„Brexit“, Donaldas Trumpas – dėl to kai kam jau nervai nelaiko. Ar tik ne Angela Merkel – vienintelė liberalios demokratijos atrama Europoje? Ką darysime, jei Prancūzijos prezidente bus išrinkta Marine Le Pen? Netikėtos politinės permainos skatina košmariškas prognozes. D.Trumpas lyg kometa lekia link Žemės rutulio ir taikosi jį praryti. Vladimiras Putinas, Xi Jinpingas, D.Trumpas peiliais dalijasi pasaulinį pyragą. Tokie solidžių žurnalų viršeliai.
Arūnas BRAZAUSKAS
Greta to pasirodo išmintingi patarimai, kurių ramybė kelia nerimą. Lietuvoje gerai žinomas, verčiamas ir leidžiamas istorikas Timothy Snyderis lapkričio 15 d. savo feisbuko paskyroje surašė 20 tezių. Įtaigiai surašė – norėjo kitus jaudinti tuo, kas jaudina jį patį.
„Nepaklusk avansu. Didžiuma valdžios autoritariniams valdovams atiduodama savanoriškai. Tokiais laikais kaip šie individai iš anksto bando nuspėti, ko norės labiau represyvi vyriausybė, ir tada ima tai daryti neprašyti. Juk jūs taip jau elgėtės, ar ne? Sustokite. Išankstinis paklusnumas parodo valdžiai, kas yra leistina, ir skatina nelaisvę.“
„Būk ramus, kai nutinka neįsivaizduojami dalykai. Kai įvyksta teroristų ataka, atmink, jog visų laikų autoritariniai valdovai arba laukia, arba planuoja panašius dalykus, kad sutvirtintų valdžią. Prisimink Reichstago gaisrą. Staigi nelaimė, dėl kurios atsisakoma valdžios pusiausvyros, sunaikinamos opozicinės partijos ir t.t., yra seniausia apgaulė Hitlerio knygoje. Neužkibk ant to.“
„Būk ramus, kai nutinka neįsivaizduojami dalykai. Kai įvyksta teroristų ataka, atmink, jog visų laikų autoritariniai valdovai arba laukia, arba planuoja panašius dalykus, kad sutvirtintų valdžią. Prisimink Reichstago gaisrą. Staigi nelaimė, dėl kurios atsisakoma valdžios pusiausvyros, sunaikinamos opozicinės partijos ir t.t., yra seniausia apgaulė Hitlerio knygoje. Neužkibk ant to.“
T.Snyderis – bestselerio „Kruvinos žemės“ autorius. Jo stichija – visa tai, kas susiję su Antruoju pasauliniu karu. Todėl jo patarimai persunkti ne šių laikų dramatizmo. Užtat „drakono pilve“, tokiame kaip Maskva, gyvenančių inteligentų tonas ironiškesnis – jie nelaukia staigių nelaimių, nes jau seniai įvyko, kas blogiausia. Valdžia kaip smauglys tyliai veržė, veržė ir užveržė – staigų skausmą mažai kas pajuto.
Madingas ir savaip įtakingas Rusijos politologas Valerijus Solovejus rašo apie Kremlių: „Administracija (žinote kokia) paspartintais tempais ieško rangovų darbui socialiniuose tinkluose. D.Trumpo kampanija laimėta dirbant socialinėje medijoje, internete. Tai išties lemtinga slinktis: socialiniai tinklai tapo svarbesni nei televizija.“ Savo žinutę jis pavadino „Kova už Wunderwaffe“ – t.y. už stebuklingą ginklą, kokį pasigaminti tikėjosi Hitleris. Šiais laikais tai ne atominė bomba, o propaganda.
Kai po rinkimų JAV sociologai susizgribo, kodėl apklausos nerodė D.Trumpo pergalės, o jis laimėjo, plačiau žvelgiantieji atkreipė dėmesį, kad tviterio pranešimai signalizavo, jog Hillary Clinton palaikymas sminga žemyn. Apklausos užleidžia vietą socialinių tinklų statistikai.
„Didžiuma valdžios autoritariniams valdovams atiduodama savanoriškai“, – šiam T.Snyderio teiginiui iliustruoti tinka daugybė istorinių pavyzdžių. Tarp jų – Venesuela, kurioje piliečiams skausmingas, o pašaliečiams dažnai komiškas nesąmones daro demokratiškai išrinkta valdžia. Žinių sraute iš Venesuelos nėra rimtų duomenų apie rinkimų falsifikavimą. Pavyzdžiui, dabartinis šalies prezidentas Nicolasas Maduro 2013-aisiais laimėjo rinkimus, surinkęs 50,6 proc. balsų. Jo varžovas Henrique Caprilesas, gavęs 49,1 proc. balsų, apskundė išdavas, reikalavo balsų perskaičiavimo, tačiau tikrinimai nepajudino ankstesnių rezultatų. H.Caprilesas galiausiai atšaukė pretenzijas. Žvelgiant į ankstesnius laikus: 2007 m. tuometinis prezidentas Hugo Chavezas pralaimėjo jo inicijuotą referendumą dėl konstitucijos pakeitimų, kurie, pasak prezidento, būtų įgalinę Venesueloje įtvirtinti socializmą.
Venesuelos istorija ne tiek ramina dėl demokratijos ateities, kiek kelia nerimą, kad visuotinės rinkimų teisės įgalinta dauguma iškels valdžią, kuri be jokių reichstagų gaisrų, be ypatingosios padėties išardys seną ir pastatys naują valstybę, kurioje kai kam bus labai nejauku, jeigu ne blogiau. Tas nemalonias permainas galima lyginti ir su smauglio veržimu, ir su laipsnišku varlės virimu, kurio ši nejunta dėl itin lėto temperatūros kilimo. Liaudis nė nepajus, kaip bus išvirta.
Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA