Daugiausia kilometrų tarp Lietuvos automobilių lenktynininkų kasmet įveikiantis Benediktas Vanagas (38) atviras: logiškai mąstant, jo ekipažo Dakaro ralyje net neturėtų būti. Tačiau šiandien jis priskiriamas greičiausiųjų lenktynių klubui ir primygtinai prašoma, kad Vyčiu papuoštas automobilis, kuriuo Benediktas važiuos drauge su šturmanu lenku Sebastianu Rozwadowskiu, stovėtų dalyvių išlydėtuvėse Paryžiuje. „Tai vis tas pats Vyčio genas“, – sėkmės priežasčių ilgai neieško B.Vanagas.
Dovaidas PABIRŽIS
Vytį, kaip įkvėpimo šaltinį, Benediktas mini ieškodamas atsakymo į daugelį klausimų. O kalbėdamas apie Dakaro iššūkius cituoja Winstoną Churchillį, Albertą Einsteiną ir Ernestą Hemingway‘ų. Pirmasis tvirtino, kad sėkmė yra ėjimas nuo vienos nesėkmės prie kitos, neprarandant entuziazmo. Antrasis – kad jeigu nežinai, kur eini, greičiausiai nueisi kur nors ne ten. O garsusis rašytojas pripažino tik tris tikras sporto šakas – koridą, automobilių sportą ir alpinizmą. Visi kiti, anot E.Hemingway‘aus, tėra žaidimai.
Dakaro ralio – sudėtingiausių ir prestižiškiausių planetos ralio varžybų – žaidimu nepavadins niekas. Jau kiek mažiau nei po mėnesio, lapkričio 20-ąją, į Pietų Ameriką iš Prancūzijos išplauks apie tūkstantį transporto priemonių, kurios iš karto po Naujųjų stos prie starto linijos Argentinos sostinėje Buenos Airėse.
Tarp šių automobilių bus ir keturios B.Vanago komandos transporto priemonės: sportinis bolidas, du pagalbiniai komandos automobiliai ir sunkvežimis su 20 tonų įvairios įrangos bei atsarginių dalių.
Važiuos drauge su Lenkijos ralio čempionu
Posakiu lenktynininkas pradeda ir pasakojimą apie naująjį savo šturmaną – lenką Sebastianą Rozwadowskį. „Tik prasta tauta neatsimena savo istorijos, o perfrazuojant – tik didi tauta atsimena savo istoriją, – sako B.Vanagas. – Atsimena LDK laikus, atsimena, kai Lietuva ir Lenkija buvo viena valstybė. Tai buvo laikai, kuriuos mes dėl vienų ar kitų priežasčių kartais nutylime, tačiau ten turime kuo didžiuotis. Kad ir pirmąja Konstitucija Europoje bei daug kitų gražių faktų.“
Pereidamas į nūdieną lenktynininkas sako, kad lietuviai nepuoselėja gerų jausmų lenkams ir tai greičiausiai lemia aplinkybės, kurias kažkas bando primesti iš šalies.
„Lenkų ir lietuvių profesionalai bendradarbiauja, tačiau kadangi pilkieji specialistai bando padaryti taip, kad mes neturėtume gerų santykių ir dirba kryptingą darbą, aš, kaip pilietis, turiu parodyti, kad yra priešingai. Mūsų tikslas yra geri santykiai tarp mūsų tautų, kurių kiekviena turi savo identitetą, simbolius, tačiau pagrindinė žinia mūsų nedraugams yra tokia: mes bendradarbiaujame“, – pasakoja ketvirtą kartą į Dakaro bekelę kitų metų sausį keliausiantis lenktynininkas. Dakare B.Vanagas pasipuoš jau firmine jo etikete tapusiu Vyčiu, o jo kolega – Lenkijos Ereliu.
S.Rozwadowskis yra absoliutus praėjusių metų Lenkijos ralio čempionas. Jo ir lietuvio pažintis prasidėjo 2012-aisiais, kai jie drauge startavo keliose Lietuvos ralio čempionato varžybose. B.Vanago kandidatai į šturmanus buvo trys: prancūzas, lenkas ir Pietų Afrikos Respublikos atstovas.
