Olgos Lapinos aplinkos teatro žaidimas „Kodas: Hamlet“ užima visą Lietuvos rusų dramos teatro erdvę / menufaktura.lt/D.Matvejevo nuotr

Praėjus 400 metų, kai Shakespeare’as atgulė į savo Šventos Trejybės bažnyčios presbiteriją, jo pjesės sulaukė deramo atsako: anais laikais  jos buvo suprantamos bet kuriam londoniečiui, įstengusiam sumokėti 1 pensą už pigiausią stovimą bilietą parteryje (tingintys keliauti tiltais turėjo dar pridėti už persikėlimą valtimi į kitą Temzės pusę). Bet šiandien skrudžas „The Globe“ teatro pajininkas galėtų džiaugtis pelnu, nes jo „Audra“ su visomis laiko ir jos sukūrimo aplinkybėmis tiražuojama aplikacijomis mobiliesiems  įrenginiams už 6 svarus.

Vaidas Jauniškis, menufaktura.lt

O naujas požiūris į pjeses kaip į savotišką žaidimą britų trupei „Punchdrunk“ 2003 metais atnešė stulbinamą sėkmę ne vien Londone, – po dešimtmečio į Niujorką perkeltas jų tiesioginės patirties (immersive) spektaklis „Atbuskit“ (Sleep No More) pagal „Makbetą“ kainuoja 75-170 USD, ir į tai neįeina joks kokteilis. Bet publika veržiasi.

Nežinia, kiek turėtų kainuoti bilietas į Olgos Lapinos aplinkos teatro žaidimą „Kodas: Hamlet“, nes jis užima visą Lietuvos rusų dramos teatro erdvę nuo vidurių, t.y. pamato iki stogo – ir sustabdo bet kokį ten galimą paralelinį vyksmą. Bet jis tinka šiai Shakespeare’o skaitmenizavimo ir erdvių atrakinimo kitokiems veiksmams krypčiai.

Teatras prasideda iškart: žiūrovai, „apsaugoti“ kaukių, gali netrukdomai žvelgti į išsprogintas į juos praeivių ir pravažiuojančių akis.

Olga Lapina, šiandien esanti viena pagrindinių lietuviškos scenos naujintojų (ne tiek sumanymų masteliu ir garsiais šūksniais, kiek kukliais, bet atkakliais bandymais ir skvarbiu požiūriu į sudedamąsias šio mechanizmo dalis – nuo aktorių pedagogikos iki teatro funkcijų peržiūros), po ekskursijos su vaikais po teatrą „Stebuklingoje kreidelėje“ ėmėsi suaugusiųjų. Nes šioji publika, iš esmės pagalvojus, infantilėja: jai kuriami galvosūkių kambariai, stalo žaidimai, animacinės kompiuterių programos ir socialinių tinklų smėlio dėžės.

Antra vertus, tai natūralu, nes laisvalaikio taip pat daugėja, ir gyventojus reikia užimti ir kontroliuoti „po pamokų“.

Kai 10-13 žiūrovų grupė gauna „kaukes“ ir su jomis – tais kostiumais, kuriuos dažniau naudojame po remonto valyti patalpas – išeina į „Pohulianką“ paskui gotikinę laidotuvių procesiją, teatras prasideda iškart: žiūrovai, „apsaugoti“ kaukių, gali netrukdomai žvelgti į išsprogintas į juos praeivių ir pravažiuojančių akis. Jautiesi drąsiai, nes esi „po kauke“.

Nejaukiai pasijusti neteks vien todėl, kad nėra kitų žiūrovų – išskyrus pačius aktorius, kurie yra įvairūs klounai ir žiūrovų padėjėjai.

Bet toks apsikeitimas žvilgsniais baigiasi greitai, ir nusileidžiama į Hamleto tėvo budynių rūsį (seniausias Vilniaus scenos pastatas pajėgus trumpam apsimesti Elsinoro pilimi). Po to jau pakliūni į vieną po kito užrakintus kambarius, pirmame gauni „Hamletą“ in folio ir prasideda galvosūkių-laiko-kodų rakinimo labirintas: veiksmas, scena, žodis… Ir skubus persikraustymas į kitą kambarį.

