M.Tvarijonavičius

Įsivaizduokite krepšininką, sėkmingai žaidusį LKL lygoje ir išvykusį į NBA. Stipriausioje pasaulio lygoje galioja visiškai kitos žaidimo taisyklės. Tai, kas tiko žaidžiant LKL, už Atlanto netinka. Nori sėkmingai žaisti NBA? Turi priimti naujas taisykles.

Dr. Mantas TVARIJONAVIČIUS, Žmonių ugdymo kompanijos „GoodPeople.lt“ konsultantas, PVPA valdybos narys

Pastaruoju metu susiduriant su labai įvairių sektorių įmonėmis neapleidžia mintis, kad informacinių technologijų (IT) įmonės Lietuvoje per pastaruosius penkerius metus nugyveno dešimt metų. Didelė dalis Lietuvoje veikiančių IT įmonių iš vietinės rinkos perėjo „žaisti“ į aukščiausią lygą – globalią, inovatyvią, dinamišką tarptautinę IT rinką. O ši rinka verčia priimti naujas žaidimo taisykles. Tai, kas tiko LKL, netinka NBA.

Inovacijų požiūriu IT sektorius pasaulyje yra „ant bangos“. Kasdien pristatomos naujos technologijos, įrenginiai, programinė įranga. Tačiau ne tik technologijos evoliucionuoja. Norėdamos išsilaikyti konkurencinėje aplinkoje, IT įmonės, žaisdamos aukščiausiu lygiu, turi keistis ir vidumi. Keičiasi įmonių vidinės valdymo ir kontrolės sistemos. Ir tai vyksta bene dvigubai sparčiau nei kituose sektoriuose.

Viena Lietuvoje sėkmingai veikianti IT įmonė turi darbuotojų „komitetus“. Tai nedidelės, nuo trijų iki penkių iniciatyvių, įgalintų darbuotojų grupelės, kurioms priskirtos rimtos atsakomybės, resursai ir kurios periodiškai atsiskaito visam kolektyvui, ką nuveikė. Pavyzdžiui, biuro reikalų komitetas atsakingas už tai, kad įmonės biuras būtų jaukus ir tinkamas efektyviam darbui. Kitas komitetas atsakingas už įvairių būdų, kaip suteikti papildomų naudų darbuotojams, suradimą ir įgyvendinimą. Įgalintų darbuotojų komitetai – inovatyvi valdymo ir motyvavimo praktika, apie kurią dažnos net ir užsienio įmonės vadovai skaito knygose ir sako: „Hm… įdomu, bet kažin ar pas mus suveiktų.“ O mes čia, Lietuvoje, turime sėkmingą darbuotojų įgalinimo pavyzdį.

Dažna IT įmonė Lietuvoje naudoja žaidybinius sprendimus, kurie įtraukia ir motyvuoja žmones. Ko gero, sunku rasti IT įmonę, kuri neturėtų biure žaidimų konsolės ar bent stalo futbolo.

Ko gero, sunku rasti IT įmonę, kuri neturėtų biure žaidimų konsolės ar bent stalo futbolo.

Tačiau dalis IT įmonių žengė dar toliau: žinau ne vieną pavyzdį, kai IT įmonės savo intranete sėkmingai naudoja įvairias taškų už geras iniciatyvas kaupimo sistemas. Darbuotojai gali skirti vieni kitiems taškus, mesti vienas kitam žaidybinius iššūkius, viešai padėkoti ir keistis informacija. Inovatyvu ir veiksminga.

Dauguma IT įmonių turi gana aiškias veiklos rezultatų aptarimo ir kontrolės sistemas. Vadovai nuolatinį, palaikantį, skatinantį augti bendravimą su komandos nariais laiko neatsiejama savo darbo dalimi. Pavyzdžiui, vienoje IT įmonėje mėnesiniai rezultatų aptarimo pokalbiai vyksta… žaidžiant stalo tenisą! Kodėl? Tai mažina įtampą ir skatina atvirumą.

Apskritai vadovų vaidmuo daugelyje IT įmonių yra evoliucionavęs. Vadovai kai kuriose įmonėse net vadovais nevadinami, veikiau treneriais ar „scrum-master‘iais“ (meistrais, šalinančiais kliūtis efektyviam darbui). Yra net buvę mėginimų iš viso dirbti be pa-reiginių instrukcijų, taip panaikinant bet kokius skirtumus tarp vadovų ir pavaldinių.

Tačiau ne viskas tik rožine spalva dažyta. Paauglystėje kone kiekvienam yra buvę tokių smarkaus augimo metų, kai grįžęs po vasaros atostogų į mokyklą supranti, kaip smarkiai paaugai. Gal net ir kelis mokytojus praaugai. Tačiau stipriai ūgtelėjus sutrinka koordinacija, išaugę kaulai nespėja sutvirtėti, ima trūkti raumenų masės.

Yra bėdų ir IT sektoriaus valdyme. Toli gražu ne visose IT įmonėse veiklos valdymo sistemos yra efektyvios. Ne visos įmonės yra skaidrios ir atviros, pirmiausia – su savo darbuotojais. Ne visi darbuotojai ir ne visi vadovai „spėja“ kartu su besikeičiančia rinka ir organizacija. Ypač sunku keistis įmonėms, turinčioms ilgą veiklos istoriją vietinėje rinkoje. Lengviau inovacijas diegti startuoliams, kuriantiems verslą nuo švaraus popieriaus lapo. Vadovams tampa vis svarbiau mokėti tinkamai deleguoti atsakomybes, gebėti greitai sutelkti komandą bendram darbui, motyvuoti komandos narius. Ne visi vadovai tam pasiruošę.

Tačiau šios bėdos, tiksliau, iššūkiai, yra sparčios įmonių evoliucijos dalis. Paauglystė praeina, kaulai ir raumenys sutvirtėja. Linkiu, kad Lietuvoje veikiančios IT įmonės nuosekliai spręstų šiuos iššūkius.

Įsivaizduokite krepšininką, po sezono NBA lygoje grįžusį atostogų į Lietuvą ir aplankiusį savo buvusios LKL komandos draugus. Įsivaizduokite jį pasakojantį LKL žaidėjams apie gyvenimą už Atlanto ir žaidimą NBA. Klausytojų, LKL žaidėjų, reakcija gali būti labai įvairi: nuo „labai įdomu“ iki „koks jis pasikėlęs“. Esu tikras, kad galvojantieji „koks jis pasikėlęs“ iš buvusio kolegos naujų žaidimo gudrybių taip greitai neišmoks.

Negalvokime „kokie jie pasikėlę“. Norisi palinkėti ne IT sektoriaus įmonėms daugiau galvoti „kaip įdomu“ ir pasistengti atrasti, ką ir kaip pritaikyti savo organizacijoje iš valdymo sprendimų, kuriuos šiandien naudoja IT įmonės. Nes po kokių penkerių metų lietuviški IT atlyginimai priartės prie vakarietiškų ir skandinaviškų, ir tokios sparčios IT įmonių evoliucijos gali nelikti.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

M.Kalinauskas

Savaitgalį praūžė vieną didžiausių Baltijos šalyse žaidimų kultūros paroda „GameOn“, kurioje kartu su Mykolo Romerio universitetu dalyvavo ir strateginio partnerio Dongseo universiteto (Pietų Korėja) delegacija. Kodėl tai svarbu?

Marius KALINAUSKAS, MRU žaidybinimo taikymo mokyme tyrėjas, „LevelUp Labs“ žaidimų kūrimo laboratorijos moksleiviams įkūrėjas.

Lietuva pagal plotą yra beveik dvigubai mažesnė už Pietų Korėją, tačiau pagal gyventojų tankumą savo šalyje viename kvadratiniame kilometre matytume 45 žmones, tuo tarpu Pietų Korėjoje tą patį plotą užima 507 gyventojai. Negana to, beveik visų jų rankose būtų po išmanųjį telefoną, su kuriuo jie žaistų vaizdo žaidimus. O kita nemaža dalis gyventojų žaidžiantiems šiuos išmaniuosius žaidimus kurtų.

Pietų Korėja ir Lietuva iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip dvi itin skirtingos šalys tiek geografine, tiek kultūrine prasme. Vienintelės dvi statistikos kategorijos, kuriose mes galime varžytis – interneto sparta ir savižudybių skaičius.

Pietų Korėja ir Lietuva iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip dvi itin skirtingos šalys tiek geografine, tiek kultūrine prasme. Vienintelės dvi statistikos kategorijos, kuriose mes galime varžytis – interneto sparta ir savižudybių skaičius, kuris dėl greito gyvenimo tempo bei didžiulės vidinės konkurencijos yra viena opiausių problemų Pietų Korėjoje. Šalies siekis tapti technologijų lydere bei pasauline ekonomine galia davė ir teigiamų ir neigiamų rezultatų. Ekonominio progreso tamsiąja puse tapo stresas, kuris transformuojasi į asmenines tragedijas. Kita vertus, europiečių namai prikimšti technikos gaminių iš Pietų Korėjos. Tokie prekių ženklai kaip „LG“, „Samsung“, ar „Hyundai“ dažnam lietuviui gerai atpažįstami. Net vienas svarbiausių Lietuvos energetinio saugumo garantų – laivas-saugykla „Independence“ buvo sukurtas Pietų Korėjoje, „Hyundai Heavy Industries Co., Ltd“ laivų statykloje. Taigi pietų korėjiečiai moka gaminti bei parduoti technologijas, tačiau retas europietis yra girdėjęs apie kiek kitokį – technokultūrinį eksportą, kurį Pietų Korėja vykdo su nemažesniu užsidegimu ir produktyvumu. Antrasis pagal dydį Pietų Korėjos miestas – Busanas yra pagrindinė šio eksporto šakos ašis.

Technolkultūrinis eksportas apima sritis, susietas su skaitmeninio turinio industrija. Kompiuterinių žaidimų kūrimas, vaizdo efektai, skaitmeninė animacija yra trys pagrindiniai skaitmeninio turinio elementai, kurie parduodami taip pat sėkmingai kaip ir išmanieji telefonai, robotai ar automobiliai.

Kompiuterinių žaidimų kūrimas, vaizdo efektai, skaitmeninė animacija yra trys pagrindiniai skaitmeninio turinio elementai, kurie parduodami taip pat sėkmingai kaip ir išmanieji telefonai, robotai ar automobiliai.

Didžiosios Holivudo filmų studijos, taip pat stipriausios žaidimų leidybinės kompanijos nuolat kliaujasi Pietų Korėjos skaitmeninio turinio kūrėjais, tad nemaža dalis kino ar žaidimų produkcijos, kuri intuityviai priskiriama JAV, iš tiesų yra korėjiečių sunkaus techninio ir kūrybinio darbo rezultatas.

Skaitmeninio turinio poreikis auga daugėjant įrenginių bei paslaugų, kurių pateikimas tiesiogiai priklauso nuo vaizdo efektų, animacijos, ar interaktyvių programų. Dėl šios priežasties technokultūrinio eksporto potencialas yra didesnis nei vien technologinių produktų. Tiems, kurių akyse pradėjo suktis dolerių banknotai užuodus naują „pelningą rinką“ – patartina šiek tiek atsikvėpti. Darbas skaitmeninio turinio srityje reikalauja daug kantrybės, atsidavimo ir kūrybinės kibirkšties. Jei šie žodžiai neįtikina – „Google“ suveskite žodį „rotoscoping“ ir patys įsitikinsite kiek laiko ir pastangų kainuoja vienos seniausių ir daugiausiai kantrybės reikalaujančių animavimo technikų realizavimas.

Pietų Korėjoje vyraujantis konkurencinis klimatas bei didelė populiacija padeda iškilti geriausiems bei agresyviausiems kūrėjams. Tačiau viena iš priežasčių, kodėl Pietų Korėjos kūrybinė produkcija nėra dažnai matoma Europoje – milžiniška kultūrinė takoskyra tarp Vakarų ir Rytų kultūrų. Mes skirtingai suprantame neverbalinius simbolius, juokiamės iš skirtingų dalykų, galiausiai  –  netgi bijome skirtingai. Norint įsitvirtinti Azijoje, nepakanka vien dirbti greičiau, geriau ir pigiau. Dar reikia išmokti storą ir dažnai – nerašytą, kultūrinių niuansų knygą.

