Prieš prasidedant ekonominei krizei ekonomikos augimą jautė ir savivalda, ir valstybė, bet nuo 2011 m. jį jaučia tik valstybė.

Lietuvos savivaldybių asociacija (LSA) netrukus rinksis į dvidešimtąjį suvažiavimą. Regis, atidengtos visos savivaldą slegiančios problemos, bet reikiamų sprendimų nėra. Ypač didelį smūgį savivaldybėms sudavė ekonominė krizė ir jos laikotarpiu priimti sprendimai. Nors kalbama, kad kuo daugiau funkcijų reikia perduoti savivaldybėms, realybė liudija ką kita: savivaldybėms savarankiškumo nepadaugėjo.
Šiame suvažiavime dar kartą bus priminta apie netesėtus valdžios pažadus, įvardytos ekonominės krizės pasekmės Lietuvos savivaldai ir pasiūlyta, kaip tikslingai jas šalinti.
LSA prezidentas Druskininkų meras Ričardas Malinauskas pripažįsta, kad ši Vyriausybė labiau įsiklauso į savivaldybių nusiskundimus. Tačiau ypač skaudina, kad per pastarąjį laikotarpį neatsirado pasitikėjimo savivalda iš kai kurių Seimo narių, tam tikrų ministerijų pusės.

Siekti ekonominės naudos nemotyvuojama
Pasak LSA direktorės Romos Žakaitienės, visos Vyriausybės kalba apie darbo vietų kūrimą, investicijų pritraukimą į regionus, tačiau per mažai kreipiama dėmesio, kad tai daryti savivaldybėms trūksta motyvacijos.
LSA jau ne vienus metus įtikinėja, kad savivaldybių motyvaciją gerokai pakerta savivaldybėms tenkančio gyventojų pajamų mokesčio (GPM) dalies neteisėtas mažinimas ir savivaldybių biudžetų savarankiškų pajamų didėjimo ribojimas. Belieka tikėtis, kad ši Vyriausybė ryšis priimti regionų plėtrą užtikrinančius sprendimus.
Iki 2011 m. didžioji dalis gyventojų pajamų mokesčio įplaukų prognozuojamo prieaugio likdavo savivaldybių biudžetams. Tačiau nuo 2011 m. Vyriausybė nusprendė, kad savivaldybės turėtų atiduoti valstybės biudžetui visą GPM prognozuojamų įplaukų padidėjimą. Dėl tokio pakeitimo GPM prognozuojamos įplaukos į valstybės biudžetą 2013 m., palyginti su 2012-aisiais, padidėjo net 25 proc. Būtent tokios pajamų dalies neteko savivaldybės.
Jei kuriame nors regione atidaroma gamykla ir atsiranda naujų darbo vietų, savivaldybės gyventojai to nejaučia, nes surenkami didesni mokesčiai paskirstomi kitiems.
Todėl suvažiavime LSA dar kartą siūlys keisti Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymą ir neriboti savivaldybių pajamų didėjimo, nustatant, kad savivaldybėms tenkančiam GPM procentui skaičiuoti kaip pagrindas turi būti imamas einamiesiems metams patvirtintas galiojantis GPM procentas.
“Suvažiavime priimsime rezoliuciją, siūlydami, kad vėl būtų taikoma ikikrizinio laikotarpio finansavimo metodika, kai ekonomikos augimą jautė ir savivalda, ir valstybė, bet nuo 2011 m. augimą jaučia tik valstybė”, – pabrėžia R.Žakaitienė.
Tada padidėtų paskatos savivaldybėms dar aktyviau skatinti darbo vietų išlaikymą ir kūrimą, verslumą, investicijas, ekonomikos plėtrą bei mokestinių pajamų didėjimą savo teritorijoje. Taip padidėtų galimybės užtikrinti kuo didesnį valstybės biudžeto ir kitų fondų pajamų gausėjimą.
