Vieniems jis – idealas, kitiems – skandalistas ir griovėjas. Taip trumpai galima apibūdinti klaipėdietį politiką ir visuomenės veikėją Egidijų Skarbalių – žemaitį, norintį būti žemaičiu ne tik pagal šaknis, bet ir pagal tautybę.

Šalies mastu nestandartiniais pareiškimais pagarsėjęs 45 metų Žemaičių partijos pirmininkas Egidijus Skarbalius Klaipėdoje ir jos regione vertinamas kaip “teisingas žmogus arčiausiai liaudies” arba dar vienas ant “bačkos” užlipęs ir palankumo bei balsų besivaikantis politikas. Nėra vienos nuomonės, kuri etiketė jam tinkamiausia.

Uolus žemaičių gynėjas ar juokdarys?

Buvęs Seimo narys, pernai išrinktas į Klaipėdos rajono savivaldybės tarybą, nešvenčia Valstybės dienos vien dėl to, kad, anot jo, Mindaugo karūna buvo be Žemaitijos deimanto. „Tai diena, kai dalis kovai su Livonijos ordinu suvienytos Lietuvos buvo parduota tiems patiems vokiečiams vardan karūnos“, – tikina E.Skarbalius.
Dėl didelio dėmesio Žemaitijai jis netgi lyginamas su kitose pasaulio valstybėse dėl etninių regionų teisių kovojančiais separatistais. Yra žemaičių, kurie už jį stoja kaip uola, bet ne ką mažiau ir tokių, kuriems E.Skarbalius – tik paprasčiausias juokdarys.
Pats E.Skarbalius laikosi savo nuomonės ir toliau įrodinėja, kad Žemaitija privalo tapti klestinčiu administraciniu vienetu – šalies regionu. Ne vieninteliu Lietuvoje, o vienu iš kelių, kurie sklandžiai veiktų kaip atskiras funkcijas turintys rankos pirštai, tačiau bet kada galėtų susitelkti į stiprų kumštį.
E.Skarbalius užsispyręs įrodinėja, kad vieną dieną tai virs tikrove. Su savo vadovaujama Žemaičių partija rudenį jis ketina dalyvauti Seimo rinkimuose.
“Esu girdėjęs apie save įvairiausių nuomonių bei apibūdinimų. Tegul mano, ką nori, aš į tai dėmesio nekreipiu. Žinau tik viena – neteisūs tie, kurie sako, jog esu nenuoseklus. Galėčiau būti Seimo pirmininku arba prezidentu, bet premjeru – kažin. Nors gyvenime taip jau yra, kad tenka dirbti darbus, kurie privalomi, bet malonumo neteikia”, – yra pareiškęs kultūros ir švietimo darbo organizatoriaus specialybę turintis E.Skarbalius.
Pagal charizmą ir nuopelnus E.Skarbalių vargu ar galima lyginti su stipriausiais Lietuvos politikais. Bet negali nepastebėti ir to, jog šiam išsišokti mėgstančiam žemaičiui beveik visada pavyksta sudominti savo idėjomis, kad ir kokios nelogiškos jos būtų. Prie to prisideda ir tai, kad E.Skarbalius kurį laiką pats yra dirbęs viešųjų ryšių srityje.
Būti dėmesio centre klaipėdiečiui įprasta. Mokydamasis tuometėje Klaipėdos 21-ojoje vidurinėje mokykloje politinio kalinio Prano Skarbaliaus sūnus ilgą laiką buvo klasės seniūnas, aktyvus mokyklinių renginių organizatorius ir dalyvis. E.Skarbalius ir šiandien žinomas kaip aktyvus visuomenininkas: be politinės veiklos, yra visuomeninės organizacijos “Žemaitija mano” pirmininkas, rankinio klubo “Žemaitijos dragūnas” prezidentas, Žemaičių kultūros draugijos narys.

