Ambicingi naujokai žada įdomesnį A lygos sezoną, kuriame išvysime ir būrį tėvynėn grįžusių žvaigždžių.

„Parodyk, kaip žaidi, ir pasakysiu, kas esi“, – rašė Urugvajaus žurnalistas Eduardas Galeano. Įdomu, kokį įspūdį apie mūsų šalį susidarytų užsieniečiai, pažiūrėję Lietuvos futbolo A lygos rungtynes? Daug skambių kalbų, tačiau ne visada tas kalbas atitinkantys darbai. Daug studentiško nusiteikimo svarbiausius darbus palikti paskutinei nakčiai. Daug fiziškai tvirtų, tačiau techniškai ir taktiškai ne tokių brandžių žaidėjų. Nuolatinis nerimas, ar finišą pasieks visos startavusios komandos, o jei ir pasieks, tai kokios būklės. Bandymai ieškoti auksinių žuvelių užsienyje, dažnai liekant tik prie suskilusios geldos. Ir galiausiai aikštės, kurias būtų gėda rodyti net kažkelintos lygos Vakarų lygos klubo sirgaliams…
Tokių nusiskundimų dėl Lietuvos futbolo girdime nuolat, o ir patys tokių replikų negailime. Kita vertus, reikia pripažinti ir tai, kad kalbėdami apie lietuvišką futbolą esame pernelyg savikritiški ir dažnai nepastebime teigiamų pokyčių, kurių tikrai yra.
Kokie gi jie, paklausite? Jau senokai kuris nors mūsų klubas buvo taip arti Europos turnyrų grupės etapo, kaip praėjusį sezoną buvo Vilniaus „Žalgiris“. Akivaizdu, kad pamažu gerėja ir infrastruktūra. Į A lygą grįžta ryškiausios mūsų žvaigždės. Plečiasi pačios lygos geografija, o ir komandų, žadančių kovoti dėl apdovanojimų, šiemet kaip niekada daug. Turime lygoje ir perspektyvaus jaunimo, kuriam patirtis mūsų stadionuose gali tapti tramplinu į geresnius klubus. O tai savo ruožtu reikštų ir pajamas mūsų klubams. Džiugu ir dėl to, kad atsiranda jaunų perspektyvių trenerių, besivadovaujančių jau ne sovietine, ne vietine, o geriausia europine praktika.
Galiausiai ir mūsų futbolo rinktinei dėl pakitusio atrankos į Europos čempionatą formato atsiranda didesnių galimybių pagaliau įgyvendinti tai, apie ką lig šiol taip nedrąsiai svajojome.

Lyderiai nepakitę

Kaip ir praėjusį sezoną, šiemet pagrindiniais pretendentais kovoje dėl A lygos čempionato aukso derėtų laikyti dabartinius čempionus Vilniaus „Žalgirį“ ir pernai paskutiniajame ture galimybę iškovoti paleidusį Klaipėdos „Atlantą“. Vilniečių koziris – didžiausias šalyje biudžetas, leidęs parsivilioti buvusius rinktinės žaidėjus Deividą Šemberą ir Liną Pilibaitį, taip pat daug pajėgių legionierių. Kaip atskleidė Vilniaus klubo prezidentė Vilma Venslovaitienė, sostinės ekipos biudžetas šiemet sieks 9 mln. litų – dviem milijonais daugiau nei praėjusį sezoną.
Vilniečiai sieks patekti bent jau į UEFA Europos lygos grupės turnyrą. Sėkmė dar padidintų „žalių-baltų“ biudžetą. Ilgas atsarginių žaidėjų suolelis neturėtų pakišti kojos keliais frontais rungtyniausiančiam „Žalgiriui“, tad vienintelis dalykas, kurio gali baimintis šios ekipos gerbėjai, – žaidėjų motyvacija kovojant vietos fronte. Ne paslaptis, kad nusiteikti rungtynėms su silpnesnėmis šalies ekipomis ne visada paprasta. O kiekvienas kluptelėjimas bus puiki proga pagrindiniams oponentams, ypač „Atlantui“.
Uostamiesčio ekipos pagrindinis koziris – nuo pernai kone nepakitusi sudėtis. Atsisakyta tik vilčių nepateisinusių žaidėjų. Tiesa, tarpsezoniu nemažai kalbėta, kad komandos lyderiai Evaldas Razulis, Donatas Kazlauskas išvyks rungtyniauti į užsienį. Kol kas trenerio Konstantino Sarsanijos žodžiai neišsipildė, tačiau galima laukti, kad žadėti perėjimai įvyks vasarą. Tai reikštų, kad „Atlantui“ nedelsiant reikėtų lopyti žiojinčias skyles, o lietuvių žaidėjais vargu ar pavyktų tai padaryti.
Nereikia pamiršti, kad „Atlantas“ žais ir UEFA Europos lygoje, kur puoselėjamos taip pat nemenkos ambicijos. Vis dėlto kova dviem frontais „Atlantui“ dėl trumpesnio atsarginių žaidėjų suolelio bus kur kas sudėtingesnė nei „Žalgiriui“. Tai dar viena priežastis laukti, kad vilniečiai nuo uostamiesčio futbolininkų turnyrinėje lentelėje atitrūks būtent vasarą prasidėjus kovoms Europoje.

