Scanpix nuotr.

Du aukso ir vienas sidabro medalis: Lietuvos parolimpinė rinktinė Rio de Žaneire pasirodė sėkmingiau už olimpiečius.

Čempionais Brazilijoje tapo Lietuvos golbolininkai, o net du medalius – rutulio stūmimo ir disko metimo rungtyse į tėvynę parvežė Mindaugas Bilius.

Tai geriausias Lietuvos parolimpinės rinktinės rezultatas nuo 1996-ųjų Atlantos parolimpiados, kai buvo iškovota net 11 apdovanojimų, iš jų trys aukso. Vėliau šalies parolimpiečių rezultatai būdavo kuklesni: Sidnėjuje iškovoti trys medaliais (du sidabro ir vienas bronzos), Atėnuose – septyni, tačiau tik vienas auksinis, iš Pekino sportininkai parvežė du bronzos apdovanojimus, o Londono olimpinėse žaidynėse apskritai niekam nepavyko užlipti ant prizininkų pakylos. Rio de Žaneiro parolimpiadoje Lietuvai iš viso atstovavo 13 sportininkų.

34-erių lengvaatletis M.Bilius rutulio stūmimo rungtyje buvo nepralenkiamas. Savo sėkmingiausiu penktuoju bandymu jis rutulį nustūmė 16,80 metro – šis rezultatas garantavo jam ne tik aukščiausią apdovanojimą, bet ir pasiektą naują Europos rekordą. Kiti du geriausi lietuvio bandymai taip pat neturėjo konkurencijos.

O pirmąjį savo apdovanojimą lengvaatletis pelnė jau pirmą parolimpiados dieną: disko metimo varžybose M.Bilius įrankį nusviedė 53,50 metro ir pasiekė savo asmeninį rekordą. Tiesa, nuo laimėtojo, pasaulio rekordą pasiekusio uzbeko Khusniddino Norbekovo lietuvis atsiliko daugiau nei šešiais metrais. Bronzos medalį iškovojo kinas Dong Xia, pagrindinis M.Biliaus varžovas ir rutulio stūmimo rungtyje.

Rio de Žaneiras pergalingas buvo ir Lietuvos aklųjų riedulio – golbolo rinktinei. Per visas žaidynes komanda išliko nepralaimėjusi: turnyro grupės etape ji įveikė Suomiją, JAV, Kiniją ir Turkiją, sudėtingai, po pratęsimo peržengė Kanados ketvirtfinalio barjerą, vėliau užtikrintai pusfinalyje nugalėjo švedus ir finale nepaliko vilčių JAV. Auksinis pasiekimas – didžiausias Lietuvos golbolo rinktinės istorijoje. Iki tol ji dukart buvo patekusi į parolimpinių žaidynių finalą, tačiau abu kartus nugalėti nepavyko. Londono olimpiadoje rinktinė užėmė ketvirtą vietą. Lietuvis Genrikas Pavliukianecas tapo rezultatyviausiu Rio turnyro žaidėju. Iš viso jis pelnė 35 įvarčius.

Lietuvos parolimpiečių pasiekimai Brazilijoje paskatino kalbas apie skaudžią nelygybę: parolimpinių žaidynių auksas pagal valstybės premijų dydį prilyginamas vos penktai vietai olimpinėse žaidynėse. O skirtumas tarp pirmų vietų – beveik dešimt kartų: už parolimpinį auksą valstybė skiria 17 tūkst. eurų, už analogišką pasiekimą olimpinėse žaidynėse – beveik 116 tūkst. eurų premiją. Vyriausybė pažadėjo dvigubai padidinti parolimpiečių premijas, jas išmokant per du kartus. Prezidentė Dalia Grybauskaitė paragino premijas apskritai sulyginti.

Ir nors paprastai manoma, kad konkurencija parolimpinėse žaidynėse mažesnė, taip yra anaiptol ne visais atvejais. Net keturi parolimpiečiai Rio 1500 metrų bėgimo rungties finale šią distanciją įveikė greičiau nei Rio olimpinių žaidynių čempionas amerikietis Matthew Centrowitzas.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

BFL nuotr.

Inga NECELIENĖ

Rugpjūčio 5-ąją prasidėjusios Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės bus jau 28-osios lietuviškame olimpiniame kelyje. Pasižiūrėkime, kaip Lietuvos atstovams pavyko įveikti ligšiolinę ne tokią trumpą distanciją, kurioje – jau 27 vasaros ir žiemos olimpinės stotelės.

VIII vasaros olimpinės žaidynės – 1924 m. Paryžius

1924 m. gegužės 25 d. 15.30 val. – tokia tiksli Lietuvos olimpinio debiuto data. Būtent šiuo metu Paryžiaus „Pershing“ stadione teisėjo švilpukas paskelbė Lietuvos futbolininkų ir būsimųjų žaidynių vicečempionų šveicarų rungtynių pradžią. Likus kelioms dienoms iki olimpiados iš atsitiktinių vienuolikos žaidėjų surinkta mūsų futbolo komanda, iki Paryžiaus dardėjusi traukiniu 40 valandų, šveicarams pasipriešinti nesugebėjo, debiutines rungtynes pralošė 0:9 ir į kitą etapą nepateko.

Be futbolininkų, Paryžiuje 188 km plento lenktynėse startavo, bet finišo nepasiekė du dviratininkai – Juozas Vilpišauskas ir Isakas Anolikas.

II žiemos olimpinės žaidynės – 1928 m. Sankt Moricas

Šveicarijos kurortiniame mieste Sankt Morice surengtose II žiemos olimpinėse žaidynėse pirmąsyk pasirodė ir mūsų šalies žiemos sporto atstovas – įvairių sporto šakų pradininkas ir populiarintojas Lietuvoje Kęstutis Bulota. Jis dalyvavo ketveriose greitojo čiuožimo varžybose. Kito lietuvio, sugebėjusio prasimušti į žiemos žaidynes, teko laukti ilgiau nei pusę amžiaus – iki pat 1984 m. Sarajeve vykusių žiemos žaidynių.

IX vasaros olimpinės žaidynės – 1928 m. Amsterdamas

Į Amsterdame surengtas vasaros olimpines žaidynes išvyko dvylikos mūsų sportininkų delegacija: du boksininkai, keturi dviratininkai, penki lengvaatlečiai ir vienas sunkiaatletis. Aukščiausią 5–8 vietą pasidalijo boksininkas Juozas Vinča, kurį bokso pradmenų mokė Steponas Darius.

XV vasaros olimpinės žaidynės – 1952 m. Helsinkis

Dėl dviejų pasaulinių karų ir kitų mūsų šaliai tekusių nelengvų istorinių kataklizmų teko praleisti penkerias vasaros žaidynes (dvejos iš jų buvo apskritai atšauktos) ir į olimpinę areną grįžti jau su svetimos valstybės vėliava. 1952-aisiais į SSRS rinktinę pateko penki Lietuvos atstovai, sugebėję iškovoti tris sidabro medalius. Jais pasipuošė krepšininkai Stepas Butautas, Kazimieras Petkevičius ir Justinas Lagunavičius. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad dabar taip neskaičiuojame – krepšinio komandos iškovoti apdovanojimai yra vienas vienetas medalių lentelėje. Bet tokia matematika nebūtų tiksli kalbant apie įvairių sporto šakų SSRS rinktines ir norint pabrėžti, kiek lietuvių sugebėjo į jas prasibrauti, todėl to laikotarpio visus komandinius medalius skaičiuosime po vieną.

