mokslininkų atstovaujama Atkuriamojo senato dalis – 40 narių. Lietuvos Atkuriamojo senato pusė buvo išrinkta 1989 m. gruodžio mėn. Jos daugumą sudarė Kauno techninės ir biomedicininės krypties mokslininkai, buvę Atkūrimo tarybos nariai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2017-m

Lietuvos aukštąjį mokslą krečia drugys. Stojančiųjų į aukštąsias mokyklas mažėja ir artimiausiu metu dar mažės. Aukštųjų mokyklų, pretenzingai pasivadinusių universitetais, skaičius yra neadekvatus, daugumos stojančiųjų į universitetą parengimo lygis, jų nusiteikimas kūrybiškai studijuoti ir toliau profesionaliai dirbti – žemas, absolventų parengimo kokybė dažnai netenkina studijų programose numatytų reikalavimų ir neatitinka konkurencingo verslo lūkesčių. Valstybės skiriamas finansavimas yra žemiau universitetų oraus akademinio gyvenimo ribos.

Istorija mus šio to moko ir kartu įpareigoja. Tikslinga vieno, man gerai žinomo, Lietuvos universiteto atgimimo ir vystymosi istoriją pasitelkti kaip modelį, kuris iliustruoja šalies universitetinio gyvenimo raidą atgavus nepriklausomybę. Vytauto Didžiojo universitetas (VDU), atkūrimo laikotarpiu įgyvendinęs aukštus akademinės laisvės ir universiteto autonomijos principus, pastaruoju metu dėl partiniu mąstymu grįsto aukštojo mokslo ir studijų administravimo ir iš dalies dėl oportunistinės pačių Lietuvos akademinių institucijų veiklos atsiduria rizikos erdvėje tapti eiliniu, ES pakraščio universitetu.

Akademinė bendruomenė inicijuoja VDU atkūrimą

VDU atkūrimas prasidėjo kartu su Sąjūdžiu. Iniciatyvinė grupė, atstovaujanti kelioms Kau-no akademinėms institucijoms, 1988 m. kovo 30 d. surengė visų Kauno aukštųjų mokyklų bei mokslinių tyrimo institutų darbuotojų susirinkimą. Atvyko 120 mokslininkų, kurie slaptu balsavimu išrinko 30 narių Atkūrimo tarybą. Dėl sudėtingos to meto politinės situacijos į Atkūrimo tarybą dar buvo inkorporuota 12 narių, tarp jų to meto Kauno aukštųjų mokyklų rektoriai.

Atkūrimo eigoje išaiškėjo, kad dauguma rektorių autonominio VDU atkūrimo idėjai iš esmės nepritaria ir remia Kauno A.Sniečkaus vardo politechnikos instituto (KPI) rektoriaus Vladislavo Domarko ryžtingą siūlymą atkurti Kauno universitetą KPI pagrindu, papildomai įsteigus jame humanitarinės-sociologinės krypties fakultetus. Tokiai idėjai pritarė ir Lietuvos kompartijos Centro komitetas su Algirdu Brazausku priešakyje.

Atkūrimo tarybai pradėjus kryptingą veiklą pakartotinai iškilo neatidėliotinas uždavinys išgryninti atkuriamo universiteto įvaizdį, tikslus bei numatomas vystymo kryptis. Sprendžiant šią problemą ženklią įtaką turėjo Kauno akademinio jaunimo klubo „Aukuras“ inicijuota konferencija „Tautinė aukštosios mokyklos koncepcija ir Kauno universitetas“, kuri vyko 1989 m. balandžio mėn. 26–28 d. Konferencijoje dalyvavo 250 mokslininkų iš tometinio Lietuvos akademinio elito ir 20 gerai žinomų išeivijos akademikų, dauguma iš JAV. Įvairių sričių pripažinti mokslininkai perskaitė 38 pranešimus.

1989 m. rugsėjo 1 d. 12 valandą į iškilmingą atkurto Vytauto Didžiojo universiteto atidarymą Kauno muzikiniame teatre susirinko pirmieji studentai, būsimieji dėstytojai, ištikimi savo alma mater – sovietų valdžios uždaryto VDU absolventai, rėmėjai ir svečiai. Iškilmingai, emocionaliai sugiedota „Tautiška giesmė“ patvirtino istorinį įvykį: VDU vėl Kaune.

Universitetas buvo atkurtas visais požiūriais tuščioje erdvėje: neatgavo nė vieno jam priklausiusio pastato, nė vienos knygos iš jo turtingos, didelės bibliotekos ir, svarbiausia, neturėdamas jokios materialinės valdžios paramos. Taigi buvo nutarta prašyti finansinės paramos iš visuomenės per tuometinę Kauno spaudą. Neįtikėtina – per porą mėnesių į VDU kasą įplaukė per pusę milijono rublių, kuriuos paaukojo Kauno gamyklos, kooperatyvai, įstaigos bei privatūs asmenys. Buvęs tremtinys Kazimieras Skebėra paaukojo 13 tūkst. rublių iš jam skirtos nukentėjusiojo nuo represijų išmokos.

1990 m. gegužė mėn. Atkuriamasis senatas išrenka VDU rektorių, Kalifornijos universiteto profesorių Algirdą Avižienį. Svarus buvo išeivijos mokslininkų indėlis naujų VDU fakultetų kūrimo ir administravimo darbe. Ilinojaus universiteto filosofijos daktaras Arvydas Žygas buvo išrinktas studentų reikalų dekanu, o Arizonos universiteto menotyrininkas prof. Paulius Žygas atvykęs organizavo Menų fakultetą ir dvejus metus buvo jo pirmuoju dekanu.

Atkuriamojo senato iniciatyva ir pritarimu per pirmuosius dvejus veiklos metus buvo įkurti penki fakultetai: Biologijos, Informatikos, Socialinių mokslų, Menų, Teologijos, studentų skaičius nuo 178 išaugo iki 920, o po 10 metų VDU dešimtyje fakultetų studijavo 9482 studentai.

Artes liberales VD universitete

Pradėjus studijas iškilo aštrus klausimas: kuo atkurtas universitetas bus originalus, kuo VDU skiriasi nuo Vilniaus universiteto ir kitų Lietuvos aukštųjų mokyklų, pasivadinusių universitetais? Čia veiksminga buvo Atkuriamojo senato remiama rektoriaus A.Avižienio idėja studijas VDU organizuoti pagal Harvardo universiteto artes liberales (AL) kolegijos modelį.

