Donatas ŽIUGŽDA

Lietuvos ambasados  Austrijoje Zagrebo skyriaus vadovas

Ką mes žinome apie Kroatiją, koks vaizdinys iškyla prieš akis išgirdus šios šalies vardą? Turbūt atostogų karščiu nuplieksta Adrijos pakrantė? Jau primirštos „Žalgirio“ kovos su baisiąja Zagrebo „Cibona“? O gal nepalenkiamas komunistinės Jugoslavijos vadas ir diktatorius Broz-Tito? Ne vienas dar prisimintų, kad Kroatija – tai kaklaraiščio – „kravata“ – tėvynė…

Taip, šios asociacijos yra neatsiejama mūsų Kroatijos suvokimo dalis. Tačiau jos toli gražu neužgriebia svarbiausio mus ir kroatus, Lietuvą ir Kroatiją siejančio ryšio: esame dvi tautos, kurias jungia panaši istorinė patirtis, kultūrinis artumas, mentaliteto panašumas. Taip pat labai artimas požiūris į šiandieninei Europai iškilusius geopolitinius ir saugumo iššūkius. Trumpai tariant, Kroatija yra geriausia Lietuvos draugė ir strateginė sąjungininkė šiame – Europos masteliais – tolokai nuo Lietuvos esančiame Pietryčių Europos regione. Tai šalis, kurios žmonės žino apie Lietuvą ir jaučia jai palankumą. O mūsų panašumuose, beje, galima rasti ir labai pamokomų subtilių skirtumų…

Vidurio Europos kultūra…

Dabartinės Kroatijos sienos suformuotos daugybės bėgant amžiams veikusių jėgų. Istorinės varžybos su Vengrija, ilgos kruvinos kovos su Osmanų imperija (šiandieninė ilga ir siaura Kroatijos rytinė Adrijos pakrantė yra šių karinių ir diplomatinių kovų palikimas – paskutinė užtvara, kurią kroatai, padedami Venecijos, gynė nuo turkų), priklausomybė Habsburgų valdomai imperijai bei Venecijos ekspansija – visa tai paliko ryškių pėdsakų kroatų tautos atmintyje bei formavo jos charakterį. Tačiau vyraujančios istorinės jėgos lėmė, kad šiuolaikinė Kroatija kultūriškai ir politiškai priklauso Vidurio Europai, nors Viduržemio jūros regiono civilizacijos elementai čia taip pat gana stiprūs.

Kroatijos sostinės Zagrebo centro geometrija ir architektūros stilius pabrėžtinai kalba apie kroatų valstybės istorinę savimonę ir visuomenės kultūrinę priklausomybę: aiškiai išskirta miesto centro plano ašis pradedama didingu paminklu X amžiuje kroatų valstybę įkūrusiam karaliui Tomislavui, o užbaigiama įspūdingu monumentu XIX a. kroatų tautos vadui ir karvedžiui banui Josipui Jalačičiui, kuris veiksmingai gynė tautos interesus ir valstybingumo tradiciją Austrijos-Vengrijos imperijoje. Tarp šių monumentų esanti miesto erdvė užpildyta didingesniais ar kuklesniais paminklais žymiems kroatų politikams ir karo vadams, tautinės kultūros ir kalbos puoselėtojams.

Gausi ir išraiškinga imperinės „Vienos tradicijos“ architektūra, to laikotarpio viešosios kultūros pastatų (galerijos, teatrai, muziejai) gausa lietuviui turėtų piršti mintį, kad priklausomybės Austrijos-Vengrijos imperijai patirtis ir palikimas, ko gero, nėra lygintinas su ta priespauda, kurią pavergtoms tautoms teko patirti Rusijos carų valdžioje. Juk banas Jelačičius dar XIX a. pirmoje pusėje ne tik kroatų žemėms iškovojo politinę autonomiją, bet ir įvedė privalomą kroatų kalbą mokyklose bei valdžios įstaigose.