Į Helsinkį taip pat vyko boksininkas, tuometis SSRS sunkiojo svorio bokso čempionas Algirdas Šocikas (5–8 vieta) ir fechtuotojas Juozas Udras (13 vieta).

XVI vasaros olimpinės žaidynės – 1956 m. Melburnas

Iš Rusijos kartu su kitais olimpiečiais į tolimąją Australiją laivais išplaukė septyni lietuviai, ten pelnę penkis medalius. Olimpiniu sidabru pasipuošė SSRS krepšininkai, tarp kurių vėl buvo K.Petkevičius bei Stanislovas Stonkus su Algirdu Lauritėnu. 20 km sportinio ėjimo varžybose antras finišavo ir vicečempiono titulą pelnė ėjikas Antanas Mikėnas. Prie sidabrinio lietuvių kraičio boksininkas Romualdas Murauskas pridėjo pussunkio svorio kategorijos bronzos medalį.

XVII vasaros olimpinės žaidynės – 1960 m. Roma

Italijos sostinę pasiekusių keturių mūsų šalies atstovų olimpinis kraitis – trys medaliai. Romoje pirmuosius olimpinius – sidabrinius apdovanojimus pelnė iš viso trijų olimpiadų dalyviai irkluotojai Zigmas Jukna ir Antanas Bagdonavičius. Ieties metikė Birutė Kalėdienė iškovojo bronzą. Dvivietę irklavęs baidarininkas Mykolas Rudzinskas liko per žingsnį nuo apdovanojimų pakylos – ketvirtas.

XVIII vasaros olimpinės žaidynės – 1964 m. Tokijas

Į tolimąją Japoniją jau vyko kur kas daugiau lietuvių – 16, iš kurių net 10 buvo irkluotojai. Bet laimikį parsivežė vieną – sidabrinį. Vicečempionu tapo boksininkas Ričardas Tamulis. O gausi irkluotojų delegacija medalių nepelnė, bet tapo olimpiniais prizininkais (kaip žinoma, olimpinėse žaidynėse prizinės vietos yra pirmosios aštuonios). Į žaidynių rekordininkų metraščius įsirašė bėgikas Adolfas Aleksejūnas, kuris 3000 m kliūtinio bėgimo atrankos varžybas įveikė per 8 min. 31,8 sek. ir pirmasis iš lietuvių tapo olimpiniu rekordininku. Tik šiuo vardu džiaugėsi neilgai – jau finale jo rekordas buvo pagerintas, o pritrūkęs jėgų lietuvis užėmė galutinę 7 vietą. Antrose žaidynėse iš eilės dalyvavusi ieties metikė B.Kalėdienė Tokijuje liko garbės pakylos papėdėje – ketvirta.

XIX vasaros olimpinės žaidynės – 1968 m. Meksikas

Įspūdingas šių žaidynių reziumė: 10 sportininkų iš Lietuvos tolimajame Meksike – 9 medaliai. Negana to, pagaliau lietuviams suspindo ir auksas. Pirmuoju olimpinio čempiono titulą iškovojusiu lietuviu tapo boksininkas Danas Pozniakas. Auksą pelnė ir tinklininkas Vasilijus Matuševas, vicečempionu tapo penkiakovininkas Stasys Šaparnis ir boksininkas Jonas Čepulis, bronzą sužvejojo į SSRS aštuonvietę susodinti net keturi lietuviai – be 1960 m. vicečempionų Z.Juknos ir A.Bagdonavičiaus, tą pačią bronzine tapusią valtį irklavo Vytautas Briedis ir Juozapas Jagelavičius. Bronzos medalį parsivežė ir krepšininkas Modestas Paulauskas.

XX vasaros olimpinės žaidynės – 1972 m. Miunchenas

Jubiliejinėse dvidešimtosiose vasaros žaidynėse dalyvavę 8 lietuviai iš Miuncheno parsivežė tris apdovanojimus. Šįkart po olimpinio krepšinio turnyro M.Paulausko krūtinė suspindo auksu, aukščiausios prabos auksinį medalį parsivežė ir dvivietę kanoją irklavęs Vladislovas Česiūnas. Ant antrojo nugalėtojų pakylos laiptelio atsiimti sidabrinio medalio lipo 800 m bėgimo dalyvė Nijolė Sabaitė.

XXI vasaros olimpinės žaidynės – 1976 m. Monrealis

Į Kanadą iš Lietuvos išvykę 8 sportininkai sugebėjo parsivežti 7 medalius. Pirmuosius iš dviejų olimpinių aukso medalių pelnė dvi mūsų šalies komandinio sporto atstovės – krepšininkė Angelė Rupšienė ir rankininkė Aldona Česaitytė-Nenėnienė. Sidabras atiteko į SSRS aštuonvietę įsodintai irkluotojai Klavdijai Koženkovai ir porinės keturvietės įgulos nariui Vytautui Butkui. Bronza pradžiugino lietuviška porinės dvivietės įgula – Genovaitė Ramoškienė ir Leonora Kaminskaitė. Tokios pat prabos olimpinį medalį pelnė ir plaukikas Arvydas Juozaitis, atrankos plaukime pasiekęs 100 m krūtine olimpinį rekordą (1 min. 4,78 sek.).

XXII vasaros olimpinės žaidynės – 1980 m. Maskva

Į Vakarų šalių boikotuotas Maskvoje vykusias žaidynes buvo pakviesta 16 Lietuvos atstovų, kurie sugebėjo pelnyti 11 medalių. Čempionės titulą apgynė krepšininkė A.Rupšienė, su kuria kartu šįkart komandoje žaidė dar viena lietuvė – Vida Beselienė. Antrąkart olimpinės čempionės titulą užsitikrino ir rankininkė A.Česaitytė-Nenėnienė, Maskvoje taip pat turėjusi komandos draugę iš Lietuvos Sigitą Strečen. Olimpinius aukso medalius 200 m krūtine varžybose pelnė Lina Kačiušytė (ji pasiekė ir olimpinį rekordą – 2 min. 29,54 sek.) bei Robertas Žulpa. 4×400 m estafečių varžybose auksą iškovojo bėgikas Remigijus Valiulis. Į gimtinę sidabrą parsivežė rankininkas Valdemaras Novickis. Bronzą pelnė krepšininkas Sergejus Jovaiša. Taip pat treti liko du Lietuvos irkluotojai – SSRS aštuonvietės nariai Jonas Pinskus ir Jonas Narmontas.

XIV žiemos olimpinės žaidynės – 1984 m. Sarajevas

Po 56 metų pertraukos žiemos žaidynėse vėl suskambo lietuviška pavardė. Biatlonininkas Algimantas Šalna – ne tik pirmasis per visą sovietmečio istoriją lietuvis SSRS žiemos žaidynių rinktinėje, bet ir pirmasis medalininkas. Ne bet koks, o auksinis. Būtent tokį trofėjų lietuvis pelnė estafetės 4×7,5 km lenktynėse. Nedaug iki medalio pritrūko ir 10 km individualiose varžybose, kuriose A.Šalna finišo liniją kirto penktas.