Kas mes iššūkį

Praėjusį sezoną rimčiausi auksą ir sidabrą iškovojusių vienuolikių konkurentai buvo Panevėžio „Ekranas“ ir Marijampolės „Sūduva“. Šiemet iš panevėžiečių medalių vargu ar verta tikėtis. Net galima ironizuoti, kad ne ką mažiau rimtai Panevėžio klubas turės kovoti ne tik stadione, bet ir teismuose, kur būrys buvusių žaidėjų siekia prisiteisti skolas. Komandos prezidentas Aušrys Labinas neslepia, kad ekipa susiduria su rimtomis finansinėmis problemomis. Prieš sezoną “Ekranui” kurį laiką net buvo uždrausta registruoti žaidėjus.
Rimtas smūgis komandai galėtų būti ir nesuteikta UEFA licencija, kurios netektis atimtų ne tik galimybę išmėginti save Europoje, bet ir gauti papildomų pajamų. Dėl skolų tokia galimybė egzistuoja.
Vilčių „Ekrano“ klubo gerbėjams gali teikti nebent tai, kad panevėžiečiai subūrė daug jaunų, perspektyvių žaidėjų, vadovaujamų vieno daugiausiai žadančių šalies trenerių Valdo Dambrausko. Galbūt „Ekranas“ vėl grįš į tą kelią, kai klube buvo ugdomi tokie jauni žaidėjai, kaip broliai Česnauskiai, Marius Stankevičius, Aurimas Kučys, Mantas Savėnas.
Tad pagrindine pretendente drumsti ramybę lyderiams dera laikyti „Sūduvą“. Marijampoliečiai galingai finišavo 2013 metais, kai per paskutines rungtynes tiesiog sumindžiojo „Žalgirį“. Koją kovojant dėl medalių jiems pakišo tik prasta sezono pradžia. Būtent to labiausiai ir turėtų baimintis ekipos vadovybė šiemet, o pirmosios rungtynės su Gargždų „Banga“ tą tik patvirtina. Jei „Sūduva“ per vėlai nubus iš žiemos miego, galės svajoti tik apie bronzą.
Šiemet komanda sustiprino savo sudėtį, o didžiausia paspirtimi dera laikyti iš „Ekrano“ perėjusį serbą Marką Andjelkovičių, gynėją Marių Činiką. Galima viltis, kad Marijampolėje atsigaus ir porą ne itin gerų sezonų sužaidęs Arminas Vaskela. Opiausia sūduvių komplektacijos problema – porininko Tomui Radzinevičiui atakos smaigalyje stygius. Rezultatyviausio lygos žaidėjo Nerijaus Valskio netekties ekipai kompensuoti nepavyko.

Užsienio kapitalo paspirtis

Apie kovą dėl medalių šiemet garsiai kalba ir Pakruojo „Kruojos“ bei naujokų „Trakų“ ir Klaipėdos „Granito“ atstovai. Ambicijų kilti aukščiau neslepia Gargždų „Bangos“ klubas. Visus šiuos klubus, išskyrus „Trakus“, vienija jų priklausomybė nuo užsienio kapitalo. Užsienio rėmėjų pinigais į priekį bandys žygiuoti ir „Dainava“.
Tai, kad mūsų futbolas sulaukia užsienio rėmėjų dėmesio, yra gerai. Vis dėlto kai kas kelia nerimą: visų pirma svarbu, kad tos užsienio investicijos nebūtų tik trumpalaikis dalykas, antra, svarbi pačių investuotojų reputacija, kad būtų išvengta lažybų skandalų, krečiančių Latvijos futbolą. Užkulisiuose kalbama, kad Tauragės „Tauras“ šiemet už A lygos borto buvo paliktas ne tik dėl sportinio principo, bet ir baiminantis į šią komandą investuoti nusprendusių asmenų ryšio su lažybomis.
„Granito“ ir „Trakų“ klubams pavyko suburti gana pajėgias sudėtis. Trakiškių gretose išsiskiria Lietuvos rinktinei atstovavę vartininkas Paulius Grybauskas, saugai Vytautas Lukša ir Darius Miceika bei puolėjas Tadas Labukas. Prie „Trakų“ ekipos vairo kaip treneris debiutuos ir Edgaras Jankauskas. Tad kyla klausimas, ar išvysime Lietuvoje Jose Mourinho futbolo mokyklos pamokas. Klaipėdoje matysime rezultatyvųjį gruziną Georgę Alaverdašvilį, po ilgos pertraukos į Lietuvą sugrįžusį Tomą Tamošauską. Savo karjerą atgaivinti bandys vienu perspektyviausių futbolininkų kadaise laikytas Dominykas Galkevičius.

Keturi klausimai Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubo direktoriui, LKF vykdomajam direktoriui Pauliui Motiejūnui.

