Europos Sąjunga įsipareigojo iki 2020-ųjų iš atsinaujinančių energijos šaltinių gauti 20 proc., o iki 2050-ųjų – net 80 proc. galutinės suvartojamos energijos. Tačiau atrodo, kad šiuos įsipareigojimus teks keisti.

Vis labiau aktualėjančios aplinkosaugos problemos bei nenoras stipriai priklausyti nuo energijos išteklių importo žaliai nuspalvino Europos Sąjungos energetikos politiką. Elektros, šilumos energetikos ir transporto sektoriuose apsispręsta gerokai sumažinti iškastinio kuro naudojimą, pakeičiant jį saulės, vėjo, vandens ir geotermine energija bei biomase.
Ypač daug puolančiųjų į žaliosios energetikos glėbį būta po avarijos Fukušimoje, Japonijoje, kai tikrai daug valstybių prarado norą plėtoti branduolinę energetiką. Tačiau dabar paaiškėjo, kad ir valstybės, nusekusios paskui iš pirmo žvilgsnio žavias “žaliąsias” idėjas, iš tiesų nesuvokė tikrosios tokio žingsnio kainos ir dabar dėl to susiduria su ekonominiais sunkumais.

Energetikos revoliucija bet kokia kaina?

Vokietijos energetikos bendrovės RWE analizė rodo, kad vien perėjimas nuo energijos gamybos prie atsinaujinančių išteklių energetikos Europai gali kainuoti apie 3 trln. eurų (neįskaitant išlaidų elektros tinklams bei energijos saugykloms įrengti).
Be abejo, pokyčių avangarde stovi stipriausia ES ekonomika Vokietija su savo „Energiewende”. Ji yra ne tik viena aktyviausių perėjimo prie atsinaujinančių išteklių energetikos advokačių ES, bet ir pati pagarsėjo drastiškais sprendimais: netrukus po avarijos Fukušimoje paskelbta, kad 17 Vokietijoje veikiančių atominių reaktorių bus uždaryti iki 2022 m., o aštuoni iš jų tokio likimo sulaukė nedelsiant.
Atominės elektrinės teikė ketvirtadalį šaliai reikalingos elektros energijos, tad, atsisakius atomo ir neturint lygiaverčių alternatyvų, elektros kainos šoko į viršų. Vokietijos energetikos ir aplinkosaugos ministras Peteris Altmaieris yra pripažinęs, kad šalies energetikos sektoriaus reforma ir restruktūrizavimas iki ketvirtojo dešimtmečio gali atsieiti trilijoną eurų. Tiesa, šiuo metu išlaidų prognozė būtų jau kuklesnė, nes vyriausybė nutarė sumažinti itin patrauklius iš atsinaujinančių energijos išteklių gaunamos energijos supirkimo tarifus.
Vis dėlto didžiulių investicijų poreikis reikalingai infrastruktūrai plėtoti niekur nedingo. Pavyzdžiui, skaičiuojama, jog vien tam, kad būtų sukurta infrastruktūra, leidžianti iš Pietų Vokietijos tiekti saulės, o iš Šiaurės Vokietijos – vėjo pagamintą energiją, per ateinantį dešimtmetį reikėtų investuoti apie 40 mlrd. eurų (čia omenyje turimos naujos elektros linijos, perjungimo stotys ir transformatorinės). Taip pat daug kainuos dėl atsinaujinančių energijos šaltinių nepastovumo (juk saulė ne visada šviečia, o vėjas ne visada pučia) būtinos įrengti energijos saugyklos.
„Energiewende” politikoje itin svarbus ir gautos energijos taupymas, tad milžiniškų išlaidų taip pat pareikalaus ir pastatų bei gyvenamųjų namų atnaujinimas, kad šie taptų energiškai efektyvesni. Nekilnojamojo turto savininkai vis labiau nerimauja, o įvairios šio sektoriaus asociacijos vis garsiau kalba, kad daugybė vokiečių paprasčiausiai pristigs lėšų ir vien dėl to valdžiai nepavyks įgyvendinti revoliucijos energetikos srityje.
Jau dabar permainos stipriai atsiliepia vartotojų sąskaitoms: metų pradžioje vokiečiai dėl miglotų papildomų mokesčių mokėjo jau 11 proc. daugiau nei prieš metus, o jei viskas vyks pagal planą, tai, vyriausybės skaičiavimais, elektros kainos netrukus pakils dar penktadaliu.
Kadangi vokiečiai tik dabar pradeda suvokti tikrąją savo sprendimo kainą, didžiojo nepasitenkinimo dar tik laukiama. Vis daugiau ženklų, kad reikalai pradės strigti. Nepasiteisinus perėjimui prie žaliosios energetikos šaltinių Vokietijoje, būtų pakirstas ir kitų ES valstybių ryžtas – juk jų laukia panašūs sunkumai, tačiau jos kur kas mažiau jiems pasirengusios ir finansiškai kur kas silpnesnės.

Siekiant vykdyti įsipareigojimus neapsieinama be kuriozų

Savaitraštis „The Economist“ pastebi, kad Europoje susiklostė keista situacija: nors dedamos didelės pastangos pereiti prie atsinaujinančių išteklių, lygia greta sparčiai didėja ir akmens anglių naudojimas. Tarptautinės energetikos agentūros 2012 m. duomenimis, Vokietija (drauge su Didžiąja Britanija) yra didžiausia šio taršiausio energijos šaltinio importuotoja Europoje. Negana to, čia statomos naujos akmens anglis kūrenančios jėgainės (tiesa, pagal griežtesnius aplinkosaugos standartus).
Akmens anglys karaliauja ir kaimyninėje Lenkijoje. Pasaulio akmens anglių asociacijos duomenimis, mūsų kaimynė yra dešimta pagal anglių naudojimą pasaulyje ir net 92 proc. elektros energijos gamina kūrendama būtent akmens anglis. Be to, čia taip pat planuojama investuoti dar 24 mlrd. eurų į tokių elektrinių statybą.
O štai „švarios“ energijos gamintojai patiria didžiulių nuostolių ar net traukiasi iš šios pramonės. Stipriai nusvilo net tokios milžinės, kaip „Bosch“ ar „Siemens“. Daugiausia tai lėmė pasikeitusi valstybių politika dėl energijos supirkimo tarifų. Juk ne paslaptis, kad į šį sektorių daug investuota būtent dėl sultingos valstybių paramos, dažnai taikant itin palankius iš atsinaujinančių energijos šaltinių pagamintos energijos tarifus. Galiausiai tai pridarė daug žalos – niekas nesitikėjo, kad bus tiek investuojama į šio sektoriaus plėtrą ir kad tai tiek daug kainuos.
Tarkime, Ispanija taip pat prisižadėjo dosniai remti žaliosios energetikos plėtrą, tačiau kai iš atsinaujinančių išteklių pagaminamos elektros energijos dalis nuo 19 proc. 2006 m. spėjo patrigubėti iki 54 proc. šiemet, kilo didžiulių sunkumų – už parduotą energiją gaunamos pajamos tapo mažesnės nei elektros sistemos sąnaudos.
Valstybė buvo suteikusi garantijas, tačiau pamačiusi, kad nėra pajėgi susitvarkyti su 26 mlrd. eurų skola gamintojams ir nepanorusi sąnaudų perkelti ant vartotojų pečių (tada elektra būtų pabrangusi apie 40 proc.), valdžia nusprendė imtis reformų ir gerokai sumažino paramą. Tai gamintojams reiškė didžiulius nuostolius. Kaip teigia pramonės, energetikos ir turizmo ministras Jose Manuelis Soria, naujieji pakeitimai, nors ir nemalonūs, buvo būtini, antraip galėjo privesti prie sektoriaus bankroto.
Užtat verslininkai atkerta, kad niekada nebūtų tiek investavę į tokią rizikingą sritį dėl tokios nedidelės naudos, jei ne kaip užtikrintos garantijos atrodę supirkimo tarifai. Dabar daugybė jų susidurs su sunkumais, kai teks grąžinti dar prieš reformą iš bankų paimtas paskolas.
Dėl savo paramos sistemos stipriai nudegė ir Didžioji Britanija bei Čekija – joms ją teko sumažinti maždaug perpus. Čia taip pat neapsieita be didžiulio susierzinimo. Kaip prognozuojama banko „Credit Suisse“ atliktoje analizėje, elektros kaina Didžiojoje Britanijoje gali būti dvigubai didesnė nei Vokietijoje ir tokia tendencija gali nesikeisti 7–10 metų. Pasak „Credit Suisse“ ekspertų, dėl to pirmiausia reikėtų kaltinti vyriausybės sprendimą beveik penkiskart padidinti mokestį už anglies dioksido išmetimą, kas esą turėtų paskatinti didesnes investicijas į atsinaujinančių išteklių energetikos sektorių. Tačiau valstybės paramos mažinimas kelia vis daugiau visuomenės nepasitenkinimo, tad abejotina, ar patrauklumą prarandantis verslas pritrauks daug naujų investicijų.
Kai kurios valstybės dar prieš pradėdamos eksperimentus aiškiai pasakė, kad tai joms per brangu. Tarkim, ekonomiškai viena silpniausių ES narių Bulgarija iš pat pradžių kratėsi vėjo ar saulės jėgainių integravimo į dabartinę savo elektros sistemą, ir šis nerimas pasirodė pagrįstas.
Šis sektorius vėlgi plėtėsi kur kas aktyviau, nei tikėtasi, todėl užkrovė didelę naštą tiek senstančiai Bulgarijos elektros sistemai, tiek vartotojų piniginėms. Padėtį buvo stengiamasi suvaldyti nustatant papildomus mokesčius saulės ir vėjo jėgainėms. Vis dėlto tai menkai padėjo, nes teismas nusprendė, kad tai neteisėta, sprendimas buvo panaikintas, ir pagerėjimo nesulaukta.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Sertifikuotos žalios lietuviškos elektros energijos vartotojai šiemet sunaudos apie 75 mln. kWh arba daugmaž 23 proc. visos Kauno hidroelektrinėje pagamintos elektros energijos. Vienintelės šalyje tokią elektros energiją tiekiančios bendrovės „Energijos tiekimas“ duomenimis, planuojamas žalios lietuviškos energijos vartojimas šiemet bus 9 proc. didesnis nei 2012 m.