Kultūrinės patirtys dažniausiai ateina  per asmeninį patyrimą bei išgyvenimus. Jokia knyga, filmas ar žaidimas neatstos kelių mėnesių praleistų svečioje šalyje bendraujant su vietos žmonėmis, ragaujant jų maistą, klausantis jų istorijų. Kai kurie elgsenos ir pažiūrų aspektai atrodo tokie skirtingi, jog atrodo, kad susidūrė du pasauliai. Pernai Pietų Korėjos Dongseo universiteto ir Mykolo Romerio universiteto studentų komandos „GameJam“ renginyje per itin trumpą laiką kūrė bei pristatinėjo savo žaidimų prototipus ekspertams bei plačiajai visuomenei. Kelių dienų maratone kūrėjai generavo idėjas, kūrė dizainą bei programavo tai, kas ateity galbūt galėtų tapti jų sėkmės tramplinu žaidimų industrijoje. Stebint lietuvių komandas akivaizdžiai matėsi noras nustebinti technologiniais sprendimais, sukurti veikiančias žaidimo mechanikas, paruošti pritrenkiantį vizualinį pristatymą. Tuo tarpu Pietų Korėjos kūrėjai didžiausią dėmesį skyrė… pasakojimui, kuris vėliau aplipdomas, animacija bei programiniu kodu. Pradėti nuo istorijos, o ne nuo mechanikos nėra nei gerai, nei blogai. Tai tiesiog kitoks požiūris į produkto kūrimą. Tačiau tokios smulkmenos neretai sukelia nesusikalbėjimą tarp multikultūrinių komandų, arba dar daugiau – užveria duris į nepažintas rinkas.

Pietų Korėja Lietuvą mato kaip vartus į Europą, kaip geografinį tiltą, kuris padėtų sujungti dvi skirtingas kultūras ateities darbams bei iššūkiams. Skamba banaliai, bet tiesos neretai ir būna banalios. Daug svarbesnis klausimas – ką mato pati Lietuva?

Pietų Korėja Lietuvą mato kaip vartus į Europą, kaip geografinį tiltą, kuris padėtų sujungti dvi skirtingas kultūras ateities darbams bei iššūkiams. Skamba banaliai, bet tiesos neretai ir būna banalios. Daug svarbesnis klausimas – ką mato pati Lietuva?

Verslo pasaulis paprastai būna pirmasis tokių rinkų atvėrimo iniciatorius, tačiau kalbant apie technokultūrinį kontekstą Lietuvoje iniciatyvą į savo rankas perėmė akademinė aplinka, kuri puikiai supranta: norint kūrybinio informacinių technologijų proveržio, Lietuvoje reikia apskritai keisti požiūrį į informacinių technologijų specialistą.

Pasakyti, kad Lietuvai trūksta informatikų, reiškia nepasakyti nieko. Kai prekių bei paslaugų įvairovė tokia milžiniška, informacinių technologijų specialisto sąvoka yra plati kaip niekad. Informacinių technologijų specialistu gali būti laikomas ir programinės įrangos testuotojas, ir žaidimų kūrėjas, ir informacinių sistemų architektas. Ar jie dirba tik toje pačioje pramonės šakoje? Ne. Ar jie gauna vienodus atlyginimus? Irgi ne! Tuomet kodėl jie sukišami po vienu skėčiu, neatskiriant įvairaus pobūdžio informacinių technologijų sričių?

Sostinėje ir ne tik tviska stiklo ir plieno biurai, kuriuose įsikūrusios užsienio įmonių atstovybės. Ten už santykinai gerus startinius atlyginimus klaviatūras barškina lietuviškos rankos. Tačiau šios įmonės vadovaujasi ekonomine logika ieškodamos kainos ir kokybės derinio. Jų interesai – pragmatiški ir suprantami, tačiau valstybės galvos turėtų mąstyti plačiau. Lietuvai per brangu būti pigios darbo jėgos valstybe. Šiuo metu pats laikas susimąstyti apie idėjų eksportą, kuris galimas tik tada, jei bus išugdoma technologiškai raštingų ir kūrybinę potenciją turinčių žmonių karta, kurie savo idėjomis ir informacinių technologijų žiniomis prisidės prie globalaus pasaulio pasakojimo kūrimo.

Svarbu kuo greičiau baigti slėptis už aptakių frazių ir valstybiniu lygmeniu nustatyti šalies prioritetus. Įvardinti aiškią informacinių technologijų kryptį, o jos vystymui skirti nuoseklų finansavimą. Tokiu keliu kadaise pasuko Pietų Korėja ir per santykinai trumpą laiką visame pasaulyje tapo žinoma dėl savo paslaugų ir produktų. Ši transformacija nebuvo nei lengva, nei savaiminė. Tam reikėjo užsispyrimo, juodo darbo ir ryžto vadinti daiktus tikraisiais vardais. Ypač dabar, kai vidutinio galingumo išmanus telefonas yra galingesnis už 2006-ųjų kompiuterį, o ne už kalnų išplėstosios bei virtualios realybės laikas bei daiktų interneto era.  Pietų korėjiečiai technokultūrinį eksportą suvokia kaip vieną svarbiausių savo šalies gerovės šaltinių. Tuo tarpu lietuviškas pasakojimas vis dar sukasi aplink magišką bei visa talpinantį terminą „informacinės technologijos“. Valstybinės politikos formuotojai bei visuomenė turėtų rimtai susimąstyti, ar neatėjo laikas šiam techniniam terminui tikslingai suteikti humanitarinių bruožų, o informacines technologijas vertinti kaip naujos kartos istorijų pasakojimo būdą. Nes greitai Baltijos regione jas ims pasakoti kas nors kitas.

Asmeninio archyvo nuotr.

Rio olimpinių žaidynių fone vis prabėga mintis: kokie dideli pinigai sukasi pro­fe­sio­na­liame sporte. Sportininkų atlyginimai, medicininės išlaidos, rėmimas, varžybų trans­liacijų mokesčiai. Ir kita mintis: kiek daug žmonių tiesiog paaukoja savo karjerą sportui. Kasdieninės treniruotės, traumos, kritika patyrus nesėkmes. Ir taip metų metais. Dėl ko visa tai? Paprastai tariant – dėl žaidimo. Varžymosi. Noro nugalėti.

Dr. Mantas Tvarijonavičius, žmonių ugdymo kompanijos „GoodPeople.lt“ konsultantas, PVPA valdybos narys

Žmonėms patinka žaisti. Žaidimas sukuria motyvaciją – norą dar labiau pasistengti, pa­siek­ti daugiau. Žaisdamas žmogus įsitraukia į procesą – ar tai būtų profesionalus krepšinis, ar stalo žaidimas namuose. Žaisti mokame nuo vaikystės. Ir dažniausiai tuo mėgaujamės.

Žaisti darbe? Taip!

Per pastaruosius metus Lietuvoje teko susidurti su dešimtimis įmonių, kurios naudoja žaidimus darbuotojų motyvacijai ir įsitraukimui didinti. Tam net terminas yra – žaidyba (angl. gamification).

Įmonės rengia pardavėjų varžybas, kas savaitę matuodamos pasiektus pardavimo rodiklius, skirdamos prizines vietas ir, žinoma, viešą pripažinimą ir prizus. Gamybinės įmonės rengia cechų pamainų varžybas, rungiantis dėl geresnių gamybos rodiklių. Ugniagesiai dalyvauja turnyruose, kurie vyksta net ne vienos organizacijos ar šalies, o tarptautiniu lygiu.

Čia reikia prisiminti klasikinį posakį: „Duokit duonos ir žaidimų!“ Kol nepakaks „duonos“, jokie „žaidimai“ darbuotojų motyvacijai nepadės. Tiek pagrindinės žmonių motyvavimo teorijos, tiek praktika rodo, kad darbuotojai „minkštaisiais“ dalykais (galimybe varžytis, būti pripažintiems, dalyvavimu priimant sprendimus ir kt.) bus sėkmingai motyvuojami tik tada, kai nesijaudins dėl laiku neapmokėtų sąskaitų, negalvos, už ką nupirkti vakarienę šeimai, ir bus daugiau ar mažiau patenkinę kitus bazinius savo poreikius.

Galvokite naujus žaidimus. Tiesa ta, kad po 2–4 savaičių bet koks efektyvumą skatinantis žaidimas pabosta.

Jei nežaidžiate efektyvumą skatinančių žaidimų darbe, galvokite apie tai. Tai galingas darbuotojų motyvacijos „atidarytuvas“. Tačiau tik tuomet, jei jūsų įmonėje sutvarkyti „kietieji“ vadybiniai dalykai: darbuotojams aiškūs įmonės ir jų asmeniniai tikslai, pakanka darbo priemonių, egzistuoja aiški rezultatų vertinimo sistema, teisingai atlyginama už darbą. Jei šių dalykų nebus, žaidimai daugeliu atvejų darbuotojų bus ignoruojami, sabotuojami ir tiesiog neveiks.

Kaip sukurti veiksmingą, darbo efektyvumą skatinantį žaidimą? Keli paprasti patarimai, kurie gali padėti tai padaryti.

Numatykite tikslus: ką siekiate pagerinti? Par­da­vimas naujiems klientams, sutarčių su esamais klientais pratęsimas, mažesnis gamybos cecho klaidų skaičius, reagavimo į iškvietimą laikas, klientų aptarnavimo kokybė – tai pavyzdžiai, su kuriais teko susidurti Lietuvos įmonėse. O ką pagerinti norite jūs?

Numatykite, kaip matuosite tai, ką siekiate pagerinti. Jei matavimas kainuos pernelyg daug, bus labai sudėtingas – galbūt neverta net pradėti? Matavimas turi būti paprastas ir aiškus.

Sukurkite ar adaptuokite žaidimą, kuris skatintų siek­ti numatytų rezultatų. Apsvarstykite, ar žaidimas tu­rėtų būti individualus, ar komandinis, kaip skelbsite rezultatus, kaip apdovanosite labiausiai pa­si­žy­mėjusius.

Testuokite žaidimą. Jei jūsų organizacija didelė – nepradėkite žaidimo iškart visais frontais. Kurį laiką bandykite sukurtą žaidimo prototipą mažame darbuotojų rate. Tikrai rasite ką patobulinti prieš paskelbiant žaidimo pradžią visai organizacijai.

Žaiskite, matuokite ir skelbkite rezultatus, apdovanokite nugalėtojus. Svarbu, kad žaidimas neperaugtų į nevaldomą konfliktą ir konkurenciją. Būkite pasirengę koreguoti žaidimą ir malšinti aistras.

Galvokite naujus žaidimus. Tiesa ta, kad po 2–4 savaičių bet koks efektyvumą skatinantis žaidimas pabosta. Tą puikiai žino kompiuterinių žaidimų kūrėjai, kurie periodiškai išleidžia savo žaidimų atnaujinimus ir naujas versijas. Niekas, o ypač jaunosios Y kartos atstovai, nežais to paties žaidimo su tokiu pačiu užsidegimu kelis mėnesius iš eilės.

Keletas pavyzdžių. „Google“ kompanija, kaip ir bet kuri kita didelė įmonė, prieš keletą metų vargo ieškodama būdų, kaip paskatinti darbuotojus laiku ir kokybiškai užpildyti kelionių ataskaitas. Buvo sukurta ir įdiegta „sužaidybinta“ kelionių išlaidų sistema: planuojamai verslo kelionei darbuotojai gaudavo tam tikrą išlaidų limitą. Kelionės metu jo neviršiję darbuotojai galėjo pasirinkti, ką daryti su sutaupytu likučiu: išsimokėti sau su kitu atlyginimu, panaudoti kitai savo kelionei ar paaukoti labdarai. Šis sprendimas „Google“ leido pasiekti beveik 100 proc. ataskaitų užpildymą per 6 mėnesius.

