Nemokamos internetinės enciklopedijos “Vikipedija” žemaitiškoji versija antradienį peržengė 15 tūkst. straipsnių ribą. 15 000-uoju straipniu tapo straipsnis apie medicininius robotus.

Žemaitiškoji versija tapo 113 – ąja, peržengusia 15 tūkst. straipsnių ribą šiame projekte, kurio versijos dabar kuriamos 290 kalbų, įskaitant ir lietuvių, latvių bei latgalių.

“Vikipedijos” projektas žemaičių tarme pradėtas kurti 2006 metų kovą, šiuo metu žemaitiškosios enciklopedijos versijos internetinę svetainę kasdien aplanko keli tūkstančiai skaitytojų.

Kuriant, redaguojant ir tikslinant straipsnius jau yra prisidėję 14 807 autoriai, atlikta per 349 tūkst. redagavimų. Kas mėnesį žemaitiškoji “Vikipedija” pasipildo apie 100-200 straipsnių, yra įkelta daugiau kaip 600 nuotraukų.

Iki šiol daugiausia dėmesio straipsnių kūrėjai skyrė geografijai, energetikai, Lietuvos istorijai, technologijoms, politikai, žinomiems žmonėms, medicinai, kalboms ir sportui, yra padėti pagrindai beveik visų Lietuvos miestų, miestelių bei kaimų aprašymams. Pasak aktyviai prie projekto prisideančios Aurelijos Palubinskienės, labai laukiami visi, kurie galėtų prisidėti prie šio projekto, ypač pedagogai, galintys ir norintys sudominti vaikus domėtis įvairiausiomis mokslo temomis, savo krašto istorija ir kultūriniu palikimu. Tai galėtų prisidėti prie mokslo žinių gerinimo, žemaičių tarmės saugojimo, leistų žmonėms geriau pažinti savo kraštą ir Pasaulį.

“Vikipedija” yra vienintelė enciklopedija, kurioje straipsnių nuorodos duodamos ir kitomis kalbomis, todėl galima palyginti straipsnių kokybę. Angliškoji versija jau peržengė 5 mln. straipsnių, nes į šią kalbą savo straipsnius stengiasi išversti autoriai, rašantys visomis kitomis kalbomis. Lietuviškoje “Vikipedija” versijoje šiuo metu yra beveik 176 tūkst. straipsnių, latviškoje – beveik 66 tūkst., latgališkoje beveik 800 straipsnių,

Iš visų pasaulio kalbų šeimų “Vikipedijos” baltų kalbomis ir tarmėmis pasaulyje užima 17 vietą. Tarp pasaulyje esančių 290 “Vikipedijų” įvairiomis kalbomis ir tarmėmis baltų kalbų ir tarmių “Vikipedijos” užima:

• lietuvių kalba: 40 vietą,
• latvių kalba: 67 vietą,
• žemaičių tarme: 113 vietą.
• laygalių tarme: 245 vietą.

Liepos 29–rugpjūčio 4 d. minėsime žemaičių krikšto 600 metų jubiliejų. Kokios įtakos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raidai turėjo tai, kad žemaičiai, paskutiniai Europos pagonys, 1413 m. buvo pradėti krikštyti?