Nuo šių metų pradžios prie Kauno hidroelektrinėje gaminamos elektros energijos vartotojų prisijungė mobilaus ryšio operatorius „Tele2“ bei ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas.

„Žalioji energetika padeda taupyti planetos energetinius išteklius, todėl „Tele2” yra svarbu prisidėti prie poveikio aplinkai mažinimo. Visoje šalyje turime didelį mobiliojo ryšio bazinių stočių tinklą, elektros naudojame daug, tad mūsų indėlis bus juntamas. Tai rūpi ir mūsų klientams – naudodamiesi paslaugomis jie prisidės prie gamtos apsaugos“, – sakė Petras Masiulis, „Tele2“ generalinis direktorius.

Šiuo metu „Tele2” taip pat modernizuoja savo mobiliojo ryšio tinklą ir keičia bazines stotis. Įrenginiai bus kompaktiškesni ir jų reikės mažiau, be to, naudos 25 proc. mažiau elektros energijos. Tai leis dar sumažinti tinklo eksploatavimo kaštus ir poveikį aplinkai.

Pasak ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto strateginės plėtros ir infrastruktūros direktoriaus dr. Viliaus Kontrimo, sprendimas vartoti žaliąją elektros energiją yra natūrali ISM socialinės atsakomybės tąsa ir prisiimtų įsipareigojimų vykdymas.

„Aukštojo mokslo institucijos atlieka labai svarbų vaidmenį formuojant būsimų verslo atstovų požiūrį į socialinę atsakomybę, aplinkos apsaugą bei atsakingą verslą. Mes buvome vieni iš 100 pirmųjų verslo mokyklų, prisijungusių prie JT atsakingo vadybos mokymo principų iniciatyvos. Taip pasižadėjome ne tik diegti socialinės atsakomybės ir darnios plėtros idėjas savo studentams, bet ir patys tapti atsakingos lyderystės pavyzdžiu“, – sako dr. V. Kontrimas.

Nuo praėjusių metų „Žalią lietuvišką energiją“ taip pat vartoja degalinių tinklas „Lukoil“, natūralaus lietuviško mineralinio vandens gamintoja „Druskininkų rasa“, Gargžduose įsikūrusi gyvūnų maisto gamintoja „Mars Lietuva“, bei dar septynios bendrovės. Sutartis dėl elektros energijos iš AEI tiekimo su „Energijos tiekimu“ yra pasirašę ir trys fiziniai asmenys.

Pasak „Energijos tiekimo“ generalinio direktoriaus Algirdo Juozaponio, bendrovės tiekiamos elektros energijos kilmę garantuoja perdavimo sistemos operatorius „Litgrid“. Tuo tarpu „Energijos tiekimas“ klientams, pasirašiusiems sutartis dėl žalios elektros energijos tiekimo, suteikia „Žalios lietuviškos energijos“ sertifikatą, liudijantį, kad 100% jų suvartojamos elektros energijos yra pagaminta iš atsinaujinančių šaltinių (AEI).

„Energijos tiekimo“ 2011 m. atlikto tyrimo duomenimis, net 74 proc. iš 500 apklaustų Lietuvos įmonių svarstytų pirkti elektros energiją, pagamintą iš atsinaujinančių šaltinių, 17 proc. sutiktų už ją mokėti daugiau. 72 proc. įmonių atrodo svarbu, kad nepriklausomas elektros energijos tiekėjas turėtų galimybę pasiūlyti elektros energijos iš atsinaujinančių šaltinių.

Elektros energija iš AEI besidomintys vartotojai internete gali susipažinti su „Energijos tiekimo“ parengtu edukaciniu filmuku „Kaip apsirūpinti “Žalia lietuviška energija”?“. Jame pristatomi nuomonės tyrimų ir rinkos duomenys, paaiškinami elektros energijos iš AEI gamybos principai ir pateikiami pirmųjų vartotojų komentarai.

Pateiktos pirmosios paraiškos organizuoti skatinimo kvotų aukcionus žaliosios energijos gamintojams.

Vos kalendoriun įdundėjus spaliui, Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją (VKEKK) pradėjo bombarduoti prašymai rengti aukcionus dėl elektros gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių skatinimo kvotų paskirstymo. Jau spalio 1 d. buvo registruotos dvi vėjo jėgainių parkų (iki 350 kW įrengtosios galios) plėtotojų ir viena biodujų elektrinių (iki 1000 kW galios) plėtotojų paraiška.
Tokį subruzdimą lengva paaiškinti: rugsėjo pabaigoje pagaliau įsigaliojo paskutinis tokiems aukcionams vykdyti būtinas teisės aktas – skatinimo kvotų paskirstymo atsinaujinančios energijos gamintojams aukcionų nuostatai. O kvotos žaliosios energijos gamybai yra ribotos, ir ar bebus aukcionai organizuojami tuomet, kai Lietuvoje bus pagaminamas europinėmis direktyvomis nustatytas žaliosios energijos kiekis, – nežinia.
Dėl dvylika metų galiojančio skatinimo, numatyto pernai priimtame Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme, privalės grumtis visų didesnių nei 30 kW galios atsinaujinančių išteklių jėgainių statytojai. Tikimasi, kad tokia tvarka sudarys prielaidas Lietuvoje pigti žaliajai energijai.
Elektros supirkimo kainą energijos iš atsinaujinančių išteklių gamintojams sudarys dvi dalys: fiksuota vidutinė rinkos kaina (ją kasmet tvirtina VKEKK) ir iš Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) biudžeto iki aukcione laimėtos kainos primokama dalis. Kadangi Lietuvoje planuojamas elektros energijos rinkos kainos augimas, teigiama, kad tokia sistema leis racionaliau naudoti žaliosios energetikos plėtrai skiriamas iš energijos vartotojų surenkamas VIAP lėšas.

Pradingo regionai

Kas stebėjo Atsinaujinančių išteklių įstatymo priėmimo peripetijas, puikiai pamena, kad žaliųjų elektrinių statytojai kvotų skirstymo aukcionų tvarkos įvedimu anaiptol nebuvo labai patenkinti. Fiksuotomis elektros supirkimo kainomis paremti energetikų verslo planai bankininkams atrodė tvirčiau pagrįsti ir mažiau rizikingi, nei paremti išankstines lubas teturinčiomis kvotomis, dėl kurių projektų plėtotojams dar teks laužyti ietis aukcionuose.
Deja, valdžios koridoriuose įstrigę ir ne sykį juose pavidalą keitę įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai po 2011 m. gegužės 23-iosios, kai įsigaliojo Atsinaujinančių išteklių įstatymas, žaliosios energetikos projektus buvo apskritai uždarę stalčiun, tad po pusantrų metų trukusio priverstinio sąstingio džiaugiamasi bent jau galimybe vėl pajudinti verslo planus.
Nepaisant VKEKK gulančių prašymų rengti aukcionus, atsinaujinančių išteklių energetikos plėtojimo šalininkai teigia, kad anksčiau prognozuoti sistemos trūkumai niekur nedingo. Vienas jų – kad priverstinė tarpusavio konkurencija skatins užsienyje pigiai įsigyjamų dėvėtų, savo amželį atgyvenusių technologijų diegimą. „Nenumatytos priemonės, leidžiančios aukcionuose apsisaugoti nuo kainos dempingo iš tokių gamintojų pusės“, – pabrėžia Lietuvos vėjo elektrinių asociacijos direktorius Saulius Pikšrys.
Antra vertus, dempinguotojai turėtų būti ganėtinai trumparegiški, nes dėvėta įranga be rimtų papildomų investicijų vargiai bepajėgs gaminti elektrą pasibaigus dvylika metų galiojančiam skatinimo kvotos terminui. Laimėję šiandien, jie prarastų pinigus, kuriuos galėtų uždirbti ateityje.
Dar vienas įdomus momentas: gerus metus ginčijęsi dėl aukcionų regionavimo zonų ribų bei jų skaičiaus, žaliosios energijos gamintojai prasidėjus rudeniui išgirdo, kad jokių zonų apskritai nebebus ir tuose pačiuose aukcionuose privalės grumtis tiek Auštaitijos, tiek Žemaitijos, tiek Dzūkijos projektų plėtotojai. Nors visi suvokia, kad gamtinės sąlygos gaminti vėjo energiją pajūryje, pamaryje ar, priešingai, Dzūkijos lygumose anaiptol nėra adekvačios.
„Kiek pamenu, „Litgrid“ siūlė Lietuvą suskirstyti į tris zonas, mes, siekdami, kad aukcionų šalyje būtų organizuojama kuo daugiau, matėme jų penkias ar net septynias. Tačiau dabar turime tai, ką turime, ir kodėl – niekas dorai nepaaiškino. Neoficialiai girdime, kad tokia buvusi Energetikos ministerijos valia, o jos pasirinkti energetikos prioritetai visiems žinomi“, – konstatuoja S.Pikšrys.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Stambiausi vėjo jėgainių parkai palankiausiose vietose jau dabar priklauso užsienio kapitalo bendrovėms. „Veidas“ aiškinasi, ar eilinis Lietuvos vartotojas ateityje pajus naudą iš pigią elektrą gaminančių atsinaujinančių išteklių jėgainių.

