Šalies knygynuose ką tik pasirodė iš tiesų vertinga knyga “Raudonasis žaibo karas”. Joje ne lietuvis ir ne rusas, o baltarusis, žymus Baltarusijos publicistas bei istorikas V.Bešanovas išsamiai ir įtaigiai aprašo, kaip suktai Stalinas okupavo Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. Įspūdį apie šią knygą turėtumėte susidaryti ir iš šios mūsų siūlomos ištraukos.

Kitas Stalino plano punktas buvo Lietuva ir Latvija.
Rugsėjo 29 d., vos išlydėjęs Ribentropą, Molotovas pasikvietė Lietuvos pasiuntinį L.Natkevičių ir jam pareiškė, kad reikėtų pradėti tiesiogines derybas dėl Lietuvos politinės orientacijos. Jau spalio 1 d. Lietuvos vyriausybė sutiko deleguoti į Maskvą užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį.
Kartu Maskva pasiūlė Berlynui suderinti pagal laiką teritorinius pokyčius Lietuvos žemėse, kad aktai dėl Vilniaus perdavimo lietuviams, o vokiečiams – „gerai žinomos dalies“ Lietuvos būtų pasirašyti vienu metu. Reichskanceliarija šią idėją atmetė visiškai sutikdama su Šulenburgo argumentais: „Molotovo siūlymas man atrodo pražūtingas, nes viso pasaulio akyse mes tapsime Lietuvos teritorijos grobikais, o sovietų vyriausybė bus laikoma „aukotoja“.
Spalio 3-iosios vėlų vakarą prasidėjusiose Sovietų Sąjungos ir Lietuvos derybose Stalinas pirmiausia pranešė, kad jis jau susitarė su vokiečiais dėl Lietuvos padalijimo. Kaip pažymėjo Molotovas, „Lietuvos delegacijos nariai buvo visiškai priblokšti ir nuliūdę; jie pareiškė, jog kaip tik šio rajono netektį bus ypač sunku ištverti, nes iš jo yra kilę daugelis lietuvių tautos įžymių veikėjų“. Josifas Visarionovičius nušluostė jiems ašaras, kaip moralinių nuostolių kompensavimą bei patirtų nepatogumų dėl sovietų kariuomenės priėmimo savo teritorijoje atlyginimą pasiūlęs Vilniaus miestą. „Bet kuri imperialistinė valstybė būtų užėmusi Lietuvą, ir viskas, – pasakė Molotovas. – Mes to nedarome. Nebūtume mes bolševikai, jei neieškotume kitų būdų. Mes siūlome jums sutartį!“ Perskaitęs tekstą Urbšys vėl „nuliūdo“ ir pareiškė, jog tai reiškia Lietuvos okupaciją: „Stalinas su Molotovu šyptelėjo. Pirmasis pasakė, kad iš pradžių panašiai samprotavo Estija. Sovietų Sąjunga neketina grasinti Lietuvos nepriklausomybei. Atvirkščiai. Įvesta sovietų kariuomenė bus tikra garantija Lietuvai, kad Sovietų Sąjunga užpuolimo atveju ją apgins, taigi kariuomenė prisidės prie pačios Lietuvos saugumo. – Mūsų įgulos padės jums numalšinti komunistų sukilimą, jeigu jis Lietuvoje įvyks, – pridūrė Stalinas ir šyptelėjo“.
Delegacija gavo sovietų dokumentų projektus ir buvo paleista namo palinkėjus greičiau sugrįžti. Tuo metu Lietuvos komunistų partija išplatino atsišaukimą, kuriame buvo sakoma, kad „mūsų tautai gresia hitlerinis jungas ir nacijos žūtis“, ir buvo raginama visur kurti Lietuvos gynimo komitetus, rengti protesto demonstracijas prieš sąjungą su Vokietija. Komunistų nuomone, šalis turi „remtis tik Sovietų Sąjunga – mažų tautų gynėja ir išvaduotoja“. Kartu partija ragino sukilti prieš „fašistinę Smetonos valdžią“.
Gerai pamąstęs Kaunas nusprendė rinktis glaudų karinį bendradarbiavimą su SSRS, bet atsisakyti Raudonosios armijos buvimo šalyje. Tačiau per naujas derybas paaiškėjo, kad Maskva primygtinai reikalauja sutikti su kariuomenės įvedimu darydama užuominą, kad raudonarmiečių durtuvus jūs pamatysite bet kuriuo atveju, o štai Vilniaus – jau ne. Kaip papildomas argumentas prie Lietuvos sienų buvo išskleista Baltarusijos fronto 194 tūkst. žmonių 3-ioji armija su 1378 pabūklais ir 1000 tankų.
