"Veido" archyvas

Prieš 600 metų Torno taika įtvirtino Žalgirio mūšyje pasiektą pergalę – Žemaitija buvo grąžinta Lietuvai, o Vokiečių ordinas pripažino savo pralaimėjimą.

Formaliai žiūrint Torno taika ir Žemaitijos grąžinimas Lietuvai buvo tik laikina ordino nuolaida – iki Vytauto ir Jogailos gyvos galvos. Bet vargu ar kas abejojo, kad šią išlygą Vytautas ir Jogaila vertino ne daugiau kaip formalumą. Tokia ji ir buvo.

Lenkija pralaimėjo taiką. Bet ne Lietuva

Žalgirio mūšis buvo mūšis dėl Žemaitijos. Nors lenkų istorikai paprastai tikina, kad Lenkijos kariuomenė suvaidino didesnį vaidmenį mūšio lauke, ir galėtume galų gale demokratiškai sutikti, kad abiejų kariuomenių indėlis buvo vienodai svarbus, bet kai kalba pasisuka apie Žalgirio pergalės rezultatus – 1411 m. vasario 1 d. sudarytą Torno (Torunės) taiką, daugelis lenkų istorikų, pradedant garsiuoju lenkų viduramžių analistu Janu Dlugošu, tegali atsidusti: Lenkija laimėjo mūšį, bet pralaimėjo taiką. 1411-aisiais Torne galutinai paaiškėjo, kas iš tiesų pasiekė pergalę Žalgirio mūšyje.

Torno taika beveik nieko nedavė Lenkijai. Tiesa, jai buvo grąžinta neseniai, 1409–1411 m. karo pradžioje, prarasta Dobrynės žemė, viena kita smulki teritorija ir sumokėta gana solidi 100 tūkstančių kapų čekų grašių kontribucija, bet viltis praplėsti Lenkijos karalystės teritoriją, jei tokia ir buvo, liko neišsipildžiusi.

Dabartiniai lenkų istorikai nurodo, kad Lenkijai buvo naudingas pats Vokiečių ordino susilpnėjimas. Tai tiesa, bet Lietuva gavo šį tą daugiau nei geopolitinės padėties pagerėjimą. Ji gavo tai, dėl ko ir pradėjo karą, – Žemaitiją.

Žemaitija – kovų arena

Konfliktas, atvedęs į Žalgirio mūšį ir Torno taiką, kilo Žemaitijoje. Vokiečių ordinas apie Žemaitijos prisijungimą svajojo dar nuo 1253-iųjų, Mindaugo karūnavimo metų, kai savo karūnavimo proga Mindaugas buvo užrašęs žemaičių valsčius Vokiečių ordinui kaip atlygį už paramą vidaus kare. Iš to nieko neišėjo. Žemaičiai pasipriešino ir 1260 m. liepos 13 d. sutriuškino ordiną Durbės mūšyje – tai buvo antras pagal dydį ir reikšmę mūšis Lietuvos istorijoje po Žalgirio.

Žemaičių pergalė lėmė Mindaugo atsimetimą nuo krikščionybės bei Vokiečių ordino globos. Tolesnės kovos su Vokiečių ordinu truko 150 metų. Nuo 1283 m. jos buvo nuolatinės. Per jas labiausiai kentėjo Žemaitija, kurios gynybai buvo sutelktos visos Lietuvos ir jai priklausančios Rusios jėgos.

Kęstučio, o vėliau ir Vytauto kovos su Jogaila pavertė Žemaitiją derybų su Vokiečių ordinu objektu. Istorikas Vytenis Almonaitis to meto Žemaitijos padėčiai paskyrė monografiją “Žemaitijos politinė padėtis 1380–1410 metais”. Šiame trisdešimt metų apimančiame laikotarpyje autorius išskyrė net 13 periodų, kai Žemaitijos politinė padėtis ir teisiniai bei faktiniai santykiai su Vokiečių ordinu ir Lietuva keitėsi. Lietuvos valdovai Žemaitiją tai perleisdavo Vokiečių ordinui, tai vėl susigrąžindavo, be to, ji galėjo savarankiškai priešintis ordinui, savanoriškai paklusti pas ordiną pabėgusiam Vytautui arba būti ordino užvaldyta.

Didysis 1409–1411 m. karas

1406–1409 m. Vokiečių ordinas buvo tvirčiausiai įkėlęs koją į Žemaitiją – ją valdė ir faktiškai, ir juridiškai, statėsi joje pilis. Bet kaip tik tuo metu Vytautas, nors oficialiai atsisakęs savo teisių į Žemaitiją, ruošė lemiamą smūgį ordinui. Jo slapta paskatintas ir jo kariuomenės paremtas 1409 m. gegužę kilo žemaičių sukilimas, nušlavęs visą krašte beįsitvirtinančią Vokiečių ordino administraciją.

Žemaičių sukilimas įžiebė karą, kurio kulminacija buvo 1410 m. liepos 15 d. įvykęs Žalgirio mūšis. Ordino galia buvo pakirsta visiems laikams.

Po mūšio Lenkijos ir Lietuvos kariuomenėms viena po kitos ėmė pasidavinėti Vokiečių ordino pilys, tačiau sostinės Marienburgo paimti nepavyko. Ordinas atsilaikė ir greitai atsiėmė prarastas pilis. Vietoj didžiojo magistro Ulricho Jungingeno skubiai išrinktas Henrikas Plauenas nenorėjo pripažinti, kad ordino galybė baigėsi, ir buvo kupinas ryžto tai paneigti. Tačiau tikrąją padėtį suvokę kryžiuočiai privertė jį derėtis dėl taikos.

1411 m. vasario 1 d. sudaryta Torno taika patvirtino Vytauto teisę į Žemaitiją iki jo ir Jogailos gyvos galvos. Vokiečių ordinas nebuvo galutinai sutriuškintas, tačiau jo galybė buvo pakirta visiems laikams. Torno taika buvo pirmoji ordino sudaryta taika, kuri fiksavo jo pralaimėjimą. Tiesa, dėl Žemaitijos statuso ir ribų vėliau dar tęsėsi diplomatinės kovos, peraugančios ir į karinius konfliktus.

Tolesni konfliktai ir Melno taika

Sudarius Torno taiką, iškart prasidėjo ginčai ir dėl Žemaitijos ribų. Vytautas buvo linkęs jas traktuoti kiek galima plačiau. Jis suskubo užimti dar XIV a. kovų metu prarastą Veliuoną ir Jurbarką (vokiečių 1343 m. pastatytą Georgenburgą). Kryžiuočius ypač erzino tai, kad 1412 m. Veliuonoje Vytautas atstatė galingą pilį.