LSA ne kartą kreipėsi į valstybės valdžios ir valdymo institucijas prašydama spręsti savivaldybių biudžetų subalansavimo problemas, kad gyventojų pajamų mokesčio įplaukos būtų teisingai padalijamos tarp valstybės ir savivaldybių, atsižvelgiant į ekonomikos augimą ar traukimąsi. Asociacijos nuomone, savivaldybių finansinė būklė pagerės ir pradelsti įsiskolinimai sumažės tik tada, kai Seimas ir Vyriausybė patobulins ar atkurs savivaldybėms tenkančio gyventojų pajamų mokesčio procento nustatymo formulę ir neberibos savivaldybėms planuojamų savarankiškų pajamų didėjimo.

Skęsta skolose
Pastaraisiais metais nustatant savivaldybėms tenkantį GPM procentą iš savivaldybių buvo atimamas visas planuojamas GPM įplaukų natūralus prieaugis ir atiduodamas tik valstybės biudžetui. Dėl to atsirado didelių pradelstų kreditinių įsiskolinimų, kurie trukdo ir verslo, ir darbo vietų plėtrai. Savivaldybių pradelsti kreditiniai įsiskolinimai 2009 m. sudarė 147,2 mln. Lt, o šiemet siekia jau 391,4 mln. Lt ir, palyginti su 2009-aisiais, padidėjo 244,2 mln. Lt.
Dėl tokių didelių skolų daugelis savivaldybių nebegali skolintis, todėl iš dalies užkertamas kelias vykdyti ES lėšomis finansuojamus projektus, nes reikalaujama, kad savivaldybė savo lėšomis prisidėtų ne mažiau kaip 15 proc. Ką daryti, jei savivaldybės tokių lėšų neturi? Taigi LSA prašo sumažinti savivaldybių prisidėjimo dalį nuo 15 iki 7,5 proc.
Kitas savivaldybių skaudulys – per ekonominę krizę dramatiškai išaugintas socialinių pašalpų gavėjų skaičius. Valstybės teikiama socialinė parama 2012 m., palyginti su 2009 m., padidėjo net keturis kartus, jos suma pasiekė daugiau nei 800 mln. Lt per metus. Kai kuriose savivaldybėse tokių paramos gavėjų prašomos sumos didėjo daugiau nei aštuonis kartus. Todėl savivaldybėms iš valstybės biudžeto reikėjo skirti vis daugiau specialiųjų tikslinių dotacijų socialinėms pašalpoms ir kompensacijoms išmokėti.
“Negerai, kad specialioji tikslinė dotacija buvo paskirta tiesiog pravalgymui. Šiuos pinigus reikėjo panaudoti gyventojų užimtumo didinimui, jų įtraukimui į darbo rinką ar panašiems tikslams. Kai ši funkcija buvo perduota savivaldybėms, matome, kad padėtis smarkiai pagerėjo”, – pabrėžia LSA vadovė.
Šiuo sprendimu socialinės pašalpos tenka tiems, kuriems jų tikrai reikia. Savivaldybės tuo suinteresuotos ekonomiškai, nes joms paliekama socialinėms pašalpoms skirta, bet nepanaudota lėšų dalis.
Tačiau šis pavyzdys bene išskirtinis, nes daugelyje sričių savivaldybių sprendimų priėmimo laisvę badoma riboti. Pavyzdžiui, iki šiol vandens kainą galėjo nustatyti pačios savivaldybės, bet Seime svarstomas įstatymo projektas, ir ši funkcija greičiausiai bus atiduoda Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai (VKEKK).
R.Malinauską stebina ir kai kurie valdžios sprendimai, susiję su šilumos ūkiu. Pavyzdžiui, kai kurios savivaldybės buvo priverstos šilumos ūkį perduoti privačioms įmonėms. VKEKK turėjo prižiūrėti ir patikrinti privatininkus, kad šie nenuskriaustų žmonių. Tačiau dabar kalčiausios liko savivaldybės, neva nesugebančios sukontroliuoti privačių įmonių savininkų ir apriboti jų pelnų. Išties socialinio teisingumo turėtų siekti valstybės institucijos, tokios kaip jau minėta VKEKK.