Kaip teigia pats B.Vanagas, tiek buvusio šturmano baltarusio Andrejaus Rubnickio, tiek S.Rozwadowskio atsiradimas jo komandoje yra kelias geresnių rezultatų link. Aukščiausio lygio šturmanas už tokias lenktynes gauna maždaug 100 tūkst. eurų atlygį. Lietuvių ekipažas tokių pinigų neturi – visas šiųmetis jo lenktynių biudžetas yra panašus kaip pernai ir siekia milijoną eurų. Todėl būtina ieškoti naujų vardų, rizikuoti ir tikėtis atrasti būsimą žvaigždę.
B.Vanagas atvirai pripažįsta: jei tai būtų antrasis S.Rozwadowskio Dakaras, jo kaina labai išaugtų ir greičiausiai taptų neįkandama. „Pasirinkę S.Rozwadowskį Lenkijoje sukėlėme tam tikrą bruzdesį, nes lenkai pamatė, kad ir jie galbūt galėjo pasiūlyti Sebastianui vietą Dakare. Bet kaimynai susizgribo tik po to, kai tai padarėme mes“, – sako B.Vanagas.
Lenktynininkas neslepia, kad sprendimui papildyti komandą nauju nariu iš Lenkijos įtakos turėjo ir kur kas didesnė kaimyninės šalies rinka bei galimybė tokiu būdu papildyti komandos „General Financing – Autopaslauga by Pitlane“ resursus.
Dakare lenktyniaus bent dešimt ekipažų iš Lenkijos, pagrindiniai šios šalies lenktynininkai atstovauja gamyklų komandoms. Lenkas Krzysztofas Holowczycas pernai lengvųjų automobilių klasėje finišavo trečias.
Laukia sudėtingiausias Dakaras istorijoje
„Mūsų automobilis nėra blogas, bet vis tiek bent keliomis kartomis prastesnis nei gamyklinis. Jie gauna technologijas, žinias ir aptarnavimą iš pačių gamyklų, o mes gamyklų galime tik pasiklausti, bet visa kita turime padaryti savo rankomis. Todėl ir mūsų žinios, ir profesionalų galimybės dešimtis kartų skiriasi nuo gamyklų“, – primena B.Vanagas, paklaustas apie pasirengimą šių metų lenktynėms. Tačiau neslepia: rengiantis Dakarui kiekvienais metais atsiranda daugiau ramybės, pasitikėjimo savimi, žinojimo ar bent tikėjimo, kad einama teisingu keliu.
Lenktynininko žodžiais tariant, daugelis mano, kad sunkiausi išbandymai laukia pačiame ralyje, tačiau taip nėra: „Daugelį dalykų gyvenime mes nurašome sėkmei ar nesėkmei, bet Dakaras, kaip ir gyvenimas, parodė, kad sėkmė ir nesėkmė yra proporcinga tavo pasirengimui. Įveikti Dakarui reikia mažesnės pusės energijos, stipriai didesnės – tinkamai jam pasirengti.“
Pernai 11 valandų nuo nugalėtojo atsilikęs B.Vanagas užėmė aukščiausią Lietuvos istorijoje vietą – finišavo 24-as, o vienuoliktąjį ralio etapą įveikė būdamas ketvirtas. Tokie rezultatai garantavo privačių komandų nugalėtojo titulą bei geriausią Baltijos šalių rezultatą. Tačiau Benediktas neslepia: jeigu aplinkybės būtų susiklosčiusios palankiau, jau pernai ekipažas galėjo finišuoti bent dešimt pozicijų aukščiau.
Apie konkrečius šiųmečių lenktynių tikslus lenktynininkas kalba nedrąsiai, tačiau užsimena, kad pernykštis rezultatas nebūtinai yra tas, kuris jį tenkintų. Lietuvio ekipažas jau šiandien pažįstamas kaip pasiekiantis labai didelį greitį.
Kaip spėja B.Vanagas, lažybų bendrovės, spręsdamos pagal šį rodiklį, greičiausiai prognozuotų neblogą galutinį rezultatą. Tačiau Dakaras visų pirma yra ištvermės lenktynės, kuriose turėti greitą automobilį neužtenka, – būtina daryti kaip įmanoma mažiau klaidų. Būtent čia atsiskleidžia ir patirties iššūkis – sunku konkuruoti su priešininkais, lenktynėse dalyvaujančiais penkioliktą ar dvidešimtą kartą.