Praėjusį trečiadienį Vilniuje vyko Lietuvos-Vokietijos forumo, tarptautinio Birutės Galdikas gamtosaugos ir labdaros ir paramos fondo kartu su Vokietijos asociacija „Hanzos parlamentas“ organizuota konferencija atsinaujinančios energijos išteklių (AEI) plėtros klausimais.
Ir sutapk tu man taip, kad likus nepilnai savaitei iki renginio paaiškėjo: tą pačią dieną vyks strateginių energetikos projektų tvirtinimas Lietuvos vyriausybėje. Branduolinės energijos atsisakančios valstybės energetikų viešnagė Vilniuje tokią reikšmingą dieną sukėlė Energetikos ministerijos vadovų nepasitenkinimą, taigi dalyvių nestokojusioje konferencijoje nepasirodė nė vienas šios ministerijos atstovas.
O gal kruopštieji vokiečiai, gerokai anksčiau pasižymėję kelionės į Vilnių datą savo darbo kalendoriuose, iš tikrųjų turėjo savų kėslų? Daugelis „Veido“ kalbintų konferencijos dalyvių neatmetė tokios galimybės. Tik tie kėslai – anaiptol ne tarnavimas Kremliaus interesams, kuriuo be ceremonijų apkaltinami visi nepagarbiai apie Visagino atominę elektrinę (VAE) prabylantys vietiniai AEI entuziastai. Viskas gerokai paprasčiau: lietuviai svarsto, kad vokiečiai spartesne atsinaujinančios energetikos plėtra Lietuvoje suinteresuoti todėl, kad galėtų čia parduoti daugiau savo šalyje gaminamos įrangos tokioms jėgainėms.

Ir mums niekas netrukdo

„Atsinaujinančios energetikos technologijų gamyba, palyginus su energijos gamyba, yra verslo grietinėlė. Pramonininkas už savo gaminį gauna pinigus iš karto, o AEI parkų vystytojai priversti investuoti ilgesniam laikotarpiui. Beveik neturėdami savos analogiškų technologijų pramonės, esame kitų rinkos priedėlis. Taigi nesunku atspėti, kokiu tikslu rengiamos panašios konferencijos“, – atvirai išrėžė Lietuvos vėjo energetikų asociacijos direktorius profesorius Stasys Paulauskas.
Tokiai nuomonei neprieštaravo net vienas renginio organizatorių – Lietuvos-Vokietijos forumo valdybos narys Raimundas Paliukas. „Aišku, kad Vokietijos suinteresuotumas AEI plėtra susijęs ir su technologijų pramonės interesais. Lygiai tą patį stebime Lietuvoje: atsiradę saulės elementų gamintojai skatina investicijas į saulės elektrines. Kiekvienas gamintojas siekia savo produkciją parduoti. Svarbiausia, kad galutinis vartotojas, o ne tik gamintojas, pajustų apčiuopiamą naudą iš žaliosios energetikos. Netikiu, kad ši nauda taps apčiuopiama – energija nepigs, tačiau kainų išlaikymas dabartiniame lygmenyje irgi būtų svarus laimėjimas“, – pažymėjo jis.
„Niekas netrukdo ir Lietuvai užsiimti žaliųjų technologijų kūrimu. Manau, tai perspektyvu. Juk, pavyzdžiui, dujinių katilinių pritaikymas kūrenimui biokuru – tai nauji užsakymai mūsų mokslininkams“, – teigė šešėlinė socdemų energetikos ministrė Birutė Vėsaitė.
Šiuo metu gamybos apimtimis pirmaujanti atsinaujinančių technologijų gamintoja yra Kinija. „Pačioje Kinijoje neseniai sumažėjo saulės energijos supirkimo tarifas, tuo pačiu prognozuojamas investicijų į saulės energetiką populiarumo kritimas – ten gaminama įranga turėtų dar labiau atpigti. Ispanai ir italai, dėl užaukštintų supirkimo tarifų prieš porą metų išgyvenę tikrą saulės jėgainių plėtros bumą, dažniausiai naudojo kinų gamybos technologijas“, – pasakojo energetikos ekspertas Vidmantas Jankauskas.
Bet ar realu Lietuvoje sėkmingai vystyti tokią pramonės šaką, į kurią nusitaikė Kinijos ir kitų Azijos šalių gamintojai? „Žinoma, realu. Juk viena saulės elementų gamykla Lietuvoje jau veikia, statoma antra. Šiauliuose įsikūrusi nedidelė mažo galingumo vėjo jėgainių gamykla „Vėjo fabrikas“. Ir tai tik pati pradžia. Jei, pavyzdžiui, apsispręstume statyti vėjo parkus jūroje, tikrai neapsimokėtų visą įrangą gabenti iš Danijos ar Vokietijos“, – įsitikinęs profesorius S.Paulauskas.

Subsidijos žaliajai energetikai

Pasak Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) pirmininkės Dianos Korsakaitės, iš visuomenės interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) mokesčio AEI gamybos skatinimui skiriamos išmokos kasmet nuosekliai didėja. „Esame įsipareigoję supirkti visą į tinklus tiekiamą žaliąją energiją. Net jeigu tam nepakaktų 2012-iesiems numatytų 115 mln. Lt, su gamintojais vis viena turėtume atsiskaityti“, – aiškina D.Korsakaitė.
Tuo pačiu priimtas sprendimas mažinti energijos supirkimo kvotas „Lietuvos energijai“ ir termofikacinėms elektrinėms, tik tam skiriamų lėšų apimties kol kas nepavyksta sumažinti dėl spartaus gamtinių dujų brangimo: netgi kuklesnį energijos kiekį pagaminti kainuoja vis brangiau.
O štai strateginiams projektams skiriama VIAP lėšų suma numatyta iš anksto: kol kas visos jos nukreipiamos „NordBalt“ elektros jungčiai finansuoti. „Tačiau greitai savo dalies gali pareikalauti kita planuojama jungtis „LitPol Link“ – tuomet strateginiams projektams skiriama suma gali išaugti“, – įspėja VKEKK pirmininkė.
Energetikos specialistai prognozuoja, kad be VIAP lėšų neapsieis ir VAE statybos, nors ministras Arvydas Sekmokas buvo pažadėjęs, jog elektros kainų vartotojams tai nedidins. Įtariai vertinti tokius pažadus verčia tai, kad paskelbus preliminarią VAE koncesijos sutartį gerokai išaugo Lietuvos indėlis į šį projektą: nuo anksčiau skelbtų 5,8 mlrd. Lt iki 7 mlrd. Lt.
„Grubiai skaičiuojant, 100 mln. Lt VIAP lėšų atitinka 1 ct galutiniame elektros energijos tarife be pridėtinės vertės mokesčio. Kadangi šiemet AEI gamybos skatinimui numatyta 115,4 mln. Lt, tai reikštų šiek tiek daugiau nei vieną centą elektros energijos tarife. Kokio dydžio yra ši dedamoji, nustatoma politiniu sprendimu. Esame paskaičiavę, kad 2020 m. VIAP mokestis vien atsinaujinančių išteklių gamybai tarifuose gali pasiekti 8 ct, jei iš AEI būtų pagaminama daugiau kaip 40 proc. rinkai tiekiamos elektros energijos. Tačiau reikia suprasti, kad tai yra nacionalinė gamyba ir pinigai pasilieka mūsų šalyje, o ne iškeliauja kitur“, – pabrėžia D.Korsakaitė.

Nėra kaštų naudos analizės

Tačiau ar neatėjo laikas atidžiau pažvelgti, kieno būtent kišenėse tie pinigai pasilieka? Štai Lietuvos energetikos instituto mokslininkas Mindaugas Krakauskas tvirtina, kad kone visi pajūrio regione sparnais mojantys vėjo jėgainių parkai jau priklauso užsienio investuotojų bendrovėms, kurios uždirbtą pelną išveš iš Lietuvos. „Žinau pavyzdžių, kai jauni žmonės, padirbėję užsienyje ir ten susižavėję vėjo energetikos perspektyva, sugrįžo čia, nusipirko žemės prie Kuršių marių, o elektros tinklų operatorius jiems pasakė „ne“, nes nebeliko vietos tinkluose: ką tik buvo išduotos projektavimo sąlygos stambiems estų ir norvegų vystomiems projektams. Smulkiam vietos verslui praktiškai telieka saulės elektrinės, nes jų mastelis Lietuvoje per menkas, kad sudomintų užsienio investuotojus. Tačiau ir čia ne viskas paprasta: norėdamas ant savo namo stogo įsirengti saulės jėgainę, turi užpildyti 18 lapų paraišką, o leidimo gavimas užtrunka mažiausiai pusmetį. Tuo tarpu Anglijoje gali paprasčiausiai įsigyti individualiam vartotojui skirtą mažo galingumo jėgainės komplektą, perskaitęs pridėtą instrukciją pats jį prijungti ir paštu išsiųsti prisijungimo deklaraciją – jokios leidimų biurokratijos nėra“, – lygina M.Krakauskas.
Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas patvirtina: „Šiuo metu Vakarų Lietuvoje norinčių statyti vėjo jėgainių parkus yra kelis kartus daugiau, nei sugebėtų priimti elektros tinklai.“ O advokatas Andrius Smaliukas primena, kad Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas (AIEĮ) nurodo, jog AEI elektrinės privalo būti jungiamos prie tinklų netgi tuomet, kai šiuo tikslu tenka juos optimizuoti. Maža to – elektros gamintojas tokiu atveju tinklų operatoriui apmoka ne daugiau 10 proc. optimizavimo išlaidų.
Žaliosios politikos instituto direktorius Linas Balsys sutinka, jog tai, ar ateityje eiliniai vartotojai pajus žaliosios energijos teikiamą naudą, pirmiausiai priklauso nuo valstybės energetikos politikos. Nors vėjo energijos gamybos savikaina atsipirkus jėgainės įrengimo sąnaudoms tesiekia 2-3 ct už kilovatvalandę, naivu tikėtis, kad gamintojai, turėdami tiekimo į tinklus pirmenybę, rinkai ją siūlytų už tokią kainą. Įkvepia nebent pastebimai pingančios AEI gamybos technologijos ir jų efektyvumas: „Prognozuojama, jog netgi šiuo metu brangiausia laikomos saulės energijos savikaina per ateinantį dešimtmetį susilygins su dujas deginančiose elektrinėse gaminamos energijos savikaina“, – tikina L.Balsys.
„Pirmiausiai reikėtų, įvertinus makroekonominius rodiklius, atlikti išsamią atsinaujinančios energetikos kaštų naudos analizę, kokios iki šiol neturime. Tik tuomet galėsime pasiekti, kad gamintojui tenkanti naudos dalis paskatintų jį investuoti, tačiau neapimtų visos projekto visuomenei teikiamos naudos. Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos (LEKA) pastangomis bandėme atlikti tam tikrus skaičiavimus, kurių rezultatai buvo įspūdingi: jei būtų įgyvendintos visos šiandien AIEĮ numatytos priemonės, Lietuvos ekonomika turėtų 5 mlrd. Lt naudos. Tačiau nauda ekonomikai būtų neabejotinai didesnė, jei lygiagrečiai vyktų ir atsinaujinančios energetikos technologijų gamybos vystymas. Šiuo metu statydami vėjo jėgaines Lietuvoje, tuo pačiu dažniausiai remiame vokiečių „Siemens“, „Enercon“ ar danų „Vestas“ koncernus. Guodžia nebent tai, kad dalis turtingų Europos gamintojų pelno patenka į ES biudžetą ir paramos forma vėl sugrįžta Lietuvon. Ryškesnę išimtį sudaro nebent biokuro katilai, plačiai gaminami Lietuvoje“, – komentuoja LEKA direktorius Martynas Nagevičius.

