Nepaisant ilgainiui didėjančio lietuvių susidomėjimo ekologišku maistu, vadinamasis žaliasis mąstymas kasdieniame mūsų gyvenime niekaip neįsitvirtina: vis dar gerokai labiau rūpinamės savimi negu mus supančia aplinka.
Papusryčiavęs dažnas vilnietis indelį nuo jogurto, banano žievę ir plastikinį maišelį sužers į vieną šiukšlių kibirą, išvestam pasivaikščioti šuniui gamtinius reikalus leis atlikti, kur tik šiam patinka, nusileidęs iš savo buto, savo daugiau nei 10 metų senumo automobilį susiras pastatytą ant kadaise buvusios žaliosios vejos, sėdęs į jį, pakeliui žerdamas dulkes ant vieno kito pro šalį minančio dviratininko, atburgs į darbą.
O Kopenhagos ar Stokholmo gyventojas po pusryčių likusias šiukšles sudėlios į penkis skirtingus konteinerius, suomis į maišelį surinks viską, ką pritūpęs paliks augintinis, danas sės ant dviračio, švedas – į viešąjį transportą ir, neribojami transporto spūsčių, judės darbų link. Vėliau dalykiniame susitikime švedas savo partneriui greičiausiai išties vizitinę kortelę, pagamintą iš perdirbto popieriaus, nes švedams tokie gaminiai – privalumas, o pusė lietuvių į tokią prekę net nežiūrėtų.
Aplinkos tausojimo idėjos kasdieniame lietuvių gyvenime niekaip neįsitvirtina. „Eurobarometro“ tyrimas parodė, kad net 51 proc. vilniečių savo reikalais po miestą juda automobiliu, 36 proc. – viešuoju transportu ir tik 12 proc. – pėsčiomis ar dviračiu. O štai Stokholme į viešąjį transportą sėda 48 proc. gyventojų, dviratį renkasi ar pėsčiomis eina 35 proc. ir tik 15 proc. važiuoja automobiliu. Kopenhagoje net 65 proc. gyventojų renkasi dviratį ar vaikšto pėsčiomis.
Žaliojo mąstymo lygiu nuo senųjų ES šalių atsiliekame tiesiog beviltiškai. Vokietijoje, Hamburge, jau 20 metų gyvenanti ekonomistė Dalia Henke pasakoja, kad mąstymas apie gamtos taršos padarinius jos šeimos kasdienybėje įsitvirtino gyvenant Vokietijoje: ten apie tai nuolat praneša žiniasklaida, ten taip pat vyrauja politinis palaikymas. „Vokietijoje pradėjau rūšiuoti šiukšles, taupyti vandenį, elektrą ir šilumą, nes tai mūsų ištekliai, kurie kažkada baigsis. Kartais minu dviratį, kad automobilis neterštų aplinkos, ką jau kalbėti apie tai, kad nesvarbu, kur būčiau (miške, mašinoje ar prie jūros), visada ieškau šiukšliadėžės“, – kasdienius įpročius vardija D.Henke.
Lietuvė pasakoja, kad Vokietijoje piliečiai šiukšles rūšiuoja labai sąmoningai: popierius, skirtingų spalvų stiklas, plastikas, bioatliekos, galvaniniai elementai, elektros lemputės ir kitos atliekos keliauja į skirtingus konteinerius. Daugelis rūšiuoja labai sąžiningai, o nerūšiuojantiems arba šiukšlinantiems skiriamos baudos – apskųsti nedrausmingą pilietį gali net šiukšlių išvežimo įmonės. Tad nieko keista, kad, „Eurostato“ duomenimis, Vokietijoje apie 50 proc. atliekų surūšiuojama ir perdirbama, o Lietuvoje, kaip rodo tyrimai, rūšiuoja tik apie 30 proc. gyventojų, 2011 m. buvo perdirbta tik 11 proc. visų atliekų.
„Be to, Vokietijoje turime net Žaliųjų partiją, kuri be galo populiari ir jos reitingai toliau kyla. Labai skatinama ir alternatyvioji energetika: saulės, vėjo, vandens ar geoterminė. Įdiegtos inovatyvios šiukšlių perdirbimo technologijos, o perdirbtos atliekos toliau naudojamos kitiems produktams gaminti. Maždaug po 10 metų Vokietija jau galutinai atsisakys atominės energijos ir bus naudojama visa kita alternatyvioji“, – dar daugiau skirtumų su Lietuva įžvelgia D.Henke.
