Marijušas ANTONOVIČIUS

Lapkričio mėnesį valdžią Lenkijoje perėmus „Teisės ir teisingumo“ partijai, daugelis apžvalgininkų ir politikų tikėjosi, kad tai reikš dar didesnę Lenkijos paramą Ukrainos eurointegracijos siekiams. Spėliota, kad tai turėjo nulemti šios partijos antirusiška laikysena ir noras sutelkti Vidurio ir Rytų Europos valstybes į vieną geopolitinį bloką, kuris priešintųsi Maskvos ekspansijai.

Šių tikslų fone Ukraina tampa nepaprastai svarbia žaidėja ir iškyla būtinybė bet ko­kia kaina patraukti ją į savo pusę, nes tai galėtų suduoti smarkų smūgį Kremliaus galiai. Ta­čiau pirmieji trys TT mėnesiai valdžioje verčia abejoti šių vilčių pagrįstumu.

Lenkijos tikslai Ukrainoje nepasikeitė – Len­kija toliau smarkiai remia Ukrainos integra­ciją į Vakarų struktūras ir jos suverenumą. Tą pat­virtino Lenkijos užsienio reikalų ministras Wi­toldas Waszczykowskis savo kasmečiame pra­nešime Seime apie Lenkijos užsienio politiką.

Jame Ukraina buvo paminėta NATO konteks­te kaip svarbi Aljanso partnerė ir kad Len­kija rems NATO ir Rusijos tarybos susitikimą tik tuo atveju, jei joje bus aptartas karas Uk­rai­noje. Kalbėdamas apie santykius su Rusija W.Was­­­zczykowskis ne kartą minėjo Rusijos ir Uk­rainos karą bei Rusijos kaltę dėl jo sukėlimo.

Kalbant apie dvišalius santykius pabrėžta, kad Lenkija remia Ukrainos teritorinį vientisumą ir jos eurointegracinius siekius. Lenkija taip pat rems ir visokeriopai prisidės prie Europos Są­jungos ir Ukrainos asociacijos ir laisvosios pre­kybos sutarties įgyvendinimo. Be to, Len­ki­ja rems Šengeno vizų Ukrainos piliečiams pa­nai­kinimą.

Taip pat pabrėžta, kad Lenkija rems Uk­rainą Višegrado šalių formate bei priešinsis „Nord Stream“ dujotiekio antrosios atšakos sta­tybai, nes tai pakenks Ukrainos, kaip tranziti­nės dujų valstybės, statusui. Tačiau Lenkija ne­vengs kelti ir skaudžių istorinių klausimų san­tykiuose su Ukraina.

Tad, be istorinių klausimų iškėlimo, partijos „Tei­sė ir teisingumas“ politika Ukrainos atžvilgiu beveik nesiskiria nuo prieš tai valdžiusios „Pi­liečių platformos“ politikos.

Ministro W.Waszczykowskio pasisakymas bu­vo bene pats išsamiausias Lenkijos politiko pa­sisakymas apie santykius su Ukraina. Jis taip iš­siskiria iš viso konteksto, nes kiti Lenkijos po­litikai apie Ukrainą viešojoje erdvėje kalba santykinai nedaug.

Dažniausiai jų pareiškimai apsiriboja parama Ukrainos teritoriniam integralumui ir Uk­rai­n­os eurointegraciniams siekiams. Šie pareiškimai daugiausia skamba diplomatiniuose susitikimuose, kuriuos stebi ne tik Lenkijos, bet ir visos Europos auditorija. Bet Lenkijos vi­daus politikoje Ukrainos tema beveik neliečiama.

Panaši situacija susiklostė Lenkijos ir Uk­rai­nos santykių diplomatinėje darbotvarkėje. Len­­kijoje į valdžią atėjus „Teisei ir teisingumui“, iš pradžių Lenkijos ir Ukrainos santykių per­spektyvos atrodė neblogos. Užsienio reikalų ministras W.Waszczykowskis pirmiausia pa­skambino Ukrainos užsienio reikalų ministrui Pa­­velui Klimkinui. Po to buvo dviejų aukštų Len­­kijos politikų vizitai.

Gruodį į Kijevą su vizitu atvyko pre­zidentas Andrzejus Duda. Jis pareiškė, kad sieks Uk­rainos dalyvavimo NATO viršūnių susi­tikime Varšuvoje šių metų liepą ir kad Lenkija rems Ukrainos, kurią jis įvardijo kaip Lenkijos strateginę partnerę, nepriklausomybę. Taip pat buvo aptarti ekonominio bendradarbiavimo, is­to­riniai klausimai. Lenkija pažadėjo Ukrainai ati­daryti 4 mlrd. zlotų kredito liniją. Buvo iškelta galimybė Lenkijai eksportuoti į Ukrainą du­jas iš Svinouscio suskystintų gamtinių dujų terminalo.