Atsargiau vertinti savo galimybes tenka ir prisiminus, kad kasmet konkurencija Dakare didėja. „Neatsimenu nė vieno Dakaro, kuriame būtų buvęs toks didelis kiekis lenktynininkų, norinčių parodyti, kad jie yra geriausi. Visada turime vien 200 automobilių lenktynininkų, startuojančių Dakare, tačiau kasmet skiriasi profesionalumo ir galimybių koncentracija. Šiemet ji ypač didelė. Kai organizatoriai paskelbs starto sąrašą, aš jums pažadu, kad net specialistams atvips žandikauliai pamačius, kokį lobyną mes ten turėsime. Manau, kad bent dvidešimt ekipažų kovos vien dėl podiumo, o itin stiprių ekipažų bus per 50“, – prognozuoja lenktynininkas.
Vienuoliktą kartų Dakare triumfavęs Stephane‘as Peterhanselis, daugkartinis pasaulio ralio čempionas Carlosas Sainzas, vienas talentingiausių pasaulio pilotų, Dakare debiutuosiantis Sebastianas Loebas – tai tik keletas sportininkų, pretenduojančių į aukščiausias pozicijas.
Kalbama, kad būsimasis Dakaras bus pats sudėtingiausias istorijoje. Dėl gamtos stichijų trasa nesidrieks per Peru, todėl lenktynininkai dvi savaites važiuos Argentinos ir Bolivijos žemėmis. Didžiausias iššūkis – Andų aukštikalnės, kartais kylančios ir į 5 km virš jūros lygį. Išretėjusio oro sąlygos iš lenktynininkų reikalauja ypatingos koncentracijos.
Iš sąvartynų – į Lietuvos kelius
Prie Vyčio nejučia sugrįžtame kalbėdami apie tai, kaip Dakarą suvokia šiuolaikinis lietuvis. „Mums juk šiek tiek reikia žygdarbių?“ – klausiu Benedikto.
„Kiekvienai tautai reikia kelrodės žvaigždės ir aiškios tapatybės, kas jie yra. Pasižiūrėkite į Vytį, simbolį, su kuriuo gyvename 800 metų, o greičiausiai ir dar ilgiau. Pasižiūrėjęs į jį aš matau, kad tai tikslo siekiantis profesionalas. Profesionalas, nes naudojasi įrankiais – žirgu, kalaviju, skydu, šarvais. Kai mūsų tautos atstovai tai pamatys, įsisąmonins ir pradės tapatintis su Vyčiu, jie taps tokie pat. Šis genas visada yra su mumis“, – įsitikinęs lenktynininkas.
Vytį pašnekovas prisimena ir paklaustas apie automobilių kultūrą Lietuvoje. Apie nepakartojamą lietuvių sugebėjimą atnaujinti automobilius, kurie Vakarų Europoje jau seniausiai nurašyti kaip beviltiškai nepataisomi, apie tūkstančius kasdien garažuose triūsiančių meistrų, be jokio išsilavinimo sugebančių atlikti sudėtingiausius darbus, apie Europą skersai ir išilgai raižančius vilkikus su lietuviškais numeriais.
„Mums reikia šuoliuojančio Vyčio. Kas kita, jei ne balnas, yra automobilio sėdynė, po mumis, švilpiančiais iš Eindchoveno į Marijampolę. Tai – žirgų varymas, ilga kelionė per dykras. Karo žygis – parsigabenti žirgų. Parjojus parnešti namopi šilko skarą. Ir vėl atgal, atgal į žygį. Nesisėdi mums, raitelių tautai, tranzito tauta tapusiems. Automobilių varymas iš vieno Europos pakraščio į kitą – tai žirgų tabūnų perginimas. Nėra kitos tokios mažytės tautos, kurios valstybinių numerių taip gausu būtų Europos autobanuose, ant sunkiasvorių sunkvežimių – mes labai pajėgūs judėjimui, mums nesisėdi“, – 2003-iaisiais rašė šviesaus atminimo etnologas Gintaras Beresnevičius.