Jau pirmo žvilgsnio vertinimas demonstruoja išskirtinį Harvardo universiteto talentingų dėstytojų potencialą, konkursine tvarka iš viso pasaulio surinktų gabių studentų įvairovę ir pagaliau mums sunkiai suvokiamą nuolatinę verslo finansinę paramą universitetui. Privačių rėmėjų (daugiausia tai universiteto absolventai) vidutinė kasmetinė finansinė parama yra keli šimtai milijonų dolerių. Kartu su valstybės skiriamomis lėšomis tai sudaro 4,5 milijardų dolerių metinį biudžetą.

Pirmaisiais metais studijos, paremtos artes liberales konceptu, VDU veikė tartum sėkmingai. Tai galima iliustruoti keliais Gamtos mokslų fakulteto studentų karjeros pavyzdžiais: bakalaurai Skirmantas Kriaučionis ir Aleksas Gutmanas, pastiprinę privalomas pagrindines studijas papildomomis studijomis iš biofizikos srities, pasirodė esą pajėgūs laimėti magistrines, o po jų – sėkmingas doktorantūros studijas geruose ES universitetuose. Prieš kelerius metus vienas jų konkurso tvarka tapo laboratorijos vadovu Oksfordo, kitas – Kembridžo universitete. Atrodo, tai pirmieji atvejai, kai Lietuvos universitete bazinį išsilavinimą įgiję jauni mokslininkai vadovauja tyrimams universitetuose, priklausančiuose pasaulio geriausiųjų penketukui.

Per pastarąjį dešimtmetį sustiprėjo poveikis dar kelių objektyvių veiksnių, kurie smarkiai veikia studijų efektyvumą Vytauto Didžiojo universitete.

Stojančiųjų į universitetą skaičius. Galima prognozuoti, kad 6 tūkst. studentų yra ta raudona riba, žemiau kurios VDU, kaip savarankiško universiteto, išlikimas taptų problemiškas. Nekyla abejonių, kad stojančiųjų mažėjimą lemia neuniversitetinės prigimties objektyvūs veiksniai, tokie kaip vidurines baigusiųjų mažėjimas ir emigracija. Antra vertus, negalima ignoruoti ir pačių universitetų negebėjimo siūlyti ir įgyvendinti naujų mokslo bei verslo poreikius atitinkančių studijų programų įtakos.

Mažėja stojančiųjų, blogėja jų parengimas. Studentais tampa vidurinėje mokykloje blogai parengti moksleiviai, kurie siekia ne išsilavinimo ir žinių, o diplomo. AL studijos, reikalaujančios intensyvaus kūrybinio darbo ir atsidavimo, daugumai jų yra per sunkios ir nepatrauklios. Tokių studentų žinios ir gebėjimai pasirodo esantys žemiau reikiamos kvalifikacijos ribos, tačiau universitetams siekiant išgyventi jie gauna diplomą. Pasekmė: tam tikrų sričių kultūroje ir rinkoje kartu su kvalifikuotais dalyko žinovais atsiranda diplomuotų mėgėjų.

Apie univesitetų jungimo peripetijas

Jei prisiminsime sovietinio laikotarpio Kauno gyvenimo grimasas, kai jo atskiruose geografiniuose kampuose riogsojo ir vegetavo tokie pramonės gigantai, kaip Radijo gamykla, Dirbtinio pluošto kombinatas, Šilko-pliušo kombinatas, Staklių gamykla bei kiti monstrai, ir priimsime domėn vaidmenį vieno iš pradininkų – Kauno politechnikos A.Sniečkaus vardo instituto, kurio absolventai šiuos monstrus kūrė ir jiems vadovavo, viskas tartum patvirtina siekiamybę – didelis yra gerai. Galbūt dėl panašių idėjų įtakos KTU rektorius prof. Petras Baršauskas susodino prie vieno stalo Kauno universitetų rektorius, ryžtingai siekdamas jų pritarimo integruoti visus Kauno universitetus po bendra KTU vėliava.
Idėja sujungti Kauno universitetus į vieną buvo nesėkminga. Derybų eigoje išryškėjo daugumos šio simpoziumo dalyvių vertybių norma, kuri, liaudiškai tariant, sako: aš pasiruošęs derėtis su pačiu velniu, jeigu už to slypi pakankamai dideli pinigai. Verta pridėti, kad panaši universitetų jungimo filosofija nesvetima ir kai kuriems Vilniaus universitetams. Akivaizdu, tokį mąstymą sunku pavadinti akademiniu, o tuo labiau valstybiniu.
Tačiau niekas nepaneigs, kad galima ir kita, patrauklesnė strategija: universitetai  susitars. Dviejų Lietuvos universitetų – VDU ir Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) administracija ir akademinė bendruomenė realiai suvokė susidariusią sudėtingą padėtį ir galimos universitetų integracijos studijas pradėjo dar 2016 m rudenį. Atlikus namų darbus ir parengus naujo statuto projektą abiejų universitetų senatai 2017 m. vasario 6 d. ratifikavo sutartį, kurios pagrindinis paragrafas teigia:  „Lietuvos edukologijos universitetą reorganizuoti jungimo būdu į Vytauto Didžiojo universitetą su Edukologijos akademijos padaliniu (toliau tekste – Akademija), veikiančiu akademinės savivaldos principu ir galinčiu turėti savus nuostatus“. Akivaizdu, už tokio universitetų susijungimo slypi daug neišspręstų įdomių klausimų, tačiau tai nusipelno išsamesnės analizės ir lieka už šios publikacijos tikslų.
Šis dviejų universitetų susitarimas yra lokalus sprendimas, kuris tiesiogiai siejasi su Lietuvos vidurinio mokymo pertvarka ir bendra viso Lietuvos aukštojo mokslo ir tyrimų vystymo strategija, kurios, deja, iki šiol nėra.

