Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis, nuvykęs į Vokietiją autobusu, kovo 29 d. rado lietuviškai ir vokiškai ranka rašytus dokumentus su visais 20 aiškiai originalių parašų. Jie saugomi Vokietijos užsienio reikalų ministerijos diplomatiniame archyve.

Pernai „Veidas“ priminė Neprik-lausomybės Akto kelią į Vokietijos žiniasklaidą 1918 m. („Veidas“, 2016 m., nr. 44). Be abejo, tai buvo spaudai skirtas tekstas – veikiausiai mašinraštis be parašų. Remtasi Ingridos Jakubavičienės straipsniu „Jadvygos Chodakauskaitės-Tūbelienės visuomeninės ir politinės veiklos epizodai (1918–1940 m.)“ (http://www.istorijoszurnalas.lt).

1917 m. Lietuvos Taryba J.Chodakauskaitei skyrė sudėtingą užduotį – vykti į Berlyną ir ten vokiečių kalba leisti laikraštį „Das Neue Litauen“ (liet. „Naujoji Lietuva“), kuriame būtų skleidžiamos Lietuvos nepriklausomybės idėjos. Žurnalo teišėjo septyni numeriai, nes dėl J.Chodakauskaitės straipsnio apie vokiečių okupacinės valdžios siautėjimą Lietuvoje jis buvo uždarytas.

Dar svarbesnį vaidmenį Jadvyga suvaidino paskleidžiant Vokietijoje žinią apie Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą 1918 m. vasario 16 d. Pasinaudota vokiečių karo žurnalistu Oskaru Wöhrle. Petras Klimas atsiminimuose užsimena, kad tai vokiečių karo žurnalistas, rašęs laikraščiui „Zeitung der Zehnten Armee“ („Dešimtosios armijos laikraštis“), kuris prižadėjo jam perduotus keletą Akto nuorašų slapta nugabenti į Vokietiją ir išplatinti vokiečių laikraščiuose. Jadvyga vakare slapta iš spaustuvėje dirbusio P.Klimo paėmė keletą „Lietuvos aido“ egzempliorių su Vasario 16-osios aktu ir, saugodamasi vokiečių šnipų, kurie sekė visus su Antanu Smetona susijusius lietuvių veikėjus, perdavė juos O. Wöhrlei. Todėl vokiečiai, Vilniuje konfiskavę visą „Lietuvos aido“ tiražą su Nepriklausomybės Aktu, mažai ką telaimėjo. Po keleto dienų Lietuvoje pasklido žinia, kad apie Lietuvos nepriklausomybę jau pranešė keli stambūs Vokietijos laikraščiai.

Istorikas, žurnalistas Juozas Pajaujis cituoja J.Chodakauskaitės-Tūbelienės laišką jam: „Vokiečiai tada leido Vilniuje laikraštį „Zeitung der Zehnten Armee“, kurio vienas redaktorių buvo didelis Lietuvos ir lietuvių prietelius, elzasietis rašytojas Wöhrle. Atėjęs į Vilnių su vokiečių kariuomene, jis nepaprastai susižavėjo Lietuvos istorija ir lietuvių pasiryžimu atstatyti savo krašto nepriklausomybę ir buvo pasiryžęs mums padėti, kiek tik įmanoma. Savaime aišku, kad tarybos žmonės tuojau apie jį pagalvojo, kada reikėjo deklaraciją persiųsti į Vokietiją. Buvo sutarta, kad deklaracijos tekstas bus jam slapta pristatytas ir jis jį persiųs kuriuo nors būdu į Vokietiją. Kadangi tarybos žmonės vokiečiams buvo gerai žinomi ir galėjo būti sekami, tai buvo pasiūlyta man vieną vakarą susitikti su Wöhrle Lietuvių mokslo draugijos patalpose ir įteikti jam kalbamą dokumentą. Vieną raktą į Mokslo draugijos patalpas gavo ponas Wöhrle, kitą – aš. Jis turėjo nueiti į draugijos buveinę anksčiau ir laukti manęs neužžiebdamas šviesos ir užsirakinęs. Man įėjus su savo raktu, aš jam tamsoje įteikiau voką su deklaracijos tekstu ir pirmoji išėjau. O jis turėjo išeiti kiek vėliau. Už kelių dienų jis mums pranešė savo uždavinį įvykdęs.“