Įstatymas yra, bet neveikia

Nors AIEĮ Seimas priėmė prieš metus, tačiau poros būtinų poįstatyminių aktų Energetikos ministerija iki šiol nesugebėjo paruošti. Kaip aiškina VKEKK narys Vygantas Vaitkus, vienas jų – AEI gamybos skatinimo tvarkos aprašas turėtų apibrėžti įstatymo taikymą atskiroms gamintojų grupėms – pavyzdžiui, tiems, kurie leidimus elektrinių statybai gavo iki įstatymo įsigaliojimo. Atviras klausimas išlieka ir dėl dvigubos paramos (fiksuoto tarifo taikymo bei paramos elektrinių statybai) teikimo teisėtumo.
Kol kas nėra apibrėžtos ir AIEĮ numatomų vykdyti aukcionų zonos, kurios, pasak D.Korsakaitės, Lietuvoje žada būti trys. „Kadangi nėra zonų, negali vykti įstatymo reikalaujami aukcionai, o tai reiškia, kad galingesnių nei 30 kilovatų žaliųjų elektrinių savininkai šįmet negali pridavinėti gaminamos energijos už skatinamąją kainą“, – aiškina VKEKK pirmininkė.
Dėl šios priežasties dabar sparčiausiai vystomos smulkios, namų ūkių poreikius atitinkančios jėgainės, kurių statybos ir veiklos reglamentavimas yra aiškiausias. O stambesnių jėgainių parkų vystytojai lūkuriuoja. „Manyčiau, racionaliausia būtų žengti žingsnelį atgalios ir panaikinti aukcionus iš AEI gaminamai energijai, nes sukūrėme tokį mechanizmą, kurio niekur kitur pasaulyje nėra. Kaip tai veiks Lietuvoje, nesunku prognozuoti: kadangi pajėgių vietinių investuotojų nedaug ir jie vieni kitus pažįsta, nesunkiai susitars tarpusavyje, kam kuriame aukcione dalyvauti. Tačiau aukcionų sistema atbaidys galimus investuotojus iš Vakarų – tai jau dabar pastebime teikdami verslo konsultacijas“, – neslepia M.Nagevičius.
O gal toks ir yra slaptas aukcionų sistemos tikslas – atbaidyti užsienio investuotojus? „Veido“ pašnekovas pataiso, kad žinant AEI ir atominės energetikos šalininkų tarpusavio konkurenciją labiau tikėtinas sąmoningas žaliosios energetikos vystymosi stabdymas: kaip tik todėl Energetikos ministerija niekaip nesugeba parengti būtinų AIEĮ poįstatyminių aktų.

Bazinė elektra – atgyvenęs požiūris?

AEI balansavimo išlaidos auga proporcingai AEI energijos gamybai ir elektros kainoms rinkoje.
„Vėjo energetika Lietuvoje jau dabar tampa konkurencinga. Problema – jos balansavimas, tačiau Lietuvoje turime Kruonio hidroakumuliacinę jėgainę, kuri tam skirta“, – primena V.Jankauskas.
L.Balsys vėjo energijos balansavimo problemą siūlo spręsti vokiečių pavyzdžiu – šalia vėjo jėgainių įrengiant atitinkamos galios biokuro ar biodujų elektrines, išlyginančias generavimo netolygumus. „Be to, balansavimo funkcijas, esant pakankamiems perdavimo linijų pajėgumams, iš dalies atlieka ir birža, kurioje elektros visada yra. Kalbos apie būtiną bazinės elektros generavimą – tai labiau senosios kartos energetikų įsivaizdavimas, kad viena stambi elektrinė tolygiai gamina energiją, o visos kitos aplink ją šokinėdamos derinasi. Toks požiūris jau atgyvenęs“, – tvirtina Žaliosios politikos instituto direktorius.
Priminus valdininkų argumentus, jog be bazinės energijos pajėgumų mes nei „NordPool Spot“ biržoje, nei kontinentinės Europos tinkluose nebūtume itin laukiami, L.Balsys prašo parodyti konkrečias direktyvas, reglamentuojančias minimalų naujų biržos ar kontinentinio tinklo narių bazinės generacijos lygį. „Bent jau aš tokių dokumentų nesu regėjęs“, – drąsiai pareiškia pašnekovas.
ES struktūrinių fondų parama 2014-2020 m. laikotarpiu greičiausiai neprilygs dabartinėms apimtims. Ar reali Lietuvoje AEI jėgainių plėtra be ES paramos? „Šiuo metu subsidijavimas reikalingas, bet vėliau jo reikšmė sumažės, nes technologijos pinga, o energijos kainos rinkoje kyla.
Danijoje, pavyzdžiui, galioja reikalavimas vėjo parkų vystytojams penktadalį elektrinės akcijų skirti vietos gyventojams – tada jiems vėjo jėgainės nebetrukdo. Mes irgi galėtume pasinaudoti šia patirtimi. Nėra racionalu elektros energiją siuntinėti dideliais atstumais, trečdalį jos pakeliui prarandant tinkluose: elektrą, kaip ir šilumą, protingiau gaminti šalia vartotojų“, – akcentuoja S.Paulauskas.
Apie tai, kad parama žaliajai energetikai ateityje neišvengiamai turės mažėti, konferencijoje bylojo ir vokiečių energetikos ekspertai. Fiksuotas žaliosios energijos supirkimo tarifas Vokietijoje garantuojamas 20 metų, tačiau lygiagrečiai planuojamas ir subsidijavimo degresijos mechanizmas, numatantis, kad išmokų tarifai gamintojams nuosekliai mažės kiekvienais metais. Tuo būdu siekiama, kad parengti projektai būtų įgyvendinami kuo sparčiau ir tuo pačiu sumažėtų projektų kaštai. Bazinius tarifus peržiūrėti mažinimo linkme numatoma 2018 m. Vokietijos AEI sektoriuje sukurta 370 tūkst. darbo vietų. Į žaliąją energetiką vis dažniau atkreipia dėmesį šios šalies pensijų fondai, po finansinės krizės ieškantys naujų patikimų ilgalaikio investavimo nišų.

Maksimali vėjo energijos gamyba Lietuvoje buvo pasiekta 2011 m. gruodžio 19 d. 16 val. ir siekė 161,45 MW. Rekordinė vėjo energetikos dalis bendrame elektros suvartojime užregistruota pernai gruodžio 27-ąją 4 val. ryto ir siekė 22,14 proc., arba 159 MW nuo 719 MW. Pernai Lietuvoje dievulis vėjo nepagailėjo, todėl jėgainės išnaudojo vidutiniškai 30 proc. savo instaliuotos galios (pastarųjų penkerių metų vidurkis – 26,4 proc.).

VIAP lėšų biudžeto struktūra (proc.) 2011-2012 m.
2011 m.
„Lietuvos energija“ 57
Termofikacinės elektrinės 14
Strateginiai objektai 15
Atsinaujinanti energetika 14
2012 m.
„Lietuvos energija“ 55
Termofikacinės elektrinės 16
Strateginiai objektai 12
Atsinaujinanti energetika 17

VIAP kaina (ct/kWh)
2010 m. 4,73
2011 m. 6,01
2012 m. 7,04

Atsinaujinančios energijos rinkos struktūra pagal instaliuotą galią (MW) 2010-2011 m.
Vėjo jėgainės 161 185
Hidroenergija 126 127
Biokuro elektrinės 33 50
Saulės elektrinės 0,02 1

Atsinaujinančios energijos rinkos struktūra (proc.) pagal instaliuotą galią 2011m.
Vėjo jėgainės 51
Hidroenergija 35
Biokuras 13,8
Saulės elektrinės 0,2

Šaltinis: „2011 m. energetikos sektoriaus plėtros apžvalga“, VKEKK

Atsinaujinančios elektros energijos gamybos dalis (proc.) bendroje ES šalių elektros energijos gamybos struktūroje 2010 m.
Austrija 64
Latvija 57
Švedija 55
Suomija 36
Slovėnija 26
Italija 21
Vokietija 17
Prancūzija 14
Lietuva 9
Lenkija 3
Estija 3
Šaltinis: „Eurelectric Power Statistics“

AEI temos grafikai

VIAP lėšų biudžeto struktūra (proc.) 2011–2012 m.
2011 m.
„Lietuvos energija“ 57
Termofikacinės elektrinės 14
Strateginiai objektai 15
Atsinaujinančių išteklių energetika 14
2012 m.
„Lietuvos energija“ 55
Termofikacinės elektrinės 16
Strateginiai objektai 12
Atsinaujinančių išteklių energetika 17

VIAP kaina (ct/kWh)
2010 m. 4,73
2011 m. 6,01
2012 m. 7,04

Atsinaujinančios energijos rinkos struktūra pagal instaliuotą galią (MW) 2010–2011 m.
Vėjo jėgainės 161 185
Hidroenergija 126 127
Biokuro elektrinės 33 50
Saulės elektrinės 0,02 1

Atsinaujinančios energijos rinkos struktūra (proc.) pagal instaliuotą galią 2011 m.
Vėjo jėgainės 51
Hidroenergija 35
Biokuras 13,8
Saulės elektrinės 0,2

Šaltinis: „2011 m. energetikos sektoriaus plėtros apžvalga“, VKEKK

Atsinaujinančios elektros energijos gamybos dalis (proc.) bendroje ES šalių elektros energijos gamybos struktūroje 2010 m.
Austrija 64
Latvija 57
Švedija 55
Suomija 36
Slovėnija 26
Italija 21
Vokietija 17
Prancūzija 14
Lietuva 9
Lenkija 3
Estija 3
Šaltinis: „Eurelectric power Statistics“

Stambiausi vėjo jėgainių parkai palankiausiose vietose jau dabar priklauso užsienio kapitalo bendrovėms. „Veidas“ aiškinasi, ar paprastas Lietuvos vartotojas ateityje pajus naudą iš pigią elektrą gaminančių atsinaujinančių išteklių jėgainių.