Ginčą išspręsti abi pusės patikėjo Vengrijos karaliui Zigmantui Liuksemburgiečiui, kuris delegavo savo arbitrą Benediktą Makrą. Vytautas maloniai priėmė svečią ir pelnė jo palankumą, tad Benedikto išvados buvo palankios Lietuvai. Žemaitijos dalimi jis pripažino net Klaipėdą. Vokiečių ordinas, žinoma, nė nemanė tokių išvadų pripažinti.
Karingasis Vokiečių ordino magistras Henrikas Plauenas nenustygo vietoje. Jis pirmas pažeidė Torno taiką ir atnaujino karo veiksmus prieš Lenkiją. Blaiviau padėtį vertinantys kryžiuočiai iškart nuvertė Henriką Plaueną ir norėjo užglaistyti konfliktą, bet Vytautas su Jogaila nusprendė pasinaudoti proga ir dar kartą paspausti ordiną.

Buvo sutelkta didelė Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė ir 1414 m. surengtas naujas žygis į Prūsiją. Žygis pergalės nepelnė, nes kryžiuočiai vengė atviro mūšio. Tad greitai buvo sudarytos paliaubos ir tolesnis ginčas perkeltas į Konstanco bažnytinį suvažiavimą, vykusį 1414–1418 m. Šio suvažiavimo sprendimu įkurta Žemaičių vyskupystė buvo Vytauto ir Jogailos politinis laimėjimas, bet ginčas su ordinu liko galutinai neišspręstas.

1422 m. rugpjūtį Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė vėl įsiveržė į Prūsiją. Rugsėjo 27 d. prie Melno ežero (netoli Žalgirio mūšio lauko) buvo sudaryta taika, kuria ordinas visiems laikams atsisakė Žemaitijos. Galutinai Melno taika buvo ratifikuota Veliuonoje 1423 m. gegužę. Taip du šimtmečius trukęs Lietuvos karas su Vokiečių ordinu buvo baigtas visiems laikams.

Melno taika nustatyta vakarinė Lietuvos siena tapo stabiliausia Lietuvos siena. Užnemunėje ji nepakito iki šiol, o vokiečių valdžioje likusio Klaipėdos krašto riba galutinai buvo ištrinta tik po Antrojo pasaulinio karo.

"Veido" archyvas

Torno taikos faksimilė

Paskutinį spalio penktadienį per 200 lietuvių, rusų ir lenkų moksleivių iš Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos bendrojo lavinimo mokyklų Nemenčinės urėdijos miškuose iš skirtingų medelių suformuos rekordinio dydžio užrašą “Žalgiris 600″.

Planuojama, kad šis užrašas bus matomas net 2 kilometrų aukštyje, todėl juo galės grožėtis lėktuvų, besileidžiančių Vilniaus oro uoste, keleiviai.

“Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejus vertas visokeriopo mūsų dėmesio – juk tai mūšis, didele dalimi nulėmęs mūsų valstybės ir viso regiono likimą. Medžiai, pasodinti šia proga, išliks ilgiau už mus ir taps istorinės atminties gija, vedančia į ateitį. Būtent todėl, simboliškai, šioje medelių sodinimo akcijoje kvietėme dalyvauti moksleivius. Mes, galbūt, dar spėsime pamatyti subrendusius Žalgirio mūšiui pasodintus medelius, o mūsų vaikai juos matys ir pasenusius. Ši akcija – tarsi žinutė ateičiai”, – pasakojo Petras Auštrevičius, Seimo Europos klubo, inicijavusio akciją “Žalgiris 600″, prezidentas.

Generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas pabrėžė, kad nereikia tikėtis, jog jau pirmiausiais metais užrašas bus ryškiai matomas. Medžiai dar turės prigyti ir subręsti, tačiau kiekvienais metais užrašas turėtų ryškėti, o visu gražumu jis atsiskleis maždaug po 10 metų. “Medynai ir ąžuolynai Žalgirio mūšiui šiemet buvo sodinami nuo metų pradžios, bet šiam medynui ieškojome itin išskirtinės ir specialios vietos – norėjosi, kad žmonės turėtų galimybę į jį pažvelgti iš dangaus”, – sakė B. Sakalauskas.

Užrašas “Žalgiris 600″ bus suformuotas 6 hektarų plote. Planuojama, kad vienos raidės aukštis sieks 60 metrų, o plotis – 40 metrų. Raidėms suformuoti bus panaudota 7000 medelių, o aplink juos bus pasodinta dar 16 tūkst. medžių. Pasak Nemenčinės miškų urėdo Eligijaus Ryškaus, paruošiamieji ploto, kuriame bus sodinami medeliai, darbai jau vyksta ir juos tikimasi baigti iki numatytos sodinimo datos – spalio 29-osios.

Liepos 15-ąją minime Žalgirio mūšio pergalės 600-ąsias metinės – lietuviškos šlovės jubiliejų, iš naujo keliantį klausimą, ar šiandien esame jos verti.

"Veido" archyvas

Eksponatai iš Žalgirio mūšiui skirtos parodos Seimo rūmuose

Lietuvoje ir Lenkijoje dar noksta javai. Anuomet, prieš 600 metų, jie tikriausiai prinoko anksčiau, mat didysis kunigaikštis Vytautas buvo prasitaręs: “Kai prinoks javai, bus karas su vokiečiais…” Jo kariai žinojo, kad gavę ženklą turės pasiimti po penkis kepalus duonos ir išjoti. O rengtis karui jie buvo pradėję dar 1409 m., kai gavo nurodymą iš anksto pasirūpinti maistu – turėti po saiką rugių ir saiką avižų. Tūkstančiai raitelių ir pėstininkų, sulaukę ženklo, pajudėjo link jiems nežinomo Griunvaldo – Žaliagirės – į lietuviškos šlovės viršūnę.

Kol lietuvių sąmonėje bus gyvas Žalgirio mūšio aidas, tol bus gyva ir legendinė jų drąsa, įkvepianti mus taip pat garbingai įveikti šių dienų mūšius, kuriems nereikia nei iečių, nei kalavijų, nei patrankų. Taip galėtume suvokti didžiojo mūšio, užbaigusio kruvinus kryžiaus karus, išsaugojusio Lietuvai Žemaitiją ir visiems laikams padovanojusio moralinę teisę didžiuotis savo protėviais, tęsinį.

Karingieji protėviai

Minint Valstybės dieną Kaune prie pilies buvo atidengtas paminklinis akmuo Jonui Sungailai – Kauno seniūnui, vienam iš septynių Vytauto patarėjų vėliavininkų, kurie dalyvavo ir rengiantis Žalgirio mūšiui, ir jame kaunantis. Tai tik vienas iš tūkstančių didvyrių vardų, primenantis, kad didysis mūšis – ne mitas, ne legenda, o istorija, į kurią galėtų nuvesti ir dabartinių lietuvių genealoginės gijos.

Vis dėlto ryškiausiai iš istorijos ūkanų iškyla Lenkijos karalius Jogaila ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, kryžiuočių ordino magistras Ulrichas von Jungingenas, magistras Henrikas von Plauenas, maršalas Frydrichas Valenrodas, Lenkijos kariuomenės maršalas Zbignevas, Vytauto kariuomenės vadai Lengvenis Simonas, Žygimantas Kaributaitis, Petras Goštautas, žemaičių vadas Rumbaudas, Vilniaus seniūnas Manvydas, Ukmergės seniūnas Kęsgaila.
Kas būtų įvykę su Lietuva, jeigu ne Žalgiris? Prūsija jau buvo kritusi prieš Kryžiuočių ordino galybę. Neatsilaikė nei kuršiai, nei žiemgaliai. Iš Lietuvos vokiečiams rūpėjo atimti Žemaitiją, o iš Lenkijos – Dobrynės žemes prie Vyslos. Tik taip, nustūmę lietuvius ir lenkus nuo Baltijos jūros, jie galėjo sujungti savo valdas Prūsijoje ir Livonijoje.