Lietuvos vyriausybei kilo „strateginė dilema“: pasirašyti sutartį dėl sovietų kariuomenės įvedimo ir atgauti Vilnių bei Vilniaus kraštą ar nepasirašyti sutarties ir vietoj Vilniaus gauti karą. Įsitikinusi, kad Vokietija nesikiš, Lietuvos vadovybė sutiko su Stalino argumentais: spalio 10 d. buvo pasirašyta „Sutartis dėl Vilniaus miesto ir Vilniaus srities perdavimo Lietuvos Respublikai bei dėl Sovietų Sąjungos ir Lietuvos tarpusavio pagalbos“ 15-ai metų. Pagal sutartį numatyta įvesti 20 tūkst. žmonių sovietų kariuomenės. Spalio 15 d. pasirašyta Sovietų Sąjungos ir Lietuvos prekybos sutartis.
Latvijos vadovybė, atidžiai išnagrinėjusi šią patirtį pasinaudodama telegramų agentūra, spalio 20 d. paskelbė, kad „Latvija pasirengusi pradėti keisti savo santykius su užsieniu, pirmiausia su SSRS“. Užsienio reikalų ministrui Vilhelmui Munteriui buvo pavesta nedelsiant vykti į Maskvą ir užmegzti tiesioginį ryšį su sovietų vyriausybe. Tą patį vakarą Kremliuje prasidėjo pirmasis Munterio susitikimas su Molotovu ir Stalinu, kurie pasiūlė sutvarkyti Sovietų Sąjungos ir Latvijos santykius. Maždaug taip kaip su Estija. Netvarka buvo tokia, kad Latvijos karinės jūrų pajėgos turėjo neužšąlančių karinių jūrų bazių, o galingasis raudonasis laivynas tokios neturėjo nė vienos. „Mums reikia bazių prie neužšąlančios jūros, – kantriai aiškino Molotovas. – Taip, kaip buvo nuspręsta 1920 m., negali likti amžinai. Dar Petras I rūpinosi išėjimu į jūrą. Šiuo metu mes neturime jo ir esame toje padėtyje, kurioje daugiau likti negalima. Todėl norime garantuoti sau, kad galėsime naudotis uostais, į juos vedančiais keliais ir juos ginti… Jau išnyko tokios valstybės kaip Austrija, Čekoslovakija, Lenkija. Gali dingti ir kitų. Mes manome, kad jūs neturite mūsų garantijų. Tai ir jums nesaugu, bet mes pirmiausia mąstome apie save.“
Atmesdamas Latvijos ministro prieštaravimus pokalbyje dalyvaujantis Stalinas leido sau paatvirauti: „Aš jums paskysiu tiesiai: įtakos sferų pasidalijimas įvyko… jei ne mes, tai vokiečiai gali jus okupuoti. Bet mes nenorime piktnaudžiauti… Mums reikia Liepojos ir Ventspilio…“ Taigi arba mes, arba vokiečiai, ir nėra ko spurdėti, viską jau nusprendėme be jūsų.
Viačeslavas Molotovas, kalbėdamasis su Feliksu Čiujevu, patenkintas prisiminė, kaip jis laužė Munterį: „Latvijos ministras pirmininkas atvažiavo pas mus 1939 m. Aš jam pasakiau: „Atgal jūs jau negrįšite, kol nepasirašysite, kad prisijungiate prie mūsų… Mūsų čekistams daviau nurodymą jo neišleisti, kol nepasirašys.“ (…)
Ir Munteriui beliko brūkštelėti autografą. Spalio 5 d. sudaryta tarpusavio pagalbos sutartis 10-iai metų. Pagal šią sutartį į Latviją buvo įvestas 25 tūkst. žmonių sovietų kariuomenės kontingentas. Paktas įsigaliojo spalio 14 d., susikeitus ratifikavimo raštais. Spalio 18 d. buvo pasirašyta Sovietų Sąjungos ir Latvijos prekybos sutartis. Grįžęs į Rygą Munteris džiaugsmingai paaiškino, kad sutarties tikslas yra išsaugoti taiką ir status quo Baltijos jūros baseine. Paktas nepažeidžia šalių suverenių teisių. Jis sudarytas karo aplinkybėmis, į kurį įsitraukus Latvijai, kiltų grėsmė SSRS, nors dabartinėmis aplinkybėmis, kaip pabrėžė ministras, „to baimintis nėra jokio pagrindo“.
„Galinga sovietų valstybė, – skelbė žurnalas „Bolševik“, – atidžiai ir apdairiai elgiasi su mažų šalių nepriklausomybe. SSRS nesikiša į jų vidaus reikalus. Bet ji negali leisti, kad kariniu ir ekonominiu atžvilgiu silpnos kaimyninės valstybės taptų aklu įrankiu ir marionetėmis karo kurstytojų rankose ir taip keltų grėsmę Sovietų Sąjungos sienoms.“ (…)