„Be žemaičių krikšto visa Lietuvos tolesnė istorija būtų buvusi ir labiau duobėta, ir tragiškesnė, ir gerokai skurdesnė, – pabrėžia istorikas dr. Darius Baronas, šia tema parengęs ne vieną mokslinį straipsnį bei knygą. – Žemaičių krikštas nebuvo Naujojo pasaulio atradimas, nebuvo čia tiek sielų kiek Indijoje, Kinijoje ar Japonijoje, kurias ankstyvųjų naujųjų laikų misionieriai buvo pasiryžę gelbėti. Žemaičių krikštas visų pirma – Lietuvos pergalė.“
Deja, nemaža dalis mūsų visuomenės yra linkusi romantizuoti praeities įvykius. Tad, atvirkščiai, reikšmingesniu vadina faktą, kad žemaičiai – paskutiniai pasikrikštiję europiečiai. Be to, neretai didžiuojamasi, kad Žemaitijos gyventojai neva tik dėl atkaklaus priešinimosi ir noro išlaikyti senąsias pagoniškas tradicijas krikštytis pradėjo 30 metų vėliau nei likusi Lietuvos dalis ir beveik puse šimtmečio vėliau nei kitos Europos valstybės, pavyzdžiui, danai, lenkai ar rusai.
Beje, atsiranda net tokių iš piršto laužtų kalbų, kai krikštas lyginamas su žemaičių genocidu. „Taip kalbantys veikėjai yra pasiekę pavojingą iracionalumo dugną. Jeigu kam tokia kvaila mintis šauna į galvą, reikia pa(si)klausti, kas žemaičių krikšto akcijoje buvo tie turkai, kas – armėnai, kiek pagonių gyvybę paaukojo dėl savo „prigimtinio“ tikėjimo. Tokių pagonių neatsirado net tada, kai tam buvo pati palankiausia proga“, – teigia D.Baronas.
Istorikas priduria, kad skaitant lenkų kronikininko Jono Dlugošo aprašymus matyti, jog „parodomosios akcijos“, kai buvo kertami šventieji medžiai, užgesinama amžinoji ugnis, buvo reikalingos siekiant pagonis įtikinti, kad jų dievai jau visai nusilpę ir bejėgiai.

Žemaičiai savo senąjį tikėjimą tiesiog pametė

„Įsivaizdavimas, kad buvo masiškai kertamos šventųjų ąžuolų giraitės, tėra romantizuotas istorijos supratimas. O kalbos, kad žemaičiai krikštyti ugnimi ir kalaviju, – istorinė nesąmonė“, – neabejoja buvęs Lietuvos ambasadorius prie Šventojo Sosto, kultūros istorikas ir filosofas doc. dr. Vytautas Ališauskas.
Pasirodo, atvejų, kai buvo iškirsti šventieji medžiai, per šimtmetį suskaičiuojama vos keliolika. Tiesa, žemaičiams jie darė įspūdį, nes nukirtus šventu vadintą medį nė viena dievybė nepradėdavo nei žaibais svaidytis, nei kitaip pyktį rodyti. Pasak D.Barono, tokiais veiksmais ir juos lydinčiais žodžiais įtikinti, pagonys senąjį savo tikėjimą tiesiog pametė.
Beje, autentiški šaltiniai, kalbantys apie krikšto akcijas 1416 ir 1417 m., visai nemini pagonybės ar jos atributų – žmonės patys miniomis, savo noru ėjo pasitikti krikštytojų. „Tais laikais džiugių minių suvaryti į apsimestinius renginius nebuvo įmanoma, todėl drąsiai galima sakyti, kad didžioji dalis žemaičių savo noru priėmė katalikų tikėjimą. Visą Lietuvos krikštą galima vertinti kaip naujos Konstitucijos, naujojo įstatymo priėmimą“, – pabrėžia D.Baronas.
Istoriko nuomone, didžiuotis tuo, kad buvome paskutiniai pagonys, – visiškas nesusipratimas: „Kuris suaugęs žmogus gali didžiuotis tuo, kad klasėje buvo paskutinis liurbis ar mušeika?“
Apie pirmąsias krikšto akcijas Žemaitijoje išlikę nedaug duomenų, tačiau žinoma, kad krikštyti žemaičius 1413 m. pradėjo Lietuvos valdovai Vytautas ir Jogaila. Jie plaukė laivais Dubysos upe, o kelionę baigė pėsčiomis prie Luokės ant Šatrijos kalno. Manoma, kad būtent čia buvo pagrindinė krikšto vieta, kurioje Vytautas su Jogaila patys vietos gyventojams žemaičių kalba aiškino krikščioniškąsias tiesas ir ragino krikštytis. Atvykus Lietuvos valdovams į Žemaitiją buvo pakrikštyta keli tūkstančiai pagonių, vėliau šį darbą tęsė kunigai.

Įmonė “Agrokoncernas” maždaug 10 mln. litų investavo į grūdų krovos ir saugojimo objektus Žemaitijoje. Bendrovė nuo šiol Žemaitijoje nebesinuomos ekvatorių.

Viduklės geležinkelio stotyje įsigyta saugykla, kurioje galima saugoti 1 tūkst. tonų grūdų, ir geležinkelio atšaka, rašo “Verslo žinios”.