Ordinas, iš Įsruties pilies nuolat puldinėjęs pagonių žemes, galėjo puoselėti ir nepagrįstų vilčių: juk Vytautas ir Švitrigaila jiems ne kartą buvo atidavę Žemaitiją. Tačiau ko verti buvo tie susitarimai? Ir vokiečiams, ir lietuviams buvo įprastas dalykas žygiuoti į svetimas žemes, plėšti ir griauti pilis. Ne vieną, ne keletą kartų, o dešimtis. Žalgirio mūšio didžiausio tyrinėtojo istoriko Mečislovo Jučo knygoje “Žalgirio mūšis” minima, kad iki 1410 m. vokiečiai lietuviškas vietoves plėšė 135 kartus, o lietuviai į Prūsiją žygiavo 55 kartus. Antroje XIV a. pusėje įsismaginęs Ordinas jau puldinėjo ir Vilnių, ir Trakus, ir Gardiną.

Du antausiai magistrui

Ordinas, kėsindamasis užgrobti Žemaitiją, tikėjosi paramos iš Lenkijos karaliaus Jogailos. Karalius tarsi turėjęs susiprasti ir atsidėkoti Ordinui už pagalbą 1382 m. įsitvirtinant Vilniuje. Bet po metų valdžion įžengė Vytautas, ir Jogaila negalėjo jo nepaisyti. Šių dviejų valdovų sąjunga Ordinui buvo neparanki. Vytautas baigiantis XIV a. buvo nusitaikęs atimti iš totorių rusų žemes ir susitarė dėl paramos su Ordinu, bet planas nepavyko. Vokiečiai, laikydami Vytautą sajungininku, skundėsi jam nepaklusniais žemaičiais. Ir ne be reikalo. Dar 1405 m. LDK valdovas buvo Ordino šalininkas. Jis netgi padėjo malšinti maištaujančius žemaičius. Matyt, tuo momentu jam tai buvo naudinga.

"Veido" archyvas

Vytauto Didžiojo biustas

Artėjančio karo pradžia buvo 1409 m. gegužę prasidėjęs žemaičių sukilimas. Vytautas pareiškė, kad “žemaičių klausimas nuo šiol yra mano klausimas”. Šiais žodžiais jis įspėjo Ordino magistrą po to, kai Ragainėje buvo sulaikyti javai, skirti po nederlingų metų badavusiems žemaičiams. Vidurvasarį Vytauto kariuomenė jau stovėjo Žemaitijoje, čia didysis kunigaikštis jau buvo paskyręs savo kaštelionus, valdininkus ir pakamarius.

Magistras pasijuto išduotas. Dar vieną antausį jis gavo iš lenkų, nors tikėjosi jų palaikymo. Bet lenkai tik santūriai pasiūlė iš viso nekariauti ir prisipažino, kad Vytauto neišduos. Magistras nepaklausė patarimo ir, paskelbęs karą Lenkijai, įžengė į Dobrynę. Rudenį Vytautas nusiuntė Jogailai piniginę paramą – 20 tūkst. kapų grašių, kad šis pasamdytų čekų ir moravų karių.

Magistras skundėsi visai Europai, kad Lenkijos karalius Jogaila susidėjo su Vytautu ir jo pagonimis, taigi reikia juos pamokyti. Bet Europa turėjo savų rūpesčių – tebevyko šimtametis karas tarp Anglijos ir Prancūzijos. Be to, į magistro skundus Vytautas viešai atkirto, kad Lietuva jau 24 metai kaip krikščioniška, kad joje statomos bažnyčios. O Jogaila Ordinui priekaištavo, kad šis netgi degina jau pastatytas bažnyčias.

Sąjungininkų žygis

Būsimo karo planas buvo aptartas 1409 m. gale, kai Jogaila ir Vytautas slapta susitiko Breste. Į šį susitikimą Vytautas pasikvietė savo pagalbininką – iš totorių ordos pabėgusį Dželalą Ediną. Didysis kunigaikštis sugebėjo įvertinti totorišką kovos meną. Kad ir kaip viskas buvo slapta, Ordino žvalgyba veikė gerai. Magistras ėmė telkti kariuomenę prie Lenkijos sienos.

Tačiau ne visomis naujienomis jis buvo linkęs tikėti. Išgirdęs, kad priešas stato pontoninį tiltą per Vyslą, magistras tik pasijuokė. O be reikalo. Jis netikėjo pasakojimais apie tiltą net ir tada, kai sąjungininkų kariai jau buvo juo persikėlę į kitą krantą.

Sąjungininkų kariuomenė pranoko Ordino ir jo talkininkų pajėgas, nors Ordino magistras ir tyčiojosi iš lietuvių, esą jie turį daugiau bokalų, ąsočių ir šaukštų, negu ginklų, o blaivūs būna tiktai iki pietų. Bet ir vėl magistras klydo. Jis neįvertino ne tik Vytauto karinio talento bei karinės drausmės, bet ir lenkų bei lietuvių sąjungos pavojaus, todėl atmetė taikos sutarties galimybę. Iš tiesų ši sąjunga prieš bendrą priešą buvo tiesioginė 1386 m. unijos su Lenkija pasekmė. Jogaila ne veltui pasitikėjo Vytautu, jo sugebėjimais ir paskyrė pagrindiniu karo tarybos nariu.

1410 m. birželio 3 d. lietuvių ir žemaičių kariuomenė iš Vilniaus patraukė link Gardino. Ten jos laukė rusų pulkai. Kai birželio gale jie visi pasiekė Narevą, Jogaila Vytautui į pagalbą iš savo kariuomenės atsiuntė dvylika būrių. Maždaug per savaitę Vytauto kariuomenė su 300 totorių įveikė apie 200 km kelią ir priartėjo prie lenkų stovyklos. Prie jų prisijungė čekai ir mozūrai. Liepos 3 d. Jogaila įsakė jungtinei kariuomenei žygiuoti į Ordino teritoriją. Dar po savaitės jie jau traukė per vokiečių žemes su pirmą kartą išskleistomis vėliavomis ir priartėjo prie Drevencos upelio. Anapus jo jau buvo įsitvirtinę kryžiuočiai.