Politikos donkichotas bebro kailiniais

Bent jau tuo požiūriu, kaip kovoja už Žemaitiją ir žemaičius, E.Skarbalius tikrai yra nuoseklus. Visoje politikoje kito tokio donkichoto nėra.
2002 m. E.Skarbalius, tuo metu Seimo narys, pagarsėjo siūlymu naikinti apskritis ir įteisinti keturis istoriškai ir etniškai susiformavusius regionus: Žemaitiją, Aukštaitiją, Dzūkiją ir Suvalkiją. Jam priklauso ir idėja atliekant gyventojų surašymą tarp asmens duomenų įrašyti žemaičių tautybę. Be to, E.Skarbalius agitavo už regioninių parlamentų įteisinimą, siekė pripažinti, kad tradicine Lietuvos religija taptų senovės baltų tikėjimas.
2011 m. į Klaipėdos rajono tarybą išrinktas E.Skarbalius buvo vienintelis, kuris priesaiką perskaitė žemaičių tarme. Kaip jis pats pataiso, „ne tarme, o tarptautinių organizacijų pripažinta, savo statusą ir kodą registre turinčia kalba“. Klaipėdiečiai taip pat žino, kad viešuose renginiuose E.Skarbalių dažnai galima išvysti su Žemaitijos vėliava.
Jei kalbėsime apie vėliavas, derėtų prisiminti 2002 metus, kai Lietuvoje viešėjo Kinijos prezidentas Jiang Zeminis. Prieš jo vizitą į Seimo rūmus E.Skarbalius pastato fojė stovėjo laikydamas Tibeto vėliavėles. Kinijos vadovo delegacijos atstovų teigimu, dėl to Kinijos vadovas netgi planavo atšaukti savo planus apsilankyti Seime, buvo iškviesti policijos pareigūnai. Užtat žemaitis savo tikslą pasiekė – ir vėl atsidūrė dėmesio centre.
Galima prisiminti ir E.Skarbaliaus siūlymą leisti balsuoti asmenims nuo 16 metų, po kurio politikas be užuolankų buvo išvadintas kvailiu, bet ir šiuo klausimu jis, regis, linkęs laikytis nuomonės, kad bloga reklama – irgi reklama.
Beje, klaipėdiečiai, ateinantys į miesto reprezentacinės rankinio komandos “Žemaitijos dragūnas” rungtynes, jau žino, kad klubo prezidentas E.Skarbalius nepraleidžia nė vienų rungtynių. Žiemą jo neįmanoma nepastebėti, mat aistringu šios sporto šakos gerbėju save vadinantis politikas šaltuoju metų laiku vilki išskirtinius kailinius. Beje, komandos pavadinimas žodžiu „Žemaitija“ papildytas po to, kai į jos veiklą įsitraukė E.Skarbalius.
“Niekada nesiekiau dėmesio, man taip išeina savaime, nors pagal prigimtį esu scenos žmogus. Dėl tos aprangos – ką aš padarysiu, kad nuo vaikystės svajojau turėti bebro kailio kulkšnis siekiančius kailinius, o pasitaikius progai juos įsigijau. Visiems patarčiau neatidėlioti svajonių: turi norą – veik čia ir dabar”, – pataria E.Skarbalius.

R.Smailytės bičiulis

Vis dėlto lig šiol bene dažniausiai E.Skarbaliaus pavardė skambėjo per vadinamąjį prezidentinį skandalą – dėl ryšių su garsiąja odontologe Renata Smailyte, buvusia politiko visuomenine patarėja Seime, kurios pažintimis su įtakingais žmonėmis jis naudojosi. Valstybės saugumo departamento paskelbti mįslingi E.Skarbaliaus ir R.Smailytės telefono pokalbiai apie iš vienos įmonės gaunamus pinigus, jųdviejų bičiuliški ryšiai ir kelionės į šiltus kraštus sukėlė daug klausimų, į daugumą jų atsakymų taip ir nerasta.
O kur dar sąsajos su Rusijos piliečiu Anzoriu Aksentjevu-Kikališviliu (Valstybės saugumo departamento duomenimis, šis asmuo turėjo interesų Lietuvoje vykstant privatizavimo procesams bei palaikė ryšius su Lietuvos nusikalstamomis grupuotėmis): Vilniuje gyvenusi A.Aksentjevo-Kikališvilio sugyventinė Marina Timofejeva E.Skarbalių visada priimdavo kaip svečią. Dėl to politikas, tuo metu ėjęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nario pareigas, net vadintas tarptautinės mafijos statytiniu Lietuvoje, siekiančiu sugriauti valstybę.
“Kuo didesnė nesąmonė, tuo lengviau žmonės ja patiki. Aš reaguoju kitaip. Puolimas ir emociškai sunkūs dalykai mane grūdina, bet smulkmenos gali išvesti iš pusiausvyros”, – sako E.Skarbalius, pabrėždamas, kad niekada neturėjo ko slėpti.
Beje, per patį prezidentinio skandalo įkarštį, visuomenei svarstant, kas iš tiesų valdo Lietuvą, šis politikas sugalvojo žmones pakviesti į savo kūrybos dainų albumo pristatymą.

