Petro Malūko nuotr.

Jūratė KILIULIENĖ

„Nerealu! Bellagio Birštone!“ –  vienoje iš kurorto gydyklų trykštantis mineralinis vanduo Holivudo aktorių Vyto Ruginį džiugino panašumu į garsųjį Las Vegaso fontaną.

Ir paties Vyto emocijos per kelias Lietuvoje praleistas savaites tryško tarsi fontanas. Čia jis filmavosi jaunos režisierės Eglės Vertelytės kuriamame filme „Stebuklas“ – vaidino Čikagos lietuvį, atvykusį į tėvų gimtinę atgauti savo giminės žemių. „Stebuklo“ veiksmas rutuliojasi Lietuvos provincijoje, ir net ne šiandieninėje, o toje pilkoje ir nykioje, kokia ji buvo kolchozų griuvimo metais pačioje nepriklausomybės pradžioje.

Tad prie Holivudo spindesio pratusiam aktoriui keista ir neįprasta atrodė kone viskas. Savo atradimais Vyto dalijosi ironiškai juos komentuodamas socialiniuose tinkluose, šaipydamasis pats iš savęs, iš savo nepatyrimo ir nuostabos. Bet jokiu būdu ne iš Lietuvos, nepažintos savo tėvų ir protėvių žemės.

„Birštone, Jiezne, kur vyko filmavimai, patyriau daug stebuklų. Kaip simboliška, kad filmas vadinasi „Stebuklas“! Bet didžiausias iš jų – mane čia susiradę giminaičiai“, – vis dar negali atsidžiaugti amerikietis.

Netikėtas giminaitės skambutis sujaukė mintis, pasėjo abejonių, ar pavyks užmegzti ryšį su žmonėmis, apie kuriuos nebuvo nieko net girdėjęs.

V.Ruginio santykis su lietuvybe nebuvo sklandus. Jo tėvai – per karą iš Lietuvos pasitraukę žemaičiai. Vyto gimė 1956-aisiais Didžiojoje Britanijoje, po ketverių metų šeima persikėlė į Jungtines Valstijas, apsigyveno Čikagoje. Vaikystėje jis buvo supamas lietuviškos aplinkos, kalbėjo gimtąja kalba. Bet viskas apsivertė mirus mamai. Vyto, tuomet paauglys, labai skaudžiai išgyveno šią netektį. Jis pyko ant likimo ir nutarė nutraukti visus saitus su tuo, kas iki šiol buvo itin brangu.

„Aš tikrai nekalbu lietuviškai. Galime pabandyti, bet iš to nieko neišeis“, – vos mums susitikus įspėjo V.Ruginis. Bet ir vėl – stebuklas. Šnekučiuojantis paaiškėjo, kad aktorius susigrąžino gimtąją kalbą pats to nė nejusdamas. Pakako vos kelių savaičių lietuviškoje aplinkoje.

Ruošdamasis susitikti su niekada nematyta pussesere Irena ir kitais artimaisiais jis nerimavo ne tik dėl kalbos. Netikėtas giminaitės skambutis sujaukė mintis, pasėjo abejonių, ar pavyks užmegzti ryšį su žmonėmis, apie kuriuos nebuvo nieko net girdėjęs.

Jau vėliau paaiškėjo, kad Irena ne tik žinojo apie Amerikoje gyvenantį giminaitį, sekė jo karjerą Holivude, bet ir bandė susisiekti per feisbuką. Bet kadangi mažeikiškiai rašė į aktoriaus gerbėjų tvarkomą puslapį, kuriame jis pats net nesilanko, jokio atsakymo nesulaukė.

Tad koks buvo giminaičių susitikimas Mažeikiuose? V.Ruginis pas juos išsiruošė jau pasibaigus filmavimams, prieš pat skrydį namo. Emocijomis nuspalvintus kelionės įspūdžius jis atsiuntė jau iš Amerikos.

Mąsčiau, ar mano tėvas ar motina kažkada vaikščiojo, važiavo tais pačiais keliais, kuriais dabar važiuoju aš.

„Mano kelionė į Mažeikius prasidėjo kaip gražiausia diena. Įsėdau į automobilį ir važiavau per gražius miestelius. Neskubėjau. Nebuvo kur skubėti, nes mėgavausi Lietuvos kraštovaizdžiu. Gražūs dirbami laukai, gražūs medžiai, gražus dangus. Mąsčiau, ar mano tėvas ar motina kažkada vaikščiojo, važiavo tais pačiais keliais, kuriais dabar važiuoju aš“, – štai taip poetiškai nusiteikęs jis pasiekė savo  pusseserės Irenos ir jos vyro Prano namus.

Šeimininkai sodino svečią prie stalo ir versdami šeimos nuotraukų albumus klojo giminės istoriją. Amerikietis sužinojo, kad jo tėvas buvo kilęs iš labai gausios šeimos, turėjo aštuonis brolius ir seseris. Prieš jį atsivėrė gyvenimai, apie kuriuos jis nežinojo visiškai nieko.

Bet tai buvo tik pradžia. Pakilę nuo stalo Irenos namuose visi patraukė į restoraną. Ten Vyto laukė dar dvylika susipažinti nekantraujančių artimųjų. Iš nuostabos V.Ruginiui vis plėtėsi akys. Ir ne tik dėl giminaičių gausos, bet ir dėl neįprasto vaišingumo.

Kai tik suvalgydavau kąsnį, kažkas vis krovė maisto man į lėkštę. Mes valgėme, kalbėjomės ir kėlėme tostus.

„Puotos stalą puošė visokiausi šalti užkandžiai, salotos ir kiti skanėstai. Visu tuo maistu galima būtų pamaitinti 40 žmonių, o dar net nebuvo patiekti karšti patiekalai. Buvau apstulbęs. Ir štai patiekti karštieji patiekalai. Kai tik suvalgydavau kąsnį, kažkas vis krovė maisto man į lėkštę. Mes valgėme, kalbėjomės ir kėlėme tostus. Tai tęsėsi keturias valandas“, – aktorius prisipažįsta, kad atlaikyti tokį valgymo ir gėrimo maratoną jam nebuvo paprasta.

Kitą rytą, vos atsikėlęs Vyto buvo pakviestas pusryčių, kuriuos sudarė kiaulienos karbonadas, bulvių košė ir agurkai! Dar po kelių valandų – pusseserės draugų iškeptas kugelis, beje, sužavėjęs labiausiai iš visų patiekalų, ir taip toliau. Atsisakyti gausių ir labai sočių valgių svečiui neleido sąžinė. Jis mano, kad siūlydami maistą lietuviai išlieja savo širdį.

Lydimas giminaičių po vietas, susijusias su jo tėvais, Vyto padarė išvadą, kad Lietuvoje labai daug kapinių. O Mažeikių gatvelėje, kurioje užaugo jo motina, jis pajuto jaukią šilumą, tarsi būtų įžengęs į savo namus.

„Mano patirtis Lietuvoje yra mano gyvenimo kertinis akmuo. Gražūs, be galo dosnūs, viską atiduodantys žmonės. Dosnūs svetingumo, laiko ir emocijų. Tokie mano giminės, tokie ir žmonės, su kuriais dirbau filme. Manau, kad susiradau daug draugų visam gyvenimui. Ko daugiau galėtum prašyti“, – įspūdžius iš Lietuvos apibendrino Vyto.