Antrasis su vizitu Kijeve lankėsi gynybos mi­nistras Antonis Macierewiczius. Buvo apsikeista informacija apie Ukrainos kariuomenės būk­lę ir pasirašyta bendra deklaracija dėl Len­ki­jos ir Ukrainos karinio bendradarbiavimo. Abi šalys dar kartą įvardijo viena kitą kaip strategines partneres, o Lenkija pabrėžė savo paramą Ukrainos saugumo užtikrinimui.

Bet po šių labiau susipažinimo vizitų Len­ki­jos ir Ukrainos santykiai nustojo plėtotis. Jau dau­­giau nei du mėnesius Lenkijos politikai apie Ukrainą viešai nekalba. Nuo gruodžio vi­du­­rio neįvyko nė vieno dvišalio Lenkijos ir Uk­rai­­nos politikų ar diplomatų susitikimo, apie ku­­riuos būtų pranešta viešai.

Taigi Lenkijos politikos Ukrainos atžvilgiu pa­matai ir esminiai tikslai nepasikeitė. Bet pa­sikeitė jos forma: Lenkija daug mažiau kalba apie Ukrainą viešai ir veikia daugiašaliu, bet ne dvišaliu formatu su Ukraina. Tad tikrai negalima kalbėti apie padidėjusią Lenkijos paramą Ukrainai.

Kodėl įvyko tokie pokyčiai?

Iš dalies tai lemia valdančiosios partijos elek­­­toratas. Partijos lyderis Jarosławas Kac­zyńs­­­­kis laikosi strategijos, kad dešiniajame Len­kijos politiniame spektre už „Teisės ir teisin­gumo“ „turi būti siena“. Tai reiškia, kad partija turi būti vienintelė dešinioji partija Len­ki­joje ir kartu ji turi būti dešiniausia tarp visų Len­kijos partijų.

Kitaip sakant, J.Kaczyńskio partija stengiasi patraukti į savo pusę visą dešinįjį Lenkijos elektoratą, net ir patį radikaliausią. Dalis šių žmonių yra antiukrainietiškų pažiūrų, kurias formavo atmintis apie Ukrainos partizanų vykdytas Vo­­luinės lenkų masines žudynes Antrojo pa­sau­linio karo metais, ir mano, kad gimstanti Uk­­­­rainos politinė tauta bus antilenkiška.

Kita dalis radikalaus elektorato, kuri dažnai iš­­pažįsta ir radikalios pakraipos katalikiškas pa­­­­žiūras, mano, kad Vladimiras Putinas yra pa­skutinis Europos konservatorius bei krikščionybės gynėjas, ir nuoširdžiai tiki Kremliaus versija apie pastarųjų metų įvykius Ukrainoje.

Galiausiai tarp radikalių „Teisės ir teisingumo“ rinkėjų yra Lenkijos nacionalistų, nelaikan­­čių ukrainiečių savarankiška tauta bei valsty­be ir manančių, kad ukrainiečiai yra lenkai ar­­ba rusai, kuriems buvo primesta dirbtinė uk­rai­niečių tapatybė.

Labai dažnai šios trys grupės sutampa.

Be šių motyvų, buvo ir kitų veiksnių, nulėmusių Lenkijos atšalimą Ukrainos at­žvil­giu. Tai ir stringančios reformos Ukrainoje, no­ras pa­siekti realių bei apčiuopiamų rezultatų, ypač eko­­nomikoje ir energetikoje, ir supratimas, kad tikimybė įgyvendinti skambias politi­nes dek­laracijas, pavyzdžiui, įtraukti Lenkiją į Nor­mandijos formatą dėl taikos Ukrainoje, yra men­ka.

Vis dėlto pagrindinis veiksnys yra valdančiosios partijos noras vienu metu suderinti du tarpusavyje sunkiai suderinamus dalykus: pritraukti dešiniuosius radikalus ir remti Ukrainos suvere­numą bei eurointegraciją, kas atitinka Len­ki­jos gyvybinius interesus.

Šios užduoties įgyvendinimas daugiausia ir lė­mė pasyvesnę Lenkijos politiką Ukrainos at­žvilgiu.