…ir geopolitinis hibridas

Šių dienų Kroatijos svarbiausi prekybiniai ir investiciniai partneriai yra jos kaimynės Vakaruose ar Šiaurėje ir kitos ES šalys. Italija, Austrija, Slovėnija, Vengrija, Vokietija ar Nyderlandai – tai šalys, su kuriomis Kroatiją sieja tvirti ekonominiai saitai, sudarantys visos šalies ūkio pamatą. Tačiau galima teigti, kad, ko gero, pagrindiniai Kroatijos valstybės užsienio politikos iššūkiai susitelkę valstybės rytuose. Į čia krypsta ir Kroatijos diplomatijos dėmesys. Kroatijos politologai ir užsienio politikos ekspertai šiai situacijai apibūdinti net nukalė „geopolitinio hibrido“ terminą, kuriuo norima pabrėžti ypatingą Kroatijos situaciją. Būdama kultūriškai ir politiškai visapusiškai integruota į Vakarų erdvę, saugumo ir geopolitinių grėsmių požiūriu šalis yra glaudžiai susieta su procesais, vykstančiais visiškai kitoje erdvėje.

Iš tiesų Kroatija labai įdėmiai seka procesus savo rytinėje kaimynystėje, nuo kurių jaučiasi esanti tiesiogiai priklausoma. Kroatai supranta, kad nestabilumas Bosnijoje ir Hercegovinoje, provokacijos Juodkalnijoje ar Rusijos ir Baltarusijos karinių dalinių vykdomos pratybos Serbijoje, Kroatijos pasienyje, gali turėti tiesioginės įtakos viso Pietryčių Europos regiono saugumui. Kroatija aiškiai mato ir garsiai įvardija regione vykdomus hibridinius karus bei mėginimus sabotuoti jos kaimynų pastangas judėti europinės ir euroatlantinės integracijos keliu. Kroatijos politikai labai gerai suvokia, kad jeigu šiame strategiškai svarbiame regione, kur istoriškai kirsdavosi didžiųjų galybių interesai, bus mažiau Europos Sąjungos ar jos sąjungininkų, atsiradusį vakuumą užpildys kitos jėgos. Jėgos, kurios priešiškai nusiteikusios mūsų vertybių ir siekių atžvilgiu.

Kad tai nėra tušti būgštavimai, akivaizdžiai parodė pernai Juodkalnijoje atsitikę „keisti“ įvykiai, kai „nežinomos jėgos“ bandė įžūliai sugriauti demokratinių institucijų darbą ir taip priversti šalį atsisakyti pasirinktos narystės Šiaurės Atlanto Santarvėje… Todėl Kroatija aktyviai siekia didinti Europos Sąjungos vaidmenį regione bei daug ir labai nuosekliai dirba, padėdama savo kaimynėms jų kelyje narystės ES link.

Viešumoje dažniausiai pastebimi Kroatijos veiksmai remiant Bosnijos ir Hercegovinos pastangas integruotis į ES. Tačiau mažiau žinoma, kad, nepaisant dažnai priešiška retorika nuspalvintų nelengvų Kroatijos ir Serbijos santykių, kroatų ekspertai dirba kartu su kolegomis serbais, dalindamiesi savo europinės integracijos bei reformų patirtimi. Ir tai suprantama – tik patikimai susietos bendrų Europos teisinių ir politinių institucijų bei abipusio solidarumo šalys galės įveikti istorinį priešiškumą ir užtikrinti regiono tvirto stabilumo bei klestėjimo perspektyvą.

Draugą ir jo charakterį nelaimėje pažinsi

Jau senokai žinome, kad Kroatija paskelbė politinį sprendimą siųsti savo karius į Lietuvą dalyvauti NATO misijoje. Tai puiki žinia. Beje, kroatų kariai savo narsumu ir sumanumu keletą šimtmečių garsėjo visoje Europoje. Kai kas gali stebėtis: juk ši šalis pagrindinį dėmesį ir ribotus resursus sutelkusi į pastangas stiprinti stabilumą Pietryčių Europoje ar plėtoti strateginę bendradarbiavimo iniciatyvą su Albanija ir Juodkalnija vadinamuoju Trišaliu Adrijos formatu.

Tad kas gi paskatino minėtą Kroatijos sprendimą? Atsakymas paprastas: šalies politinis elitas turi aiškią strateginę perspektyvą ir mato, kad ES narėms ir Aljansui kilusių iššūkių, o gal ir grėsmės šaltinis yra tas pats, nesvarbu, kur jis pasireikštų – ar Ukrainos Donbase, ar Bosnijoje, ar Juodkalnijoje. Čia galima prisiminti, kad Kroatijos lyderiai labai tvirtai reiškia paramą Ukrainai, nepaisydami priešiškos Maskvos reakcijos ir netgi dėl to šaliai kilusių ekonominių sunkumų.