VEIDAS: Sakykite, ar jau pavyko rasti ne epizodinių, o nuolatinių krepšinio klubo “Žalgiris” finansinių rėmėjų?
P.M.: Kol kas ne, bet jų aktyviai ieškome tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Dabar, kol vyksta derybos, pasakyti ką nors tikresnio sunku. Tikroji padėtis turėtų būti aiškesnė vasaros pabaigoje, nes sezonas eina į pabaigą. Patys rėmėjams nelabai ką galėtume pasiūlyti. Tiesa, laisvos reklaminės pozicijos buvo parduotos.
Norėčiau paminėti, kad susidomėjimo sulaukta tiek iš Rusijos, tiek iš už Atlanto, bet kol kas tai tik kalbos ir apčiuopiamų rezultatų dar nėra. Ieškome visur, teikiame reikalingą informaciją visiems besidomintiems, klausiantiems dėl rėmimo ir tikimės, kad kažkur kažkas atsiras. Kita vertus, sėdėti ir laukti rėmėjų – irgi ne sprendimas, todėl daugiau dėmesio skiriame tam, ką patys galime padaryti. Bandome išnaudoti savo rinkos galimybes, svarstome, kaip pritraukti į rungtynes daugiau žiūrovų, kartu stengiamės prisitaikyti ir prie mažesnių įplaukų.
Reikėtų suprasti, kad dabartinės skolos ir yra dažniausia priežastis, dėl ko pasakoma „ne“. Gal rėmėjų šiemet ir nerasime, bet pavykti gali kitais metais. Svarbu įrodyti, kad sugebame nuosekliai mažinti skolas. Pasisekus potencialiems rėmėjams ateiti būtų drąsiau. Jei per dvejus metus ateitų naujų investuotojų, būtų galima sakyti, kad dirbame sėkmingai.

VEIDAS: Kokio dydžio susidariusios skolos žaidėjams ir kaip planuojama jas padengti? Kiek tai galėtų užtrukti?
P.M.: Šiuo metu skolos siekia maždaug 25 mln. Lt. Nors jos šiek tiek mažėja, bet nestipriai. Su žaidėjais tikimės atsiskaityti per kelerius artimiausius metus. Kito varianto kol kas nėra. Kalbamės su jais, nemeluojame, kokia tikroji padėtis susidarė, ir jie žino, kad nesiruošiame bėgti nuo skolų. Komanda neišsibėgiojo, laimėjo LKL čempionatą – atrodo, sezoną pabaigs. Tai ir yra šiuo metu svarbiausia, o paskui su kiekvienu sėsime ir dėliosime skolų grąžinimo grafikus. Kaip nors tuos pinigus sumokėsime.

VEIDAS: Jūsų vertinimu, ar Lietuva apskritai pajėgi išlaikyti Kauno „Žalgirį“ ir kokios sumos tam reikėtų?
P.M.: Po to, kai klubas atsigaus, sumokės turimas skolas, manau, su 25 mln. Lt biudžetu būtų galima siekti gerų rezultatų. Jei norime, kad Kauno „Žalgiris“ būtų konkurencingas ir pretenduotų patekti tarp šešiolikos ar net aštuonių geriausių Eurolygos komandų, klubui reikia stabiliai dirbti bent trejus ketverius metus išlaikant komandos, trenerių branduolį. Vis dėlto tokio dydžio biudžetą pasiekti tikrai nerealu ir veikiausiai jis bus kur kas mažesnis – apie 15 mln. Lt.
Maždaug tiek įmanoma surinkti su rėmėjų ir miesto pagalba, taip pat iš bilietų pardavimo, o kitų 10 mln. Lt nei iš pardavimo, nei iš reklaminių pozicijų tikrai nesurinksime. Tam Lietuvos rinka tiesiog per maža.

VEIDAS: Kaip planuojama elgtis su legionieriais? Galbūt kitą sezoną “Žalgirio” klube jų bus gerokai mažiau?
P.M.: Pirmasis prioritetas – pasirašyti sutartis su lietuviais žaidėjais. Jie, aišku, nebus lyderiai, veikiau komandai padedantys žaidėjai. O kalbant apie legionierius padėtis taps šiek tiek aiškesnė tik artėjant vasaros pabaigai, pats komandos stuburas turėtų susiformuoti tik rugpjūtį ar rugsėjį.

Bandymai gelbėti Kauno “Žalgirį” didžiųjų Rusijos energetikos bendrovių pinigais reiškia visišką moralinį bankrotą krepšinio komandos, kuri kadaise buvo okupantui nenusilenkusios Lietuvos simbolis.