XV žiemos olimpinės žaidynės – 1988 m. Kalgaris

Trečiam olimpiečiui iš Lietuvos (pirmajai moteriai) pasirodyti žiemos žaidynėse šįkart pusės amžiaus neprireikė. Praėjus ketveriems metams po A.Šalnos triumfo Kanadoje, Kalgaryje, vykusiose žiemos žaidynėse turėjome vieną mūsų šalies atstovę – Vidą Vencienę, sugebėjusią pelnyti net du olimpinius medalius: 10 km lenktynių aukso ir 5 km lenktynių klasikiniu stiliumi bronzos.

XXIV vasaros olimpinės žaidynės – 1988 m. Seulas

Po 1984 m. Los Andželo žaidynių boikoto SSRS sporto vadovybė į Seulą išvežė gausiausią per visą okupacijos laikotarpį lietuvių delegaciją – 23 sportininkus, kurie iškovojo 15 medalių, iš jų net 10 aukso. Auksu suspindo krepšininkų Arvydo Sabonio, Šarūno Marčiulionio, Rimo Kurtinaičio ir Valdemaro Chomičiaus krūtinės, aukso medaliais džiaugėsi ir futbolininkai Arminas Narbekovas bei Arvydas Janonis, rankininkas Valdemaras Novickis, dviratininkai Artūras Kasputis ir Gintautas Umaras, pelnęs net du auksinius trofėjus – 4 km individualių ir komandinių persekiojimo lenktynių. Sidabrą parsivežė plaukikas Raimundas Mažuolis (estafetės 4×100 m laisvuoju stiliumi) ir du lengvaatlečiai – Laimutė Baikauskaitė (1500 m bėgimas) ir Romas Ubartas (disko metimas). Prie šio solidaus medalių kraičio dar bronzą pridėjo grupinėse plento lenktynėse dalyvavusi dviratininkė Laima Zilporytė ir krepšininkė Vitalija Tuomaitė.

XVI žiemos olimpinės žaidynės – 1992 m. Albervilis

Vėl Prancūzija, tik ne Paryžius, o Albervilis, ir ne vasaros, o žiemos žaidynės, vėl Lietuvos žmonių ir sportininkų po 64 metų antrąkart išgyvenamas olimpinis debiutas. Būtent čia, Albervilyje, mūsų šalies sportininkai per atidarymo ceremoniją į olimpinį stadioną žengė paskui savo šalies vėliavą ir vėl dalyvavo kaip nepriklausomos valstybės atstovai. Nors sugebėta išsiųsti vos šešis sportininkus – du slidininkus, du biatlonininkus ir dailiojo čiuožimo porą, šios žaidynės į Lietuvos sporto istoriją įrašytos ryškiu šriftu. Iš sportininkų aukščiausią vietą užėmė 1988 m. olimpinė čempionė V.Vencienė, 15 km lenktynėse finišavusi 11-ta.

XXV vasaros olimpinės žaidynės – 1992 m. Barselona

Po nepilnų penkių mėnesių, praėjusių nuo jaudinamo sugrįžimo į olimpinę šeimą Albervilio žiemos žaidynėse, nepalyginti didesnė vasaros olimpiečių delegacija triukšmingai sveikinama įžengė į Barselonos olimpinį stadioną. Po TOK suteiktų papildomų kvotų ir įveiktų atrankų Barselonoje startavo 47 lietuviai. Pirmasis jaunos šalies vasaros žaidynių dalyvių laimikis – disko metiko R.Ubarto auksas ir šalį į euforiją pakylėjusi Lietuvos krepšininkų bronza, ypač brangi dar ir dėl to, kad mažajame finale įveikta ne bet kokia, o iš buvusių SSRS krepšininkų suburta jungtinė komanda. Šalia Seule su SSRS rinktine iškovoto olimpinio aukso į kolekciją lietuvišką bronzą pridėjo A.Sabonis, Š.Marčiulionis, R.Kur­tinaitis ir V.Chomičius. Kartu su jais medaliais džiaugėsi S.Jovaiša (vieną bronzinį apdovanojimą jau pelnęs 1980 m. Maskvoje), Artūras Karnišovas, Gintaras Einikis, Romanas Brazdauskis, Darius Dimavičius, Gintaras Krapikas, Alvydas Pazdrazdis, Arūnas Visockas.

XVII žiemos olimpinės žaidynės – 1994 m. Lilehameris

Pasikeitus žiemos žaidynių rengimo tvar­kai po dvejų metų į Norvegiją vy­ko tie patys šeši žiemos sportinin­kai kaip ir į Albervilį. Šįkart iš mū-sų šalies atstovų aukščiausią 12 vie­­tą užėmė šokių ant ledo pora Margarita Drobiazko ir Povilas Va­na­­gas. Olimpinė čempionė slidininkė V.Vencienė, Lilehameryje dalyvavusi trejose varžybose ir užėmusi aukščiausią 25 vietą 30 km lenktynėse, po šių žaidynių baigė sportinę karjerą.

XXVI vasaros olimpinės žaidynės – 1996 m. Atlanta

Į JAV Atlantos miestą vyko gausiausia iki tol lietuvių delegacija – 61 sportininkas. Bet medalius – vėl bronzos – pavyko iškovoti tik krepšininkams. Į Atlantą, vyriausiojo krepšininkų trenerio Vlado Garasto sprendimu, skrido ne tradicinis dvyliktukas, o tik 11 žaidėjų. Palyginti su 1992 m. bronzine komanda, Atlantoje neberungtyniavusius žaidėjus S.Jovaišą, R.Brazdauskį, D.Dimavičių, G.Krapiką, A.Paz­draz­dį, A.Visocką pakeitė naujas šešetukas: Rytis Vaišvila, Mindaugas Žukauskas, Eurelijus Žukauskas, Saulius Štombergas, Darius Lukminas ir Tomas Pačėsas. Antru olimpiniu bronzos medaliu pasipuošė A.Sabonis, Š.Marčiulionis, R.Kur­tinaitis, A.Karnišovas, G.Einikis.

XVIII žiemos olimpinės žaidynės – 1998 m. Naganas

Septyni žiemos žaidynių dalyviai Japonijoje ir aukščiausia šokėjų ant ledo užimta prizinė 8 vieta. Ankstesnių dvejų žiemos žaidynių biatlono varžybų dalyvė Kazimiera Strolienė Nagane startavo kaip slidininkė. Iš ketverių lenktynių jos aukščiausia užimta vieta – 55-ta 30 km laisvuoju stiliumi varžybose. Žaidynių debiutantų pasirodymas, kaip mėgstama sakyti, – pagal galimybes: slidininkas Vladislavas Zybaila ir biatlonininkas Liutauras Barila finišavo apie šimtuko vidurį ir dar žemesnėse pozicijose. Nagane startavo ir Lietuvai naujos sporto šakos atstovas – kalnų slidininkas Linas Vaitkus.