Kroatijos kariai Lietuvoje pažįstami – jie kartu su mūsiškiais tarnavo Lietuvos vadovaujamoje Goro provincijos atkūrimo komandoje Afganistane. Ginklo brolių iš Kroatijos dalyvavimas NATO misijoje Lietuvoje bus svarbus ne tik demonstruojant Aljanso narių solidarumą ir tvirtinant žmogiškuosius ryšius tarp dviejų tautų.

Iš kroatų bus galima kai ko svarbaus pasimokyti: visų pirma kroatų – ir čia kalbu ne tik apie karius, bet apie visuomenę apskritai – charakteriui būdingo nugalėtojo mentaliteto. 1991–1995 m. kroatai kovojo sunkų ir daug aukų pareikalavusį karą, kuriame šalis apgynė savo nepriklausomybę ir žemių vientisumą. Ši patirtis, matyt, yra svarbiausia kroatų tautai šiuolaikinėje jos istorijoje. Nepaisant visų aukų ir milžiniškų nuostolių, kuriuos patyrė žmonės ir šalis, pergalė Tėvynės kare (taip buvo pavadinta kroatų ginkluotųjų pajėgų gynybinė kova prieš vadinamąją „Nacionalinę Jugoslavijos armiją“) tapo svarbiu nacionalinės savigarbos ir pasitikėjimo šalies ateitimi šaltiniu. Todėl nereikia stebėtis, kad tos pačios problemos, kurios Lietuvoje sukelia visuotinio pesimizmo ir bejėgiškumo bangą (kaip antai emigracija ar užsitęsusios ekonominės reformos), Kroatijoje traktuojamos su kur kas didesnio optimizmo doze.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2017-m

 

Kelionės įspūdžius paįvairina ne tik sutikti žmonės, pamatyti turistiniai objektai, bet ir gardus maistas. Juk smagu prisiminti ne tik tūkstantmečius menančius pastatus, turkio spalvos jūrą, egzotiškus gyvūnus, bet ir įdomius skonio bei kvapų derinius. Tad ruošiantis į kelionę verta pasidomėti šalies tradicine virtuve ir kavinėmis, kuriose galima rasti idealiausią kainos bei kokybės santykį.

Dažną turistą kamuoja paprastas, tačiau kartu ir sunkus klausimas, kaip išsirinkti gerą kavinę ar restoraną, kad kulinariniai potyriai praturtintų kelionę. Tačiau nei turizmo, nei restoranų, nei viešbučių srities darbuotojai, nei patyrę keliautojai negali pasiūlyti universalaus recepto, kaip neapsigauti renkantis vietą pietauti ar vakarieniauti.

Ekonomisto patarimai nebijantiems eksperimentų

Nebijantieji rizikos gali pasinaudoti garsaus ekonomikos profesoriaus Tylerio Coweno patarimais, paremtais patirtimi ir rinkos dėsniais. Visi jie aprašyti knygoje “Atrask savo vidinį ekonomistą” ir tinklaraštyje www.marginalrevolution.com.

Turistai, kurie svetimame mieste ar šalyje nebijo išbandyti nacionalinių mažumų ar imigrantų virtuvės, turėtų pasižvalgyti, kurios tautos restoranų yra daugiausiai, ir užsukti į vieną jų, mat konkurencija skatina pasitempti ir kokybe prisivilioti daugiau lankytojų. T.Cowenas pateikia visą sarašą šalių ir ten esančių nacionalinių virtuvių, kuriose dėl konkurencijos tikėtina gera maisto kokybė.

Tarkime, Prancūzijoje verta užsukti į alžyriečių ir Tuniso išeivių restoranus, Vokietijoje pasidomėti turkų, graikų ir Balkanų tautų virtuvėmis, o Didžiojoje Britanijoje pakistaniečių ir indų maistas gerokai skanesnis nei pačių britų.

Olandijoje įdomu paskanauti Indonezijos šalių maisto, Kanadoje galima gerai laiką praleisti ir pavalgyti kinų, Karibų regiono, vengrų ir ukrainiečių restoranuose bei kavinėse.

Dar keli profesoriaus patarimai: pirmiausia verta atkreipti dėmesį, kur valgo vietiniai gyventojai, paprastai vengiantys šurmuliuojantiems turistams skirtų maitinimo įstaigų, – ten tikrai bus skanesnis maistas. Na o, žmonėms, planuojantiems keliones po JAV ir šiek tiek išmanantiems nekilnojamojo turto rinką, T.Cowenas siūlo nuspėti, kurioje miesto dalyje yra mažos nuomos kainos. Ten paprastai imigrantai atdaro savo pirmąjį restoraną, o klientus vilioja kruopščiai paruoštu namų maistu.