Ekologinis judėjimas apsiriboja nuosavu skrandžiu
Įstojus į ES ir gavus milijoninį finansavimą, Lietuvos aplinkosaugos srityje lyg ir prasidėjo reikšmingi pokyčiai: sutvarkytos miestų nuotekos, fabrikai įsidiegė valymo įrenginius ir kitas aplinkosaugos sistemas, įrengti modernūs regioniniai sąvartynai, tačiau kad ir kokią statistiką imtume, kad ir kokiais pjūviais vertintume kasdienį žmonių gyvenimą, visur tebeatrodome beviltiškai. Kodėl taip yra? Galima būtų kaltinti kelis kartus mažesnes mūsų algas, menkesnį gyvenimo lygį, tačiau kaltas ne vien jis.
Aplinkos saugotojų bendrijos „Atgaja“ pirmininkas, Lietuvos žaliųjų sąjūdžio partijos pirmininko pavaduotojas Saulius Pikšrys mano, kad žaliųjų judėjimai Lietuvoje diskredituoti. „Nepriklausomybės priešaušryje žaliųjų judėjimai pradėjo labai sparčiai kurtis. Tai buvo laikmetis, kai žmonės buvo ištroškę žodžio laisvės, plūdo į mitingus, o aplinkosaugos idėjos buvo vienos pirmųjų, apie kurias buvo galima kalbėti. Bet kai nuslūgo euforijos banga ir prasidėjo ekonominės problemos, iš oficialių šaltinių, valstybinių institucijų kilo intensyvi propaganda, kad dėl skurdaus gyvenimo, gamyklų žlugimo kalti radikalai ir žalieji, – tai neteisybė ir nepelnytai užklijuota etiketė“, – įsitikinęs S.Pikšrys.
Dar viena priežastis – atsainus valstybės institucijų, kuriose įsitaisę tokie patys aplinkai abejingi žmonės kaip ir visur kitur, požiūris. Štai pagal ES direktyvas Lietuva iki 2013 m. privalo perdirbti ne mažiau kaip 50 proc. buitinių atliekų, o už direktyvos nesilaikymą gresia netgi baudos, tačiau kas iš to – visiems jau keleri metai akivaizdu, kad to įgyvendinti nespėsime. Reikalingos infrastruktūros kūrimas vilkinamas metų metais, o aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas vis dar tebesėdi savo poste.
Vienas aktyviausių Lietuvos žaliųjų judėjimo dalyvių Linas Vainius atkreipia dėmesį ir į valstybės politikos nulemtą didelį motorizacijos lygį Lietuvoje. Nors, „Eurostato“ duomenimis, tūkstančiui gyventojų tenka 506 automobiliai (ES vidurkis – 473), kurių didžioji dalis senesni nei 10 metų, esame vieni iš nedaugelio ES narių, neturintys automobilio mokesčio. „Todėl kiekvienas, kas tik sugalvoja, gali pigiai nusipirkti „kibirą“ ir važinėti“, – apgailestauja L.Vainius.
Kitose šalyse per įvairius mokesčius, reguliavimus ar lengvatas aplinkosaugos idėjos aktyviai skleidžiamos ir ilgainiui įsitvirtina visuomenėje. „Didieji Vokietijos miestai įsivedė plaketes, tai yra ant priekinio automobilio stiklo klijuojamus lipdukus, kurie išduodami pagal automobilio techninę kokybę, o ne techninę būklę: atsižvelgiama į katalizatoriaus galingumą, kiek į orą išmetama kenksmingų dujų ir t.t. Tik su šiais lipdukais galima įvažiuoti į miesto centrą, antraip gresia baudos. Taip norima sumažinti miesto centro oro užterštumą“, – dar vieną Vokietijos pavyzdį nurodo D.Henke.
Trūksta mums ir elementaraus pilietiškumo. Aplinkosaugos koalicijos pirmininko Kęstučio Navicko nuomone, jei mums rūpėtų, reikalautume ir ieškotume, kas mūsų interesams geriausiai atstovautų. Vilčių nepateisinę politikai metų metais nesėdėtų savo kėdėse. Beje, būtent dėl pilietiškumo stokos ir kelinti metai Lietuvoje plintantis ekologinio maisto judėjimas apsiriboja nuosavu skrandžiu: niekas nekalba nei apie pakuočių mažinimą, nei apie aplinkos saugojimą, o tik apie naudą savo sveikatai. K.Navicko nuomone, toks elgesys liudija Lietuvos gyventojų paviršutiniškumą.