“Susidaro įspūdis, kad funkcijos, su kuriomis nesusitvarko valstybė, perduodamos savivaldybėms, – stebisi LSA prezidentas. – Šios, būdamos arčiausiai žmogaus ir praktiškai žinodamos padėtį, su sunkumais susitvarko. Pavyzdžiui, atliekų srityje savivaldybės problemas geriau ar blogiau išsprendė, daugiabučių namų renovacija taip ir nepajudėjo, kol nebuvo įtrauktos savivaldybės, socialinės paramos mokėjimas optimizuojasi, kai šią funkciją perėmė savivaldybės.”
Savivaldybėms reikėtų rodyti daugiau pasitikėjimo ir perduoti tas funkcijas, kurias jos galėtų vykdyti geriau. Tačiau kol kas vis dar yra kitaip.
Vilniaus universiteto docentas dr. Egidijus Bikas ir dėstytoja Irma Kamarauskienė, atlikę išsamų tyrimą, nustatė, kad Lietuvos politika finansų srityje tik iš dalies atitinka Europos vietos savivaldos chartiją. Fiskalinės decentralizacijos principas, o kartu ir savivaldybių savarankiškumas dar nėra įgyvendintas tokiu lygiu, kuris atitiktų tikros savivaldos reikalavimus.

Savivaldybių biudžetai santykinai mažėja
R.Malinauskas pabrėžia, kad valstybės biudžetas grįžo į laikotarpį iki krizės, o savivaldybių biudžetai, deja, kaip buvo sumažinti 2009-aisiais, taip ir liko neatkurti. Kai kurių savivaldybių pajamos savarankiškoms funkcijoms atlikti sumažėjo net apie 30 proc. Niekas nepaneigs, kad per pastaruosius metus įvairios prekės ir paslaugos tik brango.
“Jei savivaldybės atgaivina įvairius bendruomenės objektus, parkus, skverus, rūpinasi savo miestais ir sugrąžina jiems europietišką veidą, infrastruktūros išlaikymo sąnaudos tik didėja. Tačiau savivaldybių biudžetai – anaiptol. Taigi LSA suvažiavimo rezoliucijoje ir bus sakoma: leiskime gyventi ne tik valstybei, bet ir savivaldybėms ikikriziniu biudžetu”, – sako LSA prezidentas.
Pabrėžtina, kad savivaldybių biudžetų pajamų dalis nacionalinio biudžeto pajamose pastaraisiais metais mažėjo nuo 13 proc. 2008 m. iki 10,84 proc. 2012-aisiais. Tačiau valstybės biudžeto pajamos gerokai didėjo jau nuo 2011 m. Labiausiai akis bado savivaldybėms neskirtos lėšos iš Kelių priežiūros ir plėtros programos. Pavyzdžiui, 2011–2012 m. savivaldybėms buvo skirta apie 200–220 mln. Lt valstybės biudžeto asignavimų. Tai du kartus mažiau, nei planuota skirti 2008 m. O kelių padėtis savivaldybėse labai prasta. Patobulintą asfalto ir trinkelių grindinio dangą turi tik apie 16 proc. vietinių kelių bei gatvių.
Ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius atsigręžė į regionų problemas, įvairiuose Lietuvos miestuose rengiamos diskusijos, į jas įtraukiant ir savivaldos atstovus. Belieka viltis, kad savivaldos atstovų žodis bus išgirstas ir reikiamos įstatymų pataisos padarytos.

GPM prognozuojamų įplaukų į valstybės biudžetą padidėjimas (proc.)
2012 m. (palyginti su 2011 m.)    20
2013 m. (palyginti su 2012 m.)    25

Savivaldybių biudžetų pajamų savarankiškoms funkcijoms atlikti pokyčiai 2008–2014 m.