XXVII vasaros olimpinės žaidynės – 2000 m. Sidnėjus

Po iškovotų medalių atžvilgiu ne itin sėkmingų žaidynių Atlantoje padariusi esminių sportininkų rengimo sistemos pakeitimų, Lietuva į tolimąjį Sidnėjų vėl išsiuntė 61 šalies atstovą. Bet parsivežta nepalyginti didesnis apdovanojimų kraitis – penki medaliai: du aukso ir trys bronzos. Auksu suspindo disko metiko Virgilijaus Aleknos ir šaulės Dainos Gudzinevičiūtės pavardės (surinkusi 93 tšk. D.Gudzinevičiūtė pasiekė olimpinį rekordą), bronza pradžiugino irkluotojos – dvivietės įgula Kristina Poplavskaja ir Birutė Šakickienė, padedama komandų draugių sunkias 120 km grupines lenktynes trečia įveikė dviratininkė Diana Žiliūtė. Trečiąkart iš eilės po olimpinio krepšinio turnyro bronzinius apdovanojimus į viršų kėlė naujojo vyriausiojo trenerio Jono Kazlausko vadovaujama taip pat gerokai atsinaujinusi vyrų krepšinio rinktinė: trečią bronzą pelnęs G.Einikis, po antrą E.Žukauskas ir S.Štombergas bei olimpiniai debiutantai Dainius Adomaitis, Andrius Giedraitis, Šarūnas Jasikevičius, Kęstutis Marčiulionis, Tomas Masiulis, Darius Maskoliūnas, Ramūnas Šiškauskas, Darius Songaila ir Mindaugas Timinskas.

XIX žiemos olimpinės žaidynės – 2002 m. Solt Leik Sitis

Teisę startuoti JAV vykusiose žiemos žaidynėse iškovojo tradiciškai nedidelė mūsų šalies žiemos sporto atstovų grupelė – aštuoni sportininkai. Solt Leik Sityje ledo šokėjų M.Drobiazko ir P.Vanago pelnyta vieta kol kas tebėra aukščiausia nepriklausomos Lietuvos žiemos sportininkų pasirodymų istorijoje: jie liko apdovanojimų pakylos papėdėje – penkti. Šiose žaidynėse olimpinį debiutą gavo biatlonininkė Diana Rasimovičiūtė.

XXVIII vasaros olimpinės žaidynės – 2004 m. Atėnai

Į Graikijos sostinę vyko 59 mūsų sportininkai, iškovoję tris olimpinius medalius: vieną aukso ir du sidabro. Nors iškart po disko metikų varžybų taip neatrodė, po dopingo kontrolės ir varžovo iš Vengrijos diskvalifikacijos Atėnuose antrąkart olimpiniu čempionu tapo V.Alekna, kartu tapdamas ir olimpiniu rekordininku (jo rezultatas – 69,89 m). Sidabru pradžiugino daugiakovininkai – septynkovininkė Austra Skujytė ir penkiakovininkas Andrejus Zadneprovskis.

Vedami Š.Jasikevičiaus grupės varžybose įveikę galingąją JAV „Svajonių komandą“, bet to paties nepadarę kovoje dėl bronzos, po trijų iš eilės bronza suspindusių olimpinių mažojo finalo mačų Lietuvos krepšininkai liko ketvirti.

XX žiemos olimpinės žaidynės – 2006 m. Turinas

Jubiliejinėse žiemos žaidynėse, kurias surengti buvo patikėta italams, dalyvavo septyni Lietuvos atstovai. Turine įspūdingą olimpinį pasirodymą – iš viso dalyvavo net penkeriose olimpinėse žaidynėse – baigė ledo šokėjai M.Drobiazko ir P.Vanagas, čia vėlgi užėmę aukščiausią iš visų dalyvavusių lietuvių vietą – septintą. 7,5 km lenktynėse į aukštą 18 poziciją pakilo biatlonininkė D.Rasimovičiūtė.

XXIX vasaros olimpinės žaidynės – 2008 m. Pekinas

Į Kiniją išsirengė gausiausia iki šiol mūsų olimpinė delegacija – 71 sportininkas. Iš ten parsivežtas penkių medalių kraitis – du sidabro ir trys bronzos apdovanojimai. Kinijos vandenyse pirmąjį buriuotojų medalį – sidabrinį – Lietuvai pelnė Rio de Žaneire mūsų šalies delegacijos vėliavneše tapsianti Gintarė Volungevičiūtė. Vicečempiono titulą pelnė ir penkiakovininkas Edvinas Krungolcas, ant apdovanojimų pakylos stojęs kartu su bronzą iškovojusiu komandos draugu A.Zadneprovskiu. Taigi po penkiakovininkų varžybų pirmąkart olimpinių žaidynių istorijoje į viršų kilo ne viena, o dvi Lietuvos trispalvės. Pekine bronzinę sąskaitą atidarė imtynininkai – trečią vietą užėmė sunkiasvoris Mindaugas Mizgaitis. Dukart olimpinis čempionas disko metikas V.Alekna iš Kinijos taip pat parsivežė bronzą. Pasiekę mažąjį finalą, bet šįkart prieš argentiniečius suklupę krepšininkai vėl liko ketvirti.

XXI žiemos olimpinės žaidynės – 2010 m. Vankuveris

Į Vankuverį išvyko šeši mūsų šalies žiemos olimpiečiai. Į 1988-aisiais auksu ir bronza suspindusią Kanadą grįžo ir V.Vencienė, tik jau kaip mūsų šalies žiemos olimpiečių delegacijos vadovė. Pirmąkart nuo 1992 m. delegacijoje nebuvo dailiojo čiuožimo atstovų. Iš lietuviško šešetuko aukščiausią 25 vietą 7,5 km sprinto lenktynėse pasiekė biatlonininkė D.Rasimovičiūtė. Slidininkai Mantas Strolia ir Modestas Vaičiulis komandinio sprinto lenktynes baigė 18-ti, vietas penktajame ir šeštajame dešimtuke pelnė slidininkai Irina Terentjeva, Aleksejus Novoselskis bei kalnų slidininkas Vitalijus Rumiancevas.

XXX vasaros olimpinės žaidynės – 2012 m. Londonas

Į jubiliejines 30-ąsias vasaros olimpines išsirengė 62 mūsų sportininkai, iškovoję, galima sakyti, beveik tradicinius penkis medalius – du aukso, vieną sidabro ir du bronzos. Auksiniais pasirodymais nudžiugino merginos – pačia jauniausia Lietuvos olimpine medalininke tapusi tada vos 15-metė Rūta Meilutytė, išplėšusi auksinę pergalę 100 m krūtine plaukimo varžybose, ir paskutinę žaidynių dieną auksiniu akordu baigusi penkiakovininkė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė. Prie merginų aukso sidabrą pridėjo kanojininkas Jevgenijus Šuklinas, bronzą – imtynininkas Aleksandras Kazakevičius ir boksininkas Evaldas Petrauskas.