Šių eilučių autoriui dirbant personalo vadovu teko kartu su kolegomis rengti varžybas įmonių pardavimo specialistams. Ko gero, labiausiai pardavėjus „vežantis“ žaidimas buvo laimės ratas. Principas paprastas: visi pardavėjai, kurie per savaitę pasiekdavo tam tikrą pardavimo apyvartą, savaitės pabaigoje galėdavo pasukti specialų laimės ratą ir laimėti piniginį ar nepiniginį prizą. Šios varžybos – vienas iš daugybės pavyzdžių, kaip galima pritaikyti žaidybos principą darbo paįvairinimui ir žmonių motyvavimui.

Efektyvumą skatinantys žaidimai – rimtas pareiškimas norintiems labiau motyvuoto kolektyvo ir geresnių veiklos rezultatų. Žaidimai gali pasitarnauti, jei siekiate pažadinti užsisėdėjusį kolektyvą, taip pat jei dirbamas darbas yra rutininio pobūdžio. Kada pastarąjį kartą tokius žaidimus darbe žaidėte jūs?

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Egzotika. Žiemos biliardas, ledo ritulys be ledo, išbandytas vaikystėje, tik šimtus kartų greitesnis ir pavojingesnis rogučių sportas, biliardas ant žemės su šachmatų elementais – tai tik keletas pas mus bandančių įsitvirtinti sporto šakų apibūdinimų.

Vienos jų tinkamos ir kaip sportas, ir kaip aktyvus laisvalaikio leidimo būdas, kitas laisvalaikio pramoga būtų galima pavadinti nebent tada, jei laisvuoju metu linkstama daryti tai, kas garantuoja didelę tikimybę nusisukti sprandą. Vienos neolimpinės, bet tikrai neprastos, o kitos – olimpinės, bet nelabai brangios. Ir visos su latvišku prieskoniu. Kas šios sporto šakos?

Žiemos biliardas

Iš visų Lietuvoje bandančių įsitvirtinti sporto šakų ši yra žinomiausia, tik sporto bazių stygius jai neleidžia būti ir masiškiausiai ar populiariausiai. Jau daugiau nei dešimtmetį lietuviai bando prisijaukinti akmenslydį. Sportuoja ten, kur yra ledo arenų – Vilniuje, Kaune, Elektrėnuose, Klaipėdoje. Lietuvos kerlingo asociacijos (LKA) prezidentas Vytautas Vidmantas Zimnickas kerlingą, arba lietuviškai akmenslydį, vadina biliardu ant ledo, kuriam žaisti ypatingo fizinio pasirengimo nereikia, žaidimo technika nesunkiai įsisavinama, o taisyklės greitai perprantamos. Be to, tai puikus laisvalaikio sportas, įdomus žaidimas visokio amžiaus žmonėms – pradedant vaikais ir baigiant senjorais. Jeigu žaidžia tiek daug pasaulio šalių – per šimtą, vadinasi, jis išties vertas dėmesio. Domisi ne tik sveikieji, bet ir negalią turintieji.

„Norėtume tikėti, kad negalią turintys sportininkai bus tie, kurie pirmieji pateks į žiemos parolimpines žaidynes, nes ši sporto šaka tinkama ir neįgaliesiems“, – viliasi LKA prezidentas.

Pasaulyje sparčiai populiarėjančio akmenslydžio plėtrą mūsų šalyje iš pat pradžių stabdė įvairūs nereikalingi interesai, kas šią nišą užims. Porą metų atėmė ginčai, ar derėtų steigti atskirą šio žaidimo federaciją, ar prišlieti prie Greitojo čiuožimo asociacijos. „Ir kol tų ginčų neišsprendėme teisme, kad esame atskira federacija, tol ir kiti nematė reikalo mums padėti ar paremti. Išsprendus šiuos reikalus su mumis imta kalbėti kaip su visaverčiais sporto bendruomenės nariais“, – paaiškina V.V.Zimnickas.

Sulaukusi pripažinimo LKA kibo į darbus. Kreiptasi į užsienio specialistus, kad pamokytų šio sporto paslapčių, ieškota trenerių, tartasi su turimomis ledo arenomis dėl nuomos, įkurta kerlingo mokykla. Neilgai trukus ėmė rastis akmenslydžio klubų, susibūrė profesionalesnė akmenslydininkų grupė, ėmusi rengtis ir dalyvauti aukščiausio lygio čempionatuose.

„Esame maždaug trisdešimtuke – ne ką blogiau nei kitos žiemos sporto šakos, – paklaustas, kaip lietuviams sekasi Europos ir pasaulio čempionatuose, atsako V.V.Zimnickas. – Sukamės kaip išmanydami, dalyvaujame visose varžybose, į kurias tik įstengiame nuvažiuoti, aišku, už tai mokėdami ir iš savo kišenės.“

LKA vadovo tvirtinimu, finansinis klausimas, šalia bazių, yra vienas aktualiausių, nes kol nėra rezultatų, niekas neduoda pinigų. „Jeigu investuoji, po kurio laiko galima kažką parodyti, bet nieko neįdedant apie rezultatus kalbėti sunku. Laimė, mus stipriai palaiko Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, kuriam esame dėkingi ir už finansinę paramą, Lietuvos sporto federacijų sąjunga. Jie irgi mato šios sporto šakos perspektyvą“, – džiaugiasi LKA prezidentas.

Vienas pagrindinių akmenslydžio puoselėtojų tikslų – pasistatyti specialiai šiai sporto šakai plėtoti skirtą areną, kurioje būtų profesionaliai treniruotis tinkamas ledas. Tas, kuris pritaikytas viešiesiems renginiams, čiuožti, ledo rituliui žaisti, nevisiškai atitinka akmenslydininkų poreikius. Reikėtų du tris kartus mažesnės, taigi panašiai tiek ir pigesnės arenos. Be to, jau yra investuotojų, kurie šią areną pasirengę statyti, tik reikia sklypo. Asociacijos prezidento tikinimu, norinčiųjų žaisti akmenslydį netrūksta, todėl arena būtų nuolat užpildyta, taptų lengviau dėlioti treniruočių grafikus, burti vaikų grupes. Bent keturių takelių arenos užtektų ne tik rimtoms vaikų, jaunimo, suaugusiųjų treniruotėms, bet ir mėgėjiškam žaidimui išbandyti ar tiesiog papramogauti.

„Jeigu privatūs asmenys nori investuoti į mums reikalingą infrastruktūrą, vadinasi, jie irgi mato šios sporto šakos perspektyvą. Aktyviai vedame derybas tiek su Vilniaus miesto savivaldybe, tiek su Kūno kultūros ir sporto departamentu dėl sklypo, kuriame galėtų iškilti akmenslydininkams skirta arena, – sako ne visai prašinėtoju besijaučiantis V.V.Zimnickas, valdininkams pateikiantis konkretų verslo pasiūlymą. – Mes jau einame į tą lygį, kai meistriškumui kelti reikalingos normalios bazės, o aukštesniam laipteliui reikia šiek tiek daugiau.“

Pašnekovas siūlo atkreipti dėmesį į tai, kad nėra nė vienos žiemos sporto šakos, kurios atstovai, aukšto meistriškumo sportininkai, svarbiausiems startams rengtųsi Lietuvoje, nes pas mus nėra sąlygų. „Akmenslydininkų meistriškumui kelti treniruočių sąlygos Lietuvoje taip pat nepakankamos, nes, kaip minėjau, mums reikalingas kitoks ledas. Dėl to Europos, pasaulio čempionatams rengiamės Latvijoje, Suomijoje, kur ir ledas nėra labai brangus, ir sąlygos gana geros. Beje, latviai čia mus stipriai lenkia – ir kalbant apskritai apie visą žiemos sportą, ir konkrečiai apie akmenslydį. Lietuvai reikia nebrangių sporto šakų – masiškumas, pigumas ir prieinamumas turėtų būti pagrindiniai kriterijai. Akmenslydis nėra brangus: akmuo kainuoja apie pusantro tūkstančio eurų, lazdos – iki šimto, o bene brangiausiai atsieina sportininkų apranga ir batai, nes reikia tokių, kad palyginti mažai judėdamas sportininkas nesušaltų. Esu įsitikinęs, kad finansinė šio žaidimo pusė taip pat padėjo akmenslydžiui taip greitai išpopuliarėti visame pasaulyje“, – atkreipia dėmesį V.V.Zimnickas.

Ledo ritulys be ledo

Penktus veiklos metus pradėjusiai Lietuvos grindų riedulio federacijai (LGRF) vis dar tenka aiškinti, kokią sporto šaką jie plėtoja. Grindų riedulys – tai kaip ledo ritulys, tik be brangiai kainuojančio ledo, atitinkamų arenų ir visos kitos ledo ritulininkų amunicijos. Grindų rieduliui užtenka paprastos salės ir lazdos su kamuoliuku. Aišku, profesionaliai žaisti salėje reikalingi bortai, bet puiki išeitis mokyklų salėse – apversti gimnastikos suoliukus, kad kamuoliukas kur nors nenuriedėtų, ir puikiausiai galima žaisti.

„Praėjusią vasarą dalyvavome kūno kultūros ir sporto renginius Vilniuje organizuojančios įmonės „Sveikas miestas“ renginyje. Pristatėme savo sporto šaką, vilniečiams ir miesto svečiams rodėme, kaip reikia žaisti grindų riedulį. Vos gavę į rankas lazdą vaikai labai greit įsitraukia ir pagauna azartą. Juk ne visiems pavyksta žaisti krepšinį ar futbolą, o mes siūlome alternatyvą – grindų riedulį: ir nauja, ir įdomu su lazda vaikytis kamuoliuką“, – pasakoja šios federacijos prezidentas Algirdas Demidovičius.

Grindų riedulys aktyviai žaidžiamas ten, kur populiarus ledo ritulys. „Aplink mus – latviai, rusai, baltarusiai stiprūs. Latviai pasaulio čempionatuose būna ketvirti arba penkti. Latvių sporto bazės geresnės, juk ten ir ledo ritulys populiarus, – kaimynams gerų žodžių negaili LGRF prezidentas. – Visa Skandinavija žaidžia, ypač Suomija, Norvegija, jeigu pasižiūrėsime į Europos gilumą – Šveicarija, Čekija, Lenkija, Rusija stipri. Ir žiūrovų daug sutraukia. Pats stebėjau pilnoje 14 tūkst. žiūrovų vietų turinčioje arenoje vykstantį pasaulio čempionatą.“

Šiandien yra suburtos keturios grindų riedulio komandos, yra kelios vaikų grupės. Ką nors nuveikti vien dirbant visuomeniniais pagrindais, LGRF prezidento tikinimu, sunku. Tarkime, čempionatams suorganizuoti renkami asmeniniai pinigai. Už šiemet iš KKSD sporto rėmimo fondo gautą paramą – 2 tūkst. eurų – ketinama nupirkti lazdų ir nuvežti į mokyklas, o daugiau nelabai ką nuveiksi.

„Viskas paprasta: neturi pinigų – negali išsinuomoti salės, negali rinkti grupės. Mums sako: susiraskit rėmėjų. Bet tai padaryti nėra lengva, nes jie mieliau renkasi žinomas sporto šakas. Apskritai naujai sporto šakai Lietuvoje įsitvirtinti sunku, gal čia reikėtų daugiau politinės valios keisti rėmimo tvarką“, – svarsto pašnekovas.

Šiandien grindų riedulys labiau žinomas Aukštaitijoje – Molėtuose, Ignalinoje. Mokytojas entuziastas dirba Vilniaus rajone Marijampolyje. Bet susisteminti, surengti visiems žaidžiantiesiems turnyrą be pinigų sunku. Vis dėlto apie Velykas ketinama Vilniuje surengti turnyrą, į kurį turėtų atvažiuoti ir latviai, baltarusiai.

Išbandyta vaikystėje

Į pasaulyje itin populiarių, o Lietuvoje dar tik akmens amžių išgyvenančių sporto šakų sąrašą patenka ir bobslėjus, skeletonas bei rogučių sportas. Tai pačios jauniausios žiemos sporto šakų federacijos Lietuvoje, LTOK pripažintos prieš pusmetį. Tam, kad sporto organizacijos neveiktų be sportininkų, šių metų pradžioje Lietuvos bobslėjaus ir skeletono bei Rogučių sporto federacijos skelbė galimų kandidatų atranką. Lietuvos bobslėjaus ir skeletono federacijos (LBSF) prezidentas Vitalijus Švedas sako, kad dar negalėtų pasakyti, ar ši atranka pavyko.