Tad čia, kaip ir realiame patirties teatre, pagrindiniai veikėjai yra žiūrovai. Gąsdintis nebūtina, nejaukiai pasijusti neteks vien todėl, kad nėra kitų žiūrovų – išskyrus pačius aktorius, kurie yra įvairūs klounai ir žiūrovų padėjėjai („clowns“, rašė Shakespeare’as, lietuviai išvertė – „duobkasiai“).  Tačiau tampi herojum tik iš pažiūros.

Olga Lapina su komanda kuria gotikinį teatrą, savotišką sceninį steampunką, todėl jame dera ir komedija, ir erotika, pastišas, ir net abejotini Antrojo pasaulinio karo aidai.

Iš tiesų pagrindinė veikėja yra erdvė, t.y. apie 20 įvairių lokacijų, papuoštų, apkarstytų, nuguldytų įvairiais daiktais ir apgyvendintų gyvaisiais paveikslais. Ar jie turi ką bendro su „Hamletu“? Nebūtinai ar bent jau netiesmukai. Rūta nėra „Hamleto“ „raktinis“ augalas, kaip ir „šmeižtas“ nėra pagrindinė tema, tad čia nevertėtų tikėtis edukacinio akcento – šis yra už žodžių. Pavadinimas nurodo tik tiek, kiek pasako: šiame žaidime „Hamleto“ tekstas yra tik kodas šifruoti galvosūkius. Svarbesnė yra erdvė.

Olga Lapina su komanda – kostiumų dailininke Renata Valčik, kompozitore Rita Mačiliūnaite-Dočkuviene, šviesų dailininku Eugenijumi Sabaliausku ir vaizdo projekcijų autoriumi Jonu Terteliu – kuria gotikinį teatrą, savotišką sceninį steampunką, todėl jame dera ir komedija, ir erotika, pastišas, ir net abejotini Antrojo pasaulinio karo aidai (Fortinbraso evoliucija?). Užduotis ateičiai – kaip kūrėjams suregzti intrigą, kad žiūrovai/dalyviai nepultų iškart aiškintis kodų ir rakinti spynų, o spėtų pasigrožėti išradingomis scenelėmis? Nes azartas labai sparčiai paima viršų, o greitai išėjęs, priešingai įprastam žaidimui, pralaimi.

Vis dėlto aktoriai nėra nepagrindiniai: jie yra globojanti, skubinanti, nurodanti ranka, ir šį sargybinio-nuo-šmėklų vaidmenį jie atlieka puikiai: režisierė žino, kad čia svarbiausia yra žiūrovo saugumas, ir net kai eini per tamsiausią Letos upę (kone į „nebūti“), o tave čiumpa už kojų įvairios skenduolės ofelijos ir jorikai, toliau sau gali ramiai šypsotis.

Kitas klausimas – patiems aktoriams: kaip, iki prakaito kvapo priartėjus prie žiūrovų, nevaidinti kaip nuo rampos. Tai dar viena slapta Lapinos „mokykla“.

Tai vėlgi kuklu: efektas tik keliolikai žiūrovų. Iš šios kultūrinės atrakcijos Shakespeare’as daug autorinių negaus. Nes okupuojamas visas teatras (todėl suteikime progos žiūrovams pažiūrėti iš viršaus į Pohulianką, iš arti į sietyną ir t.t.), ir klausimas, ar mūsų publika įstengtų mokėti 50-150 eurų už tokią pramogą?

Atsakymas toks pat aiškus, kaip ir šio spektaklio įtaka visam Lietuvos teatrui. Bet vis dėlto gera rinkodara ir dar geresnė reklama šį tą sukurtų. Manyčiau, kad ekskliuzyviniam būreliui išskirtiniu metu (vestuvėms, apie dvyliktą nakties) menką nuolaidą nuo viršutinės ribos galima būtų suteikti. „Drinks not included“. Nes ne taip dažnai aidint plojimams tenka lenktis pačiam sau.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje menufaktura.lt 2016 m. gegužės 17 d.

