Plaukti jonvabalių apšviesta upe, kurioje knibždėte knibžda krokodilų, kabarotis taku, pakabintu po medžių skliautais seniausiame pasaulyje atogrąžų miške, paragauti gyvo besiraitančio kirmino – tai tik keletas išskirtinių pramogų, kurias verta išbandyti Malaizijoje.

Malaizija sutraukia galybę turistų iš viso pasaulio, tik vieni šią šalį renkasi dėl idiliškų paplūdimių ir visus metus karšto klimato, kiti – dėl įdomios gamtos, treti – dėl UNESCO saugomų Malakos ir Džordžtauno miestų, garsėjančių ypatinga penkių šimtų metų senumo architektūra, ketvirti mielai per dienas neišlįstų iš restoranų, kol neišragautų visų, rodos, nesibaigiančių jūros gėrybių patiekalų. Kad ir kokių tikslų turėdami keliautojai lankytųsi Malaizijoje, jie šią šalį apibūdina vienu žodžiu – rojus. Na, o pasirinkusiems neturistinius maršrutus ir atkampesnes vietoves kelionė Malaizijoje tampa nepaprastu nuotykiu.
Būtent taip savo kelionę prisimena Erika Martinavičiūtė, su trimis bendrakeleiviais tris savaites viešėjusi šioje šalyje. “Norėjom pamatyti daugiau gamtos, pabūti prie vandens ir prisiragauti vietinio maisto. Dažniausiai rinkdavomės neturistinius maršrutus”, – trumpai savo kelionę apibūdina Erika.