Dangaus ženklai

Jogaila per savo pasiuntinį bajorą paskutinį kartą perdavė klausimą magistrui apie taiką. Vengrai, įsikūrę greta kryžiuočių stovyklos, patarinėjo priimti siūlomas sąlygas ir buvo pasirengę tarpininkauti, bet magistras negalėjo atleisti Jogailai, kad šis atvedė kariuomenę į jo kraštą. Jis troško keršyti. Tai, kad sužinoję atsakymą sąjungininkai atitraukė savo pulkus, magistrą įkvėpė neabejotinai pergalei. Beje, atsitraukiantieji irgi veržėsi į mūšį, tad pakeliui užgrobė ir sudegino Gilgenburgo miestą, nors Jogaila veltui mėgino sulaikyti. Ulrichas von Jungingenas to negalėjo dovanoti. Lemiamas mūšis priartėjo.

Kaip rašoma Juzefo Ignaco Kraševskio “Vytauto Lietuvoje”, paskutinė naktis prieš Žalgirio mūšį “karaliaus stovykloje buvo šviesi ir giedra, o netoliese esančią kryžiuočių stovyklavietę užgriuvo audra ir vėtra, kuri išvartė ir nunešė palapines (…). Viršum Jogailos stovyklos švietė giedras mėnulis, kai kas iš karaliaus kariuomenės regėjo ant jo disko lyg ir laimingo mūšio pranašiškus ženklus”.

Auštant visa Jogailos kariuomenė išžygiavo iš Gilgenburgo ir sustojo slėnyje tarp Tanenbergo ir Griunvaldo. Magistro kariuomenė su patrankomis buvo išdėstyta ant kalvos. Iki kryžiuočiams brangaus Marienburgo buvo likę mažiau nei šimtas kilometrų.

Vytautas taip išrikiavo pajėgas, kad išorėje buvo geriau ginkluoti ir išvaizdesni kariai su stipresniais žirgais, o už jų – menkiau ginkluoti būriai. Kiekvienas pulkas turėjo vėliavą. Iš keturiasdešimties lietuviškų vėliavų trisdešimt buvo su vyčiu, o dešimt – su Gedimino stulpais. Kol Vytautas rengėsi kautynėms, Jogaila delsė ir kelias valandas meldėsi. Tik tada, kai net trečias pasiuntinys įspėjo karalių, kad priešas jau arti, Jogaila ištarė kovos šūkį “Krokuva, Vilnius!” ir ėmė šventinti karius.

Magistras pas Jogailą ir Vytautą atsiuntė du kryžiuočių riterius, nešinus herbais puoštais kalavijais. Jie įteikė ginklus ir įžūliais žodžiais paragino greičiau pradėti kautis. Jogaila ramiai atsakė, kad priima juos kaip Dievo paramą teisingumui apginti.

Lietuvių manevras

Po pirmos mūšio valandos, per kurią vokiečiai visas jėgas nukreipė į dešinį lietuvių sparną, Vytauto kariuomenė ėmė trauktis. Ordino riteriai puolė ją persekioti ir pakliuvo į spąstus, neįžvelgę Vytauto manevro. Net ir šiais laikais vis dar pasitaiko straipsnių, kurių autoriai, kaip ir Janas Dlugošas savo kronikoje, įtikinėja, kad lietuviai bėgo. Tačiau neįmanoma nepaisyti švedų profesoriaus Sveno Ekdahlio kryžiuočių archyvuose surasto ir dar 1963 m. paskelbto anoniminio laiško ordino magistrui, kuriame patariama įsakyti vadams, kad per kautynes nesusigundytų vytis priešų, kurie bėga “norėdami suardyti mūsų eiles”. Tai įrodymas, kokios išvados buvo daromos po Žalgirio mūšio.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotojas Arvydas Pociūnas, entuziastingai nagrinėjantis mūšio eigą, sako, kad gamtinės sąlygos Vytautui buvo palankesnės negu kryžiuočiams. Jiems saulė švietė į akis, o vėjas nešė dulkes. Užtat vokiečiai galėjo pasinaudoti nuokalnės privalumais. Tai svarbus momentas, nes vien šarvai svėrė apie 40 kg, o žirgas – apie 700–740 kg. Štai šitą laviną, virstančią nuo kalvos, ir turėjo atlaikyti sąjungininkų kariuomenė. Beje, atsitraukdami ir manevruodami lietuviai nepametė nė vienos vėliavos. Ir tiktai jiems sugrįžus buvo įmanoma sėkmingai užbaigti mūšį.

Kuo buvo ginkluoti mūsų kariai? A.Pociūno įsitikinimu, be reikalo šaipomasi, kad būta ne tik iečių, kirvių, peilių, bet ir kuokų: “Kai iš vienos ir iš kitos pusės eina po penkis tūkstančius karių, kai jie vienas kitą griebia, o žirgai kandžiojasi, nes buvo to išmokyti, pagalvokite, ar įmanoma švaistytis kalavijais? Kol jį iškelsi, priešas suvarys peilį. O kuokos efektas gali būti labai didelis, dar didesnis negu kirvio, kuriuo kirtus reikės laiko jį ištraukti. Teisingai, kuoka šarvo nepramuši, bet po jos smūgio priešas neįstengs valdyti rankos. Ne veltui lietuviai jau dešimtis metų buvo kariavę ir su Livonijos ordinu, ir su Prūsijos kunigaikštystėmis, ir su vengrais, ir su lenkais. Jie turėjo ir kovinės patirties, ir trofėjinių ginklų”.

Patyrusių lietuvių grįžimas į mūšio lauką buvo netikėtas. Visiems tolesniems manevrams taip pat vadovavo Vytautas. Mūšis truko visą dieną. Vokiečiai, pamatę vėliavą su Baltojo erelio herbu, tikėjosi, kad ten bus ir karalius. Paguldę tą vėliavą jie užgiedojo pergalės giesmę “Kristus prisikėlė”. Pats magistras iš miškelio išvedė 16 rezervinių pulkių. Tačiau didelė karaliaus kariuomenė juos apsupo ir rinktiniai vokiečių pulkai buvo sumušti. Tūkstančiai žuvusiųjų liko gulėti mūšio lauke, o nuo kalvos į bėgančiuosius žvelgė raitas Jogaila.

Į taikos sutartį

Žalgirio mūšį aprašęs kronikininkas J.Dlugošas, kurio tėvas buvo mūšio dalyvis, stebėjosi, kad “su tokiais mažais lenkų nuostoliais buvo nugalėta tokia gausi ir galinga kariuomenė”.

Jogaila liepė surinkti kryžiuočių vėliavas ir sukabinti prie Vavelio katedros sienų. Tarp daugybės žuvusiųjų buvo ir pats Ordino magistras. Jo palaikai, suvynioti į kilimą, buvo nuvežti į Marienburgą. Regis, po tokios pergalės neturėjo būti sunku įveikti ir nugalėto Ordino būstinės. Bet iki jos sąjungininkų kariuomenė žygiavo jau nuvargusi ir neskubėdama net dešimt dienų, o likęs gyvas magistras Henrikas von Plauenas nusprendė ginti didžiųjų magistrų rezidenciją. Jis nenorėjo girdėti taikos pasiūlymų.