Restoranų kelrodis

Nusipirkus bet kurį populiarų kelionių gidą – “Lonely Planet”, “The Rough Guide”, “Baededeker” ar “Dorling Kindersley” leidyklos kelionių vadovus po konkrečią šalį, verta atkreipti dėmesį į puslapius, kuriuose patariama, kur apsistoti, ką ir kur valgyti. Taip pat trumpai aprašomi nacionalinės virtuvės ypatumai, apžvelgiamos kainos, pateikiamas trumpas žodynėlis, padedantis išsiversti valgiaraštį.

Bene labiausiai išsiskiria “Dorling Kindersley” leidiniai – juose gausu nuotraukų, kuriomis iliustruojami ne tik turistiniai objektai, bet ir informacija apie restoranus ir kavines, patiekalų bei gėrimų aprašymai. Vis dėlto giduose pateiktais restoranų, kavinių sąrašais pasikliauti neverta: jei vadovausitės gidu, išleistu prieš porą metų, tai gali būti, kad minimoje vietoje rasite jau visai kitą maitinimo įstaigą.

Vis dėlto tikrasis restoranų ir viešbučių kelrodis yra “Michelin” raudonasis gidas, leidžiamas kasmet ir skaičiuojantis jau 112 metų. Dabar nemaža dalis keliautojų neįsivaizduoja kelionės be šio gido, padedančio išsirinkti viešbutį ar kavinę.

Leidinys pasižymi aiškia simbolių kalba, kai geriausiems objektams skiriamas tam tikras skaičius žvaigždučių.

Žvaigždučių, tapusių kokybės simboliu, reikšmė paprasta: viena – puiki virtuvė, dvi – išskirtinė, verta nukrypti nuo savo maršruto, trys – viena geriausių, verta atskiros kelionės. Skelbiama, kad restoranų, gavusių žvaigždutę, kaina pakyla penktadaliu. Verta paminėti, kad leidinyje nurodomi įdomesni patiekalai bei apytikslė vakarienės ar pietų kaina.

Beje, rengiantis kelionei nebūtina pirkti nemažai kainuojančio raudonojo gido, naudingos informacijos galima rasti ir viamichelin.com svetainėje.

Na, o kainas lengva palyginti. Tarkim, vienos žvaigždutės restorane Romoje teks pakloti apie 70 eurų, dviejų žvaigždučių – apie 130 eurų, trijų – daugiau nei 200 eurų. Jei nesinori tiek mokėti už įmantrią vakarienę ar pietus, gide vertėtų atkreipti dėmesį į šaukšto ir šakutės ar BiB žmogeliuko veidu pažymėtas maitinimo įstaigas – jose kainos gerokai mažesnės, galima sočiai ir įdomiai pavalgyti už 15–20 eurų.

Neturint po ranka kelionių knygų derėtų pasikalbėti su vietos gyventojais. “Visada reikia klausti vietinių žmonių, jie tikrai patars, kur geriausiai ir skaniausiai pavalgysite, ko reikia būtinai paragauti”, – sako viešųjų ryšių specialistė Donata Vaičiulienė, neseniai grįžusi iš Austrijos Tirolio, kuriame mėgavosi žiemos malonumais ir puikiais austriškais patiekalais.

Dar vienas informacijos šaltinis, kuriame galima rasti nemažai patarimų ir asmeninių įspūdžių, yra keliautojų tinklaraščiai. Jų daugybė, taip pat ir lietuviškų: mytrips.lt, kelioniumanija.lt, toli.lt, nemažai naudingų patarimų galima perskaityti ir forume supermama.lt. Apie įvairių šalių patiekalų receptų paslaptis bene išsamiausios informacijos galima rasti svetainėje skoniublogas.lt, kurioje savo įrašus publikuoja įvairių tinklaraščių autoriai.

Tačiau panorus ne tik receptų, bet ir išsamių kiekvienos šalies kulinarinių tradicijų ar kavinių bei restoranų aprašymų, reikės paplušėti iš peties, nes nėra daug susistemintos informacijos. Besidomintiems kulinariniais nuotykiais įdomu pavartyti Pauliaus Jurkevičiaus knygą “Staltiesės ritmu. Kelionė po gero ir blogo skonio Europą” ar Roberto Ščesnavičiaus knygą “Gurmano užrašai”.