Praėjusį trečiadienį Vilniuje vyko Lietuvos ir Vokietijos forumo, Tarptautinio Birutės Galdikas gamtosaugos labdaros ir paramos fondo kartu su Vokietijos asociacija „Hanzos parlamentas“ organizuota konferencija atsinaujinančios energijos išteklių (AEI) plėtros klausimais.
Ir sutapk tu man taip, kad likus nepilnai savaitei iki renginio paaiškėjo: tą pačią dieną vyks strateginių energetikos projektų tvirtinimas Lietuvos Vyriausybėje. Branduolinės energijos atsisakančios valstybės energetikų viešnagė Vilniuje tokią reikšmingą dieną sukėlė Energetikos ministerijos vadovų nepasitenkinimą, taigi dalyvių nestokojusioje konferencijoje nepasirodė nė vienas šios ministerijos atstovas.
O gal kruopštieji vokiečiai, gerokai anksčiau pasižymėję kelionės į Vilnių datą savo darbo kalendoriuose, iš tikrųjų turėjo savų kėslų? Daugelis „Veido“ kalbintų konferencijos dalyvių neatmetė tokios galimybės. Tik tie kėslai – anaiptol ne tarnavimas Kremliaus interesams, kuriuo be ceremonijų apkaltinami visi nepagarbiai apie Visagino atominę elektrinę (VAE) prabylantys vietiniai AEI entuziastai. Viskas gerokai paprasčiau: lietuviai svarsto, jog vokiečiai spartesne atsinaujinančių išteklių energetikos plėtra Lietuvoje suinteresuoti todėl, kad galėtų čia parduoti daugiau savo šalyje gaminamos įrangos tokioms jėgainėms.

Ir mums niekas netrukdo

„Atsinaujinančios energetikos technologijų gamyba, palyginti su energijos gamyba, yra verslo grietinėlė. Pramonininkas už savo gaminį gauna pinigus iš karto, o AEI parkų plėtotojai priversti investuoti ilgesniam laikotarpiui. Beveik neturėdami savos analogiškų technologijų pramonės, esame kitų rinkos priedėlis. Taigi nesunku atspėti, kokiam tikslui rengiamos panašios konferencijos“, – atvirai rėžia Lietuvos vėjo energetikų asociacijos direktorius profesorius Stasys Paulauskas.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-20) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

GfK Custom Research Baltic“ atliktas tyrimas parodė, kad 80 proc. Baltijos šalių gyventojų mano, kad vyriausybė privalo imtis vadovaujamo vaidmens, skatinant aplinką tausojančios energijos gamybą, ir suteikti paramą jai gaminti.

Taip pat tyrimas atskleidė, jog Baltijos šalių gyventojai palaiko alternatyvias elektros energijos gamybos rūšis ir net pusė jų žiūri palankiai į vėjo energijos parko kūrimą prie savo namų, o už elektros energiją, gaminamą iš atsinaujinančių energijos išteklių, šiek tiek daugiau mokėti norėtų tik dešimtadalis Lietuvos gyventojų, Latvijoje ir Estijoje – tik po 4 proc.

Rinkos tyrimų bendrovės „GfK CR Baltic“ trijose Baltijos šalyse balandžio mėn. atliktas tyrimas parodė, kad dauguma – 80 proc. Baltijos šalių gyventojų – mano, kad vyriausybė privalo imtis vadovaujamo vaidmens, skatinant aplinką tausojančios energijos gamybą, ir suteikti paramą jai gaminti. Tik labai maža dalis – 12 proc. respondentų Latvijoje, 14 proc. – Estijoje ir 7 proc. Lietuvoje – mano, kad šios rūšies energijos gamyba turėtų būti pagrįsta rinkos principais ir vyriausybės parama jai iš viso nereikalinga.

Tiesa, tik 9 proc. apklausoje dalyvavusių Lietuvos gyventojų sutiktų mokėti daugiau už aplinką tausojančią energiją, tačiau čia lietuviai gerokai lenkia kaimynus (Estijoje ir Latvijoje taip mano tik po 4 proc. respondentų). 40 proc. respondentų Lietuvoje pareiškė nuomonę, kad jie nenorėtų mokėti šiek tiek daugiau už elektrą net ir žinodami, kad ji išgauta tik iš atsinaujinančių išteklių, tokių kaip vanduo, vėjas, saulės energija ir biomasė. Toks požiūris buvo pareikštas daugiau nei pusės Estijos ir Latvijos gyventojų – 60 proc. respondentų.

Analizuodama tyrimo rezultatus „GfK CR Baltic“ Lietuvos filialo verslo plėtros vadovė Dalia Jasiukevičienė aiškina, kad, remiantis šiuo tyrimu, galima daryti išvadą, jog Baltijos šalių gyventojai palaiko alternatyvius energijos išgavimo būdus, tačiau mokėti už tai nori ne visi.

„Tyrimas tik patvirtina, kad kainų kilimas Lietuvoje – nepageidaujamas, ir lietuviai už elektros energiją nepasiruošę mokėti daugiau, – teigia D. Jasiukevičienė. – Tačiau net 72 proc. Lietuvos gyventojų palaiko energijos gaminimą iš vėjo, 63 proc. – iš saulės, 46 proc. – iš biomasės ir 42 proc. palaiko hidroelektrinių gaminamą energiją“, – apžvelgia apklausos rezultatus tyrimų bendrovės atstovė.

Tadas Navickas, UAB „4 Energia“, vykdančios atsinaujinančios energijos projektus, direktorius, teigia, jog vėjo energija jau dabar yra pigesnė už kitą Lietuvoje gaminamą elektros energiją, o šis kainų pranašumas ateityje tik didės.

„Vėjo energija turėtų pirmiausia keisti brangiausią, iš importuojamų dujų Lietuvoje gaminamą energiją, tad našta vartotojui tik mažėtų, – teigia T. Navickas. – Apklausos rezultatai rodo didelį Lietuvos gyventojų sąmoningumą, tačiau atskleidžia ir nepakankamas žinias apie Lietuvos energetikos ūkį.“

Daugiau nei pusė apklausos respondentų pareiškė teigiamą požiūrį į vėjo energijos parką prie jų namų, taip mano 51 proc. respondentų Lietuvoje, 59 proc. Latvijoje, 55 proc. Estijoje.

Lietuvos energetikos instituto, Atsinaujinančių energijos šaltinių laboratorijos darbuotojas Mantas Marčiukaitis pritaria, kad dabartinė ekonomikos situacija ir energetikos aktualijos daro įtaką gyventojų požiūriui, kuris ne visuomet teisingas.

„Šiuo metu susiformavusi klaidinga nuomonė, kad energija iš atsinaujinančių išteklių mokesčių mokėtojams yra našta, nes kuo daugiau bus įrengiama vėjo ar saulės elektrinių, tuo labiau brangs elektros energija vartotojams. Tai nėra visiškai tiesa, – teigia M. Marčiukaitis. – Tačiau apklausos rezultatai rodo, kad gyventojai teisingai supranta šių technologijų plėtros skatinimo mechanizmus: naujos ir perspektyvios, tačiau brangios technologijos kurį laiką turi būti remiamos vyriausybės, o vėliau, nukritus energijos gamybos savikainai (atpigus technologijoms), remti nebereikės, jos galės sėkmingai konkuruoti rinkoje su tradiciniais energijos gamybos būdais“, – pasakoja Lietuvos energetikos instituto atstovas.

Tyrimas atliktas balandžio mėn. internetu, per tyrimą apklausti 18–64 m. amžiaus 1069 respondentai Latvijoje, 1059 respondentai Lietuvoje ir 1010 gyventojų iš Estijos.