Planas (mln. Lt)
2008    2009    2010    2011    2012    2013    2014
Savivaldybių biudžetų pajamos savarankiškoms funkcijoms    3843,532    3844,055    3326,995    3154,346    3235,417    3433,785    4235,516
Kasmetinis savivaldybių pajamų pokytis        0,532    –517,06    –172,649    81,071    198,368    801,731
Savivaldybių išlaidų pokytis dėl centrinės valdžios sprendimų:
išlaidų padidėjimas    258,588    0    138,043    597,241
išlaidų ekonomija    225,025    173,134    0
Realus savivaldybių pajamų pokytis, įvertinant išlaidų pokytį    –258,065    –292,035    0,485    81,071    60,325    204,49
Realus savivaldybių pajamų pokytis 2014 m., palyginti su 2008 m.     –203,729

Lietuvos savivaldai trūksta savivaldos – kaip iššifruoti šią dažnai savivaldybininkų kartojamą frazę, aiškinamės su Savivaldybių asociacijos direktore Roma Žakaitiene.

R.Ž.: Savivaldybės visada kartoja, kad nenori tapti vykdomaisiais komitetais, – jos nori būti savarankiškesnės. Funkcijų centralizacija ar, atvirkščiai, jų primetimas savivaldybėms neklausiant, ar jos gali jas įgyvendinti, ir dar be reikiamo finansavimo, – viena esminių problemų Lietuvoje. Tą pastebi ne tik pačios savivaldybės: Europos Tarybos Vietos ir regionų valdžios kongreso monitoringo grupė, šiemet po vienuolikos metų vėl vertinusi, kiek savivalda Lietuvoje atitinka Europos vietos savivaldos chartiją, pasigedo daugiau finansavimo savivaldybėms deleguotoms funkcijoms atlikti, bendruomenių nuomonės priimant sprendimus, didesnės valdžios decentralizacijos, kad jos institucijos būtų kiek įmanoma arčiau žmogaus.
Daug buvo tikimasi iš apskričių reformos – kad savivaldybės galės priimti daugiau sprendimų. Deja, funkcijų padaugėjo mažai.
VEIDAS: Merai labiausiai piktinasi, kad savivaldai neperduota tvarkyti žemė. Ar tai iš tiesų didysis regionų plėtros trukdis?
R.Ž.: Jei savivaldybėms būtų atiduota žemės disponavimo – ne nuosavybės – teisė, būtų lengviau pritraukti investuotojų, operatyviau įgyvendinti projektus. Europoje beveik visur savivaldybės disponuoja žeme, į tai jau antrą kartą atkreipė dėmesį ir minėta Europos Tarybos monitoringo grupė.
VEIDAS: Tačiau aiški ir priežastis, kodėl priimtas toks sprendimas: korupciniai skandalai savivaldybėse neduoda pagrindo pasitikėti.
R.Ž.: Visuomenės apklausų duomenimis, savivaldybėmis žmonės pasitiki labiau nei Vyriausybe ar Seimu. O savivaldybių yra šešiasdešimt, tad kai kurioje nors vienoje nutinka kas blogo, prilimpa visoms.
Ne tik Lietuvoje centrinė valdžia tikina, kad ji geriau tvarkys reikalus, nes valdo biudžetą. Bet turėdamos savarankišką biudžetą, ir savivaldybės galėtų gerai tvarkytis. Dabar jos iš tiesų labai priklausomos nuo centrinės valdžios, o pasitikėjimą juk gali įgyti tik turėdamos tokias pareigas, kuriomis gali įrodyti, jog tikrai galima jomis pasitikėti.
VEIDAS: Kokių funkcijų, be disponavimo žeme, savivaldybės nori, bet negauna?
R.Ž.: Jei jau savivaldybės pagal įstatymą yra už kurią nors sritį atsakingos, pavyzdžiui, už šilumos ūkį, tai norėtų būti atsakingos iki galo – kad joms leistų ir nustatyti šilumos kainas. Baiminamasi, kad prieš rinkimus tai būtų politizuojama – neva numušamos kainos, taip sužlugdant šilumos tiekimo įmones. Bet rinkimai vyksta ir į centrinę valdžią, o prieš juos priimama visokių populistinių dalykų.
VEIDAS: Vis dėlto savivaldybės labai skirtingos: teisės vienodos, bet prieniškiai priversti už šilumą mokėti beveik dvigubai brangiau nei molėtiškiai.
