BFL

Lietuvos žaliųjų sąjūdžio partijos (LŽSP) kartu su Europos žaliaisiais surengta konferencija „Anti-atominis pavasaris“ komentatorių visuomenei buvo pristatyta vien kaip rinkimams besiruošiančios partijos propagandinis renginys arba energetinei valstybės nepriklausomybei prieštaraujančių jėgų surežisuotas šou.
Kvaila būtų neigti, kad artėja rinkimai, kaip ir tai, kad antiatomininkų suaktyvėjimą lemė netrukus žadama patvirtinti Lietuvos Vyriausybės ir bendrovės „Hitachi-GE Nuclear Energy Ltd“ koncesijos sutartis. Tačiau išklausyti tegu oficialiajai pozicijai ir neįtinkančių argumentų vis dėlto nemaišytų. Netgi suvokiant, kad pasiekti referendumą Visagino AE statybos klausimu (t.y. per tris mėnesius surinkti ne mažiau kaip 300 tūkst. rinkimų teisę turinčių Lietuvos piliečių parašų) žaliesiems būtų sunkoka užduotis. Stebint, kaip uoliai Lietuvos diplomatai stengiasi suteikti tribūną už referendumus savuose kraštuose agituojantiems Baltarusijos ir Kaliningrado srities antiatomininkams, ignoruoti panašius argumentus keliančius Lietuvos žaliuosius būtų mažiausiai neobjektyvu.

Ragina netikėti oficialiais skaičiais

Akivaizdu, kad vienas pagrindinių LŽSP veiklos variklių šiandien yra atsinaujinančių išteklių energetikos verslo plėtojimo šalininkai. Jie Visagino AE suvokia kaip gimstantį elektros energijos gamybos milžiną, godžiai apžiosiantį kitoms energijos rūšims plėtoti skirtą biudžeto gabalą.
„Sprendimas statyti atominę elektrinę Lietuvoje iš esmės buvo politinis. Tačiau tokių elektrinių statybose politinis sprendimas tėra viena iš trijų privalomų sąlygų. Kitos dvi sąlygos – ekonominės: reikia žinoti, kieno lėšomis atominė bus statoma ir kokiose rinkose bus parduodama jos gaminama energija. Ignalinos AE paveldėjome iš Sovietų Sąjungos, tad kapitaliniai įdėjimai nebuvo įtraukti į gaminamos energijos savikainą. Maža to, šios atominės elektrinės uždarymą per ES struktūras iki šiol irgi finansavo Vokietijos mokesčių mokėtojai, o ne jos energijos vartotojai. Todėl tai buvo pigu. Tačiau būsimosios atominės strateginis investuotojas norės savo įdėtas lėšas atsiimti kuo greičiau. Visagino AE vadovybė kapitalo grąžą skaičiuoja 60-iai metų ir todėl visuomenei rodo labai patrauklius skaičius. Tačiau tiek joks investuotojas nelauks: ekonomiškai pagrįstas AE atsipirkimo terminas yra 20–25 metai“, – tvirtina Lietuvos vėjo elektrinių asociacijos direktorius ir aplinkosaugininkų bendrijos „Atgaiva“ vadovas Saulius Pikšrys.
„Esminis klausimas – kokiomis sąlygomis pavyks skolintis atominės elektrinės statybai. Kadangi patys tam neturime sukaupę lėšų, teks orientuotis į skolintą kapitalą ir mokėti palūkanas. Per tą laikotarpį, kol elektrinė pradės veikti ir galės aptarnauti skolą, ši bus jau gerokai ūgtelėjusi. Be to, atominė elektrinė – ne butas, kurį užstatęs bankui gali tikėtis 3–4 proc. palūkanų. Kaip rodo tarptautinė praktika, netgi 8–10 proc. palūkanos šiuo atveju būtų didelė sėkmė“, – jam antrina Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos instituto profesorius Rimantas Rudzkis. Sumažinti tokias palūkanas būtų galima valstybės garantijomis, tačiau tuomet pabrangtų visų kitų valstybės skolų aptarnavimas.
Profesoriaus teigimu, šiuo metu sėkmingai atominius projektus plėtojančias valstybes galima suskirstyti į dvi grupes: tai arba sparčiai augančios (tiek gimstamumo, tiek ekonominiu aspektu) ir energijos badą jaučiančios šalys, kaip Turkija ir Kinija, arba valstybės, pačios gaminančios atominius reaktorius ir nepajėgiančios atsispirti savų kompanijų lobizmui (geriausias pavyzdys – Rusija). O pagrindinės Lietuvos energetikos problemos, kaip vaizdžiai parodė ši žiema, susijusios ne tiek su elektros energijos stygiumi ar jos sąnaudomis, kiek su neefektyviu šilumos ūkiu. Būtent jam tobulinti ir derėtų nukreipti finansinius srautus.

