Praėjusią savaitę vyko ilgiausiai Lietuvos advokatūroje dirbančio advokato Vytauto Zabielos profesinės veiklos 55 metų jubiliejaus paminėjimo vakaras. „Lygiuotis į tokį pavyzdį kaip jis – smagu, bet prilygti neįmanoma“, – šypsodamasi tvirtina jo dukra, taip pat advokatė Jūratė Zabielaitė.

„Įsivaizduokite, rytais jis keliasi dar prieš aušrą, per dieną apvažiuoja tris Lietuvos miestus, sutvarko skirtingas bylas, o iš vakaro tik perskaitytą bylos medžiagą ryte cituoja mintinai. Iki 60-ies metų nė užrašų knygele nesinaudodavo – visus telefonų numerius atmintinai žinojo“, – taip pagarbiai apie tėvą, iki šiol laikomą vienu didžiausių eruditų ir autoritetų, pasakoja ne vieną jo portretą aliejiniais dažais nutapiusi Jūratė Zabielaitė.
Drauge su sūnumi Dariumi ir dukra Jūrate 83-ejų Vytautas Zabiela kasdien rūpinasi advokatų kontoros reikalais, tačiau, visai kaip jaunystėje, ir šiandien neapsiriboja tik kasdiene profesine veikla. Kolegos advokatai V.Zabielą iki šiol mato kaip itin aktyvų, visuomenišką Advokatų tarybos narį, pasižymintį stipriu pilietiškumo jausmu, o didžioji dalis jo kolegų, mokinių ir bendradarbių pripažįsta, kad tai žmogus, stipriai prisidėjęs klojant Lietuvos advokatūros pamatus.
Iš penkių vaikų šeimos kilęs V.Zabiela gana anksti pajuto, ką reiškia būti suaugusiam ir atsakingam už kitus: vos keturiolikos jis neteko vieno artimiausių žmonių – tėvo, o tai reiškė, kad jį, kaip vyriausią iš vaikų, prislėgė daugybė ūkio darbų ir rūpinimasis visa šeima. Šiandien jis svarsto, jog galbūt tai, kad jis kilęs nuo dalgio ir plūgo, įpratęs nuolat ir daug dirbti, padėjo gyvenime siekti užsibrėžtų tikslų – įstoti į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, įgyti teisininko specialybę, tapti advokatu.
Ne viskas šiuo metu ilgiausiai Lietuvoje advokatu dirbančiam V.Zabielai klostėsi sklandžiai: neturėdamas lėšų studijoms, kurį laiką jis dirbo Grybėnų (1950–1951 m.) ir Dusetų (1952–1953 m.) mokyklų mokytoju, galiausiai susitaupė ir baigė išsvajotas studijas, o po pusės metų stažuotės (1958 m.) atsivėrė perspektyvos dirbti advokatu.
Vienas artimiausių V.Zabielos bičiulių Pranas Žukas, drauge su juo laikantis ir prižiūrintis bites, prasitaria kartą V.Zabielos teiravęsis, kaip jam po 55 metų advokato darbo, keliančio didžiulę įtampą ir stresą, pavyko išlikti tokiam ramiam. Tačiau garbaus amžiaus teisininkas teatsakęs, kad jam, mėgstančiam šią profesiją, ypatingų pastangų neprireikė.
Kaip dorą, ambicingą ir turintį tvirtą stuburą advokatą V.Zabielą apibūdina ne vienas jo kolega, tarp jų – ir advokatas Jonas Kairevičius: „Nė karto per visą savo darbo praktiką Vytautas nebuvo įsivėlęs į konfliktus dėl honoraro ar dėl bendravimo būdo su teisėjais, valdžios institucijomis. Bendrauti su juo lengva, šis žmogus, priešingai nei daugelis, reikiamu metu moka patylėti, išklausyti kitus. Tai be galo darbštus žmogus.“