Kol kas Kauno “Žalgirio” garbė išgelbėta, bet tik todėl, kad abi Kremliaus galią įkūnijančios Rusijos energetikos milžinės – “Gazpromas” ir “Inter RAO” – atsisakė sušelpti savo pinigais krepšinio komandą, jau kuris laikas nuolat kamuojamą finansinių nepriteklių.
Pats faktas, kad dabartiniai “Žalgirio” savininkai nuėjo su ištiesta ranka ieškoti komandai pinigų, kaip sakoma Kaune, pas rusus, rodo, jog nebeliko nė šešėlio tos tikrosios lietuviškos dvasios, kadaise vedusios legendinį “Žalgirį” į legendines pergales. O ir pats dabartinis krepšinio klubas nebeturi nieko bendra su ta komanda, kurios šlovėje vis bando pasišildyti įvairaus plauko veikėjai, kurie prisidengę “Žalgirio” vardu siekia susikombinuoti pinigų ar kokių nors privilegijų.
Dabartinei kartai, užaugusiai su šūkiu „mus vienija alus ir pergalės“, sunku suvokti, kas buvo Lietuvai Kauno “Žalgiris” XX amžiaus aštuntąjį devintąjį dešimtmetį. Tai buvo daugiau nei šiaip miesto, tegu ir Lietuvos širdimi vadinamo, krepšinio komanda. Tai buvo netgi daugiau nei Lietuvos krepšinio rinktinė, kaip ją suvokdavome kiekvienas, ypač kai žalgiriečiai žaisdavo su nekenčiamu Centriniu sovietinės armijos sporto klubu. Šį “Amerikos balsas” visiškai teisingai vadindavo Sovietų Sąjungos rinktine ir apie pirmąją, istorinę žalgiriečių pergalę prieš CASK taip ir pranešė: Kauno “Žalgiris” įveikė Sovietų Sąjungos rinktinę. Taip vėliau dešimtmetį trukusios “Žalgirio” kovos su CASK ir būdavo suprantamos – kaip tarpvalstybinės rungtynės, o rungtynės tarp Kauno “Žalgirio” ir Vilniaus “Statybos” – kaip brolžudiška kova, nes savi prieš savus.
Vis dėlto Kauno “Žalgiris” tuomet reiškė dar daugiau: tai buvo gyvas kovojančios, sovietų okupantui nepasidavusios Lietuvos įsikūnijimas. Naujieji partizanai – žaliukai, tik vilkintys sportininkų uniformas. Bet irgi žalios spalvos. Tai, kad komandoje žaidžia tremtinių vaikai, patys gimę Sibire, buvo papildomo pasididžiavimo šaltinis: mūsiškių neima į sovietų rinktinę, nes bijo išleisti į užsienį.
Atsimenu, kokį šoką patyriau, kai dar visiškoje paauglystėje pirmą kartą patekau į Sporto halę ir išvydau, kad ant Kauno “Žalgirio” herbo šalia ąžuolo lapų puikuojasi ir raudona žvaigždė – sovietinės armijos simbolis. Buvau visiškai priblokštas – kaip taip gali būti? Ant mūsų, lietuviškos komandos herbo – rusų (kaip Kaune vadinami sovietai) karinis ženklas?!
Deja, tikrovė buvo tokia – nepaisant senų Kauno ir Lietuvos krepšinio tradicijų, “Žalgiris” buvo įkurtas jau sovietmečiu ir nešiojo ant savo marškinėlių vieną labiausiai nekenčiamų sovietinių simbolių. Tiesa, labai mažytį. Susidarė net įspūdis, kad kuo toliau, tuo labiau “Žalgirio” herbe ąžuolo lapai didėjo, o raudona žvaigždutė – mažėjo. Nors gal tai buvo tik jaunystės laikų optinė apgaulė?
Galiausiai esmė – ne oficialūs simboliai. Svarbu, kokią simbolinę reikšmę “Žalgiriui” ir žalgiriečiams suteikdavo tauta. O ji matė juos kaip priešakinėse linijose besikaunančius karius, ginančius ne komandos, bet tautos garbę ir orumą. Anuomet visiškai oficialiai buvo teigiama, kad “Žalgirio” pergalės kitą dieną gerokai pakelia darbo našumą, o pirmieji masiniai mitingai, kurių sovietinė valdžia nebedrįso išvaikyti, vykdavo Kauno oro uoste, sutinkant su pergale grįžtančius žalgiriečius. Galima drąsiai teigti, kad tuomet, sergant už “Žalgirį” Kauno sporto halėje, gimė būsimojo Sąjūdžio dvasia.
Būtent dėl jame įsikūnijusios kovojančios tautos dvasios, o ne dėl kelių iškovotų Sovietų Sąjungos čempionų medalių tų laikų Kauno “Žalgiris” ir tapo legendinis. Tais laikais nebuvo įmanoma įsivaizduoti, kad lietuvis krepšininkas išvažiuotų žaisti į kokį Maskvos ar Leningrado klubą, lygiai nebuvo galima įsivaizduoti, kad kuriame iš mūsų klubų, ypač “Žalgiryje”, žaistų svetimas, ne Lietuvos krepšininkas. Tai butų buvę tolygu valstybės išdavystei ir perėjimui į priešo pusę. Netgi kai tuomet dar jaunas Rimas Kurtinaitis buvo pašauktas į armiją ir kurį laiką turėjo žaisti CASK komandoje, Kaune jis būdavo apšvilpiamas, nors visi suprato, kad priešo uniformą jis dėvi ne savo noru.
Tačiau laikas eina, viskas keičiasi. Padėjęs Lietuvai išsikovoti nepriklausomybę, Kauno “Žalgiris” tapo viena pirmųjų savo paties pergalių aukų. Nebeliko sovietinio okupanto, nebeliko ir mirtinos kovos krepšinio aikštelėje. Buvusios Lietuvos „spec. pajėgos“ tapo eiliniu komerciniu sporto klubu dideliais turtais pasigirti negalinčioje valstybėje. Lygiai niekas nebekreipė dėmesio ir į komandos sudėtį, joje žaidžiantys legionieriai tapo ne išimtimi, bet norma.
Vis dėlto “Žalgirio” legenda dar gyva, ir buvo nemažai svieto perėjūnų, norinčių pasipelnyti iš šios legendos. O tie, kurie stovėjo prie klubo vairo, jau nebepasižymėjo tuo principiniu kaunietišku lietuviškuoju patriotizmu, kaip senieji vadovai. Taip ir išėjo, kad į ryškiausią pergalę po nepriklausomybės atkūrimo – Eurolygoje – “Žalgirį” atvedė buvęs KGB agentas ir neaiškios kilmės milijonų savininkas Šabtajus Kalmanovičius, mainais gavęs lietuvišką pasą, Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordiną ir galimybę viešai išvadinti garbingus ponus „poniais“. Tai, kad pergalė buvo pasiekta samdytų užsieniečių pastangomis, jau nieko nebestebino: biznis yra biznis, krepšinis – ne išimtis. Kiek pinigų turi – tokius žaidėjus perki, vien iš patriotizmo ar už Lietuvą niekas dabar nebežaidžia, nes krepšininkams reikia mersedesų ir pinigų silikoninėms tralialia mergytėms džiuginti.
Kauno “Žalgirį” iki bankroto privedė gryniausi kauniečiai verslininkai, kurie, spekuliuodami kadaise legendiniu komandos vardu, tiesiog suko savo bizniukus. Jau 2008-ųjų vasarą klubo skolos, kaip skelbta, sudarė 22 mln. Lt, ir niekas nebenorėjo jam nei skolinti, nei investuoti į komandą, kuri kasmet dėl savo europinių ambicijų kainavo didžiulius pinigus, bet nedavė investuotojams jokios naudos – nei kaip būdas reklamuotis, nes krepšinis Europoje populiarus tik tarp Pietų slavų, nei kaip būdas patenkinti savo garbėtrošką, nes paskutinę garsią pergalę Kauno “Žalgiris” pasiekė prieš dešimtmetį. Dabar skolos išaugo iki 25 milijonų, o tikimybė, kad atsiras antras Buratinas, artėja prie nulio.
Pažvelkime tiesai į akis: legendinio “Žalgirio” nebėra, jis išnyko jau prieš du dešimtmečius. Liko tik legenda apie nepriklausomybės kovų legendą, kurią dabar, nusenusią, pabandyta parduoti priešams. Nedarykime “Žalgiriui” gėdos – leiskime legendai garbingai mirti.