Tik rugsėjo 18 d. Vytautas pasitraukė nuo šios pilies – jo kariai sirgo, arkliams trūko pašaro. Tada ir Jogaila nusprendė nutraukti Marienburgo apsiaustį. Jis tiesiog pristigo pinigų sumokėti kariams. Bet tai nieko nereiškė: Ordino galybė buvo sutriuškinta ir jam teko iš naujo telkti jėgas. Čia įsikišo ir popiežius, per savo nuncijų reikalaudamas taikos.

1411 m. vasario 1 d. buvo pasirašyta Torūnės taikos sutartis. Pagal ją Žemaitija buvo palikta valdyti Jogailai ir Vytautui iki gyvos galvos, tačiau po jų mirties turėjusi atitekti Ordinui. Dobrynė liko Lenkijai, bet abiejų pusių užgrobtos žemės privalėjo būti grąžintos. Dar kitais metais Ordino magistras ėmė rūpintis, kad popiežius vainikuotų Vytautą karaliumi. Taip po Žalgirio mūšio buvo įvertintas didžiausio lietuvių karžygio autoritetas.

Žalgirio mūšio atminimas įamžintas 500/1000 prabos sidabro medaliu, kurį sukūrė menininkai Juozas Kalinauskas ir Petras Repšys. Manoma, kad mūšio 600 metų sukakčiai skirtas medalis dėl savo kainos bei išskirtinumo taps didžiausiu tiražu parduotu medaliu Lietuvoje.

Monetų namai arch.

Pasak medalių kūrėjų, šis kūrinys primins apie daugelio tautų likimą nulėmusį istorinį įvykį, kuriuos didžiuojasi kiekvienas lietuvis. Oficialus šio medalio platintojas Lietuvoje yra “Monetų namai”.

Medalis bus platinimas 15 tūkst. vienetų tiražu, tačiau viena šeima galės užsisakyti tik vieną medalį. Nors medalis buvo nukaldintas naudojant aukštos kokybės 500/1000 prabos sidabrą, jį galima įsigyti vos už 29 litus.

Medalio reverse blizgiame fone vaizduojamas dailininko J. Kalinausko sukurtas Žalgirio mūšio fragmentas pagal garsųjį to paties pavadinimo Jano Mateikos paveikslą. Medalyje iškaldinta įspūdinga mūšio scena, kurios priešakyje iškyla Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto figūra. Viršuje išilgai medalio briaunos matyti užrašas didžiosiomis raidėmis ŽALGIRIO MŪŠIUI, o apačioje jubiliejinė data – 600 metų.

Medalio averse vaizduojamas P.Repšio sukurtas stilizuotas Vytis bei iškaltas užrašas LIETUVOS VALSTYBĖ, o apačioje data – 2010.

Medalį galima užsisakyti internetu, telefonu arba paštu ir atsiimti jį bet kuriame pašto skyriuje.

AB Lietuvos paštas liepos 3 dieną į apyvartą išleidžia dailininko R. Jucaičio sukurtą pašto ženklą, skirtą Žalgirio mūšio 600 metų sukakčiai paminėti.

Kartu su pašto ženklu “Žalgirio mūšiui – 600″ išleidžiami ir pirmos dienos vokas bei suvenyrinis lapas. Liepos 3 dieną Vilniaus centriniame pašte proginiu pirmosios dienos datos spaudu bus antspauduojama pašto korespondencija, apmokama naujuoju pašto ženklu.

Pašto ženkle “Žalgirio mūšiui – 600″ pavaizduota karūna ir skydas su kardais M. Bielskio (M. Bielski) graviūros “Žalgirio mūšis” fone. Pašto ženklo nominalinė vertė – 2,45 Lt, tiražas – 300 tūkst.

Žalgirio mūšis – vienas svarbiausių Lietuvai istorinių mūšių, vykęs 1410 m. liepos 15 d. tarp jungtinių Lietuvos ir Lenkijos pajėgų bei Kryžiuočių ordino. Šiais metais minint Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejų Lietuvoje ir Lenkijoje numatomi įvairūs renginiai, skatinantys prisiminti didingą abiejų tautų istoriją.

Šiemet liepos 15 dieną minėsim vieną svarbiausių Lietuvos istorijos įvykių – Žalgirio mūšio  600 metų sukaktį. Valstybinis turizmo departamentas kviečia paminėti šią datą, dar kartą atrasti didybę menančias pilis ir daugiau sužinoti apie Žalgirio mūšio pergalę.

Iki š.m. rugsėjo 26 d. užsiregistravę interneto svetainėje  www.ZalgirioMaratonas.lt maratono dalyviai gali laimėti vertingų prizų. Keliaudami po Lietuvos istoriją menančias vietas, nepamirškite įsiamžinti nurodytose vietovėse, vėliau nuotraukas įkelkite į nurodytą svetainę – nepraleiskite progos laimėti įvairiausių prizų, o gal net būsite tas laimingasis, kuris rudenį laimės egzotišką kelionę dviem asmenims.

! Interneto svetainėje užsiregistravę projekto dalyviai didžiąją dalį objektų galės aplankyti nemokamai arba pasinaudoti išskirtinėmis nuolaidomis, pavyzdžiui, apsilankymas Trakų pilyje kainuos tik 6 Lt, o Gedimino pilyje – 2 Lt.

Didybę menančios pilys

■ Vilniaus pilys. Vilnius formavosi kaip didžiulės imperijos sostinė, todėl čia susikūrė neeilinis gynybinių įtvirtinimų kompleksas, o Vilniaus seniūnas Manvydas buvo vienas svarbiausių Žalgirio mūšio vadų. Žalgirio mūšio išvakarėse Vilniaus pilių kompleksą sudarė Aukštutinė, dabar vadinama Gedimino, ir Žemutinė (Valdovų rūmai) pilys. Žemutinės pilies teritorijoje stovėjo ir svarbiausia Lietuvos katalikų šventovė – Vilniaus katedra, kurioje buvo iškabintos Lietuvos kariuomenei Žalgirio mūšio metu atitekusios kryžiuočių vėliavos. Po 20 metų ši katedra amžino poilsio priglaudė ir Žalgirio mūšio vado Vytauto Didžiojo palaikus. Šiuo metu atstatytuose Valdovų rūmuose įsikūrė Nacionalinis muziejus LDK valdovų rūmai, kitoje Žemutinės pilies dalyje veikia Lietuvos nacionalinis muziejus, kuriam priklauso ir Aukštutinės pilies bokšte įrengta ekspozicija.

■ Medininkų pilis, stovinti 2 km nuo Baltarusijos sienos, buvo viena iš nedaugelio viduramžių Lietuvos mūrinių pilių ir didžiausia aptvarinė pilis Lietuvoje. Kartu su Vilniaus, Trakų ir Kauno pilimis tai buvo vienas svarbiausių kariuomenės telkimo punktų žygiui į Žalgirio mūšį. Krikštydamas Lietuvą, Jogaila Medininkuose įsteigė vieną pirmųjų Lietuvos parapinių bažnyčių.