Versle įsitvirtinti nepavyko

Atrodė, kad su liberaldemokratais į didžiąją politiką atėjęs E.Skarbalius startavo puikiai, – juk ne kiekvienas Kristaus amžiaus sulaukęs vyriškis galėtų pasigirti Seimo nario mandatu. Tačiau Seime E.Skarbalius išbuvo tik vieną 2000–2004 m. kadenciją. Į kitą Seimą išrinktas jau nebuvo, jokių svaresnių postų libdemų partijoje negavo, o tada apskritai pasitraukė iš politikos. „Buvo verslas, akademinė ir kultūrinė veikla“, – apie tai, ką veikė nebepatekęs į Seimą, dabar sako pats E.Skarbalius.
Bandymai įsitvirtinti versle nebuvo sėkmingi, ir po kelerių metų, 2009-aisiais, E.Skarbalius vėl nutarė grįžti į politiką. Šįkart – su savo paties įkurta Žemaičių partija, kuriai pats ir vadovauja. Kalbant futbolo terminais, E.Skarbalius yra žaidėjas, kuris pats susikuria progą ir pats muša įvartį.
Politiniame olimpe pasirodžiusi Žemaičių partija turėjo nemažų ambicijų, bet joms nebuvo lemta išsipildyti. 2009-aisiais per rinkimus į Europos Parlamentą žemaičiai patyrė fiasko – partija liko už 5 proc. ribos.
Šiandien politikas tiesiai rėžia, kad tiems, kurie į Seimą eina su gerais ketinimais, rankos nusvyra jau po pusmečio. Po to parlamentarus esą jau galima skirstyti į tris kategorijas: sėdinčius partijos kišenėse, atstovaujančius verslo grupėms bei kovotojus. „Politikoje neretai vadovaujamasi principu „vok ir dalykis – bus ramu“, – tvirtina jis, bet tikina pats šito taip ir neišmokęs.
Vis dėlto E.Skarbalius neslepia noro sugrįžti į parlamentą – žemaičių gynėjas vėl ruošiasi rinkimų kovai.

Trumpasis interviu
Į „Veido“ klausimus atsako Egidijus Skarbalius

VEIDAS: Kokių turite politinių ambicijų?
E.S.: Bet kokiomis priemonėmis norėčiau pakeisti Lietuvoje valstybės valdymo modelį ir biudžeto sandarą. Reikėtų atsisakyti griežtos centralizacijos ir stiprinti savivaldybes, turėtų atsirasti antro lygio savivalda. Joms turėtų likti mokesčiai, nereikėtų jų biudžeto perskirstyti. Juk turime daug parazituojančių savivaldybių, kurios išgyvena kitų sąskaita ir yra visiškai nemotyvuotos kurti naujas darbo vietas bei pritraukti investicijų.
VEIDAS: Jūsų pavardė garsiai nuskambėjo vadinamojo prezidentinio skandalo metu. Ar šiandien galite pasakyti, kas iš tikrųjų jus siejo su Renata Smailyte?
E.S.: Niekas. Siejo žiniasklaida. Kilus skandalui reikėjo „saldžiosios porelės“, ir buvome suporuoti. Nors visi pamiršo, kad ji buvo Vidaus reikalų ministerijos Regionų plėtros departamento specialistė, o aš, kaip daug besidomintis šia sritimi, su ja nemažai bendravau. Skandalas baigėsi – porelės neliko. Nuo to laiko R.Smailytę buvau sutikęs gal tris keturis kartus ir pasisveikinau. Priešingai nei kiti, niekada nesigyniau, kad ją pažįstu.
VEIDAS: Iš kokių pajamų dabar gyvenate?
E.S.: Gaunu doktorantūros stipendiją, pavieniai užsakymai – taip pat mano pajamų šaltinis.
VEIDAS: Vienas klausimas jūsų žinioms apie Žemaitiją patikrinti: kiek gyventojų šiuo metu yra Telšiuose, kurie laikomi Žemaitijos etninio regiono sostine?
E.S.: Pagal chronologiją žemaitiškiausi miestai yra šie: Varniai, Raseiniai, Šiauliai ir Telšiai. Kiek šiame mieste gyvena žmonių, nežinau (2011 m. buvo 29 119).