R.Ž.: Pagrindinis šilumos kainos dėmuo – kuro kaina, o ji priklauso ir nuo valstybės politikos, kiek deramasi, kad ji būtų mažesnė. Dabar visi sako: būtų pigiau, jei visur šildymui būtų naudojamas biokuras. Tačiau reikia prisiminti, kad gavusios ES struktūrinių fondų pagalbą pačios savivaldybės turėjo nuspręsti, kur investuoti: į vandentvarką, biokuro katilus ar kitą opiausią regionui problemą. Tos savivaldybės, iki kurių buvo nutiesti dujų vamzdžiai, investavo į kitas sritis, nes dujos buvo pigios, kiti buvo priversti ieškoti kuro alternatyvų. Šiandien pastarieji išlošė – moka už šilumą pigiau.
Savivaldybės deda visas pastangas, kad per ateinantį 2014–2020 m. ES finansinį laikotarpį ES paramą investuotų į biokatilus, mat nors biokuras pigesnis už dujas, jei savivaldybės pertvarkytų šilumos tiekimą tik skolindamosi iš bankų, šilumos kaina būtų dar didesnė nei dabar.
VEIDAS: Kaip vertinate tai, kad vis daugiau savivaldybių reiškia norą perimti į savo rankas šilumos, kitas komunalinių paslaugų įmones? Kodėl Lietuvoje negalioja aksioma, kad privačios įmonės tvarkosi efektyviau?
R.Ž.: Negalima sakyti, kad paslaugų kainą lemia nuosavybės forma. Savivaldybės nori ne tiek perimti įmones, kiek kitokios kainų už paslaugas nustatymo metodikos. Dabar gyventojai nebepajėgia susimokėti už šilumą, tikinama, jog sumažinus kainas įmonės bankrutuotų, bet paskui paaiškėja, kad jos dirba pelningai, ir tie pelnai didesni, nei galėtų būti. Savivaldybės garantuoja, kad jei jos turėtų daugiau įtakos nustatant šilumos kainas, šios būtų mažesnės. Bet vėl žadama kažką atimti iš savivaldybių, atiduoti valstybės įmonei.
VEIDAS: Vis dėlto kas lemia didžiulius skirtumus tarp savivaldybių, pradedant gatvių valymu žiemą? Gal dėl to ir linkstama labiau pasitikėti viena nacionaline įmone?
R.Ž.: Daug kas priklauso nuo tarybų narių reiklumo. Tačiau nevienodi ir savivaldybių finansavimo šaltiniai, pavyzdžiui, priskirtos prie probleminių ar esančios Ignalinos atominės elektrinės regione gavo papildomą finansavimą. Arba štai Vilnius surenka daugiau gyventojų pajamų mokesčio, bet yra donoras kai kurioms kitoms savivaldybėms, todėl negali vykdyti norimų investicinių projektų, turi skolų. Savivaldybių finansavimo metodika neturėtų būti tokia, kad visas krūvis būtų užkrautas vienam ar dviem miestams.
Jau ne kartą keltas klausimas, ar savivaldybės turi išgyventi tik iš gyventojų pajamų mokesčio. Pokyčių esama: padidindamos turto mokestį jos jau gali priversti juridinius asmenis geriau tvarkyti savo turtą. Visame pasaulyje turto mokestis yra savivaldybių, bet pas mus jį moka tik juridiniai asmenys.
Be to, kitokia turėtų būti ir Lietuvos regioninė politika. Dešimt regionų plėtros tarybų, į kurias įeina merai ir tarybų nariai, turėtų turėti daugiau funkcijų, rūpintis to regiono bendrais projektais, o ne tik padalyti nelabai didelius europinius pinigus. Žinoma, norėtųsi, kad regioninei politikai 2014–2020 m. iš ES būtų skirta ne 11 proc., kaip dabar, o kur kas didesnė suma.
VEIDAS: Tačiau mūsų savivaldybės skiriasi ne tik viena nuo kitos. Ypač didžiuliai skirtumai tarp mūsų provincijos savivaldybių ir, tarkime, Vakarų Europos savivaldybių – ten lauko tualetų neberasi.