Šurmuliuojanti sostinė ir vienatvės idilė

Tik atskridę į Malaizijos sostinę Kvala Lumpūrą, keliautojai pasineria į didmiesčio įvairiakalbį šurmulį ir tik Pietryčių Azijos miestams būdingus kvapus. Tviskantis Kvala Lumpūras stebina tuo, kad per kelis šimtmečius iš purvinos alavo kasėjų gyvenvietės išaugo į milžinišką miestą. Praeitį primena tik pavadinimas, reiškiantis dumbliną santaką.
Šiandien sostinė žavi įvairių architektūros stilių mišiniu: prie dangun besistiebiančių modernių dangoraižių jaukiai priglunda grakštūs kinų namai, o šalia stypso tradiciniai malajų namai ant polių – kampongai. Mieste gausu senovinių šventyklų ir mečečių, tačiau bene įdomiausia apžiūrėti pastatus, savotiškus rekordininkus: didžiausią Azijoje mečetę Masjid Negara, trečią pagal aukštį televizijos bokštą Menara Kuala Lumpur, na, ir, aišku, moderniosios Malaizijos simboliu tapusius 450 m aukščio bokštus dvynius, 26 aukšte sujungtus tilteliu, – Petronas Twin Towers. Beje, pasigrožėti sostinės panorama iš pačių aukštumų nieko nekainuoja, tereikia ankstėliau atvykti ir atstovėti nemažą eilę.
Dar sostinėje verta pasivaikščioti drugelių, paukščių, orchidėjų parkuose, juolab kad į pastarąjį lankytojai įleidžiami nemokamai. Erika su bendrakeleiviais po Kvala Lumpūrą vaikštinėjo pėstute, lankė ne tik turistines įžymybes, bet ir kinų, indų kvartalus, neaplenkdavo ir dažnai pasitaikančių triukšmingų turgaviečių, kuriose galima rasti keistenybių iš viso pasaulio, jose skanavo ir paties įvairiausio maisto.
Na, o maistas Malaizijoje nuostabus, sunku išsirinkti iš daugybės rūšių žuvų, krevečių, moliuskų. “Kadangi mėgstu visokiausias jūros gėrybes, tai man ten buvo rojus. Ragaudavau visko, ko tik galima: žuvų, įvariausių krevečių, sriubų. Neišdrįsau paragauti tik tokios kirmėlės, kuri minta mediena. Ji valgoma gyva, sakoma, kad skonis kaip sūrio”, – šypsodamasi pasakoja Erika.
Iš sostinės keliautojai patraukė į Tiomano salą. Be didesnių nuotykių autobusu pasiekę pakrantę, temstant įlipo į nedidelį laivą. “Man tai buvo vienas baisiausių dalykų per visą kelionę. Mat nedidukas laivas visą laiką šokinėjo per bangas”, – prisimena keliautoja.
Tačiau jauki sala akimirksniu privertė Eriką pamiršti kelionės nesklandumus. Lietuviai pasirinko mažiau turistų lankomą salos pusę, į kurią įmanoma nusigauti tik visureigiu, per džiungles važiuojant išdžiūvusios upės vaga. Keliautojai įsikūrė nedideliame namelyje ant jūros kranto, į laiptus teškeno bangos, o naktinę lopšinę ošdavo džiunglės, prasidedančios čia pat – už paplūdimio ribos. “Atsidarydavome duris kiekvieną rytą pusę šešių ir iš lovos stebėdavome saulėtekį. Fantastika!” – prisimena E.Martinavičiūtė.
Saloje Erika staiga suvokė praradusi laiko jausmą – niekas niekur neskuba, gyvenimas kaime vyksta labai ramiai ir lėtai. Galbūt tokį gyvenimo būdą lemia ir vietinių žmonių verslas – kaučiuko gavyba. Kai ateina tinkamas metas, žmonės savo sklypuose įpjauna kaučiukmedžio žievę, po kiek laiko atėję surenka privarvėjusį skystį. Daugiau nėra kuo rūpintis, galima drybsoti, žvejoti ir tinginiauti.
Na, o kai pabosta tingus gyvenimo ritmas, verta leistis į žygį prie džiunglėse almančio krioklio. Tačiau ne krioklys tampa pagrindine atrakcija, o pats ėjimas, tiksliau, ropštimasis ir šokinėjimas per akmenis, karstymasis per griovius ir tarpeklius. O kai stabteli atgauti kvapo, tik spėk dairytis aplinkui ir grožėtis laisvėje gyvenančiomis beždžionėmis, žydinčiais bananmedžiais ir net grėsmingaisiais skorpionais. Pasak Erikos, pavojingų žmonėms padarų čia esama ir daugiau, pavyzdžiui, daugybė rūšių nuodingų gyvačių, tokių kaip karališkosios kobros. Tačiau paprastai šie padarai sprunka vos išgirdę artėjant žmogų.

