BFL

Vilniaus meru išrinkus liberalą Remigijų Šimašių istorinis Vilniaus Žaliasis tiltas pagaliau buvo išvaduotas nuo šešis dešimtmečius jo vaizdą gadinusių raudonarmiečių ir kolchozninkų skulptūrų. Paties mero teigimu, situacijos ato­maz­ga jau buvo pribrendusi ir jos baigtis taip pat buvo aiški, tiesiog ilgai klaidžiota teisiniuose brūzgynuose. „Veido“ įsi­ti­ki­ni­mu, tai, kad istorinis Vilniaus tiltas buvo apvalytas nuo okupantų simbolių, yra miesto mero šių metų sėkmės ženklas.

Vaiva SAPETKAITĖ

Apie tai, kad derėtų atsikratyti sovietų oku­­pantų skulptūrų, buvo kalbama jau seniai. Tačiau diskusijos ypač įsismarkavo 2014 m. pavasarį Rusijai užpuolus Ukrainą ir už­grobus Krymą. Nors tai neretai bandyta nu­žeminti iki dešiniųjų pučiamo burbulo, to­kios nuomonės laikėsi ir Kultūros ministerija bei  Kultūros paveldo departamentui priklausan­tis Kultūros paveldo centras, siūlę Žaliojo tilto skulptūras išbraukti iš saugotinų vertybių są­rašo. Nepaisant to, Nekilnojamojo kultūros pa­­vel­do taryba 2015 m. pradžioje nusprendė so­­vie­tų okupantų reliktus palikti šiame registre.

Didžiausias stabdys šioje istorijoje buvo Gražinos Drėmaitės vadovaujama Valstybinė kultūros paveldo komisija (VKPK).

Komisija laikėsi požiūrio, kad Žaliojo tilto skulptūros – šalies kultūros ir istorijos dalis, taigi tu­rėtų likti kaip mūsų gyvenimo liudininkės. Ar­­­­gumentas, kad miesto centre atspindima oku­­pantų ideologija, kad tai žeidžia nuo NKVD ir Raudonosios armijos represijų nu­kentėjusių lietuvių jausmus, komisijai nepasirodė vertas dėmesio.

VKPK jau ne kartą buvo sulaukusi kritikos už savo kietakaktiškumą, siaurą požiūrį ir viršijamus įgaliojimus, saugant Lietuvos kultūros paveldą, kas neretai labiau trukdo nei padeda. Net buvo rimtų svarstymų, ar ši institucija apskritai reikalinga, o Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas per slaptą balsavimą buvo nepatvirtinęs G.Drėmaitės kandidatūros į pirmininko pareigas.

Tačiau kovo mėnesį atsirado viltis, kad įstrigusią plokštelę pavyks išjungti, nes tiesioginius mero rinkimus laimėjo Liberalų sąjūdžio atstovas R.Šimašius.

Nepabijojęs perimti iniciatyvos į savo rankas, naujasis sostinės meras susidorojo su šiuo  Gordijo mazgu. Miestui pasisekė, kad naujasis meras mokėjo ne tik gerai pakalbėti ir gražiai atrodyti prieš filmavimo kameras, bet ir spręsti reikalus.

41-erių iš Tauragės kilęs teisininkas R.Ši­mašius praeityje ne kartą buvo renkamas Vil­niaus tarybos nariu, buvo Laisvosios rinkos instituto prezidentas, o ketverius metus dirbo teisingumo ministru.

„Žinau, kaip teisininkai gali viską subiurokratinti, bet man atrodo, kad, jei pats sprendimas aiškus, reikia greičiau apsispręsti, kaip jį įgyvendinti, – įsitikinęs R.Šimašius. – Jei stovi penkiese ir galvoja, kas atsakingas, jei neaišku, kieno tai problema, vadinasi, ji tavo. Su Žaliojo tilto skulp­tūromis buvo būtent tokia situacija: visi ro­do vienas į kitą ir nebeaišku, kas už ką atsako.“

Sklandžiai atomazgai užteko vos dviejų ra­mių naktų, tad kodėl sugaišome tiek daug lai­ko?

„Dažnai vilkas piešiamas baisesnis, negu yra iš tikrųjų. Mano ikimokyklinio amžiaus dukra taip pat bijo vilko ir einant į mišką jai kirba klau­simas, ar jo nesutiks. Toks ilgas sprendimų nepriėmimas susijęs su įsikalbėtomis baimėmis: taip, dalis jų turėjo pagrindo, bet ne visos, – dėsto R.Šimašius. – Veikė ir tai, kad vis bandyta rasti visokių biurokratinių procedūrų, dėl ko ne­galima padaryti vieno arba kito dalyko. Tie­siog reikėjo įžengti į mišką ir patiems pamatyti, kad jokio vilko jame nėra.“

Tai, kad skulptūros buvo nuimtos, R.Ši­ma­šiaus manymu, iliustruoja, jog pradėjome skirti pelus nuo grūdų, o tai, kas anksčiau ne­badė akių, nes buvo kur kas aktualesnių dalykų, tapo nepriimtina.

Nors VKPK ir toliau aiškina, kad nukeltos skulptūros vis vien turės grįžti ant Žaliojo tilto, R.Šimašius pastebi, kad aistros atslūgo ir prastos būklės „balvonai“ retai kada prisimenami.

Matyt, jos dar ilgai „puoš“ savivaldybei priklausančią „Grindos“ aikštelę, nes Vilniaus sa­vivaldybė nelinkusi taškyti pinigų jų raudonarmiečių ir kolchozninkų kuproms tvarkyti. Kaip, beje, ir Kultūros paveldo departamentas, pa­grįs­tai teigiantis, kad Vilniuje netrūksta vertesnių objektų, kuriems reikėtų skirti lėšų.

Daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų nepritartų sovietmečio skulptūrų nukėlimui nuo Žaliojo tilto Vilniuje, rodo naujos apklausos rezultatai.

Tarp vilniečių nepritariančiųjų idėjoms nuimti skulptūras yra net trys ketvirtadaliai, atskleidė naujienų agentūros BNS užsakymu atlikta RAIT apklausa.

Tyrimo metu 59,2 proc. respondentų Lietuvoje sakė, kad nepritaria skulptūrų nukėlimui. Idėjai nukelti skulptūras sakė pritariantys tik 15,4 proc. apklaustųjų. Apklausos metu ketvirtadalis (25,4 proc.) šiuo klausimu nuomonės nepareiškė.

Tarp Vilniaus miesto gyventojų idėja nukelti skulptūras – dar nepopuliaresnė. Nepritarimą skulptūrų nukėlimui išsakė 78,4 proc. sostinės gyventojų. 14 proc. vilniečių pritaria skulptūrų nukėlimui.

Tyrimo metu buvo apklausti 1024 Lietuvos gyventojai.

Šį pavasarį Vilniaus meras konservatorius Vilius Navickas užsiminė, kad imsis priemonių skulptūroms nukelti, tačiau vėliau savo poziciją sušvelnino.

Dabartinio Žaliojo tilto projektą parengė tuometinio Leningrado projektavimo institutas “Projektstalkonstrukcija”, tiltą pastatė rusų kariuomenės inžinerinis dalinys. 1952 metais tiltas papuoštas keturiomis kareivio, darbininkų, valstiečių ir studentų skulptūromis.

Sostinės mero Viliaus Navicko užmojams išmontuoti Žaliojo tilto skulptūras išsipildyti nelemta. Anot paveldosaugininkų, kol stovi tiltas – stovės ir skulptūros. Tačiau valdžia nenusileidžia, rašo “Vilniaus diena”.

Meras teigė kreipsiąsis į Kultūros paveldo departamentą (KPD) su prašymu išbraukti skulptūras iš saugotinų objektų sąrašo. Tokį pažadą sostinės vadovas davė Tėvynės sąjungos Vilniaus miesto skyrių konferencijoje.

Atsakydamas į vieno partijos kolegos klausimą meras pareiškė: “Tai aš, V.Navickas, gyvenantis teisinėje valstybėje ir besilaikantis įstatymų, jums garantuoju, kad kai šios skulptūros tikrai bus išbrauktos iš valstybės saugotinų kultūros paveldo objektų sąrašo, nedelsdami jas nugriausim.”

KPD tokio prašymo dar negavo, bet jeigu ir gaus, sąrašo nekoreguos. Mat, paveldosaugininkų žodžiais, įstatymas to neleidžia.

“Ar kreipsis, ar nesikreips – išbraukti iš registro negalime. Nėra jokio kito būdo (pašalinti skulptūras). Tam įstatyme ir yra “įkalta”, kad iš registro braukti negalima. Kad nebūtų galima taip lengvai politiškai angažuotai reaguoti – ką noriu, tą nuimu”, – sakė KPD direktoriaus pavaduotojas Algimantas Degutis.

Nemaža dalis sovietinių skulptūrų atsidūrė šalia Druskininkų esančiame Grūto parke. Tačiau Žaliojo tilto skulptūros, A.Degučio žodžiais, į Grūtą iškeliauti negali.

“Grūto parkas pirmiausia turi to norėti. Be to, kiek žinau, jo savininkui dar nesibaigė nemalonumai dėl autoriaus teisių. Anksčiau buvo toks variantas, kad į Grūtą atiduotos demontuotos kultūros vertybės. Bet dabar nuomonė yra tokia, kad paveldas turi būti saugomas toje vietoje, kurioje jis stovi, o ne šiaip kažkur sandėliuose po stogu. Situacija pasikeitė”, – aiškino A.Degutis.

Anot jo, skulptūros buvo, yra ir bus saugomų objektų sąraše tol, kol stovės pats Žaliasis tiltas.

“Grūto skulptūros buvo atskiros. O šitos skulptūros atsirado su tiltu, tai jo sudėtinė dalis. Visuma pagal įstatymą ir turėtų būti saugoma”, – pridūrė pašnekovas.

Paveldosaugininkas užsiminė, kad miesto valdžios noras išmontuoti skulptūras gali būti susijęs su tuo, kad nenorima skirti lėšų joms restauruoti. Esą KPD specialistai buvo apstulbę, kai sužinojo apie mero užmojus išmontuoti skulptūras. Mat lig šiol buvo kalbama tik apie jų restauravimą.

Pirminiais skaičiavimais, skulptūroms restauruoti gali prireikti iki 100 -150 tūkst. litų. Darbus finansuoti siūlė Maskvos savivaldybė. Tačiau Vilnius atsisakė pagalbos objektui.

Mero pavaduotojas Gintautas Babravičius teigė, esą įstatymų laikytis būtina, tačiau skulptūras vis tiek gali tekti išmontuoti. Mat esama požymių, kad jos yra avarinės būklės.

Anot jo, miestui sunkiai pavyktų sukrapštyti šešiaženklę sumą skulptūrų remontui, taigi laikinas jų išmontavimas būtų vienas geresnių sprendimų. Vicemero žodžiais, avarinės būklės skulptūroms neturėtų galioti įstatymo ribojimai.

Tiesa, politikas neatmeta ir kitų variantų. Esą reikia rasti kompromisą, kuris tiktų tiek skulptūrų šalininkams, tiek jų priešininkams, o Maskvos pasiūlymas finansuoti jų restauravimą gali būti iš naujo svarstomas.