„Apskritai atėjo santykinai daug žmonių, tik merginų sulaukėme mažiau, nors kvietėme, raginome ateiti. Šios atrankos rezultatai priklausys nuo to, ar bus sėkmingas kitas žingsnis, – prasitaria V.Švedas. – Dar nieko neišrinkome, jokių rinktinių nesudarėme, nes tai buvo pirmasis atrankos etapas – fizinių gebėjimų patikrinimas.“

Antrasis turėtų vykti Latvijoje, Siguldos rogučių trasoje. Visiems atrankos dalyviams bus suteikta galimybė išbandyti visas roges – ledroges, skeletoną, rogutes, o specialistai žiūrės, kaip kandidatai jaučiasi, stebės koordinaciją ir kitas reikiamas savybes. Tik tada bus aišku, kas apskritai bent teoriškai gali sportuoti, juk gali būti ir taip, kad nė vienas kandidatas netiks, tada teks kitą atranką skelbti.

„Ne, su jamaikiečiais neteko nei bendrauti, nei jiems rankos spausti, – paklaustas, gal rogučių sporto entuziastus pradėti veiklą Lietuvoje įkvėpė gerai žinomos tropinės salos Jamaikos bobslėjininkų pavyzdys, juokiasi trenerio ir kūno kultūros mokytojo specialybę turintis V.Švedas. – Čia labiau latviai dėti nei jamaikiečiai.“

Kaip žinoma, Latvijoje dar nuo sovietmečio yra rogučių trasa, nuo senų laikų jie turi ir specialistų, tad dėsninga, kad po daugybės darbo metų sulaukiama ir rezultatų. Pašnekovo lyginimu, čia kaip pas mus krepšinis – turime salių, ateina daug norinčiųjų žaisti krepšinį. Bet norų neužtenka, dar visur reikia įdirbo, pastangų, stovyklų, treniruočių – daug sudedamųjų dalių.

Kaip ir visiems, rogutininkams pats didžiausias galvos skausmas – pinigai, nes šarada ta pati: kol nerodai rezultatų, tol niekas neduoda pinigų. „Labai sunkiai sukasi šis ratas, kol pagaliau įsisuka. Padėti iš jo išeiti gali visu ryškumu blykstelėjęs vienas sportininkas, kaip nutiko, tarkime, su plaukimu: auksinė žuvelė kone 25 metus kažkur blaškėsi ant kranto – turėjom šiokių tokių baseinų, sportininkų, daug mėgėjų, bet šiam sportui dar labiau išgarsinti ir atkreipti dėmesį į varganą bazių būklę pakako vieno žmogaus“, – pateikia pavyzdį LBSF vadovas.

Paraginti lietuvius išbandyti bobslėjų, skeletoną ar rogutes paskatino keli veiksniai. Pirma, šiuo metu neturime ypač daug pasiekusių žiemos sporto šakų atstovų, o čia bent jau teoriškai galima gana greitai pasiekti rezultatų. Pasauliniu mastu tai irgi nėra tokia masinė žiemos sporto šaka kaip slidinėjimas ar biatlonas, kurias plėtoja begalė šalių. Vadinasi, ir konkurencija šiek tiek mažesnė. „Taigi kuo greičiau subursi gerą komandą, atrasi tai sporto šakai tinkamų žmonių, tuo greičiau sulauksi dėmesio, valstybės ir rėmėjų lėšų, nes jie irgi matys naudą paremti“, – įsitikinęs V.Švedas.

Antra, tai olimpinės sporto šakos ir bene vienos paskutiniųjų, kurių Lietuvoje dar nebuvo. Vadinasi, ateityje tai galimybė atstovauti savo šaliai dideliuose sporto renginiuose ir, tikėkimės, žiemos olimpinėse žaidynėse.

Trečia, nei bazių, nei specialistų toli ieškoti nereikia – visko yra kaimyninėje Latvijoje. „Su latviais konsultavomės, domėjomės, kaip jie vertina šią mūsų iniciatyvą. Jie pažadėjo viskuo, kuo įmanoma, pasidalyti, patarti, paremti žiniomis ir panašiai. 350 km iki rogučių trasos nėra baisus atstumas. Juk mūsų ir mentalitetas, ir kalba panaši, tai kodėl ir mums nepabandyti“, – ragina pašnekovas.

Ketvirta, tai nėra pati brangiausia sporto šaka. Brangesnės bobslėjininkų ledrogės, kainuojančios 15–20 tūkst. eurų, o rogučių ar skeletono rogių kaina prasideda nuo 5 tūkst. Be to, iš pradžių jų nebūtina pirkti – galima ir nuomotis.

Biliardas ant žemės su šachmatų elementais

Jokių ypatingų ar pas mus nesančių sąlygų nereikia petankės žaidėjams, vasarą metalinius rutulius mėtantiems lauke įrengtose, žiemą – didelių reikalavimų nekeliančiose uždarų patalpų aikštelėse. Po šešerių petankės entuziastų veiklos metų susidarė tam tikra žaidėjų bendruomenė, išryškėjo aktyviau įsitraukę miestai, susibūrę centrai. „Plėtra taip sparčiai nevyksta, kaip norėtume, nes Lietuvoje labai trumpos vasaros – juk vasarą žaisti petankę lauko sąlygomis nieko nekainuoja, o šaltu arba lietingu sezonu neturime kur treniruotis, nėra aikštelių“, – sako Nacionalinės rutulių sporto federacijos (NRSF) prezidentas Linas Budrikas.

Taigi šiltuoju sezonu rutulių pamėtyti kauniečiai renkasi į Dainavos parką, kuriame seniūnija leido įsirengti keletą aikštelių. Aikštelės sąnaudos nedidelės – dažniausiai ant kietesnės dangos pakanka papilti skaldelės. „Galima žaisti ir ant žolės, bet maloniau ir naudingiau treniruotis tokiose aikštelėse, kokiose treniruojasi visas pasaulis“, – sako petankės entuziastas, šaltuoju sezonu su bendraminčiais žaidžiantis buvusių gamyklų ir panašiose neišvaizdžiose teritorijose.

Petankės sostinė yra Kaunas, toliau pagal šio žaidimo populiarumą rikiuojasi Birštonas, Šiauliai, Vilnius. Dabar yra per šimtą aktyviai sportuojančių ir bent kartą per metus turnyruose dalyvaujančių žaidėjų. 70–80 čempionatuose, turnyruose dalyvauja nuolat. Vyksta Lietuvos turnyrai: pernai federacija ir klubai jų suorganizavo gal penkiolika, pats didžiausias – „Kaunas International“, šiemet jau aštunti metai vyksiantis laikinojoje sostinėje pirmąjį rugpjūčio savaitgalį. „Į jį atvyksta ir dalyvių iš užsienio, net iš tolimosios Indijos ar Mongolijos, o pernai Kaune lankėsi Tarptautinės petankės federacijos prezidentas“, – garbingą svečią pamini L.Budrikas.

Pasaulyje tai aktyvus judėjimas, ypač Pietų šalyse – Ispanijoje, Italijoje, žinoma, petankės gimtinėje Prancūzijoje. Be to, ji populiari ne tik tarp sveikųjų, bet ir tarp negalią turinčių žmonių. „Tokios petankės, kokią mes žaidžiame dabar, sumanytojas buvo neįgalus žmogus, prikaustytas prie invalido vežimėlio, – primena L.Budrikas. – Netgi sakyčiau, kad tarp neįgaliųjų petankė populiarėja gerokai greičiau. Kauno petankės klubas „Boules LT“ kasmet rengia turnyrus neįgaliesiems, buriamos vadinamosios mišrios komandos, kurias sudaro ir sveiki žaidėjai, ir neįgalieji, ir turintieji protinę negalią. Būna labai daug emocijų.“

Pats į pasaulio ir Europos čempionatus važinėjantis federacijos prezidentas patikina, kad per šešerius septynerius dalyvavimo juose metus progresas matyti. „Iš pirmųjų grįždavome nuleistomis galvomis, o dabar jau jaučiamės kaip vidutiniokai“, – sako sausio pabaigoje iš Nicoje vykusio pasaulio čempionato, sutraukusio sportininkų iš daugiau nei 40 šalių, grįžęs L.Budrikas.

Tai nebrangi sporto šaka. Paprasčiausi kiniški rutuliai kainuoja 5–7 eurus, profesionalų – 50–300 eurų. „Patys brangiausi rutuliai tik iš pirmo žvilgsnio atrodo brangūs, betgi jie tarnauja mažiausiai dešimt metų, o jei žmogus rečiau žaidžia – šie rutuliai vos ne amžini“, – sako pašnekovas, atskleisdamas, kad ir pats petanke susidomėjo netyčia, kiniškame kataloge pamatęs kažkokius rutulius. Iš smalsumo įsigijęs ėmė rimčiau domėtis, ką su tais rutuliais veikti. Jo bendraminčiai irgi panašių šio žaidimo atradimo istorijų galėtų papasakoti: vieni pamatė, kaip žaidžiama, kiti patys iš užsienio rutulių parsivežė, tretiems kas nors padovanojo. Iš pradžių žaidė pagal susigalvotas taisykles, bet knygos, internetas savarankiškai padėjo atrasti ir treniruočių metodikas, ir tarptautines taisykles, tad kuo tolyn, tuo viskas ėjo profesionalyn.

Ko šiai sporto šakai reikia? „Loginio mąstymo – taktikos, strategijos, gebėjimo numatyti ėjimus į priekį. Aišku, ir technikos, kuriai išmokti vienų metų nepakanka“, – vardija pašnekovas, pridurdamas, kad petankę galima žaisti nuo penkerių metų iki žilos senatvės.

Įsitvirtinti sunku

Visi kalbinti Lietuvoje dar naujų sporto šakų atstovai neslėpė, kad įsitvirtinti sunku, ypač dirbant vien iš entuziazmo ir iš savo kišenės pridedant taip trūkstamų pinigų.

„Kaip ir visos naujovės, sportas irgi reikalauja įdirbio, o mes visi entuziastai. Tai nėra pagrindinis mūsų darbas, neturime tiek laiko, kad galėtume jį skirti žmonėms pritraukti, – prasitaria petankės puoselėtojas L.Budrikas, pridurdamas, kad tereikia pabandyti, ir dažnai tiek užtenka, kad pamėgtum šį žaidimą. – Tiems, kuriems patinka kova, kurie mėgsta laimėti, šis žaidimas tinka ir prilimpa. Juk ne visi pajėgia užsiimti aktyviu sportu, o čia galima puikiai išsikrauti ir patenkinti sportinių emocijų poreikį.“

Grindų riedulio propaguotojas A.Demidovičius, be tradicinių naujai sporto šakai įsitvirtinti trukdančių kliuvinių – pinigų, treniruočių bazių, inventoriaus, trenerių stygiaus, dar pamini konservatyvų mūsų požiūrį. „Ir mokytojams, ir treneriams, ir pagaliau tėvams gal paprasčiau vaikus skatinti užsiimti krepšiniu arba futbolu, bet ne visi vaikai šiuos žaidimus gali žaisti. Nereikėtų bijoti pabandyti juos sudominti nauja sporto šaka, ypač tokia, kuriai nieko daug nereikia – šiuo atveju tik lazdų, kamuoliuko ir entuziasto mokytojo ar trenerio“, – drąsina LGRF prezidentas.

Pašnekovų teiravomės, ar, jų manymu, po dešimtmečio kas nors Lietuvoje pasikeis. Prisiekęs petankininkas L.Budrikas įsitikinęs, kad taip: „Net jei pas mus stipriai nepadaugės žmonių, ne vienas šį žaidimą pamatys užsienyje. Didžiuosiuose Europos miestuose – Milane, Diuseldorfe, o ką jau kalbėti apie Prancūziją, kurioje pilna petankės aikštelių ir ištisų parkų, arba lietuvių dažnai lankomoje Turkijoje vien tik rutulių skambėjimas vakarais ir girdėti. Todėl petankininkų veikla suaktyvės.“

Jaunos Bobslėjaus ir skeletono federacijos prezidentas neabejoja, kad po dešimtmečio turėsime savo komandas, kurios dalyvaus varžybose ir atstovaus Lietuvai pasaulio, Europos čempionatuose. „Labai norėtume, kad ir bent vienoje olimpiadoje po dešimties metų jau būtume sudalyvavę. Bet šnekėčiau apie atstovavimą savo šaliai, šalies pareklamavimą – apie vietas, konkrečius rezultatus dar ne laikas kalbėti“, – sako V.Švedas.