Kauno “Žalgiris” buvo gyvas kovojančios, sovietų okupantui nepasidavusios Lietuvos įsikūnijimas. Parduoti jį rusams reikštų parduoti Lietuvos garbę.

Savickas2

Vienas garsiausių lietuvių, stipriausiu pasaulio žmogumi tituluojamas Žydrūnas Savickas yra galiūnų sporto žvaigždė, bet ateityje žada daugiau domėtis futbolu.

„Futbolo komandų žinau daug, bet tikrai negalėčiau išvardinti, kas jose žaidžia. Vis dažniau pastebiu naujienas apie „Žalgirį“. Tikiu, kad atgimę žalgiriečiai augs ir taps futbolo komanda, kuri garsins Lietuvą, – sako Žydrūnas Savickas, kurio vadovaujamos bendrovės „Savicko sporto klubas“ ir „Savickas Nutrition“, prekiaujanti maisto papildais sportuojantiems, tapo Vilniaus miesto futbolo draugijos „Žalgiris“ partnerėmis. – Pradėjus bendradarbiavimą teks daugiau dėmesio skirti „Žalgiriui“ ir futbolui. Tikiuosi, kad žalgiriečiai Lietuvoje bus pirmi, o Europoje taip pat žais sėkmingai“.

Pirmadienį vakare VMFD „Žalgiris“ komandos treniruotėje apsilankęs Žydrūnas tiki, kad laikui bėgant žalgiriečiai taps pajėgiais žaisti Europos futbolo turnyrų grupiniuose etapuose.

„Žmonių susidomėjimas kyla tada, kai atsiranda pasiekimai tarptautinėje arenoje. Manau, to tik ir trūksta, kad Lietuvoje futbolas pranoktų krepšinį. Ir nebūtina iškart laimėti kažkokį titulą. Pakaktų, jei komanda sėkmingai dalyvautų Europos turnyruose“, – įsitikinęs galiūnas.

Žydrūnas pripažįsta, kad su futbolu pasaulyje negali konkuruoti nei viena kita sporto šaka ir Lietuva galėtų būti ne išimtis.

„Nors man, kaip galiūnų sporto šakos atstovui situacija, kai karaliauja viena sporto šaka nėra labai priimtina, bet pasaulyje nusistovėjusi tradicija, kad yra futbolas ir kitos sporto šakos. Pagal populiarumą futbolas gerokai nutolęs nuo kitų. Jei bet kurioje šalyje pradėsi kalbėtis apie sportą, tai futbolas bus vienintelė sporto šaka, kuri vienija visus. Kitų sporto šakų geografija gerokai siauresnė, – pripažįsta galiūnų sportą Lietuvoje populiarinantis Žydrūnas. – Stipri futbolo komanda galėtų padaryti Lietuvą žinomesne. Vilniui tai duotų ir ekonominę naudą, nes futbolas, bene vienintelė sporto šaka, kuri gali pritraukti ne kelias dešimtis, o daug sporto turistų.“

Žydrūno gyvenime futbolas giliai įstrigęs atmintyje. Galiūnas su šypsena veide prisimena vaikystę, kai su draugais kieme gainiodavo futbolo kamuolį.