“Tauragėje pirkome sandėlius, juos tvarkome ir jau per šią rugiapjūtę grūdus priimsime savo elevatoriuje. Pirkti šį objektą buvome priversti, nes mūsų partneriai atsisakė nuomoti saugyklas”, – teigė “Agrokoncerno” prezidentas Ramūnas Karbauskis.

Tauragėje bus galima saugoti 7 tūkst.-8 tūkst. tonų javų.

Bendrovė įsigijo ir visas “Raseinių grūdų” akcijas, kad galėtų visiškai valdyti įmonę.

“Matome plėtros galimybes ir kituose žemės ūkio sektoriuose. Mūsų trąšų ir pesticidų pardavimai auga greičiau nei pati rinka. Tai reiškia, kad kai kurioms įmonėms tenka trauktis iš šios srities, nes jos nebeatlaiko konkurencijos”, – sakė R.Karbauskis.

Nuo kolegų žada neatsilikti ir kiti grūdų prekybininkai.

“Mūsų strategija kurti savo infrastruktūrą panaši į “Agrokoncerno”. Turime elevatorių tinklą ir šiemet jis bus išplėstas. Įmonėms, kurios neturi savo sandėlių, su mumis konkuruoti sunkiau, nes tiek mes, tiek “Agrokoncernas” planuoja augti daugiau nei rinka ir kai kas praras savo dalį”, – teigė “Linas Agro Group” prekybos direktorius Baltijos šalims Dainius Pilkauskas.

Grupei žemaičių entuziastų tęsiant teismų maratoną dėl atsisakymo jų dokumentus pildyti įrašu apie žemaitiškas šaknis, ekspertai aktyvistų siekius vertina nevienareikšmiškai.

Istorikas ir politologas Antanas Kulakauskas teigia, kad žemaičių judėjimas grėsmės Lietuvai nekelia, ir neturėtų būti draudžiama norintiems vadintis žemaičiais.

Tuo metu jo kolega istorikas Alfredas Bumblauskas kritikuoja aktyvistus už “paramokslinius” argumentus ir nesutinka su pasigirstančiomis kai kurių, kaip jis pats apibūdina, kraštutinių pažiūrų žemaičių separatistinėmis idėjomis. Tačiau ir jis sutinka, kad žemaičio tapatybę jie gali turėti, tik siūlo ją reikšti savivaldos lygmenyje.

Žemaičių aktyvistai Antanas Kontrimas, Alvydas Jokšas ir Arvydas Norvydas šią savaitę Šiaulių apygardos teismui apskundė Telšių rajono apylinkės teismo sprendimą. Pirmos instancijos teismas jau du kartus nagrinėjo minėtų vyrų skundus, kad Telšių rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius dar 2007 metais nepapildė jų civilinės būklės aktų įrašu “tautybė – žemaitis”.

Telšių rajono apylinkės teismas, kuriam apygardos teismas bylą jau kartą buvo grąžinęs, ir antrą kartą paskelbė, kad Civilinės metrikacijos skyriaus sprendimas yra teisingas. Sprendimą teismas motyvavo tuo, kad pareiškėjų gimimo aktų įrašų sudarymo metu Lietuvoje galioję sovietiniai įstatymai nereikalavo registruojant vaiko gimimo aktą nurodyti jo tautybę – “nėra net domeno apie jų tautybę”.

Taip pat pažymėta, kad visų trijų pareiškėjų abu tėvai yra lietuviai ir pagal 2007 metais, kuomet A.Kontrimas, A.Jokšas ir A.Norvydas kreipėsi į Civilinės metrikacijos skyrių, galiojusius teisės aktus tautybė buvo nustatoma pagal tėvų tautybę.

Pirmos instancijos teismas, be kita ko, nusprendė, kad nepagrįstas pareiškėjų teiginys, kad Civilinės metrikacijos skyriaus sprendimas prieštarauja Konstitucijai, nes minėtas sprendimas prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių nesuvaržė.

A.Norvydas BNS teigė, kad jis su bendražygiais Telšių rajono apylinkės teismo sprendimą skundžia, nes šis teismas nenagrinėjo liudytojų parodymų.