Trečioji strategija
Parinkti Lietuvos mokslo vystymo ir studijų kryptis, realizuoti jų įgyvendinimą, sekti ir kontroliuoti proceso eigą yra įpareigotos trys pagrindinės mokslo ir studijų institucijos: Universitetų rektorių konferencija, Lietuvos mokslo taryba ir Lietuvos mokslų akademija. Reikia pabrėžti, kad visos šios institucijos atstovauja Lietuvos akademinei bendruomenei. Tai demokratiškai išrinktas mokslininkų elitas, kuris už savo veiklą gauna atitinkamą atlygį. Nėra žinoma nė vieno atvejo, kad šios institucijos būtų kartu susirinkusios analizuoti ir kurti Lietuvos studijų ir mokslo strategijos, kurios pagrindu būtų galima derėtis su valdžia ir kartu ieškoti optimalių sprendinių. Taigi peršasi įvykių nurodytas kelias: visų šių institucijų atstovai yra įpareigoti rasti galimybę susitikti, nutarti ir inicijuoti tyrimus, kurių eigoje, pasinaudojus daugybe esamų duomenų ir taikant šiuolaikines kompiuterinio modeliavimo technologijas, būtų pateikti bent keli moksliškai pagrįsti scenarijai, kaip globalioje erdvėje šiuo metu reikėtų spręsti Lietuvos mokslo ir studijų pertvarkos problemas.
Tokios idėjos įgyvendinimo technologija labai paprasta: Lietuvos mokslo taryba turi galimybių ir lėšų skelbti konkursą šiems moksliniams tyrimams ir laimėjusiai komandai skirti pakankamai išteklių. Čia verta akcentuoti, kad formuluojant tokių tyrimų temą, nustatant finansavimo sumą, sekant tyrimų eigą ir vertinant tyrimų rezultatus pagrindinis ekspertas turėtų būti minėtų institucijų sutarimu iš anksto sudaryta atsakinga komisija. Taip sėkmingai dirbant, po metų, ilgiausiai pusantrų,  Lietuva turėtų moksliškai pagrįstą, globaline prasme integruotą universitetinių studijų, aukštojo mokslo vystymo, profesinio rengimo ir vidurinio mokymo reformos strategiją, kurios pagrindu galėtų su valdžios atstovais diskutuoti dėl galutinio įstatymu grįsto sprendimo priėmimo.

G. Mažeikis/"Delfi" nuotr.

„Jau nebesvarbu, ką Donaldas Trumpas toliau šnekės ar darys, – ši agresyvi populizmo mašina pradėjo veikti savarankiškai, jau nepriklausomai, nori to ar ne ją sukūrę asmenys. Ši politinėms sistemoms pavojinga tendencija rodo, kad pasaulyje įžengiame į naują politinę erą“, – interviu „Veidui“ sako Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos ir socialinės kritikos katedros vedėjas filosofas prof. dr. Gintautas Mažeikis.

Aušra LĖKA

– Ką reiškia „Brexitas“, Donaldo Trumpo pergalė, „sisteminių“ partijų pralaimėjimas Seimo rinkimuose Lietuvoje: tai protestas prieš elitą ar kokia nauja klasių kova – elitas vs „neelitas“, masės vs turtingieji/valdžiažmogiai?

– Apie klasių kovą dar anksti kalbėti: nėra jokių požymių, kad galėtume išskirti ypatingas socialines klases, kurios kovoja viena prieš kitą, nebent užuomazgas, kad mažiau uždirbantieji ar nepriklausantieji vidurinei klasei intuityviai bando oponuoti jai ir daugiau uždirbantiesiems.

Kur kas aiškesnis teiginys, kad didelė dalis masių balsuoja prieš finansinius ir politinius elitus arba prieš vadinamąsias neoliberalizmo – didžiojo kapitalo ir valstybės jungčių – viršūnes. Atėjo toks laikas, kai vienoje po kitos šalyse didžioji dalis rinkėjų pasisako prieš globalizaciją (o su ja susijusios ir didžiosios korporacijos), prieš išsilavinusį elitą – prieš tai, ką pavadintume meritokratine valdžia (kai į valdžią patenkama dėl elitinio išsilavinimo, išskirtinės karjeros). Šis procesas prasidėjęs, jis neabejotinai paveiks ir pakeis pasaulio politinį peizažą.

– Ar tai ligšiolinių politinių aksiomų galiojimo pabaiga, politinio chaoso preliudija?

– Tai dar ne chaosas, bet, galima vadinti, sistemų išsiūbavimo, destabilizavimo pradžia. Kol kas, nepaisant „Brexito“, ES laikosi pakankamai tvirtai. Bet kitąmet – rinkimai Prancūzijoje, Vokietijoje, ir paaiškės, ar didžiosios Europos šalys pajėgs atsispirti toms tendencijos, ar ras tam priešnuodžių.

Globalios saugumo, ryšių, finansų, teisės sistemos kurtos kaip gėris, tad globalizacijos griovimas anaiptol nereiškia gėrio daugėjimo. Jei globalizacijos stabdymo imsis įtakingiausia pasaulio valstybė, žinoma, globalizacijos kūnas pradės strigti, jos veikimas išsikreips, ilgainiui kils daugybė problemų.

Šiandien matau greičiau įžangą į didžiąją krizę, nei išėjimą iš jos.

– Nesvarbu kur – JAV ar Lietuvoje – provincija džiūgauja dėl rinkimų rezultatų, sostinėse, finansų centruose – nusivylimas, provincija balsuoja vienaip, didmiesčiai kitaip. Ar tai nėra netolygios regionų plėtros rezultatas, provincijos kerštas sostinėms?

– Visi žinome, kad skirtumas tarp Vilniaus centro ir daugelio regionų didžiulis (gal išimtis – Klaipėdos ir Kauno miestai). Žinoma, regionuose jaučiamas nepasitenkinimas, kad Lietuva vystoma taip neproporcingai, ir kiekvienais metais tas nepasitenkinimas vis stiprėja. Kitas dalykas – egzistuoja ir išsilavinimo skirtumas.

Bet yra ir daugiau priežasčių, jos kompleksinės. Pavyzdžiui, keliama prielaida, kad visose šalyse, apie kurias kalbame (taip pat ir Lietuvoje), dešimtmetį ar daugiau labai kritikuotas socialinis ir humanitarinis išsilavinimas. Tada balsuoti ateina žmonės, kurie menkai susigaudo politinėse teorijose, tad jos nebedaro įtakos, balsuojama emocijomis. Žmonės, nepatenkinti socialine ir ekonomine Lietuvos politika, negali suprasti, kodėl jų gyvenimas blogėja, bet įsivaizduoja, kas galėtų būti kalti dėl nuolat blogėjančios jų būklės. Taip atsiranda iracionalūs rinkėjai.