"Veido" archyvas

Medininkų pilis – didžiausia mūrinė aptvarinė pilis

■ Trakų pilis. Vytauto tėvonija ir mėgstamiausia rezidencija, kurioje jis nuo 1409 m. iki gyvenimo pabaigos praleisdavo daugiau laiko nei bet kurioje kitoje Lietuvos vietoje. Trakai viduramžiais buvo tarsi antroji Lietuvos sostinė. Čia stovėjo Pusiasalio ir Salos pilys, ties kuriomis žygiui į Žalgirio mūšį telkėsi Trakų žemės kariai. Beje, Trakai ypatingi tuo, kad čia galima susipažinti su įdomia totorių ir karaimų kultūra – būtent Vytautas prieš 600 metų pakvietė kelis šimtus kilmingų totorių bei karaimų šeimų apsigyventi Lietuvoje. Totoriai garsėjo narsumu ir drąsą, jie sudarė Vytauto asmeninę sargybą, kartu su Vytautu dalyvavo garsiajame Žalgirio mūšyje. Vaikščiodami siauromis Trakų gatvelėmis atkreipkite dėmesį į neįprastus karaimų namelius – jie stovi galu į gatvę ir turi tris langus: vienas skirtas Dievui, kitas – Vytautui, kuris juos čia atvedė, o trečias – sūnui arba namo šeimininkui. Kai kuriuose namuose jums pasiūlys paragauti nepakartojamo karaimų nacionalinio patiekalo – kibinų.

■ Senųjų Trakų piliavietė. Likus 2 km iki Senųjų Trakų, pasuksite į Vytauto kelią, kuriame išsidėsčiusios aštuonios skulptūrėlės: Petras, Kazimieras, Marija su kūdikiu, Jurgis, “Pabėgimas iš Egipto”, Kęstutis ir Birutė, Kotryna – lyg patikslinančios, kad važiuojate į ypatingą ir didingą vietą. Senųjų Trakų pilis buvo seniausia mūrinė pilis Lietuvoje, įkurta Gedimino. Iš pradžių ji kūrėsi kaip antroji Lietuvos sostinė, tik vėliau šį vaidmenį perleido naujiesiems Trakams. Ši pilis buvo Žalgirio mūšio vado Vytauto Didžiojo gimtinė. Anksčiau ši pilis buvo mūrinė ir tvirta, tačiau iki mūsų dienų išliko tik po žeme esantys pamatai ir piliavietė, kurioje aplankysite buvusį Benediktinų vienuolyną, pasigrožėsite neogotikinės bažnyčios architektūra.

"Veido" archyvas

Senuosiuose Trakuose buvusi seniausia Lietuvos mūrinė pilis

■ Merkinės pilis – Lietuvos gynybinis centras. Merkinės pilis užėmė ypatingą vietą Nemuno vidurupio gynyboje nuo 1377 m., kai ją ėmė puldinėti kryžiuočiai. 1387 m. Jogailos privilegijoje ji vienintelė vadinama pilimi, tuo tarpu kitos gana svarbios pilys (Nemunaičio, Alytaus, Punios ir Birštono) – tik pilaitėmis. Užkopę į beveik 30 m aukštį apsvaigsite nuo atsiveriančio peizažo grožio: upių tėvo Nemuno ir Merkio santaka, tolėliau vingiuoja Stangės upelis, o kur dar papėdėje įsikūrusios gyvenvietės ir Dzūkijos nacionalinio parko grožis. Tik lipdami į piliakalnį nepamirškite suskaičiuoti laiptelių – sakoma, kad ne visiems pavyksta…

Žvilgsnis nuo piliakalnių

Lietuva nuo seno buvo medinių pilių šalis, tačiau bėgant laikui jos sunyko ir liko tik piliakalniai.

■ Vytauto kalnas Birštone. Birštono pilis buvo Trakų kunigaikštystės gynybinės sistemos dalis ir vienas iš Vytauto medžioklės dvarų – čia Vytautas iš Trakų atvykdavo su garsiausiais to meto didikais. Sunykus medinei piliai liko tik piliakalnis, vadinamas Vytauto kalnu. Jo apačioje 1998 m. pastatytas skulptoriaus Gedimino Jokūbonio paminklas, skirtas Vytautui Didžiajam. Užlipusius į Vytauto kalną pasitinka ramybė ir piliakalnio papėdėje įspūdingas Nemuno vingis – gal jums pavyks atsakyti, į kurią pusę teka Nemunas? Pasirodo, iki pat XVIII a. niekam nepavyko nupiešti tikslaus šios teritorijos žemėlapio. Ramiai tekėdamas nuo Druskininkų, ties Alytumi upių tėvas pradeda “kvailioti”. Tą pastebėjo dar sėliai: nuo ryto sunkiai plukdę sielius, po kurio laiko grįždavo beveik į tą pačią stovyklavietę. Būdami Birštone būtinai atsigerkite Vytauto kalno ašarėlių – trykštančio “Vytauto” mineralinio vandens.

■ Veliuonos piliakalniai. Veliuonos pilis pastatyta 1291 m. ir 76 metus (iki 1367 m.) buvo svarbiausias lietuvių forpostas kare su kryžiuočiais. Veliuonos piliai kritus, kryžiuočiai laikinai užvaldė jos apylinkes, tačiau po Žalgirio mūšio 1412 m. Vytautas atstatė Veliuonos pilį ir apgynė Lietuvos teises į šią teritoriją. Veliuonos piliakalnį aplankykite tuomet, kai čia vyksta tradicinės šventės, šurmuliuoja šokiai ir dainos, pinami vainikai ir ypač jaučiama didinga lietuvių praeitis… Manoma, kad Veliuonoje po mūšio amžinojo poilsio atgulė kunigaikštis Kęstutis.

■ Birutės kalnas. Vytauto motinos gimtinė ir ginčų su kryžiuočiais objektas Palanga Lietuvos istorijoje išgarsėjo kaip Vytauto Didžiojo motinos Birutės gimtinė. Motinos atminimas nedavė ramybės Vytautui ir Žalgirio mūšio lauke. Jis neužmiršo Vokiečių ordino riterio Markvardo Zalcbacho derybų metu paleistos nepagarbios frazės apie savo motiną. Kai po mūšio šis riteris pateko į Vytauto rankas, kunigaikštis, prisimindamas šį įvykį, įsakė jį nužudyti.

Vytauto Didžiojo pastatyta bažnyčia

Kauno švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia dažnai vadinama tiesiog Vytautine arba Vytauto Didžiojo bažnyčia. Pasak legendos, kovoje su totoriais Vytautui grėsė nelaisvė, tačiau pasirodžiusi švč. Marija jam parodė pabėgimo kelią, todėl Marijos vardu Vytautas ir pavadinęs bažnyčią. Tai viena pirmųjų bažnyčių Kaune ir vienas svarbiausių senamiesčio akcentų. Ją Vytautas statė Žalgirio mūšio išvakarėse, maždaug tuo pačiu metu, kai atstatė ir Kauno pilį bei įkūrė patį Kauno miestą (apie 1404–1408 m.). 1410 m. Kauno pilis tapo vienu iš kariuomenės telkimo punktų žygiui į Prūsiją, o Vytauto bažnyčioje kariai galėjo būti laiminami kovai. Dabar ši bažnyčia mėgstama ir kauniečių, ir miesto svečių. Ją apžiūrėdami atkreipkite dėmesį į pašonėje pritvirtintą liniuotę – ja būdavo matuojama, kiek pakyla Nemunas. Neretai Nemuno upė, buvusi svarbiausiu miesto pirklių keliu, pridarydavo nemažai žalos. Kartais ji pakildavo net 27 metrus, užliedama visą Rotušės aikštę.