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūno pavaduotojas Vaidotas Bacevičius atkreipė dėmesį, kad elektros energijos gamyba atominėje elektrinėje ir iš atsinaujinančių šaltinių viena kitai netrukdo, priešingai – jos viena kitą papildo ir privalo būti plėtojamos lygiagrečiai.
„Jei pavyks toliau vystyti Visagino atominės elektrinės (VAE) statybos projektą, pagal japonų „Hitachi“ investicinį projektą elektros gamybos joje savikaina bus 7-10 ct/kWh. Tai reiškia, šioje elektrinėje gaminama elektros energija bus konkurencinga ir naudinga mūsų vartotojams, nes jie už elektros energiją mokės mažiau, – atominės elektrinės perspektyvas išaiškino V. Bacevičius ir paneigė mitą, kad atominė energetika nepatraukli ekologijos požiūriu. – Tai vienas iš „švariausių“ elektros energijos generacijos būdų. Jos spinduliuotė į aplinką labai nedidelė, o saugus kuro saugojimo klausimas nesunkiai išsprendžiamas“.
Nereikia pamiršti, kad tokios, palyginti pigios, energijos generacijos atsiradimas didins šalies ūkio konkurencingumą. Tai ypač svarbu gamybos sektoriui, todėl verslo bendruomenė turėtų pritarti šiam projektui. Be to, jo plėtojimo metu per 2011-2050 m. planuojama sukurti 27 mlrd. Lt šalies BVP ir į biudžetą papildomai surinkti 5 mlrd. Lt.
TS-LKD frakcijos seniūno pavaduotojo nuomone, atominė energetika Lietuvoje turi dengti bazinį elektros energijos poreikį. Be to, bus galima dalį jos eksportuoti, gerės šalies prekybos balansas, jau nekalbant apie tai, kad verslas galės atlikti apie 4 mlrd. litų darbų ir bus sukurta tūkstančiai naujų darbo vietų.
V. Bacevičius daro prielaidą, kad prisidengdami „šventa“ žaliosios energetikos ekologijos idėja labiausiai šiam projektui priešinasi tie, kurie suinteresuoti eksportuoti kuo daugiau elektros energijos į Lietuvą. „Regione išryškėja įvairių geopolitinių interesų, dėl kurių bandoma šį projektą stabdyti netgi panaudojant žaliosios energetikos ekologijos propaguotojus, pastariesiems kartais nė patiems nenujaučiant, kad jais manipuliuojama.
Eksportuotojai suinteresuoti, kad Lietuva pati ne eksportuotų, bet pirktų elektros energiją. Be abejo, tai labai rūpi ir rusų milžinei „Gazprom“, nes mūsų šalis elektros energijos importui ir gamtinėms dujoms, naudojamoms jos gamybai, 2011 m. išleido apie 2 mlrd. litų. „Šie pinigai turėjo būti panaudoti vietinei elektros generacijai sukurti, naujoms darbo vietoms ir ūkio plėtrai skatinti“, – teigė parlamentaras.
Lietuvai reikia sukurti subalansuotą elektros gamybos struktūrą. Bendras šalies energetinis poreikis 2011 m. buvo 10,4 TWh, iš kurių – 65 proc. (6,74 TWh) sudarė importuota elektra. Tokia situacija nėra normali, o atominė energetika – vienas pigiausių elektros generacijos būdų, galinčių užtikrinti bazinį elektros energijos kiekį. Vėjo, biokuro ar kitų atsinaujinančių energijos šaltinių jėgainės dėl generacijos netolygumo negali patenkinti bazinės elektros gamybos poreikio, kurio minimumą užtikrintų VAE (apie 1300 MW) ir devintasis kombinuoto ciklo blokas Elektrėnuose (450 MW).
„Šiandien turime kelti klausimą – ar Lietuvai reikia pigios energetikos, savarankiško jos generavimo. Aišku, kad reikia, todėl sustoti, kai jau tiek daug padaryta, ant kortos pastatytas analogų neturintis investicinis projektas ir netgi – mūsų valstybės reputacija – tikrai negalime“, – teigė V. Bacevičius.
Tuo tarpu, kaip numatyta Nacionalinėje energetikos strategijoje, lygiagrečiai bus plėtojama elektros gamyba iš atsinaujinančių išteklių. Šiems generacijos šaltiniams VAE nėra konkurentė. 2011 m. 12,6 proc. šalyje suvartotos elektros energijos pagaminta iš atsinaujinančių energijos išteklių (didžioji dalis šios elektros energijos pagaminta vėjo jėgainėse ir Kauno hidroelektrinėje). Kol kas gerokai atsilieka elektros energijos gamyba biomasės elektrinėse, todėl būtent į tokios energijos gamybą reikėtų sutelkti didžiausią dėmesį, matant, kad milžiniški biomasės klodai paliekami tiesiog supūti.

Pastaraisiais metais gavę ES paramą gali būti priversti ją grąžinti, jei bus priimti šiuo metu svarstomi atsinaujinančios energetikos skatinimą reglamentuojantys teisės aktai,  laukiant jų įsigaliojimo vilkinamas paramos išmokėjimas vėjo, saulės, hidro energetikos projektų vystytojams.

Paramą gali tekti grąžinti visiems paramą gavusiems, jei įsigalios nuostata, kad jiems galimai buvo taikomas dvigubas rėmimas.

Tokia situacija susiklostė dėl valdininkų bandymų vilkinti ES paramos išmokėjimą šių projektų vystytojams, išmokėjimo laukiantiems jau nuo 2011 metų rugsėjo. Paramos išmokėjimo delsimą bandoma traktuoti galimu dvigubu rėmimu,. Šiuo metu privalomos gauti ES paramos nesulaukė eilė žaliosios energetikos vystytojų, o bendra neišmokama suma gali siekti 35 mln. litų.
„Susidariusi situacija yra daugiau nei itin reikšminga visam energetikos sektoriui, nes svarstomos poįstatyminių aktų nuostatos gali turėti įtakos ne tik laukiantiems paramos, bet ir jau ją gavusiems. Tuo atveju, jei bus priimtas sprendimas neišmokėti paramos privalantiems ją gauti, argumentuojant dvigubu rėmimu, žalą gali patirti ne tik projektus sėkmingai įvykdę ir laukiantys paramos, bet ir gali būti priversti ją grąžinti, gavę anksčiau ir jau vykdantys veiklą iš seniau“, – sako Vėjo elektrinių asociacijos vadovas Saulius Pikšrys.
Žaliosios energetikos projektus vystę pareiškėjai jau ne pirmą kartą susiduria su šalies valdininkų bandymais, užkirsti kelią tokiems projektams Lietuvoje. Praeitais metais jie buvo priversti kreiptis į Teismus, siekdami gauti paramą projektams, kurie buvo paskelbti kaip finansuojami ES lėšomis, tuo tarpu ŽŪM buvo nusprendusi atimti jiems skiriamą paramą. Į Teismą kreipėsi 70 pareiškėjų, kurie laimėję visus Teismus pradėjo vystyti šiuos projektus, tuo tarpu atėjus laikui gauti paramą už šiuos projektus, vėl susidūrė su dirbtinomis kliūtimis, kuriomis galimai siekiama žlugdyti šių projektų plėtrą Lietuvoje.
„Valdinininkai ne tik žlugdo šiuos projektus, bet ir bando klaidinti visuomenę teigdami, kad paramos gavėjai gauna dvigubą finansavimą. Parama projektui skiriama skirtingiems tikslams: viena jų, ES struktūrinė parama, skiriama socialinių-ekonominių skirtumų tarp nevienodai išsivysčiusių regionų išlyginimui,  kad provincijos ūkininkas ar maža įmonė gautų finansavimą pradinėms investicijoms, dalį lėšų jėgainės pastatymui, ir galėtų konkuruoti su sėkmingai veikiančiom didmiesčių įmonėmis. Tuo tarpu fiksuotas tarifas apskritai skatina žaliąją energetiką, padeda įmonėms toliau vystyti veiklą ir išsilaikyti energetikos rinkoje. Bet koks dvigubos paramos ar rėmimo traktavimas turi būti notifikuotas valstybės viduje, o ne bandomas taikyti pasirinktiems projektams notifikavimui net neįsigaliojus. “, – sako S. Pikšrys.
Šiuo metu valstybė ne tik nevykdo pagal sutartį numatytų įsipareigojimų išmokėti paramą, vėluodama beveik pusę metų, bet ir toliau komplikuoja situaciją ruošdama įvairius poįstatyminius projektus, numatančius atimti galimybę naudotis jau seniai nusistovėjusiais elektros energijos supirkimo tarifais tiems verslo subjektams, kurie jau pasinaudojo kokia nors paramos forma ar ateityje planuojančiais ja pasinaudoti.
„ŽŪM savo abejotino teisėtumo veiksmais ir sprendimais kuria pavojingą precedentą – dėl to kentės ir kiti paramos gavėjai, gavę paramą net ir per Ūkio ministerijos ar Aplinkos ministerijos kuruojamas paramos programas. Pagal Vyriausybei ruošiamą teikti Aprašo dėl atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos projektą, numatoma atimti galimybę naudotis jau seniai nusistovėjusiais elektros energijos supirkimo tarifais tiems verslo subjektams, kurie jau pasinaudojo kokia nors paramos forma ar ateityje planuojančiais pasinaudoti“, – sako advokatas Mindaugas Vaičiūnas.
Šiuo metu ES paramų, susijusių su elektros energijos gamyba, jau skirta daugiau nei 200 mln. litų, tad, jei iš tokių įmonių būtų atimta galimybė naudotis nustatytais tarifais, Vyriausybei priėmus teikiamą aprašą, ne tik žlugtų ne viena iš jų, bet ir šalies bankai neatgautų savo lėšų, suteiktų šioms įmonėms  kredituoti. Bendra nuostolių suma siektu maždaug pusę milijardo litų.
Tokią ES paramą jau ją gavusios bendrovės gali būti priverstos grąžinti tuo atveju, jei paramos neišmokėjimas naujiems pareiškėjams bus argumentuotas dvigubu rėmimu. Tarp šių bendrovių  yra AB “Šiaulių energija”, AB “Panevėžio energija”, AB”Grigiškės”, UAB “Utenos šilumos tinklai”.

Mažoji vėjo, saulės, hidro energetika gali būti visiškai nebevystoma Lietuvoje, nes Energetikos ministerija teikia Vyriausybei Aprašo projektą, numatantį kaip nustoti remti projektus, jau gavusius ar ateityje gausiančius ES paramą vėjo ar hidroelektrinių statybai, mano paramos gavėjai.