Vladimiras Bešanovas

Iš rusų kalbos vertė Vytautas Leščinskas

Apie knygą ir autorių

Nors sovietų imperija žlugo, Lietuvos ir kitų Baltijos šalių okupacijos klausimas išliko aktualus iki šių dienų. Dabartinė Rusija nenori pripažinti net okupacijos fakto ir teigia, kad mūsų šalis neturi jokio pagrindo reikalauti kompensacijos iš Rusijos už Sovietų Sąjungos okupacijos padarytą žalą. Akivaizdu, kad sovietmečiu suformuoti stereotipai vis dar labai gajūs, o iki šiol vyraujantys skirtingi požiūriai į svarbius istorinius įvykius neišvengiamai daro įtaką tarpvalstybiniams santykiams.
Žymus Baltarusijos publicistas ir istorikas Vladimiras Bešanovas knygoje „Raudonasis žaibo karas“ argumentuotai, išsamiai ir įtaigiai aprašo Lietuvos ir kitų Baltijos šalių, Lenkijos bei dalies Rumunijos okupavimo mechanizmą. Remdamasis akivaizdžiais faktais, V.Bešanovas demaskuoja ir mūsų dienomis Rusijos valdžios aktyviai skleidžiamą okupacijos neigimo melagingumą.
Autorius atskleidžia, kaip to meto SSRS vyriausybė, Stalinas ir Molotovas prievartavo bei šantažavo Baltijos šalių vadovus pasirašyti sutartis dėl Raudonosios armijos dislokavimo jų teritorijose. Taip pat knygoje išryškėja, kad SSRS pasirašė vadinamąjį Ribentropo-Molotovo paktą jokiu būdu ne taikiems tikslams, o ketindama nedelsiant žaibiškai okupuoti kaimynines šalis.
Beje, V.Bešanovas yra parašęs net trylika knygų, kai kurios jų tapo bestseleriais. „Raudonasis žaibo karas“ – papildyta 330 fotonuotraukų bei žemėlapiais.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Patarimai, kaip elgtis griaudžiant ir žaibuojant
Per metus vidutiniškai bent 30 dienų griaudėja perkūnija. Kai oras pasidaro tvankus, o danguje ima blykčioti žaibai ir daužosi griaustinis, būkite budrūs ir atsargūs.
Pavojus iš nebegiedro dangaus
Žmonės labiausiai išsigąsta, kai žaibas nušviečia visą dangų ir pasigirsta stiprus perkūnijos trenksmas. Tačiau tuomet pavojus jau būna praėjęs, nes žaibo šviesa ir trenksmas mus pasiekia tuomet, kai išlydis būna įvykęs. Labiau reikėtų saugotis vertikaliai į žemę smingančio žaibo. Daugelis žino, kad perkūnijos metu negalima slėptis po aukštais medžiais, būti šalia metalinių konstrukcijų, pavojinga rankose laikyti metalinius daiktus ir net kalbėti telefonu. „Žaibas gali trenkti net į metalinį lietsargio smaigalį, todėl žaibuojant geriau juo nesinaudoti. Žaibuojant ypač pavojinga būti šalia vandens telkinių.
Žaibuojant, jei nėra kur pasislėpti, elkitės itin atsargiai: nemojuokite rankomis, nebėkite, nedarykite jokių staigių judesių.
Jei esate ne viena, o grupė žmonių, išsiskirstykite kas kelis metrus. Eiti galima tik esant neišvengiamai būtinybei. Kad žaibui būtumėte mažiausias taikinys, geriausia sustoti kuo žemesnėje atviroje vietoje, atsitūpti ant kojų pirštų, apglėbti rankomis kelius ir stipriai priglausti prie jų galvą.