Šalia bažnyčios nuo senų laikų buvo įsikūrusi pagrindinė prieplauka, kurios didelėje aikštėje su daugybe pakrauti paruoštų prekių virė pirklių gyvenimas: Nemunu keliavo mediena, druska, vaškas. Atvykę į prieplauką, pirkliai pirmiausia užsukdavo į bažnyčią pasimelsti už kelionę, padėkoti už gražią prekybą. Iki šių dienų išlikę autentiški bažnyčios vitražai, gotikinio stiliaus motyvai.

Pabaisko mūšio laukas – “antrasis Žalgiris”

Pabaiskas – vienintelis Lietuvos miestelis, kurio atsiradimą lėmė šioje vietoje įvykęs mūšis. Miestelis susikūrė aplink mūšio vietoje pastatytą bažnyčią. 1435 m. vykusiame mūšyje Vytauto brolio Žygimanto Kęstutaičio sūnus Mykolas sumušė Švitrigailos ir Vokiečių ordino livoniškosios šakos kariuomenę. Amžininkai šį mūšį lygino su Žalgiriu. Jame buvo sutriuškinta Žalgirio mūšyje nedalyvavusi livoniškoji Vokiečių ordino šaka. Šiame mūšyje žuvo ir paskutinis iš žymių Žalgirio mūšio vadų Žygimantas Kaributaitis, kuris šį kartą kovėsi Švitrigailos ir kryžiuočių pusėje.

Dėkojame Valstybiniam turizmo departamentui už suteiktą informaciją.

Birželio 17 d. vakare Vilniuje, Kalnų parke, prasidės teatralizuotas renginys “Žalgirio mūšiui – 600″. Jį sudarys trys dalys: “Auka”, “Aukojimas” ir “Žalgirio aidas”, kuriose dalyvaus ansamblis “Lietuva”, vyrų ir moterų chorai, garsūs folkloro ansambliai, viduramžių kariūnai, riteriai. Šiame renginyje sutiksime visus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiuosius kunigaikščius. Prie senovinės raitelių ir jų žirgų stovyklos veiks LDK heraldinių herbų paroda.

Didingai lietuvių pergalei prieš kryžiuočius Žalgirio mūšyje šiemet sukanka jau 600 metų. Tačiau šio istorinio laikotarpio pėdsakai vis dar išbarstyti Lietuvoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje. Sekdami jais prisiliesite prie istorijos ir pažinsite šlovingiausią mūsų krašto laikmetį.

Pergalės istorija

1410 metų liepos 15-ąją Griunvaldo lauke įvykęs mūšis baigė kelis šimtus metų trukusias nuožmias kovas. Lietuvių, lenkų ir jų sąjungininkų kariuomenė įveikė Kryžiuočių ordino pajėgas ir sustabdė Ordino veržimąsi į Baltijos žemes. Po šio mūšio Kryžiuočių ordinas jau niekada nebeatgavo buvusios galybės, o Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė pelnė šlovę kaip stipri ir galinga valstybė. Tai buvo didžioji lietuvių pergalė.

Nuo to laiko prabėgo lygiai šeši šimtmečiai – šiemet minėsime šios pergalės jubiliejų. Šia proga verta iš naujo pasklaidyti istorijos puslapius ir prisiminti didingus kunigaikščių laikus. Ne tik prisiminti, bet ir patiems pavaikščioti jų mindytais takais, apžiūrėti jų statytas pilis ir apsilankyti svarbiausių kovų vietose. Tokią galimybę kaip tik suteikia kelionių agentūra “Kiveda”, Žalgirio mūšio jubiliejui paminėti parengusi specialų kelionių paketą: ekskursijos po Lenkiją, Lietuvą, Baltarusiją ir Ukrainą leis užsimiršti, kad gyvename XXI amžiuje, nukeldamos atgal į viduramžius, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė plytėjo nuo jūros iki jūros.

Savaitgalio planas istorijos vingiais

Nežinote, ką veikti savaitgalį? “Kiveda” turi jums planą – dviejų arba trijų dienų išvyką į Šiaurės Lenkiją. Kelias veda link kryžiuočių pilių ir Žalgirio mūšio lauko. Pakeliui – ne mažiau įdomus kitų istorinių epochų palikimas.

Šiaurės Lenkija – tai kraštas, kurio istorija viduramžiais rašyta kartu su Lietuva, abi šalis siejo bendri siekiai, bendri priešai ir bendri mūšiai. Ne vieną šimtmetį Lietuva su Lenkija dalijosi tuo, ką turėjo: pradedant kultūros laimėjimais, baigiant valdovais. Todėl nenuostabu, kad šiame krašte itin daug lietuviškų pėdsakų.

Jų ieškoti ilgai netenka. Pirmieji lietuvių palikti ženklai – Seinuose. Visai netoli Lietuvos sienos esantis miestas kadaise priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, vėliau buvo svarbus švietimo centras, į kurį lietuviai vykdavo mokytis. Ne vieną šviesuolį parengė Seinų kunigų seminarija, kurioje dauguma klierikų buvo lietuviai. Miesto bazilikoje palaidotas čia dirbęs vyskupas ir poetas Antanas Baranauskas. Seinuose ir dabar gyvena didelė lietuvių bendruomenė.

Lietuvių dauguma beveik iki pat XX amžiaus gyveno ir Vygriuose. Tai kaimas Vygrių ežero pusiasalyje, kadaise buvęs mėgstama Vytauto Didžiojo medžioklės vieta. Kunigaikštis jodavo medžioti iš Merkinės iki pat Vygrių ežero, ant kurio kranto buvo pasistatęs medžioklės pilį. Praėjus keliems šimtams metų po Vytauto mirties, pilis buvo padovanota kamaldulių vienuoliams, o šie pilies vietoje įsirengė vienuolyną.

"Veido" archyvas

Vygrių vienuolyno vietoje kadaise stovėjo Vytauto medžioklės pilis

Kelionė tęsiasi Augustave, dažnai lenkiškąja Venecija vadinamame. Kurortinis miestelis garsėja  savo kanalais ir šliuzų sistemomis, kviečia išbandyti vandens sporto pramogas, apsilankyti sanatorijose ir sveikatingumo centruose.

Šiaurės Lenkijos slėpiniai

Gerložo giria iš viduramžių trumpam nukels į kitą istorijos etapą – Antrąjį pasaulinį karą. Čia buvo įsikūręs “Vilko guolis” – viena iš keleto Adolfo Hitlerio būstinių, kurioje nacių vadas dėliojo karo veiksmus. Atoki miškų ir ežerų apsupta vietovė puikiai tiko slaptavietei įrengti. Čia buvo pastatyti didžiuliai bunkeriai, juos supo minų laukas ir spygliuota tvora. Dabar kai kurie bunkeriai jau visiškai sugriuvę, tačiau likę milžiniški betono luitai vis dar išlaiko bauginančią dvasią.