Unikalioji Borneo salos gamta
Dauguma turistų stengiasi neaplenkti ir Borneo salos, garsėjančios savo gamtos įvairove, juk čia yra galimybė stebėti ir tuos gyvūnus, kurie jau atsidūrę ties išnykimo riba, ir tuos, kurių rūšis mokslininkai ką tik atrado. Beje, per pastarąjį dešimtmetį saloje atrasta keli šimtai nežinomų gyvūnų rūšių, tokių kaip per odą kvėpuojančios ar “skraidančios” varlės, galinčios nušokti keliolika metrų.
Lietuviai pažintį su Borneo sala pradėjo nuo Saravako valstijos, kurios sostinė – Kota Kinabalu, pavadinta pagal aukščiausio, daugiau nei 4 tūkst. metrų siekiančio Malaizijos kalno pavadinimą. Aplink kalną įrengti puikūs pėsčiųjų takai, veši ryškiaspalvės atogrąžų gėlės, klykauja spalvingi paukščiai. Tačiau kad pamatytum retų ir saugomų rūšių gyvūnų, reikia pirkti turus, kuriuos galima užsisakyti kiekviename viešbutyje ar nakvynės namuose.
Erika su bendražygiais išsirinko įspūdingą ekskursiją: dieną turistai plukdomi stebėti laukinių beždžionių, o sutemus – jonvabalių. Plaukė valtimi upe, kurioje knibždėte knibžda krokodilų, o upės krantuose vešinčiame miške karstosi ir sūpuojasi didnosės beždžionės. Naktinė ekskursijos dalis pakerėjo romantišku vaizdu – begale šviesų, žybsinčių medžiuose.
Nuodugniau su beždžionių gyvenimu galima susipažinti Orangutangų priežiūros centre. Čia šie gyvūnai gyvena laisvės sąlygomis, tačiau yra aprūpinami ėdesiu, gydomi ir saugomi nuo plėšrūnų. Keliautojus ypač sudomino orangutangų šeima – išdidus ir rimtas didžiaausis bandos pagrindinis patinas (pasirodo, patinų amžius ir rangas bandoje nustatomas pagal ausų dydį) ir jo “žmona”, sūpuojanti mažylį.
Keliautojai puolė fotografuoti idiliškai medyje tupinčios šeimynėlės. Tačiau toks išskirtinis dėmesys didžiaausiui nepatiko. Orangutangas nulipo nuo medžio, dar kiek palūkuriavo, o kai galutinai pabodo spragsintys fotoaparatai, puolė įkyrius smalsuolius. Lietuviai spruko, kiek kojos neša, ir pasislėpė beždžionių prižiūrėtojų namelyje. Beje, prižiūrėtojai nelabai būtų galėję padėti užpultiesiems, nes beždžionės labai saugomos, už jų sužalojmą gresia milžiniška bauda, o už nužudymą – net pora metų kalėjimo.
Nardymo entuziastams bus įdomu Tunku Abdul Rahman nacionaliniame parke, kurį sudaro penkios viena už kitą gražesnės salos, esančios vos už 3–5 km nuo Borneo salos. Į jas galima nuplaukti keltu. Čia želia tropiniai miškai ir įsikūrę jaukūs kurortai. “Vanduo skaidrus, vos įlipi – aplink susispiečia daugybė spalvotų žuvų. Įmeti akmenuką, o jos lyg futbolą žaisdamos puola prie jo”, – šypsosi prisimindama pašnekovė.
Su egzotiškais gyviais susiduri ir kaimo gatvėje – čia prie purvyno susipiečia visas būrys varanų.
Na, o susipažinti su Malaizijos praeitimi ir istoriniais kaimais geriausia muziejuje po atviru dangumi Sarawak Cultural Village. Vaikštinėdamas šiame kaime supranti, kiek daug skirtingų genčių gyveno šiose salose. Žmonės prie upės ant polių statydavo ilgus namus, kuriuose apsigyvendavo visa gentis. Muziejuje galima apžiūrėti namus, kasdienę buitį, išbandyti vieną kitą senovinį amatą.
“Prie kiekvieno namo sėdi žmogus, dirbantis kokį nors tradicinį genties darbą: senutės dainuoja, kepa paplotėlius, vyrai drožia genties ženklus ar muzikos instrumentus, pina iš vytelių. Beje, įdomiausias namas – galvų medžiotojų. Jie priešams nupjaudavo galvas, parsigabendavo namo ir saugodavo”, – pasakoja E.Martinavičiūtė.
Malaizijoje, šalyje, kurioje susimaišę gausybė tautų ir religijų, Eriką stebino labai draugiškai bendraujantys vietiniai gyventojai, kurie visiškai nesistengė keliautojų apgauti. Autobusų vairuotojai išleisdavo ne stotelėse, o ten, kur patogiau keliautojams, praeiviai padėdavo susirasti transportą keliauti per džiungles, o viešbučių savininkai tapdavo draugais ir kartu pramogaudavo.

Faktai apie Malaiziją
Malaizija – valstybė Pietryčių Azijoje.
Sostinė – Kvala Lumpūras.
Gyventojų – apie 27,7 mln.
Dauguma gyventojų – musulmonai.
Valstybinė kalba – malajiečių, tačiau vietiniai gyventojai kalba ir anglų kalba.
Valiuta – Malaizijos ringitas.
Vienas unikaliausių pasaulyje miškų Taman Negara veši netoli Kvala Lumpūro. Manoma, kad tai daugiau nei 130 mln. metų senumo atogrąžų miškas. Jame gyvena reti tigrai, Sumatros raganosiai, nykstančių rūšių beždžionės.