Flamenko nuotr.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Kaune žiūrovai bus instruktuojami, kaip efektyviai sukelti maištą, o Vilniuje mėgins savarankiškai ištrūkti iš hamletiškų katakombų.

Ši savaitė sostinės premjerų publikai darbinga kaip reta: čia – ir dėl pagrindinės ak­torės ligos anksčiau atidėtoji „Marija Stiuart“, ir „Toska“, ir „Oidipo mitas“, ir „Don Ki­chotas“… Teatrai tarsi susitarę skuba guosti sau­lės šviesos išsiilgusius žiūrovus, ant lėkštutės pateikdami tiek neeilines dramas, tiek po­puliarius muzikinius kūrinius.

Tačiau daugėja ženklų, liudijančių apie naują publikos kartą, kuriai netgi tokių spektaklių stebėjimas tampa pernelyg nuobodus ir alinantis užsiėmimas. Jiems, tarsi kėdėje ne­nustygstantiems mažyliams, norisi linksmesnių pramogų, pavyzdžiui, palakstyti po teatro už­kaborius tamsoje arba sukelti kokią nors, tegu iš anksto surežisuotą, revoliuciją.

Mada nekalta, nes pagrindinis tokių renginių tikslas – sudominti mažylius repertuariniais vaid­inimais, paskatinti juos pasijusti miesto teatrinės visuomenės dalimi.

Šiai tendencijai pradžią Lietuvoje davė Valstybinio jaunimo teatro aktorės Aušros Pu­ke­lytės jau trejetą metų rengiamos „Eks­pe­di­cijos į teatro vidų“, kurios greitai tapo to­kios gei­džiamos, kad užrašyti vaikus tėvai ir mokytojai skubėdavo vos paskelbus repertuarą.

To­bu­lėjo ir pati idėja: dabar „Ekspe­dici­joms…“ mažyliai jau skirstomi į grupes pagal amžių, tai­gi kartą su aktore apvaikščiojusiems teatro už­ku­lisius ūgtelėjus atsiranda palanki proga tai išmėginti dar kartą.

Vis dėlto gera idėja ilgai rinkoje vieniša ne­būna. Tad netrukus vaikus į teatralizuotas ekskur­sijas pakvietė Vilniaus mažojo teatro aktorės Inga Burneikaitė ir Ilona Kvietkutė, o vė­liau ši nekalta mada persirito ir į kitų Lie­tuvos miestų teatrus.

Mada nekalta, nes pagrindinis tokių renginių tikslas – sudominti mažylius repertuariniais vaid­inimais, paskatinti juos pasijusti miesto teatrinės visuomenės dalimi. Bet vaikai greitai užauga. Ir kartais virsta infantiliais jaunuoliais, kuriems sėdėti teatro salėje ir toliau atrodo pernelyg nuobodu.

Kaip pabėgti iš teatro

Kas belieka teatrams? Išmoningai verstis per galvą ir organizuoti ekskursijas patiems di­džiausiems. Tai, atrodo, ir ketina daryti pripažinta spektaklių vaikams meistrė Olga Lapina, gegužę Rusų dramos teatre kviečianti į neįprastą spektaklį „Kodas – Hamletas“.

Būsite dar griežčiau nei įprasta paprašyti nesinaudoti jokiais filmuojančiais, fotografuojančiais ar susisiekti su aplinkiniu pasauliu leidžiančiais elektroniniais įrenginiais.

Tai tikrai nebus įprastinis Williamo Sha­kes­peare’o tragedijos pastatymas, kaip nebus ir saugi vieno aktoriaus vedama ekskursija. Todėl potencialūs teatrinio vyksmo dalyviai kviečiami kri­tiškai įvertinti savo fizinį bei psichinį pasiren­gimą ir ekstremalių išgyvenimų troškimą. Ko gero – ir amžių, nes grupės vedliais po hamle­tiškus rūmų požemius ketina tapti jaunesnioji, kūrybiškai aktyviausia šio teatro aktorių kar­ta. Kartą pasiryžus, kelio atgal nebebus: pa­sitraukti iš žaidimo jam nesibaigus ar nepaisyti jo taisyklių neįmanoma.