Grindų riedulio federacijos vadovas nusiteikęs ne taip optimistiškai: „Pas mus žolės riedulys, kuris yra olimpinė sporto šaka, sunkiai skinasi kelią, tad vargu ar mes sulauksime didelių pokyčių po dešimties metų. Svarbiausia, kad trenerių ar mokytojų entuziastų būtų: vos koks atsiranda, ten iškart ši sporto šaka ima greitai populiarėti.“

Svarstydamas apie akmenslydžio ateitį Lietuvoje V.V.Zimnickas vėl grįžta prie esmės – sporto bazių. „Tikimės, kad akmenslydis galėtų būti ta sporto šaka, su kuria mūsų šalies atstovai realiai pretenduotų į žiemos olimpines žaidynes. Apie 2018 m. vyksiančias žaidynes dar nešnekam, bet apie kitą – 2022-ųjų žiemos olimpiadą jau galėtume pasvajoti. Tačiau tam reikia, kad per artimiausius metus ar dvejus turėtume savo areną ir būtų kur treniruotis. Tarkime, latviams pakako ketverių metų įeiti į šios sporto šakos komandų elitą. O turėdamas mintyje Lietuvos žiemos sporto bazių padėtį manau, kad mes tikrai turime neblogų perspektyvų“, – sako LKA vadovas.

Trumpai apie sporto šakas

Petankė (pranc. ~pétanque~) – žaidimas su rutuliais, kurio esmė yra mesti metalinį rutulį kuo arčiau medinio, vadinamo košonetu. Žaidžiama ant smėlio arba žvyro, bet galima ir ant žolės ar kitokio paviršiaus.

Dar senovės Graikijoje buvo žaidžiami monetų metimo į tolį žaidimai. Vėliau monetas pakeitė plokščios plytos, akmeniniai kamuoliai, mediniai kamuoliai. Senovės Romos gyventojai pridėjo taikinį ir taikė akmenis numesti kuo arčiau jo. Dabartinę petankę 1907 m. sugalvojo neįgalus prancūzas Jules‘is Le Noiras. Jis taip patobulino taisykles, kad žaidžiant labiausiai dirbtų rankos, todėl petankė netruko išpopuliarėti tarp neįgaliųjų. 1910 m. surengtas pirmasis petankės čempionatas. 1958 m. Marselyje įkurta Nacionalinė petankės federacija. 1959 m. įvyko pirmasis pasaulio čempionatas. 2007 m. pasaulio čempionate pirmąkart dalyvavo Lietuvos rinktinė.

Akmenslydis (kerlingas; angl. ~curling~) – komandinis žiemos sportas, reikalaujantis ne jėgos, o tikslumo ir geros žaidimo strategijos. Žaidimo esmė – stačiakampėje ledu dengtoje aikštelėje leisti savo akmenis taip, kad jie atsidurtų kuo arčiau nupiešto taikinio (vadinamojo namų centro). Akmens slydimo greitį papildomai galima reguliuoti trinant ledą prieš akmenį.

Atsirado XVI a. Škotijoje, buvo žaidžiamas ant užšalusių upių ir ežerų ledo. 1966 m. Perte, Škotijoje, įkurta Pasaulinė kerlingo federacija. Nuo 1955 m. vyksta Europos čempionatai, nuo 1998 m. įtrauktas į žiemos olimpinių žaidynių programą.

2002 m. įkurta Lietuvos kerlingo asociacija. Nuo 2004 m. Lietuvos komandos pradėjo dalyvauti tarptautiniuose turnyruose.

Rogučių sportas – olimpinė žiemos sporto šaka. Sėdus į rogutes (kojomis į priekį)  leidžiamasi po vieną arba poromis specialiai įrengta trasa, tikslas – kuo greičiau ją įveikti. 1957 m. įkurta Tarptautinė rogučių sporto federacija (FIL). Nuo 1964 m. ši sporto šaka įtraukta į žiemos olimpinių žaidynių programą. 2013 m. pabaigoje įkurta Lietuvos rogučių sporto federacija.

Skeletonas (angl. ~skeleton~ – „skeletas, karkasas“) – olimpinė žiemos sporto šaka. Gulama veidu žemyn ant skeletono rogių, į jas remiantis tik rankomis, ir kuo greičiau bandoma įveikti trasą, rogių judėjimo kryptį keičiant kūnu arba specialiais dantytais batais. Pirmosios skeletono rogutės XIX a. sukonstruotos Šveicarijoje. Skeletonininkai rungtyniavo 1928 m. Sankt Morice vykusioje žiemos olimpiadoje, bet antrosios olimpinės galimybės jiems teko laukti iki pat 2002 m. žiemos žaidynių. 2013 m. įsteigta Lietuvos bobslėjaus ir skeletono sporto federacija.

Ledrogių sportas (bobslėjus; angl. ~bobsleigh~ – „greitasis nusileidimas nuo kalno“) – ledo sporto šaka. Čiuožiama specialiai įrengta ledo trasa vairuojamomis rogėmis. Ledrogių sportas irgi atsirado Šveicarijoje. 1884 m. Sankt Morice įkurtas pirmasis pasaulyje ledrogių sporto klubas. Iki 1972 m. varžybose dalyvavo tik vyrai. 1923 m. Paryžiuje įsteigta Tarptautinė bobslėjaus ir tobogano federacija, o po metų Šamoni, Prancūzijoje, įvyko jos olimpinis debiutas.

Toboganas – Kanados indėnų rogės be pavažų, kuriomis XX a. pradžioje buvo rengiamos oficialios nusileidimo nuo kalnų varžybos. Šis žodis kaip tradicija išsaugotas Tarptautinės federacijos pavadinime.

2002 m. olimpinėse žaidynėse pirmą kartą susirungė moterų bobslėjaus komandos.

Grindų riedulys (angl. ~floorball~) – su lazdomis ir kamuoliuku salėje žaidžiamas į ledo ritulį panašus žaidimas. XX a. pradžioje greičiau kaip pramoga išpopuliarėjo Kanadoje, įtrauktas į mokyklų programas, pradėti rengti turnyrai. Kaip tarptautinė sporto šaka susisteminta Švedijoje XX a. aštuntąjį dešimtmetį. 1986 m. įkurta Tarptautinė grindų riedulio federacija, kuriai šiuo metu priklauso 57 šalys narės. Pastarųjų kelerių pasaulio čempionatų pajėgiausiųjų penketuką sudaro Suomija, Švedija, Šveicarija, Čekija ir Latvija. 2008 m. pripažintas TOK, todėl viliamasi, kad kada nors pateks ir į olimpinių žaidynių programą.

2009 m. įsteigta Lietuvos grindų riedulio federacija.

Inga Jarmalaitė-Necelienė

zai
Nežiūrint į tai, jog senutė Europa turi gana liberalų nusiteikimą, vis tik ir čia kai kuriose sferose vyksta tam tikras taisyklių griežtinimas. Štai D. Britanijos parlamentarai prastūmė į paskutinę svarstymo stadiją gana įdomų įstatymo projektą, susijusį su nauja žaidimų reitingavimo skirtingo amžiaus vaikams sistema.

Pirmiausia, kompiuterinių žaidimų amžiaus reitingų nustatymu šioje šalyje nuo šiol užsiims organizacija „Video Standards Council“ (VSC), kuri kaip reitingų pagrindą naudos gerai pažįstamą europinę sistemą PEGI (Pan European Game Information).

Antra, britų VSC taryba galės uždrausti platinti D. Britanijoje tuos žaidimus, kurie, jos manymu, bus žalingi ir nepriimtini ūkanotojo Albiono gyventojams.

Trečia, už nesankcionuotą žaidimų su reitingu „12 metų amžiaus ir vyresniems asmenims“ pardavimą mažmeninės prekybos taškuose bus galima patraukti (dėmesio!) baudžiamojon atsakomybėn. Būtent taip ir atsitiks, jei sugalvosite parduoti pradinių klasių moksleiviui, pavyzdžiui, „SimCity“ ar „Harį Poterį“ (šie žaidimai, kaip žinia, turi reitingą PEGI 12).

Štai tokie įdomūs taisyklių pakeitimai. Panašu, jog totalus augančios kartos susidomėjimas kompiuteriniais ir video žaidimais verčia D. Britanijos valdžios atstovus susirūpinti dėl daug kruopštesnės ir atidesnės žaidžiančio jaunimo priežiūros. O jaunimas, kaip žinia, mūsų ateitis…

technologijos.lt

Energetikos ir technikos muziejuje pristatytas internetinis žaidimas ir konkursas „Mūšis dėl Žemės“, kuriuo projekto iniciatorius Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje su partneriais sieks gilinti jaunimo ir suaugusiųjų žinias apie efektyvų energijos vartojimą. Žaidimą galima rasti adresu www.musisdelzemes.lt

Edukacinis žaidimas ir konkursas „Mūšis dėl Žemės“  – tai mokomoji priemonė apie racionalų energijos vartojimą, alternatyvią ir efektyvią energetiką, sukurta remiantis Šiaurės šalių bei Lietuvos praktika. Pagrindinis projekto tikslas – patrauklia ir žaisminga forma supažindinti jaunąją kartą su namų ūkio, šalies ir globaliu energetinių išteklių panaudojimu, inovatyviais energijos gavimo bei taupymo būdais.

Mūšyje dėl Žemės žaidėjai privalės iš esmės atnaujinti kapitono Švaistūno ydingai sutvarkytą pasaulio energetikos sistemą. Pradėję senų lempučių pakeitimu energiją taupančiomis namuose bei daugiau važinėdami dviračiu žaidimo dalyviai palaipsniui pereis prie visai šaliai ir vėliau planetai svarbių sprendimų – išmaniųjų tinklų (angl. smart grid) diegimo ar prisijungimo prie tarptautinių energetikos organizacijų. Žemę žalia spalva nudažys ir žaidimą laimės Kapitoną Švaistūną nugalėjęs bei didžiausią taškų skaičių per mažiausią ėjimų kiekį surinkęs žaidėjas.

Įkvėpimu žaidimui tapo 2009 m. Šiaurės ministrų tarybos biuro išleistas „Išmintingo namų tvarkymo vadovas“ kurio pagrindinis tikslas – pateikti įvairių patarimų, galinčių padėti namų ūkio sąlygomis taupyti energijos vartojimą ir sumažinti neigiamą poveikį aplinkai. Naujame žaidime šie patarimai atgimė interaktyvioje platformoje.

Žaidimo dalyviai ne tik sužinos apie įvairius būdus taupyti elektros energiją, bet ir turės galimybę laimėti prizus žaidimo konkurse, kuris prasideda gegužės 29 d. ir vyksta iki birželio 19 d. Dešimt pirmąsias vietas užėmusių žaidėjų pasidalins elektrinę knygų skaityklę, saulės įkroviklius mobiliesiems telefonams ir planšetinį kompiuterį „Apple iPad“. Daugiausia taškų surinkusiam pirmosios vietos laimėtojui atiteks elektra varomas dviratis.

„Šį žaidimas svarbus ir kaip mokomoji priemonė, ir kaip regioninio bendradarbiavimo projektas, į kurį buvo įtraukta daug Šiaurės ir Baltijos šalių bei partnerių. Neabejoju, kad „Mūšis dėl Žemės“ ras savo auditoriją tiek Lietuvoje, tiek kaimyninėse šalyse. “, – pristatyme sakė Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje direktorius Bo Harald Tillberg.