Metaliniai daiktai, jei jų turite su savimi, gali prišaukti bėdą, nes į juos itin taikosi žaibas. Netgi skėtis, meškerė yra ypač pavojingi. Taigi, kol nenutiko nelaimė, padėkite juos kur nors nuošaliau.
Nesislėpkite po medžiu – nei po vienišu, nei ten, kur jų auga keletas. Ypač žaibus pritraukia ąžuolai, guobos, eglės, tuopos. Pasi
Sustokite ir, jei netoliese yra tiltas, slėpkitės po juo.
Skubiai išsemkite vandenį, jei valtis ar jachta toli nuo kranto.
Persirenkite sausais drabužiais. Atsisėskite kuo toliau nuo stiebo ant daiktų, kurie nelaidūs elektrai – kuprinės, gelbėjimosi liemenės ar batų. Patartina apsisiausti lietaus nepraleidžiančiu tentu ar skraiste taip, kad vanduo nutekėtų ne į vidų, o už borto. Svarbu, kad apsiaustas nesiliestų su telkinio vandeniu.

Atskiras blokelis
Kaip suteikti pagalbą nukentėjusiesiems nuo žaibo
Žaibas gali pažeisti centrinę ir periferinę nervų sistemas, taip pat ir klausą, apakinti,  sulaužyti kaulus. Atsitikus tokiai nelaimei būtina kuo skubiau kviesti greitąją pagalbą (tel. 112, 03).
Jei žmogus judinamas neatsibunda, nekvėpuoja, neapčiuopiamas jo pulsas – greičiausiai ištiko klinikinė mirtis. Tuomet reikia kuo skubiau atlikti išorinį širdies masažą, dirbtinį kvėpavimą ir nedelsiant kreiptis pagalbos į medikus.
Esant pulsui ir žmogui kvėpuojant apžiūrima, ar nėra kitų sužeidimų. Nuo žaibo nukentėjusiesiems žaizdos gali būti elektros gavimo ir jos išlydžio vietose.
! Nebijokite liestis prie nukentėjusiojo nuo žaibo, žmogaus kūne elektra nesilaiko.

Dūmų detektoriai – gaisro sargai (blokas)
“Ar tiesa, kad savo namuose galima nesunkiai įsirengti prietaisą, perspėjantį apie gresintį gaisro pavojų”, – teiraujasi Virginija iš Kėdainių.
Kasmet per gaisrus žūsta apie pusšimtį žmonių, daug patiria traumas. Dažniausiai tragiškai baigiasi gaisrai, kai užsidega gyvenamasis namas naktį. Šių nelaimių išvengtume, jeigu namuose ar butuose būtų įrengtos apie gaisrą perspėjančios saugos sistemos arba kiekvienam prieinamas autonominis dūmų detektorius. Abiejų šių priemonių paskirtis – apie nelaimę įspėti kuo anksčiau. Gaisro aptikimo ir signalizavimo sistemą kokybiškai gali įrengti tik tos srities specialistai. Tuo tarpu autonominius dūmų detektorius labai nesunku įsirengti patiems.
Kaip sumontuoti ir prižiūrėti?
Paprastai dūmų detektoriai montuojami kiekviename kambaryje ir patalpoje. Kadangi dūmai ir karštis kyla aukštyn, dūmų detektorius reikia pritvirtinti prie lubų, kiek galima arčiau centro. Jeigu taip padaryti dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepavyksta, tuomet – ne arčiau kaip 20 cm nuo sienų. Esant nuožulnioms luboms detektoriai įrengiami ne toliau kaip 0,9 m nuo aukščiausio lubų taško. Nerekomenduojama detektorių tvirtinti virš dujinių ir elektrinių viryklių, prie židinių, vandens ir oro šildytuvų. Bent sykį per savaitę dūmų detektorius reikia patikrinti, ar jie veikia. Tam yra sukurtas specialus detektoriaus bandymo režimas. Tikrinant tereikia paspausti mygtuką, ir jei maždaug po 5–10 sekundžių pasigirsta garsinis detektoriaus signalas, vadinasi, detektorius veikia gerai. Be to, būtina nepamiršti ir kasmet pakeisti detektoriaus maitinimo elementų. Jie taip pat keičiami pasigirdus detektoriaus signalui (pypsint maždaug kartą per minutę), prieš tai įsitikinus, kad nėra kitų detektoriaus melagingo suveikimo priežasčių: patekusių smulkių vabzdžių, dulkių ar drėgmės. Autonominiai dūmų detektoriai neamžini, tad po dešimties metų jį turėtumėte pakeisti. Tvarkingai eksploatuojamas dūmų detektorius – tikras namų sargas, kuris nieko nelaukęs įspės ar pažadins jus 85 decibelų garsiniu signalu vos pajutęs savo veikimo zonoje atsiradusius dūmus.