Nusiteikite, kad būsite aprengti specialiais drabužiais, kurie apsaugos nuo drėgmės, purvo ir dulkių. Ir, žinoma, būsite dar griežčiau nei įprasta paprašyti nesinaudoti jokiais filmuojančiais, fotografuojančiais ar susisiekti su aplinkiniu pasauliu leidžiančiais elektroniniais įrenginiais, kurie pajėgtų sugriauti visą „escape the room“ žaidimo kūrėjų idėją.

Žiopsoti ne­bus kada: vos įžengę pro slaptas teatro duris iškart susidursite su kliūtimis, privalėsite įminti mįsles, išvengti spąstų ir, svarbiausia, ištrūkti iš pražūtingo hamletiškojo pasaulio per apribotą laiką.

Nuotykių ištroškusius ekstremalus, kurie neišsigąs iššūkio, lydės ir saugos aktoriai – pa­ty­rę vedliai, gerai besiorientuojantys savojo teat­ro katakombose. O jos primena ir žymiausio britų dramaturgo pavaizduotą niūrią Da­ni­jos karalystę, kurioje princas Hamletas ieško sa­vo tėvo žudikų, ir paties beišprotėjančio Ham­­leto pasąmonės labirintus, kuriuose keistai susipynė rūmų gyventojų įvaizdžiai su visomis savo ydomis ir klastomis. Tad žiopsoti ne­bus kada: vos įžengę pro slaptas teatro duris iškart susidursite su kliūtimis, privalėsite įminti mįsles, išvengti spąstų ir, svarbiausia, ištrūkti iš pražūtingo hamletiškojo pasaulio per apribotą laiką. Ar pavyks jūsų sėkmingas pabėgimas – priklauso tik nuo jūsų drąsos, kūrybinės fan­tazijos ir ryžto. Registruotis į neįprastą teatrinį žaidimą „Kodas – Ham­le­tas“ rusų kalbą suprantantys žiūrovai kviečia­­mi iš anksto.

Žaisti su suaugusiais žiūrovais nusiteikęs ir Nacionalinis Kauno dramos teatras. Tik čia siū­­­lomas žaidimas kiek kitoks: jokių slaptų tam­­­sių užkaborių, jokio „aplinkos teatro“. Šim­­­­tas žiūrovų susirenka pagrindinėje teatro sce­­noje, kurioje – jokių sėdimų vietų. Mat ne sė­­dint keliamos revoliucijos. O spektaklio „Maištas“ idėja ir yra lakoniškas instruktažas publikai, kaip efektyviausiu būdu sukelti visuomenės maištą, anksčiau ar vėliau išvirstantį „spalvotąja revoliucija“. Tokia, kaip Buldo­ze­rio revoliucija 2000 m. Jugoslavijoje, Oranžinė  revoliucija 2005 m. Ukrainoje arba Jazminų re­voliucija 2011 m. Tunise.

Viešai įvardyto režisieriaus „Maištas“, kaip daž­niausiai ir bet kuris kitas maištas, neturi, o instruktažą susirinkusiems smalsuoliams veda aš­tuoni specialiai apmokyti Nacionalinio Kau­no dramos teatro „masių atstovai“. Žiūrovai bus kviečiami susivienyti kovai už apautas policininkų kojas, lietuviškų karvučių pieno sūrius, sočią senelių vakarienę, padorias mo­kytojų al­gas ir daugeliu kitų tautiečiams aktualių pretekstų.

Kas bendra tarp Lietuvos, Anglijos ir senovės Atėnų

Grįžkime prie W.Shakespeare’o ir „aplinkos teatro“. Taip jau išėjo, kad Gintaro Varno mo­ki­nė Kamilė Gudmonaitė dabar laisviems žiūro­vams Nacionaliniame dramos teatre pristato­mą premjerą „Timonas Atėnietis“ pirmiau dar pernai parodė Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo klube susirinkusiems nu­teis­tie­siems.