Ir problema ne tai, kad žmogus vieną kartą balsavo už tuos, kurie galėtų griauti valstybės politinę struktūrą. Problema ta, kad politinis elitas nieko neketina daryti situacijai pakeisti. Tad Lietuvos atveju, jei Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) sprendimai ir reformos netenkins šių pasipiktinusių žmonių, kitą kartą jie balsuos už dar radikalesnę politinę jėgą, ir šis nuolatinis sistemos siūbavimas gali tęstis gana ilgai. Tai pavojinga.

Kaip ir Trumpo išrinkimas savaime nėra joks pavojus, nes jis yra sistemos oligarchas, o sistemos oligarchai, kaip ir Lietuvoje Ramūnas Karbauskis, nesiims griauti pačios sistemos. Tačiau tie žmonės, su kuriais jie ateina į valdžią, tos nuotaikos, kurios juos iškelia į valdžią, ir tokios pasikartojančios tendencijos pačios paskatins sistemų griūtį ir išbalansavimą, nepasitikėjimo didėjimą.

Kad ir „Brexito“ pavyzdys: referendumas, žinoma, buvo populistinis, bet po jo išrinkta nauja premjerė Theresa May yra racionali, jos sprendimai labai pamatuoti. Tačiau žmonės, kurie sukūrė „Brexitą“, pažadino dvasias Didžiojoje Britanijoje ir jos pačios pradeda veikti savarankiškai: pasirodo ir rasizmo, ir ksenofobijos atvejų, spaudimo politikams ir parlamentui priiminėti įstatymus, diskriminuojančius atskiras socialines grupes ar stabdančius imigraciją. Kitaip tariant, pati sistema ima veikti toliau jau nepriklausomai nuo to, nori to ar ne ją sukūrę asmenys.

Jau nebesvarbu, ką Trumpas toliau šnekės ar darys, ši agresyvi populizmo mašina,  pavadinčiau, artima populiariajam fašizmui, jau pradėjo veikti savarankiškai. Žmonės, kurie iš pradžių baugščiai tai palaikė ir nedrįso prisipažinti, kad remia Trumpą, šiandien jau drąsūs, vaikšto iškelta galva ir mano, kad jie – tikrovės valdytojai.

Žmonės, kurie iš pradžių baugščiai tai palaikė ir nedrįso prisipažinti, kad remia Trumpą, šiandien jau drąsūs, vaikšto iškelta galva ir mano, kad jie – tikrovės valdytojai.

Tai politinėms sistemoms pavojinga, ir jau diskutuojama, kad šios tendencijos rodo, jog pasaulyje įžengiame į naują politinę erą.

– Kaip ji atrodys? Ar yra tam priešnuodis?

– Neabejotinai bus imtasi veiksmų prieš globalizaciją ir atvirumą, t.y. bus imamasi kapitalo ir žmonių judėjimo suvaržymų, matomų ir nematomų sienų statymo. Šie sprendimai gali būti neracionalūs ir anaiptol nesuvaldys nei finansų, nei žmonių judėjimo, o tiesiog atsiras kitų spragų ir kitų tendencijų.

Bet šie bandymai keisti egzistuojančią pasaulio tvarką tikrai išjudins labai dideles jėgas, kalbant metaforiškai – politinius uraganus, kurie kartkartėmis kils tai vienoje, tai kitoje vietoje, kol pasaulio sistema vėl ras tinkamų apribojimų.

Trumpas gal iš pradžių pats nieko nedarys dėl NATO, apie ką kalbėjo per rinkimų kampaniją, bet tai yra kvietimas Rusijai, kitoms šalims ką nors daryti, parodymas, kad jos gali elgtis drąsiau. Arba, pavyzdžiui, tiek buvo kovojama socialinių teisių ir darbo apsaugos srityje. Trumpo atėjimas reiškia, jog visos tos teisės, pagarba moterims, pornografijos draudimas traukiasi į šoną, visa didžiulė socialinė veikla stabdoma, nes nauji lyderiai rodo, kad jie gali būti chamai seksistai, įžeidinėti moteris, o minioms tai patinka, jos tuo džiaugiasi.

Politinio nekultūringumo amžius prasidėjo. Ir kiti politiniai lyderiai manys, kad jei jie bus šiurkštūs, chamai, įžeidinės, bus patrauklūs minioms, ir už juos balsuos.

– Bet Lietuvoje LVŽS sako laimėjusi, nes juos puolė įžeidinėti konservatoriai, o JAV laimėjo įžeidinėtojas D.Trumpas.

– Vienareikšmiškai vertinti, kiek tai prisidėjo prie pergalės, neįmanoma. Galime konstatuoti, kad politinis nekultūringumas, demonstruotas Vladimiro Putino Rusijoje, Lietuvoje nebuvo kopijuojamas, tačiau sunku įsivaizduoti, jog tokį pat moralinį atsparumą Lietuvos lyderiai turės ir prieš anglakalbį. Nesame uždari nuo pasaulio komunikacijos, taigi jos formos neabejotinai atkeliaus ir pas mus.

– Paminėjote Rusiją. Už „sisteminių“ politikų pralaimėjimo JAV, Lietuvoje ar „Brexito“ kai kas tikina įžvelgiantys Maskvos ranką. O jūs ją įžvelgiate?

– Linkstu vadovautis konspiracijos kritikų teorijomis. Netikiu sąmokslais, kol jie nėra įrodyti. Tikėti jais reiškia tikėti geltonąja žiniasklaida. Jei atidarysime vartus sąmokslo teorijoms, tam nebus pabaigos, nes jos gaminamos kiekvieną dieną, mat yra populiarios ir gerai parduodamos, nors mažai susijusios su politine tikrove. Tai labai panašu į ezoteriką ar parapsichologiją ir tai niekuo ne geresni dalykai.

Gali būti, kad viena ar kita politinė jėga, vienas ar kitas politinis veikėjas finansiniais ar kitais slaptais ryšiais susijęs su kaimyninėmis šalimis, pavyzdžiui, Rusija. Bet tuos dalykus pirmiausia reikia įrodyti ir, jei taip yra, žinoma, imtis ryžtingų priemonių. Bet kol tokie dalykai nėra įrodyti, o pasirodo tik gandų pavidalu, pačios sąmokslo teorijos gali būti labiau griaunančios nei galimos grėsmės.