Iš karinės tvirtovės – į šventą vietą. Šventaliepėje įsikūrusi barokinė bažnyčia keri puošnumu ir originalumu. Tačiau labiausiai stebina “šokantys” vargonai: užgrojus muzikai tarytum atgyja ant vargonų esančios angelų figūrėlės ir ima judėti, skambinti varpeliais bei pūsti trimitus.

"Veido" archyvas

Šventalieptėje nustebins puošni barokinė bažnyčia

Keliaujant po Šiaurės Lenkiją būtų nuodėmė neaplankyti Gdansko. Kas jame pabūna – įsimyli. Tai vienas gražiausių Lenkijos miestų, kerintis įstabiu senamiesčiu. Čia akį traukia kiekvienas namas –  regis, visi jie kažkuo saviti. Centrinė miesto gatvė pažymėta miesto vartais: jie pasitinka į gatvę įeinant ir išlydi ją paliekant. Vertas dėmesio Ilgasis turgus, pelnytai vadinamas vienu gražiausiu Europoje. Geriausia miestu pasigrožėti iš viršaus – iš Rotušės bokšto atsiveria visas Gdansko žavesys.

Jei pavargsite nuo Gdansko šurmulio, šalia atrasite tykų ir ramų jo priemiestį Olivą. Čia stūkso ilgiausia Lenkijos katedra, kurią puošia net dvidešimt altorių. Garsus ir Olivos parkas, kuriame galima vaikštinėti tarp kruopščiai prižiūrimų sodų ir vandens kaskadų.

Kryžiuočių galybės šešėlis

"Veido" archyvas

Malborko pilyje regzti svarbiausi kryžiuočių planai

Tikroji Žalgirio mūšio istorija prasideda Malborke, lietuviams geriau žinomame vokišku Marienburgo pavadinimu. Tai buvusi Kryžiuočių ordino sostinė, savo įspūdinga pilimi kasmet pritraukianti daugiau kaip pusę milijono turistų iš viso pasaulio. Marienburgo tvirtovė – viena didžiausių ir geriausiai įtvirtintų to laikotarpio pilių Vidurio ir Rytų Europoje, tiesiogiai susijusi ir su viduramžių Lietuvos istoriniais įvykiais. Būtent šioje pilyje kalėjo į kryžiuočių nelaisvę paimtas kunigaikštis Kęstutis. Čia planuoti kryžiuočių žygiai į Lietuvą, iš čia kariai išjojo ir į Žalgirio mūšį. Ir nors Griunvaldo lauke lietuvių ir lenkų kariuomenė pasiekė pergalę, Marienburgo pilies jiems niekada taip ir nepavyko užimti – tokia galinga ji buvusi. Šiuo metu pilyje įkurtas muziejus, veikia parodos, rengiami spektakliai.

Už maždaug 80 kilometrų nuo Malborko laukia Griunvaldas. Vietovės netolimos, tačiau jų istorinė reikšmė skiriasi. Štai Malborkas žymi kryžiuočių galybę, o Griunvaldas – jų pažeminimą ir istorinę lietuvių bei lenkų sąjungininkų pergalę. Mūšio lauke įkurtas muziejus, demonstruojama ekspozicija, rodomi filmai. Tik lietuvių išdidumą jie menkai tepaglosto: muziejuje peršama mintis, kad Žalgirio mūšio didvyriai buvo lenkai, o lietuviai kovoje dalyvavo tik “lyg tarp kitko”.

Į Griunvaldą geriausia vykti liepos viduryje, kai čia rengiami Žalgirio mūšio minėjimo renginiai. Šiemet, jubiliejaus proga, jie žada būti įspūdingi kaip niekad. Griunvaldas trumpam grįš į viduramžius: prisimins to meto muziką, amatus, rengs kovų turnyrus. Minėjimo kulminacija – liepos 17-ąją vyksianti Žalgirio mūšio inscenizacija, rengiama pagal originalų 1410 metų mūšio planą. Inscenizacijoje sutiksite ir riterių iš Lietuvos – Garbės sargybos kuopos karių būrį bei lietuvį kunigaikščio Vytauto Didžiojo vaidmens atlikėją.

Nemarus kunigaikščių palikimas

"Veido" archyvas

Žalgirio lauke prieš 600 metų kovėsi dešimtys tūkstančių karių

Žalgirio mūšį pažinti galima ne tik Lenkijoje. “Kiveda” nuves ir to laikmečio pėdsakais, išbarstytais Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje.

Panemunės pilių maršrutas supažindins su nuolat kryžiuočių puldinėtu Nemuno kraštu. Čia grožėsitės didingomis Raudondvario, Raudonės ir Panemunės pilimis, kopsite į sunkiai įveikiamus Veliuonos ir Palemono piliakalnius bei žavėsitės didžiojo Nemuno vingiais.

Keliaudami po Dzūkiją didvyrių keliais susipažinsite su Lietuvos didžiųjų kunigaikščių palikimu. Kadaise čia stovėjo tvirtos pilys, atkakliai gynusios mūsų protėvius nuo priešų. Dabar jų vietoje Punioje, Merkinėje ir Liškiavoje beliko stūksantys didingi piliakalniai.

Kelionė į Ukmergės kraštą papasakos apie Pabaisko mūšį, kuris istorikų savo svarba neretai lyginamas su Žalgirio mūšiu. Mat būtent Pabaiske buvo įveiktas dar vienas didis Lietuvos priešas – Livonijos ordinas. Po šio mūšio ordinas prarado savo galybę ir jau nebeatsigavo.

Iki šiol didžiuojamės laikais, kai Lietuvos teritorija plytėjo iki Juodosios jūros. Ir nors istorija Lietuvos žymes žemėlapyje sumažino, anų laikų palikimas vis dar gyvas. Štai Baltarusijoje dar tebestovi pilys, pastatytos lietuvių kunigaikščių.

Lietuvybės ženklai Baltarusijoje, Ukrainoje

Savaitgalio kelionės į Baltarusiją metu aplankysite kadaise lietuviškus miestus: Lydą, Naugarduką, Mirą, Nesvyžių. Štai Lydoje stovi kunigaikščio Gedimino statyta pilis, Naugarduke – Vytauto pilies griuvėsiai. O patys baltarusiai net tiki, kad Naugardukas buvęs pirmoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė.

Ukrainoje taip pat daug lietuviškos istorijos ženklų. Penkių dienų kelionės metu aplankysite Liubliną, kuriame pasirašyta viena svarbiausių Lietuvai to meto sutarčių – Liublino unija. Lucke lankysite pilį, kurioje buvo numatytas Vytauto Didžiojo karūnavimas. Spėsite susipažinti ir su Lvovu – vienu gražiausių Rytų Europos miestų.