Suomijos Respublikos ambasadorė Lietuvoje Marja-Liisa Kiljunen pastebėjo, kad energetinio efektyvumo klausimas ir toliau išlieka tarp Suomijos vyriausybės prioritetų. „Svarbiausia šio žaidimo skleidžiama žinia yra tai, kad ne tik šalys savo valstybine politika turi keisti pasaulį. Tai turime ir galime daryti kiekvienas iš mūsų. Žaisdami vaikai supras, kokiomis priemonėmis tai pasiekiama“, – sakė ambasadorė. Žaidimas iš dalies finansuotas iš Suomijos pirmininkavimo Šiaurės ministrų tarybai 2011 metais biudžeto.

Birželį planuojamos pristatyti žaidimo angliška bei rusiška versijos. Kompaktinės plokštelės su žaidimu bus nemokamai platinamos Latvijos bei Estijos, Kaliningrado srities ir Šiaurės Vakarų Rusijos mokykloms.

Žaidimo projektą įgyvendina Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje. Projekto partneriai: Suomijos ir  Danijos ambasados Lietuvoje, AB LESTO, kompanijos „DSV“, „DFDS Seaways“, „Danske Bankas“, „Danfoss“, „Espersen“.

Efektyvi motyvavimo priemonė šiandien gali būti ne tik piniginės premijos, bet ir neformali darbo aplinka. Tai suprasdamos kūrybingos Lietuvos įmonės biuruose įrenginėja stalo teniso erdves, kompiuterinių žaidimų kambarius ir poilsio zonas.

Pirmadienį po pietų praveriame modernaus biuro duris. Iš pirmo žvilgsnio jis niekuo neišsiskiriantis: ilgas koridorius, iš kurio matyti už stiklinių pertvarų prie kompiuterių palinkę darbuotojai. Tačiau paėjėję koridoriumi tolyn netrukus patenkame į erdvę, anaiptol neprimenančią kabineto: jokių rašomųjų stalų, kompiuterių ar spausdintuvų. Kambario centre stovi teniso stalas, prie kurio energingai žaidžia keturi vyrukai. Už jų matyti į sieną įmontuotas didelis akvariumas su spalvotomis žuvytėmis, slepiantis dar vieną – kompiuterinių žaidimų erdvę.
Tolėliau kampe – stalo futbolas, prie kurio netrukus ateina dar viena spontaniškai gimusi komanda, o balkone pakabinta smiginio lenta. Ši neįprasta erdvė – žaidimų kambarys, kuriame darbuotojai bet kuriuo metu gali atsipūsti po įtempto darbo. Ir visa tai – ne „Google“ biure JAV, o Vilniuje, J.Jasinskio gatvėje, įsikūrusioje IT bendrovėje „Adform Lithuania“. Įmonėje, kuriančioje interneto reklamos kampanijų valdymo sistemą, dirba per šimtą darbuotojų.
„Dauguma darbuotojų – programuotojai, taip pat yra ir klientų aptarnavimo skyrius. Darbai sunkūs, užduočių daug, jų srautai didžiuliai, todėl reikia sklaidyti rutiną. Mūsų kompanijos tikslas – rutiną išsklaidyti motyvaciniais dalykais ir siekti, kad darbuotojas turėtų galimybę atsipalaiduoti. Pas mus nėra griežto reikalavimo sėdėti darbo vietoje. „Adform“ vadovaujasi principu, kad mūsų darbo ir atmosferos prioritetas – komandos jausmas“, – įmonės organizacinę kultūrą pristato „Adform Lithuania“ klientų aptarnavimo skyriaus vadovė Birutė Jurkšienė.
Užsukti į poilsio zoną darbuotojai gali bet kada, o populiariausias žaidimas – stalo futbolas. B.Jurkšienė atskleidžia, kad darbuotojai organizuoja savaitę trunkančius stalo futbolo turnyrus, kuriuose dalyvauja visas kolektyvas. O įprastą pavakarę norint pažaisti ne visada pavyks rasti laisvą vietą. „Adform Lithuania“ vadovai rūpinasi ir kompiuterinių žaidimų atnaujinimu – kartą per metus darbuotojai pildo anketą, kurioje kiekvienas įrašo savo pageidavimus.
Beje, žaidimų kambarys – ne vienintelė šioje įmonėje pasitelkiama priemonė nevaržomai atmosferai darbe kurti. Pirmadienio rytais administratorė visus darbuotojus į virtuvėlę pakviečia paskanauti šviežių saldžių bandelių, antradieniais – sumuštinių, trečiadieniais – bandelių su sūrio įdaru, o ketvirtadienis – vaisių diena. Tad kai vaikštinėdamas po biurą pamatai šlepetėmis avintį darbuotoją, supranti, kad įmonė savo tikslą sukurti namų aplinką darbe iš tiesų pasiekė.

Neformalią aplinką kuria IT ir reklamos įmonės

Idėja, kad biuras gali būti tarsi antrieji namai ir vieta, kurioje pavargęs žmogus truputį pailsėtų, užkąstų ir pabendrautų, Lietuvoje ima sulaukti vis daugiau šalininkų. Diegti išskirtinę organizacinę kultūrą imasi sparčiai augančios jaunos įmonės, siekdamos sukurti kūrybišką aplinką, pritraukti ir išlaikyti gabiausius specialistus.
„Pastaruoju metu didelės bendrovės pradėjo pirkti stalo teniso, stalo futbolo, kompiuterinius žaidimus. Vis dažniau įmonės prašo 50–60 kvadratinių metrų dydžio patalpoje įrengti darbuotojų poilsio zoną su sėdmaišiais, akvariumu“, – naują tendenciją pastebi biurams patalpas nuomojančios bendrovės „MG Valda“ nuomos skyriaus vadovė Monika Sabaliauskaitė.
Ši tendencija ateina iš užsienio bendrovių, kurių biurai jau tapę atskirais miesteliais su įvairiausiomis darbuotojams teikiamomis paslaugomis. Pavyzdžiui, „Google“ korporacijos biure JAV įrengti sporto aikštynai, nemokamai dalijamas maistas, veikia kirpykla, SPA centrai. Kita vertus, šios motyvacinės priemonės turi ir antrąją pusę: darbas įtemptas, terminai trumpi, tad darbuotojas, norėdamas pasinaudoti šiomis pramogomis, įmonėje turi kone apsigyventi.
M.Sabaliauskaitė susidarė įspūdį, kad dažniausiai įdomesniu biuro interjeru ar darbuotojų atsipalaidavimo būdais Lietuvoje pasirūpina IT ir reklamos įmonės, ypač priklausančios tarptautiniams tinklams. Štai IT bendrovės „Exigen Services“ kolektyvas po darbo susirungia stalo teniso varžybose, „Baltic Orbis“ biure įrengta pirtis, didelėse patalpose dirbantys „Blue Bridge“ darbuotojai važinėja paspirtukais, o jau minėtos „Adform“ įmonės kabinete darbuotojai prisėda ne tik ant kėdžių, bet ir ant sėdmaišių arba didžiulių kamuolių.
Prekių ženklų apsaugos internete bendrovės „MarkMonitor“ vienas kambarys taip pat skirtas darbuotojų poilsiui: čia žaidžiamas stalo tenisas, stalo futbolas, yra televizorius su žaidimų kompiuteriu. „IT versle plinta mintis, kad žmogus negali visą dieną sėdėti prie kompiuterio, todėl sukurta erdvė, kurioje galima atsipalaiduoti, pasigauti idėjų ir grįžti į darbo vietą. Žaidimų kambarys skirtas tam, kad žmogus sėkmingai pasiektų rezultatą, kurio iš jo tikimasi. Tai ne priemonė laikui praleisti, o galimybė leisti protui pailsėti“, – idėją aiškina „MarkMonitor“ direktorius Aurimas Bakas.
Įdomu, kad užėjęs į šią neformaliai atmosferai didelį dėmesį skiriančią įmonę pirmiausia pamatysi ne administratorės stalą, o daugybę dviračių, kuriais darbuotojai atmynė į darbą. Kiekvienas čia dirbantis žmogus gali susikurti pageidaujamą asmeninę erdvę, todėl prie vienos darbo vietos pamatysi Dartho Vaderio figūrą, o prie kitos – origamių kolekciją.
Tiek reklamos, tiek IT srityje dirbanti Lietuvos interneto sprendimų bendrovė „Gaumina“ taip pat teikia pirmenybę neformaliai darbo atmosferai. Programavimo skyriuje stovi improvizuotas teniso stalas, kūrybos skyriuje – sofa, o aplink mėtosi įvairiausi daiktai, nuo motorinio paspirtuko iki prakartėlės. Biure įprasta sutikti darbuotojo keturkojį, o penktadienis – oficiali bandelių diena.
„Šiltuoju metų laiku geriausias atsipalaidavimas vyksta prie Neries, ten renkamės ne tik pietauti, bet ir į darbinius susitikimus. Be to, kiekvienas žmogus turi asmeninių pomėgių – viską leidžiame įgyvendinti agentūros erdvėje. Rezultatai neblogi: turime daug gražių fotografijų, sienos ir šaldytuvas nukabinėti šedevrais. Biure praleidžiame daug laiko, todėl svarbu, kad aplinka būtų draugiška ir nenuobodi“, – įsitikinęs „Gauminos“ direktorius Darius Bagdžiūnas.
Tad nenustebkite „Gauminos“ biure pamatę laikraščiais išklijuotą darbo vietą, ūsuotą lempą ar akimis spiginančią šiukšlių dėžę.

Reklamos agentūra – privačiame name su kiemeliu

Reklamos agentūrų biurų sienos taip pat slepia netikėtų dalykų. Žiniasklaidos planavimo agentūros „Media House“ patalpose stovi ne tik futbolo stalas, bet ir masažinis fotelis, o reklamos agentūros „Lowe Age“ keturiolikos žmonių kolektyvas dirba privačiame name su sodeliu ant Tauro kalno. Jų kiemą prižiūri ir gėlynu rūpinasi sodininkas. „Turime savo kiemą, kuriame vasarą pasistatome lauko baldus. Darbuotojai gali išsinešti kompiuterius ir dirbti lauke. Taip pat kartais per pietų pertrauką, kartais po darbo išsikepame kepsnių“, – išsinuomotame name įrengto biuro pranašumus dėsto „Lowe Age“ direktorius Adomas Pladis.
Kaip ir dera šiuolaikinei reklamos agentūrai, biure stovi futbolo stalas, o antrame aukšte įrengta pirtelė ir sūkurinė vonia. „Mums, kūrybinės industrijos atstovams, reikia stimuliuoti kūrybiškumą, o žaisminga aplinka – viena tokių galimybių. Negali tikėtis, kad idėjos gims niūriame darbiniame biure“, – neabejoja A.Pladis.
O štai tradicinių sektorių bendrovės pasirinkusios šiek tiek kitokią strategiją: atsipalaiduoti darbuotojams jos siūlo po darbo ir buria įvairias sporto komandas. Įmonių grupė „Viči“ turi darbuotojų futbolo komandą „Vici“, krepšinio komandą „Banzai“, kasmet organizuoja žūklės varžybas. Bankas DNB turi ne tik darbuotojų krepšinio, bet ir prieš septynerius metus įsteigtą grindų riedulio komandą.

Gudruoliai greitai išryškėja

Dažnam Lietuvos vadovui išgirdus siūlymą įrengti darbuotojams žaidimų kambarį vis dar pasišiauštų plaukai – juk darbuotojai visai nuo vadžių atitrūks, kiaurą dieną pražais ir visą verslą sužlugdys. Tačiau neformalią aplinką darbe kuriantys vadovai pabrėžia, kad taip neatsitiko: atvirkščiai, komandiniai žaidimai suburia darbuotojus, o neformali aplinka skatina lojalumą.
A.Bako tvirtinimu, įmonė neseka, kiek laiko darbuotojas praleidžia žaidimų kambaryje, nes vertinamos ne išdirbtos darbo valandos, bet pasiektas rezultatas. Dėl to nemažai darbuotojų „MarkMonitor“ bendrovėje dirba neoficialiu grafiku: užduotis turi būti atlikta, tad pažaidęs valandą po pietų darbuotojas pasilieka ilgiau padirbėti. A.Pladis dėl to taip pat nemato problemų ir pabrėžia, kad darbuotojai sąmoningi, o reklamos agentūra – ne vinių fabrikas.
B.Jurkšienės tvirtinimu, piktnaudžiaujančiųjų žaidimais nepasitaiko, nes komandiniame darbe tokie gudruoliai greitai išryškėtų: „Mūsų įmonės darbas komandinis: turi užduotis, tikslus, todėl jei visą dieną pražaisi, tai greitai išlįs ir komandai toks žmogus bus nereikalingas.“
O geriausias įrodymas, kad išskirtinės organizacinės kultūros kūrimas atsiperka, – šių įmonių darbo rezultatai. Daugybę prestižinių apdovanojimų pelniusi „Gaumina“ jau seniai išaugo iš lietuviškų marškinėlių ir aktyviai veikia Airijoje, Didžiojoje Britanijoje bei daugelyje kitų šalių, o „MarMonitor“ 2010 m. pripažinta sėkmingiausiai dirbančia jauna aukštųjų technologijų įmone.