– Mažiau turtingi žmonės balsuodami lyg ir protestuoja prieš valdžios ir turtingųjų klanus. Bet tiek D.Trumpas, tiek R.Karbauskis savo šalyse – tarp turtingiausių žmonių.

– Čia dažniausiai politikų ir politologų sugalvota, kad masės nekenčia turtuolių, nes masės doros, o štai elitas – ne. Realybėje nėra nieko panašaus: ir Rusijoje, ir JAV, ir Lietuvoje balsuotojai mielai renkasi vyrus, kurie keičia žmonas, įžeidinėja moteris, kurie susiję su pornografijos žvaigždėmis, tuos, kurie yra turtuoliai, tuos, kurie turi ryšių su Rusija. Visi elito moralizavimai masių neveikia, pasirinkimas per rinkimus daromas remiantis visai kitomis prielaidomis, kurios mūsų politikų ir politologų nėra aptariamos, o tos teorijos, kurias plėtojame, neatitinka masių savimonės ir pasirinkimų. Kitaip tariant, politologai nustojo suprasti masių iracionalumą.

Teks peržiūrėti politines teorijas, kurios remiasi racionalaus pasirinkimo principu – kad žmogus iš dviejų blogybių visuomet pasirenka mažesnę. Nieko panašaus: pastarojo laiko balsavimai rodo, kad jei didžiąja blogybe vadinsime tai, ką pasirenka ja laikyti politologai, būtent už ją balsuoja rinkėjai. Vadinasi, arba rinkėjai iracionalūs, arba mūsų teorijos neadekvačios tikrovei.

Pastarojo laiko balsavimai rodo, kad jei didžiąja blogybe vadinsime tai, ką pasirenka ja laikyti politologai, būtent už ją balsuoja rinkėjai. Vadinasi, arba rinkėjai iracionalūs, arba mūsų teorijos neadekvačios tikrovei.

– Ar neteks peržiūrėti savo darbo principų ir sociologams – juk tiek dėl rinkimų Lietuvoje ir JAV, tiek dėl „Brexito“ sociologinės prognozės neišsipildė. Ar žmonės vėl vengia kalbėti atvirai, o gal, kaip tikina sociologai, jie apsisprendžia paskutiniu momentu? Tokiu atveju sociologinės apklausos praranda prasmę?

– Manau, ir tai, ir tai. JAV atveju Federalinis tyrimų biuras pateikė informaciją apie naujai atrastus Hillary Clinton laiškus, kuriuose paskui pasirodė, kad nėra nieko blogo, bet nauji kaltinimai neabejotinai paveikė dalį rinkėjų ir paskutiniu momentu tai sukėlė efektą, kurį sunku pamatuoti. Sociologų duomenys rodė, kad Clinton populiarumas krito 3–4 proc., tai labai daug.

Tačiau yra ir apklausiamųjų melavimo efekto: žmonės „išmoksta“ atsakinėti į sociologų klausimus – klausiami jie sako viena, o paskui balsuoja kitaip.

Bet tai nerodo, kad sociologija apskritai yra nebeteisinga. Tai rodo, jog reikės gerokai tobulinti tyrimo metodus, analizę, stebėjimus, turint omeny, kad tos klaidos, kurios šiandien randamos sociologinėse prognozėse, yra neleistinos, viršija visas galimas normas.

– O kaip žiniasklaida? Ar ji galutinai praradusi savo įtaką, jei 57:2 – tokiu santykiu JAV didžioji žiniasklaida palaikė H.Clinton, o laimėjo D.Trumpas? Panašios tendencijos ir pas mus,  o juk kažkada žiniasklaida Lietuvoje buvo institucija, kuria pasitikima labiausiai, net labiau nei Bažnyčia.

– Nemanau, kad žiniasklaida nebepaveiki. Šis efektas, kurį matome, taip pat žiniasklaidos efektas.

Žiniasklaida paprastai kritikuoja stiprėjančią didžiojo kapitalo įtaką politinėms partijoms, jų lyderiams. Pavyzdžiui, JAV žurnalistai pastaruoju metu labai kritikavo Volstrito turtuolius, jų sąsajas su politikais, buvo nurodoma ir į Clintonų šeimą. Nesvarbu, ar tai tiesa, bet šią temą žiniasklaida ilgą laiką mėgo, tuo rodydama, kad ji kritiška ir sociali. Paskui lyg ir bandyta sustabdyti atakas prieš finansų ir politikų šeimų klanų sąsajas, bet jau buvo per vėlu.

Analitikai dažniausiai nepastebi, kad pati žiniasklaida vaidina dvejopą vaidmenį: viena vertus, ji kritikuoja politikų ir didžiojo kapitalo jungtis, bet prieš rinkimus pasirenka vieną ar kitą konkurentą, kurį remia ir kurio nebekritikuoja. Pavyzdžiui, didžioji žiniasklaida JAV vienareikšmiškai palaikė Clinton, o Didžiojoje Britanijoje buvo prieš „Brexitą“.

Tačiau masės kaip tik prisimena tą ankstesnę žiniasklaidos kritiką finansiniams oligarchams. Tokį prieštaringą efektą ir jaučiame rinkimų ar balsavimų rezultatuose. Žiniasklaida pati sukuria tokius efektus, kurių paskui negali suvaldyti.

Tad negalima sakyti, kad žiniasklaida nedaro įtakos. Vadinamoji spektaklių, reginių visuomenė niekur nedingo, minios ir toliau tiesiogiai veikiamos įvairiausių reginių. Gyvename postideologiniame pasaulyje, kur ne ideologija, o koks „Naisių vasaros“ serialas yra reikšmingesnis. Žiniasklaida šioms masėms, žinoma, daro didžiulę įtaką. Bet ji pati pažadina tokius gaivalus, kurių po to rinkimų metu jau negali suvaldyti.

– Kokią, jūsų manymu, įtaką rinkėjams daro diskusijos socialiniuose tinkluose?

– Feisbukas pradeda veikti kaip socialinė žiniasklaida, bet ji turi ribotą vartotojų ir dalyvių skaičių, joje apie politines naujienas diskutuoja gana siaura žmonių grupė. Net jei tarpusavyje bendrauja keliolika tūkstančių žmonių, tai tėra grupė žmonių, vadinasi, jų įtaka – ne didesnė nei vieno mažo miestelio. Jų nuomonė sociologiškai mažai reikšminga.