XXII žiemos olimpinės žaidynės – 2014 m. Sočis

Į Sočį vyko devyni mūsų šalies sportininkai, o aukščiausią 16 vietą iškovojo žaidynių debiutantė – naujos mūsų olimpinėje delegacijoje greitojo čiuožimo sporto šakos atstovė Agnė Sereikaitė. Naujoji, bet, kaip parodė laikas, vienų žaidynių ledo ant šokių pora Deividas Stagniūnas ir Isabella Tobias liko 17-ta, o daugiausiai intrigos sukūrė galutinę 23 vietą individualiose 20 km biatlono varžybose užėmęs, bet iki pat paskutinės ugnies linijos pirmavęs biatlonininkas Tomas Kaukėnas.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

Londone prasidėjo keturioliktosios parolimpinės žaidynės, kuriose dėl medalių dar visą šią savaitę varžysis ir vienuolika Lietuvos atletų. Vis dėlto parolimpinės žaidynės, net jei ir nepelnytai, visuomet lieka olimpinių žaidynių šešėlyje.

“Žmogui su negalia reikia padėti įsikibti į gyvenimą, ieškoti jo prasmės, o ne vien rūpintis fizinėmis jo reikmėmis – valgydinti ar padėti apsiversti ant kito šono”, – Parolimpinių žaidynių idėją savo lūpomis perfrazuoja rutulio stūmikė Irena Perminienė, žmonių su negalia įvairių sporto šakų pasaulio, Europos, Lietuvos čempionė, socialinės psichologijos ir pedagogikos specialistė, kuri savo ligą – paraplegiją – vadina tik nepatogumu, netrukdančiu jai siekti laimėjimų nei sporte, nei asmeniniame gyvenime.
Savo pavyzdžiu ji rodo, kad neįgalūs žmonės savo dvasia kartais būna stipresni už sveikuosius. Ne veltui išlydėdama į parolimpines žaidynes savo sportininkus, Kanada išplatino plakatus, kuriuose teigiama: “Šiems sportininkams nereikia jūsų užuojautų. Užjauskime jų oponentus”.
Tokia yra ir visų parolimpinių žaidynių idėja. “Sportas yra žmogaus teisė. Kiekvienas asmuo turi turėti galimybę sportuoti, be jokios diskriminacijos. Olimpinė dvasia reikalauja visų supratimo, draugiškumo, solidarumo, nepriklausomai nuo šalies, asmens kilmės ar rasės, religijos, politinių pažiūrų, lyties”, – teigiama parolimpinio komiteto, organizuojančio neįgaliesiems skirtas žaidynes, chartijoje.

Pavymui olimpiadai

Šiemet Londone vykstančiose parolimpinėse žaidynėse dalyvauja 4280 sportininkų iš 166 valstybių – dešimt kartų daugiau nei pirmą kartą surengtoje parolimpiadoje, vykusioje 1960-aisiais Romoje. Sportininkų Londone daugiau nei jų buvo ir prieš ketverius metus Pekine rengtose parolimpinėse žaidynėse – ten savo dvasines ir fizines jėgas bandė apie 3900 atletų iš 146 šalių.
Be to, vis didėja ir žiūrovų susidomėjimas parolimpinėmis žaidynėmis. 2012 m. Londono olimpinių ir parolimpinių žaidynių organizacinio komiteto vadovas seras Sebastianas Coe’as teigia, kad šios žaidynės pagal parduotų bilietų skaičių yra labai arti rekordo.
Vis įspūdingesni yra ir parolimpinių žaidynių atidarymai bei uždarymai – žurnalas “The Time” netgi prognozuoja, kad ateis diena, kai parolimpiados atidarymo ceremonija bus tokia pat įspūdinga ir sulauks tokio pat žiniasklaidos dėmesio kaip ir olimpinių žaidynių.
Pavyzdžiui, parolimpiados atidarymo spektaklio režisieriai Bradley Hemmingsas ir Jenny Sealey pasistengė, kad Londonas rugpjūčio 29-ąją aikčiotų ne mažiau nei per olimpiados atidarymą. Renginyje, kurį stebėjo 80 tūkst. žiūrovų, dalyvavo Didžiosios Britanijos Ministras Pirmininkas Davidas Cameronas, Londono meras Borisas Johnsonas ir karališkoji šeima. O programoje netrūko ne tik renginio svečių kalbų, bet ir himnų, paradų, vėliavų ir įspūdingų pasirodymų, kuriuos visus vienijo parolimpiados šūkis „drąsa, ryžtas, įkvėpimas ir lygybė“. (…)

Didžiausia kontroversija – dopingo testai

Vis dėlto daugiausiai diskusijų parolimpinėse žaidynėse kelia dopingo testai. Viena vertus, parolimpinių žaidynių atletams negalima vartoti tų pačių uždraustų preparatų, kaip ir olimpiečiams. Visi, kuriems reikia specialių vaistų skausmui numalšinti ar gydytis, turi gauti leidimą, o kiekvienas prašymas yra nuodugniai tiriamas ir sprendimas priimamas atsižvelgus į konkretų atvejį. Beje, leidimą išduoda specialus medikų komitetas. Taip pat procedūros vyksta ir olimpiados atletams.
Vis dėlto daugeliui parolimpinių žaidynių dalyvių reikalingi vaistai. O šių vaistų poveikį kiekvienu atveju reikia nuodugniai ištirti ir įsitikinti, ar jie neveikia kaip dopingas. “Žinoma, yra sportininkų, kuriems būtini nuskausminamieji – tai paprasti ir nesudėtingi atvejai. Tačiau kur kas daugiau keblumų kyla aiškinantis kitų medikamentų poveikį organizmui“, – pripažįsta Jungtinės Karalystės antidopingo operacijų direktorius Nicole’as Sapsteadas.

Parolimpinių žaidynių istorija

1948 m. Londone vykusios olimpiados metu buvo padėti pamatai būsimoms parolimpinėms žaidynėms. Novatoriškus gydymo metodus taikęs neurologas seras Ludwigas Guttmannas olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijos dieną surengė sporto varžybas Stoke Mandeville ligoninėje. Jis jau buvo matęs reabilitacinį sporto poveikį Antrojo pasaulinio karo veteranams su stuburo pažeidimais ir norėjo pritaikyti šią patirtį.
Šį renginį Guttmann ėmėsi organizuoti kasmet maždaug tokiu pačiu metu. Sakoma, kad 1949 m. atidarydamas renginį jis pasakė, kad „galbūt vieną dieną bus surengta Olimpiada ir neįgaliesiems“. Po trejų metų, 1952-aisiais, prie varžybų prisijungė olandų sportininkai, todėl tai buvo pirmosios tarptautinės sportininkų su negalia rungtynės, nors terminas “parolimpiada” pirmą kartą buvo paminėtas 1960-aisiais Romoje, o oficialiai įsitvirtino per 1988 m. Pietų Korėjoje vykusias žaidynes. Žodis „parolimpinis” susideda iš graikų priešdėlio „para“ ir „olympic“, pabrėžiant, kad abejos žaidynės vyksta paraleliai.
Nuo tada parolimpinės žaidynės rengiamos tame pačiame mieste ir tais pačiais metais kaip ir olimpinės žaidynės.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Paskutinėms savo karjeroje olimpinėms žaidynėms šiuo metu intensyviai besiruošiantis lengvaatletis Virgilijus Alekna tvirtina, kad šiais metais nei vienos olimpinės sporto šakos Lietuvos atstovai neturėtų jaustis finansiškai nuskriausti.