Moters savaitgalis, Nr. 21

Scanpix

Vakarinėje Ugandos dalyje per audrą žaibui trenkus į pradinę mokyklą, žuvo 18 vaikų ir dar 50 buvo sužeista, trečiadienį pranešė Ugandos policijos pareigūnai.

Žaibas antradienį trenkė į Runjanjos pradinę mokyklą, esančią Kiriandongo rajone, maždaug už 225 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Kampalos.

Per incidentą žuvo 15 mergaičių ir trys berniukai, naujienų agentūrai AFP pranešė policijos atstovė spaudai Judith Nabakooba (Džudit Nabakuba).

“Sužeistieji buvo nugabenti į netoliese esančią ligoninę, o 15 sunkiai sužeistų vaikų buvo perkelti į ligoninę” Kampaloje, sakė pareigūnė.

Vietos žiniasklaida pranešė, kad per kitą incidentą, žaibui trenkus į mokyklą maždaug už 380 kilometrų į šiaurę nuo sostinės esančiame Zombo rajone, žuvo dar 21 mokinys. Policija šio pranešimo nepatvirtino.

Audros ir škvalai vis dažnesni svečiai Lietuvoje. Per juos daugybė gyventojų patiria nemažai nuostolių, taigi nusprendėme pasidomėti, ar šiųmetė neįprasta vasara pakeitė lietuvių požiūrį į savo pačių bei turto saugumą.

Paradoksalu, bet paaiškėjo, kad daugumos požiūris nepasikeitė. Kaip sužinome iš “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos naujausios apklausos, net 87 proc. apklaustųjų mano, kad jie savo pačių bei turto saugumu rūpinasi pakankamai. Pastarosios nelaimės pakeitė tik maždaug dešimtadalio respondentų požiūrį į saugumą: tai yra jie arba apsidraudė, arba įsirengė naujų apsisaugojimo priemonių, arba ėmė atsargiau elgtis.

Įdomu tai, kad nors patys keistis po pastarųjų savaičių įvykių dauguma lietuvių neketina, tačiau jie pageidautų, jog po audrų, liūčių, žaibų ir škvalo geriau ir operatyviau dirbtų valdžios institucijos, ir dar jos turėtų labiau padėti nukentėjusiems žmonėms.

Ar po pastarojo mėnesio karščių, audrų, škvalų, liūčių ir žaibų pasikeitė jūsų požiūris į savo bei savo turto saugumą?

Ne, saugumu aš ir anksčiau rūpinausi pakankamai    87 proc.
Taip, ėmiau rūpintis, kad mano būstas turėtų ne tik šildymo, bet ir vėsinimo sistemą    5,4 proc.
Taip, įsirengiau žaibolaidį, nestatau automobilių ir palapinių po medžiais, pasirūpinau, kad mano būsto neapsemtų    3,8 proc.
Ne, nes nebūtina, juk audros, liūtys ir žaibai Lietuvoje reti reiškiniai    1,8 proc.
Taip, apdraudžiau save ir savo turtą    1 proc.
Nežinau    1 proc.