„Kieme buvo daug futbolo entuziastų. Jei tik oras leisdavo, futbolą žaisdavome kiekvieną dieną. Pasiskirstydavome į komandas ir žaisdavome tarpusavyje. Norėjau būti puolėju, bet dažniausiai tekdavo stovėti vartuose. Visi nori mušti įvarčius, bet kažkam reikdavo ir juos neleisti įmušti. Man tai neblogai sekdavosi daryti, todėl ir stovėdavau vartuose, – pasakoja galiūnas, kuris futbolą žaidė iki trylikos metų, kol nepradėjo lankytis treniruoklių salėje. – Kai žaisdavome kieme, garažo vartai tapdavo futbolo vartais. Eidavom žaisti ir į mūsų vadinamą stadioną, kuris išties buvo laukas šalia ežero su vienais vartais, o kitus atstodavo du medžiai. Tokiomis sąlygomis išaugo keletas futbolininkų, kurie žaidė įvairiose šalies komandose.“

Anot Žydrūno, futbolas patrauklus tuo, kad nereikia išskirtinių sąlygų jam žaisti. „Sąlygų visada norisi geresnių, bet futbolui žaisti užtenka kamuolio ir lauko. Galbūt dabar sunkiau surasti lauką, nes visa žemė privati, – šypsosi galiūnas. – Tuo metu mums buvo lengviau, nes žaisdavome ant valstybinės žemės. Bet ir dabar, jei yra didelis noras, įmanoma susirasti lauką, susikalti vartus ir žaisti futbolą“.

Žydrūnas, kaip ir daugelis VMFD „Žalgiris“ fanų jau tapo „Žalgirio“ šeimos nariu. „Turėdamas abonementą galėsiu lankytis daugelyje rungtynių ir tikrai palaikysiu šią perspektyvią komandą“, – tikina stipriausiu žmogumi pasaulyje tituluojamas Žydrūnas Savickas.

Norime priminti, kad šiandien paskutinė diena įsigyti VMFD „Žalgiris“ abonementus už 99 litus (taikomi papildomi mokesčiai). Abonementus platina bilietų platinimo bendrovė „Tiketa“. Jau vasario 1 d. abonementai brangs.

“Žalgirio” akcijas valdžiusiam, o vėliau skolų šleifą palikusiam “Snorui” teisme nepavyksta atsikratyti įtarimų, kad parama klubui buvo dangstoma paskolomis.

Kauno apygardos teismas pirmadienį nepaskelbė sprendimo “Žalgirio” ir “Snoro” ginče, bet paragino “Snoro” advokatus į posėdį pakviesti banko prezidentą Raimundą Baranauską, kad šis paaiškintų, kokiomis sąlygomis buvo pasirašyta “Žalgirio” akcijų pirkimo sutartis, kuri vėliau vos nepaskandino legendinės komandos, rašo “Kauno diena”.

“Kauno diena” rašo, jog finansinių sunkumų kamuojamas krepšinio klubas iš “Snoro” pasiskolino tiek, kiek tikėjosi iš jo paramos, o palūkanų ir delspinigių pavidalu bankas iš “Žalgirio” uždirbo milijoną litų. Klubas siekia, kad kreditas būtų pripažintas kaip parama.

Daugiau nei prieš ketverius metus “Snoro” prezidentas R.Baranauskas žadėjo, kad “Žalgiriui” mažiausiai trejus metus kasmet bus skirta bent po 3 mln. litų. Per pirmuosius dvejus metus, rašo dienraštis, bankui buvo suteikta reklamos paslaugų už tiek, kiek jis kasmet žadėjo skirti paramos – 3 mln. litų. Tačiau “Snoras” 3 mln. litų skyrė tik pirmą sezoną, antrą sezoną “Žalgiris” gavo ne visą žadėtą sumą ir tik sezono pabaigoje, o prieš trečią krepšinio sezoną klubui buvo pasiūlyta 400 tūkst. litų.

Kauno “Žalgirio” krepšininko Dainiaus Šalengos karjeroje – netikėta pauzė: sportininko organizme rasta draudžiamų preparatų pėdsakų.

Tarptautinės krepšinio federacijos (FIBA) generalinis sekretorius Patrickas Baumannas informavo “Žalgirio” klubą, kad po 2010 metų gruodžio 23 dienos Eurolygos rungtynių Maskvoje, kur žalgiriečiai išmėgino jėgas su “Chimki” ekipa, dopingo kontrolės pareigūnai paėmė Kauno krepšininko D. Šalengos šlapimo mėginius ir, ištyrę A mėginį, jame rado draudžiamo preparato metilheksanamino, klubo svetainė cituoja dienraštį “Kauno diena”.

2009-aisiais Pasaulinė antidopingo agentūra (WADA) įrašė metilheksanaminą į draudžiamų preparatų sąrašą.

FIBA uždraudė D.Šalengai dalyvauti tarptautinėse ir nacionalinėse varžybose ir paprašė nuo sausio 6-osios per 10 dienų pateikti prašymą ištirti B mėginį, kuris galėtų patvirtinti arba paneigti A mėginio rezultatus. Jei krepšininkas nepasinaudos šia galimybe, galios A mėginio duomenys.