„Šiandien mūsų žaliasis mąstymas pasireiškia tik per vartojimą ir skrandį. Tai iš tiesų kelia nerimą, nes visas tas ekologinis judėjimas ir publikuojama informacija skelbia apie maisto, žaislų, drabužių saugą, o aplinkosaugos problemos nustumtos į penktą ar dar tolimesnę vietą. Pas mus itin retai kalbama apie vartojimo mažinimą, problemas, susijusias su išteklių naudojimu ir atliekų susidarymu, nekalbama ir apie ekologiją platesne prasme, tai yra kaip mūsų elgesys gali paveikti aplinką, kurioje gyvens ateities kartos“, – apgailestauja K.Navickas.
„Tiesą sakant, aš labai pasigendu tikro žaliojo mąstymo, tokio šiek tiek kosmopolitinio su nacionaliniu prieskoniu. Iš esmės Lietuvoje vyksta labiau į „popsą“ nukreiptos akcijos, o tikro gamtosauginio, tausojamojo gyvenimo sunku įžvelgti. Man atrodo, kad toji mada orientuotis į sveiką maistą kilo žiniasklaidos pastangomis. Tai yra gerai, gal tai tiesiog pirmas žingsnis, bet žengiant pirmą žingsnį reikia numatyti ir tikslą. O siekis turėtų būti, kad ne tik mano namuose būtų tvarka, bet ir mano laiptinėje, kieme, kvartale, mieste, mano šalyje gyventi būtų gera visiems – neniokojama gamta, neteršiami vandens telkiniai, nešiukšlinama, viskas naudojama su saiku“, – komentuoja S.Pikšrys.
Žaliosios idėjos atsispirs nuo ekologinio maisto?
Kita vertus, negalima nepastebėti, kad tam tikri pokyčiai mūsų visuomenėje vis dėlto vyksta, o ekologiško maisto populiarėjimas tarp gyventojų – bent jau žingsnis į priekį. Rinkos tyrimų bendrovės TNS LT pernai atliktas tyrimas parodė, kad kas antras lietuvis įsigyja ekologiškų prekių, daugiausia maisto produktų. Nors statistikoje tai dar niekur neatsispindi, vis dėlto visuomenėje po truputį populiarėja ir aplinkosaugos akcijos. Štai šiemet pavasarinės aplinkos tvarkymo akcijos „Darom“ dalyvių skaičius, palyginti su pernai, padvigubėjo ir pasiekė 350 tūkst., o tvarkyti pakrančių ir pamiškių kasmet išsiruošia svarbiausi šalies pareigūnai: prezidentė Dalia Grybauskaitė, premjeras Andrius Kubilius ir kiti.
Vienas ekologinių turgelių pradininkų Lietuvoje, šią idėją įgyvendinęs Tymo kvartale, Vytautas Ratkevičius įsitikinęs, kad ekologiško maisto paieška Lietuvoje pasireiškianti „ekomada“ yra startas, nuo kurio žaliasis mąstymas pereis ir į kitas sritis: ekologišku maistu susidomėjęs žmogus vėliau ims ieškoti ekologiškos kosmetikos, drabužių, o patenkinęs fiziologinius poreikius vis daugiau galvos apskritai apie ekologišką gyvenimo būdą.
Verslininkas tai grindžia ir savo pavyzdžiu. Jis perka ekologiniuose turgeliuose, rūšiuoja atliekas, važinėja elektromobiliu, o remontuodamas butą naudojo natūralias medžiagas: kreidą sienoms tinkuoti, molį ir aliejų – impregnuoti. Be to, biure tausojimo idėją skleidžiantis verslininkas šiuo metu bando įsigyti išnykstančio rašalo, kad spausdinimo popierių būtų galima panaudoti kelis kartus.
Kitas pavyzdys – Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto direktorės Rasos Melnikienės šeima. Nuosavame name gyvenanti šeima daug maisto produktų įsigyja iš ūkininkų, o pastaraisiais metais grįžo prie daržininkystės. Šeima rūšiuoja atliekas, pradėjusi auginti daržoves ėmė kompostuoti augalinės kilmės maisto atliekas, o sodyboje ant stogo įsirengė saulės kolektorius, kuriais pasišildo vandenį. Be to, nereikalingus drabužius R.Melnikienė stengiasi prikelti naujam gyvenimui – iš tų pačių siūlų nusimezga kitus. „Buvo gyvenimo tarpsnis, kai daug dėmesio skyriau profesinei karjerai, tada maniau, kad visi šitie dalykai nėra svarbūs, tačiau su amžiumi tampi protingesnis ir suvoki, jog savo darže užaugintas maistas sveikesnis, o gamtą reikia visomis išgalėmis saugoti“, – savo idėjas atskleidžia moteris.