R.Ž.: Dėl to kaltas ir mūsų pripratimas. Pavyzdžiui, vykdant geriamojo vandens  ES reikalavimus daug kur nutiesti vamzdžiai, bet kai kur žmonės kategoriškai atsisako prisijungti, jei tik reikia už savo pinigus nutiesti kelis metrus trasos. Jie motyvuoja, kad šulinio vanduo skanesnis.
VEIDAS: Savivaldybės nori daugiau finansinio savarankiškumo, bet mažuma merų sugeba rasti investuotojų, imtis ambicingų projektų.
R.Ž.: Viskas priklauso nuo žmonių: jei savivaldybėje – darbinga, kūrybinga, stipri komanda, galima laukti gero rezultato. Gaila žiūrėti, kaip sunkiai dirba tos tarybos, kurių merams visą laiką reikia laviruoti tarp partijų, stengiantis išsilaikyti. Todėl Savivaldybių asociacija jau seniai siūlo įteisinti tiesioginius merų rinkimus. Tai turėtų stabilizuoti darbą savivaldybėse, sutelkti jas ūkinei veiklai, o ne politinei kovai.
VEIDAS: Kaip suprasti: savivaldybės skundžiasi, kad turi per mažai funkcijų, tačiau jas gavusios vėl dejuoja nepajėgiančios jų vykdyti?
R.Ž.: Per ketverius metus savivaldybių biudžetai sumažinti 607,7 mln. Lt, o funkcijos tos pačios. Džiaugiamės, kad atsirado nors viena – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kuri ne buldozerio principu primetė naują tvarką, o pasiūlė eksperimentą: savivaldybėms prisiimti atsakomybę skirstant socialines pašalpas. Manau, kitąmet bus dar daugiau norinčiųjų prisidėti prie šio eksperimento.
Asociacija turi dar vieną siūlymą: savivaldybėms leisti sutaupytas lėšas pasilikti kitoms socialinėms reikmėms, ir tada nebereiks nė eksperimento. Savivaldybės kelia klausimą tik dėl kompensacijų už šildymą: jei šiluma brangs nepaisant savivaldybių valios, tai turi likti valstybės deleguota funkcija su tam skirtais biudžeto pinigais.
VEIDAS: O kaip savivaldybės vertina siūlymus joms perimti daugiabučių renovavimą?
R.Ž.: Vis daugiau diskutuojama, kad savivaldybių įmonės būtų atsakingos už atskirų kvartalų renovavimą, būtų kredito ėmėjos. Savivaldybės to nesikrato: asociacija pasirašė susitarimą su Aplinkos ministerija, Būsto ir urbanistinės plėtros agentūra. Bet siūlome susieti renovavimo programą su kompensacijomis už šildymą, nes šiandien įkalbinti renovuoti namą žmones, gaunančius kompensacijas, beveik neįmanoma.
VEIDAS: Kodėl Lietuvoje stringa savivaldos reforma? Likome vieni iš nedaugelio ES teturinčių vieną savivaldos lygį?
R.Ž.: Dar 2007 m. asociacija pareiškė savo nuomonę: Lietuvoje savivalda užtektinai reformuota. Daugiau savivaldybių steigti nereikia, nes dabartinės tokio dydžio, kad jų biudžetas sudaro galimybes jas vystyti, o lėšų patrupinimas nieko gero neduotų. Beje, ir Europoje, pavyzdžiui, Danijoje, Latvijoje, kitose šalyse, savivaldybės stambinamos.
Pas mus kai kas siūlo visoms seniūnijoms suteikti savivaldybių statusą – tada jų turėtume 550. Bet jau šiandien savivaldybėms regionuose trūksta kvalifikuotų specialistų, pavyzdžiui, architektų. Antra, tokiu atveju iš biudžeto išlaikoma valdininkų armija didėtų, bet klausimas, ar užtikrintume didesnę jų paslaugų kokybę. O juk apskričių reforma siekta mažinti biurokratų kiekį.