“Žalgirio” klubui FIBA pranešimas buvo didelė staigmena.

“Mes netoleravome ir netoleruosime tokių dalykų, kategoriškai atsiribojame nuo bet kokių galimų dopingo kontrolės pažeidimų. Esame tikri, kad komandos gydytojas D.Šalengai draudžiamų preparatų nedavė. Ar jie tikrai buvo vartoti, parodys tolesni tyrimai. Bet kokiu atveju D.Šalenga su komanda kol kas nesportuoja. Kaip bus ateityje, šiuo metu sunku pasakyti”, – teigė “Žalgirio” klubo generalinis direktorius Paulius Motiejūnas.

D.Šalengos organizme aptiktas preparatas kilęs iš vienos tropikų šalies. Jis paprastai naudojamas žmogaus nuotaikai gerinti. Metilheksanaminas – stiprus stimuliatorius, turintis narkotinių savybių, todėl nuo 2009 m. sportininkams uždraustas.

Metilheksanaminas yra pakišęs koją ne vienam sporto profesionalui.

2009-aisiais šio stimuliatoriaus pėdsakų buvo rasta penkių Jamaikos sprinterių organizmuose, 2010-aisiais nubaustas Nigerijos lengvaatletis Damola Osayemis, Portugalijos dviratininkai broliai Rui ir Mario Costos, devyni Australijos nacionalinių regbio ir futbolo lygų žaidėjai, du Pietų Afrikos Respublikos (PAR) regbininkai, Belgijos dviratininkas Rudy Taelmanas. Sportininkai buvo diskvalifikuoti 1-2 metams.

2010-ųjų gruodį dopingo kontrolieriams įkliuvo JAV krepšininkė Diana Taurasi – Stambulo “Fenerbahce” atstovaujančios žaidėjos mėginiuose rasta stimuliatoriaus modafinilo.

Kauno krepšinio klubui “Žalgiris” iš 2011 metų miesto savivaldybės biudžeto siūloma skirti 4,4 mln. litų. Savivaldybės taryba dėl to turėtų apsispręsti ketvirtadienio posėdyje, šiuo metu klausimas dar derinamas savivaldybės komitetuose.

Kaip BNS sakė savivaldybės Kūno kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Albinas Grabnickas, per viešąją įstaigą “Krepšinio perspektyvos” Kauno “Žalgiriui” numatyta skirti 4 mln. 400 tūkst. litų. Iš jų 400 tūkst. būtų atseikėta Kauno sporto halei.

Iš viso “Žalgiriui”, kitiems klubams ir pačiai viešajai įstaigai išlaikyti ketvirtadienį numatoma paskirstyti 5,4 mln. litų.

Moterų krepšinio klubui “Viči – Aistės” siūloma skirti 500 tūkst. litų, vyrų krepšinio klubui “Kaunas” – 300 tūkst. litų, vyrų rankinio klubui “Granitas” – 100 tūkst. litų, moterų krepšinio klubui “Laisvė” ir rankinio klubui “Žalgiris” – po 25 tūkst. litų.

50 tūkst. litų siūloma skirti viešajai įstaigai “Krepšinio perspektyvos” išlaikyti.

Kauno krepšinio klubas “Žalgiris” priklauso Vladimiro Romanovo valdomai Ūkio banko investicinės grupei (ŪBIG). Ji valdo 75 proc. akcijų. Kauno miesto savivaldybės viešoji įstaiga “Krepšinio perspektyvos” turi 0,25 proc. akcijų.

"Veido" archyvas

Prasidėjęs šių metų Lietuvos A lygos futbolo čempionatas bus išskirtinis ne vienu aspektu. Bet tai anaiptol nereiškia, kad visi šie išskirtinumai yra geri.

Vos ne prieš kiekvieno sezono pradžią šnekėta, kad būtina ankstinti pirmenybių startą, nes Lietuvos futbolo klubai oficialių varžybų nežaidžia vos ne pusmetį. Tačiau daugybę metų vežimas nejudėjo iš vietos: stadionuose futbolininkai pasirodydavo balandžio pradžioje, o dar dažniau – tik antro pavasario mėnesio viduryje.

Pagaliau įsidrąsinome

Galima prisiminti, kad buvęs ilgametis Lietuvos rinktinės vyriausiasis treneris Algimantas Liubinskas, dabar vadovaujantis Ukrainos “Lvov” klubui, ne kartą siūlė Lietuvos pirmenybes pradėti kovo pradžioje. Juk, pavyzdžiui, Estijoje jau įprasta nacionalinį futbolo čempionatą pradėti pirmomis kovo dienomis.

Šiemet Lietuvos futbolo federacija (LFF) pagaliau įsidrąsino ryžtingesniam žingsniui. Čempionatas pradėtas kovo 20-ąją. Keletą pirmųjų turų visi klubai žais Vilniaus ir Marijampolės futbolo maniežuose, kuriuose paklotos naujoviškos dirbtinės dangos tinkamų matmenų futbolo aikštės. Matyt, šiuose maniežuose A lygos pirmenybės lapkričio viduryje ir pasibaigs.