Catalin Dorian Florescu

Netrukus Lietuvos knygynuose pasirodys vertinga knyga – S.D.Florescu romanas “Zaira”. Siūlome ištrauką iš šio kūrinio.

Pirmoji svaigi kelionė mano gyvenime buvo motinos kūnu. Išvydusi mane, gleivėtą ir smailia galva, tetos rankose, ji sušuko: “Kokia atgrasiai bjauri mergaitė!” Teta nuramino ją, uždėjo delnus man ant kaukolės ir atsargiai suteikė jai gražią formą. Tai ji gebėjo. Vėliau buvau jai dėkinga už tai, kad visi vyrai, vos tik spėdavau su jais susipažinti, iškart panūsdavo mane vesti. Nors su kiaušinio formos galva galbūt šis tas būtų buvę paprasčiau. Dabar būčiau sena merga ir tuo visai patenkinta. Arba nepatenkinta, bet niekados to nepripažinčiau.
Niekuomet nebūčiau išvykusi už mūsų dvaro ribų, – kaip ir senelė, o teta tik kartą, kai studijavo Vokietijoje. Būčiau senusi pas tetą iki jos mirties ir baigusi karšti vienut viena. Senelė mirė, kai buvau dar visai maža. Nesėdėčiau čia ir nespoksočiau į namų duris priešais, į kurias nesiryžtu paskambinti.