Mat taip dar niekuomet nėra buvę, kad visos sporto federacijos būtų gavusios viską, ko prašė. Apie pastaraisiais metais vykstančius poslinkius Lietuvos sporto pasaulyje kalbamės su dukart olimpiniu čempionu V.Alekna, kuriam šiemet Londono olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijoje suteikta garbė nešti mūsų šalies vėliavą.

VEIDAS: Dažnai galima išgirsti priekaištų, kad Lietuvoje didžiausias dėmesys skiriamas krepšiniui, o kitos sporto šakos pamirštamos. Kiek, Jūsų vertinimu, yra pagrįstos tokios kalbos?
V.A.: Nereikia stebėtis, kad šiandien krepšinis Lietuvoje – populiariausia sporto šaka. Didžiausio dėmesio krepšininkai sulaukia pelnytai. Juk iškovota daugybė medalių. Krepšininkai pergales laimi kiekvienais metais įvairiose amžiaus grupėse. Tai ir suformuoja teigiamą įvaizdį apie krepšinį. Būtent todėl šią sporto šaką lietuviai mėgsta. Daug vaikų ir suaugusiųjų žaidžia krepšinį, stebi rungtynes, nes geriausiai išvystyta šios sporto šakos infrastruktūra. Vis dėlto, dėmesio sulaukia ir kiti sportininkai. Štai prieš kelis metus pradėtos mokėti valstybinės stipendijos aukšto meistriškumo sportininkams. Šiuo metu jau nemažas būrys jas gauna. Tai patvirtina, kad valstybė pastaraisiais metais daugiau dėmesio skiria sportininkams.
VEIDAS: Ar pakanka tokio dėmesio?
V.A.: Žinoma, jo galėtų būti ir daugiau, tačiau bent jau šiemet sportininkai neturėtų skųstis. Olimpiniais metais kai kurios sporto federacijos gavo net trigubai daugiau pinigų nei anksčiau Dar niekuomet toks finansavimas nebuvo skiriamas. Šiais metais nusiskundimų, bent jau iš tų sporto šakų, kurių atstovai dalyvauja olimpiadoje, dėl pinigų stygiaus tikrai neturėtum išgirsti. Pasirodo, teisingai sudėliojus prioritetus, net tokiais visai valstybei sunkiais metais, galima rasti lėšų sportui.
VEIDAS: Kodėl šiemet sportininkai sulaukė didesnio dėmesio iš valstybės. Juk Lietuva daugelį metų dalyvauja olimpiadose?
V.A.: Pernai ruošiantis Europos krepšinio čempionatui ir daug investavus į krepšinį, pavyzdžiui, arenas, kitos sporto šakos nukentėjo. Tačiau šiemet krepšinio federacija iš biudžeto negavo nei lito, nes čempionato metu uždirbo nemažą pinigų sumą ir iš tų lėšų sutiko dengti šiemetines išlaidas. Tad du milijonai litų atitinkamomis dalimis buvo padalinti kitoms federacijoms. Taip kitos sporto šakos pajuto ženklų lėšų padidėjimą.
VEIDAS: Kas paskatintų lietuvius labiau domėtis kitomis sporto šakomis, o jaunimą žaisti ne vien tik krepšinį?
V.A.: Geriausiais skatinimas – sportininkų iškovojamos aukštos pergalės Europos, pasaulio čempionatuose, olimpinėse žaidynėse. Neabejoju, kad tų šakų atstovai, kurie šiemet iš Londono parsiveš medalius, kelis kartus pakels savo atstovaujamo sporto populiarumą. Prieš dešimt metų Lietuvoje mažai kas žinojo, kas yra sportinė penkiakovė, o dabar tai viena iš svarbiausių sporto šakų mūsų šalyje. Kai tik laimimos prizinės vietos ir spaudoje pasirodo daugiau straipsnių apie tuos sportininkus, iškart daugiau vaikų ateina treniruotis.
VEIDAS: Ar šiandien vaikams sudarytos pakankamos sąlygos treniruotis?
V.A.: Visada norisi geresnių sąlygų, bet neatsiras tokio stebukladario, kuris per vieną dieną viską sutvarkytų. Per dvidešimt dvejus metus situacija pasikeitė, bet ne taip ženkliai, kaip norėtųsi. Daugelis sporto salių vis dar apleistos, dušai neatnaujinti, nesinori net kojos ten įkelti. Tad į tokias sales vaikai neateis. Jie pasirinks kitą tuo metu patrauklesnę, nors ir ne tokią naudingą veiklą: televizorių, kompiuterinius žaidimus. Jei norime pritraukti jaunimą, pirmiausia turime, pateikti patrauklų pasiūlymą. O talentingų vaikų tikrai yra, tačiau reikia padėti jiems atsiskleisti. Kai turėsime sutvarkytą infrastruktūrą, talentų tik daugės.
VEIDAS: Ko stinga, kad būtų kuriama, atnaujinama sporto infrastruktūra?
V.A.: Daugelį metų Lietuvoje buvo bandoma vienu metu renovuoti daug sporto bazių. Dėl to nei viena nėra sutvarkyta iki galo, nors pradėta nemažai darbų. Estija, Latvija, Lenkija gerokai toliau pažengusios nei mes. Ten sporto bazės geriau sutvarkytos, nemažai naujų pastatyta, kitos renovuotos. Ir pas mus vyksta atsinaujinimas, tačiau kur kas lėtesniais tempais nei kaimyninėse šalyse. Jeigu būtų dar ženklesnis valstybės prisidėjimus prie tokių projektų, darbai sparčiau judėtų. O kurti sporto infrastruktūrą labai svarbu, tačiau ne dėl to, kad galėtumėt didžiuotis medaliais. Svarbiausia, sudaryti sąlygas kuo didesnei daliai visuomenės sportuoti: ir jaunimui, ir pagyvenusiems žmonėms. Tai turėtų būti vienas iš pagrindinių valstybės tikslų. Renovuojant senas ir kuriant naujas sporto bazes galima stipriai prisidėti prie žmonių sveikatinimo. Be to, prasidėjus masiniam sportavimui, užaugs ir dar daugiau naujų talentų, kurie garsins mūsų šalį pasaulyje, skins pergales Europos, pasaulio čempionatuose, olimpiadose.
VEIDAS: Ar mūsų valdininkai pritaria tokiam požiūriui?
V.A.: Daugelyje valstybių sportas suprantamas kaip investicija į žmogų. Tad tiesiamos dviračių trasos, bėgimo takeliai parkuose, kuriamos nedidelės jogos, žaidimų aikštelės. Šia kryptimi jau einama ir Lietuvoje, suprantama, kad pinigai investuoti į sporto infrastruktūrą po penkerių ar dešimties metų grįš dvigubai. Mat kai žmonės nuolat sportuoja, jiems reikia mažiau vaistų, jie rečiau kreipiasi į gydytojus, mažėja išlaidos sveikatos apsaugos sistemai.
VEIDAS: Ar pastebite, kad daromi konkretūs žingsniai, kad sportavimas taptų masiniu reiškiniu mūsų visuomenėje?
V.A.: Yra pastatyta naujų baseinų, rajonuose atidaryta stadionų. Užsibrėžta Lietuvoje kasmet sutvarkyti po kelias sporto bazes įvairiuose miestuose. Tad visos šalies kontekste, nelabai jaučiama, kad investuojama į sportą. Jeigu visos lėšos būtų panaudojamos tik Vilniuje, labai greitai pamatytume rezultatą ir naudą, tačiau negalima skriausti ir mažesnių miestų. Jeigu dabartiniai tempai bus išlaikyti, po maždaug dešimties metų, poslinkiai bus ženklūs. Turėsime tokias sporto bazes, kaip daugelis išsivysčiusių pasaulio šalių.
VEIDAS: Grįžkime prie profesionalaus sporto. Kokiomis sąlygomis treniruojasi mūsų sportininkai ruošdamiesi olimpiadai?
V.A.: Šiuo metu aš treniruojuosi Palangos stadione, kuriam mažiausiai keturiasdešimt metų. Jis tik savo kontūrais primena stadioną, tačiau mėtyti diskui vietos užtenka. Yra šiokia tokia sunkumų kilnojimo salė. Nuvažiuojame ir į Klaipėdą pasportuoti. Keikti galima viską, tačiau vaizdas, kuris buvo prieš penkiolika metų, kai pradėjau sportuoti, nuo dabartinio labai skiriasi. Anuomet sportas tikrai buvo pamirštas ir apleistas, todėl labai daug puikių trenerių paliko Lietuvą. Dabar jau turime keletą, nors nedidelių, bet naujų stadionų, yra sutvarkytų maniežų. Žinoma, jeigu sportininkai treniruotųsi tik Lietuvoje, medalių neparvežtų. Tačiau aukščiausio lygio sportininkams sudaromos puikios sąlygos treniruotis kitose šalyse. Visi gali laisvai išvykti į užsienyje vykstančias treniruočių stovyklas. Jeigu situacija būtų beviltiška, neturėtumėm tiek profesionalų. Štai šiais metais į olimpines žaidynes vyksta apie penkiasdešimties įvairių sporto šakų atstovų delegacija. Sugebame ne tik įvykdyti normatyvus, bet parvežame ir nemažai medalių iš kiekvienos olimpiados, čempionatų.
VEIDAS: Teigiate, kad Lietuvos sportininkų situacija gerėja, vis dėlto skiriamas finansavimas keliolika kartų mažesnis nei kitose šalyse. Nepaisant to mums pavyksta nugalėti turtingų šalių atstovus.
V.A.: Aš jau vetenaras, tačiau esu nusiteikęs kovingai. Manau, kad ir kiti sportininkai, kurie važiuoja į olimpines žaidynes, tvirtai tiki savo jėgomis ir stengsis pasirodyti, kuo geriau. Atstovaudami Lietuvai mūsų sportininkai negalvoja, apie tai kokiomis sąlygomis treniravosi, nes ne tai svarbiausia. Kur kas svarbiau mylėti savo šalį, deramai jai atstovauti ir kuo geriau pasirodyti. O visi sunkumai eina ir praeina.
VEIDAS: Paprognozuokite, kiek lietuviai parsiveš medalių iš Londono olimpinių žaidynių?
V.A.: Nesu orakulas, tad nedrįsčiau spėlioti, iš anksto prognozuoti. Vis dėlto, neabejoju, kad visi sportininkai patekę į olimpines žaidynes, žino ko ten važiuoja, ką atstovauja ir dės maksimalias pastangas, kad kuo geriau pasirodytų. Visuomet mūsų sportininkai stengiasi maksimaliai išnaudoti savo jėgas ir parodyti geriausius rezultatus. Tokių pastangų norėtųsi ir iš valdininkų, nuo kurių priklauso poslinkiai sporte, sporto infrastruktūroje.