Įprasta, kad visų Europos valstybių nacionaliniuose futbolo čempionatuose rungtyniauja lyginis komandų skaičius. Tačiau mes, regis, nutarėme visus nustebinti. A lygoje žaidžia vienuolika klubų, rungtyniausiančių ne dviem, keturiais, o trimis ratais. Tai reiškia, kad kiekviena komanda su kita ekipa per pirmenybes susitiks po tris kartus.
Vis dėlto reikia pasakyti, kad Lietuvos futbolo valdininkai dviračio neišradinėja: tokia pačia trijų ratų sistema Europoje dar rengiamos Danijos pirmenybės.

Kaip išplėtė lyga

Paslaptingame Lietuvos futbolo pasaulyje yra dalykų, kurie sporto aistruoliams sunkiai suvokiami. Civilizuotuose kraštuose jau seniai nusistovėjusi pirmenybių rengimo sistema, todėl daugelį metų iš anksto žinoma, kiek čempionate dalyvaus komandų. Lietuvoje iki sezono pradžios likus vos aštuonioms dienoms buvo paskelbta, kad šalies elitinis futbolo divizionas išplečiamas iki vienuolikos klubų, nors pernykštėse pirmenybėse dalyvavo tik aštuoni.

“Galiu drąsiai sakyti, kad šiandien sprendimai buvo priimami vadovaujantis šūkiu “Už futbolą”, – po LFF vykdomojo komiteto posėdžio pareiškė jau dešimtmetį šalies futbolui vadovaujantis Liutauras Varanavičius, kuris pernai dvejų metų kadencijai išrinktas Europos futbolo asociacijų sąjungos (UEFA) vykdomojo komiteto nariu.

Anaiptol ne visi žinią apie išplėstą lygą sutiko šypsodamiesi, tarsi loterijoje laimėję milijoną. Buvęs legendinio Vilniaus “Žalgirio” strategas Benjaminas Zelkevičius atvirai pareiškė: “Komandų skaičiaus padidinimas negarantuoja kokybės. Priešingai – tai sumenkina žaidimo kokybę. Lietuvoje tiesiog daug aukštos kvalifikacijos futbolininkų, kad užtektų visoms komandoms”.

Vis dėlto šioje istorijoje įdomiausias pats mechanizmas, kaip į A lygos čempionatą buvo priimta daugiau komandų. Lietuvos futbolo strategai mėgsta žaisti demokratinius žaidimus. LFF licencijavimo komitetas nesuteikė A lygos licencijos pernykštei šalies vicečempionei Vilniaus “Vėtrai”, kitai sostinės komandai “Žalgiriui” bei Kauno “Atletui” (buvusi “LKKA ir Teledema”), nes šie klubai neatitiko visų kriterijų.

Bet po kelių dienų vykusiame LFF vykdomojo komiteto posėdyje šiems klubams leista rungtyniauti A lygos čempionate, bet licencijos negavusi “Vėtra”, matyt, neteks teisės rungtyniauti naujojo sezono Europos lygos turnyre. Be to, dėl pažeidimų “Vėtra” ir “Atletas” čempionatą pradėjo turėdami minus šešis taškus.

Vilniaus meras – “Žalgirio” futbolininkas?

“Vėtra” buvo atsidūrusi ties išnykimo iš A lygos žemėlapio riba. Komandos valdymą perėmę verslininkai iš Maskvos iki vasario 10-osios žadėjo futbolininkams padengti visas pusmečio skolas, bet vėliau terminas buvo vis atidėliojamas. “Vėtros” žaidėjai pavargo nuo pažadų, nutraukė treniruotes ir jau ketino galutinai išsiskirstyti, bet, galima sakyti, pačią paskutinę akimirką sulaukė finansinės injekcijos iš Rusijos.

Pernai “Žalgiris”, šalies pirmojoje lygoje užėmęs priešpaskutinę vietą, išgyveno tik padedamas ištikimiausių aistruolių. Bet šiemet garsiausias Lietuvos futbolo klubas atgimė lyg Feniksas iš pelenų. Tačiau B.Zelkevičius mano, kad prie dabartinio “Žalgirio” vairo stovi atsitiktiniai žmonės, todėl komandos ateitis miglota.

“Žalgirio” garbės prezidentu tapo Vilniaus meras Vilius Navickas, kuris net dalyvavo parodomojoje treniruotėje. Galbūt V.Navickas paseks “Kauno” klubo boso Vladimiro Romanovo pavyzdžiu ir bus įregistruotas kaip “Žalgirio” futbolininkas?

Tiesa, anksčiau neteko girdėti, kad dabartinis sostinės meras būtų aistringas futbolo gerbėjas. Greičiau priešingai – V.Navicko pavardė siejama su nacionalinio stadiono statybos darbų stabdymu.

Antrarūšių, tiksliau, net trečiarūšių futbolininkų iš Rusijos trečiojo diviziono komandų prisipirkusio “Žalgirio” niekas nepriskiria prie čempionato favoritų. Šis statusas suteikiamas pastarųjų dviejų čempiono titulų savininkui Panevėžio “Ekranui” ir Marijampolės “Sūduvai”.

“Ekranas” žaidė daug tarptautinių varžybų, panevėžiečiai Maskvoje dalyvavo “Sandraugos” taurės turnyre, buvo išvykę į Turkiją ir Turkmėniją.