Ko tikrai trūksta, tai žmonių dalyvavimo savivaldoje. Ieškome būdų, kaip stiprinti bendruomenes: atsirado seniūnaičių institucija, 8 mln. Lt suma skiriama bendruomenių projektams – gavusios po 100 ar 200 tūkst. Lt jos pačios apsisprendžia, ar keliuką asfaltuoti, ar kultūros centre salytę įsirengti.
VEIDAS: Bet ar jūs pažįstate savo seniūnaitį?
R.Ž.: Nei jį rinkau, nei pažįstu. Seniūnaičiai prigijo kaimiškose vietovėse, kur buvo stiprios bendruomenės. Dažnai vyksta diskusijos, ar miestuose apskritai reikalingos net seniūnijos, pavyzdžiui, Klaipėdoje, Panevėžyje jų nėra. Nors miestų teritorijos didelės, gyventojų daug, bet jų savivaldybės pajėgios užtikrinti ir seniūnijų funkcijų vykdymą.
VEIDAS: Koks yra siektinas savivaldos Lietuvoje modelis ir kaip jį pasiekti?
R.Ž.: Savivaldybės nori teisių, nebijo atsakomybės ir siekia tokios sistemos, kuri leistų dirbti stabiliai. Dabar egzistuojančios galėtų pakankamai gerai tvarkytis, jei tik bus tam reikalingas finansavimas, atsiras daugiau tiesiai į savivaldybę ateinančių mokesčių – gyventojų pajamų, turto, gal net dalis PVM. Reikia, kad savivaldybės aiškiai žinotų, už ką jos atsako, ir kartu su centrinės valdžios institucijomis – darbo birža, mokesčių inspekcija ir kt. – spręstų tos teritorijos problemas. O stabilumo pridėtų ir tiesioginiai merų rinkimai.

“Įgyti pasitikėjimą savivaldybės gali tik turėdamos tokias pareigas, kuriomis gali įrodyti, kad jomis tikrai galima pasitikėti.”

BFL

– Su kokiomis nuotaikomis savivaldybės įžengė į naujuosius metus?
R.Ž.: Su gana įvairiomis. Asociacijai pagaliau pavyko pasiekti, kad šiemet savivaldybių skolinimosi limitai būtų atkurti iki 2011 m. lygio. Tai reiškia, kad svarbūs europiniai projektai savivaldybėse galės būti tęsiami. 2012 metai bus rekordiniai savivaldybėms panaudojant Europos Sąjungos ir kitų šalių paramos lėšas, tačiau nepamirškime, kad šiems projektams įgyvendinti naudojamos savivaldybių pajamos, skirtos savarankiškoms funkcijoms atlikti (jos ir taip skurdžios), arba skolintos lėšos.
Savivaldybėms, be abejo, daug rūpesčių sukėlė „Snoro“ banko griūtis. Gerai, kad Vyriausybė gana greitai sureagavo ir padėjo savivaldybėms užtikrinti atlyginimų bei socialinių išmokų mokėjimą, be to, suteikė galimybę skolintis iš valstybės. Tačiau skolinimasis vis tiek yra su palūkanomis, ir metų pabaigoje skolą reikės grąžinti. Labiausiai savivaldybės baiminasi, ar „Snoro“ turtas bus realizuotas iki šių metų pabaigos ir bus įmanoma atgauti indėlius, antraip 2013-ieji bus dar sudėtingesni metai.
Jei kalbėsime apie biudžetą, šiemet nuo savivaldybių nukirpta dar 75 mln. Lt. Iš viso nuo 2008-ųjų iš savivaldybių be jokio teisinio pagrindo buvo atimta apie 612 mln. Lt (2009 m. – 150; 2010 m. – 127,7; 2011 m. – 260 mln. Lt).
Kitas ypač skaudus dalykas – 107 mln. Lt sumažintas moksleivio krepšelis, tad savivaldybės priverstos keisti klasių dydį, kai kuriais atvejais sujungti mokyklas, ir tai daroma tik bandant išgyventi.