Palangoje įvyko Pasaulio Žemaičių sueiga. Aptarta, kad Lietuvos Respublikos santvarkoje valstybės vadovai visiškai neorganizuoja nei Lietuvių, nei Žemaičių tikrosios istorijos išsiaiškinimo ir paskelbimo.

Pasak kalbotyrininkų seniausia Europoje pripažinta mūsų kalba. Tačiau respublikos valstybės vadovai neužtikrina jos išsaugojimo ir apgynimo nuo tarptautinių svetimybių, išsaugojimo kaip raktinės pasaulio kultūrų senovės kalbos, padedančios ir kitoms tautoms bei mokslui suvokti pasaulio vystymosi raidą, o tai atitiktų UNESCO organizacijos pasaulio kultūros paveldo tikslus, todėl Žemaičiai netekę kantrybės ir suprasdami, kad respublikos santvarka savo galimybėmis nebepajėgi veikti savo žmonių esminių tikslų naudai „Būkime vieningi“ pakvietimu susirinko į sueigą.

Aptarta, kad Lietuvos valstybės politikai skiria daugybę pinigų svaigimų, pramogų, sporto ir žaidimų, dainavimų, šokimų, jaunimo mainų ir paruošimo emigracijai, ruošimo imigrantų invazijai, o vietinės reikšmės neesminių dalykų, Lietuvos vardo garsinimui šalyse, iš kurių gali plūstelti emigrantai, tačiau įstatymais neužkerta galimybių užsienio kalbų plėtimu naikinti vietinių senbuvių kalbas. Nepanaudoja galimybės senbuvių kalbą išsaugoti įregistruojant ją UNESKO organizacijoje, kad išsaugotų kaip pasaulio kultūros paveldą saugomą tarptautinėmis konvencijomis. Suvokiama, kad kokiais žodžiais kalbama, tokiais žodžiais ir galvojama. Kai įdiegiami sunkiai suvokiamos prasmės tarptautiniai žodžiai ir užsieniniai beprasmiai pavadinimai jų pagrindu kuriami ir sunkiai suvokiamos prasmės sumanymai.

Tarptautinės darbininkijos susikalbėjimo tikslams anglų kalbos neišraiškingumo kokybė aiškiai per prasta suprantantiems žemaitiškai ir lietuviškai. Siekiant, kad politikai, valstybės tarnautojai ir kiti žmonės galvotų protingiau, būtina atstatyti ir ateičiai išsaugoti žynių sukurtas lietuvių ir žemaičių kalbas, susijusias su vietinių žmonių prigimtinėmis savybėmis, visatos ir gamtos veiksmų pavadinimais ir ypatingai išraiškingas.

Aptarta, kad visose šalyse vietinių tautų senbuviai ir jų palikuonys geriausiai prisitaikę gyventi tomis gamtinėmis aplinkybėmis. Jie geriausiai suvokia toje vietoje veikiančias gamtines sąlygas, supranta vietinius gyvūnus, žino augalų savybes, geriausiai pajėgūs globoti naujuosius atėjūnus arba juos atgrasyti nuo toje vietovėje apsigyvenimo ir išnykimo. Dėl skirtingų savybių, skirtingų įsitikinimų ir skirtingų tikslų tautų sugretinimas didina tarpusavio pavojus. Istoriškai akivaizdu, kad tikslinga išvengti galimybių ateityje kam nors ir vėl sukurstyti skirtingų  tautų tarpusavio nesutarimus, rungimąsi ir kovas, o gal ir vėl tarpusavio žudynes – tai liudija atėjūnų tautų šimtai masinių kapaviečių – vokiečių, švedų, prancūzų, rusų, žydų ir kitų. Todėl būtina išsaugoti senbuvių kultūrą  ir žmones kaip vietinio patyrimo, aplinkos suvokimo bei tūkstantmečiais sukaupto paveldo išsaugotojus.

NUTARTA – kadangi esamoje respublikos santvarkoje trūksta įstaigos pakankamai pajėgios įgyvendinti aptartus tikslus, be to, dvasininkija veikia nesusijusiais su valstybės  tikslais, tikslinga pagerinti valstybės valdymą galingesniu politiniu, teisiniu ir dvasiniu instrumentu negu prezidentai, seimas ir vyriausybė. Todėl tikslinga teisėtai neprievartiniu būdu savanoriškai su aktyviausiai valstybės labui veikiančių žmonių pagalba, atstatyti Lietuvos Karalystę su šiuolaikiškai patobulinta Karaliaus įstaiga bei Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę – kaip panašių tikslų šalių sandraugą dėl Žemaičių ir kitų senbuvių tautų tikslų įgyvendinimo užtikrinimo platesne kaimynine apimtimi.