Apskritai suskaičiavę, kiek aprėpia mūsų komunikacinis veiksmas, pamatysime, kad nedaug. Ir tos žiniasklaidos įtaka, kurią mes įsivaizduojame esant didžiulę, iš tikrųjų gali būti tik kelioms dešimtims tūkstančių žmonių. Paanalizavus, ką žmonės skaito, pasirodys, kad visai ne tuos laikraščius, kuriuos manome esant įtakingus, o regioninės žiniasklaidos – senosios, laikraštinės, aprėpiančios kaimus ir miestelius – įtaka pasirodys gerokai didesnė.

Nepaprastai įtakingas veiksnys yra ir politiniai gandai ar politiniai stereotipai, platinami pačių žmonių.

Nepaprastai įtakingas veiksnys yra ir politiniai gandai ar politiniai stereotipai, platinami pačių žmonių. Trumpo ir Clinton kompanijoje šis veiksnys labai įdomus. Kažkada po Richardo Nixono ir Johno F.Kennedy pirmųjų debatų televizijoje įvardyta, kad jie gali turėti lemiamą įtaką rinkėjams. Dabar Clinton turėjo trejus televizinius debatus su Trumpu ir, pagal visas apklausas, neabejotinai visus laimėjo, pirmuosius net triuškinamai. Tad ir šis modelis – kad rinkimus laimi tas, kuris laimi debatus, visiškai nepasitvirtino, o pasivirtino ta forma, kurią plėtojo Trumpas: skraidyti iš vienos šalies pusės į kitą ir tiesiogiai susitikti su minia.

– Ar „sisteminių“ partijų ir politikų krizė pasaulyje (taip pat ir Lietuvoje) trumpalaikė, ar tai apskritai partinio valdymo sistemos pabaigos pradžia? Ar teisūs manantieji, kad Trumpas ar LVŽS Lietuvoje nebūtų laimėję, jei oponentai būtų iškėlę labiau rinkėjams patrauklius kandidatus? O gal trampai – kaip stichijos banga, kuri būtų nušlavusi bet ką?

– Galime svarstyti, kas būtų, jei būtų, ir tokia padarytų klaidų analizė reikalinga. Lietuvoje dėl socialdemokratų pritariu tiems analitikams, kurie mano, kad jei būtų kitaip elgtasi su Darbo kodeksu, kurio priėmimo tvarka įžeidė daugelį žmonių, taip pat ir profesines sąjungas, kurios paprastai palaiko socialdemokratus, jei socialdemokratiškiau būtų elgęsis socialdemokratų lyderis, ko gero, šios partijos rezultatai būtų geresni. Bet buvo ir daugiau priežasčių.

Tendencija, kad stipriosios partijos vis silpnės, gali būti ilgalaikė. Šiandien nėra požymių, kad didžiosios partijos vadovaujasi savo „didžiaisiais pasakojimais“ ir pačios jais tiki. Pavyzdžiui, Lietuvos liberalų sąjūdis turi liberalų utopiją, kaip turi atrodyti laisva rinka ir kiek ji atneštų gerovės, ir jie ja tiki, ją gina ir jai atstovauja. Rinkėjas, kuris balsuoja už liberalus, atpažįsta šį pasakojimą, mato, kad liberalai nuoseklūs, kad tie idealai nuosekliai ginami, todėl nepaisant skandalų, susijusių su galimu Eligijaus Masiulio kyšio ėmimu, už juos balsavo.

To negalima pasakyti apie socialdemokratų rinkėją: socialdemokratų viršūnėse nei kas gina jų idealus, nei turi „didžiųjų pasakojimų“, nei juos aktyviai papasakoja, nei turi aktyvių ryšių su bendruomenėmis. Jų „didysis pasakojimas“ gerokai nusilpęs ir nieko nebeįkvepia, todėl socialdemokratų vietą užėmė kitos politinės jėgos.

Konservatoriai surinko maždaug tiek balsų, kiek ir prognozavo iki rinkimų. Bet į antrąjį turą išėjo labai daug konservatorių, ir tai buvo sukėlę per didelių lūkesčių. Tad ar tendencijos, kad sisteminės partijos po truputį byrės,  gali būti ilgalaikės? Tam yra rimtų požymių. Sisteminėms partijoms reikia gerokai pergalvoti savo ideologiją, savo ryšius su žmonėmis. Kaip šiandien rodo rinkimų rezultatai, vien vidinių interesų elito gynimas šias partijas veda prie žlugimo. Joms reikia keisti savo veiklą.

Sisteminėms partijoms reikia gerokai pergalvoti savo ideologiją, savo ryšius su žmonėmis. Kaip šiandien rodo rinkimų rezultatai, vien vidinių interesų elito gynimas šias partijas veda prie žlugimo.

– Ar jas pakeis kitos partijos, ar nepartiniai dariniai?

– Manau, nepartiniai judėjimai liks ir bus gana stiprūs. Vienur jie veikia geriau, kitur mažiau, bet pajutę sėkmę jie ir toliau jos sieks. Žinoma, sisteminės partijos neužsidarys, bet nesisteminių pasirodymas politinėje arenoje gali būti vis geresnis ir dar drastiškesnis.

– Prie valstybių vairo stoja nė dienos valstybės valdžios sistemoje nedirbę asmenys. Ko daugiau – pavojų ar privalumų? Gal jie išjudins užkerpėjusią sistemą?

– Ir viena, ir kita: jei pati politinė sistema pradeda veikti blogai ir tam yra empirinių įrodymų, naujų žmonių atėjimas gali būti naudingas, jei jie turi tam tikrą kompetenciją, patirtį, išsilavinimą, jei turi sisteminį ir loginį mąstymą, geba kritiškai suprasti tikrovę. Priešingu atveju jų veiksmai gali būti net labiau destruktyvūs nei ankstesnių, kad ir neefektyviai veikusių institucijų.

Lietuvoje labai daug krizių – demografinių, emigracijos, darbo užmokesčio, socialinės atskirties: kad ir kur dursime, esame prie paskutinių ES. Akivaizdu, kad struktūrinės reformos reikalingos, nes mūsų krizėms nematyti pabaigos.