– O kaip savivaldybės vertina naujos socialinių pašalpų mokėjimo tvarkos įvedimą?
R.Ž.: Turime penkias savivaldybes – Akmenės, Panevėžio, Raseinių, Radviliškio ir Šilalės rajonų, kurios pačios pasisiūlė išbandyti naująjį modelį: teikti socialinę paramą nepasiturintiems gyventojams kaip savarankišką funkciją.
Noriu pasidžiaugti, kad bene pirmą kartą toks svarbus siūlymas išbandyti naują metodą nebuvo stumiamas buldozeriniu būdu ar privalomai nuleistas iš dangaus. LSA įdėjo daug pastangų, kad tokio modelio efektyvumas pirmiausia būtų išbandytas bandomosiose savivaldybėse ir įsitikinta, ar, įtraukus vietos bendruomenę į paramos teikimo ir organizavimo procesus, paramos teikimas taps tikslingesnis bei veiksmingesnis. Labai džiaugiamės, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija išgirdo mūsų argumentus. Juo labiau kad visi sutariame dėl esminio tikslo – mokėti socialines išmokas tik tiems, kuriems tikrai reikia, o visus kitus skatinti dirbti, užsiimti savo verslu.
– Ar dažnai savivaldybių ir aukščiausiosios valdžios bendradarbiavimas būna toks sklandus?
R.Ž.: Esame pasiekę iš tiesų nemažai – vien tai, kad visi svarbūs su savivalda susiję teisės aktai turi būti derinami su LSA, leidžia mums stiprinti savivaldos pozicijas ir ginti gyventojų interesus. Pagrindiniai mūsų darbo įrankiai – derybos, vietos specifikos išmanymas ir profesionalių specialistų argumentai. Todėl būna keblu, kai tų argumentų ne tik nesiklausoma, bet tiesiog nukertama kaip kirviu – bus tik taip ir ne kitaip. Visa apibendrinta Lietuvos savivaldybių nuomonė, kuriai atstovaujame, tiesiog ignoruojama.
Sudėtinga ir tai, kad savivaldybėms primetami vis nauji įsipareigojimai, kuriems atlikti neskiriama lėšų. Arba iš pradžių skiriamas dalinis finansavimas, o vėliau jis mažinamas ar iš viso panaikinamas. Savivaldybių teisės toliau siaurinamos, geriausias to pavyzdys – kišamasi į tas sritis, už kurias pagal Lietuvos įstatymus atsakingos savivaldybės: tai vandens ūkis ir atliekų tvarkymas. Pavyzdžiui, visais būdais bandoma apsunkinti savivaldybių dalyvavimą arba išstumti jas iš tam tikrų veiklos sferų įsileidžiant privatų operatorių. Taip netrukus sulauksime situacijos, apie kurią vis dažniau diskutuojama šilumos ūkyje: dar neseniai buvo skatinama nuomoti jį privačioms įmonėms, o dabar linkstama prie perdavimo valstybei.
– Šilumos ūkis savivaldybėms apskritai yra viena opiausių sričių.
R.Ž.: Šiandien savivaldybių vaidmuo šilumos ūkio sektoriuje formalus, nors savivaldybės yra šilumos ūkio savininkės ir yra labiausiai kaltinamos dėl didelių sąskaitų. Tačiau realiai šilumos kainas nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Savivaldybių darbą apsunkina ir aiškios valstybės politikos šilumos sektoriuje nebuvimas.
Asociacijos pozicija šiuo požiūriu aiški – savivaldybės yra pasirengusios prisiimti atsakomybę, tačiau nori turėti ir teisę priimti sprendimus.
– Ar visuomet tokiais svarbiais klausimais pavyksta suderinti visų 60-ies savivaldybių poziciją?
R.Ž.: Visi sprendimai asociacijoje priimami per savivaldos interesų prizmę. Jei nacionalinė valdžia prima sprendimą, kuris kenkia savivaldai, asociacijos nariai vieningai pasisako prieš tai, nepaisydami priklausomybės valdančiųjų partijai ar opozicijai. Tai didelis stimulas dirbti.