Sustiprino advokatūros prestižą

„Kartą juokaudami su Vytautu išsiaiškinome, kad pagal horoskopą jis – arklys, ir nuo tada nebesistebiu, kad visą advokatūrą vis stengdavosi paversti darbiniais arkliais. o išties jis pasižymėjo nepaprastu organizuotumu ir gebėjimu pasiekti, ko užsibrėžęs“, – kolegą apibūdina advokatė Zita Šličytė, kurią su V.Zabiela suvedė įvairūs advokatūros leidiniai.
V.Zabielą ji vertina kaip ilgametį advokatų tobulinimosi kursų dėstytoją ir publicistinių straipsnių autorių, ne kartą skaičiusį pranešimus mokslinėse bei praktinėse konferencijose. Vienu didžiausių advokato nuopelnų galima vadinti jo ir kitų bendraautorių sudarytas knygas „Rinktinės advokatų kalbos teisme”, turėjusias didžiulės įtakos šių dienų advokatūrai.
J.Kairevičius patvirtina, kad minėtų knygų pasirodymas sovietiniais metais labai sustiprino advokatūros prestižą, atskleidė, ko vertas advokatas. Vis dėlto didžiausiu V.Zabielos nuopelnu pašnekovas vadina surengtą komunizmo teismą, kuris, jo manymu, dar ir šiandien nepakankamai suprastas ir įvertintas. „Surengti tarptautinį Vilniaus visuomeninį tribunolą komunistinių režimų nusikalstamiems veiksmams įvertinti reikėjo ne tik žinių, bet ir drąsos, pasiryžimo, organizacinio sumanumo“, – teigia advokatas J.Kairevičius.
„Advokatūra jam – idealas, todėl ir visi kiti teisininkai turi dirbti tobulai. V.Zabielai advokato darbas neatsiejamas nuo nuolatinio kvalifikacijos kėlimo, žinių gilinimo, oratorinio meno. Jis pats labai daug prisidėjo prie to, kad advokatas Lietuvoje neatrodytų kaip koks “chalturščikas“, – sako su juo ne vieną dešimtmetį profesiniais reikalais bendravusi Z.Šličytė.
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Povilas Jakučionis, prisimindamas, kaip dirba advokatas V.Zabiela, šypteli: „V.Zabiela visuomet pervers archyvo medžiagą, nuvyks į reikiamas vietas, pasikalbės su vietiniais, suras liudininkų, juos pristatys teismui ir, žiūrėk, bylą laimės. Jis ne iš tų advokatų, kurie į savo darbą žvelgia formaliai. Šis profesionalas supranta savo profesijos vertę ir reikšmę.“
Advokatų tarybos pirmininko Leono V.Papirčio teigimu, matydama tokius teisės mohikanus kaip V.Zabiela vidurinė advokatų karta gauna gerą pavyzdį ir pilietiškumo pamokų. Daug apie advokato asmenybę pasako ir valstybiniai apdovanojimai: 2007 m. V.Zabiela apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu, o 2011 m. jam suteiktas Lietuvos teisininkų draugijos garbės nario vardas.

Netradiciniai vaikų auklėjimo metodai

Pasiklausęs V.Zabielos dukters, auginančios savą atžalą, supranti, kad vaikystėje jai trūkdavo valandų su tėčiu. „Mama savo darbą mėgo ne mažiau nei tėtis, taigi su broliu jausdavome dvigubą tėvų dėmesio trūkumą. Jei norėdavome su jais pasikalbėti, turėdavome užsirašyti į priėmimą jų darbuose. Žinoma, tai tik vaikiškos nuoskaudos, bet tuomet, Dieve, kaip jų trūko“, – pasakoja J.Zabielaitė.
Paklaustas, ar nesijaučia per nesibaigiančius darbus nuskriaudęs šeimos, ponas Vytautas linkteli, esą gal ir taip, bet tuo metu nebuvę galima kitaip. Savo vaikais V.Zabiela be galo didžiuojasi ir pastebi, kad jie – ne tik profesionalūs teisininkai, bet dargi ir kūrybiškumo gyslele apdovanoti žmonės.
O auklėjo juos V.Zabiela, kaip sako jo dukra, netradiciniais metodais. „Kiek prisimenu iš vaikystės, tėtis ne kartą yra mane su broliu įmetęs į situacijas, iš kurių nė patys nežinodavome, ar užteks jėgų išsikapstyti. Kaip pavyzdį galiu paminėti kartą, kai mane, dvylikametę, su trimečiu broliuku paliko Kryme – norėjo pažiūrėti, kaip elgiuosi, ar išsikapstysiu“, – vaikystės patirtimi dalijasi teisininkė.
Beje, panašių eksperimentų jos gyvenime buvo ne vienas ir ne du, tačiau dabar V.Zabielos dukra sako į tai žvelgianti kitomis akimis nei vaikystėje. „Išgyvenimo situacijos lavina kūrybiškumą, dėmesingumą, skatina nebijoti ateities ir tarsi parengia bet kokiai situacijai. Panašiu principu mes dabar rengiame advokatų padėjėjus ir pastebime, kad tai iš tiesų pasiteisina. Tėtis šį principą, matyt, iš kokios knygos bus nusižiūrėjęs“, – svarsto J.Zabielaitė.
Gal ir su žmona ponas Vytautas bendravo kažkaip neįprastai? Ir taip, ir ne. „Ir dabar gana dažnai matau juodu su žmona prie Juodežerio į pakalnę su kava kulniuojančius. Tai juodviejų ritualas, labai daug pasakantis apie gražius tarpusavio santykius. Į šią porą gražu žiūrėti, visai kaip pažinties pradžioje jie iki pat šiol vienas į kitą mažybiniais maloniniais vardais kreipiasi“, – darniais Jorūnės ir Vytauto Zabielų tarpusavio santykiais gėrisi jų bičiulis P.Žukas.