1. Paryžius – neblėstanti legenda

Prancūzai nuo seno garsėja išrankiu ir subtiliu skoniu, todėl Paryžiuje pasukus į pirmą patrauklesnę kavinę ar vyninę galima tikėtis gero maisto. O turintieji laiko gali pasidairyti po Lotynų kvartalą ir Sen Žermeno bulvarą – čia tradiciškai telkiasi geriausios bei įdomiausios kavinės, kuriose galima skaniai ir nebrangiai užkąsti. Viešint Prancūzijoje reikėtų pasmaguriauti žąsų kepenėlių paštetu “Foie Gras”, omarų paštetu ar sraigėmis.

2. Viena – tinkamiausias miestas smaližiams

Nors Austrijoje senokai nebeliko imperatorių, jų pamėgtų saldumynų galima paragauti ir šiandien. Tereikia užsukti į bet kurią konditeriją ar kepyklėlę, ir širdis apsals nuo skanėstų gausos. Burnoje tirpstantys prabangūs Zacherio ar Esterhazių tortų gabalėliai, gausybė rūšių tradicinio austriško pyrago, vadinamo štrudeliu, mikštutėlės dar šiltos bandelės. Geriausių konditerijos parduotuvėlių ir kepyklėlių galima rasti centrinėse gatvėse, aplink Šv. Stepono katedrą.

3. Londone – visas pasaulis

Viena kelionė į Londoną gali prilygti kelionei aplink Žemę. Rinktis tikrai yra iš ko: Libano, Irano, Indijos, Indonezijos, Afrikos ir daugybės kitų šalių restoranai bei kavinės įsikūrusios Soho rajone, Kovent Gardene ir kitur. Svarbu nepamiršti paragauti ir tradicinės angliškos arbatos su pienu bei įvairių pudingų.

4. Atėnuose – tūkstantmetės virtuvės tradicijos

Sakoma, kad graikams pavyko išsaugoti dalį antikos laikų kulinarinių paslapčių, – tuo keliautojai gali įsitikinti tradicinuose graikų restoranuose estiatorio. Graikijoje tiesiog būtina paragauti keftedes (mėsos kukuliai, paskaninti šafranu, mėtomis ir kmynais), ožiuko kepsnio ar medaus ir kaštainių pudingo, pagardinto apelsinų žiedais.

5. Zagrebe reikėtų užsukti į gostionicas ir konobas

Kroatijoje labiausiai rekomenduojama apsilankyti šeimos verslo restoranuose, užsukti į gostionicas bei konobas ir paragauti tradicinių patiekalų. Tačiau prieš užsisakant įdomu pabendrauti su šeimininku, kuris mielai papasakos apie įdomesnes kulinarines tradicijas. Viena aišku, kad valgiaraštyje radus krevečių su pomidorų ir žolelių padažu, avies kumpio pršut ir garsiojo paški sir (avių sūrio) iš Pago salos dvejoti nevertėtų.

6. Į Romą – ne tik makaronų ir picos

Italų virtuvė – viena įdomiausių pasaulyje. Jei turistas neturi galimybės pervažiuoti visą šalį, tai Romoje tikrai verta paragauti visų regionų geriausių kulinarinių kūrinių – Parmos kumpių, artišokų ar cukinijų žiedų, keptų tešloje, patiekalų su trumais, įvairių rūšių rizoto, įdomesnių sūrių, desertui užsisakyti kvapios espreso kavos ir sicilietiškų ledų su rikotos sūriu.

7. Stokholme verta paragauti dvokiančios žuvies

Švediška virtuvė pasižymi sočiais riebiais patiekalais ir tirštomis sriubomis. Šioje šalyje verta paragauti įdomios alaus ir dilgėlių sriubos, vėžių, virtų krapų sultinyje. Na, o keisčiausias švediškas delikatesas yra raugintos strimelės, pasižyminčios ypač bjauriu kvapu. Renkantis restoraną per daug galvos sukti neverta – miesto centre beveik visi itin aukšto lygio.

8. Į Madridą – mėgautis užkandžiais

Ispanija garsėja užkandžiais – tapas, todėl nuvykus į Madridą galima iki soties mėgautis vytintu kumpiu ar iberiko sūriu, keptomis nelukštentomis krevetėmis, troškintais moliuskais, kalmarų žiedais, daugybės rūšių alyvuogėmis, chorizo dešra ir daugybe kitų. Jų galima išsirinkti kiekvienoje kavinėje ar restorane. Panorus įmantresnių patiekalų galima smaguriauti įvairiai paruoštais aštuonkojais, omarais ir kitomis jūros gėrybėmis.