Pasak žaliosios energetikos vystytojų, priėmus tokį aprašą, iškyla reali grėsmė visiems projektams netekti ES paramos. Šiuo metu Žemės Ūkio Ministras yra patvirtinęs paramos teikimą keliolikai tokių projektų, bet bebaigiantys juos įgyvendinti rengėjai negauna pagal  paramos sutartis jiems priklausančių lėšų.
„Mažoji vėjo, saulės, hidro energetika būtų visiškai nevystoma, nes be paramos tokie projektai galėtų atsipirkti tik per 15-17 metų. Maža to, tai liečia visus projektus, kurių pagrįstumas jau kartą apgintas teismuose šiemet, kovojant su Žemės Ūkio Ministerija. Susidaro įspūdis, kad valdininkai skersai stoja alternatyviai energetikai ir daro viską, kad Lietuva liktų savotiška atsilikelė šioje srityje. Tokia valdžios pozicija yra labai ydinga“, – sako bendrovės „Eglitana“ vadovas Gytis Radžiūnas.
Su jo vadovaujama bendrove Nacionalinė Mokėjimo Agentūra(NMA) dar 2011 m. birželio mėnesį pasirašė sutartį dėl daugiau nei 1 mln. Lt ES paramos lėšų išmokėjimo vėjo elektrinei statyti. UAB „Eglitana“   pastatė vėjo elektrinę, pradėjo gaminti ir pardavinėti elektros energiją ir paprašė NMA išmokėti paramos lėšas. Lėšos pagal sutartį turėjo būti pervestos rugsėjo mėnesio pradžioje, tačiau jos paramos gavėjo taip ir nepasiekė.
„Nesu gavęs nei lito nors jau turėjau gauti viską. Maža to, esu pakraupęs valdininkų atsikalbinėjimu. NMA nuomone, turiu atsisakyti supirkimo tarifo, galiojančio vėjo elektrinėse pagamintai elektros energijai supirkti. Tai yra visiška nesąmonė, nes jeigu tai būtų tiesa, tarifo už elektos energijos kWh turėtų atsisakyti visos įmonės, gavusios ES paramą kogeneracinėms elektrinėms, visi vėjo elektrinių parkai, gavę INVEGA paramą banko palūkanų daliniam kompensavimui“,- sako jis.
Šiuo metu tokių paramų jau išmokėta daugiau nei 200 mln. litų, tad jei iš tokių įmonių būtų  atimta galimybė naudotis nustatytais tarifais, ne tik žlugtų ne viena iš jų, bet ir šalies bankai neatgautų savo lėšų, suteiktų šioms įmonėms  kredituoti.
Lietuvos Vėjo elektrinių asociacijos direktoriaus Sauliaus Pikšrio teigimu, Vyriausybei teikiamas Aprašas tik dar kartą patvirtina šalies valdininkų siekius bloginti sąlygas sparčiai alternatyvios energetikos plėtrai Lietuvoje ir kenkia pačiai valstybei.
„Žmonės rengia projektus, jų teisėtumą yra priversti ginti teismuose, vėliau pasistato jėgaines ir kreipiasi jiems priklausomos ES paramos, o atsakymą gauna neigiamą ir visai nepagrįstai. Maža to, Energetikos Ministerija parengia dokumentų aprašą, kuris vietoj to, kad skatintų tokios energetikos plėtrą, ją stabdo. Tai sunkiai logiškai paaiškinama ir gresia dar vienais nuostoliais valstybei, jei prasidės bylinėjimaisi su valstybe“,- sako Saulius Pikšrys, Lietuvos Vėjų elektrinių asociacijos vadovas.
Paramos gavėjų teigimu, Vyriausybei artimiausiu metu priėmus tokį Aprašo projektą būtų panaikintos bet kokios galimybės naudotis nustatytais tokioms elektrinėms elektros energijos supirkimo tarifais, o tokios tvarkos įtvirtinimas Vyriausybės nutarimu galutinai pribaigtų visą judėjimą dėl ES paramos lėšų šiems  projektams, tuo tarpu paramos projektus rengusios įmonės įgytų visas galimybes dėl milijoninės žalos bylinėtis teismuose.
2009 ųjų metų rugpjūtį Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerija saulės, vėjo ir vandens jėgainių statybą ir renovaciją priskyrė prie remtinos veiklos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemones “Parama verslo kūrimui ir plėtrai” ir “Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos”. Tuo metu ministerijos pareigūnai visomis išgalėmis skatino pasinaudoti Europos Sąjungos parama, skirta žaliosios energijos projektų vystymui.

Praėjusių metų spalio pradžioje ŽŪM ir jai pavaldi Nacionalinė mokėjimų agentūra atmetė beveik 200 projektų, pagal kuriuos buvo planuojama statyti arba renovuoti vėjo, vandens ar saulės jėgaines Lietuvos kaimo vietovėse. Projektų atmetimą buvo bandoma motyvuoti tuo, jog neva negalima prognozuoti elektros energijos supirkimo kainų penkerių metų laikotarpiui, todėl neįmanoma nustatyti projektų ekonominio gyvybingumo.

Dėl šio sprendimo į teismą kreipėsi apie 70 žaliosios energetikos vystytojų. Visi pareiškėjai laimėjo bylas prieš žemės ūkio ministeriją ir jų projektai buvo grąžinti persvarstymui NMA, po kurio projektų rengėjai sulaukė palankaus ŽŪM sprendimo. Nepaisant to, projektus iki galo vystyti ryžosi tik dalis visų pareiškėjų, kuriems ES paramos skyrimą šiuo metu bando sutrukdyti Lietuvos Respublikos Energetikos ministerija.

Po ilgų politinių debatų priimtas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas ir baigiami rengti jo įgyvendinamieji teisės aktai. Nors jie užpildo žaliosios energetikos teisinio reguliavimo spragą ir įtvirtina jos plėtros gaires iki 2020 m., kritika nerimsta.

Toliau eskaluojamas įstatymo netobulumas ir tariamos grėsmės atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrai, o tai klaidina visuomenę ir potencialius investuotojus, nors dabar skaidrumo ir aiškumo čia reikia labiausiai. Bene daugiausiai kritikos sulaukia įstatyme numatyta elektrinių įrengtoji galia, iki kurios valstybė skatins atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimą. Pavyzdžiui, vėjo energijai tokia skatinimo apimtis siekia 500 MW. Įvertinus šiandien veikiančių vėjo elektrinių bendrąją įrengtą galią – apie 170 MW, nustatyta skatinimo apimtis nėra maža. Tačiau subliūškus pirminiams neribotų skatinimo apimčių siekiams, bet kokia apibrėžta apimtis kritikams atrodys nepakankama ir ribota.
Valstybės skatinimas atsinaujinančių išteklių energetikai reiškia garantuojamą didesnę kainą už parduotą elektros energiją ir kitas lengvatas. Visos jos tampa vartotojų mokamos elektros energijos kainos dalimi. Dažnai nurodoma, kad vidutinėje elektros energijos kainoje, kuri šiais metais lygi 44,33 ct/kWh, žaliosios elektros energijos dalis yra vos 0,86 ct. Tačiau pridėjus balansavimo sąnaudas, prijungimo prie elektros tinklų nuolaidas, sistemos rezervui palaikyti skiriamas subsidijas, ši dalis išauga bent trigubai. Todėl neišvengiamai vienu esminių aspektų planuojant atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrą yra jos poveikis elektros energijos kainai.
Šiuo metu Lietuvoje taikomi skatinimo tarifai, pavyzdžiui, 30 ct/kWh vėjo energijai ar nuo 1,51 iki 1,63 Lt/kWh saulės energijai, yra ekonomiškai itin patrauklūs, palyginti su elektros energijos rinkos kaina – 15,5 ct/kWh. Tad investuotojams būtų paranku naudotis nesibaigiančiais valstybės, o tiksliau – vartotojų teikiamo skatinimo resursais. Tačiau vien dabartiniais mastais planuojama, kad iki 2020 m. skatinamos elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, kiekis išaugs daugiau kaip penkis kartus. Todėl vienintelis realus būdas valdyti elektros kainos didėjimą yra reguliuojamos atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo apimtys – tą ir įtvirtinto naujasis įstatymas.
Taip pat nuogąstaujama, kad įstatyme įtvirtintas galios aukcionų ir „rinkos plius“ modelis neva atbaidys visus paskutinius investuotojus į atsinaujinančių išteklių energetikos sektorių. Vis dėlto tiek teismų praktikoje, tiek Konkurencijos tarybos išaiškinimuose formuluojama pozicija, kad ribotas visuomenės gėris turi būti paskirstomas vadovaujantis proporcingumo ir nediskriminavimo principais – taip, kad nė vienam iš rinkos dalyvių nebūtų suteiktas nepagrįstas pranašumas. Dėl objektyvių ekonominių priežasčių Lietuvoje nėra galimybės užtikrinti visos žaliosios energetikos skatinimo, o ir tinklų pralaidumas nėra begalinis. Todėl vienintelė objektyvi galimybė užtikrinti skaidrų ir proporcingą skatinimo apimčių paskirstymą yra būtent viešasis konkursas arba aukcionas.
Įstatyme įtvirtintas „rinkos plius“ modelis reiškia, kad bus atsisakoma iki dabar galiojusių fiksuotų tarifų ir gamintojams bus mokamas priedas prie rinkos kainos, nurodytas aukciono laimėtojo. Būtent priedo prie rinkos kainos dydžiu ir konkuruos potencialūs investuotojai. Iš to tikimasi laimėti elektros energijos kainos flange, pritraukti naujų investuotojų, gebančių projektus įgyvendinti efektyviau. „Rinkos plius“ modelis sudaro galimybę galios aukcionus laimėti tiems investuotojams, kurie gali pasiūlyti efektyvesnes arba pigesnes technologijas. Taigi taip tikimasi įdiegti šiek tiek ūkiškumo taupant vartotojų pinigus.
Įstatymas nėra tobulas, tačiau suteikia vilties šiame sektoriuje pamatyti daugiau skaidrumo, konkurencijos, daugiau rinkos sąlygomis veikiančių dalyvių. Ar tai pasiteisins, išaiškės per artimiausius metus. Svarbiausia, kad žaidimo taisyklės investuotojams į žaliąją energetiką bus aiškios, rinkoje galimybių yra, tad belieka jomis pasinaudoti.

Saugių ir nuo išteklių tiekimo nepriklausomų elektrinių norime, tačiau daugiau mokėti už švarią energiją sutinka tik 14 proc. Lietuvos gyventojų.