„Kapitalizmas W.Shakespeare‘o laikų Ang­lijoje buvo dar tik begimstanti ekonominė siste­ma, iškėlusi lygybės ir laisvo žmogaus idėją. Ang­lai džiaugėsi artėjančiais ekonomikos po­ky­čiais, o dramaturgas jau tada pajuto, kad ši sis­tema gali prasilenkti su tikrąja laisvės sam­pra­ta ir tapti žmonių susvetimėjimo įrankiu. Nors iš pradžių kapitalizmas siejosi su galimybėmis, laisva rinka, šiandien matome, kad joje savaime slypintys prieštaravimai ne tik pučia neegzistuojančių pinigų bankuose burbulus, bet ir savotiškai tolina mus vienus nuo kitų“, – teigia jaunoji režisierė.

Tai savųjų laikų Don Kichotas, vertinantis kiekvieną žmo­gų ir norintis daryti visiems gera, tačiau susiduriantis su realybe ir nusiviliantis savo idealais.

Manoma, kad dramos „Timonas Atėnietis“ pa­grindinio veikėjo prototipas – tai penktame amžiuje prieš Kristų Atėnuose gyvenęs Ti­mo­nas, kurį mini graikų istorikas Plutarchas, o vė­liau – ir rašytojas bei satyrikas Lukianas, Ti­mo­no istorija norėjęs parodyti, kokie laikini yra že­miškieji turtai. W.Shakespeare‘o kuriamame Atė­nų pasaulyje dominuoja galia ir pinigai, o vi­suomenės santykiai nustatomi pagal turimą turtą. Timonas tokiame pasaulyje – tarsi retas eksponatas, nors ir besimėgaujantis turima valdžia, bet tikintis žmogumi ir jo pažanga, aukšti­nantis santykius ir bendruomenę. Tai savųjų laikų Don Kichotas, vertinantis kiekvieną žmo­gų ir norintis daryti visiems gera, tačiau susiduriantis su realybe ir nusiviliantis savo idealais.

Tyrinėtojai mano, kad W.Shakespeare’as vie­­­ną paskutiniųjų savo dramų „Timonas Atė­nie­tis“ sukūrė 1605–1608 m. ir jame yra pašiepia­mas tuometis Anglijos karalius Jokūbas I, valdęs nuo 1603 iki 1625 m. ir garsėjęs besaikiu iš­laidumu.

Keistos vagišių draugės

Išlaidūs karaliai masių simpatijų sulaukia retai, o štai smulkiems vagišiams tai pavyksta dažniau. Net dviejose gegužės premjerose ma­tysime būtent tokius veikėjus.

„Panevėžys tapo miestu, kuriame gyvena ar­­ba seni žmonės, arba mokinukai, nes jaunimas iš čia išvažiuoja: geriausiu atveju į Vilnių, blogiausiu – į vadinamąjį Londoną“, – konstatavo naujasis Panevėžio J.Miltinio dramos teatro vadovas Linas Marijus Zaikauskas. O kad jau taip, tai ir pjesę savo spektakliui parinko aktualią Panevėžiui – apie neįprastą vienišos močiutės ir niekam nereikalingo vaikinuko draugystę.

Šią pjesę prieš du dešimtmečius parašė Suo­mi­jos dramaturgė Laura Ruohonen ir bū­tent su ja, išversta į nemažą pluoštą Europos kalbų, ji pirmąkart pateko į Skandinavijos dramaturgų elitą. Pjesė pavadinta „Olga“ – pa­grin­dinės veikėjos, smalsios pagyvenusios po­nios, vardu. O vagiliaujantis vaikinukas, kurį senolė paskatina permąstyti savo vertybės, vardu Rundis. Tačiau negalime garantuoti, kad panevėžiečių spektaklyje, saldžiai pavadintame „Vyšnia šo­kolade“, herojų vardai išliks nepakeisti. Tą pa­čią L.Ruohonen „Olgą“ L.M.Zaikauskas prieš porą metų yra pastatęs Petrozavodske, Kare­li­jos nacionaliniame teatre. Ten rusiškas herojės vardas niekam neužkliuvo.

