Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) skatinimų jungtis, taip atsisakant besidubliuojančių studijų programų ir gerinant aukštojo mokslo kokybę, Lietuvos universitetai taip ir neišgirdo. Lygiai taip pat, kaip ir kritikos dėl aukštojo mokslo devalvacijos į universitetus priimant visus, kurie tik nori. Apie tai, kodėl ir šiemet tik keturi universitetai taikė minimalų priėmimo slenkstį į mokamas vietas, o kiti priėmė visus, turinčius brandos atestatą, ir pradedame pokalbį su Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentu, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) rektoriumi prof. habil. dr. Remigijumi Žaliūnu.

R.Ž.: Tai vertinu su didžiuliu susirūpinimu. Yra du keliai: arba turi būti priimti politiniai sprendimai, arba turi būti labai brandi visuomenė, bet šis kelias labai ilgas. Šalis turi apsispręsti, ko mes siekiame – ar masinio aukštojo išsilavinimo, kaip yra dabar, ar elitinio universitetinio išsilavinimo tik pačiai gabiausiai visuomenės daliai. Aš šalininkas, kad reikia ne orientuotis į masiškumą, bet siekti aukštesnės kokybės, išgryninant studijų programas, optimizuojant universitetų tinklą ir aiškiai įvardijant, kad universitetuose gali studijuoti tie, kurie ne tik nori, bet ir geba.
Nesuderinus visuomenės poreikio, ryžtingų politinių sprendimų, vyks tokie procesai, kaip jūs sakote. Iš tiesų, tik nedaugelis universitetų taiko minimalų balą tiems, kurie stoja į mokamas vietas. Pavyzdžiui, stojant į medicinos studijų programą minimalus paskutinio įstojusiojo į ne valstybės finansuojamą vietą balas buvo 18,54 po pirmojo turo – ypač aukštas. Negalime priimti net visų norinčiųjų studijuoti savo lėšomis, nes kris studijų kokybė – nėra pakankamai infrastruktūros ir žmogiškųjų išteklių.
VEIDAS: Kodėl rektoriai tarpusavyje negalėtų susitarti dėl minimalaus balo stojantiesiems į tam tikras studijų programas?
R.Ž.: Jeigu mes susitarsime kartelę pakelti pakankamai aukštai, tai kai kuriuose universitetuose smarkiai sumažės studentų. Sunkiai įsivaizduoju, kaip įstaigos vadovas grįžęs į savo bendruomenę įtikins senatą ar tarybą, kad pakelkime kartelę tiek, jog neturėsime studentų. Kita vertus, reikia pripažinti, kad tie, kurie įstoja su mažesniais balais, dažniausiai yra ne iš didžiųjų miestų. Lietuvoje jaunuolių parengimo sąlygos didžiuosiuose ir mažuose miestuose akivaizdžiai skirtingos, todėl mes iš karto padidintume atskirtį tarp miesto ir kaimo. Nesutvarkius darželių tinklo, pradinio mokymo, bendrojo lavinimo, gimnazijų tinklo būtų nelabai atsakinga žengti tokį drastišką žingsnį. (…)
VEIDAS: Švietimo ir mokslo ministerijai atsisakius pradinio naujų studijų ekspertinio vertinimo, universitetuose steigiama keistų ir abejotinos kokybės programų, tokių kaip chirologija, viešoji istorija, visuomenės saugumas ir t.t. Tokias studijas baigęs jaunuolis pasijus apgautas, nes keliaus tiesiai į darbo biržą. Kaip stabdyti šią tendenciją?
R.Ž.: Du dalykai išskiria universitetus iš visų įstaigų: universiteto autonomija ir akademinė laisvė. Pagal akademines laisves iš 27 ES narių esame trečioje vietoje nuo galo – viską reguliuoja ministerija, teisės aktai. Tai, kad universitetai steigia įvairias programas, ieško galimybių išgyventi, – lyg ir pažangu, bet kai atsiranda abejotinų programų, kurios nėra grįstos mokslu, turėtų būti aiškiai pasakyta, kad to daryti nederėtų nė vienam universitetui. Viena ar kita studijų programa gali būti paremta tik mokslu grįstomis žiniomis. Bet apeliuodami į universitetų akademines laisves, apibrėžtas įstatymu, jie ir kurpia įvairias programas. Galima drąsiai teigti, kad tų abejotinų programų atsiranda ne pirmaujančiuose universitetuose, o tuose, kurie nesurenka studentų, kad gebėtų išlaikyti visą universiteto bendruomenę ir infrastruktūrą.