Tai, kad Lietuvoje dygsta vėjo jėgainės, vertinama dvejopai. Pirmiausia orą malantys malūnai tautiečiams leidžia pasijusti “labiau europiečiais”, o ir perspektyva išvengti monopolinio tiekėjo sąskaitų daugeliui atrodo patraukli. Bet jei pats nesi tokio malūno šeimininkas ar investuotojas į vėjo jėgainių parkus – tuoj pat prisiminsi, kad tie malūnų sūkiai mums kainuoja, nes tokiu būdu gaminama energija yra dotuojama, ir gana dosniai – ji superkama po 30 ct už kilovatvalandę. Saulės elektros energijos gamintojui mokama net iki 1,63 Lt. Tuo tarpu laisvojoje Lietuvos elektros rinkoje šių metų liepos mėnesį kilovatvalandė tekainavo 15,53 ct, nors įprasta, kad rinkos kainos dėl remontui stabdomų termofikacinių elektrinių ir mažesnio vandens debeto (galimo paimti per valandą vandens kiekio) upėse vasarą būna didesnės nei žiemą.
Virgilijus Poderys, elektros perdavimo tinklus valdančios bendrovės “Litgrid” generalinis direktorius, ne kartą iš Lietuvoje projektus įgyvendinančių užsieniečių yra girdėjęs, kad mūsų šalyje sudarytos palankios sąlygos tiek vėjo, tiek saulės energetikai plėtoti. “Vertinant jas, reikėtų atsižvelgti į tris etapus: supirkimo tarifą, jėgainės prijungimo prie tinklų sąlygas ir balansavimo paslaugos tiekimą. Taigi faktiškai elektros iš atsinaujinančių išteklių gamintojai remiami ne vien tik superkant jų pagamintą energiją”, – tvirtina V.Poderys.
Apie tai, kad sąlygos privačiam verslui palankios, galima spręsti ir iš pasirengusiųjų plėtoti projektus skaičiaus. Vėjo elektrinių šiuo metu pageidaujama statyti tiek, kad bendra momentinė jų galia galėtų siekti 1500 MW. Šiuo metu Lietuvos vartotojų poreikiams patenkinti pakanka 1800 MW (o vasarą energijos suvartojimas dar sumažėja). Ir nors apskaičiuota, kad sausumoje pastatytos vėjo jėgainės realiai teišnaudoja iki 30 proc. maksimalios galios (jūroje stovinčių malūnų efektyvumas būtų didesnis – 45–47 proc.), tačiau vertinant perdavimo, skirstymo ir balansavimo sistemų galimybes rizikuoti neverta: V.Poderys įsakmiai primena, kad elektra namie privalo būti bet kuriuo metu.

Vėjo malūnų utopijos

Vėjo energetikos plėtotojai mėgsta kartoti, kad Lietuva galėtų išsiversti ne tik be atominės, bet ir be dujomis kūrenamų elektrinių – puikiausiai apsirūpintume elektra pasitelkę vien vėjo ir saulės technologijas. Tačiau “Litgrid” atstovai yra apskaičiavę, kad norint šalį aprūpinti vien vėjo jėgainėse, kurios dažniausiai kyla tam palankiausiame pajūrio regione, pagaminta elektra, tektų visą Lietuvai priklausančią Baltijos pakrantę tris kartus apjuosti kas 100 metrų “susmaigstytais” malūnų bokštais.
Toks scenarijus, žinoma, utopinis dėl kelių priežasčių. Pirma, ne visos jėgainės statomos pajūryje, be to, dalį švarios energijos mums gamina upės, saulė, biodujos ir kiti atsinaujinantys ištekliai. O antra ir svarbiausia priežastis yra gamybos rezervai, kurie privalo garantuoti elektros tiekimą tuo atveju, jei švarioji energija dėl vienos ar kitos priežasties “nutiltų”.
“Svarstydami tokį utopinį scenarijų matome, kad jam įgyvendinti reikėtų mažų mažiausiai pusę milijardo litų investuoti į egzistuojančias elektros perdavimo linijas ir dar maždaug milijardą – į naujos iškastinio kuro elektrinės statybą, nes dabar turimų, netgi paleidus jas visu galingumu, nebeužtektų. Be to, vartotojų tarifuose gamybai iš atsinaujinančių išteklių remti skiriama suma padidėtų 19 kartų – nuo 0,86 iki 16 ct”, – teigia V.Poderys.
Nors iš pirmo žvilgsnio papildomi 15–16 ct už kilovatvalandę neatrodytų mirtinas smūgis, tarptautinio tyrimo duomenimis, tik 14 proc. Lietuvos gyventojų apskritai sutiktų brangiau mokėti už energiją, pagamintą atsinaujinančių šaltinių. Danijoje tokių rasta 52, Didžiojoje Britanijoje – 48, Vokietijoje bei Estijoje – 32, Latvijoje – 19 proc. Ir tai sugrąžina prie realybės.

Spaudžia per žemos lubos

O realybė tokia, kad Lietuva rengiasi Visagino atominės elektrinės statybai ir yra įsipareigojusi iki 2020 m. prijungti prie tinklų 500 MW maksimalios galios vėjo jėgainių. Ir ne daugiau, nors Vėjo energetikos asociacijos prezidentas Stasys Paulauskas tokių lubų, į kurias vėjininkai savo malūnais įsirems jau po metų ar dvejų, niekaip negali pateisinti.
“Laikas baigti investuoti į vakarykštę dieną. Energetikos ateitis priklauso atsinaujinantiems ištekliams”, – įsitikinęs Klaipėdos universiteto profesorius ir moksliniais tyrimais besiverčiančios bendrovės “Eksponentė” vadovas. Mokslininko teigimu, jokių papildomų elektrinių statyti tam, kad Lietuvoje pusę suvartojamos energijos galėtų “prisukti” vėjo malūnai, nebūtina. Rezervo problemos išnyks, kai prie elektros tinklų pradės jungtis tūkstančiai paliekamų krautis lietuvių elektromobilių.
“Kadangi elektromobiliai paprastai važiuoja trumpesnį laiką, nei stovi prijungti prie tinklo, įkrauti tokių mašinų akumuliatoriai taps puikiu energijos rezervu. Ekonomiškesnį energijos naudojimą ateityje turėtų užtikrinti ne tik vargiai besistumianti pastatų renovacija, bet ir išmaniųjų elektros tinklų diegimas. Tokie tinklai buitiniams prietaisams automatiškai parinktų palankiausią šeimininko kišenei veiklos režimą. Juk vien kaitriąsias lemputes pakeitus LED šviesos diodais, apšvietimo sąnaudos sumažėtų dešimt kartų”, – vardija tikrai energetikos revoliucijai ruoštis raginantis profesorius.
“Tai, kad dabartinė valdžia, bandydama nusimesti nuo savo pečių atsakomybę dėl sparčiai brangstančių kuro išteklių, verčia šalies gyventojus gilintis į energijos gamybos ir tiekimo subtilybes, yra nepateisinama. Energetika neturėtų tapti eilinio vartotojo galvos skausmu, nes egzistuoja daugybė žmogaus intelekto labiau vertų dalykų. Padėtis, į kurią patekome, tėra atkaklaus valdančiųjų priešinimosi darnios plėtros principams išdava”, – griežtai apibendrina S.Paulauskas.

Pasauliniai kontekstai

Stodama į ES Lietuva įsipareigojo, kad 2010 m. atsinaujinančių išteklių dalis bendrame elektros energijos gamybos balanse turi sudaryti daugiau kaip 7 proc. Faktiškai pavyko pasiekti 15,6 proc. rodiklį, tačiau tai, pasak “COWI Lietuva” energetikos ir aplinkosaugos padalinio direktoriaus Martyno Nagevičiaus, lėmė ne tiek vėjo ir kitokių atsinaujinančius energijos išteklius naudojančių elektrinių plėtra, kiek po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo smarkiai sumažėjęs šalyje gaminamos elektros kiekis. “Vis dėlto netgi skaičiuodami “žalios” elektros dalį tarp galutinio suvartojimo galime džiaugtis 9,6 proc. rodikliu. Bet vis dar atsiliekame nuo ES vidurkio, kuris yra maždaug 15 proc., ir nuo pasaulinio vidurkio, siekiančio 19 proc.”, – dėsto ekspertas.
Pavyzdžiui, pagal vėjo panaudojimą vienam kvadratiniam kilometrui teritorijos ploto Lietuva atsilieka ne tik nuo daugelio jūrinių ES valstybių, bet ir nuo Vengrijos bei Čekijos.
Vasaros pradžioje Seimo patvirtintame Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme numatyta iki 2020 metų “žalios” elektros dalį suvartojamoje energijoje padidinti dar daugiau nei dvigubai – iki 20 proc. Tuo tarpu ES dar prieš Fukušimos avariją buvo suplanavusi, kad iki 2020-ųjų elektra iš atsinaujinančių energijos išteklių turės sudaryti daugiau nei trečdalį suvartojamos elektros energijos.
“Vien 2010 m. visame pasaulyje į atsinaujinančių išteklių energetiką buvo investuota per 200 mlrd. JAV dolerių, ir šios investicijos kasmet padidėja maždaug trečdaliu. Elektros iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybos pajėgumai per metus pasaulyje padidėjo apie 90 GW. Jau pernai “žalios” elektros pasaulyje pagaminta pusantro karto daugiau nei atominėse elektrinėse”, – dėlioja pasaulinio konteksto skaičius M.Nagevičius.
Taip pat jis priduria, kad Lietuva turi teorinių galimybių pagal atsinaujinančios energijos panaudojimą išsiveržti į ES lyderius, nes pagal dirbamos žemės ir miško (biokuro šaltinių) plotą, tenkantį vienam energijos vartotojui, pirmaujame visoje Europos Sąjungoje. Didelė dalis šilumos mūsų pastatams šildyti gaminama centralizuoto jos tiekimo sistemų katilinėse, o efektyviai panaudoti biokurą tokiose katilinėse nėra sudėtinga. Daugelis kitų valstybių panašių galimybių neturi, nes centralizuotas šildymas jose mažiau populiarus. Deja, kol kas centralizuoto šilumos tiekimo katilinėse ir elektrinėse biokuras Lietuvoje nesiekia nė penktadalio viso sunaudojamo kuro.