Ar tie asmenys, kurie darys tas reformas, pakankamai kompetentingi, negalėčiau atsakyti nei taip, nei ne, nes neturiu duomenų. Bet jų ryžtą matau.

– Tai kas toliau? Ką pasauliui žada bręstanti nauja politinė era?

– Šiandieninė tendencija tokia: visa pasaulio politinė, socialinė, ekonominė, gal ir teisinė sistema pamažu pradeda išsibalansuoti. Ar smarkiai šis išsibalansavimas vyks, priklausys nuo JAV administracijos –  kokių veiksnių ji imsis. Antra, nuo to, kaip vyks „Brexito“ procesas, nuo ekonominių krizių. Kad pasaulis greitai bus išbalansuotas, negalėčiau tvirtinti, bet kad jį bus bandoma išbalansuoti ir tendencijos  išbalansuoti visas sistemas prasidėjo, tą aš tvirtinu.

Manau, artimiausiu metu turėtume matyti desperatiškus politinio elito bandymus susivokti, kas darosi, ir stabilizuoti pasaulio sistemas. Kaip seksis, prognozuoti neįmanoma.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

R. Ščerbausko nuotr.

Lapkričio mėnesį pasirašytas memorandumas tarp Vytauto Didžiojo, Klaipėdos, Lietuvos edukologijos ir Šiaulių universitetų įgalino universitetus imtis konkrečių darbų tobulinant švietimo sistemą Lietuvoje. Įvertinę šalies regionų, didžiųjų ir mažųjų miestų išskirtinumą, klasterio nariai sieks užtikrinti aukščiausią studijų ir mokslo kokybę. „Įgyvendiname proveržį socialinių, humanitarinių, gamtos ir kitų mokslų srityse, kuriose pradėjome konkrečius darbus tobulindami studijų, mokslo ir meno sritis“, – tikina Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektorius prof. Juozas Augutis.

Parengta pagal vdu.lt informaciją

Vytauto Didžiojo universiteto rektoriaus teigimu, kol kiti skeptiškai vertina ir yra linkę tik skųstis prasta švietimo padėtimi Lie­tu­vo­je, jungtiniame universitetų klasteryje dalyvaujantys universitetai pirmieji drąsiai ėmėsi spręsti studentų skaičiaus mažėjimo ir lig šiol nepakankamos studijų ir mokslo kokybės bei neefektyvaus infrastruktūros išteklių panaudojimo problemas Lietuvos universitetuose.

Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius patikino, kad šis jungtinis universitetų klasteris yra svarbus ir sa­valaikis, o memorandumo dalyvių palaikomus, vi­suo­menėje nepelnytai nuvertinamus socialinius ir hu­ma­nitarinius mokslus valstybė taip pat rems. „Hu­ma­ni­tariniams ir socialiniams mokslams krepšelių nemažės – šie mokslai pabrėžia filosofinį, kultūrinį, istorinį ir moralinį vektorių kuriant ateities technologijų ir inovacijų ekonomiką, ugdant naujas kartas“, – konferencijoje „Lietuvos aukštojo mokslo politikos prieštaravimai“, kurios metu buvo pasirašomas memorandumas, sakė premjeras.

Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) rektorius akad. Algirdas Gaižutis nurodo, kad tokių klasterių yra ir JAV, ir Europoje – garsiausi pasaulio universitetai veikia tokiu principu: Harvardas, Kembridžas, Oksfordas. „Bendrai veikdami mes pasieksime daugiau sinergijos. Universitetai nėra UAB, jie neturi būti veikiami vien verslo ir pramonės“, – pabrėžia LEU rektorius ir priduria, kad klasteris padės mažinti atskirtį tarp centro ir periferijos, užtikrins ne tik žinių, bet ir fundamentinių vertybių sklaidą.

Aiškėja, kaip viskas atrodys

Paklaustas, kokie pirmieji uždaviniai sprendžiami, VDU rektorius nurodo, kad pirmiausia sprendžiami mažai studentų surenkančių, bet Lietuvai ir regionui svarbių studijų programų nerentabilumo klausimai. „Šiuo modeliu siekiama konsoliduoti materialiuosius ir žmogiškuosius išteklius, kartu vykdant studijų programas šiose studijų kryptyse: sociologijos, religijos pedagogikos, filosofijos, istorijos, matematikos, aplinkotyros ir kt. Priėmimą planuojama vykdyti konkrečiose klasterio institucijose, tačiau po pirmųjų ar antrųjų studijų metų studijos bus užbaigiamos pagal klasterio narių susitarimą aukščiausios kompetencijos centru pripažintoje aukštojoje mokykloje“, – apie pokyčius pasakoja J.Augutis.

Memorandumą pasirašiusių narių teigimu, kuriamos sąlygos studentams dalį studijų (vienus ar dvejus metus) studijuoti kitoje klasterio aukštojoje mokykloje ir įgyti du diplomus (double degree).

„Priėmimas būtų vykdomas į tos pačios krypties ir suderinto turinio studijų programas atskirose institucijose, tačiau dalį studijų studentas galėtų studijuoti kitoje klasterio aukštojoje mokykloje. Įskaičius studijų rezultatus kitoje aukštojoje mokykloje, apgynęs baigiamąjį darbą ar darbus jungtinėje komisijoje studentas įgytų du diplomus“, – teigia VDU studijų prorektorius doc. Kęstutis Šidlauskas.

Jo teigimu, šiuo metu vyksta diskusijos dėl tokiu principu vykdomų studijų programų galimybių socialinės politikos, istorijos, lietuvių filologijos, anglų filologijos ir kitų užsienio kalbų studijų kryptyse.

K.Šidlauskas pasakoja, kad svarstoma galimybė kurti jungtines studijų programas ir su kitais Lietuvos bei užsienio universitetais. „Konsoliduojant klasterio universitetų pajėgas ketinama rengti naujas jungtines (joint degree) studijų programas, kurios būtų vykdomos anglų kalba ir į kurias būtų galima pritraukti ir užsienio studentų“, – apie plėtrą užsimena VDU studijų prorektorius.

J.Augutis priduria, kad klasteris yra atviras ir prie jo ateityje, tikėtina, prisijungs daugiau universitetų ir mokslo institutų. O nuo 2016 m. pradės veikti lietuviškoji „Erasmus“ programa, dėl kurios studijuojantys studentai, universitetų dėstytojai ir neakademinis personalas turės galimybę tobulintis partnerinėse institucijose.