Kita vertus, atsakomybė dvipusė: tiek universiteto, kuris įdiegė tokias programas, tiek abituriento, kuris renkasi, kur studijuoti, jo šeimos narių.
VEIDAS: Stojimo sąrašuose šiemet matėme šiokių tokių pokyčių. Medicina pagal pasirašytų studijų sutarčių skaičių šiemet iškopė į pirmą vietą, tačiau iš esmės universitetai medikus rengia užsienio darbo rinkai, nes nemažai jų emigruoja. Ar tai ne pinigų švaistymas?
R.Ž.: Nesu girdėjęs, jog Lietuvoje būtų problema, susijusi su medikų rengimu, kad jie kažkur išvyksta. Priešingai, ES narėse skatinama, kad iki 20 proc. visų studentų turėtų judėti po ES erdvę, o šio procento mes tikrai neviršijame. Gal 10 proc. baigiančiųjų ir išvyksta kažkur, po to sugrįžta. Jei iki 20 proc. visų studentų sieks įgyti tam tikros kompetencijos kitose valstybėse, tai, sakyčiau, lėšos bus panaudotos racionaliai – tam ES ir buvo kuriama. Kitas klausimas, jei vaikas išvyksta į JAV, į kitas ne ES šalis, – tuomet tai pinigų švaistymas, bet ta dalis itin maža.
Aš tvirtai įsitikinęs, kad medikų išvykimas – ne ŠMM ar universitetų, kurie rengia medikus, problema. Problema – darbo sąlygų sudarymas. Jei jaunuolis studijuoja 10, 12, 14 metų, o po to nesudaromos tokios darbo sąlygos, kad jis galėtų savo žinias ne tik išlaikyti, bet ir stiprinti, gausinti, jis renkasi kitą šalį. Bet nesu girdėjęs, kad jei baigusiam gabiam medikui pasiūloma tinkama darbo vieta, jis keistų ją į kitą šalį vien dėl geresnio darbo užmokesčio. Į Norvegiją ar kitur nei iš Vilniaus universitetinės ligoninės, nei iš Kauno klinikų tikrai neišvyko nė vienas gabus vaikas, arba tai išimtiniai atvejai.(…)
VEIDAS: Lietuvos universitetai nepatenka net į geriausiųjų 500-uką pasaulyje. Kaip gerinti studijų Lietuvos universitetuose kokybę?
R.Ž.: Manau, reikia laiko. Kuo šalis turtingesnė, tuo ir labiau išsilavinusi, kuo labiau išsilavinusi – tuo turtingesnė. Nedramatizuočiau skaičių ir neabejoju, kad Lietuvos universitetai kops link olimpo, bet tai neturi būti savitikslis, nes reitingai yra instrumentas konkurencinėje aplinkoje, kad vieni būtų išaukštinti, kiti pažeminti. Didžiausias trūkumas Lietuvoje yra sistemingumo stoka, kuri bus tol, kol nesukursime sistemos – nuo šeimos, darželio, pradinės, bendrojo lavinimo mokyklos iki gimnazijų, kolegijų, universitetų – viso tinklo.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, , Nr. 35, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvoje veiks penki stambūs universitetinių ligoninių centrai ir keliolika ligoninių regionuose, daugiau funkcijų bus suteikta šeimos gydytojų institucijai ir išplėstos slaugytojų kompetencijos. Gydymas bus parenkamas individualiai konkrečiam pacientui pagal jo genų rinkinį. Tokią Lietuvos sveikatos apsaugos sistemą po dešimties metų regi Lietuvos sveikatos mokslų universiteto rektorius, Kauno klinikų Kardiologijos klinikos vadovas prof. habil. dr. Remigijus Žaliūnas.

VEIDAS: Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos sveikatos apsauga gerokai pasikeitė, tačiau problemų dar apstu. Ką, jūsų vertinimu, pirmiausia reikėtų keisti?
R.Ž.: Didžiausia pažanga padaryta universitetinėse ligoninėse, kuriose teikiamos aukščiausios lygio paslaugos – tokios kaip ir labiausiai išsivysčiusiose pasaulio šalyse. Tačiau žvelgiant į visą sveikatos apsaugos sistemą, dar matyti nemažai trūkumų. Pirmiausia reikia tvirtų politinių sprendimų pradėti ir užbaigti sveikatos priežiūros įstaigų tinko optimizavimo procesą. Tik tada atsiras pakankamai lėšų ligų profilaktikai, šeimos gydytojų institucijos stiprinimui ir kitoms programoms. Be šito žingsnio valstybė nepajėgs padengti kaštų, būtinų sveikatos apsaugos sistemai ir nepasieksime didelės pažangos sveikatos sektoriuje.