“Šitame sprendime visiškai nenagrinėti mūsų parodymai – nei rašytiniai, nei liudytojų. Jau to pagrindo pakanka, kad šitas teismo sprendimas būtų pripažintas absoliučiai negaliojančiu”, – aiškino A.Norvydas.

“Teismas, be abejo, neteisingai taikė materialinės teisės normas: rėmėsi negaliojančiomis taisyklėmis ir visiškai nesirėmė aukštesnės galios teisiniais aktais. Mes nurodėme ir Konstituciją, ir Konstitucinio Teismo išaiškinimą, ir tarptautinių institucijų aktus, ir kitus aukštesnės galios aktus, bet teismas visiškai nerado reikalo jais vadovautis”, – dėstė A.Norvydas.

Jis teismo sprendimą vadino “politiniu” bei aiškino, kad tautybė, kaip ir, pavyzdžiui, religija, yra prigimtinė žmogaus teisė.

Paklaustas, kokios praktinės naudos tikisi iš bylinėjimosi, A.Norvydas sakė tik norintis būti žemaitis.

“Čia tas pats, kad tęstųsi tarybinė santvarka ir jus įrašytų rusais. Kiekvienos tautos atstovas nori būti pripažintas savo tautos atstovu. Su visa pagarba lietuvių, rusų ir bet kuriai kitai tautai, mes esame žemaičiai ir norime tokie būti”, – kalbėjo žemaičių atstovas.

Ekspertai žemaičių aktyvistų norą deklaruoti savo tautybę vertina palankiai, nors ir skiriasi jų nuomonės, kaip toli turėtų pažengti oficialus šios tautybės įteisinimas.

“Priskirti savo tautybei yra piliečio reikalas, ir tiek. Tautybės įvardijimas nėra oficialus su kokiu nors valstybingumu susijęs dalykas, pasuose pagrindinėse grafose tai apskritai nerašoma, esminis dalykas yra pilietybė”, – BNS teigė A.Kulakauskas.

Jis pastebi, kad tradicija nustatinėti tapatybę remiantis objektyviais kriterijais yra sovietinis palikimas.

“Ypač surašymo duomenis reikia fiksuoti tokius, kokius piliečiai sako. Aplinkinėse šalyse taip yra daroma. Pasižiūrėkite į Lenkijos surašymo duomenis – ko tik ten nėra įrašyta: ir kašubai, ir kiti. Realios grėsmės tai tikrai nekelia. Nors tarp entuziastų yra ir gana radikaliai kalbančių, bet aš manau, kad tai labiau susiję su asmenybės charakteriu, o ne su vyraujančiomis tendencijomis”, – teigė ekspertas.

Jis pažymėjo, kad apskritai didesnės laisvės tautinėms grupėms palengvintų susikalbėjimą.

“Vilniaus krašte kyla lenkų klausimas, bet žemaičiai tai juk irgi užsirašę – važiuojant į Palangą Telšiuose galime pamatyti, kad yra “Telšė”. Tai jei negalime Šalčininkų rašyti kita kalba, tai su buldozeriu tuoj versim ir užrašą “Telšė”? Leidus yra paprasčiau sutarti ir susitarti negu neleidus”, – svarstė A.Kulakauskas.

Tarmišku užrašu “Telšė” sakė besigrožintis ir istorikas A.Bumblauskas. Tačiau jis kritikavo žemaičių entuziastus, kad šie remiasi klaidingais argumentais.

“Jų motyvacija paramokslinė. Yra rimtų knygų, kurios aiškiai grindžia, kad žemaičių tauta nebuvo susiformavusi. Aš aiškinau, kad tautos nebuvo, geriausiu atveju potautė”, – BNS pasakojo ir teisme liudijęs A.Bumblauskas.

Istorikas vis tik pastebėjo, kad, pavyzdžiui, per gyventojų surašymą deklaruoti tokią tautybę turėtų būti leista. “Nereikėtų kaip nors komentuoti surašymo, jei žmogus pasakė, kad yra žemaitis”, – dėstė A.Bumblauskas.

Tačiau, jo aiškinimu, aktyvistai turėtų reikštis savivaldos lygmenyje, o ne braižyti regionų ribas.

“Tų Žemaitijų sampratų aš galiu suskaičiuoti kokias aštuonias, tai kuri dabar tikroji?”, – kalbėjo A.Bumblauskas.