Aktualusis interviu
Į „Veido“ klausimus atsako advokatas Vytautas Zabiela

VEIDAS: Su kokiomis bylomis per pastaruosius 55-erius metus teko dirbti daugiausia? Kurios jų ir kodėl įsirėžė jūsų atmintin?
V.Z.: Sovietiniais metais advokatūroje jokios specializacijos nebuvo, taigi iki šiol mano atmintyje taip ir pasiliko po lygiai – baudžiamųjų, civilinių ir administracinių bylų. Per 55-erius profesinio darbo metus dalyvauta šimtuose, o gal tūkstančiuose teismo procesų, matyta žmonių nuoskaudos, skirtingi likimai. Esu dirbęs ir prie nužudymo bylų, kuriose bendrininkai, siekdami panaikinti liudininkus, šaudydavo savo draugus. Kartą esu matęs ir asmenį, kuriam, paskyrus mirties bausmę, per veidą ėmė tekėti kruvinos ašaros.
VEIDAS: Iki šiol jūsų akiratyje – ir profesinė, ir visuomeninė veikla. Ar paroje nepritrūkstate valandų?
V.Z.: Darbo dienos man niekada nepakakdavo. Ir sulaukęs 83-ejų keliuosi penktą ryto. Nei anksčiau, nei dabar darbui negailiu savaitgalių, kartais ir vakare ilgėliau padirbu. Jei atvirai, neatsimenu, kad būčiau atostogavęs. Taip jau yra, kai užsidegi viena ar kita byla ir nebegali sustoti. Gerai sakė vokiečių filosofas Friedrichas Nietzsche: kiekvienas žmogus turi savo likimą. Tokia manoji lemtis. Juk advokatu tapau iš idėjos, siekdamas kaip galima geriau pažinti šią profesiją, jos etiką, advokato darbo ištakas. Nuo jaunystės mėgau skaityti teisinę literatūrą, žymių advokatų teismines kalbas, XIX a. prancūzų oratorių kalbas ir, žinoma, oratorių korifėjų – Ciceroną.
VEIDAS: Kas būtent paskatino jus pasirinkti advokato kelią?
V.Z.: Galbūt teisingumo ir užuojautos žmogui paieškos? Vaikystėje prie mokyklos matyti išniekintų Lietuvos partizanų kūnai ir ištremti klasės draugai manyje žadino teisingumo ir pasipriešinimo jausmus, taip pat ugdė nuostatą būti užtarėju, neiti prieš savo sąžinę. Žinoma, nemažai įtakos turėjo ir tai, kad tėvelis, dar man mažam esant, bylinėjosi dėl miško ir tas bylas laimėjo. Vos tik patekęs į advokatūrą šią profesiją pamėgau, ir taip iki šių dienų.
VEIDAS: Ar ir šiandien, sulaukęs 83-iojo gimtadienio, žinodamas, ko tikėtis iš šios profesijos, vėl rinktumėtės teisininko kelią?
V.Z.: Būti nuskriaustųjų ir paniekintųjų užtarėju man atrodė labai kilnu. Juk ginti žmogų dažnai reiškia būti tam tikros dalies visuomenės ar net oficialiosios valdžios opozicija. Tačiau net ir žinodamas, ko tikėtis iš šios profesijos, vėl rinkčiausi teisininko kelią.
VEIDAS: Jūsų manymu, ką reiškia būti geru advokatu?
V.Z.: Advokatui būtina būti geru savo profesijos ir įstatymų žinovu, taip pat – nepriekaištingos reputacijos žmogumi, aktyviu bei pasižyminčiu pilietiškumo jausmu. Apibendrinant galima teigti, kad geras advokatas turi dirbti ne tik profesinį, bet ir visuomeninį darbą. Advokatai – neatskiriama teisėsaugos institucijos dalis. Be jų pagalbos neįmanoma pasiekti teisingumo. 1897 m. Napoleonas Bonapartas buvo panaikinęs advokatūrą, kaip instituciją, bet netrukus pamatė, kad be jos nieko nebus, todėl dekretu ją atkūrė.