Dievas ir plytos

Nuo to laiko, kai palikau šį miestą, viskas jame sunyko. Nuo gretimo namo ant automobilio variklio gaubto nukrenta plyta – pokšteli tartum šūvis. Vairuotojas nepatikliai pažvelgia aukštyn, pasikrapšto pakaušį ir nusikeikia. Taip riebiai burnojant nebuvau girdėjusi visus trisdešimt metų. Vašingtone mažiau keikiamasi, ten daugiau šaipomasi. Taigi jei Vašingtone plyta būtų nukritusi nuo stogo “Chez Odett” restorano, kuriam ilgus metus vadovavau, ant vieno iš Baltųjų rūmų advokatų automobilių, ir tas būtų suknežęs, vairuotojas nebūtų sugebėjęs taip nusikeikti kaip mano kaimiečiai.
Vairuotojo žodžiai vis šiurkštesni, bet aš laiminga. Aš namuose. Net ir tai yra namai, su visais keiksmais ir nešvankybėmis, kuriuos senelė išgujo – iš pradžių iš namų, o paskui ir iš viso mūsų dvaro. Vidury kaimo ji sustabdydavo karietą ir vienam iš mūsų valstiečių atskaitydavo moralą. Jis neturįs vidury baltos dienos drabstytis tokiais purvais – visą savo įtūžį reikia patikėti sapnams. Kai sapnuoji, net Dievas vieną akį užmerkia. Nieko juk negali padaryti, jei į sapnus įsigauna velnias. Bet užtat dieną ir valstietis turįs žiūrėti padorumo ir būti tikras žmogus, o ne kažin koks pusžmogis. Mes šnibždėdavomės: “Ji vėl pamokslauja Dievo pavedimu.”
Kartą man jos paklausus, ar Dievas naktį užmerkiąs ne abi akis, pasigirdo toks trenksmas kaip tas ką tik, nukritus plytai. Trumpas, staigus ir stiprus antausis. Senelės humoro jausmas baigdavosi ten, kur prasidėdavo Dievas. Kadangi Dievas esąs visur, apie jos humoro jausmą neverta nė užsiminti. Buvo kalbama, kad šitaip nutikę dėl to, jog ji buvusi parduota seneliui. Kai senelis parsivedė ją į savo namus, daugiau ji nė kartelio nebenusijuokusi.
Kai kurie kavinės lankytojai – jiems aš, suprantama, atrodau keistai, nes sėdžiu čia jau savaitę, su plačiakrašte skrybėle ir tokiais sportiniais bateliais, kokius avi tik amerikietės per atostogas, – pakyla ir įsitraukia į vyksmą. Daugiabalsis plūdimasis aidi kaip choras. Suklūstu, skamba labai gražiai. Triukšmas kyla namo sienomis ir sruvena gatvėmis. Prisideda pėstieji, vieni žmonės iškiša galvas pro automobilių langus, kiti – pro vargingų namų kaip tas, kuris nebeatlaiko ir griūva.
Jei triukšmas dar stiprės, jis tikriausiai pravers langą, pažvelgs žemyn ir pažins mane. Arba pamatys seną keistą moterį, jos skrybėlę ir batų nosytes. Uždarys langą ir tars sau: “Sena atostogaujanti amerikietė. Ko ji čia ieško?” Kad galėtų jo ieškoti, jam net į galvą neateis.
Iš viršaus neabejotinai atrodau juokinga, didelis apskritimas – tai yra skrybėlė, du maži pusapskritimiai – batai. Vašingtonas, Robertas ir mano duktė toli, tai gerai. Arti yra durys, į kurias žvelgiau vakar, užvakar ir kiekvieną savaitės dieną, ir jis.
Tokį talentingą plūdimąsi retai tenka girdėti. Improvizuojama taip pat puikiai kaip ir gyvenime. Moterys pasideda pirkinių krepšius, pripildytus to, ką leidžia plona piniginė. Čia gyvenama taupiai, bet gyvenama. Moksleiviai stropiai mokosi keiksmų ateičiai, betrūksta, kad dar imtų juos užsirašinėti. Visi stovi apspitę automobilį ir purto galvas – gal netrukus ant mūsų iš giedro dangaus ims kristi plytos?
Jie guodžia vairuotoją: jam nusišypsojusi laimė, kad nubrozdintas automobilis, o ne jo makaulė. Jie drąsina jį veikti, tik nepasako, prieš ką ir kaip. Blogiau negu turguje, bet ramina ir nukreipia mintis nuo to, ko neprisirengiu padaryti jau kelias dienas, nors kiekvieną rytą baudžiuosi.
Kasdien tyrinėju save viešbučio veidrodyje, nors mieliau žvelgčiau pro šalį, o ne į pavargusį kūną. Tariu sau: “Šiandien nueisi ir paskambinsi į jo duris. Jis atidarys ir pamatys tave. Tada ir paaiškės, kaip elgtis toliau, – tu niekada nebijojai, nesibaimink ir dabar”. Pusryčiauju ir jaučiuosi laiminga, kad šiandien yra ta diena, kai imsiu veikti. Išeinu į gatvę, bet kas žingsnis keliai vis labiau linksta ir įstengiu pasiekti tik šį krėslą ir jame prasėdžiu iki vakaro.
O jis vis dar neprieina prie lango, nenusileidžia žemyn pažiūrėti į amerikietę. Taigi laukiu čia amžinybę arba kol plyta nukris ant galvos. Dievas, matyt, išgirsta mano mintis – kurias jis šiaip ar taip girdi, kaip sako mano senelė, nes jis visada pusiaumiga, – ir nusprendžia užbaigti triukšmą. Antra plyta su dideliu trenksmu bumbteli ant automobilio – bum, dabar vietoj vienos matyti dvi įdaužos. Minia nuščiūva apstulbusi, net girdėti dviejų meilužių pokalbis:
– Mano vyras nežino.
– Mano žmona nenori nieko žinoti.
Jie nueina tolyn, lieka vien tyla.