Sueigoje dalyvavo žemaičiai iš užsienio šalių atstovai ir vietinių organizacijų: „Žemaičių kultūros draugija“ ir jos skyriai iš Panevėžio, Skuodo, Kauno, Mažeikių, Kėdainių, „Kauno Žemaičių bendrija“, „Žemaitijos partija“, „Visuomeninė organizacija Žemaičių sąjunga“, „Klaipėdos romuva“, „Žemaičių krašto draugija“, „Kauno Žemaičių bendrija“, „Pagyvenusių žmonių bendrija“, VŠĮ “Žemaičių paveldas“, „Žemaičių partija“, „Palangos Žemaičių kultūros draugija“, „Žemaičių alka“, „Aisčiai“, , Palangos miesto vicemeras Saulius Simė, Klaipėdos miesto tarybos narys Vytautas Lupeika, rašytoja- istorikė Inga Baranauskienė, bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – Karalystės Atkuriamosios Tarybos veiklos atnaujinimo pradininkai Milvydas Juškauskas, Vaidas Lekstutis, Violeta Sirvydytė, Vaidas Želvys ir kt. valstybės veiklai neabejingi žmonės.

Sueigos dalyviai Palangoje, Basanavičiaus g. nuolatinai iškėlė didžiulę Žemaitijos vėliavą, kaip ženklą, kad  Lietuvos nelaimėse nepaliks, valdymo santvarką pagerinti padės.

Grupei žemaičių entuziastų tęsiant teismų maratoną dėl atsisakymo jų dokumentus pildyti įrašu apie žemaitiškas šaknis, ekspertai aktyvistų siekius vertina nevienareikšmiškai.

Istorikas ir politologas Antanas Kulakauskas teigia, kad žemaičių judėjimas grėsmės Lietuvai nekelia, ir neturėtų būti draudžiama norintiems vadintis žemaičiais.

Tuo metu jo kolega istorikas Alfredas Bumblauskas kritikuoja aktyvistus už “paramokslinius” argumentus ir nesutinka su pasigirstančiomis kai kurių, kaip jis pats apibūdina, kraštutinių pažiūrų žemaičių separatistinėmis idėjomis. Tačiau ir jis sutinka, kad žemaičio tapatybę jie gali turėti, tik siūlo ją reikšti savivaldos lygmenyje.

Žemaičių aktyvistai Antanas Kontrimas, Alvydas Jokšas ir Arvydas Norvydas šią savaitę Šiaulių apygardos teismui apskundė Telšių rajono apylinkės teismo sprendimą. Pirmos instancijos teismas jau du kartus nagrinėjo minėtų vyrų skundus, kad Telšių rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius dar 2007 metais nepapildė jų civilinės būklės aktų įrašu “tautybė – žemaitis”.

Telšių rajono apylinkės teismas, kuriam apygardos teismas bylą jau kartą buvo grąžinęs, ir antrą kartą paskelbė, kad Civilinės metrikacijos skyriaus sprendimas yra teisingas. Sprendimą teismas motyvavo tuo, kad pareiškėjų gimimo aktų įrašų sudarymo metu Lietuvoje galioję sovietiniai įstatymai nereikalavo registruojant vaiko gimimo aktą nurodyti jo tautybę – “nėra net domeno apie jų tautybę”.

Taip pat pažymėta, kad visų trijų pareiškėjų abu tėvai yra lietuviai ir pagal 2007 metais, kuomet A.Kontrimas, A.Jokšas ir A.Norvydas kreipėsi į Civilinės metrikacijos skyrių, galiojusius teisės aktus tautybė buvo nustatoma pagal tėvų tautybę.

Pirmos instancijos teismas, be kita ko, nusprendė, kad nepagrįstas pareiškėjų teiginys, kad Civilinės metrikacijos skyriaus sprendimas prieštarauja Konstitucijai, nes minėtas sprendimas prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių nesuvaržė.

A.Norvydas BNS teigė, kad jis su bendražygiais Telšių rajono apylinkės teismo sprendimą skundžia, nes šis teismas nenagrinėjo liudytojų parodymų.