Būtina sąlyga – kelti mokslo lygį

VDU mokslo prorektorė prof. Julija Kiršienė atkreipė dėmesį, kad šiuo metu klasterio universitetuose savo tematika yra labai panašių mokslo žurnalų, kuriuos planuojama sujungti ir taip padidinti jų svorį bei kokybę. „Nutarta kiekviename universitete atlikti mokslo žurnalų vertinimą, nustatyti jų lygį – sureitinguoti pagal bendrai suderintus kriterijus. Planuojama įkurti bendrą klasterio mokslo fondą, kuris klasterio universitetų tyrėjus paskatins vykdyti bendrus mokslinius tyrimus ir plėtoti tarpdalykinius tyrimus“, – pasakoja J.Kiršienė.

Jos įsitikinimu, būtina kelti leidinių, mokslo darbų kokybę ir akademinę etiką, taip pat pagerinti klasterio universitetų bendruomenių prieigą prie mokslo duomenų bazių ir tyrimų šaltinių. „Aktyviai bendradarbiaujama tarp klasterio universitetų bibliotekų, keičiamasi fondais, mokymais, sudaromos galimybės bendrose programose studijuojantiems studentams bei akademiniam personalui naudotis nuotoline prieiga prie duomenų bazių“, – teigia VDU mokslo prorektorė.

Viena iš klasterio bendradarbiavimo moksle sričių yra dalijimasis patirtimi tobulinant jau esamas doktorantūros studijas arba steigiant naujas, keliant šios studijų pakopos kokybę, suteikiant klasterio mokslininkams galimybių veikti kitų klasterio universitetų doktorantūrose. Visi keturi partneriai sėkmingai vykdo hu­manitarinių ir socialinių mokslų doktorantūros studijas.

Klaipėdos universiteto (KU) rektorius prof. Eimutis Juzeliūnas pabrėžia, kad iki šiol Lietuvoje universitetai per daug konkuravo ir per mažai bendradarbiavo. Šia­me klasteryje bus rengiami nauji bendri projektai ir ke­liamas mokslo lygis. „Tikimės aukštesnės ne tik studijų, bet ir mokslinių tyrimų kokybės. Vertiname teigiamai ir dėkojame VDU už lyderystę“, – sako KU rektorius.

Bendradarbiavimo ryšius užmezgę universitetai ryžtingai užsibrėžę ne tik gerinti mokslo ir studijų kokybę, bet ir kovoti su monopolija, atspindėti viešąjį interesą.

Lavinti protą, pajungiant visas jo veiklos sritis

Klasterio steigėjai tikisi, kad klasteris, kurio pradėtus darbus palankiai įvertino Vyriausybė bei Švietimo ir mokslo ministerija, padės bendradarbiauti įgyvendinant proveržį socialinių, humanitarinių, gamtos ir kitų mokslų srityse, kelti nacionalinį ir tarptautinį konkurencingumą, efektyvinti universitetų infrastruktūros panaudojimą, išlaikyti aukštojo mokslo prieinamumą regionuose.

Ketinama stiprinti ir laisvųjų menų (artes liberales) studijas, kurios akcentuoja visapusišką asmenybės lavinimą ir tobulėjimą skirtingose srityse. VDU rektoriaus įsitikinimu, galima ir reikia ne tik studijuoti pagrindinį stu­dijų dalyką, bet ir būti neatitrūkusiam nuo įvairių kitų sričių. „Kultūros, gamtos, menų, kalbų mokymasis – visa tai pa­deda geriau įsitvirtinti darbo rinkoje ir įgyti skirtingų kompetencijų, kurios suteikia pranašumą“, – tikina J.Au­gutis.

VDU rektoriaus teigimu, bus siekiama Lietuvoje oficialiai įteisinti artes liberales studijų sistemą.

„Tai naujas iššūkis, kuris teigiamai prisidės prie Šiaulių universiteto (ŠU) veiklos. Sieksime gilesnio ir platesnio bendradarbiavimo studijų prieinamumo ir mokslinių tyrimų srityse. Tikimės, kad tai leis efektyviau panaudoti žmogiškuosius išteklius ir universitetų infrastruktūrą“, – lūkesčiais pasidalijo ŠU rektorius prof. Donatas Jurgaitis.

Pirmuosius bendradarbiavimo projektus tikimasi įgy­ven­dinti jau nuo 2016–2017 mokslo metų.

Ppasibaigė viešas tarptautinis konkursas, kurio metu buvo registruojami kandidatai Vytauto Didžiojo universiteto rektoriaus pareigoms užimti. VDU tarybos įgaliota komisija atplėšė vokus su kandidatų į rektoriaus pareigas dokumentais. Į VDU rektoriaus postą pretenduoja pastarąją kadenciją rektoriaus pareigas ėjęs prof. Zigmas Lydeka. VDU rektoriaus rinkimais susidomėjo ir Maltos universiteto profesorius Mark Paul Brincat.

“Informacija apie konkursą buvo skelbiama ne tik nacionalinėje žiniasklaidoje, bet ir Europos universitetų asociacijos tinklalapyje bei naujienlaiškyje. Nenuostabu, kad sulaukėme ir tarptautinio susidomėjimo. Tačiau profesorius M. P. Brincat iki šiol nepateikė galutinio sutikimo dalyvauti konkurse eiti rektoriaus pareigas”, – sakė komisijos narys, universiteto mokslo prorektorius prof. Juozas Augutis.

Rugpjūčio 25 d. šaukiamas atviras VDU Tarybos posėdis, skirtas pretendentų į rektoriaus pareigas susitikimui su Tarybos nariais ir Universiteto bendruomene. Po to vyks VDU tarybos posėdis, kurio metu ir bus išrinktas naujas VDU rektorius.

Kaip numatyta Vytauto Didžiojo universiteto statute, Rektorius leidžia įsakymus, skatina darbuotojus ir studentus, atsako už universiteto finansinę veiklą, tinkamą turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo, rūpinasi teikiamo aukštojo išsilavinimo, mokslinių tyrimų, kultūrinės ir meninės veiklos lygiu, taip pat atlieka kitas funkcijas.

Universiteto rektorių 5 metų kadencijai ir ne daugiau kaip dviem kadencijoms iš eilės viešo konkurso būdu renka, skiria į pareigas ir atleidžia iš jų Universiteto taryba.