Labiau patrakusio vagišiaus istorija pasakojama Giovanni Battistos Pergolesi’o komiškoje operoje „Livjeta ir Trakolas“, kurią ro­dys Klai­pėdos muzikinis teatras. Tik žavaus plėšiko Tra­kolo niekas nesistengia perauklėti – at­virkš­čiai, keršydama už savo brolio apiplėšimą gražuolė Livjeta mėgina kuo greičiau jį pasodinti į kalėjimą, kuris aštuonioliktame am­žiuje anaiptol nesiekė būti perauklėjimo įstaiga.

Bet Trakolas – gudrus ir, persirengęs astrolo­go drabužiais, pasprunka iš kalėjimo. Ne iš kelmo spirta ir jo mylimoji – siekdama demaskuoti nusikaltėlį ji apsimeta mirusia. Trakolą išduoda jo neabejingumas, ir Livjeta, matydama graudžias plėšiko ašaras, ne tik pabunda iš mirusiųjų, bet ir sutinka už jo tekėti.

„Livjeta ir Trakolas“, kaip ir pernai atnaujinta to paties kompozitoriaus „Tarnaitė po­nia“, yra valandos trukmės komiškos operos, ku­riomis nuo rimtos muzikos pervargę italų aristokratai teatruose buvo linksminami per di­džiųjų operų pertraukas. Nežinia, nuo ko pa­vargsta nūdienos uostamiesčio aristokratai, mat operos Klaipėdos muzikiniame teatre skamba vis rečiau: gegužę, neskaičiuojant vaikiš­kos „Makaronų operos“, numatytas vienintelis „Karmen“ spektaklis.

Jaunų kūrėjų kertelė

Iniciatyvių Klaipėdos merginų suburtas „Apeirono“ teatras vis dažniau vieši Vilniuje. Ir nors jaunos aktorės po neseniai OKT studijoje rodytų spektaklių nebuvo apipiltos liaupsėmis, šįkart ryžosi sostinės Menų spaustuvėje pristatyti ir premjerą „Psiche“. Kadangi tekstus savo spektakliams, kuriuos ne visuomet išeina va­dinti pjesėmis, klaipėdietės mėgsta rašyti pa­čios, sunku nuspėti, apie ką bus naujasis jų kū­rinys. Telieka kliautis šykščiomis užuominomis: „Kovo 19 d. niekinio konflikto tarp niekio ir bū­­ties metu pro pieštuko skersmens dydžio sky­­­lę pralindo žiurkės. Kitą dieną Smiltynės miš­­kuose tarp rąstų rastas nežinomos tapatybės asmuo kruvina ranka ir užsiūta burna, ku­ris su savimi turėjo vienintelį daiktą – pieštuką. Klausimas – kodėl pieštukas?“

G.Varno mokinys Žilvinas Vingelis savo dip­­lominiam (bakalauro) darbui pasirinko anaiptol ne savo kartos dramaturgiją. Pjesės „Skai­čius“, pristatomos Nacionaliniame Kau­no dramos teatre, autorė britė Caryl Chur­hill bebaigianti aštuntą dešimtį, ir ši pjesė, su­kurta 2002-aisiais, – vienas vėlyvųjų jos kūrinių.

Tuo metu visuomenę itin domino klonavimo idėja: avytė Doli, pirmasis klonuotas žinduolis pasaulyje, dar tebevaikščiojo žeme. Taigi ir pjesėje stebime tėvo ir sūnų, kurių dėl klonavimo atsiranda daugiau, nei tikėtasi, konfliktą. Mirus vieninteliam sūnui Bernardui tėvas, kaltindamas save, kad nesugebėjo tinkamai jo išauklėti, sutinka jį klonuoti, taip vildamasis ištaisyti padarytas klaidas. Tačiau sumanymas atneša ne paguodą, o dar didesnę santykių su­maištį, kurioje neišvengiama ir brolžudystės.

Rusų dramos teatro premjera „Natašos svajonė“ teatro gerbėjus labiausiai domins dėl dvie­jų priežasčių: kaip aktoriaus Ainio Stor­pirš­čio režisūrinis debiutas ir kaip aktorės Ga­bijos Urniežiūtės, pernai gruodį mirusio kunigaikščio Vildaugo dukters, vaidinamas mono­spek­taklis. Jos ir jaunos rusų dramaturgės Ja­ros­lavos Pulinovič pristatoma Nataša – paauglė iš vaikų namų. Ji dar tik bando įsitverti į men­kai pažįstamą pasaulį, kuriam mer­ginos svajonės atrodo juokingai naivios. Bet pati Na­taša dėl tų svajonių pasiryžusi viskam.