Užsienio įmonių darbuotojų pramogos

Virtualių fermų, miestų ir kitų žaidimų kūrėjų „Zynga“ būstinėje JAV darbuotojai per pertrauką gali nueiti pasisemti įkvėpimo į piešimo pamokas, atsipalaiduoti masažo salone, užsukti į sporto klubą. Jiems taip pat nemokamai siūlomi pietūs bei įvairiausi užkandžiai.

„Google“ būstinė – tarsi atskiras miestelis, kuriame veikia vienuolika nemokamų kavinių, daugybė užkandžių kambarių, skalbykla, boulingas, krepšinio, teniso bei kitų sporto šakų aikštelės lauke.

Šiandien žaidimai jau tapo lygiaverte pramogų rūšimi. Žaisti galima ne tik įprastais ar specialiais žaidimų kompiuteriais (konsolėmis), bet ir išmaniaisiais telefonais bei planšetiniais kompiuteriais. Tad ar verta bijoti neigiamos žaidimų įtakos?

Pasaulinė kompiuterinių žaidimų pramonė kiekvienais metais vis labiau plečiasi, ir nedaug liko laukti, kol ji prilygs kino pramonei. JAV organizacijos, vienijančios žaidimų verslo atstovus, “Entertainment Software Association” (ESA) duomenimis, 2010 m. JAV vartotojai žaidimams, įrangai ir įvairiems priedams išleido apie 25 mlrd. dolerių (kino pramonė 2010 m. uždirbo apie 32 mlrd. dolerių). ESA statistika griauna daugumą nusistovėjusių stereotipų apie žaidėjus – videožaidimus žaidžia ne tik vyriškos lyties vaikai ir paaugliai. Pavyzdžiui, JAV vidutinis žaidėjo amžius yra 37 metai, 42 proc. sudaro moterys ir net 29 proc. visų žaidėjų yra peržengę 50 metų.
2009 m. bendrovės TEO atlikta apklausa parodė, kad Lietuvoje žaidžia apie trečdalį apklaustųjų: daugiausiai žaidžiančiųjų 18–25 metų amžiaus grupėje, 21,5 proc. moterų taip pat žaidžia, o vyresni nei 50 metų žaidėjai sudaro 17 proc. visų respondentų. Vis dėlto Lietuvoje žaidimų pramonė ir su ja susijusi kultūra, atrodytų, neegzistuoja – duomenų ar mokslinių tyrimų apie šiuolaikinį lietuvį žaidėją ypač mažai.
Daug dažniau spaudoje rasime raganų medžioklėn pakilusių psichologų straipsnių, kuriuose teigiama, kad kompiuteriniai žaidimai daro neigiamą įtaką vaikams, sukelia priklausomybę ar kad smurtą vaizduojantys žaidimai skatina vaikus agresiją perkelti į realybę. Tačiau pastaruoju metu pasigirsta vis daugiau autoritetingų mokslo ir kultūros atstovų balsų, siūlančių atsikratyti tradicinio požiūrio ir bandyti priimti pokyčius visuomenėje. Ne bauginti kompiuterinių žaidimų baubu, bet pažinti šią medijos sritį, kuri vis giliau įsiterpia į kasdienį mūsų gyvenimą ir beveik niekuo nesiskiria nuo literatūros ar kino.

Žiaurumas žaidimuose: ar jis veikia?

“Žaidimas – tai ikicivilizacinė žmogaus veikla, ji egzistavo, kol dar buvome gyvūnai, prieš moralės ir etikos atsiradimą. Todėl žaismas yra neatskiriama žmoguje tūnančio gyvūno dalis, būtina norint išreikšti tam tikrus psichologinius procesus”, – teigia Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Socialinės ir politinės teorijos katedros vedėjas profesorius Gintautas Mažeikis.
Pašnekovo teigimu, žiaurumas kompiuteriniuose žaidimuose neatsiranda iš niekur – jis yra šiuolaikinės vyriškos, militaristinės civilizacijos pasekmė. Jos poveikis mus pasiekia per televiziją, kiną, literatūrą ir kitas sritis. Kompiuteriniai žaidimai, kaip ir dauguma sporto šakų, turi tą pačią struktūrą: pradžią, pabaigą, žaidimo lauką, konkrečias taisykles. Psichologų įrodyta, kad daugeliui agresyvių vaikų bei suaugusiųjų sportas padeda išlieti neigiamas emocijas, tad kodėl šio vaidmens negali atlikti žaidimai?
“Kompiuterinės komandinės šaudyklės yra smerkiamos, tačiau į karinius jaunimo klubus visuomenė žvelgia teigiamai, nors abiem atvejais ugdomos tos pačios savybės: strategija, komandinė veikla, vadovavimas, dėmesio koncentravimas. Be to, nėra aiškių įrodymų, kad egzistuoja tiesioginis perkėlimo mechanizmas, kuris verstų žmogų, pažaidusį šaudyklę, imtis smurto ir realybėje”, – patikslina G.Mažeikis.
Šių metų pavasarį Didžiosios Britanijos psichologų asociacijos susirinkime Glazge Hadersfildo universiteto mokslininkas dr. Simonas Goodsonas pateikė trejus metus trukusių tyrimų ataskaitą. Joje teigiama, kad negalima automatiškai teigti, jog žiaurus elgesys, matomas virtualiame pasaulyje, iš karto veda prie agresijos realiame. “Mes naudojome naujausią medicininę įrangą, kuria fiksavome smegenų aktyvumą, žaidžiant šaudyklę “Gears of War 2″ ir futbolo žaidimą “Pro Evolution Soccer”. Rezultatai parodė, kad žmonės daug stipriau reaguoja į įmuštą įvartį nei į priešo nukovimą. Tai reiškia, kad mes daug stipriau reaguojame į virtualaus pasaulio situacijas, kurias esame išgyvenę tikrovėje”, – teigia S.Goodsonas.

Žaidimai lavina ne prasčiau nei knygos

Vienas pagrindinių žaidimų pranašumų, palyginti su kitomis pasyviomis medijos rūšimis – literatūra, kinu, televizija, yra jų interaktyvumas. Vilniuje vykusioje konferencijoje “Login” pranešimą skaitęs semiotikos mokslų daktaras, futuristas ir “One Laptop Per Child” programos Europos regiono vadovas Walteris de Brouweris pateikė spalvingą palyginimą. “Palyginkime knygą ir kompiuterinį žaidimą. Knygos skaitymas izoliuoja, o žaidimas yra interaktyvus. Pamenu, prieš kurį laiką viename žaidime išgelbėjau princesę ir kitą dieną, svečiuodamasis Kinijos ambasados renginyje, gavau iš jos elektroninį laišką, kuriame ji “padėkojo” už mano žygdarbį. Kada pastarąjį kartą gavote laišką iš brolių Karamazovų?” – klausia jis.
Kompiuteriniai žaidimai suteikia ne tik interaktyvumo – čia svarbūs ir socialiniai santykiai tarp žaidėjų, komandinė veikla, bendravimas. “Knygos yra linijinės, o vaikai nekenčia linijiškumo. Jie perskaito knygą, sužino pabaigą ir negali jos pakeisti. Šiuolaikiniams vaikams laisvė yra interaktyvumas, jei to nėra – jie nesijaučia laisvi. Knyga lavina tik vieną pojūtį – regą ir nedidelę mūsų smegenų dalį. O žaidime įsijungia ne tik klausa bei lytėjimas, bet ir pusiausvyros, krypties suvokimas bei visa puokštė kitų pojūčių, kurie būtent ir atsiranda žaidžiant”, – tvirtina W.de Brouweris.
Kiekvienas žaidimas lavina mokslinio metodo taikymą: žaidėjas atsiduria nepažįstamoje aplinkoje, jam iškeliama problema ar užduotis, jis pats turi surasti įrankius ir patikrinti savo teoriją, kaip įveikti tam tikrą žaidimo lygį. Ar ne to siekiama šiuolaikinėje mokykloje?

Tik tėvai padės išvengti pavojų

Tas pats kompiuterinis žaidimas vaikui gali būti ir žalingas, ir naudingas. Nuspręsti, kokia bus jo įtaka, gali vieninteliai tėvai, todėl jiems būtina dalyvauti perkant kompiuterinius žaidimus. Ant dėžučių visuomet spausdinami specialūs ženkliukai, žymintys amžių, nuo kurio galima žaisti konkretų žaidimą. Ten pat yra ir papildomų simbolių, nurodančių, kokių kitų grėsmių vaiko psichologijai esama žaidime, pavyzdžiui, keiksmažodžių, smurto ar erotinių scenų. Europoje šiuos reitingus išduoda pagal griežtus kriterijus žaidimus vertinanti institucija – PEGI (angl. Pan-European Game Information). Ne paslaptis, kad vaikai dažnai “nusipiratauja” žaidimus, tačiau ir tokiu atveju tereikia įvesti žaidimo pavadinimą PEGI tinklalapyje, ir akimirksniu bus parodyti visi konkrečiai pramogai suteikti reitingai.
Tačiau vien atsižvelgti į reitingus ir palikti vaiką žaisti vieną taip pat negalima. Ne visada žaidimo turinys bus lengvai suvokiamas vaikui, todėl čia tėvų pagalba taip pat būtina. “Žaidimų sfera niekuo nesiskiria nuo kitų veiklų, kai naudojamas turinys. Tiek skaitant knygas ir žurnalus, tiek žiūrint kino filmą, tiek žaidžiant žaidimus svarbu laikytis tos pačios taisyklės – būti kartu. Pokalbis apie tai, kas matyta žaidime ir kaip tai supranta vaikas, yra kur kas svarbesnis nei PEGI reitingai”, – patvirtina dviejų vaikų tėvas, žaidimų kritikas, žurnalistas bei rinkodaros specialistas Artūras Rumiancevas.
“Žaisdami kartu galime kvestionuoti vaiko veiksmus, siūlyti alternatyvius sprendimus, lavinti jo gebėjimą savarankiškai ieškoti išeičių iš keblių situacijų. Rinkoje yra begalė lavinamųjų ar lavinimui tinkamų žaidimų, bet paprastai jie neveikia patys savaime. Kaip vaikas priims žaidimą ir ką iš jo pasiims, labiausiai priklauso nuo mūsų gebėjimo pateikti pramogą”, – priduria pašnekovas.
“Tėvai ir visuomenė negali uždrausti karinių ir agresyvių kompiuterinių žaidimų, nes militarizmas ir agresija yra būdingi mūsų civilizacijos bruožai, – papildo G.Mažeikis. – Reikia eiti ne draudimų, o supratimo ir protingo ribojimo keliu. Tėvai turi ne aklai drausti, o patys suprasti ir išbandyti tuos žaidimus, kuriuos žaidžia jų vaikai.”
Vyresnė karta negali objektyviai vertinti naujų technologijų ir jų poveikio, naudodamasi senais kriterijais. Juk dauguma vaikų, gimusių apie 2000-uosius, nebeįsivaizduoja pasaulio be kompiuterio ir informacinių technologijų – taip pat ir be kompiuterinių žaidimų. Tad norėdami, kad jaunimas išnaudotų naujas technologijas tobulėjimui, turime ne drausti ir atsiriboti, bet mokytis kartu ir padėti jiems savo patirtimi.
“Vaikai nekenčia mokymo, bet dievina mokymąsi”, – apibendrina W.de Brouweris.