Jūsų nuomone, ar ištikus nelaimėms šalies ir vietos valdžia, ekstremalių situacijų komisijos Lietuvoje veikia tinkamai, operatyviai ir ar pakankamai padeda nukentėjusiems žmonėms?

Ne    58,2 proc.
Iš dalies    37,8 proc.
Nežinau    2,8 proc.
Taip    1,2 proc.

Šaltinis: “Veido” užsakymu tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2010 m. rugpjūčio 9–11 d. atlikta 500 didžiųjų Lietuvos miestų gyventojų apklausa. Cituojant apklausą nuoroda į “Veidą” būtina.

Šiemet šalies ugniagesiams jau teko gesinti 51 gaisrą, kilusį nuo žaibo iškrovos, kai pernai per tą patį laikotarpį – 29. Šie gaisrai gyventojams padarė nemažų nuostolių, nuniokodami gyvenamuosius namus, ūkinius pastatus, daržines su šienu bei kitą turtą. Dažniausiai tokie gaisrai kyla kaimo vietovėse. Žaibai pavojingesni, jeigu pastatas stovi aukštoje vietoje, ant stogo yra išsikišusių daiktų (antenų, dūmtraukių, vėjarodžių) arba šalia auga dideli medžiai. Šiemet jau kilo vienas tragiškas gaisras, kai žaibui padegus gyvenamąjį namą, žuvo jame miegojęs žmogus.

Birželio 11-osios naktį apie 1 val. Šalčininkų rajone, Rūdninkų kaime, užsiliepsnojo gyvenamasis namas. Atskubėjus ugniagesiams, medinis pastatas jau skendėjo liepsnose, jo stogas buvo įgriuvęs. Apmalšinus liepsnas, viduje buvo rastas apdegęs 36-erių metų vyro kūnas. Pasak žuvusiojo kaimynų, tą naktį smarkiai žaibavo ir nuo žaibo iškrovos staiga užsidegė pastato stogas.

Dar viena skaudi nelaimė įvyko liepos 13-osios vakarą. Apie 19 val. 45 min. Alytaus rajone, Likiškėlių kaime, nuo žaibo iškrovos užsiliepsnojo ūkinis pastatas. Atskubėjus ugniagesiams, pastatas jau degė atvira liepsna, jo stogas buvo sugriuvęs, o viduje degė čia sukrautas šienas. Ugniagesiams gesinant gaisrą, sodybos kieme jos 74-erių metų šeimininkas prarado sąmonę. Kol atvyko greitoji pagalba, ugniagesiai jam darė dirbtinį kvėpavimą, tačiau medikai konstatavo žmogaus mirtį. Per gaisrą supleškėjo pastato stogas, lentinės sienos, sudegė apie 8 tonos šieno.

Kol dar neįvyko nelaimė, geriausiai ant pastatų įsirengti žaibolaidžius, o jeigu jie jau yra, patartina patikrinti, ar jie gerai įžeminti, tvarkingi. Kadangi pastaruoju metu vis dažniau griaudėja perkūnija, o vasara dar tik įpusėjo, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas pataria gyventojams, kaip saugotis nuo žaibų.

Žaibuojant ir griaudžiant geriau pasilikti namuose, uždaryti langus, duris, dūmtraukių sklendes, ventiliacines angas, kad nebūtų skersvėjų, galinčių pritraukti kamuolinį žaibą. Būtina išjungti visus elektros prietaisus ir antenas. Perkūnijos metu pavojinga liesti metalines pastato konstrukcijas, vamzdžius, būti arti elektros laidų, antenų, langų, durų, namo lauko sienų, prie kurių auga aukšti medžiai. Nuo žaibo patikimai apsaugo ir automobilis, tik reikia įtraukti anteną, užsidaryti langus ir nesiliesti prie jo metalinių konstrukcijų.