Gimnastė Laura Švilpaitė vadinama Lietuvos sportinės gimnastikos olimpine viltimi. Septyniolikmetė vilnietė šiuo metu intensyviai rengiasi pasaulio pirmenybėms Japonijoje, kurioje bus kovojama dėl kelialapių į 2012 m. Londono olimpines žaidynes.

Pernai pasaulio čempionate Olandijoje iki finalinio dvidešimt ketvertuko Laurai pritrūko vos 1,901 balo. Nors visus pratimus ji buvo atidirbusi idealiai ir puikiai pasirengusi varžyboms, tačiau pritrūko šiek tiek sėkmės, koją pakišo ir jaudulys. Mat Laurai tai buvo pirmosios planetos pirmenybių varžybos ir vos antras kartas, kai ji varžėsi suaugusiųjų kategorijoje su kitų šalių sportininkėmis.
Šiemet gimnastė dirba dar intensyviau, nes yra užsibrėžusi tikslą kuo geriau pasirodyti spalį Japonijoje vyksiančiose pasaulio pirmenybėse, kad iškovotų teisę atstovauti Lietuvai Londono olimpiadoje.
Būsimoji vienuoliktokė visas vasaros atostogų dienas leidžia sporto salėje. Ji treniruojasi du kartus per dieną po tris keturias valandas ir yra pasiryžusi rungtis su viso pasaulio gimnastėmis – jeigu ne 2012 m. Londono olimpiadoje, tai 2016-ųjų vasaros olimpinėse žaidynėse jau tikrai.