Mažoje rinkoje visi netilps

„Anti-atominiame pavasaryje“ ne vieną sykį buvo minimas Suomijoje, Olkiluoto saloje, dvigubai ilgiau ir brangiau, nei planuota, tebestatomas trečiasis tenykštės atominės jėgainės reaktorius: netgi tvirtinta, kad jo gamintoją – Prancūzijos koncerną „Areva“ užsitęsusios statybos veda bankroto link.
Greta įdomu padėti praėjusios savaitės dienraščio „Helsingin Sanomat“ straipsnį, kuriame Suomijos vėjo energijos asociacijos vykdomoji direktorė Anni Mikkonen teigia, kad Olkiluoto AE problemos nesutrukdys suomiams 2012-aisiais 50 proc. (arba maždaug 100 MW) padidinti vėjo jėgainių parkų gamybos pajėgumus. Suprantama, kas pakeliama Suomijos ekonomikai, ne visuomet pagal pečius Lietuvai, tačiau peršasi išvada, kad atominės elektrinės nebūtinai užkerta kelią atsinaujinančių išteklių „įdarbinimui“.
„Tačiau mūsų valstybė tokia maža, kad joje visi energijos gamybos būdai paprasčiausiai „netelpa“. Juk visos Baltijos šalys, kartu sudėjus, suvartoja beveik trečdaliu mažiau elektros energijos negu Baltarusija arba penkis kartus mažiau negu Lenkija. Todėl čia branduolinė ir atsinaujinančių išteklių energija viena kitai neišvengiamai trukdo. Stebint, kaip pastaruoju metu stabdomi atsinaujinančių išteklių projektai, stengiantis kuo daugiau vietos palikti atomui, susidaro įspūdis, jog keletas vėjo jėgainių parkų Lietuvoje iš esmės kyla vien tam, kad nuramintume ES bendriją, minimaliai tenkindami jos direktyvas. Apie esminį posūkį atsinaujinančių išteklių link, koks projektuojamas Vokietijoje ir Danijoje, statant Visagino AE mums neverta kalbėti“, – komentuoja Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos direktorius Martynas Nagevičius.

Elektros suvartojimas mažėja

Pastebima, kad pastaruoju metu kylant Lietuvos BVP elektros suvartojimas šalyje ne didėja, o priešingai – linkęs mažėti. Profesorius R.Rudzkis tai sieja su gyventojų emigracija ir kintančiomis ekonominėmis struktūromis: perpardavimų dalis apima beveik pusę Lietuvos eksporto.
Kita atominio projekto rizika susijusi su itin sparčiai progresuojančiomis atsinaujinančių išteklių jėgainių technologijomis: jų našumas kyla ne dešimtimis, o šimtais procentų, ir tokia energija netrukus gali tapti pigesnė už atominę. Pastarosios šalininkai įsitikinę, kad netrukus išmoksime saugiai laidoti ar netgi perdirbti panaudotą radioaktyvųjį kurą, tačiau kažkodėl abejoja saulės ir vėjo energetinių technologijų pažanga.
Pagrindinis argumentas, grindžiantis Visagino AE konkurencingumą, yra didelė šiuo metu elektrai gaminti naudojamų gamtinių dujų kaina. Tačiau specialistai sutaria, kad ilgalaikėje perspektyvoje dujų kainos turėtų kristi. „Dabartinės dujų kainų skaičiavimo formulės, paremtos naftos kainomis, atgyveno – didėjant vartotojų spaudimui, jos ilgai neišsilaikys. O pasaulyje atrandami vis nauji didžiuliai gamtinių dujų telkiniai, tiekėjų ratas plečiasi. Tad pamažu formuojasi naujo tipo gamtinių dujų rinka, kuriai sąlygas diktuos vartotojai, o ne tiekėjai, nes pasiūla viršys paklausą“, – tvirtina R.Rudzkis.
M.Nagevičiaus nuomane, atsinaujinančių išteklių energetika Lietuvai atrodo pernelyg brangi todėl, kad nesukurta efektyvios schemos, kaip tokių jėgainių teikiamą naudą tolygiai paskirstyti visiems visuomenės nariams. Jei svarstyklės pernelyg nukrypsta projektų plėtotojų pusėn – visuomenė tampa nesuinteresuota šių jėgainių plėtra, jei energijos vartotojų pusėn – plėtotojai nebemato juos tenkinančios perspektyvos. Kol kas potencialių plėtotojų nestinga, o teisingu naudos paskirstymu, kaip rodo nuolat gilėjančios socialinės prarajos, Lietuva pasigirti išties negali.
Beje, LŽSP raginimo atmesti Elektros energetikos įstatymo pataisas, naikinančias pelno ribojimą elektros energetikos įmonėms, prezidentė Dalia Grybauskaitė neišgirdo. Užtat praėjusią savaitę Vyriausybėje buvo sutarta dėl naujų žaliosios energijos supirkimo kainų, kurios smulkiesiems gamintojams, priešingai nei anksčiau, nuo šiol taps fiksuotos. Ar tokios dovanėlės užteks nerimstantiems Lietuvos žaliesiems verslininkams nuraminti – pamatysime.