„Lietuviai visada buvo išradingi ir kūrybingi, – pabrėžia ir B.Vanagas. – Net ir neturėdami techninių galimybių atrasdavo būdą, kaip išspręsti vieną ar kitą problemą. Lietuviai yra ir pakankamai savininkiški, nori turėti savo namą, automobilį ir negyvena šia diena. Negali iš karto nusipirkti gero, todėl ieško būdų – užkariauja Vokietijos, Prancūzijos, Italijos automobilių aikšteles ir iš ten su grobiu grįžta namo, nes nori turėti geresnę techniką, nei realiai leidžia jų piniginė.“
Lenktynininkas prisipažįsta nesantis labai laimingas, kad mūsų keliuose atsiduria nemaža dalis Europos sąvartyno. Juk didėjant galimybėms žmonių išradingumą turėtų papildyti ir profesionalumas. O to kol kas Lietuvoje trūksta.
Su automobiliu – nuo 14 metų
Automobilis – B.Vanago palydovas nuo 14 metų. Vaikystėje jis savo rankomis sako surinkęs ar suremontavęs ne vieną automobilį: „Buvau priverstas tuos dalykus išmokti, nes visada didelėmis, smalsumo kupinomis akimis žiūrėjau į gyvenimą, ir tai davė pagrindą tam, kur esu dabar.“
Tačiau, kaip pats pabrėžia, klaidinga manyti, kad automobiliais jis mėgaujasi, – tai yra tik įrankis, kuriuo siekiama aukščiausių rezultatų. Lenktynininkas privalo žinoti profesionalias tendencijas, su sportu susijusius procesus. Praverčia ir įgūdžiai remontuoti automobilį vidury dykumos. Bet B.Vanagas visiškai nesidomi naujausiais automobilių modeliais ar jų variklių technologijomis. Tai jam neįdomi pokalbio tema.
B.Vanagas džiaugiasi, kad dėl Dakaro labai daug žmonių pradėjo domėtis ne tik šiomis lenktynėmis, bet ir automobilių sportu apskritai. Pasak jo, Dakaro sėkmė yra ta, kad šios lenktynės turi daug skirtingų briaunų ir vertybių: tai ne tik sportas, bet ir nuostabi gamta, įdomios šalys, išskirtinės asmenybės, istorijos ir, be abejo, tragedijos. Iššūkių gausa ir lemia šių lenktynių populiarumą.
Pagal įvairius parametrus automobilių sportas Lietuvoje – trečias pagal populiarumą, nusileidžia tik krepšiniui ir futbolui. Tačiau, B.Vanago manymu, jei ne bendras populiarumas pasaulyje, realiai šis sportas lenkia ir futbolą, atsidurdamas antroje vietoje. O tai jau puikus pasiekimas. Be to, neseniai atliekant sociologinę apklausą net 69 proc. respondentų tvirtino, kad Dakaras jiems įdomus, o negirdėjusių apie šį ralį apskritai neatsirado. Tuo metu krepšinis, kaip rodo statistika, įdomus maždaug 55 proc. lietuvių.
Dakaras toks mėgstamas tikriausiai todėl, kad tai varžybos ne su kitais, bet visų pirma su pačiu savimi. „Tik pažinęs save ir pamatęs savyje konkurentą, gali šį tą nuveikti. Jei mes varžysimės su kitais, labai smarkiai apribosime savo tobulėjimą ir niekada nebūsime geresni. Visada visiems pagrindinis varžovas esame patys“, – teigia B.Vanagas.
Specialusis interviu
Į „Veido“ klausimus atsako B.Vanago šturmanas Dakare Sebastianas Rozwadowskis (37).
– Sausio 2-ąją prasidės pirmasis jūsų Dakaras. Ko tikitės iš šių lenktynių?
– Tai bus pirmasis mano Dakaras kaip lenktynių dalyvio, tačiau 2013-aisiais aš buvau Dakare kaip „Orlen“ komandos narys ir žiniasklaidos automobilio vairuotojas, todėl galiu jausti Dakarą ir jį atpažinti. Tai įvyko prieš trejus metus. Kai po to grįžau namo, pasižadėjau sau sugrįžti į Pietų Ameriką jau kaip tikras lenktynių dalyvis.