Lavinamieji žaidimai
(skirti žaisti kompiuteriais ir žaidimų konsolėmis)

Pavadinimas    Žanras
“Spore”    Evoliucijos simuliatorius
“The Sims”    Gyvenimo simuliatorius
“Little Big Planet”    Galvosūkis
“Buzz!”    Viktorina
“Civilization”    Strategija
“Kinect Sports”    Sporto
“Viva Pinata”    Nuotykių

Filosofijos mokslų dr. prof. G.Mažeikis: “Tėvai turi ne aklai drausti, o patys suprasti ir išbandyti tuos žaidimus, kuriuos žaidžia jų vaikai.”

"Veido" archyvas

Jau turime lietuvių, kurie žaisdami pokerį tapo milijonieriais

Prie pokerio stalo ar šachmatų lentos apėmęs azartas suteikia ne tik gerą adrenalino dozę, padeda pasitikrinti proto miklumą, savikontrolės įgūdžius, bet ir gali tapti papildomu pajamų šaltiniu.

Būti nepralenkiamam ir geriausiam – tai žmogaus karjeros, šeimos ir net laisvalaikio variklis. O kai šis variklis bent kartkartėmis dar sutepamas pinigais, atsiranda didesnis stimulas stengtis. Dėliojant kortas prie pokerio ar bridžo stalo ar įveikus varžovą prie šachmatų lentos, net neprofesionalų sąskaita banke gali gerokai pasipildyti. Štai TV laidos “Pinigų karta” vedėjas ir prodiuseris Andrius Tapinas pernai Europos pokerio turnyre susižėrė 52 tūkst. eurų, o 22-ejų metų studentui Dominykui Karmazinui aistra žaisti pokerį padėjo tapti jauniausiu Lietuvos milijonieriumi. Jis šį pavasarį Monte Karle laimėjo 700 tūkst. eurų. Kitas lietuvis Kristijonas Andrulis rugpjūčio viduryje iškovojo pergalę Taline vykusiame pokerio turnyre ir praturtėjo 120 tūkst. eurų.

Šachmatų turnyrai negali pasigirti tokiais priziniais fondais, bet ir čia žaidėjai per savaitgalį užsidirbapo 500–600 Lt.

Nuo šachmatų – prie pokerio stalo

Politikos mokslų magistrantas Aleksandras Jegorovas, šachmatais žaidžiantis nuo ketverių metų, džiaugiasi, kad neseniai laimėjo pirmąsias vietas ir už tai gavo po 500 Lt dviejuose turnyruose iš eilės. “Nors tai nėra įspūdingos sumos, kai per savaitgalį pomėgis padeda papildyti piniginę puse tūkstančio litų, tai tikrai nuteikia maloniai. Per visą mano šachmatų žaidimo karjerą susidarytų jau 10–13 tūkst. Lt laimėta suma”, – pasakoja 26-erių metų vaikinas, šachmatų turnyruose dalyvaujantis nuo trylikos. Sako, kad jam tai geras būdas atitrūkti nuo rūpesčių, o dalyvavimas užsienio turnyruose – ir puiki proga aplankyti svečias šalis. Be to, laimėjus varžybas sustiprėja pasitikėjimas savimi, pakyla savivertės jausmas, ypač jei kažkas nepasiseka darbe ar moksluose.

Daugiausiai pinigų – 1750 Lt A.Jegorovui pavyko susižerti prieš dešimt metų jaunimo Baltijos šalių šachmatų turnyre, kuris vyko Marijampolėje. “Tuo metu tai buvo gana įspūdingi pinigai. Ne visi profesionalai galėjo pasigirti tokiomis laimėtomis sumomis. Man, jaunam mokyklinukui, ši sėkmė susuko smegenis, – nusijuokia šachmatininkas. – Galimybė laimėti piniginį prizą – didelis stimulas stengtis įveikti varžovą. Tai didina kovingumą. Be to, pinigai niekam neplėšo kišenės”.

Tačiau vien žaisdamas šachmatais nelabai prasigyvensi. Vienos dienos turnyrų, organizuojamų Lietuvoje, prizinis fondas – vos pora tūkstančių litų. Todėl A.Jegorovas, kaip, beje. ir nemažai garsiausių pasaulio šachmatininkų, aktyviai pereina prie pokerio stalo. Šis žaidimas vilioja didesnėmis finansinėmis perspektyvomis. Be to, tai labiau gyvenimiškas žaidimas.

Žaidimas, atliekantis ir socialinę funkciją

Vienas žinomiausių pokerio žaidėjų Lietuvoje žurnalistas A.Tapinas sako, kad esama labai mažai sporto šakų, kur mėgėjas galėtų rungtis su profesionalu kaip lygus su lygiu. Pokeris – vienas iš tokių žaidimų, kur neprofesionalas gali sėsti prie vieno stalo su profesionalu ir jį įveikti. Be to, kaip ir daugelyje sporto šakų, nugalėti padeda asmeniniai gebėjimai, o ne atsitiktinė sėkmė. Tuo žinomą vyrą prieš ketverius metus ir užbūrė šis kortų žaidimas. Vėliau jis pastebėjo, kad pokeris atlieka ir socialinę funkciją, tad kartu su bendraminčių komanda įkūrė Lietuvos sportinio pokerio federaciją.

“Lietuva – viena iš nedaugelio valstybių, kuriose sportinis pokeris pripažintas kaip sporto šaka. Nuo komercinio sportinis pokeris skiriasi tuo, kad čia nėra piniginių prizų. Mūsų organizuojamuose turnyruose žaisti gali visi nuo dvidešimt vienų metų. Reikia susimokėti stojamąjį ir fiksuotą mėnesinį 30 Lt mokestį. Daugiau jokių finansinių įsipareigojimų žmogus neturi. Negali laimėti, bet ir nepraloši”, – aiškina A.Tapinas, Lietuvos sportinio pokerio federacijos prezidentas.

Pradėję rengti sportinio pokerio turnyrus, organizatoriai sulaukė nemažai skeptiškų nuomonių. “Daug kam buvo kilęs klausimas, ar nelikus pinigų veiksnio, bet kokios aliuzijos į azartą, atsiras žmonių, kurie norės žaisti. Tačiau beveik metus užsiimame šia veikla ir matome, kad ne visiems pinigai yra svarbiausia. Žaidėjai stengiasi laimėti, kad įrodytų, jog yra gudresni, protingesni už varžovus. Žmonėms patinka, kai yra sistema, reitingavimas, varžybos, kai aišku, kas lyderis, o kas autsaideris”, – sako pašnekovas.

Kas mėnesį skirtinguose Lietuvos miestuose federacija surengia aštuonis devynis turnyrus, į kuriuos susirenka apie tris šimtus žaidėjų. Jie ne tik žaidžia, bet ir bendrauja, atvažiuoja su šeimomis. Taip, pasak A.Tapino, sportinis pokeris tampa ir socialine veikla.

Nedidelė prasilošimo tikimybė

Tiesa, sportinio pokerio mėgėjai neišsižada ir kraują kaitinančio azarto, kai varžomasi dėl milijoninių sumų. A.Tapinas taip pat mėgsta dalyvauti komercinio pokerio turnyruose, žaidžia internete. Jis sako nebijąs, kad pakvipus didele sumele susisuks galva. “Prie pokerio stalo prasilošimo tikimybė yra kur kas mažesnė, nei žaidžiant kitus azartinius žaidimus, pavyzdžiui, ruletę ar bandant laimę automatuose. Juk čia pralaimėta suma gali būti tik startinis mokestis.

Jeigu iškritai iš turnyro, negali dar kartą susimokėti ir bandyti atsižaisti, kaip, pavyzdžiui, sukant ruletę. O čia ir slypi didžiausias azartinių žaidimų keliamas pavojus, kad gali bet kada išsitraukti piniginę ir lošti toliau. Komercinis pokeris turi stabilizuojamąjį elementą: pralaimėjai – ir tavo pasirodymas baigėsi”, – paaiškina Andrius.

Vis dėlto pokeris – nepigus malonumas. Monte Karle vykusiame turnyre, kuriame D.Karmazinas laimėjo 700 tūkst. eurų, startinis mokestis buvo vienas didžiausių Europoje – 10 tūkst. eurų. Pagal statistiką prizinį fondą pasidalija apie dešimt procentų pokerio lošėjų, o kiti praranda įmokėtą startinį mokestį. Bet organizuojami ir tokie turnyrai, kuriuose startinis mokestis – vos dešimt centų. Žinoma, tada ir laimėjimai nedideli.

A.Tapinas tikina, kad norint įveikti varžovus prie pokerio stalo labai svarbu logiškai mąstyti, reikia mokėti susikaupti ir neblogai išmanyti psichologiją. “Tik matematiškai paremti sprendimai dažniausiai būna teisingi. Labai svarbu išmanyti tikimybių teoriją. O psichologiniai momentai – tai blefavimas, bandymas apgauti varžovą, priversti jį padaryti klaidą”, – žaidimo subtilybes atskleidžia pokerio mėgėjas.

Nors šiuo metu jis rimtoms treniruotėms skiria nedaug laiko, bet pastudijuoja naujausią literatūrą, užsuka į forumus, kuriuose aptariamos ir analizuojamos sužaistos partijos. Neseniai dalyvavo trijų dienų stovykloje, kurioje pokerio mokytojai padėjo gilintis į matematiką, psichologiją, supažindino su manevrais.

Smegenų mankšta prie bridžo stalo

Žaidžiant bridžą irgi labai svarbus loginis mąstymas, proto miklumas ir psichologijos žinios. Tačiau prie bridžo stalo bene reikalingiausi partnerystės įgūdžiai. Mat šis kortų žaidimas – tai dviejų arba keturių žaidėjų kova su kita komanda. Pajausti partnerį ir juo pasitikėti – viena pergalės paslapčių.

Bendrovės “Garsų pasaulis” generalinis direktorius Vytautas Vainikonis sako, kad sėkmė ar atsitiktinumas žaidžiant sportinį bridžą pergalės negarantuoja – visos žaidėjų poros gauna tokias pačias kortas. “Tuo bridžas skiriasi nuo pokerio, kur pergalė priklauso ir nuo gautų kortų. Avantiūros man nelabai patinka, todėl pokeriu nesižaviu. Aš mieliau kombinuoju, galvoju. Bridžas – tai šachmatams artimas lošimas, jis skirtas žmonėms, kurie laisvalaikiu mėgsta pasukti galvą”, – mano verslininkas, beveik dvidešimt metų kortuojantis prie bridžo stalo.

Jam tai geriausias laisvalaikio leidimo būdas. Žaisdamas bridžą V.Vainikonis ne tik geriausiai atsipalaiduoja, bet, kaip sako, ir mokosi pažinti save. “Jei lošdamas padarai neapgalvotą sprendimą, tai iškart atsiliepia žaidimo rezultatams.

Gyvenime padarinius ne visada greitai pamatai. Tačiau kai save puikiai pažįsti prie bridžo stalo, tai padeda ir kasdienėse situacijose. Be to, šis žaidimas – gera smegenų mankšta: moko susikoncentruoti, logiškai mąstyti, lavina atmintį”, – įsitikinęs “Garsų pasaulio” vadovas, galintis pasigirti ir nemenkais bridžo laimėjimais. Jis septyniolika kartų laimėjo Lietuvos čempionatą, yra Europos mažųjų bridžo federacijų pirmenybių čempionas, Europos ir pasaulio pirmenybėse buvo patekęs į geriausiųjų dešimtuką.

Didžiausia suma, kurią ponui Vytautui pavyko laimėti, – 4 tūkst. eurų. Bet prisipažįsta šiam žaidimui išleidęs tūkstančius. “Žaidžiant bridžą man nėra svarbiausia pinigai, – šypteli V.Vainikonis. – Kartais net pats sau atrodau kaip idiotas. Vasaros šeštadieniais, kai visi važiuoja į gamtą, aš lendu į kokią nors patalpą žaisti bridžo”.

Tikriausiai kiekvienas žmogus, turintis aistrą, kitiems atrodo šiek tiek pamišęs. Tačiau psichologai tvirtina, kad tie, kurie turi hobį, jaučiasi laimingesni, energingesni, jie yra geresni pašnekovai negu neturintieji pomėgių.