“Šitame sprendime visiškai nenagrinėti mūsų parodymai – nei rašytiniai, nei liudytojų. Jau to pagrindo pakanka, kad šitas teismo sprendimas būtų pripažintas absoliučiai negaliojančiu”, – aiškino A.Norvydas.

“Teismas, be abejo, neteisingai taikė materialinės teisės normas: rėmėsi negaliojančiomis taisyklėmis ir visiškai nesirėmė aukštesnės galios teisiniais aktais. Mes nurodėme ir Konstituciją, ir Konstitucinio Teismo išaiškinimą, ir tarptautinių institucijų aktus, ir kitus aukštesnės galios aktus, bet teismas visiškai nerado reikalo jais vadovautis”, – dėstė A.Norvydas.

Jis teismo sprendimą vadino “politiniu” bei aiškino, kad tautybė, kaip ir, pavyzdžiui, religija, yra prigimtinė žmogaus teisė.

Paklaustas, kokios praktinės naudos tikisi iš bylinėjimosi, A.Norvydas sakė tik norintis būti žemaitis.

“Čia tas pats, kad tęstųsi tarybinė santvarka ir jus įrašytų rusais. Kiekvienos tautos atstovas nori būti pripažintas savo tautos atstovu. Su visa pagarba lietuvių, rusų ir bet kuriai kitai tautai, mes esame žemaičiai ir norime tokie būti”, – kalbėjo žemaičių atstovas.

Ekspertai žemaičių aktyvistų norą deklaruoti savo tautybę vertina palankiai, nors ir skiriasi jų nuomonės, kaip toli turėtų pažengti oficialus šios tautybės įteisinimas.

“Priskirti savo tautybei yra piliečio reikalas, ir tiek. Tautybės įvardijimas nėra oficialus su kokiu nors valstybingumu susijęs dalykas, pasuose pagrindinėse grafose tai apskritai nerašoma, esminis dalykas yra pilietybė”, – BNS teigė A.Kulakauskas.

Jis pastebi, kad tradicija nustatinėti tapatybę remiantis objektyviais kriterijais yra sovietinis palikimas.

“Ypač surašymo duomenis reikia fiksuoti tokius, kokius piliečiai sako. Aplinkinėse šalyse taip yra daroma. Pasižiūrėkite į Lenkijos surašymo duomenis – ko tik ten nėra įrašyta: ir kašubai, ir kiti. Realios grėsmės tai tikrai nekelia. Nors tarp entuziastų yra ir gana radikaliai kalbančių, bet aš manau, kad tai labiau susiję su asmenybės charakteriu, o ne su vyraujančiomis tendencijomis”, – teigė ekspertas.

Jis pažymėjo, kad apskritai didesnės laisvės tautinėms grupėms palengvintų susikalbėjimą.

“Vilniaus krašte kyla lenkų klausimas, bet žemaičiai tai juk irgi užsirašę – važiuojant į Palangą Telšiuose galime pamatyti, kad yra “Telšė”. Tai jei negalime Šalčininkų rašyti kita kalba, tai su buldozeriu tuoj versim ir užrašą “Telšė”? Leidus yra paprasčiau sutarti ir susitarti negu neleidus”, – svarstė A.Kulakauskas.

Tarmišku užrašu “Telšė” sakė besigrožintis ir istorikas A.Bumblauskas. Tačiau jis kritikavo žemaičių entuziastus, kad šie remiasi klaidingais argumentais.

“Jų motyvacija paramokslinė. Yra rimtų knygų, kurios aiškiai grindžia, kad žemaičių tauta nebuvo susiformavusi. Aš aiškinau, kad tautos nebuvo, geriausiu atveju potautė”, – BNS pasakojo ir teisme liudijęs A.Bumblauskas.

Istorikas vis tik pastebėjo, kad, pavyzdžiui, per gyventojų surašymą deklaruoti tokią tautybę turėtų būti leista. “Nereikėtų kaip nors komentuoti surašymo, jei žmogus pasakė, kad yra žemaitis”, – dėstė A.Bumblauskas.

Tačiau, jo aiškinimu, aktyvistai turėtų reikštis savivaldos lygmenyje, o ne braižyti regionų ribas.

“Tų Žemaitijų sampratų aš galiu suskaičiuoti kokias aštuonias, tai kuri dabar tikroji?”, – kalbėjo A.Bumblauskas.