Šiemet mano svajonė išsipildė. Nenoriu daug kalbėti apie lūkesčius, svarbiausias dalykas yra finišuoti, dar geriau – padaryti tai mus tenkinančioje pozicijoje. Tai galima padaryti tik vienu būdu – stengiantis išvengti didelių klaidų ir techninių nesklandumų. Kuo mažiau Dakare darai klaidų, tuo sėkmingiau finišuoji.
– Kaip įvertintumėte pasirengimą būsimam raliui?
– Aktyviai treniruojuosi – keturis arba penkis kartus per savaitę su dviem asmeniniais treneriais. Beveik visi dalyviai mano, kad šiųmetis Dakaras bus pats sunkiausias lenktynių istorijoje, nes bus keturios dienos Bolivijoje, vietovėse, esančiose 4 km virš jūros lygio.
Visi žino, kad didesnis nei 2,5 km aukštis žmones ypač stipriai veikia. Turėsime praleisti šį laiką automobilyje, būsime labai išsekę, tai reikalaus didelės koncentracijos ir energijos. Dabar dukart per savaitę treniruojuosi saunoje, 45 laipsnių karštyje minu dviratį su specialia kauke, ribojančia deguonies kiekį. Tai pakankamai eksperimentiška, bent jau Lenkijoje niekas taip Dakarui nesiruošia. Taip pat susitikinėju su kitais Lenkijos lenktynininkais, kurie startuoja Dakare, jie man daug padeda.
– Lenkijos atstovai aktyviai dalyvauja Dakaro ralyje. Kodėl pasirinkote Lietuvos ekipažą ir B.Vanagą?
– Benediktas pasikvietė mane. Jis yra puikus vairuotojas, todėl ilgai nedvejojau. Pirmą kartą mes susitikome 2012-aisiais, kai dalyvavome Lietuvos ralio čempionate ir dar keliose lenktynėse. Nuo to laiko mūsų santykiai yra puikūs. Jis viską atlieka labai profesionaliai ir organizuotai – žinau, kad viskas bus parengta šimtu procentų.
Tai yra viena priežastis, o kita – labai gera atmosfera automobilyje. 13 metų dalyvauju raliuose ir visada renkuosi vairuotojus, su kuriais kalbame viena kalba. Taip yra ir su Benediktu. Kai praleidi daug valandų viename automobilyje – metalinėje dėžutėje, atmosfera turi būti tinkama ir gera. Kitaip nėra prasmės to daryti.
– Ant automobilio kapoto – Lenkijos Erelis ir Lietuvos Vytis. Kaip apskritai vertinate šį jūsų bendradarbiavimą Lietuvos ir Lenkijos santykių perspektyvoje?
– Tai puiki idėja, nes galime žmonėms parodyti, kad sportas be politikos sujungia žmones. Mes keliaujame, galima sakyti, į sunkiausią renginį pasaulyje ir galime bendradarbiauti bei parodyti, kad viskas tarp abiejų tautų yra gerai. Buvome kartu praeityje, galime būti ir dabar. Tai pagrindinė idėja – parodyti žmonėms, kad sportas gali sujungti tautas.
Turėsiu Lenkijos Erelį ant savo šalmo ir drabužių, tačiau Vytis bus ant automobilio ir puoš B.Vanago kostiumą. Taip norime parodyti, kad jokių problemų nėra, kad kaip lenkas galiu sėdėti automobilyje su Vyčiu ir mojuoti Lietuvos vėliava.
– Kokie jūsų asmeniniai įspūdžiai apie Lietuvą?
– Iki 2012 m. kaip turistas du kartus lankiausi Lietuvoje. Mano geriausio draugo Lenkijoje Adamo Daugirdo proprosenelis buvo Lietuvos didvyris Tadas Daugirdas. Dėl šio ryšio mano jausmai Lietuvai yra labai šilti. Kartu su bičiuliu aplankėme Kauną, Trakus, Palangą ir Vilnių, jis mane vedžiojo savo giminės istorijos pėdsakais.
O susitikus su B.Vanagu mano ryšiai su Lietuva dar labiau sustiprėjo. Man patinka jūsų šalis, ypač Vilnius, kuris turi labai gražią architektūrą, ne tik senamiestį, bet ir modernų naujamiestį šalia Neries.
Loading ...