VEIDAS: Ar tikite, kad per dešimt metų pavyks optimizuoti sveikatos priežiūros įstaigų tinklą?
R.Ž.: Užuomazgos jau yra, tad po dešimties metų Lietuvoje bus penki stambūs daugiaprofiliniai, naujausiomis technologijomis aprūpinti centrai: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Šiauliuose. Liks keliolika teritoriniu principu paskirstytų ligoninių, kuriose bus teikiama skubioji medicinos pagalba. O kitas funkcijas perims šeimos gydytojų institucija. Ligoninėse gydysis tik tie, kuriems būtina stacionarinė pagalba.
VEIDAS: Žmonės baiminasi, kad uždarinėjant ligonines mažesniuose miestuose, nebus laiku suteikta pagalba.
R.Ž.: Manoma, kad jeigu gyvenu šalia ligoninės esu saugus, tačiau svarbiau, kokią pagalbą ten gali suteikti. Pavyzdžiui, nemažai pacientų susirgusių ūmiu miokardo infarktu šiandien nesulaukia skubios pagalbos, nes yra nuvežami į ligoninę, kurioje specialistai negali padėti. Vien todėl, nepavyksta išgelbėti daug žmonių. Be to, nemaža dalis pacientų dar iš anų laikų įpratę manyti, kad jeigu guli ligoninėje greičiau sveiksti, nors dažnai problemoms išspręsti užtenka šeimos gydytojo. O valstybei tai labai brangiai kainuoja. Parengę aukštos kvalifikacijos slaugytojas, žengtumėm dar vieną žingsnį į priekį. Mat kai daugiau atsakomybės suteikiama slaugytojams, gerėja paslaugų prieinamumas.
VEIDAS: Dabar eilės pas specialistą ar planinės operacijos reikia laukti keletą mėnesių. Ar ateityje jos trumpės?
R.Ž.: Eilės yra visose ES šalyse ir jos netrumpės. Tačiau jų trukmę turi apspręsti ne biurokratai ar politikai, o specialistai. Jie turėtų sudaryti ligų sąrašą, kuriame būtų nurodyta, kokiems pacientams būtinas stacionarinis gydymas, kiek laiko žmogus gali laukti vienos ar kitos operacijos. Jeigu būtų aišku, kad nesvarbu ar operacija bus atlikta po savaitės, ar po mėnesio paciento gyvenimo kokybė nenukentės, o liga neprogresuos, visuomenėje neliktų įtampos.
VEIDAS: O ar po dešimties metų nepritrūksime medikų?
R.Ž.: Didžiuosiuose miestuose medikų stygiaus nėra, o regioninėse ligoninėse jų trūksta. Dabar jauni specialistai nenori dirbti mažesniuose miestuose, nes ten nėra tokių sąlygų kaip universitetinėse ligoninėse, tačiau kai atsiras daugiau didžiųjų centrų, medikų pasiskirstymas bus tolygesnis. O medikų emigracija nekelia grėsmės, nes apklausos rodo, kad dauguma baigusiųjų studijas lieka Lietuvoje.
VEIDAS: Pastaraisiais metais labai išaugo mediko profesijos prestižas. Ar nesmuks jis ateityje?
R.Ž.: Tarp stojančiųjų į medicinos studijas konkurencija dar niekada nebuvo tokia didelė kaip dabar. Nepriimame net pusės norinčių studijuoti savo lėšomis. Taip yra todėl, kad baigus sveikatos mokslų specialybę jaunas žmogus darbo vietą lengvai gaus ne tik Lietuvoje, bet ir kitose ES šalyse. Sveikatos mokslai susiję su naujausiomis technologijomis, tai jauniems žmonėms irgi patrauklu. Tad ir ateityje ši specialybė bus patraukli.
VEIDAS: Kokių artimiausiais metais sulauksime naujų technologijų, gydymo metodų?
R.Ž.: Visas pasaulis juda link personalizuotos medicinos. Tikėtina, kad po dešimties metų gydymas bus parenkamas individualiai konkrečiam pacientui vadovaujantis genetiniais tyrimais. Pavyzdžiui, paėmus mėginį, bus galima pasakyti, ar kava pacientui yra nuodas, ar nekenkia, kokie vaistai pagal jo genų rinkinį yra efektyviausi. Per dešimt metų bus sukurti ir konkretaus žmogaus organų prototipai, kurie galės pakeisti, pavyzdžiui, širdį ir organizmas jos neatmes.

Atlikus genetinius tyrimus, bus galima pasakyti, kokie vaistai pagal paciento genų rinkinį jam yra efektyviausi.