Manęs niekas neklausė
Man gimus, motina pakėlė baisiausią triukšmą. Ji šaukė: “Po velnių, tai ne mano vaikas!” Senelei atrodė bedieviška girdėti taip kalbant savo dukrą. “Tu juk matei, iš kur ją ištraukiau”,– pasakė teta. –”Aš nieko nemačiau ir nieko panašaus matyti nenoriu.” – “Tada tu jautei.” Buvo 1928-ieji, garų apgaubtas traukinys įvažiavo į mažą provincijos geležinkelio stotį.
Mano motina visada buvo graži moteris, net ir tada, kai retsykiais tapdavo motina, daugiau ar mažiau svetima moteris, vieną du kartus per metus pasirodanti dvare. Ji buvusi tokia maža, kad būtų galėjęs ją neštis ant delno, vėliau pasakojo tėvas. Ji buvusi tokia smulki, kad netrukus ją pervėręs per vestuvinį žiedą. Tėvas kartais perdėdavo.
Jis nesiliovė tai kartojęs net ir tada, kai motina liko tik maža, bet nebesmulki. Motina dažniausiai sėdėdavo šalia jo, tvirtai įsitvėrusi jam į ranką, tartum po daugiau kaip trisdešimties metų vedybinio gyvenimo jis vis dar galėtų pabėgti.
Kai išsisukinėdavo ir šypsodavosi, ji spausdavo jam ranką arba gnybdavo į šlaunį. “Pasakyk, aš noriu išgirsti.” – “Tavo motina buvo tokia liauna, kad būtų galėjusi pralįsti pro kaminą kaip Kalėdų Senelis.” – “Ne tai norėjau išgirsti”, – juokdavosi ji kumščiais būgnydama jam per nugarą. Tėvas, augalotas kavalerijos karininkas, kurio kardas siekė motinai iki krūtinės, sudėdavo ginklus: “Tavo motina buvo tokia smulki, kad pratilpdavo pro mano vestuvinį žiedą.” – “Jau geriau.” Man regis, juodu iš tiesų vienas kitą mylėjo.
Tetos Sofijos vyras buvo pabėgęs. Nuo to laiko ji buvo tik pribuvėja visoms, tarp jų ir mano motinai. Nepasakytum, kad tai nereikšminga, juk galima ir tokiu būdu palikti pėdsakus, kaip ir ant mano kaukolės. Kartais čiuopiu galvos odą ir tariuosi radusi tą vietą, kur ji suformavo man apvalią galvą. Anuomet ji, jauna advokatė, grįžusi į Vokietiją ir pastojusi nuo savo vyro, pražydo. Vyras jos laukė tik todėl, kad senelė Dievo pavedimu reguliariai jam droždavo pamokslus.
Jis prašapo prieš pat Zizi, jųdviejų sūnui, ateinant į pasaulį,– net Dievas nebeįstengė vyriškio sulaikyti. Niekas daugiau jo nematė. Vakare teta atsigulė greta jo miegoti, ryte prabudusi nieko šalia neberado. Nuo to laiko ji labai mažai kalbėdavo, nors nebuvo liūdna. Paprasčiausiai ji nebeturėjo ką pasakyti.
Teta nieko nesakė ir mano gimimo dieną, kai motina pasišaukė ją, kad suveržtų korsetą, – mat keliauti traukiniu ji norinti būdama geros figūros. Kiek tik įmanoma nėščiai moteriai. Teta stabtelėjo ant slenksčio, į prijuostę nusišluostė rankas, priėjo prie motinos, suėmė raištelius, viena koja įsirėmė į sieną, kaip tėvas visada darydavo, ir ėmė veržti. Manęs, tūnojusios motinos kūne, niekas neklausė, ar man tai priimtina…

Iš vokiečių kalbos vertė Angelė Barkauskienė

Apie autorių ir knygą
Catalin Dorianas Florescu – 1967 m. Rumunijoje gimęs šveicarų prozininkas. Studijavo Ciuricho universitete psichologiją ir psichopatologiją, vėliau – geštalto terapiją, gydė narkomanija sergančius žmones. Nuo 2001-ųjų yra laisvas rašytojas, pragyvenantis iš kūrybos. Visas savo knygas parašė vokiečių kalba. Romanas “Zaira” (2008 m.) pirmuoju asmeniu pasakoja marionečių teatro aktorės Zairos istoriją. Rengdamasis knygai C.D.Florescu ilgai domėjosi lėlių teatrais ir jų pastatymais.