Karstėsi kaip beždžionėlė

Sportuoti Laura pradėjo sulaukusi vos ketverių metukų. Jos buvusi trenerė Irina Katinienė prisimena, kad smulkutė 94 cm ūgio ir 14 kg svorio mergaitė iškart išsiskyrė iš kitų vaikų. “Ji žemo ūgio, smulkaus sudėjimo, tačiau kūnas, rankų ir kojų ilgis – proporcingas. Tokia figūra – idealiai tinkama gimnastei. Be to, Laura labai judri. Tik įėjusi į salę ir pasakiusi “teta, žiūrėk, ką aš moku padaryti”, pradėjo siausti kaip vijurkas”, – pasakoja I.Katinienė.
Lauros mama Natalija Švilpienė taip pat prisimena, kad būsimoji gimnastė nuo mažų dienų buvo didelė nenuorama, galėjo bet kur užsikabaroti, be to, buvo labai lanksti ir fiziškai kur kas greičiau vystėsi nei bendraamžiai. “Septynių mėnesių ji jau vaikščiojo ir nuo to laiko ramiai, vienoje vietoje retai pabūdavo. Namie radiatorių vamzdžiu užsilipdavo net iki lubų ir ten tupėdavo kaip beždžionėlė. Treneriai ją net Tarzanu vadino, nes jai jokių kliūčių nebūdavo bet kur užlipti”, – prisimena N.Švilpienė.
Pamačiusi, kad mergaitė turi išskirtinių gabumų ir yra tiesiog sukurta sportinei gimnastikai, jos mama, pati buvusi profesionali akrobatė, nuvedė Laurą į treniruotę. Nuo to laiko mergaitė be pertraukų treniruojasi. Vos penkerių metų pradėjusiai važinėti į treniruočių stovyklas ir varžybas, šiandien Laurai sunku suskaičiuoti visus laimėjimus. Jau ne vienus metus ji yra nepralenkiama ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėse varžybose užima pirmąsias vietas. Štai trejus metus iš eilės Laura laimėjo JAV vykstančias “Metroplex” sportinės gimnastikos varžybas, 2005 m. Olandijoje vykusiame planetos jaunių akrobatinių šuolių čempionate iškovojo bronzos medalį. Prieš trejus metus Maskvoje, tarptautiniame Michailo Voronino vardo sportinės gimnastikos turnyre, kuriame dalyvavo stipriausios pasaulio gimnastės, Laura pateko į finalus ir iškovojo dvi trečiąsias vietas, 2009 m. Europos jaunimo olimpiadoje iš septyniasdešimt aštuonių merginų buvo ketvirta.
Tiesa, kartais nuo talentingos gimnastės nusisuka sėkmė. “Visada iš visų jėgų stengiuosi laimėti, bet šiame sporte reikia ir sėkmės. Gali viską idealiai mokėti, atidirbti visus judesius, tačiau netyčia kryptels koja, ir gero rezultato nebus. Labai daug priklauso ir nuo mano pačios nusiteikimo prieš varžybas, nuo to, kaip jaučiuosi”, – atskleidžia Laura.
Ji sako, kad prieš varžybas būna susikaupusi, galvoja tik apie tai, kaip visus pratimus tiksliai atlikti, tačiau ir ramina save, kad viskas bus gerai. Vis dėlto jaudulio nepavyksta atsikratyti. Ypač didelis jis būna tik startavus. “Stresas prieš varžybas ne visada pakiša koją, dažnai jis suteikia daugiau jėgų, įkrauna energijos. O kai nepasiseka, galvoju, ką reikėtų padaryti, kad kitą kartą nekartočiau klaidų”, – sako jaunoji gimnastė.

Į varžybas – su knygomis

I.Katinienė pastebi, kad Laurai labai svarbu laimėti, ji bet kokia kaina stengiasi būti pirma. Be to, pasak sportinės gimnastikos trenerės, mergina labai savimi pasitiki. “Šie charakterio bruožai svarbūs kiekvienam sportininkui, tačiau vien noro ir pasitikėjimo neužtenka. Norint pasiekti aukščiausių rezultatų, būtina ir labai daug dirbti. Kartais net vidutinių gabumų vaikas gali pasiekti daugiau nei apdovanotas išskirtiniu talentu, bet pritingintis”, – aiškina I.Katinienė.
Be to, pasak trenerės, sportuojant reikia laikytis giežto poilsio ir mitybos režimo, mat gimnastikoje net vienas ar keli papildomi kilogramai gali turėti įtakos rezultatams.
Laura šiuo metu sveria vos 41 kilogramą, tačiau stengiasi numesti dar pusantro, kad lengviau būtų atlikti pratimus ir kad išvengtų traumų. “Nuo šeštos valandos vakaro nieko nevalgau, riboju skysčius, nes mano organizmas juos linkęs kaupti. Dešimtą valandą vakaro jau turėčiau miegoti, tačiau retai pavyksta tokiu laiku atsigulti. Tad stengiuosi pamiegoti po rytinės treniruotės”, – kaip rengiasi vienoms svarbiausių savo varžybų, pasakoja gimnastė.
O ar jaunai merginai lieka laiko paplepėti su draugėmis ir prasimanyti kitokių pramogų? “Laisvo laiko labai mažai turiu ne tik per mokslo metus, bet ir vasarą. Po treniruočių būnu pavargusi, todėl eiti jau niekur nesinori. Vakare kelias valandas pasiuvinėju paveikslėlį ir einu miegoti. O mokslo metais net ir šiam hobiui nelieka laiko. Po pamokų – treniruotė, paskui iki vidurnakčio ruošiu namų darbus. Vienintelė laisva diena – sekmadienis, bet ir ją skiriu mokslams, nes reikia prisivyti klasės draugus, nuo kurių atsilieku, kai išvykstu į varžybas”, – pasakoja sportininkė.
Nuo tokio krūvio Laura dažnai pavargsta, nuo įtampos jai pradeda skaudėti galvą, tačiau mokslų ji neapleidžia, stengiasi, kad pažymių vidurkis būtų daugiau nei 8. Ir tik labai retais atvejais, po ypač sunkios treniruotės, atsiprašo mokytojų, kad neparuošė namų darbų.
“Mokytojai supranta Laurą, nebaudžia, bet ji tuo nepiktnaudžiauja. Į visas varžybas važiuoja su knygomis ir susirinkusi užduotis. Namie sėdi prie namų darbų, kol viską padaro. Jeigu kas nepavyksta, aiškinasi, kol supranta. Ji visas jėgas atiduoda ne tik sportui, bet ir mokslams”, – džiaugiasi gimnastės mama.

Vos sulaukia treniruotės

Dėl įtempto treniruočių ir varžybų grafiko bei dėl nugaros skausmų, kurie neretai ją kamuoja, Laura ne kartą galvojo visai atsisakyti gimnastikos, tačiau merginą sulaiko mintis, kad tiek pasiekus būtų neprotinga pasitraukti iš profesionalaus sporto. “Po itin sunkios treniruotės ar įtemptų varžybų pagalvoju, kad daugiau nebenoriu sportuoti, bet pailsiu ir kitą dieną jau vėl vos sulaukiu, kada galėsiu eiti treniruotis. Man būtų sunku be aktyvaus gyvenimo. Negaliu ilgai nusėdėti vienoje vietoje”, – tvirtina Laura.
Nors ji nėra patenkinta gimnastams Lietuvoje sudarytomis treniruočių sąlygomis, be to, pastaraisiais metais išsiskyrė požiūriai su treneriais, tačiau vis tiek atkakliai siekia savo tikslo – dalyvauti olimpinėse žaidynėse. “Negaliu išmokti daug naujų dalykų, nes salėje trūksta erdvės. Vienu metu treniruojasi daug vaikų, kurie naudojasi vienu buomu, tad reikia laukti savo eilės. Taip tik gaištu laiką. Buomų reikėtų bent trijų, taip pat naujų lygiagrečių, akrobatinio tako”, – vardija perspektyvi sportininkė.
Ji ir tolesnį gyvenimą sieja su sportu. Kol galės, dalyvaus varžybose, o vėliau, baigusi universitete kūno kultūros specialybę, norėtų dirbti trenere.
“Laura jau seniai žino, ko nori, turi tikslą, kurio kryptingai siekia. Nuo mažens važinėdama į kelių savaičių stovyklas, užaugo labai savarankiška. Daugeliu klausimų turi tvirtą savo nuomonę, todėl jei jau ką nusprendė, ją sunku būna perkalbėti. Tačiau man jos nereikia įkalbinėti nei kad sportuotų, nei kad stengtųsi mokytis. Pati supranta, kodėl tai yra svarbu”, – apibendrina N.Švilpienė.