Jeigu vėtra užklupo lauke, nesislėpkite po aukštais pavieniais medžiais, prie stulpų ar pastatų sienų, neieškokite prieglobsčio šalia žaibolaidžių, metalinių bokštų ar aukštų kaminų, venkite aukštesnių atvirų vietų. Geriausiai pasislėpti krūmuose arba atsitūpti nuokalnėje, apėmus rankomis kelius. Žaibuojant ypač pavojinga būti šalia vandens telkinių. Perkūnijai užklupus maudantis, žvejojant ar besiirstant valtimi, nedelsdami skubėkite į krantą. Griaudžiant nebėgiokite, nevažiuokite motociklu ar dviračiu, nelaikykite rankose metalinių daiktų. Palikite juos atokiau nuo savęs ir pralaukite perkūniją.

Pamatę kamuolinį žaibą, elkitės ramiai, nejudėkite ir prie jo nesiartinkite. Nebandykite paliesti jo kokiu nors daiktu, nes gali įvykti sprogimas. Taip pat nebandykite nuo kamuolinio žaibo bėgti, nes oro srovė gali jį pritraukti prie jūsų, teigia Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento specialistai.

Šiemet dėl žaibo iškrovos Lietuvoje jau kilo 5 gaisrai. Laimė, žmonių aukų ir traumų juose pavyko išvengti, tačiau šie gaisrai gyventojams padaro nemažų nuostolių, nuniokodami gyvenamuosius namus, ūkinius pastatus, daržines su šienu bei kitą turtą.

Dažniausiai tokie gaisrai kyla kaimo vietovėse. Žaibai pavojingesni, jeigu pastatas stovi aukštoje vietoje, ant stogo yra išsikišusių daiktų (antenų, dūmtraukių, vėjarodžių) arba šalia auga dideli medžiai.

Miestuose ir gyvenvietėse, kur dėl įvairių įrengimų pastatai yra gerai įžeminti, žaibų sukeliami gaisrai daug retesni. Todėl kol dar neįvyko nelaimė, geriausiai ant pastatų įsirengti žaibolaidžius, o jeigu jie jau yra, patartina patikrinti, ar jie gerai įžeminti, tvarkingi.

Dėl žaibolaidžių įrengimo galima kreiptis į artimiausią priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą, kurios pareigūnai patars, kuri arčiausia įmonė ar bendrovė juos galėtų pastatyti, patikrinti arba sutvarkyti. Kadangi ir šį savaitgalį šalyje prognozuojama perkūnija, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas pataria gyventojams, kaip saugotis nuo žaibų.

Žaibuojant ir griaudžiant geriau pasilikti namuose, uždaryti langus, duris, dūmtraukių sklendes, ventiliacines angas, kad nebūtų skersvėjų, galinčių pritraukti kamuolinį žaibą. Būtina išjungti visus elektros prietaisus ir antenas. Perkūnijos metu pavojinga liesti metalines pastato konstrukcijas, vamzdžius, būti arti elektros laidų, antenų, langų, durų, namo lauko sienų, prie kurių auga aukšti medžiai. Nuo žaibo patikimai apsaugo ir automobilis, tik reikia įtraukti anteną, užsidaryti langus ir nesiliesti prie jo metalinių konstrukcijų.

Jeigu audra užklupo lauke, nesislėpkite po aukštais pavieniais medžiais, prie stulpų ar pastatų sienų, neieškokite prieglobsčio šalia žaibolaidžių, metalinių bokštų ar aukštų kaminų, venkite aukštesnių atvirų vietų. Geriausiai pasislėpti krūmuose arba atsitūpti nuokalnėje, apėmus rankomis kelius. Žaibuojant ypač pavojinga būti šalia vandens telkinių. Perkūnijai užklupus maudantis, žvejojant ar besiirstant valtimi, nedelsdami skubėkite į krantą. Griaudžiant nebėgiokite, nevažiuokite motociklu ar dviračiu, nelaikykite rankose metalinių daiktų. Palikite juos atokiau nuo savęs ir pralaukite perkūniją.

Pamatę kamuolinį žaibą, elkitės ramiai, nejudėkite ir prie jo nesiartinkite. Nebandykite paliesti jo kokiu nors daiktu, nes gali įvykti sprogimas. Taip pat nebandykite nuo kamuolinio žaibo bėgti, nes oro srovė gali jį pritraukti prie jūsų.