Post scriptum

Kiti tau gali patarti, ką valgyti, kuo tikėti, bet ką ir kada mylėti – tik tavo pasirinkimas. Tik­roji gyvenimo šventė slypi ne pompastiškoje žmonių, taurių ir šakučių aplinkoje, o atradus vidinės stiprybės būti pačiu savimi tiek valgant, tiek meldžiantis, tiek mylint.

Tokį devizą savo trupės spektakliui „Fiesta: val­gyk, melskis ir mylėk“ pasirinko flamenko šo­kėja Sandra Muningytė-Domingo, šio šokio paslaptis lukštenusi garsioje Madrido mokykloje „Amor de Dios“ ir Ispanijos šokio institute „Alicia Alonso“. Žurnalistų paprašyta atsakyti, kokiais trimis žodžiais lengviausia būtų apibūdinti flamenką, lietuvė, save vadinanti La Sandra, pasirinko tik vieną žodį – „prakaitas“. Nes be jo stiprių emocijų, fizinio krūvio ir sunkių scenos kostiumų reikalaujančiame flamenko žanre niekaip neprasimuši.

O pačioje pabaigoje – apie vienintelį teatrų gegužę siūlomą naują žaidimą tikriems vaikams. Kauno lėlių teatro premjera įdomi visų pir­ma autorių kolektyvu: pagal Gintaro Be­resnevičiaus knygas vaikams tekstus spektakliui parengė rašytoja Daiva Čepauskaitė, re­ži­s­uoja suaugusiųjų vis dažniau „Domino“ teatro spektakliuose bei televizijos serialuose regimas aktorius Andrius Žiurauskas, o dailininkė – iš Ukrainos atvykusi Lesia Lučko.

Spektaklis pratęs pažintį su žiūrovų pamėgtais ankstesnio spektaklio „Kaukų šeimynėlė iš Didžiosios Girios“ personažais. Šįkart mažoji Kaukutė švenčia savo gimtadienį, bet gauta dovana nėra tokia, kokios troško, o ir svečiai el­giasi ne taip, kaip ji tikėjosi. Šventė pademons­truos, kas nutinka, kai vaikai šeimoje ne­nori atlikti privalomų darbų, o jų troškimai tampa nepamatuoti ar netgi pavojingi.

Jau šį sekmadienį rodomas lėlių spektaklis vadinasi „Noriu – negalima, reikia – nenoriu“. Būsena, pažįstama ne tik vaikams.

Dešimt gegužės premjerų

1, 22 d. 12 val. Kauno valstybiniame lėlių tea­tre – „Noriu – negalima, reikia – nenoriu“. Rež. Andrius Žiurauskas

13, 14 d. 18 val. Rusų dramos teatre –

„Natašos svajonė“. Rež. Ainis Storpirštis, Eglė Kižaitė

13, 14 d. 20.30, 22.30 val. Rusų dramos teatre – „Kodas: Hamletas“. Rež. Olga Lapina

14 d. 18 val. Kauno „Girstučio“ salėje, 22 d.

18 val. Klaipėdos koncertų salėje, 28 d. 18.30 val. Rusų dramos teatre – „Fiesta: valgyk, melskis ir mylėk“. Chor. Sandra Domingo

19, 20 d. 18.30 val. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre – „Livjeta ir Trakolas“. Rež. Ramūnas Kaubrys

19, 20, 26 d. 19 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Timonas“. Rež. Kamilė Gudmonaitė

24, 25, 26 d. 18 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre – „Maištas“.

27, 28 d. 18 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – „Vyšnia šokolade“. Rež. Linas Marijus Zaikauskas

28, 29 d. 19 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre – „Skaičius“. Rež. Žilvinas Vingelis

31 d. 19 val. Menų spaustuvėje – „Psiche“. Rež. Greta Kazlauskaitė, Eglė Kazickaitė.