V.Ratkevičius įsitikinęs, kad lengviausia žaliąsias idėjas visuomenėje paskleisti per kasdienius buitinius dalykus ir prekes, nes pakeisti mąstymą pasitelkus švietimą labai sudėtinga. „Įvesti naują discipliną visuomenėje užtrunka trejus ketverius metus, o naują produktą – tris mėnesius“, – lygina verslininkas.
Ekologiško maisto turgelių pradininkas įsitikinęs, kad ekologinis judėjimas Lietuvoje jau įgavo kritinę masę, tad galimybių šioje srityje pradėti verslą daugybė. Ekologiniai turgeliai, parduotuvės, lietuvių gamintojų siūlomi ekologiški šampūnai, muilai, maisto produktai, drabužiai ir žaislai – tik menka dalis to, ką būtų galima sukurti. Štai V.Ratkevičius subūrė ekologinio verslo klasterį, kuriame keletas Lietuvos įmonių suvienijo jėgas ir adaptuodamos hibridą pagamino elektromobilį.
„Ant hibridinio automobilio, kuris ir pats pakankamai ekonomiškas bei ekologiškas, sumontuojama tam tikra technologija, kuri jį įkrovus leidžia nuvažiuoti 40–60 km, o tyrimai rodo, kad žmogaus dienos maršrutas mieste tėra 30 km. Norėdamas važiuoti toliau, naudojiesi hibridu. Tai didžiulis žingsnis, kuris kompensuoja elektromobilių trūkumą, nes dabar yra begalė elektromobilių, bet dauguma jų įkrauti tegali nuvažiuoti 120–140 km. Mūsų judėjimo idėja – nebūtinai išrasti vis naujus dalykus: kur kas geriau dar kartą panaudoti senus, juos patobulinant“, – atskleidžia V.Ratkevičius.
Daugybė galimybių Lietuvoje esama ir verslams, susijusiems su atliekomis, kurti. Pavyzdžiui, verslininkas Donatas Karanauskas įsteigė įmonę „Biomotorai“, kuri iš restoranų superka kepant panaudotą aliejų, jį perdirba ir parduoda kaip pramonės žaliavą. Išvalytas aliejus panaudojamas tiek gaminant biodegalus, tiek kosmetikos ar cheminių medžiagų pramonėje. „Dirbti pradėjome prieš penkerius metus ir bene vieninteliai turime reikiamus leidimus bei įrangą aliejui apdirbti. Per metus perdirbame tūkstantį tonų“, – tvirtina D.Karanauskas.
Tokie verslai aplinkosaugos idėjų sklaidai duoda apčiuopiamos naudos, nes Lietuvoje gyventojus vis dar labai veikia ekonominis motyvas: daugiausiai surenkama ir perdirbama būtent tų atliekų, kurias pridavę žmonės gauna atlygį, – popieriaus, metalo, stiklo. Taigi receptai, kaip paskatinti žaliųjų idėjų sklaidą, gana paprasti: stiprinti pilietiškumą, reikalauti didesnės atsakomybės iš valdžios institucijų ir įgyvendinti savo aplinkos tausojimo idėjas tiek versle, tiek bendruomenių gyvenime.
Švarinimosi akcija „Darom“ sulaukia vis daugiau dėmesio
Metai Dalyvių skaičius
2008 1000
2009 100 000
2010 150 000
2011 150 000
2012 350 000
Šaltinis: VšĮ „Mes darom“
Pagal atliekų perdirbimą Lietuva – ES gale
Valstybė Iš viso atliekų pagaminama (kg/vienam gyventojui) Atliekų perdirbama (kg/vienam gyventojui)
ES vidurkis 502 121
Švedija 465 166
Danija 673 154
Vokietija 583 260
Estija 311 37
Prancūzija 532 95
Latvija 304 27
Lietuva 381 13
Rumunija 365 4
Šaltinis: “Eurostat”, 2010 m.
Kaip europiečiai vyksta į darbą
Miestas Viešuoju transportu, proc. Dviračiu ar pėsčiomis, proc. Automobiliu, proc.
Paryžius 67 17 3
Praha 66 6 27
Londonas 60 19 19
Helsinkis 50 22 26
Stokholmas 48 35 15
Berlynas 43 23 33
Vilnius 36 12 51
Roma 32 8 58
Amsterdamas 22 48 26
Kopenhaga 15 65 18
Ryga 60 15 24
Talinas 52 6 39
Šaltinis: Eurobarometras
Loading ...